Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atlygintinų tarpininkavimo paslaugų teikimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-17-701/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37044-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.20.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CAPITAL Property“ ieškinį atsakovui R. B. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys: M. R.-B., K. P..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atlygintinų tarpininkavimo paslaugų teikimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 175,22 Eur tarpininkavimo sutarties administravimo mokesčio, 17 593,63 Eur atlyginimo už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 23 d. tarp jos, veikiančios subsidiariai su pardavimų atstove trečiuoju asmeniu K. P., ir atsakovo buvo sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo vykdyti atsakovui nuosavybės teise priklausančio objekto – žemės sklypo (duomenys neskelbtini), – pirkėjų paiešką, o atsakovas – atsiskaityti su ieškove už suteiktas tarpininkavimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.

Sutarties 8.2 punkto pagrindu atsakovui buvo išrašyta 2014 m. rugsėjo 24 d. PVM sąskaita faktūra dėl 605 Lt (175,22 Eur) tarpininkavimo sutarties administravimo mokesčio sumokėjimo, tačiau atsakovas iki šiol šio mokesčio ieškovei nesumokėjo.

Ieškovė, vykdydama sutartį, atliko objekto potencialių pirkėjų paiešką ir surado atsakovo parduodamam objektui pirkėją – D. N.. Su šiuo pirkėju atsakovas 2015 m. liepos 14 d. sudarė preliminariąją objekto pirkimo–pardavimo sutartį, o 2015 m. liepos 29 d. – pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi ieškovė tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl įgijo teisę į tarpininkavimo sutarties 8.1, 10 punktuose nurodytą atlyginimą – 3,3 proc. (plius PVM) nuo faktinės objekto pardavimo kainos (393 883 Eur), t. y. 15 727,52 Eur. Kadangi, suteikus paslaugas, sutarties administravimo mokestis yra įskaičiuojamas į mokėtiną atlyginimą, ieškovė sumažino minėtą 15 727,52 Eur sumą administravimo mokesčio dydžiu (175,22 Eur) ir 2015 m. spalio 1 d. išrašė atsakovui 15 552,30 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovas šios sąskaitos neapmokėjo, į raginimus atsiskaityti nereagavo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovei 175,22 Eur administravimo mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 175,22 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. spalio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 Eur žyminio mokesčio ir 6,27 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš ieškovės atsakovui 598,98 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybei 6 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d. trečiasis asmuo K. P. ir ieškovė sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. KP/2014-08-01, kuria šalys įsipareigojo bendradarbiauti teikiant tretiesiems asmenims (klientams) tarpininkavimo ir kitas paslaugas, susijusias su nekilnojamojo turto pardavimu bei nuoma; ieškovė, veikianti subsidiariai su pardavimų atstove K. P., ir atsakovas 2014 m. rugpjūčio 23 d. sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. P. KP-087, kuria ieškovė įsipareigojo vykdyti atsakovui nuosavybės teise priklausančio objekto pirkėjų paiešką, o atsakovas – atsiskaityti su ieškove už suteiktas tarpininkavimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais; pagal šią sutartį tarpininkavimo paslaugas atsakovui teikė K. P. (ieškovės pavedimu).

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, nes nesurado pirkėjo, nedalyvavo derybose su juo, neteikė informacijos apie turto pardavimo eigą, nedalyvavo pasirašant žemės sklypo pardavimo sutartis.

Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo 2014 m. rugsėjo 23 d. sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis faktiškai atitinka vartojimo paslaugų sutarties sampratą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnio 1, 4 dalys), nes atsakovas su ieškove šią sutartį sudarė savo poreikiams, o sutarties kontrahentas yra juridinis asmuo, kuris verčiasi ūkine komercine veikla ir laikomas stipresniąja puse vartotojo atžvilgiu. Teismas sprendė, kad šalių sudarytai vartojimo paslaugų sutarčiai taikytinos CK 6.188, 6.350–6.370 straipsnių nuostatos (CK 6.716 straipsnio 4 dalis), nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas nebuvo vartotojas, t. y. kad atsakovas, sudarydamas sutartį, siekė tikslų, susijusių su jo verslu, amatu ar profesija. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos kontekste atsakovas (vartotojas), kaip sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi.

Įvertinęs šalių sudarytą sutartį, teismas padarė išvadą, kad ši sutartis buvo parengta pagal ieškovės standartinę formą, iš anksto atspausdintame blanke, įrašant duomenis apie atsakovą bei nekilnojamojo turto objektą ranka; visos sutarties sąlygos yra standartinės, išskyrus 8.1 punktą, nustatantį ieškovės atlyginimo dydį.

Teismas, įvertinęs sutarties 9.1 punktą, įtvirtinantį sutarties galiojimo pratęsimo tvarką, padarė išvadą, kad sutartimi ieškovei buvo suteikta teisė vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį, nustatant neribotą pratęsimų skaičių. Tokia sutarties nuostata, teismo vertinimu, įtvirtina neribotą sutarties galiojimą, todėl ji prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir taip iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Dėl šios priežasties teismas pripažino šią sąlygą negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento (CK 6.2884 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Įvertinęs sutarties 6.1.3 punktą, įtvirtinantį kliento pareigą sutarties galiojimo metu savarankiškai ar per kitus asmenis neparduoti ar kitaip neperleisti objekto per kitus tarpininkavimo paslaugas teikiančius asmenis, o pažeidus šį įpareigojimą mokėti sutarties 8.1 punkte nustatytą atlyginimą, teismas sprendė, kad šia sutarties nuostata apribojama vartotojo teisė savarankiškai pardavinėti savo turtą, todėl ji pažeidžia atsakovo teisę disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Sutarties 6.1.3 punktas kartu su 7.2 punktu, nustatančiu, kada laikytina, jog ieškovė suteikė paslaugas ir gavo teisę į atlyginimą, teismo vertinimu, sudaro situaciją, kad atsakovas, pardavęs turtą, kad ir po daugelio metų, tačiau nepranešęs apie tai ir apie sutarties nutraukimą ieškovei, yra įpareigotas sumokėti ieškovei atlyginimą. Teismas padarė išvadą, kad tokios sutarties nuostatos yra nesąžiningos ir nepagrįstai apriboja vartotojo teises, todėl pripažino jas negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento (CK 6.2884 straipsnio 2 dalis).

Pripažinęs sutarties 6.1.3, 7.2, 9.1 punktus nesąžiningais ir negaliojančiais nuo sutarties sudarymo momento, teismas nurodė, kad likusios sutarties sąlygos, tarp jų sutarties 8.2 punktas, nustatantis atsakovo pareigą sumokėti sutarties administravimo mokestį, šalims lieka privalomos. Kadangi atsakovas ieškovei šio mokesčio, kuris pagal 2014 m. rugsėjo 24 d. PVM sąskaitą faktūrą sudaro 175,22 Eur, nesumokėjo, tai teismas priteisė šią sumą ieškovei, o kitą ieškinio dalį atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir papildomai ieškovei priteisė iš atsakovo 17 593,63 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos 2015 m. spalio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 396 Eur žyminio mokesčio ir 620,90 Eur advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme; panaikino sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovui ir valstybei priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas; priteisė valstybei iš atsakovo 6,28 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė ieškovei iš atsakovo 396 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 484 Eur advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai (nesurado pirkėjo, nedalyvavo derybose su juo, neteikė informacijos apie turto pardavimo eigą, nedalyvavo pasirašant žemės sklypo pardavimo sutartis), prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Įvertinusi šalių sudarytos sutarties 4 punktą, šalių paaiškinimus, sklypo pirkėjo D. N. parodymus, kolegija padarė išvadą, kad būtent dėl ieškovės teikiamų paslaugų (skelbimo sklype) sklypo pirkėjas sužinojo apie parduodamą sklypą. Aplinkybė, kad sklypą pirkėjas įsigijo vėliau, net ir po preliminariosios sutarties su kitu pirkėju L. S. sudarymo, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog sklypas buvo parduotas ne ieškovės surastam pirkėjui. Faktas, kad atsakovas ir sklypo pirkėjas D. N. buvo pažįstami, kolegijos manymu, taip pat nepaneigia aplinkybės, jog sklypo pirkėją surado būtent ieškovė. Atsakovo veiksmai, kai jis, turėdamas sutartinių įsipareigojimų ieškovei, nepranešė jai ar brokerei apie vykdomas derybas dėl sklypo pirkimo su ieškovės surastu pirkėju D. N., kolegijos vertinimu, negali būti laikomi sąžiningais ieškovės atžvilgiu. Nei ieškovė, nei brokerė negalėjo derybose dalyvauti, nes neturėjo apie jas informacijos.

Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutarties 9.1 punktas suteikė ieškovei teisę vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį, nustatant neribotą pratęsimų skaičių, ir kad tokia sutarties nuostata įtvirtina neribotą sutarties galiojimą, todėl prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Kolegijos vertinimu, šia sutarties nuostata ieškovei nėra suteikiama teisė vienašališkai pratęsti sutartį. Priešingai, pagal šį punktą tam, kad sutartis būtų pratęsta, yra būtinas abiejų šalių sutikimas, pasireiškiantis nepranešimu apie sutartinių santykių nutraukimą likus 7 dienomis iki tarpininkavimo sutarties galiojimo pabaigos. Nors atsakovas per visą tarpininkavimo sutarties galiojimo laikotarpį turėjo nekvestionuojamą teisę nutraukti sutartinius santykius su ieškove, tačiau nė karto neinformavo jos, jog nori nutraukti sutartį. Tokie atsakovo veiksmai, kolegijos vertinimu, patvirtina, kad jis siekė būtent per tarpininkę – ieškovę – parduoti savo turtą. Sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2014 m. rugsėjo 23 d., o elektroninis susirašinėjimas tarp atsakovo ir brokerės dėl sklypo pirkėjo vyko praėjus daugiau nei trims mėnesiams po sutarties sudarymo. Kolegija padarė išvadą, kad tokie atsakovo veiksmai (tęstinis bendravimas turto pardavimo klausimais su ieškovės vardu veikusia brokere) patvirtina faktą, jog jis suvokė, kad sutartiniai santykiai tęsėsi, ir nelaikė jų nutrūkusiais. Esant tokioms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, pripažinti, kad sutarties 9.1 punkto nuostata, įtvirtinanti sutarties pratęsimo sąlygas, yra nesąžininga, nėra pagrindo.

Kolegija taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl sutarties 6.1.3 ir 7.2 punktų nesąžiningumo, o teismo modeliuojama situacija, kad savininkas, pardavęs turtą, kad ir po daugelio metų, tačiau nepranešęs ieškovei apie sutarties nutraukimą, yra įpareigotas sumokėti atlyginimą ieškovei, nėra reali ir teisinga.

Remdamasi CK 6.721 straipsnio 1 dalimi, kolegija sprendė, kad atsakovas privalėjo informuoti ieškovę apie sutarties nutraukimą, o kadangi to nepadarė ir pardavė turtą ieškovės surastam pirkėjui, ieškovė turi teisę į atlyginimą už suteiktas paslaugas. Kolegija nenustatė duomenų, kad atsakovas būtų pranešęs ieškovei apie tarpininkavimo paslaugų sutarties nutraukimą, o atsakovas neįrodė, kad sutartis buvo nutraukta jam pasirašius preliminariąją sutartį su L. S. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Be to, galutinis sklypo pirkėjas vis dėlto buvo D. N., kurį surado ieškovė, todėl, atsakovui tinkamai neinformavus ieškovės apie sutarties nutraukimą ir savarankiškai pardavus sutartyje nurodytą žemės sklypą ieškovės surastam pirkėjui, kolegija sprendė, kad ieškovė įgijo teisę į atlyginimą už suteiktas paslaugas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva) priedo b, h, o punktų išaiškinimo; kol bus gautas ESTT prejudicinis sprendimas, sustabdyti šios bylos nagrinėjimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 6.716, 6.720 straipsnių taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2008">3K-3-56/2008</a>; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137/2011">3K-3-137/2011</a>; 2014 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-201/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-201/2014">3K-3-201/2014</a>). Pagal nusistovėjusią kasacinio teismo praktiką, teisę į atlyginimą paslaugos teikėjas įgyja tada, kai yra tinkamai suteikiamos visos paslaugos, sulygtos atlygintinų paslaugų sutartimi; jeigu atlygintinų paslaugų sutartis yra nutraukiama pirma laiko, klientas paslaugų teikėjui privalo sumokėti kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms. Šioje byloje teismas neįvertino aplinkybės (kuri yra įrodyta), kad paslaugų teikėja (ieškovė) nesuteikė visų paslaugų pagal tarpininkavimo sutartį, todėl visas atlyginimas jai priteistas nepagrįstai.

Nagrinėjamu atveju atsakovas – fizinis asmuo, sutartį sudaręs vartojimo tikslais, yra vartotojas įstatymo prasme, todėl teismas šalių sudarytai tarpininkavimo sutarčiai privalėjo taikyti vartotojų teises ginančias teisės normas. Teismas nepagrįstai sutarties 9.1 punkto nuostatos, įtvirtinančios automatinį terminuotos sutarties pratęsimą, neribojant pratęsimų skaičiaus, jei nė viena iš šalių likus 7 dienoms iki sutarties termino pabaigos nepraneša apie sutarties nutraukimą, nepripažino negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento). Minėta sutarties nuostata prieštarauja CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintam imperatyvui vartotojo apsaugos srityje, pagal kurį preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis verslininkui suteikiama teisė vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį. CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 8 punkte pateiktas nesąžiningomis laikytinų sutarčių nuostatų sąrašas turi būti aiškinamas neatsiejamai nuo Direktyvos. Direktyvoje automatinis terminuotos vartojimo sutarties pratęsimas nėra siejamas su vienos iš sutarties šalių (stipriosios šalies – verslininko) stipresnės padėties įtvirtinimu, o nurodoma, kad pats automatinis sutarties pratęsimo instrumentas, vartotojui nepareiškus kitos nuomonės, laikytinas nesąžiningu.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sutartis nebuvo nutraukta. Teisės aktai nenustato privalomos rašytinės pranešimo apie sutarties nutraukimą formos, todėl atsakovas įrodinėja šią faktinę aplinkybę netiesioginiais įrodymais. Atsakovui yra sunku įrodyti tai, ko nebuvo, t. y. kai atsakovas 2015 m. birželio pabaigoje pranešė brokerei apie savarankišką pirkėjo L. S. suradimą, ši nustojo teikti paslaugas pagal tarpininkavimo sutartį ir jų santykiai nutrūko. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių paslaugų teikimą po sutarties nutraukimo. Jeigu ieškovė ir toliau teikė paslaugas, ji galėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Bylos duomenys patvirtina sutarties vykdymo praktiką – šalys bendravo elektroniniu paštu, ieškovė siuntė ataskaitas apie vykdomą turto pardavimo kampaniją, interesantus, kurie kreipdavosi. Todėl ieškovės konkliudentiniai veiksmai po sutarties nutraukimo greičiau liudija sutarties de facto (faktiškai) nutrūkimą nei jos tęstinį vykdymą. Taigi byloje surinkta pakankamai įrodymų išvadai, kad tarpininkavimo sutartis buvo nutraukta atsakovo iniciatyva 2015 m. birželio mėnesį, nes atsakovas pats surado turto pirkėją.

Teismas taip pat nepagrįstai nepripažino negaliojančiu ab initio sutarties 6.1.3 punkto, ribojančio vartotojo (turto savininko) teisę savarankiškai parduoti turtą ir nustatančio vartotojo pareigą mokėti tarpininkui atlyginimą net ir tuo atveju, jei savininkas turtą parduoda savarankiškai, ir 7.2 punkto, įtvirtinančio vartotojo pareigą mokėti verslininkui atlyginimą, jei sandoris įvyksta per 12 mėnesių po sutarties nutraukimo ar pasibaigimo. Minėtos sutarties nuostatos prieštarauja CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 2, 16 punktuose, 3 dalyje įtvirtintiems imperatyvams.

Šioje byloje egzistuoja pagrindas kreiptis į ESTT dėl Direktyvos priedo b, h, o punktų išaiškinimo, pateikiant tokius klausimus:

Ar vartojimo tarpininkavimo sutarties parduodant turtą nuostata, įtvirtinanti automatinį terminuotos sutarties pratęsimą, neribojant pratęsimų skaičiaus, jei nė viena iš šalių, likus 7 (septynioms) dienoms iki sutarties termino pabaigos, nepraneša apie sutarties nutraukimą, atitinka Direktyvos priedo h punktą, nustatantį, kad nesąžiningomis laikytinos vartojimo sutarčių sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas: automatiškai pratęsti terminuotą sutartį, vartotojui nepareiškus kitokios nuomonės, kai nustatomas nepagrįstai trumpas terminas vartotojui pareikšti tokį norą nepratęsti sutarties?

Ar vartojimo tarpininkavimo sutarties parduodant turtą nuostatos, ribojančios vartotojo (turto savininko) teisę savarankiškai parduoti savo turtą ir nustatančios vartotojo pareigą mokėti tarpininkui atlyginimą tuo atveju, jei vartotojas pažeis šį ribojimą ir pats savarankiškai suras turto pirkėją bei parduos turtą, atitinka:

Direktyvos priedo b punktą, nustatantį, kad nesąžiningomis laikytinos vartojimo sutarčių sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas: netinkamai panaikinti arba apriboti vartotojo juridines teises, vis-?-vis pardavėjo ar tiekėjo arba kitos šalies, tuo atveju, jei pardavėjas arba tiekėjas visiškai arba iš dalies nevykdo arba netinkamai vykdo bet kuriuos sutartinius įsipareigojimus <...>;

Direktyvos priedo o punktą, nustatantį, kad nesąžiningomis laikytinos vartojimo sutarčių sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas: įpareigoti vartotoją įgyvendinti visus savo įsipareigojimus, kai pardavėjas arba tiekėjas nevykdo savųjų?

Ar vartojimo tarpininkavimo sutarties parduodant turtą nuostatos, įtvirtinančios vartotojo pareigą mokėti verslininkui atlyginimą, jei turto pardavimo sandoris įvyksta per 12 mėnesių po sutarties nutraukimo ar pasibaigimo, atitinka:

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismas nenukrypo nuo kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovo akcentuojamos civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-201/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-201/2014">3K-3-201/2014</a> bei išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės nėra analogiškos arba iš esmės panašios. Kaip nurodoma pačiame kasaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pateikdamas išaiškinimą dėl sėkmės mokesčio už suteiktas paslaugas mokėjimo, analizavo ne tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą, bet bankroto administratoriaus ir kreditorių tarpusavio teisinius santykius. Šie teisiniai santykiai savo pobūdžiu bei prigimtimi yra visiškai skirtingi.

Tarpininkavimo paslaugų sutartis savo prigimtimi laikytina rezultato sutartimi, t. y. tarpininkas įgyja teisę į sulygtą atlyginimą tik tuo atveju, jeigu jis suteikia tokias paslaugas (neatsižvelgiant į šių paslaugų apimtį), dėl kurių kliento turtas realiai yra parduodamas tarpininko surastam pirkėjui. Skirtingai negu mano atsakovas, faktiškai suteiktų paslaugų apimtis (tarpininko atlikti atskiri veiksmai (skelbimo apie parduodamą turtą išviešinimas, ataskaitų teikimas, dalyvavimas derybose ir pan.) neturi esminės reikšmės tarpininko teisei gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas. Toks atlyginimas privalo būti sumokėtas tarpininkui pasiekus sulygtą rezultatą (radus turto pirkėją, kuris jį įsigyja), nepriklausomai nuo to, kiek atskirų veiksmų šiam rezultatui pasiekti buvo atlikta. Ir atvirkščiai, jeigu tarpininkui kliento turto pirkėjo surasti nepavyksta, teisės į sutartimi sulygtą atlyginimą jis neįgyja, nepaisant to, kad siekiant aptariamo tikslo galėjo būti atlikta daug veiksmų (viešinti skelbimai, teiktos ataskaitos, dalyvauta derybose ir pan.).

Tiek Direktyvos priedo h punkte, tiek CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 8 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumas yra siejamas su verslininko teise vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį. Nors Direktyvoje vartojama sąvoka,,vartotojui nepareiškus kitokios nuomonės“, vis dėlto nekyla abejonių, kad ji atitinka nacionalinėje teisėje vartojamą vienašališko pratęsimo terminą. Šiuo atveju teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tarpininkavimo sutarties 9.1 punktu ieškovei nėra suteikiama teisė vienašališkai pratęsti sutartį. Priešingai, pagal nurodytą punktą tam, kad sutartis būtų pratęsta, yra būtinas abiejų šalių sutikimas, pasireiškiantis nepranešimu apie sutartinių santykių nutraukimą likus 7 dienoms iki sutarties galiojimo pabaigos. Nors atsakovas per visą sutarties galiojimo laikotarpį turėjo nekvestionuojamą teisę nutraukti sutartinius santykius su ieškove, tačiau apie tai ieškovės nė karto neinformavo, ir tai vertintina kaip atsakovo siekis parduoti savo turtą būtent per tarpininką – ieškovę.

Tarpininkavimo sutarties nuostata (6.1.3 punktas), įtvirtinanti vartotojo (atsakovo) įsipareigojimą savarankiškai sutarties galiojimo metu nepardavinėti turto bei perleisti visus su tuo susijusius veiksmus tarpininkui (ieškovei), ne tik negali būti laikoma nesąžininga, bet netgi priešingai – tokia sutartinė sąlyga atitinka tarpininkavimo sutarčių tikslą – vartotojui pasinaudojant tarpininko paslaugomis parduoti nekilnojamąjį turtą.

Teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-394/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-394/2013">3K-3-394/2013</a>) pripažįstama, kad tarpininkavimo sutarties nuostata, numatanti vartotojo prievolę sumokėti tarpininkui sulygtą atlyginimą tuo atveju, jeigu vartotojas savarankiškai parduoda ar kitaip perleidžia savo turtą tarpininko surastam pirkėjui net po 12 mėnesių nuo sutarties nutraukimo, yra sąžininga bei nepažeidžianti vartotojo teisių bei interesų. Dėl šios priežasties nepagrįsti yra kasacinio skundo argumentai dėl sutarties 7.2 punkto nesąžiningumo vartotojo atžvilgiu.

Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Direktyvos nuostatos yra perkeltos į nacionalinę teisę, jų taikymas yra aiškus ir akivaizdus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atlygintinų (tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą) paslaugų teikimo sutarties

CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

Remiantis CK 6.717 straipsniu, jeigu paslaugų sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas privalo paslaugas teikti pats (1 dalis); laikydamasis sutarties, paslaugų teikėjas turi teisę laisvai pasirinkti sutarties įvykdymo būdus ir priemones (2 dalis); jeigu sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas gali pasitelkti sutarčiai vykdyti trečiuosius asmenis. Tačiau ir šiuo atveju už tinkamą sutarties įvykdymą klientui atsako paslaugų teikėjas (3 dalis); kai paslaugas teikia keli asmenys, už tinkamą sutarties įvykdymą atsako visi paslaugų teikėjai, išskyrus atvejus, kai dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo kurio nors vieno iš jų kaltės nėra (4 dalis).

Pagal CK 6.718 straipsnio 1 dalį, teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus; pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų.

CK 6.720 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Pagal šio straipsnio 3 dalį, suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka; jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos; šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį.

Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant nurodytas teisės normas, išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Byloje teismų nustatyta, kad ieškovė, atstovaujama pardavimų atstovės K. P. (paslaugos teikėjai), ir atsakovas (klientas) 2014 m. rugsėjo 23 d. sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį, kuria paslaugos teikėjai įsipareigojo vykdyti klientui nuosavybės teise priklausančio objekto (žemės sklypo) pirkėjų paiešką, o klientas įsipareigojo sumokėti paslaugos teikėjams už tarpininkavimo paslaugą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (sutarties 3.1, 6.1.2 punktai).

Remiantis šios sutarties 7.1 punktu, pirkėjas yra laikomas surastu paslaugų teikėjų, jeigu apie jį paslaugos teikėjai informuoja klientą sutartyje nurodytais būdais, taip pat jeigu pirkėjas yra šio asmens giminaičiai, kontroliuojamos ar kontroliuojančios įmonės, šių įmonių darbuotojai.

Pagal sutarties 7.2 punktą, tarpininkavimo paslauga laikoma suteikta ir paslaugos teikėjai įgyja teisę į atlyginimą, kai paslaugos teikėjas suranda pirkėją sutarties galiojimo metu, kai paslaugos teikėjų surastas pirkėjas pasirašo preliminariąją (jos nepasirašant – pagrindinę) objekto pirkimo–pardavimo sutartį šios sutarties galiojimo metu ar per 12 mėnesių nuo jos pasibaigimo ar nutraukimo arba klientas atsisako pasirašyti preliminariąją ar pagrindinę objekto pirkimo–pardavimo sutartį su paslaugos teikėjų surastu pirkėju su klientu suderintomis sąlygomis.

Taigi šalys buvo sudariusios susitarimą dėl ieškovės tarpininkavimo, parduodant atsakovui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, šis tarpininkavimas buvo įformintas paslaugų sutartimi. Remiantis šalių sudarytos sutarties turiniu, akivaizdu, kad šios sutarties sudarymo tikslas – atsakovo nekilnojamojo turto pardavimas. Atsakovas, sudarydamas šią sutartį, siekė per ieškovę parduoti savo nekilnojamąjį turtą, o ieškovė – už atitinkamą atlyginimą suteikti atsakovui paslaugą – surasti pirkėją, kuris įsigytų atsakovui priklausantį turtą. Taigi ieškovės suteiktos paslaugos tikslas – faktinis atsakovo nekilnojamojo turto pardavimas. Nors sutartyje konkrečiai neįvardyta ieškovės pareiga pasiekti rezultatą – parduoti atsakovo nekilnojamąjį turtą, tačiau, remiantis visos sutarties turiniu, atsakovo tikslais sudarant sutartį, akivaizdu, kad šalys sudarė sutartį, turėdamos tikslą pasiekti minėtą rezultatą, t. y. atsakovas, pasinaudodamas ieškovės, kaip verslininkės profesionalės nekilnojamojo turto pardavimo srityje, patirtimi ir pagalba, – parduoti savo nekilnojamąjį turtą, o ieškovė, suteikusi paslaugas, dėl kurių būtų realiai parduotas turtas, – gauti už tai atlyginimą.

Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė vykdė atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto pirkėjų paiešką, skelbė apie žemės sklypo pardavimą, teikė atsakovui ataskaitas, per pardavimų atstovę K. P. bendradarbiavo su atsakovu. Potencialus turto pirkėjas D. N. apie žemės sklypo pardavimą sužinojo būtent dėl ieškovės atliktų veiksmų (skelbimo sklype), jis susisiekė su ieškove, o ši organizavo susitikimą ir derybas dėl sklypo pardavimo. Tačiau nesusitarus dėl turto pardavimo kainos derybos su šiuo potencialiu pirkėju nutrūko. Atsakovas savarankiškai 2015 m. gegužės mėnesį surado kitą pirkėją L. S., su šiuo 2015 m. gegužės 28 d. sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau 2015 m. liepos mėnesį į atsakovą vėl kreipėsi D. N. ir su juo atsakovas savarankiškai, neinformuodamas apie tai nei ieškovės, nei jos pardavimų atstovės, vedė derybas dėl turto pardavimo kainos ir netesybų L. S. kompensavimo. Atsakovas ir D. N., susitarę dėl kainos, 2015 m. liepos 14 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, o 2015 m. liepos 15 d. atsakovas nutraukė su L. S. sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Žemės sklypas 2015 m. liepos 29 d. pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas būtent D. N.. Taigi atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduotas pirkėjui, kurį, vykdydama šalių sudarytą tarpininkavimo paslaugų sutartį, surado ieškovė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas savo nekilnojamąjį turtą pardavė tik dėl to, kad ieškovė surado potencialų pirkėją, kuriam apie atsakovo parduodamą turtą be ieškovės tarpininkavimo nebūtų buvę žinoma, todėl sprendė, kad ieškovė turi teisę gauti atlyginimą už suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad iš esmės buvo pasiektas šalių sudarytos tarpininkavimo paslaugų tikslas – faktinis atsakovo nekilnojamojo turto pardavimas pirkėjui, kurį surado ieškovė, sutinka su minėta teismo išvada, nes ieškovė, suteikusi paslaugas, dėl kurių buvo realiai parduotas turtas, turi gauti už tai atlyginimą.

Atsakovas, nesutikdamas su nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada, teigia, kad šalių sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis laikytina vartojimo sutartimi, todėl, spręsdamas šalių ginčą, teismas privalėjo taikyti vartotojų teises ginančias teisės normas, patikrinti sutarties sąlygas sąžiningumo vartotojui aspektu ir, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 2 dalimi, pripažinti sutarties 6.1.3, 7.2 bei 9.1 punktus nesąžiningomis sąlygomis, todėl negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento. Be to, atsakovas teigia, kad šalių sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis buvo nutraukta 2015 m. birželio mėnesį, kai atsakovas pats surado potencialų žemės sklypo pirkėją L. S..

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.2284 straipsnis, įgyvendinantis Direktyvą. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.

Remiantis Direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, Direktyva taikoma tik sutartims, sudaromoms pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis priskirtina vartojimo sutartims, nes ieškovė veikė kaip verslininkė, o atsakovas – kaip vartotojas.

Išskirtini du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinis (sutarties turinio kontrolė). Nesąžiningų sutarčių sąlygų sąvoka pateikta Direktyvos 2 straipsnio a punkte, tačiau jame apsiribojama tik nuoroda į 3 straipsnį, o pati nesąžiningų sąlygų kontrolė apima ir 5 straipsnyje įtvirtintą skaidrumo principą. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.

Minėta, Direktyvos nuostatas įgyvendina CK 6.2284 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas; šiame straipsnyje vartojimo sutartimi laikoma bet kuri verslininko ir vartotojo sudaryta sutartis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remiantis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

Nors atsakovas teigia, kad ginčijamos šalių sudarytos sutarties sąlygos atitinka Direktyvos priede pateiktame sąraše nurodytus b, h, o punktus, pažymėtina, jog šis sąrašas yra orientacinio (angl. indicative), o ne baigtinio pobūdžio, todėl jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga (Direktyvos 3 straipsnio 3 dalis) (ESTT 2002 m. gegužės 7 d. sprendimas byloje Commission v Sweden, C-478/99, 20 punktas; 2004 m. balandžio 1 d. sprendimas byloje Freiburger Kommunalbauten, C-237/02, 20 punktas). Be to, nė viena iš atsakovo nurodytų sąlygų neatitinka Direktyvos priedo sąraše nurodytų sąlygų, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus dėl tarpininkavimo paslaugų sutarties 6.1.3, 7.2 bei 9.1 punktų nesąžiningumo ir šios sutarties nutraukimo, sprendžia, kad iš pradžių tikslinga pasisakyti dėl šalių sudarytos sutarties 9.1 punkte įtvirtintos sutarties pratęsimo sąlygos ir ją įvertinti pagal nesąžiningumo kriterijus, nes, šiai sąlygai galbūt esant nesąžiningai, nereikėtų tirti, ar sutartis galiojo, nes ji nebūtų galėjusi būti pratęsta.

Tarpininkavimo paslaugų sutarties 9.1 punkte nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja 3 mėnesius; jeigu nė viena iš šalių likus 7 dienoms iki sutarties galiojimo laiko pabaigos nepraneša apie sutarties nutraukimą, sutartis laikoma pratęsta tam pačiam laikotarpiui; pratęsimų skaičius neribojamas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šią sutarties sąlygą, daro išvadą, kad ji atitinka abu procedūrinės kontrolės aspektus, t. y. atsakovas, sudarydamas sutartį, buvo su ja supažindintas, o pati sąlyga yra aiški ir suprantama, taigi ji atitinka skaidrumo principą (Direktyvos 5 straipsnis).

Atliekant materialinę šios sutarties sąlygos kontrolę pažymėtina, kad, atsakovo teigimu, ši nuostata prieštarauja CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 8 punktui, įgyvendinančiam Direktyvos priedo h punktą, pagal kurį nesąžiningomis laikytinos sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas automatiškai pratęsti terminuotą sutartį, vartotojui nepareiškus kitokios nuomonės, kai nustatomas nepagrįstai trumpas terminas vartotojui pareikšti tokį norą nepratęsti sutarties.

Direktyvos priedo h punkto sąlygos tikslas yra apsaugoti vartotoją terminuotų sutarčių atveju nuo siurprizinio ir neapgalvoto sutarties pratęsimo. Šios sąlygos tikslas yra ne visiškai uždrausti sutarties automatinį pratęsimą, o uždrausti tokį automatinį pratęsimą, kai vartotojui yra nustatomas nepakankamas terminas apsispręsti dėl sutarties pratęsimo ar nutraukimo. Tiek nepagrįstai ilgas, tiek ir nepagrįstai trumpas terminas pranešimui dėl sutarties nutraukimo yra nesąžiningas vartotojo atžvilgiu.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į 3 mėnesių šalių sudarytos sutarties galiojimo terminą, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad 7 dienos apsispręsti dėl sutarties pratęsimo ar nutraukimo yra nepagrįstai ilgas ar trumpas terminas. Vertinant šią sąlygą pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nemanytina, jog dėl tokios sąlygos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų atsakovo, kaip vartotojo, nenaudai (Direktyvos 3 straipsnio 1 dalis).

ESTT yra nurodęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra dispozityvių CK normų, kurių nustatytą padėtį toks terminas (7 dienos) pablogintų, taip pat nėra pagrindo manyti, kad derantis dėl tokios sąlygos individualiai atsakovas su ja nesutiktų, nes terminų (sutarties galiojimo ir pranešimo apie sutarties nutraukimą) santykis yra protingas ir proporcingas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi konkretų nagrinėjamos bylos atvejį, sprendžia, kad šalių sudarytos tarpininkavimo paslaugų sutarties 9.1 punktas negali būti laikytinas nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytas šalių elgesys patvirtina, jog jos suprato, kad sutartis tęsiasi – t. y. atsakovas, praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams nuo sutarties sudarymo dienos, tęsė bendravimą su pardavimų atstove, ir tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis pats suvokė, jog sutartis yra pratęsta, ir tam neprieštaravo. Taigi atsakovo kasacinio skundo argumentas dėl šalių sudarytos sutarties 9.1 punkto nesąžiningumo yra teisiškai nepagrįstas.

Nustačius, kad sutarties sąlyga, nustatanti sutarties pratęsimą, nėra nesąžininga, svarbu nustatyti, ar, sudarant 2015 m. liepos 29 d. pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, tarpininkavimo paslaugų sutartis nebuvo nutraukta.

Atsakovas teigia, kad tarpininkavimo paslaugų sutartis buvo nutraukta, jam 2015 m. birželio mėnesį telefonu informavus ieškovės pardavimų atstovę apie preliminariosios sutarties su L. S. sudarymą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių sudarytos sutarties (ne)nutraukimo faktą, vertino tai, kad atsakovas pats surado pirkėją L. S., su juo sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, apie šį faktą atsakovas informavo pardavimų atstovę, apie pirkimo–pardavimo sutarties su D. N. atsakovas neinformavo pardavimų atstovės, nes manė, kad tarpininkavimo paslaugų sutartis yra negaliojanti. Įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs duomenų, kad atsakovas būtų pranešęs ieškovei apie sutarties nutraukimą, padarė priešingą išvadą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, ar šalių sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis buvo nutraukta ar ne, yra fakto klausimas, kurio nagrinėjimas nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsakovo kasaciniame skunde taip pat šiuo aspektu keliami tik fakto klausimai. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis šalių sudarytos sutarties 9.2 punktu, sutartis gali būti nutraukta prieš terminą bet kurios iš šalių, raštu pranešus kitai šaliai ne vėliau kaip prieš 30 darbo dienų; pagal 9.3 punktą, sutartis gali būti keičiama tik raštišku šalių susitarimu; remiantis 9.4 punktu, visi pranešimai, pareiškimai, pasiūlymai laikomi tinkamai pateiktais ir gautais, jei jie yra perduoti paštu, faksu, elektroniniu paštu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas šių sutarties sąlygų neginčija, neįrodinėja jų nesąžiningumo ir (ar) neaiškumo, todėl darytina išvada, jog jos jam buvo aiškios ir suprantamos. Įvertinusi šias sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), teisėjų kolegija sprendžia, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą pagal sutarties 9.1 punktą taip pat turėjo būti pateiktas ieškovei ar jos pardavimų atstovei raštu paštu, faksu ar elektroniniu paštu. Kadangi byloje atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jis ieškovei pranešimą apie sutarties nutraukimą būtų siuntęs paštu, faksu ar elektroniniu paštu, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalių sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis, atsakovui sudarant 2015 m. liepos 29 d. pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį su D. N., nebuvo nutraukta.

Nustačius, kad šalių sudaryta sutartis nebuvo nutraukta ir tarpininkavimo paslaugų santykiai tarp šalių tęsėsi, taikytinas šios nutarties 29 punkte nurodytas sutarties 7.2 punktas. Kadangi atsakovo turtas buvo parduotas šalių sudarytos sutarties galiojimo metu pirkėjui, kurį surado ieškovė (jos pardavimų atstovė), kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, atsakovui atsirado pareiga sumokėti ieškovei už suteiktas paslaugas sutartyje nustatytą atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartimi nustatyto atlyginimo dydžio atsakovas neginčija.

Aplinkybė, kad tarpininkavimo paslaugų sutarčiai tęsiantis pirkėjas D. N., persigalvojęs dėl pirkimo–pardavimo sandorio sąlygų, kreipėsi tiesiai į atsakovą, o šis nepranešė ieškovei ir (ar) pardavimų atstovei apie atsinaujinusias derybas su jos surastu asmeniu, nepaneigia fakto, kad ieškovė, veikdama per pardavimų atstovę, tinkamai įvykdė savo pareigas pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį (t. y. sutarties galiojimo metu surasti turto pirkėją, be pardavimų atstovės pastangų šis pirkėjas su atsakovu nebūtų susisiekęs ir pradėjęs pirminių derybų, lėmusių vėlesnį, po kelių mėnesių įvykusį antrąjį kontaktą, pasibaigusį sutarties sudarymu, – t. y. pardavimų atstovės veiksmai buvo conditio sine qua non (būtina sąlyga; sąlyga, be kurios neįmanoma ką pradėti) pirkėjui sužinoti apie sklypą). Nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad ieškovė savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, o žemės sklypo pardavėją surado bei derybas vedė pats atsakovas, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nei ieškovė, nei pardavimų atstovė negalėjo atnaujintose derybose dalyvauti, nes neturėjo apie jas jokios informacijos, todėl ši aplinkybė negali būti laikoma ieškovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymu.

Kadangi šioje nutartyje konstatuota, kad tarpininkavimo paslaugų sutartis nutraukta nebuvo, teisiškai neaktualus tampa šalių sudarytos sutarties 7.2 punkte nustatyto 12 mėnesių atsiskaitymo termino vertinimas pagal pirmiau minėtus nesąžiningumo kriterijus. Be to, byloje nustačius, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas ieškovės surastam pirkėjui, taip pat neaktualus tampa sutarties 6.1.3 punkte įtvirtinto ribojimo atsakovui savarankiškai parduoti turtą vertinimas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nepasisako dėl minėtų sutarties sąlygų.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktais argumentais ir išaiškinimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį, jos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

Atsakovas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl, jo manymu, nesąžiningomis laikytinų atlygintinų paslaugų teikimo sutarties sąlygų, nustatančių automatinį terminuotos sutarties pratęsimą, ribojančių vartotojo teisę savarankiškai parduoti savo turtą, nustatančių vartotojo pareigą mokėti verslininkui atlyginimą, jeigu turto pardavimo sandoris įvyksta per 12 mėnesių po sutarties nutraukimo ar pasibaigimo (Direktyvos priedo b, h, o punktai).

Remiantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi, teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į ESTT (SESV 267 straipsnio 3 dalis). Vis dėlto galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti – viena iš įtvirtintų išimčių yra ta, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi prerogatyvą patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikia atsakyti į ES teisės klausimą siekiant išspręsti bylą. Taigi, jie nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei [šalių] keliamas ES teisės klausimas nėra aktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT išaiškinimo (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81, 10 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016 39 punktą).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nekyla atsakovo nurodytų klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, todėl tenkinti prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė prašo priteisti 484 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties ieškovei iš atsakovo priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 484 Eur.

Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 13 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „CAPITAL Property“ (j. a. k. 303043903) 484 (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis