Dėl nuolatinės statybų komisijos protokolo, statybos leidimo, pažymos pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo statinį nugriauti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-201-280/2013

Roma Rimkienė Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00707-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

22.4; 30.5; 44.5.2.8; 121.14; 121.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2013 m. balandžio 11 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

kolegijos teisėjų: Margaritos Dzelzienės, Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. S., J. S., Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-60-335/2012 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams V. S., J. S., Molėtų rajono savivaldybės administracijai, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretysis asmuo byloje – R. U., dėl nuolatinės statybų komisijos protokolo, statybos leidimo, pažymos pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo statinį nugriauti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2005-06-30 Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos protokolą Nr. P2-22-2, kuriuo pritarta 2005 metais A. P. firmos „Oikos“ parengtam gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) projektui, pripažinti negaliojančiu 2005-07-05 Molėtų rajono savivaldybės statytojui R. U. išduotą statybos leidimą Nr. P5-60, 2008-05-22 perrašytą V. S. vardu (Nr.P5-95), panaikinti gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinę registraciją, įpareigoti statytojus V. S. ir J. S. atsakovų V. S., J. S., Molėtų rajono savivaldybės administracijos bei Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento lėšomis per teismo nustatytą terminą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Ieškovas nurodė, kad 2005-06-07 R. U. buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. P4-I26, kuriuo savininkui buvo leista žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), projektuoti gyvenamąjį namą. Molėtų rajono savivaldybės nuolatinė statybos komisija 2005-06-30 posėdžio protokolu Nr. P2-22-2 suderino 2005 metais A. P. firmos „Oikos“ parengtą projektą dėl gyvenamojo namo statybos. 2005-07-05 Molėtų rajono savivaldybė R. U. išdavė statybos leidimą Nr. P5-60, kuriuo žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) leido statyti gyvenamąjį namą. 2005-07-28 R. U. su sutuoktine R. U. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 4247 bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), perleido J. S. ir V. S.. Pasikeitus žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkams, 2005-07-05 Molėtų rajono savivaldybės administracija išduotą statybos leidimą Nr. P5-60, 2008-05-22 sprendimu perrašė V. S. vardu (Nr. P5-95). Ieškovas pažymėjo, kad remiantis Nekilnojamojo turto kadastro registro duomenų bazės išrašu, šiam žemės sklypui yra nustatytos specialios naudojimo sąlygos, apribojančios savininkų nuosavybės teisę, kadangi ginčo žemės sklype yra įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai, kurių plotas – 1,28 ha; sklype nustatyta vandens telkinių apsaugos juosta ir zona, kurių plotas – 0,25 ha; nustatyti miško naudojimo apribojimai, plotas – 0, 97 ha. Ieškovas nurodė, kad prašomi pripažinti negaliojančiais administraciniai aktai yra neteisėti, nes prieštarauja jų priėmimo metu galiojusiems teisės aktų reikalavimams, draudžiantiems statybą miško žemėje. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pažymėjo, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame miško naudmenose, vykdomi statybos darbai, ir tokiais veiksmais yra pažeidžiamos imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios statybą miško žemėje. Ieškovas pabrėžė, kad miško žemė negali būti urbanizuojama, todėl gyvenamojo namo su pagalbiniais pastatais statyba joje negalima. Ieškovo teigimu, teisės aktai miško žemėje leidžia statyti tik medienos sandėlius ir kitus miško ūkio veiklai būtinus statinius. Prokuroras nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28¹ str. 2 d. 1 p., jeigu teismas savo sprendimu pripažįsta statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad niekas negali turėti jokių teisėtų lūkesčių statyti statinius miško žemėje, išskyrus tam tikros kategorijos Miškų įstatyme apibrėžtus objektus, todėl kaltė del tokios neteisėtos statybos miškų ūkio paskirties žemėje tenka ne tik neteisėtus statybos leidimus išdavusioms ar jų išdavimui pritarusioms valstybės ar savivaldybės institucijoms, bet ir dėl tokių leidimų besikreipiantiems ir tokią statybą vykdantiems asmenims.

Molėtų rajono apylinkės teismas 2012-12-21 sprendimu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu 2005-06-30 Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos protokolą Nr. P2-22-2, kuriuo pritarta 2005 metais A. P. firmos „Oikos“ parengtam gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) projektui; pripažino negaliojančiu 2005-07-05 Molėtų rajono savivaldybės statytojui R. U. išduotą statybos leidimą Nr. P5-60, 2008-05-22 perrašytą V. S. vardu (Nr. P5-95); įpareigojo atsakovus V. S. ir J. S. savo, taip pat Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti nebaigtą statinį: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); nusprendė panaikinti minėto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinę registraciją; pritesė iš V. S., J. S., Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento lygiomis dalimis 201,79 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad atsakovai V. S. ir J. S. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdo 2,25 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio 0,97 ha ploto dalis yra miško paskirties žemė, o 1,28 ha – žemės ūkio paskirties naudmenos. Atsakovai minėtą žemės sklypą įsigijo 2005-07-28 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 4247. Minėtos pirkimo – pardavimo sutarties 9 punkte pažymėta, kad pirkėjui V. S. buvo išaiškinta, jog perkamam žemės sklypui taikomi miško naudojimo apribojimai, tačiau nepaisant to, V. S., gavęs 2008-05-22 jo vardu perrašytą Molėtų rajono savivaldybės administracijos išduotą leidimą, ėmėsi neteisėtos gyvenamojo namo statybos miškų ūkio paskirties žemėje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įvertinus tai, jog teisinis reglamentavimas nesuteikė atsakovui V. S. teisės vykdyti statybą jam priklausančiame žemės sklype, konstatuotina, jog jis negalėjo turėti teisėtų lūkesčių realizuoti statytojo teises. Kaip kiekvienas atidus ir rūpestingas Lietuvos Respublikos pilietis atsakovas privalėjo suprasti, kad jo siekiamas tikslas – miško žemėje statyti gyvenamąjį namą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems statybos teisinius santykius reglamentuojantiems teisės aktams.

Molėtų rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2012-12-21 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-60-335/2012 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantė nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 215 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 13 punktu, 2005-06-07 statytojui R. U. Molėtų rajono savivaldybės administracija išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-126. Jo išdavimui pritarė ir neprieštaravo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kuris 2005-05-31 rašte Nr. S/sp-325 nurodė, kad gyvenamojo namo su priklausiniais statybos vieta turi būti parinkta žemės ūkio naudmenose, nepažeidžiant LR saugomų teritorijų įstatymo 20 str. reikalavimų ir išlaikant Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nuostatas. Molėtų rajono savivaldybės administracija pažymėjo, kad žemės sklypo, kuriame galimai buvo vykdomos neteisėtos statybos, 0,9700 ha sudaro miško žemė ir 1,2800 ha žemės ūkio paskirties žemė. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad jos išduoto „Statinio projektavimo sąlygų sąvado“ sąlygose reikalavimas gyvenamąjį namą projektuoti ne miško žemėje buvo išlaikytas ir leidimas išduotas statyti ne miško žemėje. Molėtų rajono savivaldybės administracija pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas ir dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas. Ieškovas savo ieškinyje teigė, kad Molėtų rajono savivaldybė, išduodama ginčijamą statybos leidimą Nr. P5-60, pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir kaip pagrindinį argumentą nurodė, jog 2006-03-14 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04, nutarime konstatavo, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsniui (2001-04-10 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), 26 str. 1 d. 3 p. Minėtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2006-03-14, o ginčijamas statybos leidimas išduotas 2005-07-05. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatomis ir 2011 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, teisės aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2005-07-05 išduotas statybos leidimas buvo galiojantis ir išduotas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei jų nepažeidžiant, o ginčijamas statybos leidimas 2008-05-22 perrašytas V. S. – naujojo statytojo vardu, nėra laikytinas naujai išduotu leidimu. Įgydamas žemės sklypą, atsakovas V. S. perėmė iš ankstesniojo savininko – statytojo teises bei pareigas, numatytas Statybos įstatyme. Apeliantė pažymėjo, kad ieškovas nepagrindė bei neįrodė viešojo intereso buvimo, nenurodė kokia reali žala gamtai, valstybei, visuomenei ar jos daliai yra padaryta ir koks jos dydis.

Atsakovai V. S. ir J. S. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2012-12-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantai pažymėjo, kad LR žemės įstatymo 21 str. 1 ir 2 punktuose nustatyta, jog žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovams priklausančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio. Apeliantai pabrėžė, kad naudojosi jiems priklausančiu žemės sklypu pagal pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį, kuri yra ne miškų ūkio, bet žemės ūkio paskirties. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad ginčo objektu esančiam žemės sklypui nustatyti apribojimai yra susiję su miško kirtimais, bet ne su pastatų statyba. Specialiose žemės sklypo ir miškų naudojimo sąlygose nėra numatyti apribojimai, kurie draustų šioje žemės sklypo dalyje statyti naują ūkininko ūkio sodybą su ūkinei veiklai reikalingais pastatais. Apeliantai pažymėjo, kad žemės sklypo įsigijimo metu galiojo LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto reglamento 2 punktas, kuris tuo metu leido vykdyti kitų pastatų statybą miškų ūkio paskirties žemėje. Statybos leidimas buvo išduotas taip pat galiojant šio nutarimo nuostatoms, todėl tuo metu atsakovai neturėjo jokio teisinio pagrindo abejoti, jog statybos leidimas išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. V. S. ir J. S. konstatavo, kad jų žemės sklypui nėra nustatyta tikslinė miškų ūkio paskirtis, o apribojimuose nebuvo nurodyta, jog miško žemės dalyje statyba nėra galima.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniu skundu prašė panaikinti 2012-12-21 Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-60-335/2012 dalyje dėl 2005-06-30 Molėtų rajono savivaldybės Nuolatinės statybų komisijos protokolo Nr. P2-22-2, kuriuo pritarta 2005 metais A. P. firmos „Oikos“ parengtam gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) projektui, pripažinimo negaliojančiu, 2005-07-05 Molėtų rajono savivaldybės statytojui R. U. išduoto statybos leidimo Nr. P5-60 pripažinimo negaliojančiu, įpareigojimo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui savo lėšomis prisidėti prie nebaigto statinio: gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nugriovimo; bylinėjimosi išlaidų iš Lietuvos Respublikos aplinkos misterijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento priteisimo, likusioje dalyje minėtą Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimui yra aktuali 2005 metais galiojusi Statybos įstatymo redakcija, kurioje nurodyta, kad savivaldybės meras (jo įgaliotas savivaldybės administratorius ar kitas savivaldybės administracijos tarnautojas), gavęs statytojo (užsakovo) Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 ar 7 dalyse nurodytą prašymą ir kitus dokumentus, perduoda juos Nuolatinei statybos komisijai, kuri privalo patikrinti ir nustatyti, ar statyba atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą) bei projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus. Tai reiškia, kad sprendimą dėl statybos leidimo išdavimo priima ne Nuolatinė statybų komisija, o vietos savivaldos institucija. Nuolatinė statybų komisija protokolu įformina statinio projekto patikrinimo rezultatus ir rekomenduoja savivaldybės merui (jo įgaliotam savivaldybės administratoriui ar kitam savivaldybės administracijos tarnautojui) išduoti ar neišduoti statytojui (užsakovui) jo prašomą statybos leidimą. Apeliantas padarė išvadą, kad teigiama Nuolatinės statybos komisijos rekomendacija dėl statybos leidimo išdavimo savaime nelemia statytojo (užsakovo) bei kitų suinteresuotų asmenų materialinių teisių ir pareigų, susijusių su statytojo (užsakovo) prašyme išduoti statybos leidimą nurodytų statinių statyba (siekiamais vykdyti statybos darbais), atsiradimo ar pasikeitimo, o tik sudaro prielaidas tolimesniems veiksmams šioje administracinėje procedūroje atlikti. Tokia Nuolatinės statybos komisijos rekomendacija negali būti laikoma savarankišku, teisines pasekmes sukeliančiu administraciniu aktu. Kadangi Nuolatinės statybos komisijos protokolas nėra savarankiškas administracinis aktas, jis negali būti pripažintas negaliojančiu.

LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas nurodė, kad 2005-05-31 R. U. pateikė išvadą dėl statinio projekto aplinkos apsaugos dalies, kurioje suformulavo reikalavimą parinkti gyvenamojo namo su priklausiniais statybos vietą žemės ūkio paskirties žemėje. Apeliantas pažymėjo, kad firmos „Geoksis“ topografinio plano pagrindu paruoštame sodybos kūrimo – gyvenamojo namo plano projekte akivaizdžiai matėsi, jog sodyba suprojektuota ne mišku apaugusiame plote. Projekte nurodyta informacija sutapo su VĮ „Registrų centras“ duomenis.

LR Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas atkreipė dėmesį, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše su istorija nurodyta, jog žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra žemės ūkio paskirties ir jį sudaro 1.28 ha žemės ūkio paskirties žemės naudmenos ir 0.97 ha – miško žemė.

Apeliantas nurodė, kad teisės teorijoje vyrauja visuotinai pripažintas principas, jog įstatymai atgal negalioja, t.y. teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo momentu. LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas pažymėjo, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisimai padariniai yra teisėti. Apeliantas pabrėžė, kad statybos leidimas Nr. P5-60 išduotas iki Lietuvos Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo, kuriuo buvo pripažinta antikonstitucine Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, todėl laikytina, kad ginčijamas statybos leidimas išduotas nepažeidus teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu prašė atsakovų apeliacinius skundus atmesti ir Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-60-335/2012 palikti nepakeistą. Ieškovas pažymėjo, kad teismų praktikoje neteisėtų statybų ginčo teisiniai santykiai visuomet laikomi susijusiais su viešuoju interesu ir ginami atitinkamomis teisinėmis priemonėmis. Prokuroras atkreipė dėmesį, kad jo pareikštas ieškinys yra susijęs su natūralios gamtinės aplinkos apsauga, todėl nagrinėjamu atveju viešojo intereso buvimas ginčo teisiniame santykyje yra akivaizdus.

Ieškovas nurodė, kad pagal LR miškų įstatymo 2 str. 3 d. miško žemė – tai apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Todėl draudimas statyti su mišku nesusijusius įrenginius galioja ne tik medžiais apaugusioje žemėje, bet ir kitoje žemėje, kuri pagal savo biologines savybes būdinga miškui. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, nuomone, tai, kad ginčo žemės sklypo dalyje, kurioje vykdoma neteisėta statyba, yra miško žemė įrodo pateikti rašytiniai įrodymai, kaip antai Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos ištrauka iš Miškų valstybės kadastro, pateikta 2011-12-14 raštu (reg. Nr. 2265) bei pažyma apie taksacinius miško rodiklius ir 2011-03-14 Valstybinės miškų tarnybos raštas (reg. Nr. 400) „Dėl tarnybinės pagalbos“, adresuotas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, kuriame nurodyta, jog statinys, esantis žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio koordinatės X: 6105704, Y: 607485, yra pastatytas žemėje, kuri Miškų valstybės kadastro duomenimis yra įregistruota kaip miško žemė. Valstybinės miškų tarnybos 2011-12-14 rašte (reg. Nr. 2265), kuris buvo pateiktas kaip įrodymas teismui posėdžio metu, nurodyta, kad miško žemė šiame žemės sklype buvo inventorizuota pagal 1999 metų sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo V. S. teismui pateiktame 2012-06-25 Valstybinės miškų tarnybos rašte (reg. Nr. R2-1726) nurodyta, jog žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patikrinimo vietoje metu nustatyta, jog UAB „Aristoma“ 2012-04-30 parengtoje schemoje nurodyta kaip neapaugusi medžiais teritorija, atitinka miškui keliamus reikalavimus, kadangi čia yra nukirstų medžių kelmų, auga miškui būdinga augalija (samanos, uoginiai augalai – avietės, mėlynės), be to, patvirtinta, jog būtent šioje vietoje buvo vykdyti statybos darbai. Atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, padarė išvadą, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo objektu esantis statinys (gyvenamojo namo pamatai) yra pastatytas miško žemėje, kuriai, remiantis Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, yra taikomi teisiniai apribojimai vykdyti atitinkamas veiklos rūšis, tarp jų ir statinių statybą.

Ieškovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 str. 3 d. nuostatas, galiojusias ir Nuolatinės statybos komisijos, kurios protokolas yra ginčijamas šioje byloje, posėdžio metu, miškų ūkio paskirties žemėje, o kartu ir miško žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių ir kitų su mišku susijusių įrenginių statyba, o visų kitų statinių, inter alia gyvenamųjų namų statyba neleidžiama. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atkreipė dėmesį, kad Nuolatinės statybos komisijos posėdyje, kaip jos narys, dalyvavo ir statinių statybai pritarė Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas. Tai reiškia, kad neteisėto ginčijamo statybos leidimo išdavimo procedūros metu Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento veiksmai taipogi buvo neteisėti ir jų dėka buvo sudarytos sąlygos pradėti ir vykdyti neteisėtą statybą miško žemėje, o tai leidžia konstatuoti, kad dėl neteisėtų ginčo statinių statybos yra kaltas ir Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas. Ieškovas pažymėjo, kad pagal Miškų įstatymo 5 str. 3 d. 1 p. ir 2003-12-24 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 717 patvirtintų „Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų“ 7.15 punktą, būtent regioniniai aplinkos apsaugos departamentai privalo kontroliuoti, kaip laikomasi Miškų įstatymo ir atlikti valstybinę visų nuosavybės formų šalies miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę. Prokuroras atkreipė dėmesį, kad sprendžiant dėl statytojo V. S. sąžiningumo, būtina akcentuoti, jog jis statybos darbus pradėjo 2008 metų vasarą, t.y. jau po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino LR miškų įstatymo nuostatas, susijusias su leistinos statybos apimtimis miško žemėje bei pateikė sąvokų „miškų ūkio paskirties žemė“ ir „miško žemė“ išaiškinimus, todėl akivaizdu, kad atsakovas V. S. ir jo sutuoktinė J. S. negalėjo turėti teisėtų lūkesčių vykdyti statybą miško žemėje.

Ieškovas pažymėjo, kad apeliacinių skundų argumentai, jog gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu leido statyti galiojęs Statybų privačioje žemėje reglamento 3 p., neįrodo ginčijamų administracinių aktų teisėtumo. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pabrėžė, kad statyba miško žemėje buvo negalima pagal Miškų įstatymą. Teisės aktų hierarchijoje įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas nei Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas. Ieškovo įsitikinimu, esant prieštaringam aukštesnės galios teisės akto ir žemesnės galios teisės akto reglamentavimui, vadovaujamasi aukštesnės galios teisės akto nuostatomis, todėl apeliavimas į Statybų privačioje žemėje reglamentą yra teisiškai neargumentuotas. Jei tam tikras administracinis aktas prieštarauja įstatymams, jis laikytinas neteisėtu, nepaisant to, kad žemesnio lygmens teisės aktams jis galbūt ir neprieštarauja. Prokuroras atkreipė dėmesį, kad apeliantų atsikirtimai Statybų privačioje žemėje reglamento 3 p. pagrindu šioje byloje negalimi, nes minėtas punktas reglamentavo tik statybas esančiose sodybvietėse, o ginčo statybos sklypas neatitinka sodybvietės ir sodybos apibūdinimo, nes būtinas sodybos požymis yra gyvenamasis namas, be to, sodyba buvo laikomas tik juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas. Šiuo konkrečiu atveju ginčo objektu esantis sklypas neturėjo sodybvietės sklypo statuso. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovų argumentai, jog statybos leidimo išdavimo metu 2005-07-05 nebuvo priimtas 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimas ir nebuvo išaiškinta, kad atitinkamos Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatos prieštarauja Miškų įstatymui, todėl apeliantai negalėjo žinoti, kad yra nustatyti atitinkami draudimai, atmestinas, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendė Statybų privačioje žemėje reglamento atitikimo aukštesnės galios teisės aktams klausimą. Tačiau šioje ginčo situacijoje yra aktualus ne minėto žemesnės galios teisės akto galiojimo klausimas, bet tik Konstitucinio Teismo nutarime aptariamų „miško žemės“ ir „miškų ūkio paskirties žemės“ sąvokų išaiškinimas.

Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. U. atsiliepime į apeliacinius skundus pažymėjo, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėje, registre Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, jog ginčo objektu esantis žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), suformuotas atliekant preliminarius matavimus ir yra žemės ūkio paskirties. Pasak R. U., pirmosios instancijos teismas situaciją turėjo vertinti vadovaudamasis LR Žemės įstatymo 25 str. 1 d., 3 d., numatančiomis, kad žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus: tikslinamos esamų ūkių žemės valdų ribos; formuojamos naujos ūkių žemės valdos; statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai, tiesiami keliai su tvirta danga; įrengiami tvenkiniai; sodinamas miškas; žemės ūkio naudmenomis paverčiami miškai, pelkės ir krūmai bei kitos ne žemės ūkio naudmenos. Atsižvelgiant į įstatymines nuostatas, žemės ūkio paskirties žemėje gali būti statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai. Tretysis asmuo pabrėžė, kad ginčo objektu esančiam sklypui nėra nustatyta tikslinė miškų ūkio paskirtis.

Atsakovų apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad atsakovams V. S. ir J. S. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 2.25 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. I t. 81-83). Minėto žemės sklypo 1,28 ha ploto dalį sudaro žemės ūkio naudmenos, o likusius 0,97 ha – miško žemė (b. l. I t. 81). Atsakovai V. S. ir J. S. ginčo objektu esantį žemės sklypą 2005-07-28 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 4247 įsigijo iš sutuoktinių R. U. ir R. U. (b. l. I t. 79-80, 82).

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Molėtų rajono savivaldybės Nuolatinė statybos komisija 2005-06-30 protokolu Nr. P2-22-2 pritarė A. P. firmos „Oikos“ parengtam gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) projektui (b. l. I t. 69-70). 2005-07-05 Molėtų rajono savivaldybė R. U. išdavė statybos leidimą Nr. P5-60 gyvenamajam namui žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), statyti (b. l. I t. 73-74). Pasikeitus minėto žemės sklypo savininkams, Molėtų rajono savivaldybė 2008-05-22 statybos leidimą perrašė V. S. vardu (Nr. P5-95) (b. l. I t. 98-99). Atsakovas V. S. statybos darbus ginčo objektu esančiame sklype pradėjo 2008 metų birželio mėnesį (b. l. I t. 75). 2008-10-13 Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažymoje Nr. 114M-53 nurodyta, kad žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), statomas gyvenamasis namas, statinio baigtumas 8%, įrengti gyvenamojo namo pamatai (b. l. I t. 84).

Dėl viešojo intereso buvimo ginčo teisiniame santykyje

Pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, tačiau statybos miško žemėje reikalavimus taip pat nustato Miškų, Žemės įstatymai. Statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-20/2012). Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlikus teisės aktų, Konstitucinės jurisprudencijos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizę, galima konstatuoti, jog neteisėtų statybų miško žemėje ginčo teisiniai santykiai visuomet turi viešojo intereso elementą ir yra ginami atitinkamomis teisinėmis priemonėmis. Apeliacinės instasncijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju viešojo intereso buvimas ginčo teisiniame santykyje yra akivaizdus.

Dėl statybos leidimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo statinį nugriauti

Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 str. 3 d. įtvirtinta, kad miško žemė – tai apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Atsižvelgus į įstatyme įtvirtintą miško žemės sąvokos apibrėžimą, konstatuotina, kad miško žeme laikoma ne tik medžiais apaugusi žemė, bet ir kita žemė, kuri pagal savo biologines savybes būdinga miškui.

Ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu (2005-07-05) galiojusio Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkte buvo nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai. To paties reglamento 3 punkte buvo įtvirtinta, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Teisėjų kolegija, atlikusi Statybų privačioje žemėje reglamento analizę, nustatė, kad gyvenamųjų namų statyba miškų ūkio paskirties žemėje buvo galima tik esamose sodybvietėse vietoj anksčiau buvusių gyvenamųjų pastatų, o naujai kuriamose sodybvietėse gyvenamųjų namų statyba buvo galima tik žemės ūkio paskirties naudmenose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarime „Dėl nuosavybės teisių ribojimo ypač vertingose vietovėse ir miško žemėje“ pažymėta, kad įstatymuose apibrėžtos sąvokos „miško žemė“ ir „miškų ūkio paskirties žemė“ nors iš ne visiškai sutampa, bet iš esmės nesiskiria – jų skirtumai nėra esminiai. Pažymėtina, kad ginčo objektu esančio 2.25 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinė paskirtis – žemės ūkio (b. l. I t. 28-29). Tačiau Minėto žemės sklypo 0,97 ha ploto dalį sudaro miško žemė, kuriai taikomi miško naudojimo apribojimai (b. l. I t. 29). Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl fakto – ar gyvenamojo namo pamatai pastatyti miško žemėje, ar žemės ūkio naudmenose, nustatymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai tik deklaratyviai nurodė, jog gyvenamojo namo pamatai pastatyti ne miško žemėje, t. y. toje sklypo dalyje, kuri priskiriama žemės ūkio naudmenoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esatys rašytiniai įrodymai patvirtina priešingą išvadą, jog ginčijamas statinys buvo pastatytas būtent miško žemėje. Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos ištraukoje iš Miškų valstybės kadastro, pateiktoje 2011-12-14 raštu Nr. 2265, ir 2011-03-14 Valstybinės miškų tarnybos rašte Nr. 400 „Dėl tarnybinės pagalbos“, adresuotame Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, nurodyta, jog statinys, esantis žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio koordinatės X: 6105704, Y: 607485, yra pastatytas žemėje, kuri Miškų valstybės kadastro duomenimis yra įregistruota kaip miško žemė (b. l. I t. 90-93; II t. 49-51). Atsakovo V. S. teismui pateiktame 2012-06-25 Valstybinės miškų tarnybos rašte Nr. R2-1726 nurodyta, jog žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patikrinimo vietoje metu nustatyta, jog UAB „Aristoma“ 2012-04-30 parengtoje schemoje nurodyta kaip neapaugusi medžiais teritorija, atitinka miškui keliamus reikalavimus, kadangi čia yra nukirstų medžių kelmų, auga miškui būdinga augalija (samanos, uoginiai augalai – avietės, mėlynės), be to, patvirtinta, jog būtent šioje vietoje buvo vykdyti statybos darbai (b. l. II t. 107).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje visus esančius įrodymus, padarė išvadą, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo objektu esantis statinys (gyvenamojo namo pamatai) yra pastatytas miško žemėje, kuriai yra taikomi teisiniai apribojimai vykdyti atitinkamas veiklos rūšis, tarp jų ir statinių statybą.

Pažymėtina, kad ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojęs Statybų privačioje žemėje reglamentas numatė, kad gyvenamųjų pastatų statyba miškų ūkio paskirties žemėje buvo galima tik esamose sodybvietėse vietoj anksčiau buvusių gyvenamųjų pastatų. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo objektu esantis sklypas ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu neturėjo juridiškai įforminto sodybos statuso, be to, nenustatyta, kad ginčijamų administracinių aktų išdavimo metu jame buvo gyvenamasis namas ar jo liekanos, todėl laikytina, kad žemės sklypas neatitiko Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto reikalavimų ir gyvenamųjų namų statyba jame nebuvo galima. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Molėtų rajono savivaldybės Nuolatinė statybos komisija, spręsdama dėl statybos leidimo Nr. P5-60 išdavimo R. U., rėmėsi tik formaliais registro duomenimis apie ginčo objektu esančio sklypo tikslinę paskirtį ir nevertino aplinkybės, jog planuojamo statyti gyvenamojo namo vieta faktiškai pripažintina miško žeme, kurioje tokio statinio statyba negalima.

Pažymėtina, kad 2006-03-14 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04, tos pačios dienos nutarime konstatavo, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsniui, 26 str. 1 d. 3 p.

Apeliantai byloje nurodė, kad minėtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2006-03-14, o ginčijamas statybos leidimas išduotas 2005-07-05. Atsakovų įsitikinimu, teisės aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2005-07-05 išduotas statybos leidimas buvo galiojantis ir išduotas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei jų nepažeidžiant, o ginčijamas statybos leidimas, 2008-05-22 perrašytas V. S. – naujojo statytojo vardu, nėra laikytinas naujai išduotu leidimu. Įgydamas žemės sklypą, atsakovas V. S. perėmė ir ankstesniojo savininko – statytojo teises bei pareigas, numatytas Statybos įstatyme. Ginčijamo statybos leidimo perrašymo V. S. vardu metu galiojusioje LR Statybos įstatymo 23 str. 18 d. 2 p. redakcijoje buvo nustatyta, kad statybos leidimas netenka galios teismo sprendimu. Aktualios Statybos įstatymo redakcijos 23 str. 29 d. 2 p. įtvirtinta, kad statybą leidžiančio dokumento galiojimas panaikinamas teismo sprendimu, jeigu asmuo, kuriam išduotas statybą leidžiantis dokumentas, nebeatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų. LR statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. numatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.

Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 37 punkte įtvirtinta, kad asmuo, įsigijęs nuosavybės teise statinį, kuriame nebuvo užbaigti statybos darbai ir kuriems vykdyti buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, ar įsigijęs nuosavybės teise arba valdydamas ir naudodamas kitais teisės aktų nustatytais pagrindais žemės sklypą, kuriame pagal išduotą statybą leidžiantį dokumentą naujo statinio statyba dar nepradėta, norėdamas atitinkamai tęsti ar pradėti statybą pagal minėtą statybą leidžiantį dokumentą, statybą leidžiantį dokumentą išduodančiam subjektui tiesiogiai ar pasinaudodamas IS „Infostatyba“ gali pateikti prašymą perregistruoti jo (šio asmens) vardu minėtą statybą leidžiantį dokumentą. Minėto reglamento 38.3 punkte nustatyta kad, jei asmuo, kurio vardu pateiktas prašymas, atitinka statytojui Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose keliamus reikalavimus, statybos leidimas jam išduodamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo įregistravimo dienos; šiuo atveju naujame statybą leidžiančiame dokumente įrašomas naujas jo numeris, nurodomas buvusio statybą leidžiančio dokumento numeris ir išdavimo data, o buvęs statybą leidžiantis dokumentas IS „Infostatyba“ ar dokumentų valdymo sistemoje pažymimas kaip negaliojantis. Reglamento 38.4 punkte taip pat numatyta, kad statybos leidimus išduodančios institucijos įgaliotas pareigūnas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas raštu, nurodydamas motyvus, informuoja prašymą pateikusį asmenį apie tai, kad statybą leidžiantis dokumentas šio asmens vardu negali būti perregistruotas.

Įvertinus statybos leidimo procedūrą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, konstatuotina, kad pasikeitus žemės sklypo savininkui, statybos leidimas pripažįstamas negaliojančiu ir yra išduodamas naujas leidimas. Perregistruojamas statybos leidimas laikytinas naujai išduodamu, kai žemės sklype, kurio nuosavybės teisės perleidžiamos kitam asmeniui, statyba nėra pradėta.

Atkreiptinas dėmesys, kad statybos leidimas V. S. vardu buvo perregistruotas 2008-05-22, t. y. po 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Pabrėžtina, kad 2008-05-22 statybos leidimas Nr. P5-95 buvo išduotas po Konstitucinio Teismo nutarimo, kuris eliminuoja bet kokių gyvenamųjų namų statybos galimybę miško žemėje. Teismo nuomone, atsižvelgus į tai, kad 2008-05-22 statybos leidimu Nr. P5-95 buvo pakeistas 2005-07-05 išduotas statybos leidimas Nr. P5-60, kuris po 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo savo esme laikytinas neteisėtu (teisėtas tik procedūrine prasme dėl įstatymų negaliojimo atgal), konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Molėtų rajono savivaldybė turėjo atsižvelgti į Konstitucinio Teismo nutarimą ir neperregistruoti statybos leidimo V. S. vardu, nes keitėsi ne tik statybos leidimo subjektas – statytojas, bet ir statybos pagal ginčijamą statybos leidimą teisinis reglamentavimas, kuris iš esmės uždraudė 2005-05-07 P5-60 statybos leidime nurodyto pobūdžio statybą.

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28¹ str. 2 d. 1 p., jeigu teismas savo sprendimu pripažįsta statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šio įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad niekas negali turėti jokių teisėtų lūkesčių statyti statinius miško žemėje, išskyrus tam tikros kategorijos Miškų įstatyme apibrėžtus objektus, todėl kaltė dėl tokios neteisėtos statybos miško paskirties žemėje tenka ne tik tokią statybą vykdantiems asmenims, bet ir neteisėtus statybos leidimus išdavusioms ar jų išdavimui pritarusioms valstybės ar savivaldybės institucijoms. Nagrinėjamu atveju ginčijamas statinis (pamatai) turi būti nugriautas ir sutvarkyta statybvietė atsakovų V. S., J. S., Molėtų rajono savivaldybės ir LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento bendromis lėšomis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė pagrįstą sprendimą kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies pirmu punktu,

n u t a r i a :

Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laimutė Sankauskaitė

Margarita Dzelzienė

Zina Mickevičiūtė