V. K. pagal BK 150 str., 17 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-50-511/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60295-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.7.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 1 dalį penkiasdešimčia parų arešto.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas septyniems mėnesiams. Arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu V. K. paskirta intensyvi priežiūra nustatant buvimo vietą – (duomenys neskelbtini), Pravieniškių I k., Pravieniškių sen., Kaišiadorių r. sav., buvimo laiką – nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. L. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. K. jai priteista 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. K. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo I. L., būtent: 2018 m. gruodžio 20 d. apie 23.00 val. Marijampolės sav., Kumelionių k., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su I. L., kuri po bendro alkoholinių gėrimų vartojimo šiame bute užmigo, pasinaudodamas nukentėjusiosios I. L. bejėgiška būkle dėl girtumo ir jos miegu, dėl kurio nukentėjusioji I. L. negalėjo teisingai įvertinti situacijos ir pasipriešinti su ja atliekamiems veiksmams, jis prieš nukentėjusiosios valią tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. lietė savo lūpomis nukentėjusiosios I. L. lytinius organus ir lietė savo lytiniu organu nukentėjusiosios išangę bei jos lytinius organus.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartį, panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir šią baudžiamąją bylą V. K. nutraukti, nukentėjusiosios I. L. civilinį ieškinį atmesti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, kurie sukliudė teismams priimti teisingą galutinį procesinį sprendimą. Teismai iš esmės apsiribojo V. K. seksualinių veiksmų nustatymu, perrašė nukentėjusiosios, liudytojų ir įtariamojo dar ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, tačiau jų visumos neanalizavo ir neišsprendė visų prieštaravimų, kuriuos nurodė gynyba bylos nagrinėjimo teismuose metu. Dėl to apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsti tik prielaidomis apie nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymių buvimą. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies normų pažeidimus: nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde ir kiek nuteistojo gynėjas motyvuotai bei pagrįstai prašė apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka. Taigi, byloje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, o nukentėjusiosios civilinis ieškinys turi būti atmestas.

2.2. Nagrinėjamoje byloje kitais byloje surinktais duomenimis nebuvo nuginčyti ar paneigti V. K. parodymai, kad jis gyvenęs kartu su I. L. ir iki įvykio turėjo su ja lytinių santykių abiejų sutikimu, todėl jam nebuvo reikalo ją prievartauti; pareiškimą policijai dėl tariamo seksualinio prievartavimo I. L. ir jos pažįstamas V. S. sugalvojo pateikti tuomet, kai V. K. pradėjo V. S. reikšti pretenzijas dėl to, kad šis, pasinaudodamas V. K. psichikos būkle ir išgavęs prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis, neteisėtai jo vardu paėmė greitąją paskolą ir užvaldė 1500 Eur. Nors dėl kredito pasisavinimo ir apgaulės paimant kreditą buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, tas tyrimas buvo nepilnas ir V. K. turi galimybę siekti jo atnaujinimo (procesiniai pagrindai tam yra). Antra vertus, nepriklausomai nuo to ikiteisminio tyrimo baigties, yra akivaizdu, jog abejonės dėl V. K. kaltės pagal jam pareikštą įtarimą, o dabar jau kaltinimą, išliks.

2.3. Apibendrinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teismo išnagrinėtus įrodymus, išplaukia išvada, jog nukentėjusioji I. L. ir liudytojas V. S. iš tiesų apkalbėjo V. K., kuris yra neįgalus, – oficialiais duomenimis, jam iki senatvės pensijos nustatytas 45 proc. darbingumas, t. y. jis netekęs 55 proc. darbingumo; pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotus oficialius dokumentus (Kauno V teritorinio skyriaus 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. STS-1663, darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 3143), jo asmens psichinės sveikatos diagnozė – F70.1 – lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo.

2.4. Šioje baudžiamojoje byloje nuo pat pradžių yra neįprasta tokio pobūdžio (BK XXI skyrius) byloms situacija, kad pati nukentėjusioji neteigia patyrusi išžaginimo ar seksualinio prievartavimo požymių, o remiasi liudytojo V. S. parodymais, t. y. tuo, ką pastarasis matė, stebėjo, patyrė. Tačiau kyla klausimas, jei pastarasis matė prieš nukentėjusiąją vykdomą nusikaltimą, kodėl jo nesustabdė. Tai reiškia, kad arba V. S. yra tariamo nusikaltimo bendrininkas, arba yra taip, kaip nuosekliai nurodo nuteistasis, t. y. kad nusikaltimo nebuvo. Kaltinimo liudytojas V. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nenuoseklius parodymus, ypač juos lyginant su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismo posėdžio metu V. S. iš esmės parodė, kad 2018 m. prieš Kalėdas gėrė alų pas I. L. namuose; kas buvo toliau, neprisimena; pabudo lovoje šalia I.; neprisimena, ar matė, kad kaltinamasis (V. K.) kažką darė su nukentėjusiąja; jis miegojo ir nieko nematė; jei būtų matęs, kad kaltinamasis atlieka priverstinius lytinius santykius su nukentėjusiąja, būtų neleidęs jam to daryti. Iš bylos duomenų matyti, kad viso šios bylos proceso iniciatoriumi buvo liudytojas V. S., o ne I. L. (kuria iš esmės buvo naudojamasi). Būtent V. S. daug kartų primygtinai skambinėjo į Bendrąjį pagalbos centrą, policijos komisariatus, kad tik greičiau būtų sulaikomas V. K.. Pats V. S. pripažino, kad jis ne kartą teistas, taip pat ir už sukčiavimus, vagystes; ir šiuo metu atlieka bausmę, jam pradėta dar viena byla dėl sukčiavimo. Visos šios aplinkybės taip pat patvirtina nuteistojo ir jo gynybos nuorodas apie šios bylos fabrikavimą, padarytą V. S. ir jo draugės I. L., kad būtų išvengta atsakomybės už V. K. padarytą turtinę žalą.

2.5. Objektyvaus pobūdžio duomenys – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 26/2019 (01) dalis, kurioje nurodoma, kad: ant I. L. kelnaičių rasta sperminio skysčio pėdsakų ir nustatytas mišrus I. L. ir V. K. DNR profilis visiškai paaiškinami kitomis nei kaltinime aplinkybėmis, t. y. pati nukentėjusioji pripažįsta, kad ji kaltinime tariamoje vietoje, toje pat lovoje buvo iki tariamų įvykių turėjusi lytinių santykių su V. K., o patalynė taip ir liko nepakeista iki pat kaltinime nurodomų įvykių.

2.6. Kiti bylos duomenys, kuriais bandoma pagrįsti kaltinimą, yra nepatikimi, taip pat nepaneigia nuteistojo parodymų ir nepatvirtina kaltinimo. Šių duomenų patikimumu verčia abejoti tai, kad V. K. nustatytas protinis atsilikimas, turi dėl to neįgalumą. Todėl, viena vertus, V. S. su I. L. galėjo visaip juo manipuliuoti, kurpti tariamos veikos „įkalčius“. Antra vertus, dėl to V. K. apklausa, atlikta ne pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o tyrėjo kabinete, nepakankama, kad būtų galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina ir tai, kad iš nuteistojo motinos liudytojos D. S. parodymų matyti, jog policijos tyrėjai su neįgaliuoju V. K. elgėsi beprecedentiškai neteisingai – po apklausos V. K. buvo paleistas į gatvę, net nepaklausus, kaip jis grįš iš Marijampolės į namus Kaišiadorių rajone. Dėl to V. K. tik su nepažįstamų žmonių pagalba parsirado namo. Tyrėjams buvo gerai žinoma, kad jie sulaikė, apklausė ir paleido neįgalųjį, turintį protinę negalią. Taigi, pasitikėti tokių pareigūnų darbo rezultatais nedera, jų darbe įžvelgiamas formalus požiūris. Galiausiai dėl subjektyvaus pobūdžio įrodymų šaltinių (žmonių parodymų) nuosprendis priimamas remiantis tik teisminio bylos nagrinėjimo metu arba ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustų asmenų atitinkamais parodymais.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo V. K. gynėjo apeliaciniame skunde, byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, be to, nepagrįstai neatliko įrodymų tyrimo dėl minėtos dalies ir taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 1 straipsnio reikalavimų pažeidimus. Didelę šio teismo priimtos nutarties dalį užima nuorodų į šiai bylai aktualius baudžiamojo proceso ir baudžiamuosius įstatymus, deklaratyvių nuorodų apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tariamą atitiktį šiems įstatymams dėstymas. Nutartis, kaip ir nuosprendis, pagrįsta V. K. ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. gruodžio 22 d. apklausoje duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminį skundo argumentą dėl to, kad V. K. veiksmuose nenustatyti jam pirmosios instancijos teismo inkriminuoto nusikaltimo (BK 150 straipsnio 1 dalies) subjektyviosios pusės požymiai.

2.8. Teismai neatskleidė V. K., kuriam nustatytas protinis atsilikimas, tyčios valinio elemento. Seksualinis prievartavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis lytiškai santykiauja ir tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiąja būtent prieš jos valią. Šioje byloje objektyvūs duomenys (kurių neginčija nei nukentėjusioji, nei kaltinimo liudytojas V. S., kurie neginčijami ir teismų nuosprendyje bei nutartyje) rodo, kad V. K. turėjo visiškai pakankamą pagrindą manyti, o be to, ir manė, kad jo atliekami seksualinio pobūdžio veiksmai vyksta abipusiu sutarimu, o ne prieš nukentėjusiosios valią. Pilnametė, jau pakankamą lytinio gyvenimo patirtį turinti, jokiais šeiminiais saitais su kitais asmenimis nesusisaisčiusi, viena gyvenusi I. L. susipažino su V. K. prieš daug laiko iki nagrinėjamų įvykių; ji kaip V. K. draugė lankėsi pas jo tėvus, ten kartu su juo nakvojo; po to pasikvietė V. K. gyventi pas save į butą Marijampolės rajone ir su juo pakankamai ilgą laiką tame bute gyveno (nė vienas iš proceso dalyvių negalėjo tiksliau apibūdinti to gyvenimo laiko) ir jų bendras gyvenimas niekaip nebuvo aptartas į ateitį kaip terminuotas; gyvendama kartu su V. K., ne kartą turėjo su juo lytinių santykių; po to pasikvietė kartu gyventi ir praeityje ne kartą teistą, neišnykusius teistumus turintį savo ankstesnįjį draugą V. S.; nagrinėjamų tariamų įvykių išvakarėse visi kartu vartojo alkoholį, kartu buvo vienoje lovoje; kaip išplaukia iš ikiteisminio tyrimo metu duotų V. K. parodymų, kurių neginčijo nukentėjusioji, o vienintelis kaltinimo liudytojas V. S. dėl to davė kardinaliai prieštaringus parodymus – ir V. S., ir V. K. atlikinėjo seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją, tačiau be lytinių organų įvedimo į nukentėjusiosios makštį; nukentėjusioji visam tam niekaip neprieštaravo, o po to neturėjo jokių pretenzijų V. S.. Jei asmuo nesuvokia bent vieno iš seksualinio prievartavimo sudėties požymių, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 150 straipsnio normas. Abiejų instancijų teismai kaltės klausimo atskirai neanalizavo, nesigilino į kaltės turinį atskleidžiančius veikos objektyviuosius požymius (kaltininko ir nukentėjusiąja pripažintos I. L. elgesį), kaltės formą. Tai svarbu, nes iš įvykių sekos matyti, kad V. K. veiksmuose nėra tyčios, todėl jis pagal BK 150 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas šių nuteistojo gynybos pateiktų argumentų neišnagrinėjo.

2.9. Skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje itin pabrėžiama tai, kad nukentėjusioji V. K. anksčiau buvo pasakiusi, jog jai nemalonūs lytiniai santykiai į makštį, nes skauda, ir nesutikusi turėti tokių lytinių santykių. Tačiau dėl šios dalies itin svarbu tai, kad V. K. ir neatliko lytinių santykių su nukentėjusiąja į jos makštį jam inkriminuotų įvykių metu. Kaltinime teigiama, kad V. K. tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Taigi, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis nukentėjusioji buvo išreiškusi nesutikimą tokio pobūdžio seksualiniams V. K. veiksmams, taip ir lieka neaišku. Be to, iš V. K. veiksmų išplaukia, kad jis atsižvelgė į anksčiau jam išreikštą nukentėjusiosios pastabą dėl skausmingų lytinių santykių į makštį. Taigi, bylą nagrinėję teismai niekaip nevertino savo pačių procesiniuose sprendimuose konstatuotų nukentėjusiosios bei kaltinimo liudytojų V. S. parodymų turinio visumos. Teismai vertino tik atskiras iš šių asmenų parodymų konteksto ištrauktas aplinkybes, nevertindami byloje surinktų duomenų visumos, nors teismų nevertinti, apeiti duomenys būtent ir paneigia V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymius.

2.10. Be to, byloje taip pat pakankamai nenustatyti nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai, t. y. V. K. seksualiniai veiksmai, kurių atlikimas kaip nusikalstamas inkriminuotas nuteistajam. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas buvo detaliai atskleidęs atitinkamas abejones ir prašė apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimą (vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi) – apklausti liudytoją V. S., tačiau teismas gynėjo prašymą atmetė, o nutartyje rėmėsi tariamo įvykio nepatyrusios ir apie jį nieko parodyti negalėjusios nukentėjusiosios ir liudytojo parodymais, kaip esą patvirtinančiais nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės požymius. Nors dėl šios dalies teismai rėmėsi ekspertizės aktu, patvirtinančiu nuteistojo spermos ant nukentėjusiosios kelnaičių aptikimą, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad net ir pagal nuteistajam inkriminuotą kaltinimą jis neatliko tokių seksualinių veiksmų, dėl kurių būtų išsiliejusi sperma, be to, spermos išsiliejimo nepatvirtino nei V. K., nei nukentėjusioji, nei liudytojas V. S. savo prieštaringuose parodymuose. Taip pat apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva turėjo apklausti ir pačią nukentėjusiąją dėl to, kuo jos interesus, teises ir valią pažeidė seksualinio pobūdžio veiksmai, neįvedant lytinio organo jai į makštį, jeigu ji anksčiau V. K. buvo uždraudusi lytinius santykius būtent įvedant lytinį organą jai į makštį.

2.11. Šioje byloje surinkti įrodymai, konkretūs bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad V. K. baudžiamasis persekiojimas šioje byloje nuo pat proceso pradžios neatitiko BK 2 straipsnio nuostatų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, taip pat BPK nuostatas baudžiamojoje byloje ne kaltinamasis turi įrodinėti ir įrodyti savo nekaltumą – kaltinimą turi įrodyti kaltinamąjį aktą teismui perdavęs prokuroras. Šioje byloje kaltinimą palaikiusi prokurorė su ta jos išsikelta užduotimi nesusidorojo – byloje nenustatyta V. K. kaltė, jo veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą apie V. K. kaltę, o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinį skundą, nepagrįstai jį atmetė. Nors V. K. ir yra neįgalus, turintis psichinės sveikatos sutrikimų, tačiau jo gyvenimas praeityje buvo vienareikšmiškai teigiamas, jis atsakingai gyvena ir iki šiol. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta, kad, nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama nepriklausomo ir nešališko teismo; kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį tenkinti iš dalies, panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasacinio skundo argumentai, susiję su bylos duomenų vertinimu, faktinių aplinkybių aiškinimu, įrodymų pakankamumo vertinimu, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nėra bylos nagrinėjimo kasaciniame procese dalykas, todėl paliktini nenagrinėti. Taip pat kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, kadangi ne iki galo išnagrinėjo jo paduotą apeliacinį skundą. Apeliacinio skundo išnagrinėjimą ne iki galo kasatorius sieja su aplinkybe, kad nebuvo patenkintas jo prašymas apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytoją V. S..

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas D. Svirinavičiaus apeliacinį skundą, priimtoje nutartyje pasisakė dėl visų esminių apeliaciniame skunde keltų klausimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl tam tikri skundo argumentai atmetami. Kaip matyti iš 2021 m. vasario 1 d. Kauno apygardos teismo posėdžio protokolo, advokato D. Svirinavičiaus prašymą apklausti liudytoją V. S. teismas nagrinėjo teismo posėdyje ir motyvuotai atmetė. Tai, kad toks apeliacinio teismo sprendimas nesutapo su advokato nuomone, nereiškia, jog buvo padarytas BPK normų pažeidimas ir apeliacinis skundas buvo netinkamai išnagrinėtas.

3.3. Iš teismų priimtų sprendimų turinio matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino visus bylos duomenis, tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą ir motyvuotai pasisakė, kodėl vienus ar kitus duomenis atmeta (nuteistojo teismui pateikti rašytiniai parodymai), o kitais vadovaujasi priimdami sprendimą. Priešingai nei nurodoma skunde, išvadą dėl V. K. kaltės teismai padarė ištyrę ir įvertinę ne vien nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bet ir kitus teisminio nagrinėjimo metu ištirtus duomenis (nukentėjusiosios I. L., liudytojų V. S., R. K., D. S. parodymus, Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadą Nr. S26/2019 (01), protokolą-pareiškimą, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, kitus rašytinius įrodymus). Nepagrįstas yra ir skundo teiginys, kad priimdami sprendimą teismai negalėjo remtis V. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Kaip ne kartą savo praktikoje yra nurodęs kasacinės instancijos teismas, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti. Tokie parodymai, jei jie atitinka byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, gali būti nurodomi ir apkaltinamajame nuosprendyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nuosprendyje gali būti aptariami analizuojant teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, darant teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais grindžiamas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių, kaltinamojo kaltės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2011">2K-451/2011</a>, 2K-376/2012, 2K-113/2011, 2K-55/2009). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti V. K. parodymai sutampa su kitų procese apklaustų asmenų parodymais, kitais bylos duomenimis. Taigi, kiti byloje esantys įrodymai atitinka būtent ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistojo parodymus, todėl teismas pagrįstai atmetė jo parodymus, pateiktus raštu teismo posėdyje, kaip nepatikimus ir jais nesivadovavo.

3.4. Atsiliepime iš dalies sutinkama su skundo argumentais, kad priimdami sprendimus teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeisdami BK 2 straipsnio nuostatas, nes V. K. veiksmuose nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymių. Be to, teismai padarė esminį BPK pažeidimą, nes surašyti sprendimai neatitinka BPK 305 straipsnio l dalies reikalavimų, kadangi juose neatskleistas kaltininko tyčios turinys ir jo psichinis santykis su padaryta nusikalstama veika. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, priimdamas sprendimą teismas nepasisakė dėl nuteistojo kaltės, nevertino jo tyčios suvokimo, neanalizavo, ar nuteistasis suvokė savo nusikalstamą elgesį ir norėjo taip elgtis, nors teismo sprendime turi būti pateikti argumentai, patvirtinantys teismo išvadas dėl nuteistojo kaltės turinio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje niekaip nėra atskleistas nuteistojo psichinis santykis su inkriminuota veika, o toks trūkumas nagrinėjamos bylos kontekste (nuteistajam nustatytas lengvas protinis atsilikimas) vertintinas kaip galintis pažeisti V. K. teisę į gynybą, todėl laikytinas esminiu. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas advokato D. Svirinavičiaus skundą, minėtos pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BPK 305 straipsnio l dalies reikalavimų, todėl naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. K. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinis skundas tenkintinas. Byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 150 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo V. K. veikoje

5. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad bylą nagrinėję teismai, nuteisdami V. K. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, padarė esminių BPK pažeidimų – teismų sprendimai pagrįsti tik prielaidomis apie nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymių buvimą, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminį skundo argumentą dėl to, kad V. K. veiksmuose nenustatyti jam inkriminuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiai. Teismai kaltės klausimo atskirai neanalizavo, nesigilino į kaltės turinį atskleidžiančius veikos objektyviuosius požymius, kaltės formą. V. K. turėjo pagrindą manyti, kad jo su nukentėjusiąja atliekami seksualinio pobūdžio veiksmai vyksta abipusiu sutarimu, o ne prieš nukentėjusiosios valią.

6. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad V. K., pasinaudodamas nukentėjusiosios I. L. bejėgiška būkle – jos miegu dėl apsvaigimo nuo alkoholio, dėl kurio nukentėjusioji negalėjo teisingai įvertinti situacijos ir pasipriešinti su ja atliekamiems veiksmams, prieš nukentėjusiosios valią tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. lietė savo lūpomis nukentėjusiosios lytinius organus ir lietė savo lytiniu organu nukentėjusiosios išangę bei jos lytinius organus.

7. Pagal BK 150 straipsnio dalį baudžiamas tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014 ir kt.). Pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle reiškia, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų – fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimo ar kitokios liguistos ar nesąmoningos būsenos – negali suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės, ir tuo pasinaudoja. Apsvaigimas nuo alkoholio taip pat gali lemti bejėgišką būklę. Lytinės aistros tenkinimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 150 straipsnį, jei teismas nustato, kad apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, jog atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusio asmens valią. Jei nukentėjusiojo bejėgiška būklė atsiranda dėl tikslingų kaltininko veiksmų (pvz., nukentėjusysis buvo kaltininko nugirdytas alkoholiu), asmens veika kvalifikuojama kaip seksualinis prievartavimas pagal požymį „kitaip atimdamas galimybę priešintis“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174-719/2021).

8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prieš įvykį nukentėjusioji kartu su nuteistuoju ir kitu asmeniu (liudytoju V. S.) vartojo alkoholinius gėrimus. Visi šie įvykio metu buvę asmenys patvirtino, kad I. L. dėl apsvaigimo nuo alkoholio užmigo ir todėl nejuto nuteistojo su ja atliekamų veiksmų, kai nuteistasis V. K. lietė savo lūpomis nukentėjusiosios I. L. lytinius organus ir lietė savo lytiniu organu nukentėjusiosios išangę bei jos lytinius organus. Vertinant veikos objektyviąją pusę, tokios aplinkybės atitinka kasacinio teismo praktikoje pateiktą pasinaudojimo bejėgiška būkle (kaip BK 150 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymio) apibūdinimą, o V. K. atlikti veiksmai – lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu.

9. Tačiau svarbu pažymėti, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo įtvirtintą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 150 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį sudaro ne tik jau aptarti objektyvieji požymiai, tačiau ir subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nusikalstamos veikos, nurodytos BK 149 ir 150 straipsniuose, yra padaromos tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja ar atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIxLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-321/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-321/2009">2K-321/2009</a>, 2K-526/2011, 2K-406/2011, 2K-501/2012).??????

10. Esminis išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią ir kaltininkas tą suvokia. Pažymėtina, kad kaltė, jos forma, rūšis negali būti preziumuojami, o turi būti teismų tinkamai nustatyti ir pagrįsti bylos duomenimis. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018, 2K-132-942/2021).??????

11. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismai daug dėmesio skyrė bylos duomenų analizei ir vertinimui, nustatydami faktines bylos aplinkybes, pagrindžiančias objektyviuosius V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos netinkamai. Tačiau nei nuosprendyje, nei nutartyje nėra pasisakoma apie nuteistojo psichinį santykį su jo padaryta veika, nėra analizuojama, ar V. K. suprato, jog seksualinio pobūdžio veiksmus su nukentėjusiąja atlieka prieš jos valią.

12. Kaip minėta, tiesioginė tyčia yra būtinasis nusikaltimo, nurodyto BK 150 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis ir turi būti neginčytinai nustatyta kiekvienu atveju asmeniui šią veiką inkriminuojant. Tiesioginė tyčia negali būti preziumuojama ir grindžiama vien tuo faktu, kad buvo atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusį asmenį, – bylos duomenimis turi būti neginčytinai nustatyta, kad kaltinamas asmuo suvokė, jog seksualinio pobūdžio veiksmus su nukentėjusiuoju atlieka prieš šio asmens valią, ir norėjo taip veikti. Nagrinėjamoje byloje šis klausimas yra itin aktualus dėl nuteistojo psichikos būklės – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno V teritorinio skyriaus 2018 m. lapkričio 12 d. darbingumo lygio vertinimo aktu V. K. nustatytas 45 proc. darbingumo lygis ir diagnozė – lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo. Taip pat šiuo aktu konstatuota, kad socialinėse situacijose V. K. orientuojasi sunkiai.

13. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas vertino V. K. psichikos būklę ir, remdamasis 2019 m. balandžio 9–16 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, konstatavo, jog V. K. tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek dabar supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti, geba skirti leistiną elgesį nuo neleistino, kad tokie duomenys patvirtina, jog V. K. gali būti nusikaltimo, nurodyto BK 150 straipsnio 1 dalyje, subjektas, t. y. jis nėra nepakaltinamas (BK 17 straipsnis) ir už padarytą nusikalstamą veiką turi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Tačiau tokios apeliacinės instancijos teismo išvados niekaip nėra susietos su subjektyviaisiais V. K. inkriminuotos konkrečios nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiais ir nepagrindžia, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Teismai nesiaiškino, ar V. K. suprato, kad seksualinio pobūdžio veiksmus su nukentėjusiąja atlieka prieš jos valią, ir norėjo taip veikti, o byloje nustatytos aplinkybės kelia šiuo klausimu pagrįstų abejonių, kurių teismai nepašalino. Byloje, be kita ko, nustatyta, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji kurį laiką gyveno kartu su nuteistuoju, kartu ne tik girtavo, bet ir miegodavo bei turėjo su juo lytinių santykių abipusiu sutikimu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad ankstesni nukentėjusiosios lytiniai santykiai savaime nereiškia jos sutikimo ir toliau su nuteistuoju turėti lytinių santykių, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste svarbu buvo nustatyti tai, ar, atsižvelgiant į nuteistajam diagnozuotą psichikos sutrikimą ir kitas bylos aplinkybes, nuteistasis suvokė (galėjo suvokti), kad seksualinio pobūdžio veiksmus jis atlieka neturėdamas tam nukentėjusiosios sutikimo ir naudodamasis jos bejėgiška būkle. Teismai šių aplinkybių apskritai neanalizavo ir priimtuose nuosprendyje bei nutartyje nepasisakė.

14. Reikalavimai nuosprendžio turiniui yra įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-513/2013">2K-513/2013</a>, 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017, 2K-222-697/2016, 2K-79-976/2016, 2K-32-699/2016, 2K-417/2014). Dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti motyvuotas, visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti konkrečios, aiškios, teisės taikymo prasme nekeliančios abejonių savo teisingumu. Šios instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21/2014">2K-21/2014</a>, 2K-29-489/2015, 2K-39-495/2020).??????

15. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.).

16. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nuosprendį bei nutartį priėmę teismai šiuos reikalavimus pažeidė. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nenustatęs esminio subjektyviojo nusikalstamos veikos, nurodytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, požymio – tiesioginės tyčios ir šio klausimo nesprendė. Pažymėtina, kad jei apeliaciniame skunde yra pateiktas prašymas naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pagal nurodytus apskundimo pagrindus turi įvertinti viso skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMtNDU4LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33-458/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33-458/2020">2K-33-458/2020</a>, 2K-155-942/2019, 2K-7-84-489/2018, 2K-190-648/2018). Tinkamai neišnagrinėjęs ir nepasisakęs dėl minėto subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios buvimo ar nebuvimo, apeliacinės instancijos teismas minėto nuosprendžio trūkumo neištaisė, taip pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Minėti Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai laikytini esminiais, sukliudžiusiais teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį. Dėl to byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi išsamiai patikrinti bylos aplinkybes, susijusias su nuteistajam V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviaisiais požymiais, ir padaryti bylos duomenimis pagrįstą išvadą dėl tiesioginės tyčios buvimo ar nebuvimo V. K. veiksmuose.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Rima Ažubalytė

Eligijus Gladutis