Baudžiamoji byla Nr. 2K-216/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.2.1; 1.1.12.1; 1.2.18.10;
2.3.6.4.6.2; 2.1.15.7. (S)
2010 m. balandžio 6 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. (N. G.) kasacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutarties.
Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu N. G. buvo nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartimi Visagino miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. nuosprendis panaikintas ir perduota byla prokurorui pažeidimams pašalinti
Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu N. G. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda.
Taip pat N. G. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 1 dalyje (dėl 7337,20 Lt pasisavinimo A. D. vardu ir 3737,20 Lt pasisavinimo R. Ž. vardu pagal atitinkamus kasos išlaidų orderius), ir šioje dalyje byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
N. G. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl mokymo žiniaraščių suklastojimo ir panaudojimo) ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl dokumentų suklastojimo ir panaudojimo pateikiant Utenos apskrities viršininko administracijos Regioninės plėtros departamento „Phare-2000“ programų prižiūrėtojui) ir 183 straipsnio 1 dalį (dėl 21 567,66 Lt pasisavinimo iš jo žinioje buvusio Lietuvos nacionalinio biudžeto ir Europos sąjungos fondo „Phare“) išteisintas, nesant jo veikose nusikaltimo sudėties.
Iš N. G. priteista 11 074,40 Lt VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartimi nuteistojo N. G. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
N. G. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, pažeisdamas minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį ir 13 straipsnio 1 ir 3 punktų reikalavimus, tyčia įtraukdamas į apskaitą neįvykusių ūkinių operacijų dokumentus, apgaulingai tvarkė šios bendrovės buhalterinę apskaitą, įtraukdamas 2003 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 29 ir 2003 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. 72, pagal kuriuos A. D. buvo tariamai išmokėtas autorinis atlyginimas – 7337,20 Lt už darbą, kurio jis neatliko, bei įtraukė 2003 m. kovo 13 d. kasos išlaidų orderį Nr. 18 ir 2003 m. gegužės 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 53, pagal kuriuos R. Ž. tariamai išmokėjo autorinį atlyginimą – 7337,20 Lt, kurių R. Ž. negavo. Tęsdamas savo veiką, N. G. įtraukė į apskaitą 2002 m. lapkričio ir gruodžio mėnesių bei 2003 m. sausio, vasario ir kovo mėnesių laikaraščius dėl A. L. atliktų darbų ir šių laikaraščių pagrindu surašytus darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščius dėl A. L. apskaičiuoto darbo užmokesčio, nors juose įrašytų darbų (praktinių užsiėmimų užtikrinimas, medžiagos užsiėmimams tiekimas, mokymų lankomumo patikrinimai) A. L. neatliko. Dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos rezultato, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Taip pat N. G. pripažintas kaltu, baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukiant suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, už tai, kad suklastojęs tikrus dokumentus, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y. 2003 m. vasario 14 d. ir 2003 m. liepos 25 d. surašė autorinių kūrinių priėmimo aktus, kuriuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad iš A. D. priėmė jo sukurtus autorinius kūrinius, dėl ko 2003 m. kovo 31 d. buvo išrašytas kasos išlaidų orderis Nr. 29 ir 2003 m. liepos 4 d. išrašytas kasos išlaidų orderis Nr. 72 A. D. vardu 7337,20 Lt sumai, kuriuos A. D. pasirašė, tačiau pinigų pastarajam nedavė, o juos pasisavino. Tęsdamas nusikalstamą veiką, N. G. pagal 2003 m. kovo 13 d kasos išlaidų orderį Nr. 18 ir 2003 m. gegužės 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 53, išrašytus R. Ž. vardu 3668,60 Lt ir 3668,60 Lt sumai už atliktus autorinius darbus, R. Ž. išmokėjo 3600 Lt, o likusius 3737,20 Lt pasisavino.
Kasaciniu skundu nuteistasis N. G. prašo teismą panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismas pripažindamas jį kaltu dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, kuris buvo vykdomas nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., jo veiką turėjo kvalifikuoti ne pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalį, o pagal 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį. Kasatorius remiasi „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo“ 4 straipsniu. Kasatorius pažymi, kad buhalterinė apskaita yra tęstinis procesas, kas pripažinta ir nuosprendyje, todėl sprendžiant atsakomybės už nusikaltimą, dėl kurio jis yra nuteistas, klausimą, veika turi būti kvalifikuojama pagal tą kodeksą ir tą straipsnį, kuris ne tik švelnina bausmę, bet ir kitaip palengvina jo teisinę padėtį. Tačiau spręsdamas įstatymo taikymo klausimą, teismas pasisakė tik dėl baudos, t. y. vertino tik vienos iš bausmių skyrimo aspektus, o alternatyvių bausmių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Be to, kasatoriui visiškai neaišku, kodėl teismas baudą įvertino kaip pagrindinę bausmės rūšį. 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalis už apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą numatė laisvės atėmimą iki trejų metų, o pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamojo nuosprendžio už tokią veiką senatis – penkeri metai. 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalyje už tokio pat pobūdžio nusikalstamą veiką numatytas laisvės atėmimas iki ketverių metų, o apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas – aštuoneri metai. Todėl kasatorius teigia, kad jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius 1961 m. 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, jog 1961 m. BK taikymo klausimų spręsti nėra pagrindo, tokios savo išvados niekuo nepagrindė.
Kasatorius nurodo, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas pripažino, jog „ nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d...., dėl to laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos rezultato, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros“, t. y. teismas veiką kvalifikavo pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalies 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakciją. Tačiau dėstomojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, kad kasatoriaus veika pagrįstai kvalifikuota pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. ir nurodo 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją („... jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto“). Esant šiems prieštaravimams tame pačiame nuosprendyje, o rezoliucinėje nuosprendžio dalyje iš viso nenurodant konkrečios įstatymo redakcijos, buvo pažeistas BPK 307 straipsnio 1 dalies 3 punktas reikalaujantis apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu, bei BPK 22 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta kaltinamojo teisė žinoti kuo jis kaltinamas.
Kasatorius nurodo, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes neteisingai nurodė veikos padarymo laiką. Iš bylos aplinkybių matyti, kad paskutinė veika, kuri teismo įvertinta kaip nusikaltimas, padaryta 2003 m. liepos 4 d. (kasos išlaidų orderio Nr. 72 A. D. vardu surašymas), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kasatoriui inkriminavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo 2003 m. liepos 5 d. iki 2003 metų gruodžio 31 d., nors šiuo laikotarpiu nebuvo padaryta jokių buhalterinės apskaitos pažeidimų.
Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad 2003 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderio Nr. 72 išrašymas neapsprendžia nusikalstamos veikos baigtumo, nes jos padariniai kilo tada, kai specialistai tikrino buhalterinę apskaitą ir nustatė pažeidimus, t. y. nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Kasatorius mano, kad nusikalstamos veikos padarymo laiką siejant ne su veika, o su padariniais, veika ištęsiama taip nukeliant senaties terminus ir bloginat jo teisinę padėtį.
Kasatorius teigia, kad teismas neteisingai įvertino pinigų išmokėjimo R. Ž. aplinkybes. Liudytojas R. Ž. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad pagal autorinę sutartį ruošė medžio apdirbimo ir futliarų gamybos metodikas, darė vertimus iš rusų kalbos ir kad su juo, nors ir ne iš karto, buvo atsiskaityta, o vėlesnio atsiskaitymo jis pats sutiko palaukti. Taip pat minėtas liudytojas parodė, kad gavo visą orderiuose nurodytą sumą. Esant šioms aplinkybėms, kasatorius mano, kad jo veikoje nėra BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, o apskaitos dokumentų surašymo ir faktinio atsiskaitymo datų nesutapimas negali būti vertinamas kaip dokumento klastojimas ar apgaulingas apskaitos tvarkymas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad atsiskaitymas su pinigų gavėju ne orderyje nurodytą, o kitą dieną, turi būti vertintinas kaip administracinis teisės pažeidimas, bet ne kaip nusikaltimas, nes neįtakoja įmonės finansinės būklės, jos veiklos rezultatų. Tai pažymėta ir 2007 m. gegužės 28 d. ekspertizės akte Nr. 11-183(07)11-195 (07) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos. Pasak kasatoriaus, minėtuose orderiuose nurodomos išlaidos padarytos pagrįstai ir nurodomi mokėjimai negali būti laikomi neįvykusiomis ūkinėmis operacijomis, o padarytos išmokos negali būti pripažįstamos žala. Nesant žalos, negali būti ir pasisavinimo. Kasatorius teigia, kad jis pinigų, išmokėtų pagal 2003 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 29 ir pagal 2003 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. 72 nepasisavino, nes šie pinigai buvo panaudoti įrengiant medžio apdirbimo cechą, t. y. siekiant paramos programoje numatytų tikslų. Tačiau teismas šių pinigų panaudojimo aplinkybių nenagrinėjo.
Kasatorius taip pat nurodo, kad buvo padaryta visa eilė baudžiamojo proceso pažeidimų. Visų pirma, per nustatytą terminą ikiteisminis tyrimas užbaigtas nebuvo. Kadangi ikiteisminio tyrimo terminas tęsiamas nebuvo, todėl visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, atlikti pasibaigus teismo nustatytam terminui, laikytini niekiniais, atliktais pažeidžiant įstatymą ir kaltinamojo teises. Esant šioms aplinkybėms turėjo būti taikoma BPK 215 straipsnio 5 dalies analogija – per teisėjo nustatytą terminą turėjo būti surašytas arba kaltinamasis aktas, arba nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.
Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas priteidamas iš jo 11 074,40 Lt VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes nenurodė tokio savo sprendimo tiesinio pagrindo (BPK 115 straipsnis). Taip pat kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog R. Ž. buvo sumokėti visi pinigai, pagal 2003 m. kovo 13 d. kasos išlaidų orderį Nr. 18 ir pagal 2003 m. gegužės 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 53, o darbas, už kurį sumokėta, atliktas.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad dalis kasacinio skundo argumentų yra susiję ne su teisės taikymo klausimu, o su faktinių aplinkybių vertinimu ir pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Kasatoriaus argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo atmestini. Tiek apylinkės, tiek apygardos teismai pagrįstai kasatoriaus nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalį, o ne pagal 1961 m. BK 323 straipsnį, nes iš teismo nuosprendžio matyti, kad laikotarpio, per kurį negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos ir finansinės būklės rezultatų, pradžia yra 2002 metai, o pabaiga – 2003 metai.
Kasatoriaus tvirtinimas, kad negalima vadovautis ekspertų ir specialistų tikrinamuoju laikotarpiu, o būtina veikos baigtumą sieti su paskutine ūkine operacija, kuri buvo atlikta dar galiojant 1961 m. BK, prieštarauja bylos dokumentams, o taip pat buhalterinę apskaitą reglamentavusiems (ir reglamentuojantiems) teisės aktams bei teismų praktikai. Įmonės veiklos rezultatus apsprendžia ne kokia tai konkreti ūkinė operacija, o įmonės egzistavimo iki jos veiklos nutraukimo, apribojimo (bankrotas ar likvidavimas) ar iki administracijos vadovo darbinės veiklos pasibaigimo laikotarpis einamaisiais metais. Jei einamaisiais metais įmonės veikla nenutraukiama, tuomet rezultatai siejami su ūkinių metų pabaiga, bet ne kuriuo tai tų metų ketvirčiu. Tiek specialistai, tiek ekspertai pagrįstai konstatavo, kad iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos rezultatų, įmonės turto ir panašiai 2003 metų pabaigai. BK 222 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika yra tęstinė, ji tęsėsi ir įsigaliojus 2000 m. BK, todėl veika pagrįstai buvo kvalifikuota pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalį. Taip pat pagrįstai buvo vadovautasi 2000 m. BK 95 straipsniu taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nuosprendžiu buvo taikytos dvi skirtingos BK 222 straipsnio 1 dalies redakcijos, t. y. 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija ir 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, nes nei apylinkės teismo nuosprendyje, nei apygardos teismo nutartyje nekalbama apie 2004 m. liepos 5 Nr. IX-2314 redakciją. Pažymėtina, kad redakcijos klausimas buvo svarstytas ir apygardos teismo nutartyje, kur nurodyta, kad buhalterinė apskaita buvo apgaulingai tvarkoma nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl N. G. pagrįstai nuteistas pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalį, patvirtintą 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968.
Kitas kasatoriaus teiginys apie tai, jog visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti pasibaigus teismo nustatytam terminui, todėl laikytini niekiniais ir pažeidžiančiais kaltinamojo teises, taip pat yra nepagrįstas ir deklaratyvus, nes įsigaliojęs naujasis BPK nereglamentuoja bylos ikiteisminio tyrimo užbaigimo, ar atskirų veiksmų atlikimo ir jų vykdymo pratęsimo terminų. Kasatoriaus skunde minimas BPK 215 straipsnis tik numato galimybę apskųsti ikiteisminio tyrimo eigą tuo atveju, jei ji užsitęsia ilgiau, nei šešis mėnesius, tačiau tai nereiškia, kad iki tol ar po to teismas nustato ir atitinkamai pratęsia jo paties nustatytą tyrimo trukmę.
Dėl neva neteisingų nuorodų į atitinkamus Buhalterinės apskaitos įstatymo straipsnius ir dėl to neaiškaus kaltinimo pažymėtina, kad tiek kaltinime, tiek nuosprendyje aiškiai nurodyta, kuo pasireiškė minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnių 1 bei 3 punktų pažeidimai, o būtent, nepagrįstu įtraukimu į apskaitą 2003 metais neįvykusių operacijų pagal fiktyvius orderius Nr. 18, 29, 53 ir 72, pagal 2002 ir 2003 m. atitinkamus laikaraščius, žiniaraščius ir t. t. bei to pasėkoje negalėjimu iš dalies nustatyti įmonės veiklos rezultatų, turto, kapitalo ir pan. BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija nereikalauja tiksliai nurodyti buhalterinę apskaitą reglamentuojančio dokumento atitinkamų straipsnių, pastraipų ar punktų, o kalba apie bendrą tokiu aktu numatytos apskaitos vykdymo tvarką. Todėl net ir tuo atveju, jeigu kaltinime net nebūtų paminėti Buhalterinės apskaitos įstatymo atskiri straipsniai, o tik nurodyti konkretūs tokiam įstatymui prieštaraujantys veiksmai, kaltinimo ir nuosprendžio surašymo klaidų nebūtų padaryta.
Kartu atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginys, kad apylinkės teismas padarė esminį BPK pažeidimą priteisdamas 11 074,40 Lt, jau aptartas apygardos teismo nutartyje, kur aiškiai pasisakyta, kad VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai priteistą 11 074,40 Lt sumą sudaro N. G. pasisavinti pinigai pagal jau minėtus 2003 metų kovo, gegužės ir liepos mėnesių fiktyvius išlaidų orderius Nr. 18, 29, 53 ir 72. Atsiliepime pritariame tokiems apygardos teismo motyvams ir siūloma atmesti šį kasatoriaus argumentą.
Taip pat atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad beveik visi kasacinio skundo argumentai iš esmės buvo išnagrinėti ginčijamoje apygardos teismo nutartyje, tuo tarpu kasatorius aiškių prieštaravimų apygardos teismo sprendimui neišdėstė, o ginčijo tik apylinkės teismo nuosprendį.
Atsiliepime į kasacinį skundą civilinis ieškovas VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ nurodo, kad kasatoriaus nurodytas argumentas neva apylinkės teismas padarė esminį BPK pažeidimą, priteisdamas 11 074,40 Lt, tačiau rezoliucinėje dalyje nenurodydamas priteisimo teisinio pagrindo, numatyto BPK 115 straipsnyje, yra nenagrinėtinas kasacine tvarka. BPK 307 straipsnyje įtvirtinantis reikalavimus rezoliucinei nuosprendžio daliai nenumato teismo pareigos nurodyti BPK straipsnio, reglamentuojančio civilinio ieškinio išsprendimo galimybes, t. y. BPK 115 straipsnio. Kadangi BPK 115 straipsnis vienintelis reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo galimybes, todėl net ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodžius šio straipsnio, yra neginčytinai akivaizdu, kad civilinio ieškinio klausimas yra sprendžiamas vadovaujantis BPK 115 straipsniu.
Nusikalstama veika pagal BK 183 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota ne todėl, kad R. Ž. neatliko autorinio kūrinio, todėl kasatoriaus teiginys, jog darbas, už kurį buvo sumokėta, atliktas, tėra deklaratyvus ir nenagrinėtinas. Bylos medžiaga paneigia kasatoriaus teiginius, kad R. Ž. buvo sumokėti visi pinigai, nurodomi aukščiau paminėtuose kasos išlaidų orderiuose. Byloje nustatyta, kad iš minėtuose kasos išlaidų orderiuose nurodytos 7337,20 Lt sumos R. Ž. buvo sumokėta tik 3600 Lt., o likusius pinigus – 3737,20 Lt kasatorius panaudojo savo nuožiūra. Taigi nepagrįsti kasatoriaus teiginiai neva jis nesisavino pinigų, kurių išlaidavimas grindžiamas 2003 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 29 ir 2009 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 72. Kasatorius užvaldė minėtuose kasos išlaidų orderiuose nurodytas pinigų sumas ir turėjo realią galimybę jomis disponuoti savo nuožiūra bei jomis disponavo. Šie kasatoriaus veiksmai leidžia jo veiką kvalifikuoti kaip baigtą turto pasisavinimą pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Kadangi šie kasatoriaus pasisavinti pinigai buvo finansinės paramos lėšos (išmokėtos pagal 2002 m. rugsėjo 27 d. sutartį Nr. LT-0009-03-01-0035 „(duomenys neskelbtini) rizikos grupės asmenų profesinis mokymas medžio apdirbimo technologijų siekiant padidinti jų įsidarbinimo galimybes“ pagal PHARE programą), jie pagrįstai ir teisėtai kaip žalos atlyginimas buvo priteisti civiliniam ieškovui – VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūrai“.
Nuteistojo N. G. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį
Kolegija pažymi, kad kasatoriui pagrįstai taikytos 2000 metų BK 222 straipsnio nuostatos. Kasatoriui inkriminuotas apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nusikalstamus veiksmus, įtakojusius teisingą buhalterinę apskaitą, kasatorius darė 2002 m. lapkričio, gruodžio mėnesiais bei 2003 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais bei 2003 m. kovo 13 d., 2003 m. kovo 31 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. liepos 4 d. Taigi apgaulingos apskaitos tvarkymas apėmė laikotarpį nuo 2002 m. lapkričio mėnesio iki 2003 m. liepos 4 d. Tuo tarpu padariniai išryškėjo 2005 metų birželio mėnesį, kai buvo atliktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų tyrimas ir nustatyta, kad iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Kasatorius nurodo, kad teismas neteisingai nurodė veikos padarymo laiką, nes paskutinė veika, kuri teismo įvertinta kaip nusikaltimas, padaryta 2003 m. liepos 4 d. (kasos išlaidų orderio Nr. 72 A. D. vardu surašymas), o apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus manymu, padarė neteisingą išvadą, kad 2003 m. liepos 4 d. kasos išlaidų orderio Nr. 72 išrašymas neapsprendžia nusikalstamos veikos baigtumo, nes jos padariniai kilo tada, kai specialistai tikrino buhalterinę apskaitą ir nustatė pažeidimus už laikotarpį nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.
BK 222 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, nusikaltimas laikomas baigtu, kai atsirado baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai - negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) arba negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), t.y. 2005 m. birželio 30 d. Tačiau baudžiamojo įstatymo galiojimo laike požiūriu nusikaltimo padarymo laikas yra veikos (veikimo arba neveikimo) padarymo laikas nepriklausomai nuo to, kada kilo veikos pasekmės. Jeigu veikos padarymo metu galiojo vienas įstatymas, o pasekmių atsiradimo metu – kitas, taikomas tas įstatymas, kuris galiojo veikos padarymo metu.
Kadangi apgaulingas apskaitos tvarkymas vyko galiojant ir 1961, ir 2000 m. Baudžiamajam kodeksui, o pati veika turėjo tęstinį pobūdį, teismas pagrįstai veiką kvalifikavo pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalį. Sutinkamai su BK 3 straipsnio 1 dalimi veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas. Tuo tarpu baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, yra nusikaltimo padarymo laikas tik tuo atveju, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Teorijoje ir praktikoje laikoma, kad esant tęstinei nusikalstamai veikai, veikos padarymo laikas yra visas laikas, kurio metu asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Tačiau minėtų nusikaltimų padarymo atveju veika kvalifikuojama pagal įstatymą, galiojusį tuo metu, kai buvo padaryta paskutinė pavojinga veika, ar nusikalstama veika buvo nutraukta, t.y. 2003 m. liepos 4 d. Tuo metu galiojo 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalies 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija.
Kasatorius teigia, kad teismai turėjo vykdyti „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo“ 4 straipsnio nuostatas, kad sprendžiant veikos kvalifikavimo pagal naujojo ar senojo BK klausimą turi būti atsižvelgta į tai, kuris iš jų švelnina ar sunkina bausmę ar kitaip palengvina ar pasunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Tačiau kolegija pažymi, kad šios nuostatos taikomos tada, kai nusikaltimas padarytas galiojant 1961 m. BK, o teismo procesas vyksta jau po 2003 m. gegužės 1 d. Tuo tarpu kasatoriaus tęstinė veika buvo daroma galiojant kaip 1961 m., taip ir 2000 m. BK. Todėl ji kvalifikuojama pagal tą įstatymą, kuris galiojo paskutinės veikos (esant tęstinei nusikalstamai veikai, paskutinio nusikalstamos veikos epizodo) darymo metu. Šioje situacijoje nėra pagrindo kalbėti apie 1961 m. BK taikymo galimybes.
Tiesa, po nusikaltimo padarymo baudžiamasis įstatymas dėl apgaulingos apskaitos keitėsi. 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nustatė, kad tas, kas apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2004 m. liepos 5 d. įstatymu buvo pakeista BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija, ir nustatyta, kad tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
Įstatymų lyginimas leidžia daryti išvadą, kad pasikeitus įstatymui, pasikeitė tik nusikaltimo padarinių formulavimas. Vietoje žodžių „jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto“ įrašyti žodžiai „jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros“. Kolegija laiko, kad minėti pakeitimai neįtakojo nei kasatoriui inkriminuotos veikos nusikalstamumo, nei baudžiamumo, nei kitaip lietė jo teisinę padėtį. Žodžiai „veiklos“, „turto“ liko nepakeisti, o žodžiai „ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų“ senesnėje redakcijoje ir žodžiai „nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros“ naujoje redakcijoje laikytini daugiau redakciniais pakeitimais, nekeičiančiais padarytos veikos nusikalstamumo. Jei vėliau padaryti įstatymų pakeitimai neįtakojo veikos nusikalstamumo, asmens baudžiamumo ar jo teisinės padėties, veika kvalifikuojama pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią įstatymo redakciją.
Apylinkės teismas nuosprendyje nenurodė įstatymo redakcijos, pagal kurią kvalifikuota veika. Kasatorius skundžia teismų sprendimus šioje dalyje, nurodydamas, kad teismas veiką kvalifikavo pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalį 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcijoje, tačiau dėstomojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė, kad kasatoriaus veika pagrįstai kvalifikuota pagal 2000 m. BK 222 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. ir nurodo 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu 18 punkte pasakyta, kad teismai privalo nurodyti, kuria BK 7 straipsnio (2000 m. BK 3 straipsnio) dalimi jie grindžia sprendimą taikyti veiką padariusiam asmeniui tą arba kitą baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje arba nutartyje neturi likti neaiškumų dėl to, kuris iš baudžiamųjų įstatymų yra pritaikytas. Tais atvejais, kai teismo sprendimas priimamas įsigaliojus naujam įstatymui, o veika buvo padaryta iki to, nuosprendžio arba nutarties rezoliucinėje dalyje teismas turi nurodyti pritaikyto baudžiamojo įstatymo redakciją. Sprendimo motyvuose privalo būti išaiškinta, kodėl veiką padariusiam asmeniui yra taikomas veikos padarymo metu galiojęs arba kitas baudžiamasis įstatymas. Tačiau iš nuosprendžio ir nutarties turinio galima spręsti, kad kasatorius nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcijoje, tuo tarpu jam taikytina BK 222 straipsnio 1 dalies 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija. Taigi nenurodęs įstatymo redakcijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė kasatoriaus teisę žinoti kuo jis yra kaltinamas. Todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas, nurodant įstatymo redakciją, pagal kurią asmuo nuteistas.
Kasatorius ginčija teismų išvadą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties buvimo jo veikoje ir remiasi 2007 m. gegužės 28 d. ekspertizės aktu Nr. 11-183(07)11-195 (07) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos. Tačiau ekspertizės akte pasakyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2003 metų veiklos rezultatą, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydį ir struktūrą galima nustatyti iš dalies, jeigu A. D. neatliko autorinio darbo, už kurį buvo išmokėtas autorinis atlyginimas pagal 2003 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderį Nr.29 (3668,60 Lt) ir 2003 m. liepos 4 d. kasos išlaidį orderį Nr.72 (3668,60 Lt); nebuvo sumokėti R. Ž. pinigai už atliktą autorinį darbą pagal R. Ž. vardu išrašytus UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderius 2003 m. kovo 13 d. Nr. 18 (3668,60 Lt) ir 2003 m. gegužės 30 d. Nr. 53 (3668,60 Lt); 2003 07 25 sunaudotų gamyboje medžiagų nurašymo aktuose Nr.1 ir Nr.2 nurodytos medžiagos nebuvo sunaudotos mokymo procese, nevyko praktiniai užsiėmimai. Visi šie faktai byloje nustatyti, todėl teismai pagrįstai padarė išvadą, kad nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultato, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Kasatorius ginčija teismo išvadą, kad jo veikoje yra BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis. Teismas konstatavo, kad N. G. 2003 m. kovo 31 d ir liepos 4 d. išrašė kasos išlaidų orderius Nr.29 ir Nr. 72 A. D. vardu iš viso 7337,20 Lt sumai, kuriuos A. D. pasirašė, tačiau pinigų pastarajam nedavė, o juos pasisavino. 2003 m. kovo 13 d išrašė kasos išlaidų orderį Nr. 18 ir 2003 m. gegužės 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 53, R. Ž. vardu 3668,60 Lt ir 3668,60 Lt sumai už atliktus autorinius darbus, tuo tarpu R. Ž. išmokėjo 3600 Lt, o likusius 3737,20 Lt pasisavino. Be to nustatyta, kad A. D. jokių darbų neatliko, taigi neturėjo teisės pinigus gauti. Tuo tarpu su R. Ž. situacija yra kita. Jis darbus atliko, tačiau gavo tik dalį jam priklausančių pinigų. Kitą dalį pasisavino kasatorius. Taigi kasatoriui pagrįstai konstatuotas nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, padarymas. Jei R. Ž. ir gavo visus pinigus, kaip teigia kasatorius, tai gavo juos tik po to, kai buvo nustatytas turto pasisavinimo faktas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo procesinių aspektų (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, BPK 307 straipsnis)
N. G. Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 1 dalyje. Tačiau dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų baudžiamoji byla nutraukta esant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties sąlygoms.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygos dėl kasatoriaus padarytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų suėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas esant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygoms. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas nutraukti pradėtą procesą yra siejamas su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
BPK 307 straipsnio 1 dalies 2 punkte pasakyta, kad tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu asmuo pripažįstamas kaltu. Pripažįstant kaltu teismas išreiškia asmens pasmerkimą valstybės vardu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Asmens pripažinimas kaltu reiškia asmens baudžiamąją atsakomybę. Tik kaltu pripažintas asmuo laikomas patrauktu baudžiamojon atsakomybėn, tik kaltam asmeniui teismas gali skirti bausmę. Nuo asmens pripažinimo kaltu momento pradedama realizuoti baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos kasacinė nutartis 2K-280/1999).
Sutinkamai su BK 95 straipsniu esant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygoms, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. BPK 303 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis. Be to, teismo nuosprendžiu gali būti nutraukiama baudžiamoji byla. Taigi BPK nėra nustatyta atskiros nuosprendžio rūšies, kuriuo, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams. Be to, sutinkamai su BPK 235 ir 253 straipsniu baudžiamoji byla gali būti nutraukta nutartimi. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kada dėl vienų nusikalstamų veikų kaltininkas gali būti pripažįstamas kaltu ir paskiriama bausmė, o dėl kitų yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, teismas nuosprendyje turi konstatuoti visų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir jų atitikimą baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, o tada priimti atitinkamą procesinį sprendimą, t. y. dėl vienų nuskalstamų veikų kaltininką pripažinti kaltu pagal atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnį ir paskirti bausmę, o dėl kitų, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąjį procesą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tačiau proceso nutraukimas dėl senaties nėra kaltininko išteisinimas. Priimdamas nuosprendį ar nutartį, teismas konstatuoja baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir nurodo baudžiamąjį įstatymą, kurį atitinka padaryta veika, t.y. kvalifikuoja padarytą veiką.
Visagino miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepagrįstai buvo nurodytas sprendimas pripažinti N. G. kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Todėl teismų sprendimai keistini dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir BPK 307 straipsnio pažeidimo, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Dėl civilinio ieškinio išsprendimo, kada baudžiamoji byla nutraukiama dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
Visagino miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu kasatoriui dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį procesą nutraukė dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties ir priteisė iš kasatoriaus 11 074,40 Lt VšĮ „Centrinei projektų valdymo agentūrai“ turtinei žalai atlyginti.
BPK 109 straipsnyje pasakyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi civilinis ieškinys visiškai ar iš dalies patenkinamas tik priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir tik kai: 1) fiziniam a juridiniam asmeniui padaryta žala; 2) kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Tačiau BPK tiesiogiai nėra nustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.
Priėmus teismo sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta kaltininko pareiga atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Taigi jo atžvilgiu baudžiamoji atsakomybė negali būti įgyvendinama, t. y. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-260/2006). Todėl nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas. Palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą baudžiamojoje byloje, toks ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka.
Tokį kolegijos sprendimą lėmė ir ta aplinkybė, kad teismai netinkamai išsprendė civilinės atsakomybės klausimą - turtinę žalą atlyginti priteisė ne tam subjektui. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris patyrė žalą ir baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Iš bylos medžiagos matyti, kad civiliniu ieškovu buvo pripažinta VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ ir jai iš kasatoriaus priteista 11 074,40 Lt turtinei žalai atlyginti. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad 11 074,40 Lt turtinė žala atsirado todėl, kad kasatorius padarė BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. pasisavino jam patikėtus 7337,20 Lt, skirtus sumokėti A. D. už atliktą darbą, ir 3737,20 Lt, skirtus sumokėti R. Ž. už atliktą darbą. Tačiau teismo nuosprendžiu nustatyta, kad priešingai nei A. D., kuris jokio realaus darbo neatliko, R. Ž. darbus atliko (ruošė medžio apdirbimo ir futliarų gaminimo metodikas bei darė vertimus iš rusų kalbos), jam buvo priskaičiuota 7337,20 Lt ir dalį pinigų (3600Lt) iš kasatoriaus gavo. Dėl likusios pinigų sumos 3737,20 Lt likimo yra neaišku. Esant šioms aplinkybėms už R. Ž. atliktą darbą jam skirti 3737,20 Lt iš kasatoriaus turi būti priteisti R. Ž., o ne VšĮ „Centrinei projektų valdymo agentūrai“, jei šie pinigai nebuvo jam sumokėti.
Todėl apylinkės teismas kasatoriui dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų nutraukdamas bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų ir priteisdamas iš jo 11 074,40 Lt VšĮ „Centrinei projektų valdymo agentūrai“ turtinei žalai atlyginti, netinkamai taikė Civilinio kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso normas, susijusias su civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje išsprendimu, todėl teismų sprendimai keistini.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį.
N. G. padarytą nusikaltimą kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija). Nuosprendžio ir nutarties aprašomojoje dalyje žodžius „jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros“ pakeisti žodžiais „jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto“.
Pašalinti iš Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutarties aprašomosios dalies nuorodą į „pripažinimą kaltu“ dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo.
Panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutarties dalį dėl 11 074,40 Lt priteisimo iš N. G. VšĮ „Centrinei projektų valdymo agentūrai“ ir civilinį ieškinį šioje dalyje palikti nenagrinėtą
Kitą Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Antanas Klimavičius Vytautas Piesliakas
