D. K. pagal BK 129 str., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-571/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1; 2.4.7; 2.1.15.1.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. ir nuteistojo A. K. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžio teisėtumo ir teisingumo.

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vienuolikai metų, ją atliekant pataisos namuose. A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo D. K. priteistas 10 460 Lt laidojimo ir kapo priežiūros (paminklo pastatymo) išlaidų atlyginimas nukentėjusiajai I. B., taip pat – po 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo I. B. ir V. B., D. B. atstovei pagal įstatymą R. Š. R. Š. ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo jai ir dėl vienkartinės sumos vaiko išlaikymui atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendis: A. K. nusikalstama veika iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį, paskiriant laisvės atėmimo bausmę aštuoneriems metams, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo ir atliktos bausmės laikas nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo sulaikymo dienos.

Iš nuteistųjų D. K. ir A. K. solidariai priteista: 10 460 Lt laidojimo ir kapo sutvarkymo (paminklo pastatymo) išlaidų atlyginimo nukentėjusiajai I. B.; po 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo I. B. ir V. B.; 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas D. B. ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo R. Š. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Benedikto Stakausko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

D. K. ir A. K. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe pagal išankstinį susitarimą sunkiai sužaloti ar nužudyti V. B. dėl anksčiau įvykusių jų tarpusavio konfliktų, tyčia jį nužudė, t. y. D. K. pakvietus brolį A. K. vykti kartu į susitikimą su nukentėjusiuoju, automobiliu „Audi A6“ (duomenys neskelbtini), kuriame buvo laikomi užtaisyti šoviniais fabrikinės gamybos 16 mm kalibro lygiavamzdis nupjautavamzdis „ZK“ modelio medžioklinis šautuvas, fabrikinės gamybos 6 mm kalibro revolveris „Kora BRNO“ bei du fabrikinės gamybos 9 mm kalibro revolveriai “ME 38 Compact-G“, 2008 m. lapkričio 12 d., apie 10 val., nuvyko į su V. B. sutartą susitikimo vietą Tauragės rajone, Sakalinės miške. D. K., išlipęs iš automobilio ir pasiėmęs medžioklinį lygiavamzdį nupjautavamzdį šautuvą „ZK“, iš ne didesnio kaip dviejų metrų atstumo per automobilio priekinį stiklą šovė į automobilyje „VW Passat“ vairuotojo vietoje sėdintį V. B. Tuo pačiu metu A. K., paėmęs iš automobilio salono du šaunamuosius ginklus – revolverius „ME 38 Compac-G“, užtaisytus garso šoviniais ir guminiais šratais, atidarė V. B. vairuojamo automobilio priekines dureles ir ne mažiau kaip tris kartus iššovė sužeistam V. B. į galvą, krūtinę ir kairiąją šlaunį. Nuo šautinio-kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo su plaučių, širdiplėvės maišelio, širdies dešiniojo skilvelio diafragmos ir kepenų vientisumo pažeidimo, išsivysčiusio kraujavimo į širdiplėvės maišelį, krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes V. B. 2008 m. lapkričio 12 d., apie 11.10 val., Tauragės rajono ligoninėje mirė. Tokiais savo veiksmais D. K. ir A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje;

D. K. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis: 2005–2006 m. laikotarpiu, tikslesnis laikas nežinomas, Šilalės mieste iš nenustatyto asmens, neturėdamas leidimo įgyti ir laikyti šaunamojo ginklo, įgijo 16 mm kalibro medžioklinį lygiavamzdį šautuvą „ZK“, kurį iki 2008 m. lapkričio 12 d., kaip ir du 16 mm kalibro šovinius, neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini);

2008 m. rugpjūčio mėnesį nuteistasis neteisėtai pasigamino aštuonis šaudmenis – į 6 mm kalibro „Flobert“ tipo šovinius pripylė parako, taip padidindamas turėtų šovinių kinetinę energiją, kuri viršija šaudmenų, skirtų „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, keliamus energetinius reikalavimus. Pagamintus šovinius įdėjo į turimą revolverį „Kora Brno“, o šį revolverį su neteisėtai pagamintais šoviniais neteisėtai laikė toje pačioje gyvenamojoje vietoje;

2008 m. lapkričio 12 d., apie 10 val., minėtą šaunamąjį ginklą – fabrikinės gamybos 16 mm kalibro lygiavamzdį šautuvą „ZK“ su dviem šoviniais bei aštuonis neteisėtai pagamintus 6 mm kalibro „Flobert“ tipo šovinius, pripiltus parako, automobiliu neteisėtai gabeno iš savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini, į Tauragės rajone esantį Sakalinės mišką, o po to, apie 11 val., minėtą ginklą ir šaudmenis parvežė atgal į Tauragę ir paliko automobilyje prie „Ginaros“ degalinės S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendį. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normas. Kasacinio skundo autorius savo kaltę pripažįsta nuo pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir teigia, kad jo brolis A. K. nei aktyviais veiksmais, nei neveikimu neprisidėjo prie V. B. nužudymo (nebuvo informuotas apie turimus ginklus, vykimo susitikti su nukentėjusiuoju tikslus, nepažinojo nukentėjusiojo, nesitarė dėl nužudymo ir nebuvo bendrininku). Pasak kasatoriaus, jis nesiruošė nušauti nukentėjusiojo ir ginklą panaudojo tik supratęs, jog prieš jį pirmą bus panaudotas ginklas. Šiam veiksmui turėjo įtakos ir iš paskos jį persekiojęs automobilis su nukentėjusiojo draugais, kurie, jo manymu, kėsinosi juos sumušti. Kasatorius taip pat nurodo, kad pats dar nepaskelbus paieškos atvyko į Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ir prisipažino nužudęs V. B. Kasatorius reiškia nepasitenkinimą, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė visos bylos medžiagos, nevertino visų įrodymų, o vertindamas tik liudytojų V. K., E. V., G. Ž. nenuoseklius parodymus padarė neteisingą išvadą dėl jo brolio A. K. bendrininkavimo nužudant V. B. Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punktu, 8 punkto 7 papunkčiu bei BK 24 straipsnio 3 dalimi, aiškindamas bendrininkavimo požymius ir teigdamas, kad jo brolio buvimas šalia nebuvo priežastis nužudyti nukentėjusįjį. Be to, kasatoriaus nuomone, teismas rėmėsi prielaidomis, kad V. B. nužudytas jam ir A. K. bendrininkaujant, o tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punktui. Kasatorius atkreipia teismo dėmesį į tai, kad neteisėtai ir nepagrįstai patenkintas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos (20 000 Lt solidariai priteisiant iš jo ir brolio) atlyginimo. Kasatorius pažymi, kad teismas nenurodė materialinės teisės normos, kuria rėmėsi nustatydamas neturtinę žalą R. Š., ir abejoja, ar ji neįregistravusi partnerystės su nukentėjusiuoju CK 3.229 straipsnyje įtvirtintais pagrindais turi teisę pagal CK 6.284 straipsnio normą į žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendį. Taip pat jis nurodo, kad teismas nepagrįstai veiką perkvalifikavo ir atitinkamai iš jo ir D. K. priteisė nukentėjusiesiems turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas perkvalifikuodamas veiką neteisingai nurodė, kad nužudant V. B. jį ir D. K. siejo išankstinis susitarimas, nors byloje tai patvirtinančių įrodymų nėra (kasacinė nutartis Nr. 2K-43/2010). Tokią išvadą teismas daro remdamasis prielaidomis, ne jo ir D. K., bet nukentėjusiojo V. B. draugų V. K., E. V., G. Ž. prieštaringais ir nuosprendyje neaptartais parodymais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Anot kasatoriaus, teismo išvada dėl netikėtumo efekto sukėlimo ne kartą teistiems vyrams yra nepagrįsta. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad degalinėje po įvykio buvo susitikę visi tiesioginiai liudytojai (V. K., E. V., G. Ž.) galėję aptarti ir suderinti parodymus dėl V. B. nužudymo. Kasatorius nurodo, kad neatsižvelgta į prieštaringus G. Ž. parodymus (pirminėse apklausose parodė, kad nepažino įvykyje dalyvavusių asmenų, nežino, kas šovė į V. B.; ikiteisminio tyrimo 2008 m. lapkričio 13 d. metu (b. l. 177– 178) nurodė, kad bendravo su nužudytuoju telefonu ir susitiko, matė jį sužeistą, nuvežė į ligoninę; 2008 m. lapkričio 15 d. nurodė, kad matė šovusįjį (duomenys neskelbtini), tačiau antrąjį šovusįjį du kartus, nors ir matė, tačiau atpažinti negalėtų (b. l. 189); apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad jis ir D. K. kartu iššoko iš automobilio, nors to ikiteisminio tyrimo metu nenurodė nė vienas liudytojas). Kasatoriui neaišku, kokių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, neva jis supratęs ir pritaręs brolio D. K. šovimui į V. B. Kasatorius pažymi, kad jis nežinojo apie brolio D. K. nusipirkus ir persidarytus ginklus, važiavimą susitikti kartu pasiimant ginklus. Kasatorius, remdamasis Kriminalistinių tyrimų biuro specialisto išvada (perdirbtais revolveriais,,Kora Brno,,,ME 38 Compact–G” nušauti žmogaus neįmanoma, šauta iš vieno ginklo), teigia, kad jo šūviai į V. B. jokios įtakos neturėjo, nes nukentėjusiojo mirtį sukėlė D. K. šūviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 4 punktas,,atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys.)

Atsiliepimu į nuteistųjų D. K. ir A. K. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo skundus atmesti. Prokurorės teigimu, kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamas atskirų bylos įrodymų vertinimas ir pateikiamos savos faktų interpretacijos, nenagrinėtini (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Prokurorė nurodo, kad abu kasatoriai iš esmės ginčija A. K. kaltę padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, neigia buvus susitarimą nužudyti V. B., įrodymų pakankamumą ir įrodymų vertinimą, bei teigia, kad A. K. padaryta nusikalstama veika tinkamai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Prokurorės nuomone, bylos medžiaga patvirtina, kad teismas A. K. kaltę pagrindė ne prielaidomis ar abejotinais įrodymais, o tinkamai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Šiuos savo teiginius prokurorė pagrindžia remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl nužudymų bendrininkaujant (kasacinės nutartys Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-523/2009) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punktu. Toliau atsiliepime prokurorė dėsto kasatorių susitarimą nužudyti konkliudentiniais veiksmais ir veikimą neapibrėžta tyčia. Prokurorė tvirtina, kad liudytojų V. K., E. V., G. Ž. parodymai buvo nuoseklūs, konkretūs, patvirtinti kitais bylos įrodymais ir teismas pagrįstai juos pripažino patikimais. Prokurorės teigimu, teisėtai ir pagrįstai priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas R. Š. iš nuteistųjų D. K. ir A. K., nepažeidžiant CK 6.250 straipsnio, 6.284 straipsnio 1 dalies, 6.63 straipsnio 2 dalies, 6.279 straipsnio 1 dalies nuostatų (kasacinės nutartys Nr. 2K-853/2007, 3K-3-351/2007).

Atsiliepimu į kasatorių D. K. ir A. K. kasacinius skundus nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai I. B., V. B., R. Š. prašo skundus atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai išnagrinėjo baudžiamosios bylos medžiagą, tinkamai įvertino byloje tiesioginių nusikaltimo padarymo liudytojų parodymus bei kitus surinktus įrodymus ir pagrįstai abu brolius nuteisė už V. B. tyčinį nužudymą. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų teigimu, civiliniai ieškiniai pagrįstai priteisti atlyginti solidariai iš abiejų nuteistųjų, nes turtinę ir neturtinę žalą jie padarė savo bendrais nusikalstamais veiksmais.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo (BK 129 straipsnio 1 dalis)

Nuteistieji kasaciniuose skunduose ginčija A. K. kaltumą dėl V. B. nužudymo, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, prioritetą suteikdamas šališkiems ir prieštaringiems liudytojų parodymams. Tokie teiginiai atmestini, kaip neatitinkantys bylos medžiagos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, todėl iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Bylos medžiaga rodo, kad A. K. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos teisiamojo posėdžio metu patikrintų, leistinų ir patikimų įrodymų visuma. Kaltumas įrodytas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 6 punktas)

Nuteistojo A. K. dalyvavimą ir jo vaidmenį nužudant V. B. teismas nustatė, remdamasis liudytojų V. K., G. Ž., E. V. parodymais, jų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, įvykio vietos ir automobilių apžiūros protokolais, teismo medicinos specialisto bei balistinį tyrimą atlikusio specialisto išvadomis, kaltinamųjų D. K. ir A. K. parodymais ta apimtimi, kiek jie atitinka bylos duomenų visumą. Pagal liudytojo V. K. parodymus į nukentėjusįjį V. B., sėdėjusį už automobilio „VW Passat“ vairo, šaudė iš automobilio „Audi A6“ tuo pačiu metu išlipę abu nuteistieji: iš nupjautavamzdžio medžioklinio šautuvo per automobilio priekinį stiklą šovė D. K., o A. K., laikydamas rankose du revolverius, ne mažiau kaip tris kartus į nukentėjusįjį šovė per atidarytas automobilio dureles nuo vairuotojo pusės. Šie parodymai iš esmės sutapo su liudytojų G. Ž., E. V. parodymais. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, teismas neturėjo jokių teisinių ir loginių kliūčių vadovautis šiais liudytojų parodymais. Jie atitinka duomenis, gautus iš Kriminalistinių tyrimų biuro specialisto išvados, automobilių apžiūros protokolų (pavyzdžiui, automobilyje „Audi A6“, kuriuo į įvykio vietą važiavo nuteistieji, rasti keturi šaunamieji ginklai – lygiavamzdis medžioklinis šautuvas su nupjautu vamzdžiu ir trys revolveriai; V. B. priklausiusio automobilio „VW Passat“ priekinis stiklas vairuotojo pusėje peršautas, jame kiaurinė 4 cm diametro skylė), taip pat iš teismo medicinos specialisto išvados. Iš šios specialisto išvados matyti, kad V. B. kūne (krūtinėje, veide, pakaušyje, šlaunyje) esantys šautiniai sužalojimai padaryti skirtingais ginklais. Nukentėjusysis mirė nuo šautinio–kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo, padaryto lygiavamzdžiu šaunamuoju ginklu, užtaisytu švininiais šratais (T. 1, b. l. 24-28).

Teismų praktikoje išaiškinta, kad nužudymų bylose keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai, jei nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-485/2008, 2K-324/2009, 2K-523/2009). Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra ne suduotų smūgių visuma, bet konkretūs vieno asmens suduoti smūgiai, teismas turi vadovautis ne tik išvada, kas sudavė mirtiną smūgį, bet ir atsižvelgti į susitarimo tarp bendrininkų buvimą, jo turinį, taip pat į tai, kad bendrininkai nusikaltimo padarymo metu turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Nužudymas, padarytas bendrininkaujant, yra tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Teismų praktikoje taip pat įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-485/2008, 2K-523/2009 ir kt.). Esant susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai pagal BK 129 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Be to, nebūtina, kad kiekvienas iš jų padarytų mirtinus sužalojimus, o pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2008, 2K-456/2008, 2K-523/2009 ir kt., taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, pripažino, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis A. K. padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Apie nuteistojo kaltės turinį sprendžiama remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize (tiek nuteistųjų parodymais, tiek objektyviaisiais bylos duomenimis). Objektyvieji bendrininkavimo požymiai šioje byloje akivaizdūs. Teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad tarp A. K. ir D. K. buvo susitarimas nužudyti V. B., pasireiškęs konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vienas kito neteisėtus veiksmus suprato ir jiems pritarė, taip išreikšdami tikrąją valią padarinių atžvilgiu. Nuteistųjų veiksmų bendrumą, suderinamumą ir kryptingumą rodo tokios aplinkybės: A. K. ir D. K. į nusikaltimo vietą atvyko kartu; išlipo iš automobilio vienu metu; abu rankose turėjo po du šaudymui jau paruoštus ginklus – D. K. pasiėmė 16 mm kalibro medžioklinį nupjautavamzdį šautuvą ir revolverį „Kora Brno“, o A. K. du revolverius „ME 38 Compac-G“, užtaisytus garsiniais šoviniais bei guminėmis kulkomis; iš karto užėmė šaudymui į nukentėjusįjį patogias pozicijas; abu be jokio atskiro signalo ar preteksto beveik vienu metu pradėjo šaudyti į V. B.; abu vienu metu išvyko iš įvykio vietos, palikdami sunkiai sužalotą nukentėjusįjį. Be to, A. K. tyčios kryptingumą rodo ir ta aplinkybė, kad jis ne tik nesistengė nutraukti smurtinių brolio veiksmų, bet priešingai, šaudė į sunkiai sužeistą nukentėjusįjį, taikydamas į gyvybiškai svarbias jo kūno vietas (galvą, krūtinę) iš pakankamai arti, akivaizdžiai suvokdamas, kad bendrais veiksmais su D. K. dalyvauja žmogaus gyvybės atėmimo procese. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis A. K. pritarė D. K. smurtiniams veiksmams, suvokė pavojingą jų bendrai daromos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali mirti, tačiau bendrais veiksmais sukeltiems padariniams, tarp jų ir nukentėjusiojo mirčiai, buvo abejingas, t. y. veikė neapibrėžta tyčia. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje BK 24 straipsnio 1, 3 dalių, 25 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos taikytos tinkamai, nuteistojo A. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo

Nuteistųjų A. K. ir D. K. nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ydingas, nes pagrįstas prielaidomis, atlikta įrodymų analizė neišsami, neaptarti įrodymų prieštaravimai. Kolegija pažymi, kad šie kasatorių argumentai prieštarauja bylos procesinių dokumentų turiniui.

Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas, laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, vadinasi, nagrinėjamu atveju taikytinos ir BPK 305 straipsnio normos. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja teismą išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad jo surašymui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti. Nuosprendyje detaliai aprašytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, inkriminuotos nuteistajam A. K., nurodytos priežastys, dėl kurių pirmosios instancijos teismas suklydo taikydamas baudžiamąjį įstatymą, pateikti įrodymų vertinimo, dėl kurių buvo kilę abejonių apygardos teismui, tyrimo rezultatai, argumentai jų tarpusavio susietumo ir patikimumo aspektais. Nuosprendyje taip pat išdėstyta, kodėl teismas kitaip vertina surinktus byloje įrodymus nei pirmosios instancijos teismas, kokiais įrodymais grindžiamos išvados dėl A. K. kaltumo, inkriminuojant nužudymą, kodėl teismas paneigia nuteistųjų pateiktus A. K. teisinančius argumentus dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nuosekliai paaiškinta faktinių aplinkybių nustatymo ir jų teisinio vertinimo logika. Įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo klausimai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir aptarti. Teismas A. K. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrindė ne prielaidomis ar abejotinais įrodymais, kaip kad teigia kasatoriai, o tinkamai ištirtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi: teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą, liudytojų V. K., G. Ž., E. V. parodymai buvo analizuojami ir vertinami ypač kruopščiai. Kadangi šių liudytojų parodymai buvo nuoseklūs, papildantys vieni kitus, be to, juos patvirtino ir kiti bylos įrodymai, teismas pagrįstai juos pripažino patikimais ir kartu su kitais bylos įrodymais pagrindė jais nuosprendį. Be to, kolegija atkreipia kasatorių dėmesį, kad liudytojo G. Ž. parodymai bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir nesikeitė nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui (T. 1, b. l. 189). Liudytojų V. K., G. Ž., E. V. parodymais apie A. K. ir D. K. veiksmų suderinamumą, naudojant šaunamuosius ginklus prieš nukentėjusįjį, vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. K. dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau kasatoriai dėl to nuosprendžio teisėtumo neginčijo ir šiuo skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Kolegija nesutinka su kasatoriaus D. K. skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai patenkino nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kasatoriaus nuomonė, kad R. Š. neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.284 straipsnio normą, nes nebuvo įregistravusi partnerystės su nukentėjusiuoju CK 3.229 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, nepagrįsta. Pagal CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 1.138 straipsnio 6 punkto, 6.250 straipsnio, 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatas asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi ne tik tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, bet ir asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos. Pagal susiformavusią teismų praktiką sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo klausimą, atsižvelgiama į išvardytų asmenų santykius su nukentėjusiuoju iki jo mirties. Šie santykiai turėtų būti nuolatinio pobūdžio, artimi, emociškai tvirti. Apeliacinės instancijos teismas, kruopščiai išanalizavęs faktinę bylos medžiagą, nustatė, kad nors nukentėjusioji R. Š. ir nukentėjusysis V. B. nebuvo oficialiai įregistravę santuokos, tačiau gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai, išlaikė ir rūpinosi jų abiejų vaiku, vedė bendrą ūkį, kartu prisidėjo prie faktinės šeimos gerovės kūrimo. Byloje nėra duomenų, paneigiančių R. Š. aiškinimus, kad jos santykiai su V. B. buvo tvirti ir artimi, kad juos siejo glaudūs tarpusavio dvasiniai, emociniai ryšiai. Natūralu, kad, žuvus V. B., nukentėjusioji patyrė dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus. Nustatydamas civilinei ieškovei R. Š. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino minėtas faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgęs į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį, vietoj nukentėjusiosios civiliniu ieškiniu prašyto 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisdamas 20 000 Lt. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus bei pagrįstai patenkino nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų teismų procesiniams sprendimams pakeisti ar panaikinti, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o skundžiamas procesinis sprendimas neperžengiant kasacinio skundo ribų pripažintinas teisėtu (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų D. K. ir A. K. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Egidijus Bieliūnas

Aldona Rakauskienė

Benediktas Stakauskas