Civilinė byla Nr. e3K-3-47-248/2017
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00791-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 2.6.10.5.2.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Anatara“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Anatara“ netiesioginį ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Limedika“ dėl bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „LRG farmacija“ neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo arba nepagrįsto praturtėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės bei nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė UAB „Anatara“ pareiškė netiesioginį ieškinį atsakovei UAB „Limedika“, prašydama priteisti iš atsakovės 787 959,14 Eur BUAB „LRG farmacija“ naudai, taip pat 6 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė nurodė, kad BUAB „LRG farmacija“ su UAB „Limedika“ 2002 m. liepos 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – Sutartis) pagrindu BUAB „LRG farmacija“ nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. kovo 9 d. atliko atsakovei 1 813 229,41 Eur (6 260 718,52 Lt) mokėjimus, pažeisdama kitų bankrutavusios įmonės kreditorių teises bei interesus. Šis faktas nustatytas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzIyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-322/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-322/2014">2A-322/2014</a>, jis paliktas nepakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NS0zNzgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-95-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-95-378/2015">3K-3-95-378/2015</a>. Teismai pripažino BUAB „LRG farmacija“ per minėtą laikotarpį atliktus mokėjimus negaliojančiais, taikė dalinę restituciją, priteisdami BUAB „LRG farmacija“ naudai iš atsakovės 1 397 090,68 Eur.
Ieškovė teikė netiesioginį ieškinį kaip BUAB „LRG farmacija“ kreditorė, nes BUAB „LRG farmacija“ turi teisę reikalauti kompensacijos už tai, kad atsakovė nuo ginčijamų mokėjimų atlikimo iki Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo įvykdymo be teisinio pagrindo naudojosi pinigais, kurie jai nepriklausė, gavo iš to nepagrįstą naudą, todėl BUAB „LRG farmacija“ patyrė žalą.
Ieškovės teigimu, egzistuoja visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.68 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos pareikšti netiesioginį ieškinį, ji turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, nes reikalavimo teises bankrutavusiai įmonei įgijo perimdama pirminės kreditorės reikalavimo teises pagal 2015 m. kovo 26 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, o UAB „Maisto ralis“ 117,74 Eur finansinis reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nutartimi.
Padarytą žalą sudaro 787 959,14 Eur (2 720 665,33 Lt), kurie apskaičiuoti pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 6 proc. metinių palūkanų normą nuo 1 397 090,68 Eur (4 823 874,69 Lt), per laikotarpį nuo 2005 m. kovo 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ieškovės teigimu, taip pat egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtos veikos bei BUAB „LRG farmacija“ patirtų nuostolių, nes atsakovė lėšas nesąžiningai naudojo savo komercinėje veikloje ir gavo iš jų papildomą naudą (CK 6.247 straipsnis).
Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad atsakovės civilinės atsakomybės instituto taikymas nėra galimas, tada alternatyviai turėtų būti priteisiamos visos pinigų sumos, kuriomis atsakovė nepagrįstai praturtėjo naudodamasi BAUB „LRG farmacija“ priklausančiomis lėšomis. Nepagrįstai gautą naudą ieškovė apskaičiuoja taikydama 5 proc. dydžio metinių palūkanų normą – 656 632,62 Eur.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė reikalavimą atsakovei grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzIyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-322/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-322/2014">2A-322/2014</a> bei joje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis. BUAB „LRG farmacija“ su A. Mikšo firma „Limedika“ (šiuo metu UAB „Limedika“) 2002 m. liepos 28 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo perduoti BUAB „LRG farmacija“ nuosavybėn vaistus, medicinos prekes bei kitą produkciją, o BUAB „LRG farmacija“ įsipareigojo priimti gautą produkciją ir sumokėti už ją. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu BUAB „LRG farmacija“ mokėjimai atsakovei pripažinti negaliojančiais ir taikyta restitucija, priteisiant iš atsakovės BUAB „LRG farmacija“ 1 397 090,68 Eur (4 823 874,69 Lt). Ieškovė, su UAB „Maisto ralis“ 2015 m. kovo 26 d. sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu perėmusi 117,74 Eur reikalavimą BUAB „LRG farmacija“, įrodinėjo, kad dėl atsakovės veiksmų bankrutavusi įmonė patyrė nuostolių, o jei civilinės atsakomybės instituto taikymas negalimas – nepagrįstai praturtėjo.
Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas kildinamas iš sutartinių BUAB „LRG farmacija“ ir atsakovės UAB „Limedika“ santykių, kuriuos pagrindžia BUAB „LRG farmacija“ su A. Mikšo firma „Limedika“ (šiuo metu UAB „Limedika“) 2002 m. liepos 28 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis bei atlikti mokėjimai pagal sutartį, todėl ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo buvo vertintas nustatant civilinės atsakomybės sąlygas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NS0zNzgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-95-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-95-378/2015">3K-3-95-378/2015</a> išsprendė BUAB „LRG farmacija“ nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. kovo 9 d. sumokėtų atsakovei pinigų klausimą vykdant 2002 m. liepos 28 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, atlikti mokėjimai pripažinti negaliojančiais pažeidus kitų BUAB „LRG farmacija“ kreditorių interesus.
Teismas vertino BUAB „LRG farmacija“ atliktų mokėjimų pagrįstumą atsakovei kaip vienai iš bankrutavusios įmonės kreditorių, nurodė, kad atsakovei minėtu laikotarpiu buvo sumokėti pinigai vykdant Sutartį – atsiskaitant už gautą produkciją, todėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo prasme nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus. Be to, atsakovė įvykdė teismų sprendimus, pervesdama priteistus 1 397 090,68 Eur (4 823 874,69 Lt), kuriuos atsakovė iš esmės gavo ieškovei vykdant Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Tai reiškia, kad BUAB „LRG farmacija“ nepriklausė jokios lėšos ir ji neturėjo jokios teisės į jas, nes, priėmus produkciją, kilo pareiga už ją atsiskaityti. Argumentas dėl nuostolių, teismo vertinimu, yra fiktyvus.
Kadangi ieškovės argumentai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus, teismas kitų civilinės atsakomybės sąlygų nevertino ir dėl jų plačiau nepasisakė.
Teismo vertinimu, ieškovės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-515/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-515/2012">3K-3-515/2012</a> remtis nebuvo pagrindo, nes minėtos bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės bylos aplinkybės nesutampa.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo teismas nurodė, kad BUAB „LRG farmacija“ lėšos nepriklausė, nes ji buvo skolinga atsakovei. Faktinės bylos aplinkybės nesudarė pagrindo konstatuoti nepagrįsto praturtėjimo ir dėl to kylančios atsakovės atsakomybės – pinigų priteisimo pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį, nes atsakovei pinigai buvo išmokėti BUAB „LRG farmacija“ vykdant jos su atsakove Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Aplinkybė, kad pinigai buvo išmokėti pažeidžiant kitų BUAB „LRG farmacija“ kreditorių interesus, teismo teigimu, nesudarė pagrindo konstatuoti, jog atsakovė pinigus gavo neteisėtai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi taikė restituciją, įpareigodamas atsakovę grąžinti 1 397 090,68 Eur, todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas, o kreditorių interesai jau yra apginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 1 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Pirmojoje byloje pripažinti neteisėtais net ir ne visi mokėjimai pagal Sutartį, o tik jų dalis. Pirmojoje byloje nuginčyta (pripažinti neteisėtais, kaip pažeidžiantys BUAB „LRG farmacija“ kreditorių interesus) dalis pagal Sutartį atliktų mokėjimų. Šiuos mokėjimus atliko BUAB „LRG farmacija“ ir šios išmokėtos lėšos atiteko atsakovei ne dėl jos veiksmų ar neveikimo, o dėl BUAB „LRG farmacija“ veiksmų vykdant savo sutartinius įsipareigojimus.
Tai, kad atsakovė Pirmojoje byloje buvo pripažinta nesąžininga pagal actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlygas, nelėmė jos neteisėtų veiksmų konstatavimo, nes (ne)sąžiningumas yra tik vertybinė kategorija ir actio Pauliana (ne)taikymo sąlyga. Mokėjimai toje byloje buvo pripažinti neteisėtais dėl to, kad jie, pažeidžiant teisės normų reikalavimus, buvo atlikti BUAB „LRG farmacija“, o ne dėl to, kad šiais mokėjimais lėšas atsakovė gavo BUAB „LRG farmacija“ atlikus neteisėtus veiksmus (kaip pagrįstai nurodo atsakovė, jas kitu atveju būtų gavę kiti BUAB „LRG farmacija“ kreditoriai).
Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su generalinio delikto doktrina (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), nes skunde nebuvo pateikta argumentų, kokias elgesio taisykles, lėmusias žalos atsiradimą (jei ji atsirado) mokėjimus atlikusiai BUAB „LRG farmacija“, pažeidė atsakovė.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės skundo argumentai dėl kasacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-515/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-515/2012">3K-3-515/2012</a> taikymo kaip precedentinės nagrinėjamoje byloje nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas dėl nepagrįsto praturtėjimo nurodė, kad nėra ginčo, jog BUAB „LRG farmacija“ turėjo sutartinę pareigą atsiskaityti su atsakove, Sutartis nėra pripažinta negaliojančia. Taigi, nebuvo jokio pagrindo teigti, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo gauti (ir gavo) apmokėjimą. Mokėjimai atlikti vykdant Sutartį. Nors mokėjimų atlikimas teismų praktikoje pripažįstamas sandoriu, kuris gali būti ginčijamas, tačiau jis atliekamas sutartinių santykių realizavimo procese, kitaip tariant, nagrinėjamu atveju mokėjimų atlikimo pagrindas pateisinamas Sutartimi. Net jei galima būtų pripažinti, kad dėl atliktų atsakovei dalies mokėjimų BUAB „LRG farmacija“ kilo nuostoliai (palūkanų forma, kaip pareikštas ieškinys), jie kilo dėl to, kad nebuvo laikytasi įstatymo reikalavimų, t. y. dalis mokėjimų buvo atlikti pažeidžiant trečiųjų asmenų interesus, o ne dėl to, kad atsakovė apskritai neturėjo teisinio pagrindo gauti lėšas.
Kai šalis, vykdydama prievolę, patiria nuostolių dėl savo pačios kaltės, o kita šalis praturtėja, taikyti nepagrįsto praturtėjimo normas nėra pagrindo, nes pirmoji šalis buvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo riziką (CK 6.242 straipsnio 3 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Anatara“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai tuos pačius veiksmus pripažino neteisėtais pagal įstatymą, tačiau visiškai teisėtais pagal Sutartį.
Pirmoji byla yra susijusi tik su mokėjimų pripažinimu negaliojančiais; joje nėra ir nebuvo sprendžiami kitų (subsidiarių) civilinių teisių gynimo būdų (nuostolių atlyginimo, nepagrįsto praturtėjimo išreikalavimo ir kt.) taikymo klausimai. Be to, pirmojoje byloje nustatyta daugelis prejudicinių faktų, kurie aktualūs sprendžiant ieškinio reikalavimų šioje byloje pagrįstumą (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Teismai nepagrįstai įteisino įstatymo imperatyvo bei sutarties nuostatų koliziją, pirmenybę suteikdami sutarčiai. Konstatuodami, kad UAB „Limedika“ turėjo teisinį pagrindą gauti mokėjimus bei naudotis šiais pinigais, teismai paneigė prejudicinius faktus. Teismas, atsisakydamas vadovautis analogiškomis aplinkybėmis jau suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinės atsakomybės bei nepagrįsto praturtėjimo klausimais, ne tik nukrypo nuo minėtų išaiškinimų, bet taip pat neatsižvelgė ir į Lietuvos teismų praktikoje suformuluotas precedento kvalifikavimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto prielaidų neva tariamo nebuvimo, analizavo aplinkybes, kurios ne tik nepagrįstos bylos duomenimis, bet ir neturi teisinės reikšmės.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad BUAB „LRG farmacija“ lėšas UAB „Limedika“ naudai pervedė pažeisdama CK 6.66 straipsnį, Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (toliau – ir LMETĮ) 3 straipsnio reikalavimus, neįžvelgė šioje situacijoje jokio UAB „Limedika“ veiksmų neteisėtumo, t. y. nepagrįstai ir neteisingai pripažino, kad Sutarties įvykdymas, patenkinant apie 94,2 proc. UAB „Limedika“ reikalavimų, kai likusių kreditorių reikalavimų vidutiniškai buvo patenkinta tik apie 27,56 proc., buvo neteisėtas pagal įstatymą, tačiau visiškai teisėtas pagal Sutartį.
Šioje byloje visų pirmiausia sprendžiamas sandorio (konkrečiai – atliktų mokėjimų) negaliojimo padarinių teisinis klausimas, kai sandoris yra pripažįstamas negaliojančiu CK šeštojoje knygoje įtvirtintu specialiu sandorių negaliojimo pagrindu – actio Pauliana (CK 6.66 straipsniu).
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė UAB „Limedika“ veiksmų neteisėtumo. Tiek CK 6.66 straipsnio 1 dalyje, tiek LMETĮ 3 straipsnyje įtvirtintas imperatyvus draudimas (vykdyti sutartį įmonei esant nemokiai) laikytinas sudėtine Sutarties nuostatų dalimi. CK 6.66 straipsnio 1 dalies ir LMETĮ 3 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis (specialioji norma) bendrųjų Sutarties nuostatų atžvilgiu, nes jose įtvirtinti specifiniai atvejai, kai prievolės yra vykdomos įmonei jau esant faktiškai nemokiai.
Atsižvelgiant į Pirmojoje byloje nustatytas aplinkybes, BUAB „LRG farmacija“ atlikti mokėjimai buvo neteisėti tiek pagal įstatymo, tiek ir pagal galiojančios Sutarties nuostatas.
Konstatuodamas, kad UAB „Limedika“ turėjo teisinį pagrindą gauti mokėjimus, apeliacinės instancijos teismas peržiūrėjo jau kitoje byloje nustatytus prejudicinius faktus. Pirmojoje byloje dalis mokėjimų buvo pripažinti negaliojančiais nuo jų atlikimo momento bei pritaikyta restitucija. Nepaisydamas to, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Limedika“ mokėjimų atlikimo metu turėjo teisinį pagrindą gauti minėtus pinigus.
Apeliacinės instancijos teismas įteisino be teisinio pagrindo gautų pinigų nevaržomą (neatlygintiną) disponavimą, taip aiškiai paneigdamas teisinėje valstybėje visuotinai pripažįstamą principą, kad iš neteisės negali atsirasti teisė.
Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija Pirmojoje byloje galėjo būti taikoma tik toms lėšoms, kurias UAB „Limedika“ gavo be teisinio pagrindo. UAB „Limedika“ veiksmų neteisėtumas grindžiamas ne tik aplinkybe, kad ji gavo pinigus be teisinio pagrindo, bet ir aplinkybe, kad tuos pinigus be teisinio pagrindo naudojo savo veikloje ir gavo papildomą naudą.
Vien tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-515/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-515/2012">3K-3-515/2012</a> buvo prašoma atlyginti nuostolius dėl varžytynių tvarka sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, neturėjo jokios įtakos formuluojant teisės aiškinimo taisyklę, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis šioje nutartyje suformuotu precedentu.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nepagrįsto praturtėjimo instituto prielaidas. UAB „Limedika“ pinigus gavo bei daugiau nei 10 metų jais naudojosi neteisėtai. Pažymėtina, kad aplinkybė, ar UAB „Limedika“ turėjo teisinį pagrindą gauti ginčo mokėjimus, neturi kvalifikuojančios reikšmės sprendžiant dėl nepagrįstai įgyto turto išreikalavimo, nes svarbiausia tokiu atveju yra nustatyti, kad UAB „Limedika“ be teisinio pagrindo sutaupė ar gavo kitokios tiesioginės turtinės naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-256/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-256/2011">3K-3-256/2011</a>).
UAB „Limedika“ privalėjo ir galėjo žinoti apie mokėjimų neteisėtumą pagal CK 6.66 straipsnį ir LMETĮ 3 straipsnį. Priešingu atveju actio Pauliana net nebūtų buvęs taikomas (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Be to, UAB „Limedika“ nesąžiningumas yra prejudicinis faktas, nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-885/2001 patvirtino ieškovės teisę nuginčijus pirkimo sandorį, inter alia (be kita ko), išreikalauti be pagrindo sumokėtą sumą.
Alternatyvaus pobūdžio reikalavimai buvo suformuluoti atsižvelgiant į tai, kad analogiškomis aplinkybėmis analogiškose (precedento galią turinčiose) bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokią kompensaciją kvalifikavo skirtingai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-515/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-515/2012">3K-3-515/2012</a> kompensacija buvo kvalifikuojama kaip nuostolių atlyginimas, o 2001 m. spalio 1 d. nutartyje Nr. 3K-3-885/2001 kompensacija buvo kvalifikuojama kaip nepagrįstas praturtėjimas.
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovės UAB „Anatara“ kasacinio skundo trečiasis asmuo BUAB „LRG Farmacija“ prašo kasacinį skundą tenkinti, remdamasis jame nurodytais pagrindais.
Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Ginčas nagrinėtinas dėl BUAB „LRG farmacija“, o ne BUAB „LRG farmacija“ kreditorių teisių ir interesų potencialaus pažeidimo. Pirmojoje byloje actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnio 1 dalis) buvo sprendžiamas pagal 2002 m. liepos 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį BUAB „LRG farmacija“ atliktų mokėjimų atsakovei pagrįstumo klausimas, mokėjimų (ne)pagrįstumą vertinant ne Sutarties vykdymo aspektu, o išimtinai atsižvelgiant į kitų BUAB „LRG farmacija“ kreditorių potencialiai pažeistus interesus.
Sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis actio Pauliana tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2011">3K-3-316/2011</a>).
Sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina šio kreditoriaus teisių pažeidimams pašalinti.
Lietuvos teisinėje sistemoje deliktinės ir sutartinės atsakomybės konkurencija, remiantis non cumul (nekonkuravimas) principu, negalima. Dėl šios priežasties kasatorė neturi teisės pasirinkti, kokiomis teisės normomis grįsti reikalavimus – jei įstatymas konkrečiai nenumato galimybės taikyti deliktinę atsakomybę, ieškovės kontrahento atsakomybė gali būti nagrinėjama tik pagal sutartinės atsakomybės normas. Nagrinėjamoje byloje ieškinys nėra pareikštas actio Pauliana instituto, įtvirtinto CK 6.66 straipsnio 1 dalyje, pagrindu. BUAB „LRG farmacija“ neturi nei materialinio pagrindo, nei procesinės galimybės nagrinėjamoje byloje vadovautis CK 6.66 straipsnio 1 dalimi, nes ši teisės norma skirta kreditoriaus interesams ginti ir ja gali naudotis tik kreditoriai.
Vadovaujantis LMETĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, darytina išvada, kad LMETĮ skirtas piniginių įsipareigojimų vykdytojams – mokėtojams, t. y. BUAB „LRG farmacijai“, tačiau ne mokėjimų gavėjui – UAB „Limedika“. Dėl to UAB „Limedika“ negali būti laikoma pažeidusia LMETĮ 3 straipsnyje įtvirtintus imperatyviuosius reikalavimus.
Šios bylos nagrinėjimo dalykas skiriasi nuo Pirmojoje byloje nagrinėto ginčo – Pirmojoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl BUAB „LRG farmacija“ kreditorių interesų pažeidimo, o šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl potencialaus BUAB „LRG farmacija“ interesų pažeidimo.
Apeliacinės instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad UAB „Limedika“ turėjo teisinį pagrindą gauti lėšas, yra siejama išimtinai su šios bylos nagrinėjimo dalyku – BUAB „LRG farmacija“ ir UAB „Limedika“ sutartiniais santykiais (šalių vidiniais santykiais), tačiau ne su Pirmojoje byloje nustatytų prejudicinių faktų paneigimu. Pirmojoje byloje išorinių santykių kontekste konstatuotas UAB „Limedika“ nesąžiningumas neturi teisinės reikšmės šioje nagrinėjamoje byloje, kurioje teisiniu požiūriu vertinami išimtinai vidiniai BUAB „LRG farmacija“ ir UAB „Limedika“ santykiai.
Tiek pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai pažymėta, kad BUAB „LRG farmacija“ nepriklausė jokios lėšos ir ši bendrovė neturėjo jokios teisės į jas, nes, priėmusi produkciją, įgijo pareigą už ją atsiskaityti. Net jeigu BUAB „LRG farmacija“ ir nebūtų atlikusi mokėjimų, turėtus pinigus būtų proporcingai paskirsčiusi kitiems savo kreditoriams. Akivaizdu, kad jokios tiesioginės piniginės naudos palūkanų forma iš turėtų pinigų BUAB „LRG farmacija“ faktiškai nebūtų gavusi. Vadinasi, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie BUAB „LRG farmacija“ patirtus nuostolius ir atitinkamai UAB „Limedika“ atliktus veiksmus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-251/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-251/2011">3K-3-251/2011</a>, turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintas negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), o nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NS0zNzgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-95-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-95-378/2015">3K-3-95-378/2015</a>, mokėjimai pripažinti negaliojančiais tik dėl kitų BUAB „LRG farmacija“ kreditorių interesų pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nekonstatavo pačios Sutarties neteisėtumo ar negaliojimo. Mokėjimų pripažinimas negaliojančiais šiuo atveju vertintinas tik kaip teisinė priemonė siekiant apginti kitų kreditorių interesus, tačiau ne kaip pačių šalių atlikto veiksmo neteisėtumas viena kitos atžvilgiu šalių vidiniuose santykiuose.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-515/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-515/2012">3K-3-515/2012</a>, subsidiarūs civilinių teisių gynimo būdai pripažinti galimais, atsižvelgiant į susiklosčiusios situacijos kontekstą, o nagrinėjamoje civilinėje byloje subsidiarūs civilinių teisių gynimo būdai nenaudotini, nes mokėjimai pripažinti negaliojančiais ir tik daliai jų taikyta restitucija ne dėl jų pačių kaip sandorių esminio ydingumo, bet dėl atliktais mokėjimais pažeistų BUAB „LRG farmacija“ kreditorių interesų.
Teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad nepagrįstas turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti. Netgi ir tuo atveju, jeigu būtų galima pripažinti, kad dėl atliktų atsakovei dalies mokėjimų nuostoliai (palūkanų forma, kaip pareikštas ieškinys) BUAB „LRG farmacija“ kilo, jie kilo dėl to, kad nesilaikant įstatymo reikalavimų – pažeidžiant trečiųjų asmenų interesus – dalis mokėjimų buvo atlikti, o ne dėl to, kad gauti lėšas atsakovė apskritai neturėjo teisinio pagrindo.
Nesivadovautina ir kasatorės kaip precedentine nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-885/2001, nes kaip teisingai pripažino bylą nagrinėję teismai, šios nutarties ir nagrinėjamos bylos esminės aplinkybės labai skiriasi.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Sandorį pripažinus negaliojančiu ir pritaikius restituciją šalys grąžinamos į pradinę iki sandorio sudarymo buvusią padėtį. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu tenkinant actio Pauliana pripažinti negaliojančiais mokėjimo sandoriai, atsakovei pritaikyta restitucija, ji įpareigota grąžinti BUAB „LRG farmacija“ 1 397 090,68 Eur. Teismo sprendimas įvykdytas. Ieškovės manymu, restitucijos grąžinti šalis į pirmykštę padėtį nepakanka, todėl turi būti taikomi kiti pažeistos teisės gynimo būdai – civilinės atsakomybės arba nepagrįsto praturtėjimo institutai.
Dėl civilinės atsakomybės taikymo
Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti kompensuoti jos patirtą žalą, o kita šalis privalo atlyginti tą žalą. Dėl to jos taikymas skolininkui sukelia neigiamų turtinių padarinių, o kreditorius pritaikius civilinę atsakomybę gauna atitinkamą turtinį ekvivalentą.
Civilinė atsakomybė pagal atsiradimo pagrindą skirstoma į sutartinę ir deliktinę (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Deliktinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, pažeidus nesutartinę teisinio pobūdžio pareigą, t. y. nepadarius to, ką asmuo privalėjo padaryti, arba padarius tai, ko pagal galiojančias teisės normas daryti jis neturėjo teisės (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.263 straipsnis). Galimi atvejai, kai, tarp šalių egzistuojant sutartiniams teisiniams santykiams, vienai iš jų padaroma žala tokiais veiksmais, kurie nėra pripažįstami sutarties pažeidimu. Tokiu atveju spręstina dėl deliktinės atsakomybės taikymo.
Reikšdamas ieškinį dėl civilinės atsakomybės taikymo ieškovas turi įrodyti tokios atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, kaltę (išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Visų pirma civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės normų ar sutarties nustatytomis elgesio taisyklėmis ir pareigomis. Veiksmų neteisėtumas gali priklausyti ir nuo konkrečių aplinkybių: tas pats veiksmas gali būti vienais atvejais teisėtas, kitais – ne.
Kasatorė atsakovės civilinę atsakomybę kildina iš delikto, neteisėtais jos veiksmais nurodydama imperatyviųjų teisės normų, įtvirtintų Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme, pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsiskaitymų metu galiojęs LMETĮ reglamentavo mokėjimų tvarką tais atvejais, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė (mokėtojas) visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų. Šis įstatymas nustatė atliekančio mokėjimus subjekto veiksmus; subjektams, su kuriais atsiskaitoma, jokie įpareigojimai šiuo įstatymu nenustatyti. Būtent skolininkui atsiskaitymų eiliškumo užtikrinimo pareiga tenka ir pagal šiuo metu galiojančią CK 6.9301 straipsnio redakciją. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė, nebūdama mokėtoja ir neturėdama LMETĮ nustatytų pareigų, kokiu nors būdu pažeidė jo nuostatas. Jei šiuo įstatymu nustatyta mokėjimo tvarka ir buvo pažeista, ją pažeidė pati BUAB „LRG Farmacija“, privalėjusi laikytis įstatymo nustatyto mokėjimo eiliškumo. Asmuo, dėl savo prieštaraujančių teisei veiksmų patyręs nuostolių, negali tikėtis jų atlyginimo iš kitų asmenų.
Kasatorės manymu, atsakovės neteisėtų veiksmų išraiška yra CK 6.66 straipsnio pažeidimas, kai pinigai už patiektas prekes gauti, pažeidžiant kitų kreditorių interesus. Neteisėti atsakovės veiksmai, tai yra nesąžiningumas, pasireiškiantis tuo, kad ji žinojo apie BUAB „LRG Farmacija“ mokumo problemas ir kitus kreditorius, nustatyti kitoje byloje (Pirmojoje byloje), kurioje atsiskaitymų sandoriai pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu ir kuri turi prejudicinę reikšmę šiai bylai.
Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad civilinės atsakomybės ir actio Pauliana taikymui reikalinga skirtinga juridinių faktų sudėtis. Civilinės atsakomybės taikymo sąlygos nurodytos nutarties 30 punkte. Actio Pauliana ginčijami skolininko sudaryti sandoriai, kurių šis neprivalėjo sudaryti ir kuriais pažeidžiami kreditoriaus interesai (skolininkas tampa nemokus, būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui ir pan.), o skolininkas apie tai žinojo arba turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos tokios actio Pauliana tenkinimo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zLTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-3-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-3-695/2017">3K-3-3-695/2017</a>, kt.).
Iš pateikto teisinio reglamentavimo ir jo taikymo praktikos darytina išvada, kad actio Pauliana atveju pirmiausia sprendžiama dėl kreditoriaus, manančio, kad jo interesai pažeisti, ir jo skolininko santykių. Trečiasis asmuo, su kuriuo skolininkas sudaro sandorį (būtent toks buvo šios bylos atsakovo statusas Pirmojoje byloje), nėra prievolės, siejančios kreditorių ir skolininką, šalis, ir yra susijęs tik su viena prievolės šalimi. Kreditoriaus interesus, sudarydamas sandorį, pažeidžia jo skolininkas. Sąžiningas trečiasis asmuo dėl tokių kreditoriaus veiksmų negali nukentėti – actio Pauliana tokiu atveju atmetamas. Taigi trečiojo asmens nesąžiningumo sąlygos (dėl atlygintinų sandorių) actio Pauliana atveju tikslas – garantuoti, kad nebus pažeistos sąžiningų įgijėjų teisės ar teisėti interesai. Nesąžiningas trečiasis asmuo, kuris sudarydamas sandorį žino, kad juo pažeidžiami kreditorių interesai, prisiima riziką, kad sandorį nuginčijus jis pagal restitucijos taikymo taisykles turės grąžinti kitai sandorio šaliai tai, ką yra gavęs pagal sandorį. Tačiau tokio asmens nesąžiningumo nustatymas per se (savaime) nereiškia jo neteisėtų veiksmų šalies, su kuria buvo sudarytas sandoris, atžvilgiu. Taigi trečiojo asmens nesąžiningumas, nustatytas nagrinėjant actio Pauliana, negali būti prilyginamas neteisėtiems veiksmams, kaip jie suprantami, taikant civilinę atsakomybę (CK 6.246 straipsnis). Trečiojo asmens nesąžiningumas (kartu su kitomis sąlygomis) yra pagrindas tenkinti actio Pauliana ir taikyti restituciją, t. y. grąžinti turtą skolininkui, tačiau nėra pakankamas tam, kad tiek ieškinį pareiškusiam kreditoriui, tiek šio skolininkui būtų taikoma civilinė atsakomybė. Tam turi būti nustatytos visos atsakomybės taikymo sąlygos, taip pat ir neteisėti veiksmai.
CPK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta teismo sprendimo prejudicinė galia, t. y. pagal šios normos nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems toje byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03My8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-73/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-73/2009">3K-3-73/2009</a>; kt.).
Atsižvelgiant į nutarties 35 punkte išdėstytas taisykles, sutiktina su bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad šiuo atveju Pirmojoje byloje nustatytas atsakovės nesąžiningumas šioje byloje nelaikytinas prejudiciniu faktu, reiškiančiu, kad nereikia įrodinėti neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaip neteisėtas atsakovės veiksmas turi būti vertinamas ne tik pinigų gavimas, bet ir jų naudojimas. Kasacinio teismo praktikoje spręsta, kad restitucija yra teisių gynimo būdas, kuris taikomas, be kita ko, tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015). Atsižvelgiant į šį išaiškinimą spręstina, kad atsakovė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo Pirmojoje byloje išnagrinėjimo neturėjo teisinės pareigos grąžinti gautus pinigus ir galėjo juos naudoti savo ūkinėje veikloje.
Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pripažino sutarties sąlygų prioritetą imperatyvių įstatymo normų atžvilgiu. Teismų sprendimuose nurodyta, kad BUAB „LRG farmacija“ atlikti mokėjimai turėjo teisinį pagrindą – jie atlikti, vykdant iš Sutarties atsiradusią prievolę atsiskaityti už patiektas prekes. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu teismų sprendimų motyvų interpretavimu.
Atsiskaitymo sandoriai Pirmojoje byloje teismo pripažinti negaliojančiais dėl to, kad jais pažeisti kitų kreditorių interesai. Tai reiškia, kad buvo pažeista atsiskaitymo tvarka, tačiau BUAB „LRG farmacija“ sutartinė prievolė atsiskaityti už atsakovės patiektas prekes egzistavo. Tai patvirtina ir atsakovės kaip kreditorės reikalavimo patvirtinimas bankroto byloje. Atsiskaitymas pagal sutartį yra jos vykdymas. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad vykdant sutartį yra siekiama teisinių padarinių – užbaigti prievolinius teisinius santykius, jis atitinka sandorio požymius (CK 1.63 straipsnio 1 dalis) ir gali būti ginčijamas bendrais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015). Todėl sprendžiant dėl civilinei atsakomybei būtinos sąlygos – neteisėtų veiksmų – nustatymo, reikšminga atsižvelgti ne tik į mokėjimo veiksmo kaip vienašalio sandorio nuginčijimo priežastis, bet ir į sutartį, kurią vykdant šis veiksmas atliktas, t. y. vertinti jį platesniame kontekste, kaip ir padarė apeliacinės instancijos teismas.
Skundžiamuose sprendimuose nėra nurodyta, kaip teigia kasatorė, jog sutarties nuostatos yra viršesnės už imperatyviąsias įstatymo normas ir turi būti vykdomos, nepaisant įstatymo normų, nekvestionuojamas ankstesnėje byloje priimtas sprendimas, kad sutartinė prievolė sumokėti už gautas prekes įvykdyta, pažeidžiant kitų kreditorių interesus, ir kad tokie sutarties vykdymo veiksmai yra neteisėti. Šiuo atveju mokėjimų pripažinimas negaliojančiais teismų iš esmės įvertintas kaip teisinė kitų kreditorių interesų gynimo priemonė, tačiau ne kaip sutarties šalių neteisėtas veiksmas viena kitos atžvilgiu jų vidiniuose santykiuose.
Kitokių nei jau aptarti nutartyje atsakovės neteisėtų veiksmų, galinčių sudaryti pagrindą taikyti civilinę atsakomybę, ieškovė neįrodinėjo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant kasatorės nurodomų neteisėtų atsakovės veiksmų. Šios sąlygos nebuvimas civilinę atsakomybę daro negalimą, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo pagrįstai atmestas.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo pagrindų
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Tokios prielaidos yra: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinka ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2011">3K-3-196/2011</a>; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MC02OTAvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-40-690/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-40-690/2015">3K-3-40-690/2015</a>).
Kasatorė, tiek reikšdama reikalavimus dėl žalos atlyginimo, tiek ir dėl nepagrįsto praturtėjimo, kaip turtinius BUAB „LRG Farmacija“ netekimus nurodo atsakovės naudą iš neteisėtai jai BUAB „LRG Farmacija“ pervestų ir naudotų pinigų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje vertinant, ar atsakovė gavo naudos, o BUAB „LRG Farmacija“ patyrė tokio pat dydžio nuostolius, atsižvelgtina į tai, kad nors atsakovė ginčo laikotarpiu naudojosi lėšomis, kurios jai sumokėtos, pažeidžiant kitų kreditorių interesus, tačiau ir BUAB „LRG Farmacija“ naudojosi atsakovės patiektomis prekėmis. Pažymėtina ir tai, kad BUAB „LRG Farmacija“ prievolei užtikrinti buvo įkeitusi turtines teises atsakovės naudai. Atsakovė savo teisės patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto nerealizavo, taigi įmonė galėjo naudotis įkeistu turtu. Esant tokiai situacijai nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė gavo nepagrįstą naudą, o BUAB „LRG Farmacija“ dėl to patyrė nuostolių, kitaip tariant, kad ji patyrė turtinių praradimų, kurie turėtų būti kompensuojami per nepagrįsto praturtėjimo institutą.
Be to, minėta, atsiskaitymo sandoriai Pirmojoje byloje pripažinti negaliojančiais dėl kitų kreditorių teisių pažeidimo, t. y. kad atsiskaitant su kreditoriais nebuvo laikomasi proporcingumo principo. Byloje nustatyta tokio pažeidimo apimtis, t. y. kiek pažeistas proporcingumo principas, ir atitinkamai actio Pauliana tenkintas iš dalies. Tai reiškia, kad dalis pinigų, sumokėtų atsakovei, turėjo tekti kitiems kreditoriams. Pačios BUAB „LRG Farmacija“ interesų pažeidimas nekonstatuotas, taigi, nėra pagrindo spręsti, kad šiuos pinigus BUAB „LRG Farmacija“ turėjo teisę laisvai naudoti ir gauti iš jų naudą palūkanų ar kita forma.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra prielaidų konstatuoti nepagrįstą atsakovės praturtėjimą, ir ieškinį pagrįstai atmetė.
Dėl prieštaravimo kasacinio teismo praktikai
47. Rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga.
48. Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-247/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-247/2009">3K-3-247/2009</a>; 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2015 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015).
49. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nagrinėjamos bylos ir kasatorės nurodomų bylų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-885/2001 ir 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-515/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-515/2012">3K-3-515/2012</a>) faktinės aplinkybės skiriasi. Jų nesutapimas pasireiškia visų pirma tuo, kad tiek vienoje, tiek kitoje kasatorės nurodomoje byloje buvo nuginčyti sandoriai (pirkimo–pardavimo sutartis, pardavimo iš varžytynių aktas), kuriais perėjo nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą. Nagrinėjamoje byloje nuginčyta ne sutartis, o tik jos vykdymo veiksmai kaip atskiri sandoriai, po kurių sudarymo sutarties galia ir iš jos kylančios teisės ir pareigos sutarties šalims išliko. Sandoriai nuginčyti ne reiškiant actio Pauliana, t. y. ne dėl kitų kreditorių teisių pažeidimo, o kitais sandorių negaliojimo pagrindais, esant vienos iš sandorio šalių teisių pažeidimui. Abiem anksčiau nagrinėtų bylų atvejais nukentėjusi šalis nuo sandorių sudarymo iki jų nuginčijimo negalėjo naudotis nei pinigais, sumokėtais pardavėjui, nei įsigytu nekilnojamuoju turtu. Šioje byloje, minėta, prekės BUAB „LRG Farmacija“ buvo patiektos ir ši jomis naudojosi savo nuožiūra. Dėl nurodytų nagrinėjamos bylos ir kasatorės nurodomų bylų faktinių aplinkybių skirtumų nėra pagrindo taikyti precedentą ir šią bylą spręsti taip pat, kaip kurią nors iš kasatorės nurodomų bylų.
50. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
52. Atsakovė prašo priteisti 3400 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytą dydį. Dėl šios priežasties atsakovei (apmokėjusiai šias išlaidas) iš kasatorės (ieškovės) priteistina prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma mažintina iki minėtose Rekomendacijose nurodyto dydžio – 1271,60 Eur.
53. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekia 3 Eur sumos ir tai yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei UAB „Limedika“ (j. a. k. 134056779) iš ieškovės UAB „Anatara“ (j. a. k. 303348367) 1271,60 Eur (vieną tūkstantį du šimtus septyniasdešimt vieną Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Birutė Janavičiūtė
Sigita Rudėnaitė
Dalia Vasarienė
