Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-4-693/2018

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01566-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.1.15.3.2 (S)

2018 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistiesiems D. Š. ir L. S.,

nuteistųjų gynėjams advokatams Arnui Paliukėnui, Aleksandrui Vancevičiui,

civilinės ieškovės UAB „A“ įgaliotam asmeniui Sauliui Slavykui,

civilinės ieškovės UAB „A“ atstovui advokatui Mindaugui Bliuvui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. Š. ir L. S. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu buvo išteisinti:

D. Š. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

L. S. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinės ieškovės civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis.

D. Š. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, D. Š. paskirtos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

L. S. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, L. S. paskirtos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Baudžiamoji byla dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo D. Š. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Baudžiamoji byla dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo L. S. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Iš D. Š. ir L. S. civilinei ieškovei UAB „A“ solidariai priteista 137 618,16 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš D. Š. ir L. S. civilinei ieškovei UAB „A“ priteista po 1000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, civilinės ieškovės UAB „A“ atstovo ir įgalioto asmens, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. Š. ir L. S. nuteisti už tai, kad D. Š. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o L. S. padėjo D. Š. iššvaistyti šio žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, būtent:

D. Š., nuo 1999 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. birželio 11 d. eidamas UAB „A“ Vilniaus filialo (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas, einamų pareigų pagrindu turėdamas teisę valdyti ir disponuoti jo žinioje buvusį UAB „A“ Vilniaus filialo turtą – pinigines lėšas, veikdamas kartu su L. S., nuo 1994 m. rugsėjo 14 d. buvusiu L. S. personalinės įmonės (toliau – ir L. S. PĮ) (duomenys neskelbtini) savininku, žinodami, kad L. S. personalinė įmonė UAB „A“ Vilniaus filialui nesuteiks 475 168 Lt vertės paslaugų, t. y. autotransporto priemonių paruošimo ir dažymo darbų, siekdami melagingai pagrįsti tariamai teisėtą šių UAB „A“ Vilniaus filialo priklausančių piniginių lėšų panaudojimą, 2006 m. liepos – 2008 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, D. Š. iš L. S. gavo 85 žinomai suklastotas L. S. personalinės įmonės PVM sąskaitas faktūras (kurios detaliai nurodytos apeliaciniame nuosprendyje), kuriose L. S. įrašė ir savo parašu patvirtino žinomai netikrus duomenis apie tai, kad L. S. personalinė įmonė pardavė, o UAB „A“ Vilniaus filialas nupirko paslaugų – autotransporto priemonių paruošimo ir dažymo darbų iš viso už 475 168 Lt, po to D. Š., perdavęs šias suklastotas PVM sąskaitas faktūras nusikalstamų ketinimų nesuvokusiai UAB „A“ Vilniaus filialo vyr. finansininkei K. V., nurodė įtraukti į UAB „A“ Vilniaus filialo buhalterinę apskaitą bei nurodė išmokėti pinigus L. S. personalinei įmonei. K. V., vykdydama D. Š. nurodymą, nežinodama, kad jai pateiktos L. S. personalinės įmonės PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, UAB „A“ Vilniaus filialo patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kaip atsiskaitymą už L. S. personalinės įmonės UAB „A“ Vilniaus filialui parduotas paslaugas grynais pinigais išmokėjo 41 300 Lt, t. y. 5310 Lt pagal 2006 m. liepos 26 d. kasos pajamų orderį Nr. LSP22, 6490 Lt pagal 2006 m. liepos 28 d. kasos pajamų orderį Nr. LSP23, 5664 Lt pagal 2006 m. liepos 31 d. kasos pajamų orderį Nr. LSP24, 8496 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 14 d. kasos pajamų orderį Nr. LSP32, 6844 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 22 d. kasos pajamų orderį Nr. LSP33, 4602 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 28 d. kasos pajamų orderį Nr. LSP34, 3894 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 31 d. kasos pajamų orderį Nr. LSP35, ir iš UAB „A“ Vilniaus filialo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“ banke, ir sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į L. S. personalinės įmonės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras“, pervedė iš viso 433 868 Lt, t. y. 2006 m. spalio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 7545 pervedė 21 122 Lt, 2006 m. lapkričio 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. 7747 pervedė 11 800 Lt, 2006 m. lapkričio 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. 7789 pervedė 10 148 Lt, 2006 m. lapkričio 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. 7806 pervedė 6254 Lt, 2006 m. gruodžio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 269 pervedė 37 170 Lt, 2007 m. kovo 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 350 pervedė 24 780 Lt, 2007 m. balandžio 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 367 pervedė 25 370 Lt, 2007 m. gegužės 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. 8803 pervedė 35 400 Lt, 2007 m. liepos 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 9143 pervedė 25 370 Lt, 2007 m. mokėjimo nurodymu Nr. 496 pervedė 17 110 Lt, 2007 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 9920 pervedė 41 713 Lt, 2007 m. gruodžio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 10130 pervedė 44 191 Lt, 2008 m. birželio 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. 11261 pervedė 29 382 Lt, 2008 m. liepos 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 11361 pervedė 44 958 Lt, 2008 m. rugpjūčio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 11539 pervedė 34 810 Lt, 2008 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 11681 pervedė 24 190 Lt. Taip D. Š., veikdamas kartu su L. S., žinomai netikromis – L. S. personalinės įmonės PVM sąskaitomis faktūromis melagingai pagrįsdamas tariamai teisėtą UAB „A“ Vilniaus filialo priklausančio turto – piniginių lėšų panaudojimą, laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 26 d. iki 2008 m. rugpjūčio 28 d. neteisėtai, už realiai negautas paslaugas iš UAB „A“ Vilniaus filialo kasos išmokėjęs L. S. personalinei įmonei 41 300 Lt ir iš UAB „A“ Vilniaus filialo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“ banke, ir sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, pervedęs 433 868,00 Lt į L. S. personalinės įmonės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras“, iššvaistė, o L. S. padėjo iššvaistyti D. Š. žinioje buvusį UAB „A“ Vilniaus filialo didelės, iš viso 475 168 Lt, vertės turtą.

Pirmosios instancijos teismas D. Š. ir L. S. dėl jiems inkriminuotų kaltinimų buvo išteisinęs, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis teismas konstatavo, kad išteisintųjų veiksmuose nenustatyta inkriminuotų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas padarė išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, remdamasis prielaidomis bei vien civilinės ieškovės iškelta versija. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, ignoravo dalį byloje pateiktų įrodymų, dėl to nepagrįstai konstatavus jo (D. Š.) veiksmuose inkriminuotas nusikalstamas veikas buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20, 305 straipsnių pažeidimai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai išnagrinėtas civilinio ieškinio klausimas.

2.2. Nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismas išskirtinę įrodomąją vertę suteikė specialisto išvadai dėl UAB „A“ Vilniaus filialo ūkinės veiklos tyrimo, iš esmės šios specialisto išvados neištirdamas, negretindamas su kitais bylos įrodymais; išimtinai rėmėsi UAB „A“ generalinio direktoriaus V. Č. paaiškinimais, tačiau nevertino šių parodymų prieštaringumo, nevertino bylos duomenų, kurie paneigė civilinės ieškovės versiją dėl neva neatliktų darbų ar fiktyvaus kaltinime nurodomų sąskaitų apmokėjimo; išvadą dėl neva neatliktų darbų pagal 85 PVM sąskaitas faktūras grindė vien prielaida, o ne patikimais įrodymais, kurie neginčijamai patvirtintų keliamą versiją, jog neva šie darbai realiai nebuvo atlikti.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, neįvertino akivaizdžių specialisto tyrimo trūkumų, prieštaravimų, nenuoseklumo, nepagrįstumo, nes specialistas neatliko išsamaus ir nešališko UAB „A“ filialo veiklos tyrimo, o tyrimą atliko iš esmės tik pagal civilinės ieškovės iškeltą klaidingą versiją dėl tariamai padarytos nusikalstamos veikos ir tik pagal civilinės ieškovės pateiktus dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadą, neatsižvelgė į civilinės ieškovės nenuoseklumą dėl tariamai neatliktų darbų apimties. Nuteistojo nuomone, specialisto išvados neišsamumą patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme civilinės ieškovės pateiktos UAB „D“ sąskaitos (kurios taip pat patvirtina, kad buvo atliekami apgadintų plastikinių detalių tvarkymo ir dažymo darbai, kad darbų vertė viršydavo ir 1000 Lt sumą) specialistui tyrimo metu nebuvo pateiktos ir jų jis netyrė.

2.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas bylos įrodymus dėl inkriminuoto svetimo turto iššvaistymo, nevertino ir nepasisakė dėl kitos byloje esančios 2013 m. kovo 27 d. specialisto išvados Nr. 5-1/36 „Dėl L. S. personalinės įmonės ūkinės finansinės veiklos“. Nors L. S. PĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadoje teigiama, jog neva L. S. PĮ 85 PVM sąskaitose faktūrose buvo tariamai įforminti neatlikti paruošimo / dažymo darbai, tačiau, kaip tą patvirtino teisme ir apklaustas specialistas, tokia išvada yra grindžiama vien tik anksčiau (t. y. iki L. S. PĮ veiklos tyrimo) surašyta UAB „A“ Vilniaus filialo ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvada (t. y. 2012 m. kovo 30 d. specialisto išvada Nr. 5-1/57). Specialisto išvadoje dėl L. S. PĮ ūkinės finansinės veiklos padaryta klaidinga išvada dėl neva neatliktų darbų ir fiktyviai išrašytų sąskaitų faktūrų yra grindžiama ne realia ir išsamia L. S. personalinės įmonės veiklos analize, įmonės finansiniais duomenimis, o vien tik UAB „A“ Vilniaus filialo buhalterinės apskaitos kompiuterinės programos duomenų subjektyviu (neišsamiu) gretinimu, kur daugiausia buvo lyginami ir vertinami išimtinai civilinės ieškovės pateikti duomenys pagal civilinės ieškovės suformuluotą versiją – t. y. lyginami tik krovininių automobilių savikainos kortelės duomenys su automobilių užsakymų specifikacija, spalvomis ir tai, kur kliento buvo atsiimtas įsigytas automobilis, bei darant nepagrįstas prielaidas, jog vilkikų plastikinės dalys neva buvo nuimamos gamintojo, dėl to neva jos negalėjo būti apgadintos (tai bylos nagrinėjimo metu buvo paneigta).

2.5. Kasatoriaus teigimu, L. S. PĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadoje konstatuota, kad L. S. personalinė įmonė nagrinėjamu laikotarpiu realiai vykdė veiklą, teikė paslaugas. Teisminio nagrinėjimo metu specialistas patvirtino, kad L. S. PĮ visos gautos piniginės lėšos buvo apskaitytos įmonės apskaitoje; nenustatyta, kad lėšos panaudotos ne pagal paskirtį. Šių duomenų apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo nuomone, nevertino.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas prielaidą, jog darbai buvo atlikti tik pagal 25 PVM sąskaitas faktūras, o likusios 85 PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos už neva neatliktus darbus, taip pat grindė civilinės ieškovės darbuotojų J. P., P. Š., M. A. prieštaringais, nenuosekliais, neatitinkančiais kitų bylos faktinių duomenų parodymais, kurių išsamiai neištyrė, negretino su kitais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių civilinės ieškovės darbuotojų parodymus vertino kritiškai ir juos atmetė.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, atsietai nuo kitų bylos duomenų vertino liudytojų R. J., G. I., Š. D., L. S., A. Š., R. B., T. S., J. S. (J. S.), T. G. parodymus, todėl padarė prielaidomis grindžiamą išvadą, kad pagal visas kaltinime nurodomas 85 PVM sąskaitas faktūras detalių tvarkymo ir dažymo darbai neva nebuvo atlikti.

2.8. Nuteistojo nuomone, teismas, atmesdamas kitų liudytojų parodymus, vien remdamasis V. Č. aiškinimais, neatsižvelgė į šio liudytojo akivaizdų materialinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, neįvertino jo duotų parodymų prieštaringumo, nenuoseklumo, melagingumo. Apeliacinės instancijos teismas nevertino kitų bylos duomenų, patvirtinančių V. Č. duotų parodymų nepatikimumą. Priešingai nei deklaratyviai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, jokiais objektyviais įrodymais nebuvo nuneigti liudytojų Š. D., P. K., G. I. paaiškinimai dėl detalių taisymo / dažymo išlaidų nurašymo.

2.9. D. Š. skunde nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog vairuotojų veiksmai (apie kuriuos žinojo Vilniaus filialo ir UAB „A“ pagrindinės (centrinės) būstinės Kaune darbuotojai, generalinis direktorius V. Č. ir kuriuos jie toleravo bei tam pritarė) atitiko krovinio draudimo liudijimo (poliso) sutarties, o kartu ir draudimo apsaugos sąlygas, todėl nebuvo pagrindo apeliacinės instancijos teismui teigti, kad vilkikų plastikinių dalių apgadinimai, jas nuimant ir transportuojant, patenka į krovinių draudimo apsaugą. Pasak kasatoriaus, teismo išvados, kad kaltinime minimas sąskaitas faktūras jam perduodavo L. S. ir jis (kasatorius) įtraukdavo jas į įmonės apskaitą, nėra pagrįstos jokiais objektyviais bylos įrodymais. Atvežamų vilkikų plastikinės dalys būdavo realiai apgadinamos, tvarkomos L. S. PĮ, o visos išlaidos pagal L. S. PĮ išrašytas sąskaitas faktūras pagrįstai apskaitytos įmonės apskaitoje bei apmokėtos.

2.10. Apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo teigimu, atlikdamas įrodymų tyrimą, tenkino ir apklausė tik kaltinimo pusės kviestus liudytojus, kurie teisme pateikė kiek adaptuotus, priderintus prie bylos įrodymų, kitų liudytojų duotų parodymų paaiškinimus, tačiau netenkino gynybos pareikšto prašymo apklausti liudytojus, motyvuodamas tuo, kad gynybos nurodomi liudytojai jau buvo apklausti pirmosios instancijos teisme, taip padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 44 straipsnio 6 dalis), nepagrįstai suvaržė jo procesines teises.

2.11. Byloje, pasak D. Š., nebuvo objektyviai ir neginčytinai įrodyta, kad realiai pagal kaltinime nurodomas 85 PVM sąskaitas faktūras L. S. PĮ neatliko plastikinių detalių remonto / paruošimo / dažymo darbų. Kasatoriaus nuomone, byloje realiai nebuvo nustatyti jo neteisėti veiksmai, jų apimtis, žalos dydis.

2.12. Pasak kasatoriaus, priešingai nei konstatuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, jokių objektyvių ir patikimų įrodymų visuma byloje nebuvo įrodyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji sudėties požymiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai ir šališkai įvertindamas bylos įrodymus, nepagrįstai ir neteisėtai skundžiamame nuosprendyje pripažino jį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, nepagrįstai jam skyrė bausmę ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.13. Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog jo veiksmuose neva yra visi BK 222 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymiai, bei nepagrįstai šią bylą nutraukė suėjus senaties terminui, o ne priėmė išteisinamąjį nuosprendį, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.14. Kasatoriaus nuomone, teismas netinkamai išnagrinėjo civilinio ieškinio klausimą, jį patenkindamas visa apimtimi (t. y. kartu su pridėtinės vertės mokesčiu), nes civilinis ieškinys vienareikšmiškai turėjo būti mažinamas bent jau sumokėta PVM mokesčio suma (72 483,25 Lt). UAB „A“, apmokėjusi kaltinime nurodytas 85 sąskaitas faktūras su 72 483,25 Lt dydžio pridėtinės vertės mokesčiu, jokios žalos dėl 72 483,25 Lt dydžio pridėtinės vertės mokesčio nepatyrė, nes tokiu pat dydžiu UAB „A“ sumažino savo tuo metu mokėtiną sumą valstybei, todėl, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, ši suma negalėjo būti priteista iš jo (kasatoriaus) ir kito nuteistojo L. S. kaip turtinė žala. Priteisdamas visą civilinio ieškinio sumą, apeliacinės instancijos teismas sudarė sąlygas UAB „A“ nesąžiningai pasipelnyti.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis L. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl jo neva padarytų nusikalstamų veikų padarė išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, remdamasis prielaidomis bei vien kaltinimo iškelta versija. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, ignoravo dalį byloje pateiktų įrodymų, dėl to buvo padarytos neteisingos, faktinėms aplinkybėms prieštaraujančios išvados, taip teismas padarė esminius BPK 20, 305, 331 straipsnių ir 324 straipsnio 10 dalies pažeidimus. Pasak nuteistojo, nebuvo įrodyti visi inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties elementai (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė, realus susitarimas daryti bendras nusikalstamas veikas), todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį).

3.2. Byloje, pasak L. S., nebuvo įrodyti apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai konstatuoti faktai, kad neva darbai pagal inkriminuotas sąskaitas faktūras realiai nebuvo atlikti, kad jis (L. S.) perdavė šias sąskaitas D. Š., kuris slapta, paveikdamas buhalterę, nurodė jai šias sąskaitas įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir jas apmokėti, taip D. Š. iššvaistant, o jam (kasatoriui) padedant iššvaistyti įmonės turtą. Kasatoriaus nuomone, L. S. PĮ buvę darbuotojai A. Š., R. B., T. S., J. S., T. G. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad nagrinėjamu laikotarpiu buvo vykdoma daug krovininių transporto priemonių plastikinių detalių paruošimo / tvarkymo / dažymo darbų, kad šias dalis atveždavo UAB „A“; liudytojai Š. D., P. K., T. Š. paaiškino, taip pat L. S. PĮ sąskaitose esantys įrašai patvirtina, kad plastikines dalis L. S. PĮ vežė ir atsiėmė UAB „A“ Vilniaus filialo vadybininkai, administracijos darbuotojai ir šios įmonės tiekėjai G. M., V. Ž., A. T.; L. S. PĮ sąskaitas faktūras už atliktus darbus taip pat pasiimdavo ne D. Š., o skirtingi įmonės darbuotojai ar tiekėjai; sprendimus dėl apgadintų dalių taisymo / dažymo, taip pat sprendimus dėl šių sąskaitų nurašymo priimdavo su naujų vilkikų pardavimais susiję darbuotojai – liudytojai Š. D., P. K.; liudytoja K. V. paaiškino, kad einamojo mėnesio sąskaitų apmokėjimai buvo derinami su D. Š. ir V. Č.. Šie duomenys, pasak kasatoriaus, nebuvo paneigti jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis.

3.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nebuvo įrodyti D. Š., kaip nusikaltimo tariamo vykdytojo, nusikalstami veiksmai, jo tariamas dalyvavimas neva iššvaistant įmonės turtą, o kartu ir L. S. veiksmai neva padėjus D. Š. iššvaistyti įmonės turtą.

3.4. Pasak L. S., apeliacinės instancijos teismas išskirtinę įrodomąją galią suteikė 2012 m. kovo 30 d. specialisto išvadai Nr. 5-1/57 „Dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“, kur išvados, jog neva pagal inkriminuotas sąskaitas faktūras darbai nebuvo atlikti, buvo grindžiamos vien tik civilinės ieškovės pateiktos tariamo nusikaltimo versijos ir UAB „A“ Vilniaus filialo buhalterinės apskaitos / kompiuterinės programos duomenų subjektyviu (neišsamiu) vertinimu, tačiau teismas neištyrė šios specialisto išvados surašymo aplinkybių, jos turinio išsamumo ir patikimumo.

3.5. Apklausiant teisme specialistą buvo išsiaiškinta, kad specialistas netyrė visos nagrinėjamu laikotarpiu UAB „A“ Vilniaus filialo ūkinės veiklos, o patikrino tik civilinės ieškovės pateiktame pareiškime iškeltą versiją dėl neva nusikalstamos veikos padarymo, ir tik ta apimtimi, kiek civilinė ieškovė specialistui pateikė dokumentų. Kitų dokumentų specialistas nereikalavo, nesigilino į kitas šiai bylai reikšmingas įmonės veiklos aplinkybes, paviršutiniškai ir neišsamiai atsakė į užduodamus klausimus, padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias bei neteisingas prielaidas dėl plastikinių dalių sugadinimo ir jų remonto tariamo negalimumo ir tariamo nereikalingumo.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nevertino 2013 m. kovo 27 d. specialisto išvados Nr. 5-1/36 „Dėl L. S. personalinės įmonės ūkinės finansinės veiklos“, kurioje konstatuota, kad L. S. personalinė įmonė nagrinėjamu laikotarpiu realiai vykdė veiklą, teikė paslaugas. Teisminio nagrinėjimo metu specialistas patvirtino, kad L. S. PĮ visos gautos piniginės lėšos buvo apskaitytos įmonės apskaitoje; visos išlaidos susijusios su įmonės veikla; nenustatyta, kad lėšos panaudotos ne pagal paskirtį, per tiriamąjį laikotarpį įmonė gavo 685 950 Lt pajamų, o iš jų daugiau nei 2/3 panaudojo tiesioginei įmonės veiklai skirtoms prekėms ir paslaugoms įgyti, biuro išlaikymui, darbo užmokesčiui, mokesčiams sumokėti, t. y. apie 475 510 Lt.

Tai dar kartą patvirtina, kad byloje nebuvo nustatyta, kad L. S. PĮ tariamai nesuteikė UAB „A“ Vilniaus filialui plastikinių dalių tvarkymo ir dažymo paslaugų pagal apkaltinamajame nuosprendyje nurodomas 85 PVM sąskaitas faktūras.

3.7. Kasatoriaus nuomone, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, byloje nebuvo įrodytas jam inkriminuojamas neteisėtas, nusikalstamas elgesys neva tyčia sudarant sąlygas bei padedant švaistyti UAB „A“ turtą, taip pat tariamos nusikalstamos veikos apimtis (mastas), veikos padarymo mechanizmas.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas, prielaidomis grįsdamas teiginius, jog neva pagal inkriminuotas sąskaitas faktūras L. S. PĮ darbų neatliko, skundžiamame nuosprendyje išimtinai rėmėsi civilinės ieškovės direktoriaus V. Č. parodymais, suteikdamas jiems didesnę įrodomąją galią. Teismas nevertino šio liudytojo akivaizdaus materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi, jo duotų parodymų prieštaringumo ir melagingumo.

3.9. Kasatorius mano, kad civilinės ieškovės, jos vadovo ir pagrindinio akcininko, darbuotojų aiškinimai apie buvusius vilkikų plastikinių dalių apgadinimus, jų kiekį, apimtis ir pan. yra prieštaringi, nenuoseklūs ir būtent jais nebuvo pagrindo remtis, kaip teisingai padarė pirmosios instancijos teismas.

3.10. L. S. teigia, kad nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog neva inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau tokių teismo išvadų nepagrindžia jokie objektyvūs ir patikimi bylos įrodymai. Nebuvo įrodyta nei realiai UAB „A“ neva patirta žala, nei realus jos dydis, t. y. neteisingai byloje išnagrinėjo civilinį ieškinį.

3.11. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas ne tik padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad neva civilinei ieškovei buvo padaryta žala, bet ir tai, kad tariamos žalos dydis apima ir sumokėto PVM dydį. Byloje nustatyta, kad pagal kaltinime inkriminuotas 85 PVM sąskaitas faktūras UAB „A“ sumokėtas PVM mokestis (72 483,25 Lt) abiejų įmonių buvo deklaruotas, šį mokestį L. S. PĮ sumokėjo valstybei, o UAB „A“ kartu susimažino valstybei mokėtiną pridėtinės vertės mokestį. Dėl to, pasak kasatoriaus, PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu, nes priešingu atveju UAB „A“ ir susigrąžintų PVM iš biudžeto, ir prisiteistų tariamą žalos atlyginimą, o tai reikštų nepagrįstą praturtėjimą.

3.12. Pasak kasatoriaus, baudžiamąją bylą inicijavo civilinė ieškovė UAB „A“, kurios generaliniam direktoriui ir pagrindiniam akcininkui V. Č. apie vilkikų plastikinių dalių sugadinimus, sugadinimų tvarkymą / dažymą L. S. PĮ, apie L. S. PĮ sąskaitų faktūrų už suteiktas paslaugas apskaitymą ir nurašymą bei apmokėjimą UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje buvo žinoma dar 2006–2008 m., iki tariamo vidinio patikrinimo bei iki kreipimosi į teisėsaugos pareigūnus, o tai leidžia pagrįstai svarstyti, kad civilinės ieškovės kreipimasis į teisėsaugos pareigūnus yra siekis keršyti D. Š. dėl tarp jų kilusio akcininkų konflikto, siekiant nesąžiningai pasipelnyti jo (kasatoriaus) sąskaita.

4. Nuteistųjų D. Š. ir L. S. kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl nenagrinėtinų kasatorių skundų argumentų

5. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).

5.1. Nuteistųjų kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama bylos įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija; didžioji dalis skunduose paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl nuteistųjų kasatorių skundų argumentai, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės (kad 85 PVM sąskaitos faktūros, išrašytos L. S. įmonės, buvo fiktyvios, nes jose nurodyti darbai nebuvo atlikti, apie tai UAB „A“ Vilniaus filialo vadovas D. Š. žinojo, todėl nebuvo teisinio pagrindo jas apmokėti), nesutinkama su liudytojų R. J., G. I., Š. D., L. S., A. Š., R. B., T. S., J. S., T. G. parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimu, paliekami nenagrinėti.

Dėl kasatorių skunduose nurodomų BPK pažeidimų ir baudžiamojo įstatymo taikymo

6. Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad šis teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20, 305, 331 straipsnių nuostatas, netinkamai juos įvertino, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šie kasacinių skundų argumentai nepagrįsti.

6.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

6.2. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

6.3. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

6.4. Pirmosios instancijos teismas D. Š. ir L. S. dėl jiems inkriminuotų kaltinimų buvo išteisinęs kaip nepadariusius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis teismas konstatavo, kad išteisintųjų veiksmuose nenustatyta inkriminuotų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

6.5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro ir civilinės ieškovės UAB „A“ apeliacinius skundus, BPK 329 straipsnio 2 punkto pagrindu panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo D. Š. ir L. S. pripažino kaltais už tai, kad D. Š. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o L. S. padėjo D. Š. tai padaryti. Šis teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė liudytojus V. Č., J. P., P. Š., M. A., R. R., D. V., J. S., P. K., R. M., K. V., specialistą A. I., išteisintąjį D. Š.. Teismas išanalizavo minėtų proceso dalyvių parodymus bei pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus lygindamas juos tarpusavyje bei išanalizavo 2012 m. gruodžio 30 d. specialisto išvados dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo duomenis, palygino juos su liudytojų parodymais bei kitais rašytiniais bylos įrodymais ir pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus įvertino neišsamiai ir nevisapusiškai, jų tinkamai net neišanalizavo, iš esmės vertino ne byloje surinktų įrodymų visumą, bet, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, pavienius duomenis, o kai kurių esminių – 2012 m. gruodžio 30 d. specialisto išvados dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo apskritai nevertino, todėl padarė neteisingas išvadas, jog D. Š. ir L. S. nepadarė jiems inkriminuoto nusikaltimo. Minėta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytojus, tyrė kitus duomenis. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išsamiai įvertino ir išanalizavo surinktus bylos duomenis. Atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų byloje surinktų įrodymų vertinimo ir bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi išteisintieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

6.6. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, išteisintojo D. Š. gynėjas prašė apklausti liudytojus L. D. ir G. I., kurie buvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą motyvuotai atmetė (BPK 324 straipsnio 2 dalis), nes prašomų apklausti liudytojų parodymai pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai ištirti, prieštaravimų nenustatyta, todėl dar kartą juos apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo teisinio pagrindo. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies prasmę apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, tų prieštaravimų nepašalinus pirmosios instancijos teismui. Taigi kasatoriaus D. Š. teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai neapklausdamas liudytojų, suvaržė jo procesines teises, nepagrįstas.

6.7. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nevertino 2013 m. kovo 27 d. specialisto išvados Nr. 5-1/36 „Dėl L. S. personalinės įmonės ūkinės finansinės veiklos“, kurioje konstatuota, kad ji nagrinėjamu laikotarpiu realiai vykdė veiklą, teikė paslaugas, visos gautos piniginės lėšos buvo apskaitytos įmonės apskaitoje. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės neturi reikšmės padarytoms teismo išvadoms dėl svetimo turto iššvaistymo ir padėjimo tai padaryti, nes niekas neteigia, kad tai buvo fiktyvi įmonė, esmė yra ta, kad susitarus buvo išrašomos fiktyvios sąskaitos neatlikus jose nurodytų darbų ir jos buvo apmokėtos, dėl to akivaizdu, kad L. S. personalinės įmonės apskaitoje visos išrašytos sąskaitos ir pagal jas gautos piniginės lėšos privalėjo būti apskaitytos.

6.8. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančių normų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje ir 331 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė, savo išvadas dėl to, kad D. Š. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o L. S. padėjo D. Š. tai padaryti, grindė teisėtais būdais gautais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose ištirtais įrodymais, bylos įrodymai (tiek teisinantys, tiek kaltinantys) buvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Priešingai negu nurodoma kasaciniuose skunduose, skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir pateikė aiškius, išsamius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl to kasatoriai nepagrįstai teigia, jog jų kaltumas nebuvo įrodytas.

6.9. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas: tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes; esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėdamas bylą nepadarė; pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kad D. Š. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o L. S. padėjo D. Š. tai padaryti, bei pagrįstai dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo D. Š. ir L. S. bylą nutraukė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

7. Abu kasatoriai netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ginčija nesutikdami su bylos įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, tačiau teisinių argumentų, jog pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nenurodo. Dėl įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo šioje nutartyje jau pasisakyta.

7.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išsamiai nurodyti ir argumentuotai atskleisti abiejų nuteistųjų tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamų veiksmų požymiai, kad D. Š., žinodamas, jog pateiktos fiktyvios sąskaitos, ir jas apmokėdamas, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o L. S., pateikdamas savo įmonės fiktyvias sąskaitas už neatliktus darbus, padėjo D. Š. tai padaryti. Bendrininkavimo – padėjėjo požymiai taip pat argumentuotai atskleisti. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai konstatavo, jog jų veiksmuose yra BK 222 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymiai, bei nepagrįstai šią bylos dalį nutraukė suėjus senaties terminui, o ne priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Šie kasatorių teiginiai susiję su bylos įrodymų vertinimu ir nesutikimu su nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytiems argumentams dėl baudžiamojo įstatymo taikymo pritaria, todėl nemato prasmės jų kartoti. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas kasatoriams pritaikytas tinkamai.

Dėl civilinio ieškinio

8. Nuteistieji ginčija civilinei ieškovei UAB „A“ solidariai priteistos žalos dydį teigdami, kad reali žala yra 18 procentų PVM dydžiu mažesnė, nes ieškovė L. S. įmonei už paslaugas sumokėtą pirkimo PVM įtraukė į PVM atskaitą ir žalos dėl šios dalies nepatyrė, o priteisus iš jų visą sumą ieškovė nepagrįstai praturtėjo. Šie kasatorių argumentai pagrįsti.

8.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta: žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu) 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.

8.2. Bylos medžiaga nustatyta, kad civilinei ieškovei UAB „A“ (Vilniaus filialui) L. S. įmonė pateikė 85 PVM sąskaitas faktūras iš viso dėl 475 168 Lt, arba 137 618,16 Eur, vertės paslaugų, jose nurodomos darbų, medžiagų kainos bei pagal įstatymą už suteikiamas paslaugas ir parduodamas prekes skaičiuojamas 18 procentų pridėtinės vertės mokestis (1 t., b. l. 98–196).

8.3. Civilinė ieškovė UAB „A“, kuri įsigijo prekes ir paslaugas 2006–2008 metais, yra PVM mokėtoja, tai, vadovaudamasi PVM įstatymo 57 straipsniu, už įsigytas prekes ir paslaugas sumokėtą pirkimo PVM įtraukė į PVM atskaitą (šią aplinkybę pripažino įmonės atstovas ir tai konstatuota nuosprendžio 21 p.), t. y. šia suma sumažino mokėtiną į biudžetą PVM arba šią sumą susigrąžino iš biudžeto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu (žala). Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2006">3K-3-381/2006</a>). Priešingu atveju, kaip pagrįstai nurodo kasatoriai, civilinis ieškovas ir susigrąžintų PVM iš biudžeto, ir gautų priteistą žalą iš nuteistųjų, o tai reikštų nepagrįstą praturtėjimą. Kadangi civilinė ieškovė yra PVM mokėtoja, tai jos realia žala dėl iššvaistyto turto pripažintina L. S. įmonės nesuteiktų paslaugų vertė be PVM.

8.4. UAB „A“ L. S. įmonei pagal pateiktas fiktyvias 85 PVM sąskaitas faktūras už paslaugas apmokėjo iš viso 475 168 Lt, arba 137 618,16 Eur, o 18 procentų nuo šios sumos sudaro 85 530,24 Lt, arba 24 771, 27 Eur, dėl to priteistas turtinės žalos atlyginimas mažinamas iki 112 846,89 Eur. Kartu tikslintina ir UAB „A“ iššvaistyto turto suma, ją sumažinant iki 112 846,89 Eur. Ši aplinkybė nekeičia nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo, nes ir sumažinta iššvaistyto turto suma daugiau kaip 10 kartų viršija turto didelę vertę (BK 190 straipsnio 1 dalis). Nuosprendis keistinas dėl netinkamo įstatymo aiškinimo ir taikymo civilinio ieškinio daliai (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendį pakeisti:

UAB „A“ iššvaistyto turto sumą sumažinti iki 112 846,89 Eur;

iš D. Š. ir L. S. civilinei ieškovei UAB „A“ solidariai priteistą turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 112 846,89 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Eligijus Gladutis

Vytautas Masiokas