Baudžiamoji byla Nr. 2K-553/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.1.5.3.;1.1.9.2.;1.2.25.4.5.; (S)
2.1.2.11; 2.1.2.12.; 2.1.4.4.2.5.;
2.2.2.3.3.; 2.3.6.3.1.;
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. ir jo gynėjo Algimanto Degulio kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant J. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms. Be to, J. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams.
Iš J. K. ir UAB „T“ nukentėjusiajai L. B. priteista žalos atlyginimo, jos sūnui E. B. netekus maitintojo, už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio iki 2007 m. birželio – 3536 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. liepos iki 2008 m. liepos – 7046 Lt, už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio iki 2008 m. gruodžio – 2600 Lt, nuo 2009 m. sausio mėn. po 620 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį, periodines išmokas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Be to, iš J. K. ir UAB „T“ priteista L. B. ir jos sūnui E. B. po 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o A. D. V. 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendis, kuriuo Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendis pakeistas:
J. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, terminas pratęstas iki trejų metų;
panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš J. K. nukentėjusiajai L. B. priteista žalos atlyginimo, jos sūnui E. B. netekus maitintojo, už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio iki 2007 m. birželio – 3536 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. liepos iki 2008 m. liepos – 7046 Lt, už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio iki 2008 m. gruodžio – 2600 Lt, nuo 2009 m. sausio mėn. po 620 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį, periodines išmokas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir nukentėjusiajai bei civilinei ieškovei L. B. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalies, kuria ji prašė priteisti periodines išmokas sūnui E. B. netekus maitintojo, patenkinimą, o pats klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka; iš J. K. L. B. ir E. B. priteista po 100000 Lt, o A. D. V. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kiti nuteistojo J. K. ir nukentėjusiųjų L. B. ir A. D. V. apeliacinių skundų motyvai atmesti, o civilinio atsakovo UAB „T“ apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
J. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 23 d., apie 19 val., Kauno rajone, Domeikavos seniūnijoje, kelio Kaunas–Šėta–Truskava 6 kilometre, Kauno kryptimi, vairuodamas autovežį „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 975 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 53, 172, 173 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, važiavo viršydamas leistiną greitį, turėdamas galimybę pastebėti kelyje atsiradusią kliūtį – priekyje ta pačia kryptimi važiuojantį dviratį „Panther“, vairuojamą A. B., jos laiku nepastebėjo ir nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės, dėl to į dviratį atsitrenkė, taip sukeldamas eismo įvykį, kurio metu nuo patirtų sužalojimų dviračio vairuotojas A. B. 2006 m. spalio 24 d., 9.55 val., mirė.
Nuteistasis J. K. ir jo gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą J. K. nutraukti arba nuosprendžius panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Jei būtų priimtas sprendimas baudžiamąją bylą nutraukti, perduoti civilinį ieškinį spręsti civilinio proceso tvarka. Jei būtų priimtas sprendimas nuosprendžius panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, įpareigoti teismą iš naujo spręsti civilinį ieškinį.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė daugelio teisinančių įrodymų ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 332 straipsnio 2 dalį. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis grindžiamas esminiais argumentais dėl neišsamiai ištirtų bylos aplinkybių, liudytojo M. S. parodymų, specialisto išvados Nr. SE-239 netinkamo vertinimo, nepagrįstai nenustatytų nukentėjusio A. B. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, eksperimento atlikimo tvarkos pažeidimo, priežastinio ryšio nebuvimo tarp J. K. veikos ir kai kurių nukentėjusiam A. B. padarytų kūno sužalojimų, tačiau nė vieno šių argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė.
J. K. ir jo gynėjas teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė J. K. teisę dalyvauti atliekant eksperimentą, kaip kaltinamojo teisės dalyvauti tiriant įrodymus sudėtinę dalį. Dėl to buvo suvaržyta J. K. teisė į gynybą, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis. Be to, pažeistas rungimosi principas, numatytas BPK 7 straipsnyje. J. K. ir jo gynėjas tvirtina, kad J. K. nebuvo informuotas nei apie tai, kad ketinama atlikti eksperimentą, nei apie jo atlikimo vietą ir laiką. Aplinkybė, kad apie eksperimentą kaip J. K. žmona telefonu buvo informuota B. K., nesuteikia pagrindo teigti, kad J. K. apie eksperimentą buvo informuotas tinkamai, nes pranešimo metu J. K. ir B. K. buvo išsiskyrę ir ši nebebuvo jo žmona. Be to, iš B. K. parodymų teisme matyti, kad ji taip pat nebuvo informuota apie eksperimento atlikimo vietą bei laiką. Aplinkybė, kad byloje yra J. K. adresuotas pranešimas apie eksperimentą, neleidžia teigti, kad J. K. buvo tinkamai informuotas apie eksperimento atlikimą, nes rašte nėra jokių duomenų apie tai, kad šis dokumentas išsiųstas J. K., kad J. K. gavo šį pranešimą. Abejonių kelia ir pati dokumento teisinė galia, nes jis nebuvo pasirašytas įgalioto asmens, nebuvo antspauduotas, numeris iš dalies spausdintas, o iš dalies rankraštinis. Išvados apie tai, kad buvo pažeista J. K. teisė dalyvauti atliekant eksperimentą, nepaneigia aplinkybė, jog J. K. neskundė eksperimento atlikimo paduodamas skundą, kaip tai numatyta BPK 62 straipsnyje, nes apie tokį veiksmą jis sužinojo tik po to, kai ikiteisminis tyrimas buvo baigtas.
Kasatorių nuomone, teismas nepagrįstai išvadas apie faktines bylos aplinkybes darė pagal eksperimento teikiamus duomenis, nes eksperimento metu, pažeidžiant BPK 197 straipsnio taisykles, nebuvo atkurtos įvykio aplinkybės. J. K. ir jo gynėjo teigimu, eksperimento metu nebuvo galima panaudoti kito, nors ir to paties modelio, automobilio, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištirta eismo įvykyje dalyvavusio automobilio „Scania“ stabdžių, padangų, lempų ir kitų svarbių detalių būklė. Eksperimentas atliktas kitu metų ir paros laiku, praėjus beveik dvejiems metams po įvykio, tuo tarpu byloje nėra duomenų apie tai, kiek per tą laiką pasikeitė kelio danga, kelkraščio būklė, eismo intensyvumas ir panašiai. Be to, atliekant eksperimentą, nedalyvavo nė vienas iš mačiusių įvykį ar jame dalyvavusių asmenų. Dėl to eksperimento metu buvo neįmanoma atkurti įvykio situacijos, asmenų veiksmų, o gauti duomenys vertintini kaip nepatikimi.
J. K. ir jo gynėjas pažymi, kad pagal teismų praktiką tik kategoriška specialisto ar eksperto išvada gali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindas byloje surinktų įrodymų grandinėje (kasacinė byla Nr. 2K-228/2009). Specialisto išvada Nr. SE-239 nėra kategoriška, nes joje tik apytiksliai nurodyta A. B. vairuojamo dviračio vieta kelio važiuojamojoje dalyje, tik apytiksliai nustatytas greitis, kuriuo važiavo J. K. vairuojamas automobilis „Scania“, išvados dėl J. K. galimybės išvengti susidūrimo grindžiamos sąlygomis dėl automobilio „Scania“ važiavimo greičio ir J. K. galimybės pamatyti dviratį vairuojantį A. B. ne mažesniu kaip 46 metrų atstumu, aplinkybe, kad nukentėjęs A. B. važiavo kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto. Specialistas, nustatydamas tik apytikslį automobilio „Scania“ važiavimo greitį, nepasisakydamas dėl klausimo, ar atstumas, kuriuo nutolęs nuo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto važiavo A. B., buvo priimtinas, neatliko tyrimo pilna apimtimi, todėl specialisto išvada neatitinka BPK 90 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Kasatoriai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertindami atskirų įrodymų teikiamus duomenis, pažeidė principą in dubio pro reo (visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai). Įvertindami nuteistojo J. K. ir liudytojo M. S. parodymus apie tai, kad dviratininkas A. B. darė staigų manevrą į kairę, teismai šį principą pažeidė tuo, kad kritiškai įvertino šiuos parodymus, nors byloje nėra jokių konkrečių juos paneigiančių duomenų. Iš specialisto išvados matyti, kad dviratininko ir automobilio išilginės simetrijos ašys susidūrimo metu galėjo būti tiek lygiagrečios, tiek ir nelygiagrečios, o vadovautis liudytojos V. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teismai apskritai negalėjo, nes šie įrodymai nebuvo ištirti teismo posėdyje. Be to, vadovaudamiesi liudytojos V. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teismai pažeidė rungimosi principą, numatytą BPK 7 straipsnyje, o apeliacinės instancijos teismas nustatęs šį pažeidimą, bet jo nepašalinęs, pažeidė BPK 279, 301 straipsnių reikalavimus. Įvertindami kitus J. K. parodymus, teismai in dubio pro reo principą pažeidė, darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagal ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus, nors jo parodymai, duoti teisme, iš esmės nesiskyrė nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu, tik tapo išsamesni. Be to, pagarsindami ir grįsdami savo išvadas J. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teismai pažeidė ir BPK 276 straipsnį. Minėtą principą teismai pažeidė ir vertindami specialisto išvados duomenis. Antai, nors specialisto išvadoje nurodoma, kad dviračio ir automobilio išilginės simetrijos ašys buvo lygiagrečios ar artimos lygiagrečioms, teismai pripažino, kad išilginės simetrijos ašys iš esmės buvo lygiagrečios; nors byloje yra duomenų, leidžiančių abejoti tachografo duomenų apie automobilio greitį patikimumu, teismas pripažino, kad automobilis judėjo pagal tachografo parodymus maksimaliu galimu 80 km/val. greičiu.
J. K. ir jo gynėjo nuomone, teismai išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, nes netyrė dviratininko A. B. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, jų įtakos priežastiniam ryšiui ir aplinkybės, kad J. K. neturėjo galimybės išvengti eismo įvykio.
Kasatorių nuomone, A. B. vairuodamas dviratį pažeidė Kelių eismo taisyklių 103, 104, 108, 110.3 ir galimai 105 punktus. A. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 108 punkto reikalavimus, nes jam važiuojant apie 1 metro atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto automobiliui „Scania“ liko tik 2,1 metro važiuojamosios dalies, t.y. liko siauresnė kelio važiuojamosios dalies dalis nei automobilio plotis, todėl A. B. neabejotinai kėlė grėsmę eismo saugumui.
Kasatorių manymu, vien fakto, kad J. K. viršijo greitį, nepakanka tam, kad būtų padaryta išvada, kad J. K. veika buvo eismo įvykio kilimo priežastis, reikia įvertinti šios aplinkybės įtaką eismo įvykio kilimui. Pripažindami J. K. kaltu dėl nusikaltimo teismai iš esmės tai motyvavo aplinkybe, kad važiuodamas 70 km/val. greičiu jis turėjo galimybę pastebėti dviratininką A. B., o kadangi važiavo 80 km/val., tai dviratininko pastebėti negalėjo, tačiau byloje nėra nustatyta, ar buvo galimybė pamatyti dviratininką A. B. važiuojant 80 km/val. greičiu, o to nepadarius liko neaišku, ar jo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas yra susijęs su eismo įvykiu priežastiniu ryšiu. J. K. kaltė nusikaltimo padarymu nepagrįstai grindžiama Kelių eismo taisyklių 53 punkto pažeidimu, nes kaltinime nenurodyta ir objektyviais bylos duomenimis nenustatyta jokių konkrečių būtinų atsargumo priemonių, kurių J. K. nesilaikė. Kaltinimas J. K. nepagrįstai grindžiamas ir aplinkybe, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 173 punktą, nes J. K. mėgindamas apvažiuoti dviratininką A. B. elgėsi kaip nurodyta Kelių eismo taisyklių 173 punkte.
J. K. ir jo gynėjo nuomone, ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas užsitęsė nepateisinamai ilgai. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Atsižvelgus į šią aplinkybę ir tai, kad J. K. bylos ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu administracinėmis nuobaudomis nebuvo baustas, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, vykdė jam paskirtas kardomąsias priemones, skirti jam bausmę už padarytą nusikaltimą nėra tikslinga.
Kasatorių teigimu, teismai nepagrįstai paskyrė J. K. uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams, nes byloje nenustatyta J. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o J. K. jokio specialaus išsilavinimo neturi ir didžiąją gyvenimo dalį dirbo vairuotoju.
J. K. ir jo gynėjas teigia, kad J. K. šioje baudžiamojoje byloje yra baudžiamas antrą kartą už tą pačią veiką. Anksčiau jis buvo nubaustas administracine tvarka už tai, kad įvykio metu vairavo transporto priemonę, neturėdamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Už tą patį pažeidimą jis ir vėl baudžiamas šioje baudžiamojoje byloje, todėl yra pažeistas draudimo bausti du kartus už tą pačią veiką principas. Kita vertus, už transporto priemonės, kurią vairavo J. K., draudimą pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį atsako transporto priemonės savininkas, t.y. UAB „T“, todėl šio Kelių eismo taisyklių pažeidimo inkriminavimas J. K. yra neteisėtas.
J. K. ir jo gynėjo nuomone, civilinis ieškinys išspręstas netinkamai, nes jis patenkintas pripažinus, kad J. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, o ši išvada, kaip matyti iš kasacinio skundo argumentų, yra nepagrįsta. Be to, teismai spręsdami civilinį ieškinį nesivadovavo gausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išsamiai išdėstyti neturtinės žalos vertinimo ir priteisimo kriterijai, netyrė faktinių motinos ir pilnamečio sūnaus ryšių, nevertino vyro ir žmonos, tėvo ir sūnaus šeiminių santykių, dvasinių išgyvenimų sunkumo.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokurorė J. Urbelienė prašo nuteistojo J. K. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad įvertindamas byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek J. K. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino liudytojo M. S. parodymų apie tai, kad dviratininkas metėsi į kelio vidurį, nes iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nurodė konkrečius ir detalius argumentus dėl liudytojo parodymų vertinimo. Prokurorės nuomone, byloje nebuvo būtina apklausti liudytoją V. T., nes liudytoja važiavo tuo pačiu automobiliu kaip ir liudytojas M. S. ir jos parodymai apie dviratininko veiksmus tapatūs liudytojo M. S. parodymams. Be to, liudytojos nurodomos aplinkybės teismo buvo įvertintos ištyrus kitus bylos duomenis. Prokurorė nesutinka su kasatorių argumentu, kad teismas netinkamai įvertino J. K. parodymus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas pagrįstai analizavo pirminius J. K. parodymus, gretino juos su kitais įrodymais, pasisakė dėl jų vertinimo motyvų ir įrodomosios reikšmės.
Prokurorė teigia, kad kasatorių argumentai dėl rungimosi principo pažeidimo iš tiesų išreiškia kasatorių nuomonę dėl įtariamojo teisių suvaržymo atliekant eksperimentą. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. K. buvo tinkamai informuotas apie eksperimento atlikimą, todėl ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai BPK 45 straipsnio reikalavimų nepažeidė. J. K. buvo informuotas apie ketinamą atlikti eksperimentą, jo laiką ir vietą 2008 m. rugpjūčio 1 d. išsiuntus jam pranešimą. Be to, iš M. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad imtasi kitų priemonių informuoti J. K. apie eksperimentą, jo vietą ir laiką, nes buvo nuvykta į J. K. namus, skambinta telefonu, kurį nurodė pats J. K., kalbėta su B. K., kuri pagal duomenis, nurodytus tiek J. K., tiek B. K., buvo jo žmona. Informuojama apie ketinamą atlikti procesinį veiksmą B. K. pasirašė, nepareiškė, kad J. K. nėra jos šeimos narys. Pažymėtina ir tai, kad įtariamojo dalyvavimas atliekant eksperimentą pagal BPK 197 straipsnio taisykles nėra privalomas. Kasatorių teiginiai, kad apie atliktą eksperimentą J. K. sužinojo tik baigus ikiteisminį tyrimą yra nepagrįsti, nes prokurorui leidus J. K. susipažinti su bylos duomenimis, J. K. įgijo galimybę su jais susipažinti nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. ir todėl turėjo galimybę pasinaudoti BPK 62 straipsnio numatyta apskundimo galimybe dar nepasibaigus ikiteisminiam tyrimui. Pažymėtina ir tai, kad susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga nei įtariamasis, nei jo gynėjas jokių prašymų ir pastabų nepateikė.
Prokurorė nurodo, kad eksperimento duomenys teismo pagrįstai pripažinti įrodymais, nes eksperimentas atliktas esant natūralaus apšvietimo sąlygoms maksimaliai artimoms buvusioms įvykio metu, eksperimento metu naudotas identiškas automobilis, turintis identišką apšvietimo sistemą, eksperimentinius važiavimus atliko du vairuotojai, kiekvienas jų pakartodamas eksperimentinį važiavimą tris kartus. Atliekant eksperimentą, buvo siekiama patikrinti kliūties, nagrinėjamu atveju dviratininko, matomumą tamsiu paros metu iš važiuojančio automobilio „Scania“, todėl paminėtų atkurtų sąlygų visumos pakako patikimiems eksperimento duomenims gauti.
Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismų praktikoje nėra suformuota taisyklė, kad tik kategoriška specialisto ar eksperto išvada gali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-228/2009 tokia taisyklė nėra suformuluota. Be to, pati specialisto išvada grindžiama ne prielaidomis, bet bylos duomenimis, užfiksuotais kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir apskaičiavimais. Specialisto išvadoje atsakyta į visus klausimus, įskaitant ir keliamus kasaciniame skunde, dėl nukentėjusio veiksmų priežastinio ryšio su kilusiais padariniais, J. K. vairuojamo automobilio greičio prieš įvykį, automobilio ir dviratininko tarpusavio padėties susidūrimo metu. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas apklausė specialisto išvadą pateikusį E. M., kuris patvirtino specialisto išvadoje pateikiamas išvadas ir paaiškino kaip jos padarytos. Dėl to specialisto išvada nekelia abejonių ir ją teismai įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Prokurorės teigimu, byloje yra nustatytas priežastinis ryšys tarp J. K. veikos ir kilusių padarinių. J. K. ir jo gynėjas nepagrįstai teigia, kad kaltinimas savo apimtimi yra perteklinis, nes jame nurodyti Kelių eismo taisyklių 53 ir 172 punkto (2006 m. spalio 5 d. nutarimo Nr. 975 redakcija) pažeidimai priežastiniu ryšiu nesusiję su padariniais. Kelių eismo taisyklių 172 punktas įpareigoja vairuotoją pasirinkti saugų greitį, atsižvelgiant į konkrečias tame punkte nurodytas aplinkybes, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, todėl įvertinus bylos aplinkybes, šis punktas kaltinime nurodytas pagrįstai. Kelių eismo taisyklių 53 punktas numato bendro pobūdžio pareigą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų padaryta žalos, jis nesietinas vien tik su draudimu naudotis mobilaus ryšio telefonu vairuojant automobilį, todėl ir šis punktas pagal faktines bylos aplinkybes kaltinime nurodytas pagrįstai.
Prokurorės manymu, nuteistasis ir jo gynėjas nepagrįstai tvirtina, kad J. K. yra antrą kartą baudžiamas už tą pačią veiką. Iš bylos duomenų matyti, kad J. K. yra pripažintas kaltu ir nubaustas administracine tvarka už tai, kad vairavo automobilį, kuris nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Aptartas reikalavimas yra numatytas Kelių eismo taisyklių 61.3 punkte, tačiau jis su kilusiais padariniais priežastiniu ryšiu nesusijęs ir dėl to J. K. baudžiamoji atsakomybė nagrinėjamoje byloje nėra grindžiama šio punkto pažeidimu. Taigi J. K. administracinės ir baudžiamosios atsakomybės pagrindai yra skirtingi, todėl J. K. pripažinimas kaltu dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, netrukdo jo pripažinti kaltu padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą veiką. J. K. argumentai, kuriais jis ginčija administracinio teisės pažeidimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenagrinėtini, nes nėra šios baudžiamosios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Prokurorės nuomone, kasatoriai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo dalies dėl įrodymų vertinimo, nes iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio ir kitos bylos medžiagos matyti, kad visi esminiai apeliacinio skundo argumentai buvo aptarti ir motyvuotai atmesti. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi atsakyti į esminius apeliacinio skundo argumentus, bet ne į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą apskritai. Aplinkybė, kad kasatoriai yra nepatenkinti apeliacinės instancijos teismo išvadomis apie faktines bylos aplinkybes ir jų vertinimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai nustatydamas ilgesnį uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą, BK 68 straipsnio taisyklių nepažeidė. Vien aplinkybė, kad J. K. didžiąją gyvenimo dalį dirbo vairuotoju, nėra pakankama priežastis neskirti jam baudžiamojo poveikio priemonės ar trumpinti jos taikymo laiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtoje teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.) baudžiamosiose bylose apžvalgoje pažymėta, jog vien tai, kad BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų atėmimą teisės dirbti šį darbą). Apžvalgoje konstatuota, kad teismas turi šią aplinkybę įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis, o nagrinėjamoje byloje šio reikalavimo buvo laikomasi.
Prokurorės teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme užsitęsė nepateisinamai ilgai, todėl nėra pagrindo dėl to švelninti J. K. paskirtą bausmę.
Prokurorė nurodo, kad civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti yra priteistas ne iš J. K., o iš UAB „T“, todėl J. K. šios nuosprendžio dalies apskųsti negali ir ji pagal BPK 367 straipsnio 2 dalies taisykles paliktina nenagrinėtina.
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. B. atstovas A. Jokūbauskas prašo nuteistojo J. K. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Atstovas nurodo, kad J. K. ir jo gynėjas nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagal nekategorišką specialisto išvadą, nes tokia teismų praktika nėra suformuota bent jau kasatorių nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai išvadas apie faktines bylos aplinkybes grindė liudytojos V. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes šie parodymai liudytojai neatvykus į teismo posėdį dėl svarbios priežasties teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti pagal BPK 276 straipsnio taisykles, o nuteistasis J. K. ir jo gynėjas sutiko su tokiu liudytojos parodymų tyrimu. Atstovas nesutinka su kasatorių argumentu, kad J. K. nebuvo tinkamai informuotas apie ketinimą atlikti eksperimentą, jo atlikimo vietą ir laiką, nes apie šį ikiteisminio tyrimo veiksmą buvo informuota B. K., gyvenanti toje pačioje vietoje kaip J. K. Be to, J. K. ir B. K., nors ir yra išsiskyrę, bet gyvena faktinėje santuokoje, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnams prisistatė kaip sutuoktiniai, gyvena toje pačioje gyvenamojoje vietoje, tokius duomenis teikia ir vaizdo įrašas, pridėtas prie A. D. V. civilinio ieškinio pareiškimo. Atstovas pažymi, kad be šeiminių santykių J. K. ir B. K. sieja ir pavaldumo darbe santykiai. Atstovo teigimu, nepagrįsti kasatorių argumentai dėl pažeistos teisės į gynybą ir rungimosi principo pažeidimo, nes pabaigus ikiteisminį tyrimą J. K. galėjo naudotis gynėjo pagalba ir susipažinęs su bylos medžiaga jokių pastabų ar prašymų nepateikė. Atstovo nuomone, eksperimentas atliktas nepažeidžiant BPK 197 straipsnio reikalavimų, nes jo atlikimo sąlygos neabejotinai buvo maksimaliai artimos tikroms įvykio aplinkybėms, eksperimentas pakartotas net šešis kartus, o aplinkybės, kad nuo įvykio eksperimento atlikimo metu buvo praėję du metai, jog jis atliktas kitu paros laiku ir metų laiku, kad nėra duomenų kaip per tą laiką pasikeitė kelio danga, kelkraščio būklė ir eismo intensyvumas, nepaneigia eksperimento metu gautų duomenų teisingumo. Atstovo manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai įvertino tiek kiekvieną surinktą įrodymą, tiek jų visetą. J. K. ir M. S. parodymai apie tai, kad dviratininkas darė staigų manevrą į kairę, paneigiami V. M. parodymais, kad apie lygiagrečias ar artimas lygiagrečioms dviratininko ir automobilio išilginės simetrijos ašis liudija dviračio rato deformacijos pobūdis. Specialisto išvada Nr. SE-239, priešingai nei teigia kasatoriai, yra paremta faktinių duomenų analize, o ne abejonėmis ir yra labai konkreti, joje atsakyta į visus užduotyje nurodytus klausimus. Atstovas pabrėžia, kad jokie nukentėjusio A. B. veiksmai nebuvo sąlyga eismo įvykiui kilti, nes jis nepažeidė Kelių eismo taisyklių 103, 104, 105, 108, 110.3 ar kitų punktų reikalavimų. A. B. vairuotas dviratis turėjo atšvaitus, jis važiavo tiesiai ne netinkamu žvyruotu kelkraščiu, bet važiuojamosios dalies kraštine dešine juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Byloje nėra duomenų, kad A. B. būtų važiavęs dviračių taku, nelaikęs bent viena ranka vairo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodytais motyvais paskyrė J. K. maksimalų uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priteisdami civilinį ieškinį vadovavosi teismų praktikoje suformuotas kriterijais neturtinei žalai atlyginti, civilinį ieškinį priteisė ne iš J. K., bet iš UAB „T“, todėl kasatoriaus argumentai dėl civilinio ieškinio atmestini.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 90 straipsnio 1 taikymo
BPK 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad specialistas, atlikęs pavestą objektų tyrimą, pateikia išvadą. Iš Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos viešosios tvarkos skyriaus Eismo priežiūros poskyrio užduoties Lietuvos teismo ekspertizės centrui matyti, kad Lietuvos teismo ekspertizės centrui pavesta atlikti eismo įvykio tyrimą, pridedant bylos medžiagą ir daiktinius įrodymus. Atlikus eismo įvykio tyrimą, buvo pateikta specialisto išvada Nr. 11-1839 (07)/11-180 (08), kurią kasatoriai apibūna kaip specialisto išvadą Nr. SE-239. Užduotyje atlikti eismo įvykio tyrimą keliami klausimai apie automobilio „Scania“ judėjimo greitį susidūrimo metu, apie A. B. veiksmų įtaką eismo įvykio kilimui. Iš specialisto išvados turinio matyti, kad specialistas į šiuos klausimus atsakė tokiu tikslumu, kurį jam leido pasiekti užfiksuoti bylos duomenys ir turimos mokslinės žinios. Aplinkybė, kad specialisto išvadoje pateikiami atsakymai į klausimus nėra tokie tikslūs, kaip pageidauja kasatoriai, nesuteikia pagrindo teigti, kad specialisto išvada yra nepateikta, pažeistos BPK 90 straipsnio 1 dalies taisyklės.
Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir BPK 7 ir 22 straipsnių taikymo
Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad buvo suvaržyta J. K. teisė dalyvauti tiriant įrodymus, o tuo pačiu pažeista jo teisė į gynybą, rungimosi principas. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį teisę dalyvauti tiriant įrodymus turi kaltinamasis, tuo tarpu įtariamasis pagal BPK 21 straipsnio 4 dalį tokios teisės neturi. Ši teisė įtariamajam nėra suteikta ir BPK 197 straipsnio taisyklėmis. Pagal BPK 22 straipsnio 1 dalį kaltinamasis yra nagrinėjimo teisme dalyvis. Vadinasi, įtariamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo įgyja teisę dalyvauti tiriant įrodymus tik tada, kai byla nagrinėjama teisme. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad atlikus eksperimentą nedalyvaujant J. K., buvo pažeista jo teisė dalyvauti tiriant įrodymus. Kolegija pažymi, kad nagrinėjama teisinė situacija negali būti vertinama kaip teisės į gynybą pažeidimas, nes įtariamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo gali gintis nuo pareikšto jam įtarimo pasinaudodamas teisėmis susipažinti su bylos medžiaga, reikšti prašymus, apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus ar sprendimus. Be to, pabaigus ikiteisminį tyrimą ir perdavus bylą nagrinėti teisme, jis jau kaip kaltinamasis įgyja dar didesnes teises, numatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir kituose straipsniuose, kuriomis pasinaudodamas gali gintis nuo pareikšto kaltinimo. Kolegija pažymi, kad rungimosi principas dėl ikiteisminio tyrimo stadijos specifikos negali būti šioje stadijoje įgyvendinamas pilna apimtimi, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atlikus eksperimentą nedalyvaujant J. K., buvo pažeistas rungimosi principas. Kolegija pabrėžia, kad svarbi aplinkybė, dėl kurios nagrinėjamojoje byloje susiklosčiusi teisinė situacija negali būti vertinama kaip J. K. teisės dalyvauti tiriant įrodymus, teisės į gynybą ir rungimosi principo pažeidimas, yra ta, kad J. K. buvo tinkamai informuotas apie ketinamą atlikti eksperimentą, jo laiką ir vietą. Šią išvadą pagrindžiančius argumentus nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagrįstai ir išsamiai išdėstė apygardos teismas, todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutikdama su jais dar kartą jų nekartoja. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, BPK 7 ir 22 straipsnių pažeidimų nebuvo padaryta.
Dėl BPK 197 straipsnio taikymo
Kasatoriai deklaratyviai teigia, kad eksperimento duomenimis negalima grįsti išvadų apie bylos aplinkybes, nes eksperimentas atliktas neatkūrus įvykio sąlygų, kaip to reikalauja BPK 197 straipsnis. Kolegija pažymi, kad eksperimento metu siekta nustatyti atstumą, iš kurio važiuojant automobiliu „Scania“, buvo galima pamatyti dviratininką. Šiai aplinkybei nustatyti kelio dangos pobūdis, kelkraščio būklė, eismo intensyvumas, automobilio „Scania“ stabdžių, padangų, tachografo būklė negali daryti jokios įtakos, todėl jų pasikeitimas pagrindo abejoti eksperimento metu užfiksuotais duomenimis nesuteikia. Atlikus automobilio „Scania“, kurį vairuodamas J. K. partrenkė dviratininką, techninę patikrą ir apžiūrą, jokių jo apšvietimo sistemos gedimų, išskyrus padarytus eismo įvykio metu, nenustatyta. Atliekant eksperimentą naudotas automobilis „Scania“, analogiškas tam, kurį vairuodamas J. K. partrenkė dviratininką A. B., todėl naudoto automobilio apšvietimo sistemos buvo analogiškos toms, kurios buvo J. K. vairuotame automobilyje. J. K. ir jo gynėjas, nors ir teigia, kad buvo negalima naudoti analogiško automobilio eksperimentui atlikti dėl to, kad eksperimento metu naudoto automobilio ir įvykio metu dalyvavusio automobilio apšvietimo sistemos gali būti skirtingos, tačiau jokių konkrečių apšvietimo sistemų skirtumų nenurodo, o iš bylos duomenų matyti, kad eksperimentui atlikti analogiškas automobilis parinktas pasitarus su šiais automobiliais prekiaujančios įmonės darbuotojais. Kolegija pažymi, kad eksperimentas atliktas toje pačioje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, imituojant pravažiuojančius priešpriešinio eismo juosta automobilius, atliekant eksperimentą pasirinktas laikas, kai natūralaus apšvietimo ir meteorologinės sąlygos buvo itin artimos buvusioms eismo įvykio metu. Aplinkybė, kad atliekant eksperimentą nedalyvavo nė vienas iš eismo įvykį mačiusių asmenų, kolegijos nuomone, nesuteikia pagrindo teigti, kad eksperimento metu nepavyko atkurti eismo įvykio sąlygų, nes siekta nustatyti atstumą, kuriuo galėjo būti matomas dviratininkas A. B., o ne patikrinti asmenų parodymus vietoje atkuriant jų veiksmus. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atliekant eksperimentą įvykio situacija buvo atkurta, o BPK 197 straipsnio taisyklės nebuvo pažeistos.
Dėl BPK 276, 279, 301 straipsnių taikymo
Kasatoriai pagrįstai nurodo, kad buvo pažeistos BPK 301 straipsnio taisyklės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nuosprendį be kitų įrodymų pagrindus J. K. ir liudytojos V. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais tiesiogiai jų neištyrus teisiamajame posėdyje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą BPK 276 straipsnio tvarka nebuvo ištirti nei J. K. kaip įtariamojo, nei liudytojos V. T. ikiteisminio tyrimo metu parodymai, o tik kaip dokumentai buvo ištirti šių asmenų apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolai. Nepaisydamas to, pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis grindė nuosprendį. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas ikiteisminio tyrimo metu duotų J. K., liudytojos V. T. parodymų neištyrė, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė šiais J. K. ir liudytojos V. T. parodymais, todėl ir apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio taisykles. Kolegijos nuomone, padarytas pažeidimas nėra esminis, nes šių įrodymų teikiami duomenys nekeičia byloje surinktų įrodymų viseto vertinimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to buvo iš esmės suvaržytos kaltinamojo teisės ar buvo sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, tirdami J. K. ir liudytojos V. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, BPK 276, 279 straipsnių taisyklėmis nesivadovavo, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeisti šių straipsnių reikalavimai.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo, 44 straipsnio 6 dalies taikymo
Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad nagrinėjant bylą teisme neištirta nukentėjusio, jo dviračio ir automobilio tarpusavio padėtis eismo įvykio metu. Iš užduoties atlikti eismo įvykio tyrimą matyti, kad viena iš aplinkybių, kurias ištirti pavesta specialistui atliekant eismo įvykio tyrimą, buvo nustatyti, kokioje padėtyje buvo nukentėjęs A. B., jo vairuojamas dviratis ir J. K. vairuojamas automobilis (T. 2, b. l. 59-60). Atlikus objektų tyrimą, buvo pateikta specialisto išvada Nr. 11-1839(07)/11-180(08), kurioje nurodyta, kad pirminio smūginio kontakto metu automobilis priekinės plokštumos dešine puse, apie 0,3 metro atstumu nuo dešinio šono, kontaktavo su dviračio užpakaliniu ratu; šiuo momentu dviračio ir automobilio išilginės simetrijos ašys buvo lygiagrečios ar artimos lygiagrečioms (T. 2, b.l. 62-69). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dėl nukentėjusio A. B., jo dviračio ir J. K. vairuojamo automobilio „Scania“ tarpusavio padėties buvo apklaustas specialistas V. M.. Vadinasi, kasatorių nurodoma aplinkybė bylą nagrinėjusių teismų buvo tiriama ir nustatyta pagal specialisto išvados duomenis, specialisto parodymus, todėl nėra pagrindo teigti, kad neištyrus nagrinėjamos aplinkybės byla buvo ištirta neišsamiai. Kasatoriai, teigdami, kad nagrinėjama bylos aplinkybė nenustatyta, savo poziciją motyvuoja ir tuo, kad šiai aplinkybei nustatyti buvo būtina pavesti ją atlikti skirtingų sričių specialistams, tačiau nenurodo kokių dar mokslo sričių žinios galėtų būti pasitelktos nustatant nukentėjusio A. B., jo dviračio ir J. K. vairuojamo automobilio tarpusavio padėtį eismo įvykio metu, taip jie nenurodo, kodėl abejonių kelia specialisto išvada Nr. 11-1839(07)/11-180(08) ir specialisto V. M. parodymai. Išnagrinėjusi bylos duomenis, teisėjų kolegija, aplinkybių, dėl kurių reikėtų skirti kompleksinį tyrimą nagrinėjamai aplinkybei ištirti, nenustatė. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad bylos aplinkybės nėra ištirtos išsamiai, nes netirti A. B. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, jų įtaka priežastiniam ryšiui su eismo įvykiu, J. K. galimybė išvengti eismo įvykio, nes būtent šios aplinkybės buvo tirtos specialisto išvadoje, atliekant eksperimentą. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bylos aplinkybės buvo ištirtos išsamiai ir šiuo aspektu BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklės nebuvo pažeistos.
Kasatoriai deklaratyviai teigia, kad pagal teismų praktiką tik kategoriška specialisto išvada kaip įrodymų viseto dalis gali būti pagrindas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nes nutartyje, priimtoje kasacinėje byloje Nr. 2K-228/2009, tokių teiginių nėra. Ši teismų praktika nėra suformuota ir jokiomis kitomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“ skelbtomis nutartimis, kituose tame pačiame biuletenyje skelbtuose teismų praktikos apibendrinimuose. Vadinasi, teismai grįsdami išvadas apie faktines bylos aplinkybes byloje surinktų įrodymų visetu, tarp kurių ir specialisto išvados Nr. 11-1839 (07)/11-180 (08) duomenimis, nuo teismų praktikos nenukrypo, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.
Kasatoriai nepagrįstai tvirtina, kad teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė principą, kad visi neaiškumai aiškintini kaltinamojo naudai. Kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes jų nepavyksta pašalinti (kasacinės bylos Nr. 2K-34/2009; 2K-190/2009; 2K-32/2010). Nagrinėjamoje byloje abejonės pavyko pašalinti palyginus vienų įrodymų teikiamus duomenis su kitų įrodymų teikiamais duomenimis. Antai, automobilio „Scania“ greitis prieš susidūrimą buvo nustatytas įvertinus ne tik duomenis, kuriuos teikia J. K. parodymai, bet atsižvelgus į įrodymų visetą, kurį sudaro specialisto išvada Nr. 11-1839 (07)/11-180 (08), tachografo lapo originalo duomenys. Išvada apie nukentėjusio A. B. veiksmus eismo įvykio metu nustatyta ne tik pagal J. K. ir M. S. parodymus nagrinėjant bylą teisme, bet atsižvelgus į įrodymų visetą, kurį sudaro specialisto išvada, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, dviračio techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolas, dviračio pateikimo protokolas, dviračio papildomos techninės būklės ir apžiūros protokolas.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįsdamas nuosprendį J. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nebuvo teismo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, pažeidė BPK 301 straipsnio taisykles. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų neištyrė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams neištyrus J. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, negali pasisakyti dėl to, ar pirmosios instancijos teismas vertindamas J. K. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, pažeidė neaiškumų aiškinimo kaltinamojo naudai principą, nes tai padarydama teisėjų kolegija pati pažeistų BPK 301 straipsnio 1 dalies taisykles.
Dėl BPK 332 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių J. K. apeliacinio skundo motyvų. Palyginusi J. K. apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakymai į apeliacinio skundo argumentus galėjo būti detalesni ir išsamesni, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad į apeliacinio skundo argumentus nebuvo atsakyta. Antai, apeliacinio skundo argumentai dėl J. K., liudytojo M. S., specialisto išvados Nr. 11-1839 (07)/11-180 (08) vertinimo buvo atmesti atsižvelgus į nuosprendyje aptartą įrodymų visetą, argumentai dėl eksperimento atlikimo tvarkos atmesti paaiškinant, kodėl ši tvarka nebuvo pažeista, motyvai dėl būtinybės skirti kompleksinę tyrimą atmesti, nes ši aplinkybė nustatyta byloje jau surinktais įrodymais, motyvai dėl kai kurių traumų įtakos nukentėjusio mirčiai paneigti specialisto išvados duomenimis, kad mirtį sukėlė politrauma, argumentai dėl nukentėjusio A. B. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų atmesti, nes tokių pažeidimų nebuvo nustatyta (T.4, b.l.183-190).
Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasatoriai tvirtina, kad su eismo įvykio kilimu priežastiniu ryšiu yra susiję ne J. K., bet nukentėjusio A. B. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, numatyti 103, 104, 105, 108, 110.3 punktuose (redakcija galiojusi nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2007 m. sausio 1 d.). Kolegijos nuomone, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjęs A. B. važiavo ne kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, kad vairuodamas dviratį bent viena ranka nelaikė jo vairo, kad A. B. ketino sukti į kairę, apsisukti, pervažiuoti į kitą kelio pusę, kad įvykio vietoje būtų dviračių takas ir nukentėjęs A. B. nebūtų juo važiavęs, todėl deklaratyvūs kasatorių teiginiai, kad A. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 105, 108, 110.3 punktų reikalavimus. Iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kelkraštis nebuvo asfaltuotas ar betonuotas, todėl šiuo atveju A. B. važiuodamas kelio važiuojamąja dalimi kuo arčiau jos dešiniojo krašto nepažeidė Kelių eismo taisyklių 104 punkto reikalavimų. Kasatoriai pagrįstai nurodo, kad A. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 103 punkto reikalavimus važiuodamas keliu tamsiu paros metu priekyje nedegant baltos šviesos žibintui, tačiau, kolegijos manymu, ši aplinkybė nėra priežastiniu ryšiu susijusi su eismo įvykio kilimu, nes J. K. vairuojamas automobilis artėjo prie A. B. vairuojamo dviračio iš jo galinės dalies, kur žibintas šviesos negalėjo skleisti. Atkreiptinas dėmesys, kad A. B. dviratis galinėje dalyje turėjo pritvirtintą raudonos spalvos atšvaitą, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 102 punktas, o atlikus eksperimentą nustatyta, kad dviratininkas buvo matomas daug didesniu atstumu nei buvo reikalingas tam, kad J. K. suvaldytų vairuojamą automobilį išvengdamas dviratininko A. B. partrenkimo.
Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje surinktais įrodymais nustatyti J. K. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. Kelių eismo taisyklių 172 punkte numatyta vairuotojo pareiga neviršyti leistino greičio ir atsižvelgus į važiavimo sąlygas pasirinkti jį tokį, kad bet kada galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, 173 punkte nustatyta vairuotojo pareiga atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, jeigu jis gali tai pastebėti, sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, 53 punkte numatyta bendra pareiga laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, elgtis taip, kad nekiltų grėsmė kitų eismo dalyvių saugumui. J. K. nagrinėjamoje byloje yra nuteistas už tai, kad nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, važiavo viršydamas leistiną greitį, turėdamas galimybę pastebėti kliūtį – dviratininką, laiku jo nepastebėjo, nesulėtino greičio, nesustabdė automobilio, todėl susidūrė su dviračiu, vairuojamu A. B. ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo nukentėjęs A. B. Kasatoriai deklaratyviai teigia, kad J. K. nepažeidė Kelių eismo taisyklių 173 punkto mėgindamas apvažiuoti dviratininką, nes pagal Kelių eismo taisyklių 173 punktą apvažiuoti kliūtį galima tik tada, kai tai galima padaryti nekeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Iš liudytojo M. S. parodymų ir kitų bylos duomenų matyti, kad tuo metu priepriešine eismo juosta važiavo automobiliai, todėl saugiai apvažiuoti dviratininką J. K. nebuvo galimybės ir jis turėjo rinktis vieną iš dviejų likusių elgesio variantų, t.y. sulėtinti greitį arba sustabdyti vairuojamą automobilį. J. K. kaltė nusikaltimo padarymu pagrįstai grindžiama aplinkybe, kad jis viršijo leistiną greitį, nes važiuodamas leistinu greičiu jis būtų turėjęs didesnę galimybę laiku pastebėti kliūtį – dviratininką, suvaldyti automobilį, kad išvengtų susidūrimo su dviračiu, vairuojamu A. B. J. K. kaltė nusikaltimo padarymu pagrįstai grindžiama ir aplinkybe, kad jis pažeidė pareigą laikytis būtinų atsargumo priemonių, elgtis taip, kad nekiltų grėsmė kitų eismo dalyvių saugumui, nes jis nebuvo atidus ir laiku nepastebėjo kliūties, nors tokią galimybę turėjo.
Dėl BK 2 straipsnio 6 dalies taikymo
Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad J. K. nagrinėjamoje byloje yra antrą kartą baudžiamas už tą pačią veiką. Iš administracinių teisės pažeidimo protokolo kopijos matyti, kad J. K. administracine tvarka nubaustas už tai, kad jis, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 61.3 punktą, 2006 m. spalio 23 d. vairavo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą automobilį „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnio 6 dalyje (T. 1, b.l. 17). J. K. kaltė nusikaltimo padarymu nagrinėjamoje byloje yra grindžiama aplinkybėmis, kad jis pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 172, 173 punktus, viršijo leistiną greitį, turėdamas galimybę laiku pastebėti kliūtį, jos nepastebėjo, nestabdė automobilio ir dėl to susidūrė su kliūtimi – dviračiu, vairuojamu A. B., taip sukeldamas eismo įvykį, kurio metu žuvo nukentėjęs A. B.. Iš to darytina išvada, kad J. K. administracinės ir baudžiamosios atsakomybės pagrindai yra skirtingi ir šioje baudžiamojoje byloje jis nėra baudžiamas antrą kartą už tą pačią veiką.
Dėl bausmės švelninimo
Išnagrinėjusi bylos duomenis teisėjų kolegija nenustatė, kad baudžiamojoje byloje būta nepateisinamų procesinių delsimų. Ikiteisminis tyrimas užtruko dėl to, kad siekiant išsamiai ištirti bylos aplinkybes reikėjo gauti specialisto išvadą apie eismo įvykio technines priežastis ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, atlikti eksperimentą, kurio metu būtų kiek galima tiksliau atkurtos įvykio aplinkybės. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko dėl proceso dalyvių neatvykimo į teismo posėdį. Pažymėtina, kad vienas posėdis buvo atidėtas dėl J. K. ligos, vienas posėdis dėl J. K. gynėjo užimtumo, vienas dėl J. K. gynėjo atostogų. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, kolegija mano, kad nėra pagrindo švelninti J. K. bausmę ar jos išvis neskirti dėl nepateisinamų procesinių delsimų.
Dėl BK 68 straipsnio taikymo
Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas prailgindamas J. K. paskirto uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trukmę nuo teismų praktikos nenukrypo, baudžiamojo poveikio priemonę individualizavo tinkamai. Iš bylos duomenų matyti, kad J. K. anksčiau administracine tvarka baustas už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, eismo taisykles vėl pažeidė praėjus nedideliam laiko tarpui nuo pirmojo pažeidimo padarymo, įvykio metu vairavo automobilį, kuris nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl darytina išvada, kad J. K. sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ir yra tikslinga jam skirti apeliacinės instancijos teismo nustatytos trukmės uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.
Dėl civilinių ieškinių
Kolegijos nuomone, civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo byloje išspręsti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, nenukrypstant nuo teismų praktikos, todėl kasatoriaus argumentai dėl civilinio ieškinio yra atmestini. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ryšiai tarp nukentėjusio A. B. ir jo motinos A. D. V., tarp nukentėjusio ir jo žmonos L. B. bei sūnaus E. B., nebuvo glaudūs.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad skundžiami nuosprendžiai neperžengiant kasacinio skundo ribų yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r ė :
Nuteistojo J. K. ir jo gynėjo A. Degulio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai: Viktoras Aidukas
Antanas Klimavičius
Rimantas Baumilas
