Baudžiamoji byla Nr. 2K-219/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.6.5. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (S) gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už automobilio „Daimler Chrysler E 200 CDI“ įgijimą apgaule vieneriems metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už automobilio BMW 525 KOM BE A įgijimą apgaule vieneriems metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už automobilio „Mercedes Benz“ įgijimą apgaule vieneriems metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už automobilio „Mercedes Benz CLK 200 Coupe“ įgijimą apgaule vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. nuosprendis pakeistas ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už automobilių „Daimler Chrysler E 200 CDI“, BMW 525 KOM BE A, „Mercedes Benz“, „Mercedes Benz CLK 200 Coupe“ įgijimą apgaule paskirtos šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmės. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams. Likusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. S. palikta galioti nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti ir V. M. (V. M.), H. O., D. B., A. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
1. A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2004 metų vasaros viduryje, veikdamas organizuota grupe su A. M., D. B., H. O., apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą –– 138 112 Lt vertės automobilį „Daimler Chrysler E 200 CDI“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)).
A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteistas ir už tai, kad 2004 metų rugpjūčio mėnesį, veikdamas organizuota grupe su A. M., D. B., H. O., apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą –– 166 507,82 Lt vertės automobilį BMW 525 KOM BE A (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)).
A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteistas taip pat už tai, kad 2004 metų rugpjūčio mėnesį, veikdamas organizuota grupe su A. M., D. B., H. O., V. M., apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą –– 101 401,83 Lt vertės automobilį „Mercedes Benz E 200 Kompressor“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)).
Be to, A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2004 metų vasarą, veikdamas organizuota grupe su A. M., D. B., H. O., apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą –– 126 976,72 Lt vertės automobilį „Mercedes Benz CLK 200 Coupe“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)).
2. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad A. S. baudžiamojoje byloje procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai bei nurodęs, jog A. S. nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas 2004 metais, ir nuo to laiko nėra padaręs teisėtvarkos pažeidimų, visą tą laiką dirbo, teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas teigiamai, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra sukūręs šeimą ir augina bei išlaiko du mažamečius vaikus, padėjo atskleisti padarytus nusikaltimus, yra neįgalus, nuosprendyje konstatavo, jog nėra pagrindo manyti, kad A. S. yra linkęs nusikalsti ir kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus jam laisvės atėmimo bausmes. Dėl to apeliacinės instancijos teismas A. S. pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už padarytas nusikalstamas veikas jam paskyrė bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu.
3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl jo ginamojo nuteisimo ir, pritaikius BK 39¹ straipsnio 1 dalį, jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad būtent gynėjo prašymu kaip sąlyga taikyti BK 39¹ straipsnio 1 dalies nuostatas jo ginamajam buvo papildomai inkriminuotas organizuotos grupės požymis, „<...> tačiau ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras, išgavęs aktyvų jo ginamojo dalyvavimą bei padėjimą teisėsaugai, t. y. su jo ginamojo pagalba tokius duomenis, be kurių byla nebūtų pasiekusi teismo <...>“, nesivadovavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 7 punkto nuostatomis ir baudžiamosios bylos jo ginamajam nenutraukė. Žemesniųjų instancijų teismai šios klaidos neištaisė ir jo ginamojo nuo baudžiamosios atsakomybės taip pat neatleido, todėl, pasak kasatoriaus, procesas negali būti laikomas tinkamu bei sąžiningu ir atitinkančiu BPK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus baudžiamojo proceso tikslus.
Kasatorius teigia, kad BK 39¹ straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos esant dviem įstatymo leidėjo numatytoms sąlygoms – baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens prisipažinimui ir aktyviai pagalbai atskleidžiant organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Kasatoriaus nuomone, abi šios sąlygos jo ginamojo baudžiamojoje byloje yra, todėl ikiteisminį tyrimą jo ginamojo baudžiamojoje byloje kontroliavęs prokuroras ir bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai netaikė BK 39¹ straipsnio 1 dalies nuostatų. Pasak kasatoriaus, BK 39¹ straipsnio 1 dalies nuostatų „<...> netaikymas esant visiems pagrindams bei sąlygoms taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, asmeniui aktyviai padėjus atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas <...>“, yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas. Kartu kasatorius, sutikdamas su tuo, kad BK 39¹ straipsnio 1 dalies taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, atkreipia dėmesį į tai, kad tokia žemesnių instancijų teismų teisė ir jos taikymas ar netaikymas, turi būti grindžiami aiškiais teisiniais motyvais bei kriterijais, o, plečiamasis įstatymo aiškinimas, atsisakant taikyti minėtas BK nuostatas, yra negalimas.
Kasatorius nurodo, kad jo ginamasis, vykdydamas teisėsaugos pareigūnų užduotį, naudodamas jam teisėsaugos pareigūnų suteiktas technines priemones, dalyvavo kitų įtariamųjų slaptame sekime, kurio metu gautus duomenis pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai vertino kaip įrodymus, o kitų įtariamųjų gynėjai tokių duomenų teisėtumo neginčijo. Pasak kasatoriaus, slapto sekimo metu surinkti duomenys, jo ginamojo apsisprendimas naudoti teisėsaugos pareigūnų suteiktas specialiąsias fiksavimo priemones, laikytini ypač aktyvia pagalba teisėsaugos pareigūnams, nes kiti įtariamieji, sužinoję apie tokį jo ginamojo veikimą, prieš jį bei jo šeimą galėjo imtis neprognozuojamų veiksmų. Kasatoriaus teigimu, jo ginamojo savanorišką neprievartinį apsisprendimą padėti teisėsaugos pareigūnams patvirtino kaip liudytojai apklausti buvęs LKPB NTVV 3–iosios valdybos 1–ojo skyriaus viršininkas K. O. ir minėtos valdybos 2–ojo skyriaus viršininkas A. K., o tai, kad jo ginamojo šeimai teisėsaugos pareigūnai siūlė apsaugą patvirtino A. S. sutuoktinė D. S., LKPB NTVV 3–iosios valdybos 2–ojo skyriaus viršininkas A. K. Pasak kasatoriaus, byloje yra ir 2006 m. spalio 16 d. grąžinimo aktas, iš kurio matyti, kad teisėsaugos pareigūnai jo ginamajam buvo suteikę technines priemones, kuriomis buvo fiksuojami kitų šioje byloje nuteistų asmenų veiksmai. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad iš esmės nei prokuroras, nei žemesnių instancijų teismai neginčijo to, kad jo ginamojo pagalba teisėsaugos pareigūnams buvo aktyvi ir reikšminga.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Gintautas Paškevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. S. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad kasatorius skunde dėsto deklaratyvius motyvus dėl BK 39¹ straipsnio 1 dalies taikymo jo ginamajam. Prokuroro nuomone, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, įvertinę bylos medžiagą ir liudytojų K. O., A. K. parodymus, pagrįstai nusprendė, kad A. S. BK 39¹ straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos. Pasak prokuroro, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad darant nusikaltimus A. S. buvo vienas iš aktyvesnių organizuotos grupės narių, į nusikalstamą veiką įtraukė savo giminaitį V. M. Be to, prokuroro teigimu, A. S. prisipažino dalyvavęs organizuotos grupės daromuose nusikaltimuose ne savo noru, bet verčiamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų jį kaltinančių duomenų, o, pripažinęs kaltę, menkino savo vaidmenį jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad A. S. pagalba teisėsaugos institucijoms neliko neįvertinta – pirmosios instancijos teismas šia aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Nuteistojo A. S. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
1. Esminis nuteistojo A. S. gynėjo kasacinio skundo argumentas yra tas, kad ikiteisminį tyrimą jo ginamojo baudžiamojoje byloje kontroliavęs prokuroras ir bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, esant visiems BK 39¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems pagrindams bei sąlygoms, jo ginamajam nepagrįstai netaikė šių nuostatų ir jo neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės.
2. Pagal BK 39¹ straipsnio 1 dalį asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Šios nuostatos netaikomos asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant arba kuris tokiais pat pagrindais anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo organizatoriui ar vadovui (BK 39¹ straipsnio 2 dalis). Vadinasi, asmens, įtariamo dėl jo dalyvavimo organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba jo priklausymo nusikalstamam susivienijimui, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir (ar) teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to net ir esant BK 39¹ straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų visumai ir nesant šio BK straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir (ar) teismas neprivalo taikyti šio BK straipsnio nuostatų. Jei tokiais atvejais BK 39¹ straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tai negali būti laikoma, kaip teigia kasatorius, plečiamuoju įstatymo aiškinimu.
Kita vertus, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas mechaniškai, atsižvelgiant tik į tai, kad asmuo duoda parodymus apie jo ir bendrininkų nusikalstamas veikas. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį gali būti tik asmuo, aktyviai padėjęs atskleisti padarytas nusikalstamas veikas. BK 39¹ straipsnis taikomas, kai padedama tyrimo ir (ar) teismo institucijoms atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas duodant išsamius parodymus apie asmens ir kitų bendrininkų padarytas nusikalstamas veikas, apibrėžiant kiekvieno iš jų indėlį į bendrą nusikalstamą veiką; taip pat atsižvelgiama į tokių parodymų svarbą įrodinėjimo procese. Aktyvi pagalba bet kuriuo atveju yra siejama ne tik su savo tikslaus vaidmens darant nusikaltimus, bet ir bendrininkų veiksmų atskleidimu kai, pavyzdžiui, be tokių įtariamojo ar kaltinamojo parodymų praktiškai nebūtų įmanoma nustatyti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nusikalstamos veikos mechanizmo, dalyvių užduočių ir vaidmenų pasiskirstymo ir pan. Be to, sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti priimtas tik tais atvejais, kai tokiu sprendimu būtų įgyvendinta BK 1 straipsnyje ir BPK 1 straipsnyje nustatyta baudžiamųjų įstatymų ir baudžiamojo proceso įstatymų paskirtis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (kasacinė byla Nr. 2K-395/2007).
3. Iš baudžiamosios bylos matyti ir tai, kad: A. S. ikiteisminio tyrimo metu ne iš karto prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus ir davė teisingus parodymus apie jo bei bendrininkų padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes; duodamas parodymus, jis neatskleidė tikrojo savo vaidmens darant jam inkriminuotus nusikaltimus ir nuolat jį menkino, perkeldamas kitiems grupės nariams; A. S. buvo vienas iš aktyvesnių organizuotos grupės narių ir į organizuotos grupės veiklą įtraukė H. O. bei V. M. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 39¹ straipsnio nuostatų taikymo A. S., „<...> savo išvadą pagrindė tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų“ ir pabrėžęs, jog BK 39¹ straipsnio pagrindu <...> asmuo gali, o ne privalo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nustačius tam tikras įstatyme išvardytas sąlygas ir pagrindus“, motyvuotai konstatavo, kad „ <...> atleisti A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės nėra pakankamo pagrindo“. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, A. S. baudžiamojoje byloje BK 39¹ straipsnio 1 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.
6. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tai, jog A. S. savo noru padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas ir jose dalyvavusius asmenis, pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs bei įvertinęs tai, kad A. S. baudžiamojoje byloje procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai ir konstatavęs, kad nėra pagrindo manyti, jog jis yra linkęs nusikalsti ir kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, A. S. pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už jo padarytus sunkius nusikaltimus paskyrė bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tuo tarpu pagal baudžiamąjį įstatymą už kiekvieną iš keturių sunkių A. S. padarytų nusikaltimų gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki aštuonerių metų (BK 182 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, nors tai tiesiogiai ir nenurodyta 2009 m. spalio 12 d. nuosprendyje, A. S. suteiktą pagalbą išaiškinant nusikalstamas veikas ir jose dalyvavusius asmenis, kaip ir nepateisinamai ilgai trukusį ikiteisminį tyrimą bei teisminį nagrinėjimą, šioje byloje iš esmės pripažino išimtinėmis aplinkybėmis, tik kurioms esant galimas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas (žr., pavyzdžiui, kasacinė bylos Nr. 2K-7-45/2007, 2K-444/2007, 2K-508/2007, 2K-7-48/2009, 2K-69/2010). Būtent tai ir nulėmė švelnesnės bausmės, negu numatyta BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje, paskyrimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. S. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis
