Dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens teisės į vienintelį gyvenamąjį būstą apsaugą, kai iš jo vykdomas išieškojimas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-24-248/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24141-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.20.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo N. G. (N. G.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo N. G. pareiškimą dėl išieškojimo iš vienintelio būsto, suinteresuoti asmenys antstolis Gintautas Puodžiukas ir R. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens teisės į vienintelį gyvenamąjį būstą apsaugą, kai iš jo vykdomas išieškojimas, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas prašė neišieškoti iš jam nuosavybės teise priklausančios 1/2 dalies buto (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad tai yra vienintelis jo turtas, kuris jam būtinas kaip būstas. Pareiškėjas ilgą laiką nedirbo, negalėjo susirasti darbo pagal savo specialybę, todėl susidarė vaiko išlaikymo skola. Be to, pareiškėjas mokėjo išlaikymą, priteistą Ukmergės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-30-781/2010. Dabartinės jo pajamos – 121,47 Eur netekto darbingumo pensija. Skola antstolio patvarkyme dėl turto pardavimo iš varžytynių nežymiai viršija įstatymo nustatytą sumą. Taip pat kas vasarą pas pareiškėją atvažiuoja jo vaikas. Pardavus butą (jo dalį), pareiškėjas negalės priimti vaiko gyventi vasaros metu. Pareiškėjas teigia, kad jis stengiasi skolą sumokėti, rasti pajamų šaltinį – darbą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino – nustatė, kad išieškojimas negali būti nukreiptas į paskutinį N. G. asmeninės nuosavybės teise priklausantį būstą – 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, remiantis pateiktais antstolio Gintauto Puodžiuko duomenimis, pareiškėjo skola pagal vykdomąją bylą Nr. 0019/10/00454 iš viso sudaro 3692,99 Eur, pagal vykdomąją bylą Nr. 0019/15/01004 – 714,67 Eur, o pagal vykdomąją bylą Nr. 0019/15/01005 – 2413,76 Eur.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra neįgalus (nuo 2016 m. kovo 3 d. po insulto pareiškėjui yra nustatytas 55 proc. darbingumas), gauna labai nedideles pajamas (netekto darbingumo pensiją). Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad ši skola yra susidariusi dėl pareiškėjo gaunamų mažų pajamų ir netekto darbingumo, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas susidariusių skolų nemoka piktybiškai arba vengia jas sumokėti ar kad yra asocialus, neatsakingas asmuo. Be to, pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 2 d. sudarė darbo sutartį su UAB „Welding Engineering“ dėl suvirintojo darbo, taip pat ieško papildomų pajamų šaltinių užsienyje. Kad pareiškėjo finansinė padėtis yra prasta, iš esmės patvirtina ir tai, kad pareiškėjui yra suteikta antrinė teisinė pagalba (100 procentų).

Teismas konstatavo, kad šioje byloje yra visos būtinosios sąlygos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 663 straipsnio 4 dalyje nustatytam apribojimui taikyti, todėl nustatė, jog išieškojimas negali būti nukreiptas į pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuoto asmens R. G. apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – pareiškėjo N. G. prašymą dėl neišieškojimo iš vienintelio būsto atmetė.

Teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo visos penkios sąlygos, sudarančios pagrindą taikyti apribojimą dėl išieškojimo. Pareiškėjo skola atsirado ne dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, nors skolos prigimtis yra viena iš būtinųjų sąlygų. Išieškojimas iš skolininko vykdomas dėl neturtinės žalos, žyminio mokesčio, bylinėjimosi išlaidų ir išlaikymo skolos nesantuokiniam nepilnamečiam vaikui. Be to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad skola nepadengta dėl sunkios skolininko materialinės padėties. Nors išieškojimai vykdomi ne vienerius metus, o pareiškėjas dalį darbingumo prarado tik 2016 metais, tačiau byloje nėra duomenų apie aktyvius pareiškėjo veiksmus siekiant susirasti darbą, padengti skolas, juo labiau kad vienas išieškojimas vykdomas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui. Pareiškėjas, remiantis jo pateiktais duomenimis, darbą susirado tik antstoliui pradėjus aktyvius veiksmus, siekiant iš varžytynių parduoti pareiškėjo būsto dalį. Varžytynės dėl pareiškėjo turto paskelbtos 2016 m. birželio 6 d., o pareiškimą teismui dėl neišieškojimo iš būsto pareiškėjas padavė 2016 m. birželio 27 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, vengė vykdyti prievoles. Be to, pareiškėjui nustatytas dalinis darbingumas neužkirto galimybės dalyvauti darbo rinkoje, įsidarbinti suvirintoju.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Vilniaus apygardos teismas neapgynė ir neužtikrino pareiškėjo teisės į gyvenamąjį būstą ir taip nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos (1996 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Buckley prieš Jungtinę Karalystę; 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Gillow prieš Jungtinę Karalystę; 1978 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Wiggins prieš Jungtinę Karalystę).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtinta apribojimo būtinumo sąvoka reiškia primygtinę socialinę būtinybę, t. y. pritaikyta priemonė turi būti proporcinga siekiamam teisėtam tikslui. Vertinant skundžiamos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija dėl iškeldinamo asmens (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Stankova prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; minėtą sprendimą byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11 ir kt.). Ginčo bute pareiškėjas gyvena ilgą laiką, todėl turi būti taikomas Konvencijos 8 straipsnis bei suderinti pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų interesai. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Manytina, kad teisinį reguliavimą dėl iškeldinimo galima taikyti ir šioje byloje.

Suinteresuotas asmuo R. G. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėjo cituojamos bylos ir jose esančios aplinkybės nesutampa su šios nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Kaip matyti, beveik visose (išskyrus vieną, kurioje ginčas kilęs dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų) pareiškėjo cituojamose kasacinio teismo bylose viena iš bylos šalių yra savivaldybė, o ginčas kilęs dėl socialinio būsto. Pareiškėjo cituojamose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl iškeldinimo, o šioje nagrinėjamoje byloje ginčo esmė yra visai kita – šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo prašymas neišieškoti iš 1/2 buto dalies. Socialinis būstas, kurį asmenims nuomoja savivaldybė, teikianti viešąsias paslaugas, nesiekianti komercinės naudos, negali būti prilyginamas santykiams tarp fizinių asmenų. Todėl vien dėl kitokių socialinio būsto suteikimo tikslų pareiškėjas negali remtis cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kadangi ji neatitinka šios ir kasaciniame skunde cituojamų bylų faktinių aplinkybių.

EŽTT praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais bei tvarka ir tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje. CPK 663 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jei išieškoma suma viršija du tūkstančius trisdešimt eurų. Šiuo atveju antstolio išieškoma suma iš pareiškėjo gerokai viršija šią įstatyme įtvirtintą sumą, todėl išieškojimas iš skolininko turto galimas.

Išieškojimas iš vienintelio pareiškėjo būsto buvo vykdomas pagal teismų sprendimus dėl neturtinės žalos atlyginimo suinteresuotam asmeniui R. G. iš pareiškėjo už santuokinę neištikimybę bei fizinio smurto naudojimą, o pareiškėjo nepilnamečiam sūnui buvo priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl išieškojimo nukreipimo į asmens vienintelį gyvenamąjį būstą sąlygų ir asmens teisių apsaugos

Apribojimus, taikomus išieškant iš fizinio asmens turto, nustato CPK 663 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį iš turto išieškoma gali būti tik tada, jei išieškomos sumos nėra galimybės išieškoti per šešis mėnesius, darant šio kodekso 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Papildomas apribojimas nustatytas išieškant iš skolininko gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena, – toks išieškojimas galimas tik tokiu atveju, jeigu išieškoma suma viršija du tūkstančius trisdešimt eurų (CPK 663 straipsnio 3 dalis). CPK 663 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta dar viena lengvata skolininkui: teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtinų šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį ir interesus.

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 663 straipsnio 4 dalį, yra konstatavęs, kad šioje normoje, atsižvelgiant į atsiradusios skolos prigimtį, nustatyta išimtis, kada galima riboti išieškojimą iš paskutinio fizinio asmens būsto ir kad ji taikytina esant tokioms sąlygoms: 1) skolininko skola atsirado dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas; 2) dėl to skolininkui pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jo dalies, būtino skolininkui ir jo šeimos nariams gyventi, areštas; 3) skolininkas ar jo šeimos nariai yra neįgalieji, socialiai remtini asmenys arba turi nepilnamečių vaikų; 4) skolininkas ar jo šeimos nariai yra padavę apylinkės teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą, gyvenamąjį namą ar jo dalį, būtinus šiems asmenims gyventi; 5) skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-71/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-71/2014">3K-3-71/2014</a>).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra visos CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos, ir pareiškėjo prašymą tenkino. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra dviejų CPK 663 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų – skola atsirado ne dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, o dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui neteikimo bei teismo sprendimu nustatytos prievolės atlyginti neturtinę žalą nevykdymo – ir kad nėra pagrindo spręsti, jog skolos susidarymą lėmė objektyviai susiklosčiusi sunki skolininko turtinė padėtis, nes skolininkas sąmoningai nedėjo jokių pastangų jai pagerinti. Šios instancijos teismas taip pat pripažino, kad egzistuoja CPK 663 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytos sąlygos. Tai reiškia, kad yra teisinis pagrindas išieškoti iš pareiškėjo būsto, kuriame jis gyvena. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis teismo išvadomis.

Kasaciniu skundu šių apeliacinės instancijos teismo išvadų pareiškėjas nekvestionuoja, tačiau nurodo, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo bei EŽTT praktikos ir, spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į gyvenamąjį būstą, neužtikrino jo ir kitų bylos šalių interesų pusiausvyros.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime Nr. 12/99-27/99-29/99-1/2000-2/2000 konstatavo, kad EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, svarbi Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui. Todėl Lietuvos teismai, aiškindami ir taikydami teisę, turi atsižvelgti ir į EŽTT suformuotą praktiką atitinkamu klausimu. Dėl to ir nagrinėjamoje byloje turėjo būti patikrinta ne tik išieškojimo iš būsto, kuriame pareiškėjas gyvena, atitiktis CPK 663 straipsnio normoms, bet tai turėjo būti įvertinta ir Konvencijos normų aspektu.

Pagal Konvencijos 8 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiama jo būsto neliečiamybė. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nurodomose kasacinio teismo nutartyse (Nr. 3K-3-410/2010, Nr. 3K-3-225/2014), kuriose remiamasi EŽTT sprendimuose pateiktais išaiškinimais, buvo sprendžiama ne dėl buto pardavimo iš varžytynių, o dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

EŽTT bylose dėl priverstinio būsto pardavimo yra nurodęs, kad teisės į būsto neliečiamybę kontekste tai sukelia panašias pasekmes kaip priverstinis iškeldinimas iš būsto (be to, buto pardavimas iš varžytynių yra prielaida vėlesniam asmens iškeldinimui), todėl šioms byloms taikomi tie patys principai (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje Sagvolden prieš Norvegiją, peticijos Nr. 21682/11, par. 140), dėl to teisėjų kolegija remiasi EŽTT išaiškinimais, pateiktais bylose dėl iškeldinimo.

Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2001 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. didžiosios kolegijos sprendimą byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106; kt.), taigi valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste. Konvencijos garantuojamas ir EŽTT praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą nepriklausomame teisme atitinkamų Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste (žr., pvz., EŽTT 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą byloje McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06; kt.). Tinkamam Konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios teisės ribojimai proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Stankova prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-701-2017, 34 punktas).

EŽTT praktikoje nurodyta ir tai, kad skundžiamo iškeldinimo proporcingumo klausimas priklauso nuo subjekto, kuris reikalauja iškeldinimo, pobūdžio. Kai privatus subjektas reikalauja iškeldinimo iš jam priklausančio būsto, dažnai jo interesai gali nusverti. Kai iškeldinimo reikalauja valstybė (pvz., iš socialinio būsto) ir nėra konkretaus gintino kito privataus intereso, jos interesai gali turėti mažiau reikšmės; šiame kontekste gali būti reikšmingas iškeldinamojo pažeidžiamumo laipsnis (žr. 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nors tiesiogiai nesiremdamas Konvencijos nuostata dėl teisės į būsto neliečiamybę ir EŽTT praktika, vis dėlto pasisakė dėl pareiškėjui taikomos priemonės proporcingumo: vertino jo pasyvų elgesį, pastangų nedėjimą sumažinti skolas, sveikatos būklę, varžytynėse už jo būstą pasiūlytą kainą, kuri yra gerokai didesnė nei skola. Teisėjų kolegija dėl to pasisako išsamiau.

Kaip nurodyta šios nutarties 19 punkte, vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai, pvz., pareiškėjo pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, tai, ar kartu gyvena nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas ir pan. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neturi kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, iš kurio galėtų būti išieškoma; darbo paieškų ėmėsi tik iškilus grėsmei netekti būsto; dalinis darbingumas nustatytas žymiai vėliau, nei atsirado skolos, be to, nustatytas darbingumo lygis netrukdė susirasti darbo. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas nedėjo pastangų, jog skolos kreditoriams būtų išieškotos iš jo uždirbamų pajamų ir taip nuo išieškojimo būtų apsaugotas būstas, kuriame jis gyvena. Nors būstas, iš kurio išieškoma, šiuo metu yra vienintelė pareiškėjo gyvenamoji vieta, tačiau byloje nustatyta aplinkybė, kad parduodant jį varžytynėse pasiūlyta kaina (21 200 Eur) gerokai viršija išieškomą skolą, dėl to pareiškėjas už likusią dalį galėtų įsigyti mažesnį būstą ar panaudoti ją nuomai.

Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nurodytą nutarties 20 punkte, svarbus kriterijus sprendžiant dėl taikomos priemonės proporcingumo yra tai, kokio subjekto interesais taikomas atitinkamas apribojimas. Nagrinėjamu atveju ginami privačių asmenų turtiniai interesai, kurie yra lygiaverčiai pareiškėjo interesui gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame būste. Pažymėtina, kad dalis įsiskolinimo yra išlaikymo nepilnamečiui vaikui skola. Tėvų pareiga išlaikyti vaikus nustatyta įstatymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalis), vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, priklauso ir nuo teikiamo išlaikymo. Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalį pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Šis principas nustatytas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo interesas išlaikyti šiuo metu turimą gyvenamąjį būstą yra svarbesnis ir turi būti labiau ginamas nei prieš tai aptarti kitų asmenų interesai.

Įvertinus nutarties 13, 16, 22–23 punktuose nurodytas aplinkybes ir argumentus konstatuotina, kad šiuo atveju teisės į būstą ribojimu siekiama vieno iš Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisėtų tikslų – apginti kitų asmenų teises, jis vykdomas pagal teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo teisės į būsto neliečiamybę apribojimas yra proporcinga priemonė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, atsiradusį dėl išieškojimo iš jo būsto.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

Pareiškėjui buvo teikiama 100 proc. dydžio valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. 2.2-(NTP-2-)-17-T-2492-12099), o suinteresuotas asmuo R. G. duomenų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų teismui nepateikė, todėl šalims bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 8,03 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi pareiškėjas buvo 100 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), tai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei iš jo nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis