Dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir režimą, nuosavybės teisių ribojimą, teismo sprendimų privalomumą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-18-695/2018

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-10591-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.6; 2.4.2.2; 2.4.2.11; 2.6.16.8; 3.2.4.8.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. A., I. S. ir E. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. A., I. S. ir E. K. (E. K.) ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dalyvaujant trečiajam asmeniui Neringos miesto savivaldybės administracijai, dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priešieškinį atsakovams J. K., J. K., G. T., VĮ Turto bankui, J. B., A. R. (A. R.), K. S., V. S., I. M. K., V. V., J. Z., R. J., C. Ž., I. Z. (I. Z.), L. Z., A. Ž., N. P., I. S., E. K., K. A. dėl statinių nugriovimo ir išregistravimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir režimą, nuosavybės teisių ribojimą, teismo sprendimų privalomumą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai, patikslinę ieškinį, prašė teismo: 1) pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. N23/2004-0483, Nr. N23/2004-0484, Nr. N23/2004-0485 (toliau – Nuomos sutartys) nutraukimą; 2) pripažinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), išformavimą ir išregistravimą iš Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro neteisėtu ir nepagrįstu; 3) pripažinti negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento): Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus 2015 m. gegužės 7 d. raštus Nr. 13SD-620-(14.13.55), Nr. 13SD-621-(14.13.55), Nr. 13SD-622-(14.13.55) „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Raštai); 2015 m. liepos 29 d. įsakymus Nr. 13 VĮ-305-(14.13.2.), Nr. 13 VĮ-307-(14.13.2.), Nr. 13 VĮ-308-(14.13.2.) dėl 2004 m. rugsėjo 16 d. valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. N23/2004-0483, Nr. N23/2004-0485, Nr. N23/2004-0484 nutraukimo (toliau – Įsakymai); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 30 d. sprendimus Nr. 1SS-2055-(7.5), Nr. 1SS-2057-(7.5), Nr. 1SS-2063-(7.5); Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 13SK-185-(14.13.111.) „Dėl valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini) išformavimo ir išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro“ (toliau – Sprendimas); Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 29 d. prašymą Nr. 13SD-1140-(14.13.7) „Dėl valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini) išregistravimo“; Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 29 d. prašymą Nr. 13SD-1141-(14.13.7) „Dėl valstybinės žemės sklypų (duomenys neskelbtini) nuomos sutarčių išregistravimo“ (toliau – Prašymai); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovai nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso pastatai – poilsio nameliai, esantys Žemės sklype. Poilsio nameliai, baigti statyti 1965 metais, teisės aktų nustatyta tvarka yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiški nekilnojamieji daiktai ir visą laiką buvo eksploatuojami pagal savo tiesioginę – poilsio (rekreacinę) – paskirtį. 2004 m. rugsėjo 16 d. sudarytomis Nuomos sutartimis poilsio nameliams eksploatuoti buvo išnuomota atitinkama Žemės sklypo dalis. Ieškovai tinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Nuomos sutartis.

Ieškovai 2013 m. sutvarkė poilsio nameliams eksploatuoti skirtą teritoriją; 2014–2015 m. atliko poilsio namelių kapitalinio remonto darbus. Atliekamų Žemės sklypo ir poilsio namelių sutvarkymo ir (ar) remonto darbų teisėtumą patvirtino Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcija. Tačiau ieškovai gavo atsakovės 2015 m. gegužės 7 d. Raštus, kuriais buvo informuoti apie priimtus sprendimus po dviejų mėnesių nutraukti su jais sudarytas Nuomos sutartis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.564 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu. Ieškovai, nesutikdami su įspėjimu, 2015 m. birželio 3 d., 2015 m. birželio 5 d. pateikė skundus atsakovei. Atsakovė skundų netenkino, Nuomos sutartis nutraukė 2015 m. liepos 29 d. Įsakymais. Paminėti administraciniai aktai, ieškovų įsitikinimu, priimti nesant tam faktinio ir teisinio pagrindo. Valstybinės žemės nuoma poilsio nameliams eksploatuoti neprieštarauja nei anksčiau galiojusiai Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai, nei esamiems bendrojo plano sprendiniams.

Atsakovė patikslintu priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovus K. A., I. S., E. K. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti poilsio namelius ir sutvarkyti teritoriją; įpareigoti J. K., J. K., A. R., K. S., V. S., V. V., J. Z., R. J., C. Ž., I. Z., L. Z., I. S., N. P., I. M. K., J. B., K. A., A. Ž., G. T., VĮ Turto banką per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti likusius kiemo aikštelės fragmentus ir sutvarkyti teritoriją; atsakovams šių įsipareigojimų neįvykdžius per nustatytą terminą, leisti atsakovei pačiai nugriauti neteisėtai ieškovų atstatytus statinius ir kiemo aikštelę, išieškoti visų patirtų išlaidų atlyginimą iš ieškovų.

Atsakovė nurodė, kad, administraciniams teismams panaikinus ginčo teritorijos detalųjį planą, patvirtintą Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 151 (toliau – Detalusis planas), išnyko ir juo suplanuotų teritorijų sklypų ribos, buvo panaikintas anksčiau nustatytas Žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis, o kartu – ieškovams nuomotas Žemės sklypas, todėl nuomos santykiai negali būti tęsiami. Atsakovė turi teisę reikalauti statinių iškeldinimo (nugriovimo), nes statiniai, buvę Nuomos sutarčių sudarymo metu, buvo sunykę, o 2014–2015 m. vyko savavališki namelių atstatymo darbai. Nuomos sutartyse nenustatyta galimybė vykdyti statybos darbus, o specialusis teritorijų planavimo dokumentas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas (toliau – Tvarkymo planas) – apskritai draudžia vykdyti statybos darbus ginčo teritorijoje, jame nurodyta esamus objektus likviduoti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškovų patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė; pripažino negaliojančiais ab initio 2015 m. liepos 29 d. Įsakymus ir 2015 m. liepos 29 d. Sprendimą; pripažino Žemės sklypo išformavimą ir išregistravimą iš Nekilnojamojo turto kadastro bei Nekilnojamojo turto registro neteisėtu ir nepagrįstu; priteisė ieškovams iš atsakovės 63 Eur žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad valstybinė žemė (duomenys neskelbtini) 2004 m. rugsėjo 16 d. buvo išnuomota ne aukciono būdu, nes joje stovėjo pastatai – poilsio nameliai, nuosavybės teise priklausantys ieškovams, kurie juos įsigijo 2003–2004 metais. Žemės sklypas buvo suformuotas, nustatytos ribos ir įregistruotas viešame registre. Nuomos sutartyse yra nurodyta pagrindinė tikslinė išnuomojamo Žemės sklypo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas ir pobūdis – rekreacinė teritorija. Tokia žemės pagrindinė tikslinė paskirtis nurodyta Nekilnojamojo turto registre. Pagrindinė Žemės sklypo naudojimo paskirtis bei būdas nustatyti 2004 m. liepos 15 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-2328 (toliau – 2004 m. liepos 15 d. įsakymas) ir šis administracinis aktas nenuginčytas. 2013–2015 metais ieškovai sutvarkė ginčo teritoriją, atliko namelių kapitalinio remonto darbus. 2015 m. gegužės 7 d. Raštuose, kuriais ieškovai įspėti dėl Nuomos sutarčių nutraukimo CK 6.564 straipsnio 2 dalies pagrindu, be kita ko, nurodyta, kad įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais panaikintas 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 151 (toliau – Sprendimas Nr. 151), kuriuo buvo patvirtintas Detalusis planas, o kartu – Žemės sklypas (Nuomos sutarčių dalykas); pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) (toliau – ir Schema) ir ją pakeitusiu (2012 m.) Tvarkymo planu numatytais perspektyviniais ginčo teritorijos vystymo sprendiniais nustatyta Žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų (miškų ūkio) žemė, todėl Žemės sklypas negali būti išnuomotas kitos (rekreacinės) paskirties ginčo nameliams eksploatuoti. 2015 m. liepos 29 d. Nuomos sutartys nutrauktos. 2015 m. liepos 29 d. priimtas Sprendimas išformuoti valstybinės žemės sklypus ir kreiptis į VĮ Registrų centrą su prašymu juos ir atsakovės patikėjimo teises į juos išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro bei Nekilnojamojo turto kadastro. 2015 m. rugpjūčio 5 d. VĮ Registrų centras žemės sklypus išregistravo.

Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS02MC02MDkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-60-609/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-60-609/2009">I-60-609/2009</a> buvo panaikintas 2002 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Nr. 151, kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (be kita ko), dėl to, kad aukštesnės galios teisės aktuose imperatyviai nurodyta, jog ginčo žemės naudojimo būdas – miško parkas su poilsio aikštelėmis. 1994 m. gruodžio 19 d. patvirtintoje Schemoje ginčo teritorija buvo priskirta VI zonai, kuri pažymėta kaip gyvenvietės bendro naudojimo žalieji plotai bei apsauginiai želdynai. Šį dokumentą pakeitusiame 2012 m. birželio 6 d. Tvarkymo plane ginčo teritorija yra ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. Teismas pažymėjo, kad nenuginčytų sandorių pagrindu ieškovų įsigyti ginčo nameliai, kuriuos teisę valdyti, naudoti ir jais disponuoti ieškovai gina, buvo teisėtai suformuoti (pastatyti) prieš kelis dešimtmečius – iki Schemos ir Tvarkymo plano patvirtinimo; jų tūris, plotas, vieta, architektūriniai sprendiniai nekeisti nuo 1965 metų.

Teismas sutiko, kad poilsio nameliai ieškovų įgyti teisėtai ir jų nuosavybės teisės turi būti ginamos, nes ieškovų siekiamą nuosavybės teisių neliečiamumą bei apsaugą užtikrina tiek Lietuvos Respublikos, tiek tarptautiniai teisės aktai. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra CK 4.39 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės teisės ribojimo pagrindų (savininko valios, įstatymų ar teismo sprendimo). Teritorijų planavimo dokumentai (Schema, Tvarkymo planas, Neringos miesto bendrasis planas, patvirtintas Neringos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. T1-164 – toliau Bendrasis planas) – tai ne įstatymai; be to jie nėra pagrįsti objektyviai egzistuojančiu viešuoju interesu (nors tai buvo nurodyta padaryti Ministro Pirmininko 2012 m. liepos 20 d. potvarkiu Nr. 204 sudarytos Darbo grupės teisinėms prielaidoms paimti turtą visuomenės poreikiams nagrinėti 2012 m. rugsėjo 28 d. išvadose) ir pažeidžia nuosavybės teisių neliečiamumą bei apsaugą užtikrinantį proporcingumo principą. Pusiausvyra užtikrinama, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama turto rinkos vertės nusavinimo metu kompensacija, o šiuo atveju tokia procedūra nebuvo atliekama.

Teismo vertinimu, teritorijų planavimo dokumentai – Schema, Tvarkymo planas, Bendrasis planas – nustatė perspektyvinį Žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimą į miškų (miškų ūkio) paskirtį. Žemės sklypas negali būti teisėtai pripažintas žeme, kurios pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų, tol, kol teritorija yra užstatyta kitos paskirties statiniais. Žemės sklypo suformavimo bei įregistravimo viešame registre (įskaitant ir pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties (būdo) – kitos paskirties žemė (rekreacinės teritorijos esamiems statiniams eksploatuoti) teisinis pagrindas iki šiol nėra pakeistas ar panaikintas teisės aktų nustatyta tvarka. Žemės sklypas nebuvo paverstas miškų (miškų ūkio) paskirties žeme Schemos sprendiniais, nes šis dokumentas neturi juridinės galios nustatyti ar keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Remiantis Schemos priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 31 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 776 patvirtintos Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos 1 punkto normomis, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma priimtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba Neringos savivaldybės valdybos sprendimu. Nesant tokių įrodymų, neaišku, kada ir kokiu būdu žemė tapo miškų (miškų ūkio) paskirties žeme. Schemos sprendiniais, susijusiais su ginčo teritorija (Juodkrantės ir apylinkių principinio plano Architektūrinės planinės dalies Juodkrantės architektūrinio tvarkymo reglamento VI punktas), buvo nustatyta būtina veiksmų seka: iškelti visus menkaverčius pastatus, respektuoti buvusį taką nuo marių pusės jūros link, išlaisvintą teritoriją paversti miško parko poilsio aikštelių zona, atkurti prarastus želdinius. Vadovaujantis Tvarkymo plano priėmimo (įsigaliojimo) metu galiojusios redakcijos 1999 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir nustatymo ir keitimo tvarkos aprašo 2, 10 punktų normomis, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis turėjo būti nustatoma (keičiama) Nacionalinės žemės tarnybos ar jos teritorinio padalinio vadovo priimtu sprendimu, o Tvarkymo plano sprendiniai galėjo būti tik pagrindas priimti atitinkamą sprendimą dėl žemės sklypo pagrindinės tikslinės paskirties nustatymo ar pakeitimo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai priėmė Įsakymus dėl Nuomos sutarčių nutraukimo ir 2015 m. liepos 29 d. Sprendimą dėl žemės sklypų išformavimo bei išregistravimo bei vienašališkai nutraukė Nuomos sutartis, išformavo ir išregistravo žemės sklypus.

Teismas sprendė, kad 2015 m. gegužės 7 d. raštai, kuriais ieškovai buvo informuoti, jog Nuomos sutartys bus nutrauktos, 2015 m. liepos 29 d. prašymas išregistruoti žemės sklypus, 2015 m. liepos 30 d. sprendimai, kuriais atsakovė atsisakė tenkinti ieškovų skundus dėl 2015 m. gegužės 7 d. rašto „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) panaikinimo“, yra informacinio pobūdžio, nesukeliantys ieškovams teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo objektas teisme. Dėl šių priežasčių teismas atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti šiuos raštus ab initio negaliojančiais.

Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog turi teisę reikalauti statinių iškeldinimo (nugriovimo), nes statiniai, buvę Nuomos sutarčių sudarymo metu, buvo sunykę, o 2014–2015 m. vyko savavališki namelių atstatymo darbai; nepateikė įrodymų, kada ir kokiu būdu ginčo teritorija tapo miškų ūkio žeme. Vien teiginys, kad Juodkrantės pionierių stovyklos teritorija turėjo būti renatūralizuota ir pastatai iškelti ir kad tai buvo nurodyta Schemoje, neteikia pagrindo konstatuoti, kad nameliai stovi neteisėtai ar kad ieškovai juos įsigijo neteisėtai. Nors ginčo teritorija vadinama miškų ūkio žeme ir įtraukta į miškų ūkio kadastrą, kas nurodyta teritorijų planavimo dokumentuose, tai nėra pakankamas įrodymas. Ginčo žemė turėtų būti miškų ūkio paskirties (tai yra preziumuojama teritorijų tvarkymo dokumentuose, teisės aktuose), tačiau atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, jog atitinkama procedūra atlikta teisėtai, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Galbūt ginčo statiniai daro neleistiną įtaką unikaliam Kuršių nerijos kraštovaizdžiui, tačiau, teismo vertinimu, tai savaime negali būti pagrindas griauti pastatus, atsižvelgiant į ieškovų įstatymo garantuotą teisę naudotis teisėtai įgyta nuosavybe, ją prižiūrėti. Šiuo atveju nebuvo tiriamas statinių įsigijimo sandorių teisėtumas, nevertintas visuomenės poreikis paimti turtą visuomenės reikmėms, nepriimtas atskiras teritorijos planavimo dokumentas, nespręstas atlyginimo pagal rinkos vertę klausimas, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovus nugriauti poilsio namelius. Teismui nepateikta pakankamų įrodymų, patvirtinančių, jog yra išlikę kiemo aikštelės fragmentai, todėl priešieškinio reikalavimo dalis – pašalinti kiemo aikštelės likusius fragmentus ir sutvarkyti teritoriją – laikyta nepagrįsta.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 6 d. nutartimi patikslino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą; 2015 m. liepos 29 d. Sprendimo dalį dėl Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) išformavimo ir išregistravimo panaikino, kitą šio sprendimo dalį paliko galioti.

Kolegija nurodė, kad specifinį Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jame esančių miškų teisinį statusą reguliuoja įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai: Schema; Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai (toliau – Nuostatai); Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu patvirtinti Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai; Tvarkymo planas. Kolegija rėmėsi Nuostatų 4 punktu, kur įtvirtinta, kad nacionalinis parkas tvarkomas pagal Schemą. Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius ir detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja schemos sprendiniams. Nuostatų V skyriuje „Fizinių ir juridinių asmenų teisės ir pareigos“ nurodyta, kad nacionaliniame parke fiziniai ir juridiniai asmenys gali verstis veikla, neprieštaraujančia Nacionalinio parko steigimo tikslams (26 punktas). Nacionalinio parko steigimo tikslai išvardyti nuostatų 6 punkte, tarp jų – atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus ir objektus; plėtoti pažintinį turizmą, reguliuoti ūkinę veiklą ir užstatymo plėtotę pagal schemą, statinių formas ir tūrį riboti pagal gamtos ir kultūros vertybių apsaugos reikalavimus, nustatytus teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose (6.6 punktas); iškelti iš Nacionalinio parko objektus, teršiančius aplinką ar nesusijusius su Nacionalinio parko steigimo tikslais ir gyventojų interesais, arba pakeisti jų veiklos pobūdį įstatymų nustatyta tvarka (6.7 punktas). Pagal Schemos nuostatas nagrinėjama teritorija priskirta VI zonai, kuri pažymėta kaip gyvenvietės bendro naudojimo žalieji plotai bei apsauginiai želdynai. Schemos tekstiniuose sprendiniuose („Juodkrantės ir apylinkių principinis planas. Architektūrinė-planinė dalis“) VI numeriu paženklinta teritorija pažymėta kaip buvusi moksleivių stovyklos teritorija, kuriai sutvarkyti numatyta iškelti visus menkaverčius pastatus, respektuoti buvusį taką nuo marių pusės link jūros, išlaisvintą teritoriją paversti miško parko poilsio aikštelių zona ir atkurti prarastus želdinius.

Kolegija nurodė, kad pagal Nuomos sutartis Žemės sklypo dalis išnuomota ne aukciono būdu, nes joje buvo pastatai – poilsio nameliai, priklausantys ieškovams nuosavybės teise; sutartyse nurodyta pagrindinė tikslinė išnuomojamo žemės sklypo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas ir pobūdis – rekreacinė teritorija – atitinka tuos, kurie buvo nustatyti Nuomos sutarčių sudarymo metu galiojusio teritorijos Detaliojo plano sprendiniais. Tačiau Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu, kuris paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartimi, 2002 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Nr. 151 buvo panaikintas kaip prieštaraujantis Schemai, inter alia, jos nuostatoms, kad ginčo teritorija – gyvenvietės bendro naudojimo žalieji plotai bei apsauginiai želdynai, o žemės naudojimo būdas – miško parkas su poilsio aikštelėmis. Panaikinus Detalųjį planą, nustatytas prieš tai buvęs Žemės sklypo naudojimo būdas – Miškų kadastro duomenų bazėje ginčo teritorija žymima kaip miškų ūkio žemė. Ieškovai, žinodami (dalyvavę bylose, kuriose buvo sprendžiamas Detaliojo plano panaikinimo klausimas), kad Sprendimas Nr. 151 buvo panaikintas, o ankstesnės teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios šios teritorijos apsaugos ir naudojimo režimą, draudžia statyti pastatus, 2013 metais pradėję statybas, turėjo prisiimti riziką ir galinčius kilti neigiamus padarinius.

Teismams konstatavus, kad Detalusis planas yra neteisėtas, todėl naikintinas, faktiškai buvo panaikinta ir juo nustatyta Žemės sklypo naudojimo paskirtis, tačiau Nuomos sutarčių objektas neišnyko, o pasikeitė nuomojamos valstybinės žemės naudojimo paskirtis pagal Schemą. Galimybė keisti išnuomojamo žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį į paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį, nurodytus savivaldybės teritorijos ar jos dalies (miesto, miestelio) bendrajame ar specialiajame plane, Nuomos sutartyse neįtvirtinta. Remiantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės; redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. liepos 30 d.) 30.8 punkto 2 dalies nuostatomis, tai sudarė sąlygas Nuomos sutarčių šalims keisti šių sutarčių sąlygas arba nutraukti nuomos santykius pagal įstatymą (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktas; Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalis). Tačiau nei ieškovai, nei atsakovė neinicijavo Nuomos sutarčių sąlygų pakeitimo, tęsė žemės nuomos santykius iki 2015 m. liepos 29 d. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Žemės sklypas nėra miškų ūkio žemė ir kad jo pagrindinė naudojimo paskirtis bei būdas, nustatyti 2004 m. liepos 15 d. įsakymu, nenuginčyti.

Ieškovai nepažeidė Nuomos sutarčių sąlygų dėl žemės naudojimo paskirties, laikėsi sutartinių reikalavimų, susijusių su išnuomotų sklypų naudojimu, todėl teisėjų kolegija laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovės Įsakymai, kuriais Nuomos sutartys nutrauktos dėl ieškovų kaltės, yra neteisėti, todėl teisėtai pripažinti negaliojančiais ab initio.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Nuomos sutartys yra terminuotos – sudarytos trylikai metų, iki 2017 m. rugsėjo 16 d., taigi šis terminas turėjo ieškovams kelti susirūpinimą dėl tolesnio Žemės sklypo naudojimo būdo ir nesuteikti teisėtų lūkesčių dėl termino pratęsimo žinant apie Schemoje nustatytą buvusios Juodkrantės pionierių stovyklos renatūralizavimą ir pastatų iškėlimą, juolab kad šie sprendiniai perkelti į Vyriausybės patvirtintą Tvarkymo planą, kurio sutartiniuose ženkluose ginčo teritorija pažymėta sutartiniu ženklu „Likviduojami objektai“.

Žemės sklypo naudojimo paskirtis pagal Bendrąjį planą buvo miško ūkio, tačiau Nuomos sutartyse šalys nurodė kitą paskirtį. Panaikinus Detalųjį planą šalys nekeitė šios sutarties sąlygos, nenutraukė Nuomos sutarčių. Atsakovės pasyvus veikimas, kolegijos vertinimu, leido susiformuoti teisėtiems ieškovų lūkesčiams dėl žemės naudojimo sutartyse nustatyto termino.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog buvo pagrindas Nuomos sutartis nutraukti pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 8 dalį, kompetentingoms valdžios institucijoms nusprendus įstatymo nustatyta tvarka naudoti Žemės sklypą visuomenės poreikiams. Todėl Žemės įstatymo nuostatos, susijusios su valstybinės žemės naudojimu visuomenės poreikiams (tarp jų – teisės normos, reguliuojančios atlyginimą už statinius jų savininkams), šioje byloje netaikytinos.

Konstatavus, kad Nuomos sutartys galioja, klausimai, susiję su ginčo namelių fragmentų pašalinimu, spręstini pagal Nuomos sutarčių sąlygas, tarp jų – 4, 13 punktus, todėl atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl namelių fragmentų pašalinimo ir teritorijos sutvarkymo pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas.

Teisėjų kolegija laikė pagrįstais atsakovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai nuomojasi dalį Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai pripažino negaliojančiu visą 2015 m. liepos 29 d. Sprendimą. Konstatavus, kad ieškovų skundžiami Įsakymai yra neteisėti, atsakovės 2015 m. liepos 29 d. Sprendimo dalis dėl Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) išformavimo ir išregistravimo taip pat turi būti panaikinta, o atitinkama teismo sprendimo dalis – patikslintina.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 6 d. nutarties motyvus, pripažįstant teisėtais ir pagrįstais Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo motyvus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nuo Schemos patvirtinimo 1994 m. gruodžio 19 d. ir (ar) Tvarkymo plano patvirtinimo 2012 m. birželio 6 d. ginčo teritorijos ir į ją patenkančio Žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis buvo nustatyta kaip miško (miškų ūkio) vietoj nuo 1965 metų teisėtai buvusios kitos (rekreacinių teritorijų) pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties; kad nuo šių dokumentų priėmimo įsigaliojo nuosavybės teisių ribojimai, miško žemės naudojimo režimas (kai negalima žemės nuoma teisėtai pastatytiems statiniams – nameliams eksploatuoti; toks eksploatavimas neatitinka tikslinės Žemės sklypo paskirties; negalimi namelio priežiūros ir (ar) remonto darbai). Šios išvados padarytos pažeidžiant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žemės pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties (būdo ir (ar) pobūdžio) nustatymą (Žemės įstatymo 24 straipsnį), nuosavybės neliečiamumą ir jos paėmimą visuomenės poreikiams tik teisingai atlyginus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.67, 4.102 straipsnius, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnį), miškų (miškų ūkio) žemės sampratą bei pagrindinės tikslinės žemės paskirties nustatymo procedūras (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnį); pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėtų lūkesčių principo aiškinimą; CK 1.2 straipsnio nuostatas; pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimų privalomumą, res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią ir oficialių rašytinių įrodymų galią (CPK 18, 182 straipsnį, 197 straipsnio 2 dalį); nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-467/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-467/2010">3K-3-467/2010</a>; 2016 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-419/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-419/2014">3K-3-419/2014</a>; 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-242/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-242/2014">3K-3-242/2014</a>).

Schema, Tvarkymo planas ir Bendrasis planas, kaip teritorijų planavimo dokumentai, nėra teisėtas galutinis pagrindas nustatyti ar keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Vadovaujantis Schemos priėmimo (įsigaliojimo) metu galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies, Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 776 patvirtintos Tvarkos 1 punkto nuostatomis, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis turėjo būti nustatoma Vyriausybės arba Neringos savivaldybės valdybos sprendimu. Vadovaujantis Tvarkymo plano priėmimo (įsigaliojimo) metu galiojusios redakcijos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir nustatymo ir keitimo tvarkos aprašo 2, 10 punktų nuostatomis, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis turėjo būti nustatoma (keičiama) priimtu Nacionalinės žemės tarnybos (atsakovės) ar jos teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Taigi Schemos ir Tvarkymo plano sprendiniai galėjo būti tik pagrindas priimti atitinkamą sprendimą dėl žemės sklypo pagrindinės tikslinės paskirties nustatymo ar pakeitimo. Be to, šie sprendiniai buvo perspektyvinio pobūdžio ir galėjo būti įgyvendinti tik iškėlus teritorijoje esančius statinius ar pradėjus turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Žemės sklypas buvo suformuotas ir jo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis (kita: rekreacinės teritorijos) buvo nustatyta 2004 m. liepos 15 d. įsakymu.

Priešingai nei sprendė teismas, teritorijų planavimo dokumentai negalėjo ir negali riboti tų ieškovams priklausančių nuosavybės teisių, kurios susiformavo iki minėtų dokumentų įsigaliojimo, t. y. kylančių iš nuosavybės teisių į tokius poilsio namelius, kokie jie teisėtai buvo nuo 1965 m. iki 1994 m., nes neegzistuoja sąlygos, leidžiančios riboti ieškovų nuosavybės teises: teritorijų planavimo dokumentai – ne įstatymas, jie neturi retrospektyvinės galios; teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, susiję su nuosavybės teisėmis į poilsio namelius, nepagrįsti objektyviai egzistuojančiu konkrečiu viešuoju interesu (visuomenės poreikiu) sunaikinti teisėtą privačią nuosavybę, paversti mišku Žemės sklypo teritoriją; teismo pateiktas šių sprendinių vertinimas pažeidžia nuosavybės teisės (teisės lengvatinėmis sąlygomis nuomotis valstybinę žemę poilsio nameliams eksploatuoti; teisę šiuos statinius remontuoti, tvarkyti, siekiant užtikrinti jų tinkamumą eksploatuoti) neliečiamumą, jos apsaugą, kartu – proporcingumo principą.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Rekreacinė ginčo teritorijos paskirtis buvo nurodyta (pakeista iš miško parko su poilsio aikštelėmis) tik Detaliajame plane. Administracinių teismų sprendimais panaikinus Detalųjį planą pagal šiuo metu galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, numatyta tik miškų ūkio paskirtis (pagal Bendrojo plano 2a reglamentą ginčo teritorija numatyta kaip ekosistemų apsaugos miškų sklypai; pagal Tvarkymo plano sprendinius Žemės sklypo teritorijoje nurodytas esamų objektų likvidavimas ir ekosistemų apsaugos miškų veikla). Taigi miško ūkio paskirties Žemės sklype iš viso negali būti poilsio statinių. Esant įsiteisėjusiam 2009 m. kovo 13 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimui, ieškovai nebegali kelti klausimo dėl Žemės sklypo paskirties, Tvarkymo plano sprendinių taikymo, asmenų sąžiningumo ar teisėtų lūkesčių apsaugos, nes šios aplinkybės jau nustatytos. Įsigydami statinius teritorijoje, kuriai taikoma ypatinga teisinė apsauga ir kurioje numatytas objektų likvidavimas, ieškovai veikė savo rizika ir prisiėmė galinčius kilti padarinius.

Ieškovai nepagrįstai teigia, kad skundžiamo teismo procesinio sprendimo motyvai pažeidžia jų, kaip statinių savininkų, nuosavybės teises. Nors ieškovams negalėjo būti nežinoma, kad jų statiniai turi būti likviduoti, o Nuomos sutartys – terminuotos, jie 2013–2015 m. vykdė statinių atstatymo darbus.

Nuomos sutarčių terminas – iki 2017 m. rugsėjo 17 d., ir jis, vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDYtNjg3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-146-687/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-146-687/2017">3K-3-146-687/2017</a> ir Nr. e3K-3-147-915/2017) negali būti pratęstas, ieškovai turi atlaisvinti Žemės sklypą, nes teritorijų planavimo dokumentuose aiškiai įtvirtintas objektų likvidavimas.

VĮ Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra, nurodo, kad neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl galimybės kasacine tvarka skųsti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 6 d. nutarties motyvus, pripažįstant teisėtais ir pagrįstais Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo motyvus (išvadas), kad: 1) teritorijų planavimo dokumentai – Schema, Tvarkymo planas, Bendrasis planas – nėra pakankamas pagrindas nustatyti ir (ar) pakeisti Žemės sklypo (ir teritorijos, kurioje jis yra) pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį (būdą) ir (ar) pobūdį; 2) byloje neįrodytas viešasis interesas (visuomenės poreikis) paversti teisėtai jau kelis dešimtmečius poilsio statiniais urbanizuotą teritoriją miško žeme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzgtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-238-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-238-915/2015">3K-3-238-915/2015</a> yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas pareikšto ieškinio ar apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, tiria ir vertina įvairias bylos aplinkybes, pasisako, kurias aplinkybes laiko nustatytomis, teisiškai jas kvalifikuoja, nurodo, kokie teisiniai santykiai saisto ar, priešingai, nesaisto bylos šalių (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir res judicata galią (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje, siekdamas teisingai išspręsti konkretų ginčą, gali konstatuoti aplinkybes ir padaryti išvadas, kurios ne tik tiesiogiai siejasi su teismo sprendimo (nutarties) rezoliucine dalimi ir ją pagrindžia, bet gali sukelti atskirus teisinius padarinius ir už konkretaus ginčo (bylos) ribų.

Pirmiau nurodytoje byloje kasacinis teismas suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus).

Kasaciniame skunde ieškovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nuo Schemos ir Tvarkymo plano priėmimo ginčo teritorijos, taigi ir Žemės sklypo, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis buvo pakeista (nustatyta) kaip miško (miškų ūkio) vietoj kelis dešimtmečius (nuo 1965 m.) teisėtai buvusios kitos (rekreacinių teritorijų) pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties; kad nuo šių dokumentų priėmimo įsigaliojo nuosavybės teisių ribojimai, miško žemės naudojimo režimas. Ieškovų įsitikinimu, teismo išvados padarytos pažeidžiant teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės neliečiamumą, jos paėmimą visuomenės poreikiams tik teisingai atlyginus. Teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, susiję su nuosavybės teisėmis į poilsio namelius, nepagrįsti objektyviai egzistuojančiu konkrečiu viešuoju interesu (visuomenės poreikiu) sunaikinti teisėtą privačią nuosavybę, paversti mišku Žemės sklypo teritoriją; teismo pateiktas šių sprendinių vertinimas pažeidžia nuosavybės teisių neliečiamumą, proporcingumo principą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovai iš esmės kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad, administraciniams teismams panaikinus Detalųjį planą, patvirtintą Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 151, nustatytas prieš tai buvęs Žemės sklypo naudojimo būdas – Miškų kadastro duomenų bazėje ginčo teritorija žymima kaip miškų ūkio žemė; faktiškai pasikeitė nuomojamos valstybinės žemės naudojimo paskirtis pagal bendrąjį (generalinį) planą (Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą); ankstesnės teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios ginčo teritorijos apsaugos ir naudojimo režimą, draudžia statyti pastatus; pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Žemės sklypas nėra miškų ūkio žemė ir kad jo pagrindinė naudojimo paskirtis ir būdas, nustatyti 2004 m. liepos 15 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-2328, nenuginčyti (47, 48, 52 punktai). Taip pat ieškovai nesutinka su teismo išvada, kad šioje byloje nenustatyta, jog buvo pagrindas Nuomos sutartis nutraukti pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 8 dalį, kompetentingoms valdžios institucijoms nusprendus įstatymo nustatyta tvarka naudoti ginčo žemę visuomenės poreikiams; todėl Žemės įstatymo nuostatos, susijusios su valstybinės žemės naudojimu visuomenės poreikiams (tarp jų – teisės normos, reguliuojančios atlyginimą už statinius jų savininkams), šioje byloje netaikytinos; klausimai, susiję su ginčo namelių fragmentų pašalinimu, turi būti sprendžiami pagal Nuomos sutarčių sąlygas (56, 57 punktai).

Šios teismo išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, turi svarbią teisinę reikšmę, nes apibrėžia ginčo žemės pagrindinę naudojimo paskirtį (miškų ūkio) ir naudojimo režimą pagal teisinį reglamentavimą, nustato, kad šalių santykiai nekvalifikuotini kaip žemės paėmimas visuomenės poreikiams, taigi, be kitų, netaikytinos ir teisės normos, reguliuojančios atlyginimą už paimamoje žemėje esančius pastatytus statinius jų savininkams. Šios teismo išvados turi reikšmės ne tik nagrinėjamos bylos išsprendimui ir baigčiai, bet ir byloje dalyvaujančių asmenų santykiams ateityje. Kilus naujam ginčui, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados gali turėti prejudicinę ir res judicata galią. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai turėjo teisę kasacine tvarka skųsti ir prašyti peržiūrėti pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies išvadas.

Dėl ginčo žemės sklypo Kuršių nerijos nacionaliniame parke naudojimo paskirties ir režimo

Visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistema, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat veiklą jose reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nacionaliniai parkai yra saugomų teritorijų sistemos dalis. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 32 punktą, saugomoms teritorijoms teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka).

Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime pažymėjo, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas.

Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, specifinį Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jame esančių miškų teisinį statusą reguliuoja įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai: 1994 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, 2004 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinti Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai, 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas.

Nagrinėjamu atveju valstybinės žemės Nuomos sutartys sudarytos 2004 m. rugsėjo 16 d. Jose nurodyta pagrindinė tikslinė išnuomojamo Žemės sklypo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas ir pobūdis – rekreacinė teritorija esamiems pastatams eksploatuoti (3 punktas). Taip pat nurodyta, kad išnuomojamas žemės sklypas yra pajūrio juostoje ir įpareigojama vadovautis, be kita ko, Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatais (8 punktas).

Nuostatų 4 punkte nurodyta, kad nacionalinis parkas tvarkomas pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269. Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius ir detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja Schemos sprendiniams. Kiti objektai, esantys Nacionaliniame parke, tvarkomi pagal nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, kelių, inžinerinių komunikacijų ir kitus specialiojo planavimo dokumentus arba saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus. Nuostatų 5 punkte įtvirtinta, kad nacionalinio parko žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė ir gali būti nuomojama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Nuostatų V skyriuje „Fizinių ir juridinių asmenų teisės ir pareigos“ nurodyta, kad nacionaliniame parke fiziniai ir juridiniai asmenys gali verstis veikla, neprieštaraujančia Nacionalinio parko steigimo tikslams (26 punktas). Nacionalinio parko steigimo tikslai išvardyti Nuostatų 6 punkte, tarp jų – atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus ir objektus; plėtoti pažintinį turizmą, reguliuoti ūkinę veiklą ir užstatymo plėtotę pagal Schemą, statinių formas ir tūrį riboti pagal gamtos ir kultūros vertybių apsaugos reikalavimus, nustatytus teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose (6.6 punktas); iškelti iš Nacionalinio parko objektus, teršiančius aplinką ar nesusijusius su Nacionalinio parko steigimo tikslais ir gyventojų interesais, arba pakeisti jų veiklos pobūdį įstatymų nustatyta tvarka (6.7 punktas).

Nacionalinio parko žemės savininkai, valdytojai ir naudotojai, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis veiklos apribojimų, nustatytų Nuostatų 3 punkte išvardytuose teisės aktuose: Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos miškų įstatyme, Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatyme, kituose įstatymuose, tarptautiniuose teisės aktuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakyme Nr. 439 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“, šiuose Nuostatuose ir kituose teisės aktuose (Nuostatų 28 punktas).

Schemos pagrindinių teiginių 1 punkte nurodyta, kad Kuršių nerija – unikalus gamtos ir žmogaus sukurtas kraštovaizdžio kompleksas Lietuvos ir Europos saugomų gamtos bei kultūros paveldo vertybių sistemoje. 1991 metais jai suteiktas nacionalinio parko statusas. Schemos 10 punkte įtvirtinta, kad urbanistiniuose ir etnokultūriniuose draustiniuose pertvarkyti ir plėsti pastatus, keisti sklypų ribas, statyti naujus statinius ir tvarkyti teritoriją galima tik pagal nustatytąja tvarka parengtą ir patvirtintą detalų projektą. Pagal Schemos 16 punktą, miškai tvarkomi pagal miškotvarkos projektą, parengtą nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindu.

Pagal Schemos nuostatas nagrinėjama teritorija priskirta VI zonai, kuri pažymėta kaip gyvenvietės bendro naudojimo žalieji plotai bei apsauginiai želdynai. Schemos tekstiniuose sprendiniuose („Juodkrantės ir apylinkių principinis planas. Architektūrinė-planinė dalis“) VI numeriu paženklinta teritorija pažymėta kaip buvusi moksleivių stovyklos teritorija, kurią tvarkant numatyta iškelti visus menkaverčius pastatus, respektuoti buvusį taką nuo marių pusės link jūros, išlaisvintą teritoriją paversti miško parko poilsio aikštelių zona ir atkurti prarastus želdinius.

Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Nuomos sutartyse nurodyta pagrindinė tikslinė išnuomojamo žemės sklypo paskirtis, žemės naudojimo būdas ir pobūdis atitiko tuos, kurie buvo nustatyti šių sutarčių sudarymo metu galiojusio teritorijos Detaliojo plano sprendiniais. Tačiau Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Neringos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 151 „Dėl buvusios pionierių stovyklos teritorijos Juodkrantės gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutartims dėl infrastruktūros plėtojimo“ buvo panaikintas kaip prieštaraujantis Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai, inter alia, jos nuostatoms, kad ginčo teritorija – gyvenvietės bendro naudojimo žalieji plotai bei apsauginiai želdynai, o žemės naudojimo būdas – miško parkas su poilsio aikštelėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 26 d. nutartimi pripažino pirmiau nurodytą teismo sprendimą teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą, sprendė, kad, panaikinus Neringos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 151 patvirtintą ginčo teritorijos Detalųjį planą, pasikeitė nuomojamos valstybinės žemės naudojimo paskirtis pagal bendrąjį (generalinį) planą (Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą), nustatyta miškų ūkio pagrindinė tikslinė valstybinės žemės naudojimo paskirtis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios nutarties 43 punkte nurodytą išvadą ieškovai kvestionuoja nepagrįstai, nes ji atitinka kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2017 m. kovo 24 d. nutartyse civilinėse bylose Nr. e3K-3-147-915/2017, Nr. 3K-146-687/2017, 2017 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-402-219/2017. Šiose bylose, kaip ir nagrinėjamojoje, buvo sprendžiama dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo nuomotojos iniciatyva ir tokio nutraukimo teisinių padarinių tuo atveju, kai paaiškėja, kad sutartyse nurodyta žemės sklypo naudojimo paskirtis prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams. Ginčai dėl valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo teisėtumo buvo kilę tarp privačių asmenų – poilsio namelių, esančių Juodkrantėje, Neringos mieste, savininkų, ir valstybinės žemės nuomotojos – atsakovės. Valstybinės žemės nuomos sutarčių sąlygos šiose bylose ir nagrinėjamoje byloje iš esmės vienodos: 1) žemės sklypai yra toje pačioje vietoje – (duomenys neskelbtini), skiriasi tik žemės sklypų numeriai; 2) visiškai sutampa sutartyse nurodyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, rekreacinė teritorija, skirta esamiems pastatams eksploatuoti; sutartyse nurodyti žemės sklypo naudojimo apribojimai; 3) valstybinės žemės nuomos sutarčių atsakovės iniciatyva nutraukimas buvo motyvuojamas žemės paskirties pasikeitimu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu panaikinus Neringos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 151.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime (bylos Nr. 33/03) išaiškino, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, be kita ko, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (bylos Nr. 26/07) yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNzctNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-177-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-177-701/2017">3K-7-177-701/2017</a> 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios nutarties 44 punkte nurodytose nutartyse sprendė analogiškus nagrinėjamai bylai teisės taikymo ir aiškinimo klausimus, susijusius, be kita ko, su valstybinės žemės ginčo teritorijoje pagrindine tiksline naudojimo paskirtimi, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje aptartą teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios nutartys nagrinėjamu atveju turi precedento galią, todėl turi būti vadovaujamasi jose pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais.

Kasacinis teismas vėliausioje, 2017 m. lapkričio 2 d. priimtoje, precedento galią turinčioje nutartyje (civilinėje byloje, kurioje ieškovas buvo E. K. ir spręsta dėl valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) nuomos sutarties Nr. N23/2004-0471 nutraukimo (ne)pagrįstumo) konstatavo, kad, administracinio teismo sprendimu panaikinus Neringos miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 151 patvirtintą ginčo teritorijos detalųjį planą, nustatytas prieš tai buvęs ginčo žemės sklypo naudojimo būdas – Miškų kadastro duomenų bazėje ginčo teritorija žymima kaip miškų ūkio žemė. Neringos savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. T1-164 patvirtintame Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrajame plane ginčo teritorija nurodyta kaip ekosistemų apsaugos miškų sklypai. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą pakeitusiame Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtintame Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane buvo perkelti Schemoje paminėti sprendiniai dėl buvusios pionierių stovyklos renatūralizavimo, tvarkymo plano sutartiniuose ženkluose ginčo teritorija pažymėta sutartiniu ženklu „Likviduojami objektai“. Be to, ginčo žemė priskirta ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonai. Pagal Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintą Miškų ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamento (III skyrius) 14.1.9 punktą, šioje zonoje draudžiama statyti pastatus ir plėtoti inžinerinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis (2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-402-219/2017 33, 34 punktai). Teismams konstatavus, kad Neringos miesto savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo Detalusis planas patvirtintas (kuriam galiojant valstybė, atstovaujama kompetentingų institucijų, sudarė valstybinės žemės nuomos sutartis), yra neteisėtas, ir jį panaikinus, faktiškai buvo panaikinta pagal Detalųjį planą nustatyta ginčo žemės sklypų naudojimo paskirtis ir tapo vienareikšmiškai aišku, kad nuomojamos valstybinės žemės naudojimo paskirtis – nurodytoji bendrajame (generaliniame) plane (Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje) (nutarties 40 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiais precedento galią turinčiais kasacinio teismo išaiškinimais, neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ginčo valstybinės žemės paskirtis pagal teisės aktus, pripažinus neteisėtu Detalųjį planą, buvo nustatyta kaip miškų ūkio, yra nepagrįsta ar neteisėta. Ginčo teritorijoje vykdomos veiklos ir žemės naudojimo apribojimai nustatyti tiek iki Nuomos sutarčių sudarymo priimtuose ir įsigaliojusiuose teisės aktuose (Schemoje, Nuostatuose, Saugomų teritorijų tipiniuose apsaugos reglamentuose), tiek po jų sudarymo (pvz., Tvarkymo plane).

Dėl ieškovų nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo ir viešojo intereso (visuomenės poreikio) egzistavimo

Ankstesniame šios nutarties skyriuje aptartos Nuomos sutartyse išvardytų teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios ginčo teritorijos apsaugos ir naudojimo režimą, taip pat visuotinai žinomas faktas – ypatingas Kuršių nerijos nacionalinio parko statusas bei konkrečių parko teritorijų paskirtis – įpareigojo atsakovę, veikiančią valstybės vardu, tiek ieškovus, siekiančius naudotis šioje teritorijoje esančia žeme, susipažinti su nurodytomis teisės aktų nuostatomis ir jų laikytis tiek sudarant sutartis dėl šios teritorijos naudojimo, tiek jas vykdant.

Žemės įstatymo 9 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad valstybinė miško žemė gali būti išnuomojama tik Miškų įstatyme nustatytai veiklai. Šio straipsnio 14 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartyje numatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą arba yra keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybinės žemės nuomos sutartyje arba jos pakeitime numatyta galimybė keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą.

Nors nagrinėjamu atveju ginčo žemė galėjo būti naudojama tik miško ūkiui, susiklostė situacija, kai valstybė, atstovaujama kompetentingų institucijų, galiojant vėliau neteisėtu pripažintam Detaliajam planui, sudarė su ieškovais Nuomos sutartis, kuriose buvo nurodyta kita pagrindinė tikslinė Žemės sklypo naudojimo paskirtis („kitos paskirties žemė“), nei nustatyta bendrajame (generaliniame) plane (Schemoje). Apeliacinės instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad ieškovams, kurie žinojo, jog Sprendimas Nr. 151, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, administracinio teismo buvo panaikintas, o ankstesnės teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios šios teritorijos apsaugos ir naudojimo režimą, draudžia statyti pastatus, tačiau 2013 metais pradėjo statybas, turi tekti tam tikra rizika bei neigiami padariniai.

Apeliacinės instancijos teismas įvertino faktą, kad Nuomos sutartys – terminuotos (sudarytos iki 2017 m. rugsėjo 16 d.), ir konstatavo, jog dėl tolesnio Žemės sklypo nuomos termino pratęsimo, žinant apie Schemoje nustatytą buvusios Juodkrantės pionierių stovyklos renatūralizavimą bei pastatų iškėlimą, ieškovams negalėjo kilti teisėtų lūkesčių, juolab kai šie sprendiniai buvo perkelti į Tvarkymo planą. Tačiau teismas konstatavo, kad atsakovė savo pasyviu elgesiu (laiku nenutraukdama Nuomos sutarčių, nesiimdama veiksmų duomenims viešame registre apie žemės naudojimo paskirtį pakeisti) prisidėjo prie ieškovų, kaip statinių savininkų, lūkesčių susiformavimo naudoti valstybinę žemę Nuomos sutarčių pagrindu jose nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija nurodo, kad toks valstybės institucijų elgesys ankstesnėse kasacinio teismo nagrinėtose (žr. šios nutarties 44 punktą) bylose vertintas kaip valstybės klaida, kuri neturi neproporcingai riboti pastatų savininkų teisės naudoti žemės sklypą pagal nuomos sutartis. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad šiose bylose iš esmės ginamas viešasis interesas užtikrinti ypatingą vertę visuomenei turinčios teritorijos naudojimą pagal Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais nustatytą paskirtį. Reikšmingas ginamo viešojo intereso aspektas yra ir tai, kad šis interesas turi būti ginamas, nepažeidžiant ar kaip galima mažiau pažeidžiant pastatų savininkų įgytas teises, konkrečiai – jų ginamą teisę naudotis ginčo žemės sklypais nuomos sutartyse nustatytą terminą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose, susijusiose su įsakymais dėl namų, pastatytų pajūryje, valstybei priklausančioje žemėje, kuri negalėjo būti privatizuojama, nugriovimo, sprendė, kad nacionalinės valdžios institucijos, įpareigodamos nugriauti namus, pastatytus valstybei priklausančioje pajūrio zonoje, nepažeidė Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio. Nors Teismas ir sutiko, kad po ilgo naudojimosi namu periodo namo nugriovimas būtų radikalus pareiškėjų „nuosavybės“ apribojimas, vis dėlto tai buvo nuoseklaus ir griežto teisės aktų taikymo dalis, turint mintyje augantį poreikį apsaugoti pajūrio zonas ir siekiant užtikrinti atitiktį teritorijų planavimo taisyklėms (didžiosios kolegijos 2010 m. kovo 29 d. sprendimai bylose Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, ir Brosset-Triboulet ir kt. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34078/02).

Dėl aplinkosaugos reikalavimų Teismas yra pažymėjęs, kad, nors nė vienas Konvencijos straipsnis nėra skirtas konkrečiai aplinkos apsaugai, tačiau šiandien visuomenėje šiai sričiai yra skiriamas vis didesnis dėmesys (2008 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Turgut ir kt. prieš Turkiją, peticijos Nr. 1411/03, par. 90). Teismas yra pabrėžęs, kad finansiniams imperatyvams ir net tam tikroms fundamentalioms teisėms, tokioms kaip nuosavybė, neturėtų būti teikiama pirmenybė aplinkosaugos klausimų atžvilgiu, ypač jei šiuo požiūriu valstybė yra nustačiusi teisinį reglamentavimą (žr. minėtą Turgut ir kt. prieš Turkiją, par. 90; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42916/04, par. 54).

Taigi apeliacinės instancijos teismo pritaikytos ieškovų teisių gynimo priemonės, nekonstatuojant, kad Nuomos sutarčių nutraukimas yra teisėtas, o paliekant sutartis galioti iki jose nustatyto nuomos termino pabaigos, nelaikytinos neproporcingomis viešojo intereso gynimo priemonėmis. Tokia pozicija dera tiek su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika.

Kasaciniame skunde ieškovai taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados pažeidžia teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams tik teisingai atlyginus.

Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta, kad žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama ir privačios žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos tik išimtiniais atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą, kai ši žemė pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, reikalinga gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos reikalams.

Pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 9 dalį, jeigu išnuomotą arba perduotą neatlygintinai naudotis valstybinę žemę numatoma naudoti visuomenės poreikiams, valstybinės žemės nuomos ar panaudos sutartis nutraukiama prieš terminą, o žemės sklype esančių statinių ir želdinių vertė bei dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams patirti nuostoliai žemės nuomininkams ar kitiems naudotojams atlyginami pagal šį straipsnį.

Šioje byloje nenustatyta, kad buvo pagrindas Nuomos sutartis nutraukti pagal Žemės įstatymo nuostatas, kompetentingoms valdžios institucijoms nusprendus įstatymo nustatyta tvarka naudoti Žemės sklypą visuomenės poreikiams. Todėl Žemės įstatymo nuostatos, susijusios su valstybinės žemės naudojimu visuomenės poreikiams (tarp jų – teisės normos, reguliuojančios atlyginimą už statinius jų savininkams), kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje netaikytinos.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nenustatyta CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, iš ieškovų priteistinos kitų šalių patirtos bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi byloje nepateikta duomenų apie atsakovės ir VĮ Turto banko patirtas tokias išlaidas, tai teisėjų kolegija dėl jų priteisimo nesprendžia.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 81,73 Eur tokių išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovų lygiomis dalimis po 27,24 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš K. A. (gim. (duomenys neskelbtini), I. S. (gim. (duomenys neskelbtini) ir E. K. (gim. (duomenys neskelbtini) po 27,24 Eur (dvidešimt septynis Eur 24 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis