Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo galią, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, taip pat prejudicinių faktų įrodomąją galią, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties vykdymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-174-421/2018

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01905-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.9; 3.2.4.8.2; 3.3.1.19.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dainavos turtai“ ieškinį atsakovui V. S. dėl prievolės įvykdymo natūra.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo galią, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, taip pat prejudicinių faktų įrodomąją galią, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties vykdymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „Dainavos turtai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovą V. S. įvykdyti 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties 5.6 punkte nurodytą prievolę natūra, t. y. savo lėšomis nugriauti 0,2500 ha dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį laikiną statinį – piceriją „Palermo“, 2013 m. kovo 12 d. UAB „Geoturtas“ parengtame naudojimosi žemės sklypu plane pažymėtą indeksais „G“ bei „2G“, nustatant atsakovui vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nurodytiems veiksmams atlikti, ir, atsakovui per teismo nustatytą terminą nurodytų veiksmų neatlikus, leisti ieškovei juos atlikti pačiai atsakovo lėšomis bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas yra 0,2500 ha dydžio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bendraturčiai, kiekvienam iš jų nuosavybės teise priklauso sklypo 1/2 dalis. Žemės sklypo 1/2 dalį ieškovė įsigijo iš atsakovo pagal tarp šalių sudarytą 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, pagal jos 5.6 punktą šalys susitarė, kad: atsakovas, kaip pardavėjas, įsipareigoja savo lėšomis nugriauti žemės sklype, kurio dalis parduodama, esantį laikiną pastatą – piceriją „Palermo“ iki 2006 m. gruodžio 31 d.; neįvykdęs šio įsipareigojimo, pardavėjas neprieštarauja, kad laikiną pastatą nugriautų pirkėjos pasirinkta statybos organizacija, ir privalo apmokėti visas pirkėjos turėtas išlaidas, susijusias su šio pastato nugriovimu. Ieškovės teigimu, atsakovas vengia vykdyti savo įsipareigojimą pagal sutarties 5.6 punktą ir iki šiol laikino statinio nenugriovė.

Atsakovas nurodė, kad teismo sprendimu šalims yra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, o atsakovui paskirtame naudotis žemės sklypo plote yra laikinas pastatas, kuris nuosavybės teise priklauso jam, todėl nėra pagrindo šį pastatą griauti, nes ieškovė ta sklypo dalimi naudotis negali. Kadangi ieškovė neturi teisės naudotis ta dalimi, kurioje yra laikinas pastatas, todėl nėra pažeista jos teisė naudotis jai nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi. Sudarant sutartį buvo planų statyti komercinį kompleksą „Rotušės vartai“ ir tuo pagrindu būtų reikėję laikiną pastatą nugriauti, tačiau bylos nagrinėjimo metu šis projektas nėra vykdomas ir jokie su tuo susiję darbai neatliekami, todėl susitarimas dėl pastato nugriovimo prarado savo prasmę. Ieškovė žemės sklypo dalį pirko turėdama tikslą jį išnuomoti pastatyto administracinio pastato savininkui ir taip gauti pajamų iš perkamos sklypo dalies, todėl laikino pastato egzistavimas netrukdo jai siekti šių tikslų. Pretenzijas dėl statinio nugriovimo ieškovė pradėjo reikšti tik po to, kai teismas 2013 m. priėmė jai nepalankų sprendimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovą įvykdyti 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties 5.6 punkte nurodytą prievolę natūra, t. y. savo lėšomis nugriauti 0,2500 ha dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį laikiną statinį – piceriją „Palermo“, kuris 2013 m. kovo 12 d. UAB „Geoturtas“ parengtame naudojimosi žemės sklypu plane pažymėtas indeksais „G“ bei „2G“, nustatant atsakovui vieno mėnesio terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nurodytiems veiksmams atlikti; atsakovui per teismo nustatytą terminą nurodytų veiksmų neatlikus, leido ieškovei juos atlikti atsakovo lėšomis; iš atsakovo ieškovei priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei – procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimą.

Teismas nustatė, kad atsakovas ginčo sutarties 5.6 punkte įtvirtintos nuostatos laiku ir tinkamai neįvykdė ir laikino pastato nenugriovė. Kad ieškovė nebuvo pasyvi ir atsakovui prievolės nevykdant negalėjo pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybe, patvirtino tiek atsakovo teismui pateikti paaiškinimai, kad, šalims nesusitarus dėl sutarties vykdymo, jis 2012 m. kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tiek ieškovės veiksmai, tiek ir kitos teismuose jau išnagrinėtos civilinės bylos. Teismas pažymėjo, kad kitose civilinėse bylose priimti teismų sprendimai niekaip nepanaikino atsakovo prievolės įvykdyti sutarties 5.6 punkte prisiimtus įsipareigojimus, tačiau priešingai, atsakovo veiksmai (siekiant įteisinti pastatą) patvirtino, jog jis niekuomet neketino vykdyti sutartinių įsipareigojimų ir pažeidė bendradarbiavimo pareigą.

Teismas taip pat nustatė, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), 1994 m. buvo išduotas leidimas statyti laikinus statinius kavinei, jis galiojo iki 2002 m. gegužės 27 d. ir nebuvo pratęstas. Teismas rėmėsi 2015 m. kovo 19 d. nutartyje (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjk0LTE1My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-294-153/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-294-153/2015">2A-294-153/2015</a>) nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovė turėjo interesą pirkti žemės sklypą be ten esančio laikino pastato, todėl į pirkimo–pardavimo sutartį šalys įtraukė sąlygą dėl atsakovo įpareigojimo ir ieškovės teisės nugriauti pastatą. Kadangi laikinas pastatas sutarties sudarymo metu jau buvo savavališkos statybos padarinys, tai teismas sprendė, kad pirkėją tenkino pardavėjo įsipareigojimas jį nugriauti, o pardavėjas norėjo kuo greičiau parduoti žemės dalį sutikdamas su ieškovės sąlygomis ir savo iniciatyva prisiimti įsipareigojimą nugriauti laikiną pastatą.

Teismas nurodė, kad atsakovo pareiga nugriauti laikiną statinį ir ieškovės teisė reikalauti, kad laikinas statinys būtų nugriautas, kilo iš abiejų šalių sudarytos sutarties 5.6 punkto nuostatos. Teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog 2013 m. spalio 15 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-479-470/2013) buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, pagal kurią žemės sklypo dalis, kurioje yra laikinas statinys, priskirta naudotis atsakovui, nepaneigė atsakovo pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus – nugriauti žemės sklype esantį laikiną statinį ir neužkirto kelio, pasikeitus aplinkybėms, ieškovei kreiptis į teismą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo.

Teismas sprendė, kad atsakovui nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų buvo pažeistos ieškovės teisės ir teisėti interesai dėl sutarties sudarymo ir vykdymo, nes, nenugriovus laikino statinio, ji neturi galimybės naudotis jai nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi tokiu būdu, kuris geriausiai atitiktų jos interesus bei tikruosius ketinimus dėl sutarties sudarymo. Sutarties 5.6 punkto nuostata buvo šalių individualiai aptarta ir suderinta sąlyga, kurioje šalys konkrečiai sutarė, kuri žemės sklypo dalis yra parduodama ieškovei, kad ši žemės sklypo dalis turi būti atlaisvinta, nugriaunant žemės sklypo dalyje esantį laikiną statinį, t. y. sutarties sudarymo tikslas buvo įsigyti neužstatytą (laisvą) žemės sklypo dalį. Teismas sutarties 5.6 punktą pripažino esmine sąlyga nustatant tikruosius šalių ketinimus dėl konkrečios žemės sklypo dalies pardavimo, o atsakovas nereiškė savarankiško reikalavimo dėl šios sąlygos panaikinimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi paliko iš esmės nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeitė tik Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kolegijos vertinimu, ginčo pirkimo–pardavimo sutarties 5.6 punkto lingvistinė analizė leidžia teismui spręsti, kad šalys sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, jog pagal žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties 5.6 punktą pardavėjas įsipareigojo savo lėšomis nugriauti laikiną pastatą ir tokios sutarties sąlygos sudarymas nebuvo siejamas su tam tikrų aplinkybių buvimu ar atsiradimu, kitais šalių susitarimais. Šis ginčo sutarties punktas nedviprasmiškas ir aiškus, todėl galėjo būti aiškinamas vadovaujantis lingvistiniu sutarties aiškinimo metodu, juolab kad pripažinta, jog šalys vienodai suprato sutarties 5.6 punktą, o atsakovo atsisakymas vykdyti šį sutarties punktą grįstas ne skirtingu šio punkto reikšmės suvokimu, bet santykių tarp pardavėjo ir pirkėjo pasikeitimu po sutarties sudarymo.

Kolegija nesutiko, kad šalys konkliudentiniais veiksmais buvo pripažinusios, jog ginčo sutarties nuostata nebeatitinka šalių valios ir interesų, prarado tikslą. Priešingai, ieškovė netoleravo pardavėjo prisiimtų pareigų nevykdymo, principingai siekė, kad sutarties sąlyga būtų vykdoma. Be to, ginčo žemės sklypo dalis buvo įsigyta už gana didelę kainą, todėl pirkėjai buvo svarbus pardavėjo prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas. Ieškovės, kaip pirkėjos, siekį naudoti žemės sklypą be laikino statinio patvirtino byloje nustatytos aplinkybės, jog, atsakovui neįvykdžius sutarties sąlygos, ieškovė inicijavo teisminius ginčus dėl sutartinių santykių nutraukimo, teismine tvarka siekia prievolės įvykdymo natūra, t. y. šalys, vykdydamos sutartį, suderintais konkliudentiniais veiksmais nepakeitė sutarties nuostatos dėl statinio griovimo, ją vykdė, o kreipimasis dėl prievolės įvykdymo natūra, suėjus šalių sutarties 5.6 punkte nustatytam terminui, negali būti laikomas šalių suderinta valia pakeisti ginčo sutartį.

Nors pagal CK 6.223 straipsnį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, o joms nepavykus susitarti – teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu, tačiau kolegija, nustačiusi, kad atsakovas, neįvykdęs prievolės nugriauti statinį, inicijavo teisminį ginčą dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo, tačiau nesikreipė tiek į kitą sutarties šalį, tiek į teismą dėl sutarties sąlygos, nustatančios pardavėjo pareigą nugriauti laikiną statinį, pakeitimo, sprendė, kad ši sutarties sąlyga nebuvo pakeista. Pažymėtina, kad ieškovė pasirinko vieną įstatyme nustatytų teisių gynimo būdų – pareikalavo, kad atsakovas (pardavėjas) įvykdytų prievolę natūra.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Bylą nagrinėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas įpareigojimas nugriauti laikiną statinį turi įtakos laikino statinio nuomininkės UAB „Šalmėtė“ teisėms ir pareigoms. Vykdant teismų sprendimus, turėtų būti iš anksto inicijuojamas nuomos sutarties su UAB „Šalmėtė“ nutraukimas teismo tvarka (CK 6.497 straipsnis), UAB „Šalmėtė“ darbuotojai turėtų būti įspėti apie darbo sutarčių nutraukimą darbdavio iniciatyva (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnis), įmonė turėtų inicijuoti nutraukti kitas įrangos, prekių, maisto produktų pirkimo–pardavimo sutartis bei paslaugų teikimo sutartis. Be to, nugriovus laikiną statinį ir nebelikus nuomininko valdomo turto, pasikeistų ir nuomininko teisės valdyti ir naudoti daiktą (CK 6.477 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Anksčiau tarp šalių buvo nagrinėta civilinė byla dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo (išnagrinėta priėmus Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-479-470/2013 ir Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDgxLTI2NC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-481-264/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-481-264/2014">2A-481-264/2014</a>) ir civilinė byla dėl ginčo sutarties vienašališko nutraukimo (išnagrinėta priėmus Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi02NDUtNjUyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-645-652/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-645-652/2014">2-645-652/2014</a> ir Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjk0LTE1My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-294-153/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-294-153/2015">2A-294-153/2015</a>). Nurodytose civilinėse bylose teismų procesiniais sprendimais pripažinta, kad sutarties 5.6 punkto nuostata dėl susiklosčiusių aplinkybių yra praradusi savo prasmę, nes atsisakyta rengti bendrą projektą su UAB „Bonvaldos servisas“, o jos nevykdymas nėra esminis sutarties pažeidimas. Šie teismų konstatuoti faktai yra prejudiciniai. Bylą nagrinėję teismai taip pat neatsižvelgė į prejudicinį faktą, kad ginčo statinys yra žemės sklypo dalyje, kuri teismo sprendimu yra priskirta naudotis išimtinai atsakovui. Nepaisant to, ar laikinas statinys yra nugriautas, ieškovė gali laisvai naudoti žemės sklypo dalį, kuri įsiteisėjusiu teismo sprendimu paskirta jai. Tai, kad atsakovui paskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje yra atsakovui priklausantis statinys, nereiškia ieškovės teisių pažeidimo.

Teismai formaliai įvertino ginčo sutarties turinį ir jos 5.6 punkte įtvirtintą atsakovo pareigą nugriauti ginčo statinį, neanalizavo šios sutartinės nuostatos tikrosios paskirties, tikrųjų sutarties šalių ketinimų sudarant ginčo sutartį bei nustatant statinio nugriovimo prievolę.

Teismai neįvertino aplinkybės, kad žemės sklypo dalies pardavimo momentu 2006 metais atsakovas įsipareigojo ieškovei per tam tikrą terminą nugriauti sklype stovintį jam priklausantį ginčo statinį, nes abi šalys turėjo bendrų planų sklype nedelsdamos statyti komercinį kompleksą „Rotušės vartai“, o šiam tikslui įgyvendinti laikinas pastatas būtų trukdęs, t. y. ginčo sutarties 5.6 punkto tikslas buvo tas, kad, nugriovus statinį, abi šalys toliau vykdytų bendrą nekilnojamojo turto veiklą. Tačiau vėliau dėl ekonominių ir kitų priežasčių šių planų buvo atsisakyta ir jų atsisakė abi sutarties šalys. Per devynerius metus nuo sutarties pasirašymo momento laikinas statinys nebuvo nugriautas, jis funkcionuoja, jo naudojimas atitinka funkcinę žemės sklypo komercinę paskirtį, o ieškovė anksčiau ir nereikalavo jo nugriauti. Teismai nukrypo nuo sutarčių aiškinimo taisyklių, teismų praktikos ir vieną konkrečią sutarties nuostatą vertino formaliai, neatsižvelgdami į tuometinę sutarties šalių valią ir sutarties tikslus.

Nuo ginčo sutarties sudarymo iš esmės pasikeitė faktinės aplinkybės: bankrutavo UAB „Bonvaldos servisas“, su kuria buvo bendrų planų žemės sklype statyti komercinį kompleksą „Rotušės vartai“, kuriam būtų trukdęs laikinas ginčo statinys (išskirtinai tuo tikslu ir buvo nustatyta prievolė atlaisvinti sklypą nuo ginčo statinio); planų dėl šio komplekso statybos buvo atsisakyta konkliudentiniais veiksmais, nė vienai iš šalių nuo sutarties sudarymo neatliekant realių veiksmų dėl komplekso statybos; buvo nustatyta žemės naudojimosi tvarka, šalims galutinai pasidalijant teises į konkrečias žemės sklypo naudojimo dalis; ginčo statinys buvo pritaikytas, suremontuotas ir naudojamas kavinės veiklai, ieškovė ir BUAB „Bonvaldos servisas“ tam neprieštaravo; ieškovė nevykdė ginčo sutarties 4.7 punkto nuostatos dėl leidimų suteikimo. Taigi, faktinė situacija, šalių veiksmai ir juridiniai faktai nuo sutarties sudarymo iš esmės pasikeitė ir prievolė nugriauti statinį, atsižvelgiant į šiuos veiksnius, prarado prasmę. Tų tikslų, kurių šalys siekė įtvirtindamos prievolę nugriauti statinį, šalys aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakė, ieškovė bylų dėl naudojimo tvarkos ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nagrinėjimo metu aiškiai išreiškė poziciją, kad neperėmė planų iš UAB „Bonvaldos servisas“ statyti kompleksą „Rotušės vartai“ ir jo nestatys. Dėl to priverstinis prievolės nugriauti statinį vykdymas neatitiktų sutarties tikslų, faktinių aplinkybių, akivaizdžiai pažeistų atsakovo interesus ir iš esmės apsunkintų atsakovo teises (CK 6.204 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą ir palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių sutartinius teisinius santykius su UAB „Šalmėtė“, todėl ši aplinkybė bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai nebuvo analizuojama. UAB „Šalmėtė“, reikšdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, pateikė jos ir atsakovo 1998 m. liepos 7 d. sudarytą neterminuotą panaudos sutartį, tačiau atsakovas su UAB „Šalmėtė“, kurios direktorius ir vienintelis akcininkas jis pats ir yra, galimai buvo sudaręs neterminuotą panaudos sutartį. Atsakovo ir UAB „Šalmėtė“ sudaryta panaudos ar nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, todėl prieš trečiuosius asmenis tokios sutarties sudarymo faktas bet kuriuo atveju negalėjo būti panaudotas. Pažymėtina, kad atsakovo prašymas įtraukti UAB „Šalmėtė“ į bylą buvo pateiktas jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme pabaigos. Iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų matyti, kad UAB „Šalmėtė“ nebuvo nustatytos jokios teisės ar pareigos; ši bendrovė teismų procesiniuose dokumentuose išvis neminima.

Atsakovo pareiga nugriauti laikiną statinį kyla iš šalių sudarytos sutarties 5.6 punkto, kuris nėra panaikintas ir galioja. Kad sutarties 5.6 punkto sąlyga yra galiojanti, pripažino ir pats atsakovas. Aplinkybę, kad ginčo šalys savo veiksmais nepripažino, jog sutarties 5.6 punkto nuostata nebeatitinka šalių valios ir interesų, patvirtino atsakovo elgesys, kai atsakovas kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą su prevenciniu ieškiniu prašydamas uždrausti ieškovei vykdyti laikino statinio griovimo darbus be įsiteisėjusio teismo sprendimo, leidžiančio (įpareigojančio) nugriauti šį statinį. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, iškeltą pagal atsakovo prevencinį ieškinį, 2014 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjI0MS02NTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-2241-657/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-2241-657/2014">2A-2241-657/2014</a> konstatavo, kad statinys yra laikinas ir turėjo būti nugriautas, bet nėra nugriautas, todėl ieškovės pretenzija įvykdyti tarp šalių sudarytos sutarties nenuginčytą sąlygą nebuvo pagrindas konstatuoti, kad tokie jo veiksmai yra neteisėti, ir nurodė, kad, ieškovei norint imtis vykdyti šią sutarties sąlygą, yra būtinas parengti nustatyta tvarka statinio griovimo projektas, pritarimas jam ar teismo sprendimas. Naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymas nepaneigė atsakovo pareigos vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus (nugriauti žemės sklype esantį laikiną statinį). Tą suvokė ir pats atsakovas, nes po to, kai teismo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, jis kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu.

Sutarties 5.6 punkto vykdymas nebuvo siejamas su jokių papildomų aplinkybių atsiradimu. Dėl to atsakovo nurodytos aplinkybės, kad buvo ketinama vykdyti projektus, yra grindžiamos tik subjektyviais atsakovo paaiškinimais, nepateikta jokių įrodymų. Sutarties 5.6 punkto nuostata lingvistiškai yra visiškai aiški ir nedviprasmiška, todėl atsakovas, kuris yra verslininkas, turintis ilgametę vadovavimo patirtį, sudarydamas sutartį, neabejotinai turėjo suvokti ir suvokė prisiimamus sutartinius įsipareigojimus ir tai, kad tik su tokia sąlyga ieškovė sutiko mokėti itin didelę sutarties kainą, nes sutarties sudarymo tikslas buvo neužstatytos (laisvos) žemės sklypo dalies pirkimas–pardavimas.

Kasaciniame skunde nurodytose tarp ieškovės ir atsakovo nagrinėtose bylose nėra ir negalėjo būti nustatyti jokie šiai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai, nes iš esmės skyrėsi šių bylų ir nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykai: skunde nurodytais teismų procesiniais sprendimais buvo sprendžiamas išimtinai žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo klausimas, o ginčo sutarties vykdymas ir sutarties nuostatų aiškinimas nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas ir dėl šių klausimų teismai nepasisakė.

Nagrinėjant bylą dėl ginčo sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo, sutarties 5.6 punkto nuostata (jos pažeidimas) nebuvo pripažinta esmine sutarties sąlyga ar esminiu sutarties pažeidimu tik vertinant vienašališką sutarties nutraukimą, t. y. teismai nevertino sutarties 5.6 punkto pažeidimo kaip esminio sutarties pažeidimo, nes pripažino, kad šią sutarties nuostatą gali įgyvendinti pati ieškovė. Pažymėtina, kad pats atsakovas niekada teismine tvarka nekvestionavo Sutarties 5.6 punkto galiojimo ir šis klausimas teisme nebuvo nagrinėjamas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių sprendimo panaikinimą, pirmosios instancijos teismui nusprendus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), aiškinimo ir taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas sprendė dėl neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatyme draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzktMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-479-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-479-248/2015">3K-3-479-248/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką, taip pat 2017 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjgtNjExLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-168-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-168-611/2017">3K-3-168-611/2017</a> 25 punktą).

Vertinant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių turinį, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai, analizuodami bylos duomenis ir darydami faktines išvadas, nesprendė dėl byloje nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų pasikeitimo, nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos tokių asmenų teisinei padėčiai, t. y. nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl UAB „Šalmėtė“ teisių, pareigų ar teisinio statuso. Be to, UAB „Šalmėtė“ nėra tarp ginčo šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių dalyvė, todėl jai jokios teisės ar pareigos iš sutarties, dėl kurios vykdymo šioje byloje kilo ginčas, negali atsirasti.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių, pareigų ar teisinio statuso (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir dėl to buvo pažeistas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimas.

Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytą teisės normą, savo praktikoje yra konstatavęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTItMzEzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-312-313/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-312-313/2017">3K-3-312-313/2017</a> 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzc5LTk2OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-379-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-379-969/2017">e3K-3-379-969/2017</a> 36 punktą).

Kasaciniame skunde atsakovas pažymi, kad tarp šalių buvo nagrinėta civilinė byla dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo (išnagrinėta priėmus Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-479-470/2013 ir Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDgxLTI2NC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-481-264/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-481-264/2014">2A-481-264/2014</a>) ir civilinė byla dėl ginčo sutarties vienašališko nutraukimo (išnagrinėta priėmus Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi02NDUtNjUyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-645-652/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-645-652/2014">2-645-652/2014</a> ir Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjk0LTE1My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-294-153/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-294-153/2015">2A-294-153/2015</a>). Atsakovo teigimu, šiose bylose teismai nustatė prejudicinę reikšmę turinčius faktus, kad ginčo sutarties 5.6 punkto nuostata dėl susiklosčiusių aplinkybių yra praradusi savo prasmę, o jos nevykdymas nėra esminis sutartis pažeidimas.

Kasacinis teismas konstatuoja, kad civilinę bylą dėl naudojimo žemės sklypu tvarkos nustatymo nagrinėję teismai toje byloje sprendė, kuris iš šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projektų labiau atitinka proporcingumo ir visų bendraturčių interesų pusiausvyros principus, atsižvelgė į susiklosčiusią faktinę naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką, t. y. nagrinėjo aplinkybes, susijusias su faktiniu žemės sklypo naudojimu. Teismai minėtoje civilinėje byloje tik atkreipė dėmesį į tai, kad sutarties 5. 6 punkto sąlyga dėl ieškovui priklausančio laikino pastato nugriovimo neįvykdyta daugiau kaip 7 metus, tačiau šios sąlygos teisinio vertinimo nepateikė. Priešingai, byloje dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo teismų yra tik paminėta aplinkybė, jog sutarties sąlyga dėl to, kad pardavėjas įsipareigojo per tam tikrą terminą nugriauti sklype stovinį jam priklausantį laikiną statinį, nėra panaikinta ir galioja iki šiol.

Civilinę bylą dėl ginčo sutarties vienašališko nutraukimo nagrinėję teismai toje byloje sutarties 5.6 punkto turinį vertino tik tiek, kiek tai sudarė pagrindą spręsti dėl teisinio pagrindo nutraukti sutartį egzistavimo, t. y. sprendė, ar pirkimo–pardavimo sutarties šalių susitarimo dėl pastato nugriovimo neįvykdymas sudarė pagrindą nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, pirmesnėse bylose pasirinkdamas savo pažeistų teisių gynimo būdą, suformulavo ieškinio dalyką, apibrėžė bylos teisminio nagrinėjimo ribas, t. y. siekė nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką bei įrodyti, kad sutarties nutraukimas buvo neteisėtas. Nors teismai bylas nagrinėjo platesne apimtimi, vertindami faktines aplinkybes ir dėl sutarties 5.6 punkto galiojimo, tačiau tai nereiškia, kad jie sprendė dėl šio sutarties punkto ar visos sutarties vykdytinumo.

Kadangi pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatytos aplinkybės prejudiciniais faktais pripažintinos tik tada, kai jos toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis, tai teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šio nutarties 22 punkte išdėstytus argumentus bei kituose teismų procesiniuose dokumentuose nustatytas aplinkybes (nutarties 23 punktas), daro išvadą, kad tiek civilinėje byloje dėl naudojimo žemės sklypu tvarkos nustatymo, tiek civilinėje byloje dėl ginčo sutarties vienašališko nutraukimo įrodinėjimo dalyku ar jo dalimi nebuvo aplinkybės, susijusios su ginčo sutarties vykdymu. Vadinasi, galimybė ar pareiga tinkamai įvykdyti sutarties 5.6 punktą yra būtent tik šios nagrinėjamos bylos dalykas ir kitose civilinėse bylose dėl šio klausimo nebuvo sprendžiama ir nėra priimta tokio teismo sprendimo, kuris turėtų prejudicinę galią šioje byloje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ar nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl prejudicinių faktų, todėl šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties vykdymą, aiškinimo ir taikymo

CK 6.38 straipsnio, reglamentuojančio prievolių vykdymo principus, 1 dalyje nurodyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis).

Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis).

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Sprendžiant dėl galimumo vykdyti sutartį ir šalims ginčijant sutarties sąlygas, tampa aktualios sutarties aiškinimo taisyklės, taikytinos tiek, kiek tai svarbu sprendžiant, kokia apimtimi viena sutarties šalis turi vykdyti sutarties sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai tik formaliai įvertino ginčo sutarties turinį ir jos 5.6 punkte įtvirtintą atsakovo pareigą nugriauti ginčo statinį, neanalizavo šios sutartinės nuostatos tikrosios paskirties, sutarties šalių tikrųjų ketinimų sudarant ginčo sutartį bei numatant statinio nugriovimo prievolę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-406/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-406/2005">3K-3-406/2005</a>; kt.). Taip pat sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137/2011">3K-3-137/2011</a>; 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-120/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-120/2013">3K-3-120/2013</a>; kt.).

Ieškovės teigimu, šalys susitarė, kad atsakovas, kaip pardavėjas, įsipareigoja savo lėšomis nugriauti žemės sklype, kurio dalis parduodama, esantį laikiną pastatą. Atsakovo teigimu, nebėra pagrindo vykdyti sutarties 5.6 punktą, nes laikinas pastatas, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui, stovi jam paskirtame naudotis žemės sklypo plote, o ieškovė ta sklypo dalimi naudotis negali, todėl nėra pagrindo šį pastatą griauti; be to, ieškovė žemės sklypo dalį pirko turėdama tikslą jį išnuomoti pastatyto administracinio pastato savininkui ir taip gauti pajamų iš perkamos sklypo dalies, todėl laikino pastato egzistavimas netrukdo jai siekti šių tikslų.

Vertindama, ar toks sutarties sąlygos aiškinimas nereiškia sutarties įvykdymo neįmanomumo atsakovui, teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis kitos sutarties šalies teisių gynimo būdas, kai kita šalis neįvykdo nepiniginės prievolės. Tokiu atveju kita sutarties šalis turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę natūra, ir šis gynimo būdas yra sutarčių privalomumo principo išraiška.

Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad šalys 2006 m. gegužės 12 d. sudarė žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, kurios 5.6 punktu atsakovas (pardavėjas) įsipareigojo savo lėšomis nugriauti žemės sklype, kurio dalis parduodama, esantį laikiną pastatą iki 2006 m. gruodžio 31 d. Neįvykdęs šio įsipareigojimo, pardavėjas neprieštarauja, kad laikiną pastatą nugriautų pirkėjos pasirinkta statybos organizacija ir privalo apmokėti visas pirkėjos turėtas išlaidas, susijusias su šio pastato nugriovimu. Atsakovui nevykdant šios sutarties sąlygos, ieškovė šioje byloje prašo teismo įpareigoti atsakovą savo lėšomis nugriauti 0,2500 ha dydžio žemės sklype esantį laikiną statinį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal sutartį atsakovas neprieštaravo, jog laikiną pastatą nugriautų ieškovės pasirinkta statybos organizacija ir privalėjo apmokėti visas pirkėjos turėtas išlaidas, susijusias su šio pastato nugriovimu, o ieškovė šioje byloje prašė teismo įpareigoti atsakovą įvykdyti prievolę natūra, pažymi, kad ginčo atveju taikytinas CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis kitos sutarties šalies teisių gynimo būdas, kai kita šalis neįvykdo nepiniginės prievolės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šalies teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra turi būti aiškinama sistemiškai su CK 6.61 straipsniu, nustatančiu prievolės atlikti tam tikrą darbą neįvykdymo padarinius. Remiantis CK 6.61 straipsnio 1 dalimi, kai skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą, kita sutarties šalis turi teisę atlikti tą darbą skolininko sąskaita per protingą terminą ir už protingą kainą, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, arba reikalauti atlyginti nuostolius. Taigi CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kitos sutarties šalies teisių gynimo priemonė, pagal kurią nepiniginę prievolę natūra įvykdyti įpareigojamas skolininkas, o CK 6.61 straipsnio 1 dalyje – kai tą pačią prievolę skolininko sąskaita įvykdo pati sutarties šalis, kuri reikalauja įvykdyti sutartį natūra. Abiem atvejais pasiekiamas tas pats rezultatas, t. y. realus sutartyje nurodytos prievolės įvykdymas.

Taigi ieškovė, kurios teisės ir interesai pažeisti dėl sudarytos sutarties nevykdymo, įgyvendindama įstatymuose jai suteiktą teisę, pagrįstai teismo prašė įpareigoti atsakovą įvykdyti 2006 m. gegužės 12 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties 5.6 punkte nurodytą prievolę natūra, nes tokiu atveju būtų pasiektas CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sutarties šalies teisių gynimo principas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo sutarties sąlygą pagal šios nutarties 34 punkte nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų argumentais, kad, atsakovui nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų ir nenugriovus laikino statinio, ieškovės teisės ir teisėti interesai dėl sutarties sudarymo ir vykdymo yra iš esmės pažeisti, nes nenugriovus žemės sklype esančio laikino pastato ieškovė neturi galimybės naudotis jai nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi tokiu būdu, kuris geriausiai atitiktų jos interesus bei tikruosius ketinimus dėl sutarties sudarymo. Be to, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, sutartyje įtvirtintos nuostatos nugriauti statinį įgyvendinimas nebuvo siejamas su atitinkamais šalių susitarimais dėl bendros šalių veiklos ginčo žemės sklype vykdyti komercinių statinių statybą, todėl ieškovės kreipimasis į teismą siekiant apginti pažeistas teises siekiant įpareigoti sutarties šalį įvykdyti sutartį natūra, yra pagrįstas, nes ginčo sutarties sąlyga yra galiojanti, nepakeista ir turi būti vykdoma. Ginčo sutarties sąlygos sudarymas nebuvo siejamas su tam tikrų aplinkybių buvimu ar atsiradimu, kitais šalių susitarimais, vadinasi, teisėtai sudaryta sutartis turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Atsakovui kasaciniame skunde teigiant, kad po ginčo sutarties sudarymo pasikeitė faktinės aplinkybės ir sutarties 5.6 punkto vykdymas tapo neaktualus, reikšmingas tampa CK 6.204 straipsnio, nustatančio sutarties pakeitimo galimybę, taikymas, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir teisėjų kolegija dėl šio argumento plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo pareigos vykdyti prievolę natūra, tinkamai taikė materialiosios teisės normas tiek dėl sutarčių vykdymo, tiek dėl sutarčių aiškinimo, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos, o kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 6,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo kasaciniame teisme turėtų 1422,05 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, susijusį su atsiliepimo į kasacinį skundą parengimu, pateikė šių išlaidų dydį ir faktą pagrindžiančius įrodymus, todėl, atmetus atsakovo kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas ieškovei iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dainavos turtai“ (j. a. k. 300500396) iš atsakovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1422,05 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt du Eur 5 ct) kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,06 Eur (šešis Eur 6 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Donatas Šernas