Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-366/2013
Teisėja Danutė Švitinienė Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00706-2011-8
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 11 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Prano Šimkaus,
sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,
dalyvaujant prokurorui Broniui Šiaudiniui,
nuteistajam T. B.,
gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu :
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p., ir nubaustas dviejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 284 str. 1 d., ir nubaustas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime – suėmime nuo 2012-09-26 iki 2012-12-07. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu iš T. B. priteista 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas ir 500 Lt advokato atstovavimo išlaidų nukentėjusiojo A. P. naudai, 3927,66 Lt turtinės žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, vykdant solidariai pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-11-08 nuosprendį K. K. atžvilgiu, 24 Lt proceso išlaidos valstybės naudai ir 4157,40 Lt ekstradicijos išlaidos Policijos departamentui.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
N U S T A T Ė:
T. B. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. birželio 24 d. apie 02.15 val. viešoje vietoje, naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpų rūkomajame, kartu su K. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, susijusiu su asmens sveikatos sutrikdymu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suduodant A. P. ne mažiau 2 smūgių rankomis į galvos sritį ir spyrus nukentėjusiajam ne mažiau 4 kartus kojomis į įvairias kūno vietas, K. K. suduodant A. P. ne mažiau 7 smūgių rankomis į galvos sritį ir spyrus ne mažiau 3 kartus kojomis į įvairias kūno vietas, spirdamas A. P. ne mažiau 6 kartų kojomis į įvairias kūno vietas, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam muštines žaizdas kairiame antakyje, dešinės akies viršutiniame voke, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, apatinio žandikaulio kairio kampo lūžį, dešinės pėdos 1-mo padikaulio lūžį, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėse momeninėse – pakaušinėse skiltyse, tai yra nesunkiai sutrikdydamas A. P. sveikatą.
Nuteistasis T. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-12-07 nuosprendžio dalį dėl pripažinimo kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį arba veiką kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. ar 284 str. 1 d., ir paskirti švelnesnę bausmę; pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio nukentėjusiajam A. P. padarytai neturtinei žalai atlyginti priteisimo ir šį ieškinį atmesti arba sumažinti priteistinos sumos dydį proporcingai jo veiksmais sukeltų padarinių dydžiui, taip pat proporcingai sumažinti civilinio ieškinio dydį Valstybinei ligonių kasai. Teigia, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikymo baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Nurodo, kad duodamas parodymus teisme prisipažino, jog keletą kartų įspyrė A. P., tačiau tai padarė gindamasis, tyčia jo sumušti nenorėjo, konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis. Įvykio metu jis (T. B.) sėdėjo ant minkštasuolio, nuo jo atsistojo jau pasibaigus konfliktui, todėl jo suduoti nukentėjusiajam smūgiai negalėjo padaryti sužalojimų, dėl kurių nukentėjusiajam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šias aplinkybes patvirtina K. K. parodymai bei vaizdo įrašas „(duomenys neskelbtini)“, iš kurio akivaizdžiai matyti, kad konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis A. P., kuris, kaip matyti įraše, buvo neblaivus ir akivaizdžiai priekabiavo prie jo (T. B.), mojavo rankomis, tąsė, o jis (T. B.) tik norėdamas apsiginti, mėgino kojomis jį nustumti. Apelianto teigimu, tokie veiksmai negali būti laikomi tyčiniais, t.y. kad jis smūgius sudavė siekdamas A. P. sužaloti, nes konfliktas prasidėjo ne dėl jo, o dėl A. P. netinkamo elgesio.
Pasak apelianto, jis nukentėjusiajam smūgių į veidą ir į koją nesudavė, todėl dėl jo suduotų smūgių A. P. negalėjo lūžti nei padikaulis, nei žandikaulis. Šie sužalojimai buvo padaryti dėl kitų asmenų jam suduotų smūgių. Specialisto išvadoje nustatyta, jog A. P. nesunkiai sveikata sutrikdyta ne dėl patirtų sužalojimų visumos, o dėl smūgių suduotų į veidą ir koją. Kadangi jo suduoti nestiprūs smūgiai ginantis, galėjo nukentėjusiajam tik nežymiai sutrikdyti sveikatą, apelianto teigimu, jis nepadarė veikos turinčios nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p., požymių ir teismas dėl šio nusikaltimo padarymo turėjo jį išteisinti. Vis dėlto, skundžiamu nuosprendžiu nustačius, jog jo veiksmai peržengė būtinosios ginties ribas, apelianto manymu, jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 140 str. 1 d. arba 284 str. 1 d., o sprendžiant skirtinos bausmės dydžio klausimą, turėjo būti pripažintinos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės: pirma – jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, išsamiai nurodė visas esmines veikos padarymo aplinkybes ir dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi, antra – jog veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nekentėjusiojo asmens elgesys.
Apelianto teigimu, teismas, nepagrįstai jį pripažinęs bendravykdytoju nesunkiai sutrikdant A. P. sveikatą, neteisingai išsprendė nukentėjusiojo bei Valstybinės ligonių kasos pareikštus civilinius ieškinius, t.y. atsižvelgus į tai, jog dėl jo suduotų smūgių A. P. sveikata galėjo būti sutrikdyta tik nežymiai, priteistinos sumos proporcingai turėtų būti mažinamos. Be to, sprendžiant A. P. priteistinos neturtinės žalos dydį, turi būti vadovaujamasi CK 6.282 str. 1 d., nuostatomis, kad tais atvejais, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Apeliantas nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 138 str. 1 d. 8 p. ir prašo jį iš šio nusikaltimo išteisinti, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo T. B. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas ir pagrįstai pripažino jį kaltu ne tik pagal BK 284 str. 1 d., bet ir pagal BK 138 str. 1 d. 8 p.
Apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių neatitikimas padarytoms išvadoms, teigiama, jog T. B. kaltė dėl BK 138 str. 1 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą, nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl šios nusikalstamos veikos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl T. B. kaltės yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, o ne prielaidomis, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Tai, kad T. B., veikdamas bendrininkų grupėje, padarė BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą, patvirtina nukentėjusiojo A. P., liudytojų E. T., V. M., G. B., K. R., A. B., K. K. bei paties nuteistojo parodymai, vaizdo įrašo apžiūros protokolas, specialisto išvada bei kiti rašytiniai baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.
Nuteistasis T. B. apeliaciniu skundu neigdamas savo kaltę, iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teisme išdėstytą versiją, jog smūgiai nukentėjusiajam A. P. buvo suduoti gynybos tikslais, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, ši apelianto versija buvo patikrinta ir paneigta teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog T. B. ir kiti du asmenys vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais, smurtą vartojo ne gynybos, o puolimo tikslais. Kaip matyti iš vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ būtent nuteistasis užkalbino nukentėjusįjį ir jam kažką aiškino (00:38-00:39 s.). Nukentėjusiajam atsisėdus priešais (00:39-00:57 s.), vykstančio pokalbio metu abu gestikuliavo rankomis, nuteistasis pora kartų buvo palinkęs link priešais sėdėjusio nukentėjusiojo ir suėmęs jo ranką (00:58-01:15 s.). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vaizdo įraše nematyti, jog nukentėjusysis elgtųsi agresyviai, mojuotų rankomis ar tąsytų apeliantą, t.y. nukentėjusysis A. P. jokių intensyvių fizinių veiksmų neatlieka. Vaizdo įrašo tęsinyje „(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog nukentėjusysis sėdi palinkęs link nuteistojo, ranka atsirėmęs į stalą, kai tuo metu nuteistasis suima nukentėjusiojo ranką, įvyksta susistumdymas rankomis ir nuteistasis pora kartų spiria nukentėjusiajam (00:01-00:02 s.). Nukentėjusysis rankomis bando gintis nuo T. B. spyrių, tačiau nuo minkštasuolio pakilęs vaikinas (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo) pora kartų smūgiuoja nukentėjusiajam į galvos sritį, į patalpą įeina K. K. ir pradeda smūgiuoti nukentėjusiajam, tuo tarpu nuteistasis T. B. nenustoja smūgiuoji kojomis (00:02-00:04 s.). Nukentėjusiajam nugriuvus ant grindų, nuteistasis jį laiko, o kiti du asmenys spardo jį kojomis (00:04-00:05 s.). Trumpam atsitraukęs nuo nukentėjusiojo, nuteistasis grįžta ir spiria į pilvo sritį, po to išeina iš patalpos (00:06-00:09 s.). Kadangi fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo metu, pastarasis jokių fizinių veiksmų neatliko, darytina išvada, kad toks nuteistojo T. B. veikimas, suduodant smūgius nukentėjusiajam, buvo skirtas ne užpuolimui atremti, o labiau sąlygotas subjektyvių ketinimų, kilusių tarpusavio konflikto metu ir nukreiptas ne gynybai, o sąmoningam asmens žalojimui, t. y. T. B. tiesiogine neapibrėžta tyčia siekė sužaloti A. P.. Negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad nukentėjusysis, be kita ko, buvo toliau žalojamas ir jau gulintis ant žemės, t. y. tuo metu, kai net nebegalėjo kelti kokio nors realaus pavojaus apeliantui. Taigi, nuteistasis smurtinius veiksmus vartojo neadekvačiai, nesant pavojingo kėsinimosi, todėl nėra pagrindo pripažinti T. B. veikus esant būtinajai ginčiai.
Apelianto teiginiai, jog jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam galėjo tik nežymiai sutrikdyti sveikatą, o nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas kitų asmenų, atmetami kaip nepagrįsti. Vaizdo įraše akivaizdžiai matyti, kad T. B. suduoda stiprius, akcentuotus smūgius koja, taikydamas nukentėjusiajam į galvos sritį. Todėl kilusias pasekmes, nesunkų sveikatos sutrikdymą galėjo sukelti tiek T. B., tiek kitų asmenų veiksmai. Iš specialisto išvados matyti, kad individualizuoti smūgius nėra galimybės. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės, kai nėra galimybės išskirti ir individualizuoti sužalojimus, inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Aptarta įvykių seka bei byloje nustatytos aplinkybės (smurtinių veiksmų pobūdis, intensyvumas, nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas ir kt.) rodo, kad nuteistojo bei kitų asmenų veiksmai, nors ir nebuvo suderinti iš anksto, tačiau vienareikšmiškai buvo nukreipti prieš tą patį nukentėjusįjį, t.y. T. B. kartu su kitais asmenimis veikė neapibrėžta tyčia, bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais – supratimu, kad vykdo veiką, pavojingą žmogaus sveikatai ir gyvybei. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis T. B. bendrais veiksmais su K. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu sudavė smūgius nukentėjusiajam A. P. ir šių bendrų veiksmų padariniai – A. P. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl apatinio žandikaulio kairio kampo bei dešinės pėdos I - mo padikaulio lūžių (1 t., b.l. 17-18). Pažymėtina, kad dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi atskiriems bendrininkams, todėl pagal specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) nustačius nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, apelianto veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 138 str. (nesunkus sveikatos sutrikdymas), o ne pagal BK 140 str. (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas). Apeliaciniame skunde pateikti subjektyvūs samprotavimai apie suduotų smūgių pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo nepaneigia.
Be kita ko, teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantas T. B. dėl mažareikšmės dingsties (dėl galimai kilusio žodinio konflikto), atlikdamas neadekvačius smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu ir suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, niekinamą požiūrį į visuomenėje nusistovėjusias taisykles, moralės bei elgesio normas, t.y. iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. P. sveikatą. Kadangi pagal teismų praktiką viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.) apima tik nežymų sveikatos sutrikdymą, apeliantui T. B. pagrįstai ir teisėtai, atsižvelgus į nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo laipsnį, inkriminuota nusikalstama veika ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. Taigi, baudžiamasis įstatymas T. B. atžvilgiu pritaikytas tinkamai, padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimų, numatytų BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., sutaptis.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo veiksmus pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmes už atskiras nusikalstamas veikas. Skirdamas bausmes ir parinkdamas jų rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui motyvuotai už atskiras nusikalstamas veikas parinktos laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiu yra artimos sankcijoje numatytam vidurkiui, bei paskirta galutinė subendrinta bausmė yra teisingos ir adekvačios padarytai nusikalstamai veikai, nuteistojo asmenybei. Tai, jog apeliantas nusikalto neišnykus teistumui, rodo jo polinkį nusikalsti, nesilaikyti visuotinai priimtų gyvenimo ir elgesio normų. Teigtina, kad teisei priešingas elgesys nebuvo atsitiktinio pobūdžio, todėl nesusijusios su laisvės atėmimu bausmės paskyrimas T. B. yra netikslingas, kadangi nebus pasiekti bausmės tikslai. Taigi, nuteistajam paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, nėra aiškiai per griežtos, pagrindo jas švelninti nėra.
Apelianto prašymas pripažinti dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi bei nurodė esmines įvykio aplinkybes; veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys) yra nepagrįstas ir netenkintinas. T. B. parodymai viso proceso metu (iš pradžių neigė padaręs nusikalstamą veiką, po to savo kaltę pripažino tik iš dalies, o teisiamojo posėdžio metu taip pat nebuvo nuoširdus, neigė kai kurias nustatytas aplinkybes, siekdamas palengvinti savo padėtį) patvirtina, jog jo prisipažinimas ir gailėjimasis yra tik formalūs ir pareikšti ne nuoširdžiai pripažįstant savo kaltę bei gailintis dėl padarytos nusikalstamos veikos, o tik siekiant palengvinti savo teisinę padėtį bei turint vilties išvengti baudžiamosios atsakomybės, pripažinus būtinąją gintį. Tokiu būdu nėra pagrindo pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą ir nuoširdų gailestį. Tuo tarpu BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai padaryta nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Kaip jau minėta, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nėra nustatyta, kad nukentėjusiojo elgesys prieštarautų moralei ar elementarioms elgesio taisyklėms, todėl pripažinti, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys nėra pagrindo.
Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 str. 1 d. nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Nagrinėjamoje byloje Valstybinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, susijusį su nukentėjusiajam suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugų išlaidomis (I t., b.l. 150-157). Kadangi nukentėjusysis buvo sužalotas tyčiniais, bendrais nuteistųjų T. B. ir K. K. (kuris Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-11-08 nuosprendžiu, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu) veiksmais, todėl jų pareiga atlyginti žalą civiliniam ieškovui yra solidarinė. Solidarinė atsakomybė nėra skaidoma dalimis – tai reiškia, kad už visą priteistą žalą vienodai atsakingi abu nuteistieji. Taigi, skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, jog T. B. atžvilgiu taikoma solidarinė atsakomybė ir Valstybinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys vykdytinas abiejų nuteistųjų solidariai, įvertinus tai, jog bendrais nuteistųjų veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendė nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir vadovavosi CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis, priteistos neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dalyje dėl nepagrįsto neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindo mažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį nėra. Kadangi byloje nėra nustatyta, jog paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, nėra teisinio pagrindo remiantis CK 6.282 str. nuostatomis, kaip to prašo apeliantas, sumažinti ar visiškai atmesti nukentėjusiojo pateiktą reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
N U T A R I A :
Nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Sigitas Bagdonavičius
Teisėjai Valdas Petras Meidus
Pranas Šimkus
