Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutartinę civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-97-686/2017

Teisminio proceso Nr. 2-51-3-01200-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Circle K Lietuva“ (buvęs pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „Statoil Fuel & Retail Lietuva“) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statoil Fuel & Retail Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TJ Group“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutartinę civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės 24 715,71 Eur skolos ir 8,30 proc. metinių procesinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šalys sudarė UAB „Lietuva Statoil“ ir kortelių Klientų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu atsakovei buvo išduota 16 vnt. „Statoil Routex“ tipo kortelių, apsaugotų unikaliais PIN kodais (pagal Sutarties 4.1.3 punktą klientas privalo jų neatskleisti kitiems asmenims), su kuriomis atsakovė galėjo atsiskaityti už degalus, automobilių plovyklos paslaugas ir kt. Lietuvos Respublikos teritorijoje ir užsienyje. Atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už visas prekes, paslaugas ar sandorius, įgytus panaudojus korteles „Statoil“ arba jos partnerių degalinėse (Sutarties 4.1.4 punktas). Atsiskaitymas už ieškovės ar jos partnerių suteiktas prekes ir paslaugas vykdavo Sutartyje nurodyta tvarka: ieškovė pateikdavo PVM sąskaitą faktūrą už kalendorinį mėnesį, o atsakovė per 15 kalendorinių dienų turėdavo ją apmokėti (Sutarties 5.1 punktas). Nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. spalio 31 d. atsakovė įsigijo prekių ir paslaugų už 52 538,82 Eur, tačiau apmokėjo tik dalį sumos ir liko skolinga 24 715,71 Eur.

Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovei pareiškus prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, ieškinys buvo išnagrinėtas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 430 straipsnyje nustatyta žodinio proceso tvarka.

Atsakovė neneigė įsiskolinimo fakto, tačiau vengė atsiskaityti su ieškove, nes nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d. vykdyti pirkimai Italijos Respublikos Myros mieste degalinėje „Agip“ buvo neteisėti, kadangi buvo naudotasi padirbta kortele „Statoil Routex“ Nr. (duomenys neskelbtini) arba jos duomenimis, todėl neapmokėjo įsiskolinimo pagal 2014 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija 2908, Nr. 800059718 (Alytaus apylinkės prokuratūroje dėl degalų vagystės buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis, nenustačius Lietuvos Respublikoje padarytos nusikalstamos veikos, nutrauktas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 18 825,30 Eur skolos, 8,30 proc. metinių procesinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Teismas, įvertinęs šalių sudarytos Sutarties nuostatas, pripažino, kad atsakovė, neatsiskaitydama pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, pažeidė Sutarties reikalavimus. Iš surinktų byloje įrodymų visumos teismas padarė išvadą, kad atsakovė degalų Italijos Respublikos Myros miesto degalinėje „Agip“ 2014 m liepos 26 d. – 2014 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpiu neįsigijo, šie degalai įgyti trečiųjų asmenų (dėl šių trečiųjų asmenų vykdytos nusikalstamos veikos), panaudojant galimai padirbtą (falsifikuotą) mokėjimo instrumentą, t. y. mokėjimo kortelę, analogišką kortelei „Statoil Routex“, kurią ieškovė išdavė atsakovei.

Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad kortelės „Statoil Routex“ magnetiniai bei PIN kodo duomenys galėjo patekti į trečiųjų asmenų rankas dėl atsakovės darbuotojų aplaidumo ar neatsargumo (vairuotojai automobilio kabinoje laikė kortelę su užrašytu PIN kodu nuolat, nepriklausomai nuo to, ar jie patys būdavo automobilyje, naudodavo kortelę neįsitikinę, ar saugiai atliekama procedūra, ir pan.) sprendė, kad dėl atsiradusios žalos yra didesnė atsakovės kaltės dalis. Ieškovės kaltės dalį teismas pripažino atsižvelgdamas į tai, kad ji netinkamai sureagavo į 2014 m. liepos 26 d. atsakovės vadovo skambutį dėl kortelės tinkamo naudojimo, nes šį klausimą ieškovė išsprendė tik 2014 m. rugpjūčio 7 d. Teismo vertinimu, kadangi pirmiausia pati atsakovė privalėjo, pasinaudodama galimomis naudotis techninėmis priemonėmis, sekti daromus atsiskaitymus turima kortele ir, turėdama aiškesnę informaciją, prašyti ieškovės laiku užblokuoti kortelę, kad tretieji asmenys negalėtų padaryti didesnės žalos, tai yra pagrindas iš atsakovės priteistinus prievolės neįvykdymo nuostolius sumažinti priteisiant 18 825,30 Eur.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. galutinį sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje apklaustų liudytojų parodymus, byloje pateiktą medžiagą apie ginčo kortelės duomenų panaudojimą įgyjant prekes ir paslaugas tuo pačiu metu ir Lietuvoje, ir Italijoje, sprendė, kad atsakovei išduota degalų kortelė, įgyjant degalų Italijos Respublikos Myros miesto degalinėje „Agip“, nebuvo panaudota, t. y. nurodytoje degalinėje ginčo kortelės duomenys nebuvo nuskaityti. Šios pirmosios instancijos teismo išvados nėra ginčijamos. Nustačius, kad minėtoje degalinėje nebuvo panaudota atsakovei išduota degalų kortelė, kolegijos vertinimu, spręsti, kad atsakovė nevykdo prievolės atsiskaityti už įsigytas prekes, pagrindo nėra.

Byloje surinkti įrodymai nėra pakankami išvadai, jog atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus ir kad ji turi prievolę mokėti už prekių (degalų) įsigijimą, kuriam įvykdyti buvo panaudota ne pati atsakovės išduota kortelė, bet tik jos duomenys. Pagal šalių sudarytos Sutarties nuostatas atsakovė įsipareigojo saugoti jai išduotą kortelę (korteles) ir užtikrinti, kad ji nepatektų pas asmenis, neturinčius teisės ja naudotis (Sutarties 4.2.6 punktas). Ieškovė atsakovės prievolę sumokėti už degalų įgijimą Italijos Respublikos Myros miesto degalinėje „Agip“ grindė byloje nustatyta aplinkybe, kad atsakovei išduotas kortelės PIN kodas buvo saugomas kartu su kortele. Pagal sutarties nuostatas atsakovės atsakomybė atsiskaityti už prekes ir paslaugas kyla tik tuomet, kai šiems pirkimams buvo panaudota išduota kortelė, bet ne jos falsifikatas (Sutarties 6.2, 6.3 punktai). Ginčo pirkimams nepanaudojus atsakovei išduotos kortelės, kolegijos vertinimu, ieškovė privalo įrodyti ir priežastinį ryšį tarp PIN kodo saugojimo (neva PIN kodas buvo užrašytas ant lapelio ir saugomas kartu su kortele) ir atsiradusios žalos. Byloje nenustatyta, o ieškovė ir neįrodinėjo, kad kortelė buvo prarasta, neišsaugota ar kad, atsakovei sudarius sąlygas, kiti asmenys pasinaudojo kortelės duomenimis, tarp jų ir PIN kodu, ir taip sukūrė kortelės falsifikatą.

Kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad klientas turi nedelsdamas kreiptis dėl kortelės užblokavimo, kai įtariama, jog ja yra naudojamasi neteisėtai ir klientas yra atsakingas už visus naudojantis kortele įvykdytus prekių pirkimus, kurie buvo įvykdyti iki pirkėjo pranešimo pardavėjui apie būtinybę blokuoti atitinkamą kortelę (Sutarties 4.2.7 punktas), tačiau, kolegijos vertinimu, ši Sutarties nuostata taikytina tik tuo atveju, kai pirkimo metu neteisėtai yra naudojama klientui išduota kortelė, bet ne jos pagrindu sukurtas falsifikatas. Kortelės naudotojas, kortelę išdavusiam asmeniui neįrodžius, kad kortelė buvo prarasta, neišsaugota ar kaip kitaip buvo atskleista kortelės informacija (magnetinė), negali būti pripažintas netinkamai vykdžiusiu Sutarties nuostatas.

Nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė, turėdama galimybę gauti informaciją apie įsiskolinimų dydį, nestebėjo bei neinformavo kortelės savininkės (ieškovės) apie įtartinus pasikartojančius degalų įgijimo atvejus ir taip netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus. Kolegija, įvertinusi šalių sudarytos Sutarties nuostatas, sprendė, kad atsakovei buvo suteikta teisė, bet ne pareiga stebėti kortelėmis atliekamas operacijas. Kolegijos vertinimu, kortelės naudotojas, kortelę tinkamai saugojęs, įsitikinęs, kad ja neteisėtai nesinaudoja kiti asmenys, negalėjo numanyti tiek Sutarties sudarymo, tiek vykdymo metu (Sutarties 6.8 punktas), kad yra techninė galimybė kortelės duomenis suklastoti ir panaudoti prekėms (degalams) įgyti be pačios kortelės. Kortelės duomenų panaudojimas Italijos Respublikos Myros miesto degalinėje „Agip“, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad tarp kortelės naudotojo operacijų nesekimo ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Iškilus nesklandumų, susijusių su tuo, kad kortele negalima naudotis, šalys aiškinosi kliūčių naudotis kortele priežastis, tačiau tuo momentu ir kortelės savininkei (ieškovei) nekilo įtarimų, kad jos partnerio degalinėje kortelės duomenys buvo panaudoti neteisėtai.

Bylos medžiaga nėra įrodyta, kad atsakovė netinkamai vykdė Sutarties nuostatas ar kad PIN kodo laikymu kartu su kortele, bet kortele ginčo pirkimų metu nepasinaudojus, t. y. užtikrinus, jog ji nepatektų pas asmenis, neturinčius teisės ja naudotis, jos nepraradus, bet yra įrodytos kitos sutartinės atsakomybės sąlygos. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog atsakovė netinkamai vykdė sutartines prievoles ar kad dėl atsakovės veiksmų vykdant sutartinius įsipareigojimus ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, yra nepagrįsti.

Kolegija nurodė, kad ginčas kilęs dėl 19 487,18 Eur apmokėjimo. Iš byloje pateiktų ieškovės duomenų kolegija sprendė, kad skolos likutis, vykdant šalių sudarytą Sutartį, yra 13 965,20 Eur. Kolegija, nenustačiusi pagrindo taikyti sutartinės atsakomybės sąlygas, sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o įvertinus, kad skolos likutis vykdant sutartinius įsipareigojimus neviršija ginčo sumos, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškovės reikalavimai sumokėti 19 487,18 Eur už degalų įsigijimą Italijos Respublikos Myros miesto degalinėje „Agip“ atmestini.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. galutinį sprendimą; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nesirėmė tikraisiais šalių ketinimais pagrįstu sutartinių nuostatų aiškinimu ir kitomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir bylos nagrinėjimo metu neįvertino, kad iš esmės tarp šalių nebuvo ginčo dėl kortelės duomenų ir PIN kodo saugojimo turinio (niekas, be pačios atsakovės, PIN kodo nežinojo ir negalėjo žinoti). Tikroji šalių valia buvo aiški – už PIN kodo ir kortelės duomenų saugojimą ir jo praradimą yra atsakinga atsakovė, ir yra visiškai nesvarbu, ar buvo prarasta originali kortelė, ar padarytas jos dublikatas; bet kuriuo atveju neteisėto pasinaudojimo kortele atveju atsakovė laikoma atsakinga už sutartinės prievolės pažeidimą, nes jos pareigos Sutartyje aiškiai išdėstytos, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.247, 6.256 straipsnių nuostatas. Ieškovė įrodė visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (akivaizdus pažeidimas nesaugant PIN kodo), žalą (jos niekas neginčijo) ir tiesioginį priežastinį ryšį tarp jų (jei atsakovė būtų tinkamai saugojusi PIN kodą, tai jo niekas nebūtų sužinojęs, o tuomet nebūtų buvę ir žalos). Ieškovė neturi pareigos įrodyti kortelės duomenų praradimo mechanizmo, t. y. kad atsakovė, netinkamai elgdamasi su PIN kodu, tyčia suklastojo kortelę ar sudarė galimybes tai padaryti tretiesiems asmenims.

Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartyje (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-31/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-31/2007">3K-3-31/2007</a>), taikytų iš esmės analogiškoje situacijoje, tik su banko mokėjimo kortelėmis. Šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad neteisėtai panaudojus apsaugos PIN kodo duomenis, kurie buvo išduoti tik kortelės turėtojui ir kurie tik jam galėjo būti žinomi, ir nors kortelė galėjo būti perrašyta (padarytas jos dublikatas ar pan.), konstatuota, jog kortelės turėtojo (toje byloje ieškovo) požiūris į PIN kodo ir kortelės naudojimą tokiais atvejais laikytinas pernelyg neapdairiu ir neatsargiu, dėl ko iš tokio kortelės duomenis praradusio asmens yra priteistinas žalos atlyginimas. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, į šiuos išaiškinimus neatsižvelgė ir, visą atsakomybės naštą perkeldamas ieškovei, netinkamai paskirstė tarp šalių atsakomybę.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovė pati tinkamai nevykdė savo pareigų, todėl teismas pagrįstai nustatė jos dalinę kaltę. Po atsakovės bendrovės vadovo telefoninio skambučio (žr. šios nutarties 8 punktą) ieškovė turėjo galimybę išsiaiškinti neaiškiomis aplinkybėmis staiga išnaudoto degalų limito atvejį ir, informavusi atsakovę, užblokuoti kortelę. Tačiau ieškovė nesiėmė jokių veiksmų įtarimą keliančiai informacijai patikrinti ir sudarė sąlygas tretiesiems asmenims Italijos Respublikos Myros mieste vykdyti nusikalstamą veiką bei padaryti atitinkamą žalą. Byloje nustatyta ir neginčijama, kad ieškovė žinojo, jog tuo pačiu metu ta pačia kortele buvo atsiskaitoma už įsipiltus degalus tiek degalinėje Lietuvoje, tiek degalinėje Italijoje, ko fiziškai nėra įmanoma atlikti, tačiau ieškovė nesiėmė jokių saugumo priemonių. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad ieškovė žinojo (duomenis pateikė pati), kad tai buvo ne vienintelis atvejis, kai degalų vagystė, pasinaudojant suklastotomis kortelėmis ar duomenimis, buvo padaryta toje pačioje Italijos Respublikos Myros miesto degalinėje „Agip“, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, kad tokie atvejai nepasikartotų.

Teismas pagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog kortelės duomenys galėjo patekti kitiems asmenims, neįrodžius kortelės suklastojimo aplinkybių ir mechanizmo, o ieškovės įrodinėjami nuostoliai ir priežastinis ryšys yra tik tariami, nes grindžiami tik prielaida, kad PIN kodas galimai galėjo būti atskleistas kitiems asmenims. Ieškovė, vengdama įdiegti veiksmingesnes degalų kortelių saugos sistemas, pati prisiima riziką dėl jų galimo suklastojimo ar neteisėto naudojimo, todėl egzistuoja pačios ieškovės kaltė dėl atsiradusios žalos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti, o kitai šaliai kyla atitinkama pareiga atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal atsiradimo pagrindus skiriamos dvi civilinės atsakomybės rūšys – sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis – ji įvykdoma tik iš dalies, praleidžiamas jos įvykdymo terminas ar pažeidžiamos kitos sutarties įvykdymo sąlygos. Tokiu atveju asmuo, nesilaikęs savo sutartinių įsipareigojimų, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius.

Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis sutartinės atsakomybės pagrindas – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys). Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys, be kita ko, privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai.

Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTAtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-290-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-290-706/2015">3K-3-290-706/2015</a>).

Kasatorė kasaciniame skunde nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnio nuostatas. Grįsdama šiuos teiginius, kasatorė nurodo, kad teismas nesirėmė tikraisiais šalių ketinimais pagrįstu sutartinių nuostatų aiškinimu ir kitomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir bylos nagrinėjimo metu neįvertino, kad iš esmės tarp šalių nebuvo ginčo dėl kortelės duomenų ir PIN kodo saugojimo turinio (niekas, be pačios atsakovės, PIN kodo nežinojo ir negalėjo žinoti), taigi tikroji šalių valia buvo aiški.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių, reglamentuotų CK 6.193–6.195 straipsniuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>; 2013 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013 ir jose nurodytą praktiką).

Sprendžiant klausimą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. netinkamo Sutarties vykdymo, pirmiausia atsižvelgtina į sutartinės atsakomybės turinį atskleidžiančias Sutarties sąlygas. Byloje nustatyta, kad ieškovės su atsakove sudarytos UAB „Lietuva Statoil“ ir kortelių Klientų sutarties Nr. DSV8 4.1.3 punktu ieškovė įsipareigojo visas atsakovei išduotas klientų korteles apsaugoti unikaliu PIN kodu, kuris išduodamas kiekvienai kortelei atskirai ir siunčiamas atskiru laišku kliento nurodytu adresu; PIN kodas yra konfidencialus, todėl klientas (nagrinėjamu atveju atsakovė) privalo jo neatskleisti kitiems asmenims; kliento kortelė galioja su PIN kodu arba klientui pateikus asmens dokumentą ir pasirašius pirkimo kvitą. Šios Sutarties 4.2.6 punkte nustatyta, kad klientas įsipareigoja saugoti korteles ir užtikrinti, kad jos nepatektų asmenims, neturintiems teisės jomis naudotis, bei saugoti korteles nuo mechaninio sugadinimo, aukštos temperatūros ir elektromagnetinių laukų poveikio, taip pat gautą kortelės PIN kodą įsiminti bei laikyti paslaptyje, o voką su kodu sunaikinti. Klientas, pametęs ar kitaip praradęs kortelę, įsipareigoja nedelsiant informuoti „Statoil“; klientas įsipareigoja nedelsdamas pranešti „Statoil“ klientų aptarnavimo skyriui apie korteles, kurios turi būti užblokuotos (Sutarties 4.2.7 punktas). Sutarties 6.2 punkte nustatyta, kad klientas atsako už visus naudojantis kliento kortele įvykdytus „Statoil“ prekių ir paslaugų pirkimus, kurie buvo įvykdyti iki kliento pranešimo apie būtinybę blokuoti kortelę gavimo momento. Klientas atsako už visus sandorius, atliktus kortele „Statoil Routex“, per 5 dienas nuo žodinio pranešimo apie būtinybę blokuoti kortelę gavimo momento (Sutarties 6.3 punktas).

Taigi byloje kilęs ginčas dėl įstatymo saugomos vertybės – negrynųjų pinigų apyvartos, atliekamos mokėjimo instrumentu. Mokėjimo instrumentas kaip bendroji sąvoka apibūdina įvairius daiktus, teisėtai dalyvaujančius finansinėje apyvartoje ir skirtus atsiskaityti negrynaisiais pinigais. Tai, be kita ko, ir elektroninės mokėjimo priemonės (plastikinės kortelės, kita įranga, leidžianti elektroniniu būdu duoti nurodymus kredito įstaigai dėl disponavimo sąskaitoje esančiais pinigais, kredito kortelės, išankstinio apmokėjimo kortelės, naudojamos atsiskaityti už degalus degalinėse, ir pan.), kuriais naudojantis atliekami pavedimai – perkeliami negrynieji pinigai.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTktNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-399-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-399-701/2015">3K-3-399-701/2015</a> ir joje nurodytą praktiką). Minėta, kad ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, privalo įrodyti sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CPK 178 straipsnis).

Byloje nėra duomenų apie atsakovės pernelyg neapdairų ir neatsargų požiūrį į PIN kodo ir kortelės naudojimą. Įrodymų, kad atsakovės darbuotojai (vairuotojai) kortelę su užrašytu PIN kodu būtų palikę automobilio kabinoje be priežiūros ar kad naudojosi kortele neįsitikinę, ar saugiai atliekama operacija, byloje nėra. Byloje esantys duomenys, kad tą pačią dieną (pvz., 2014 m. rugpjūčio 5 d., 2014 m. rugpjūčio 6 d.) ginčo kortele atsiskaityta ir Italijos Respublikos Myros miesto degalinėje „Agip“, ir Lietuvoje esančiuose Kurėnuose ar oro uoste, patvirtina esant ginčo kortelės dublikatą (falsifikatą). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje apklaustų liudytojų parodymus, pateiktą medžiagą apie ginčo kortelės duomenų panaudojimą įgyjant prekes ir paslaugas tuo pačiu metu ir Lietuvoje, ir Italijoje, sprendė, kad atsakovei išduota degalų kortelė, įgyjant degalų Italijos Respublikos Myros miesto degalinėje „Agip“, nebuvo panaudota, t. y. nurodytoje degalinėje ginčo kortelės duomenys nebuvo nuskaityti. Šios pirmosios instancijos teismo išvados nebuvo ginčijamos. Taigi nustačius, kad minėtoje degalinėje nebuvo panaudota atsakovei išduota degalų kortelė, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, neva atsakovė nevykdo prievolės atsiskaityti už įsigytas prekes.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytos Sutarties nuostatas, sprendė, kad atsakovei buvo suteikta teisė, bet ne pareiga stebėti kortelėmis atliekamas operacijas, todėl kortelės naudotoja, kortelę tinkamai saugojusi, įsitikinusi, kad ja neteisėtai nesinaudoja kiti asmenys, negalėjo numanyti tiek Sutarties sudarymo, tiek Sutarties vykdymo metu, kad yra techninė galimybė kortelės duomenis suklastoti ir šiuos duomenis panaudoti prekėms (degalams) įgyti be pačios kortelės. Byloje nustatyta, kad, iškilus kortelės naudojimosi nesklandumų, šalys aiškinosi kliūčių naudotis kortele priežastis, tačiau tuo momentu ir kortelės savininkei (ieškovei) nekilo įtarimų, kad jos partnerio degalinėje buvo neteisėtai naudojami kortelės duomenys. Ieškovė problemą, apie kurią 2014 m. liepos 26 d. telefonu informavo atsakovės vadovas (kortele nebuvo galima atsiskaityti Austrijos Respublikoje), išsprendė tik 2014 m. rugpjūčio 7 d., t. y. į atsakovės vadovo skambutį buvo sureaguota pasyviai, nesiimta operatyvių priemonių. Atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo kortelės duomenų panaudojimas Italijos Respublikos Myros miesto degalinėje „Agip“ nesudaro pagrindo spręsti, jog tarp kortelės naudotojos operacijų nesekimo ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Nurodyti duomenys nepatvirtina, kad atsakovė atskleidė PIN kodą tretiesiems asmenims, t. y. nėra nustatyta viena iš būtinųjų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai, susiję su PIN kodo praradimu (neišsaugojimu ar perdavimu kitiems asmenims). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl neva neatsargaus ir nerūpestingo atsakovės elgesio, būtent – įsipareigojimų pagal Sutartį nevykdymo, ieškovė patyrė nuostolius, todėl dėl nutarties 26–27 punktuose nurodytų priežasčių yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė neįrodė atsakovės sutartinės prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CPK 178 straipsnis). Taigi byloje nenustatytos visos atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovė kortele „Statoil Routex“ ginčo pirkimų metu nesinaudojo, t. y. užtikrino, jog kortelė nepatektų pas asmenis, neturinčius teisės ja naudotis, kortelės neprarado, pagrįsta, dėl to nesutikti su tokia išvada nėra jokio teisinio pagrindo. Kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, nepažeidė sutartinės civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų nustatymo pagrindų. Naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnio nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

Kasacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos (2017 m. vasario 1 d.) nepateikė duomenų apie savo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl jos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiamas (CPK 93 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 4,42 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Circle K Lietuva“ (j. a. k. 211454910) 4,42 Eur (keturis Eur 42 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski