Dėl teisės normų, reglamentuojančių drausminės nuobaudos skyrimo pagrindus, terminus ir tvarką, neteisėto atleidimo iš darbo padarinius, įrodymus ir įrodymų vertinimą, taikymo ir aiškinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-137-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33168-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.7; 1.3.6.3.1; 1.3.6.4; 1.3.9; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo H. U. ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir viešajai įstaigai Vilniaus miesto klinikinei ligoninei dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių drausminės nuobaudos skyrimo pagrindus, terminus ir tvarką, neteisėto atleidimo iš darbo padarinius, įrodymus ir įrodymų vertinimą, taikymo ir aiškinimo.

Ieškovas prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir VMSA) direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. 41-684 „Dėl drausminės nuobaudos H. U. skyrimo“, kuriuo ieškovui paskirta drausminė nuobauda – papeikimas; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 1-2005 „Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo skyrimo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktoriui H. U.“, kuriuo ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo; 3) grąžinti ieškovą į darbą – VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės (toliau – ir VMKL) direktoriaus pareigas; 4) iš atsakovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės ieškovui priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įvykdymo dienos; 5) iš atsakovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės ieškovui priteisti 5 proc. dydžio palūkanas nuo visos teismo sprendimu priteistos sumos nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įvykdymo; 6) teismo sprendimą, kuriuo ieškovas grąžinamas į darbą ir jo naudai priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, nurodyti vykdyti skubiai; 7) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovui priteisti byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad 2011 m. lapkričio 23 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu dirbo atsakovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktoriumi. Ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu (toliau – ir Įsakymas) jam paskirta drausminė nuobauda – papeikimas už tai, kad jis, kaip VMKL vadovas, tariamai neužtikrino, jog 2013 m. gydytojų intervencinių radiologų S. Š. ir D. B. budėjimai ne darbo valandomis būtų atliekami teisės aktų nustatyta tvarka, būtų sudaromi VMKL Rentgenoangiografinių tyrimų skyriaus budėjimo grafikai ir būtų laikomasi teisės aktų, nustatančių darbo ir poilsio laiką bei mokėjimą už budėjimus, ir už tai, kad jis neužtikrino VMKL išankstinės, einamosios ir paskesnės finansų kontrolės. Ši nuobauda skirta praleidus DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, nepagrįsta iš esmės, nes ieškovas nepadarė pažeidimų, kuriais yra kaltinamas. Gydytojų intervencinių radiologų S. Š. ir D. B. budėjimai ne darbo valandomis 2013 metais buvo vykdomi laikantis visų teisės aktų reikalavimų, nepažeidžiant nei darbdavės, nei šių darbuotojų interesų, jiems patiems išreiškus tokią valią, kitų tokio paties profilio gydytojų nebuvo; VMKL privalėjo užtikrinti sklandų paslaugų teikimą visiems pacientams, o samdyti ne savo ligoninės specialistus būtų buvę daug brangiau; šiems gydytojams buvo užtikrintas darbo ir poilsio režimas, dėl to išreikštų nusiskundimų iš gydytojų intervencinių radiologų S. Š. ir D. B. nebuvo gauta. VMKL tinkamai, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, užtikrinta išankstinė, einamoji ir paskesnė finansų kontrolė, kontrolės ir audito institucija (VMSA Kontrolės ir audito tarnyba), parengusi 2014 m. balandžio mėn. ataskaitą, jokių pažeidimų nenustatė.

Ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už tai, kad jis, būdamas atsakingas už vadovaujamos viešosios įstaigos ir savo kaip vadovo veiklą bei tinkamą jam pavestų funkcijų vykdymą, privalėdamas vadovautis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimais ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais, neturėdamas išankstinio steigėjos (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) pritarimo, pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui VMKL vardu pasirašytą 2014 m. rugpjūčio 27 d. prašymą „Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje Nr. I-9359-244/2014“ ir taip pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 40-84 patvirtinto viešosios įstaigos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktoriaus pareigybės aprašymo 4, 9.11 ir 11 punktus, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 1-682 patvirtintų viešosios įstaigos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės įstatų 2, 27 ir 29.13 punktus, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 7.1 punktą. Ieškovas teigė, kad jis, teikdamas prašymą teismui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-9359-244/2014, nepažeidė pareigos gauti steigėjos, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės, pritarimą. Ginčijamame Sprendime dėl šios drausminės nuobaudos taikymo nurodyti teisės aktai riboja asmens teisę į teisminę gynybą, dėl to prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir negali būti taikomi. Dėl Sprendime nurodyto Įstatų reikalavimo neteisėtumo ir akivaizdaus prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu yra iškelta byla teisme. Be to, ieškovas, kaip VMKL vadovas, teisme jokios bylos nėra inicijavęs, jis viso labo kreipėsi su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. pateikė procesinį prašymą, kas nelaikytina kreipimusi į teismą; prašymas pareikštas mėginant apsaugoti VMKL teises ir interesus, tad laikyti, kad ieškovas savo pareigas vykdė netinkamai, nėra jokio pagrindo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą, kuriuo ieškovui paskirta drausminė nuobauda – papeikimas; panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, kuriuo ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo; negrąžino ieškovo į darbą, o nurodė laikyti, kad su juo sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovo naudai iš atsakovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės 5692,76 Eur išeitinės išmokos, 14 502,78 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2014 m. rugsėjo 24 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo skaičiuojant po 135,54 Eur už kiekvieną darbo dieną; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; sprendimo dalį dėl 2846,40 Eur priteisimo ieškovo naudai iš atsakovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės leido vykdyti skubiai.

Teismas nurodė, kad ginčijamu Įsakymu drausminė nuobauda ieškovui skirta už galimą tęstinio pobūdžio darbo drausmės pažeidimą, padarytą 2013 metais. Atsakovei galimi pažeidimo pobūdis ir asmuo, kuriam kyla galima atsakomybė, tapo žinomi iš 2014 m. balandžio 14 d. VMSA Kontrolės ir audito tarnybos ataskaitos dėl VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės audito (toliau – ir Ataskaita). Be to, VMSA Vidaus audito skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 23 d. pavedimas Nr. A31-37(2.1.15-AD3) dėl VMKL darbo užmokesčio ir atsargų įsigijimo bei naudojimo sąnaudų teisėtumo ir ekonomiškumo vertinimo įrodo, kad ieškovo veikla dėl darbo užmokesčio, mokėjimo už darbą jau buvo tiriama. Dėl šio vidaus audito pasisakoma ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendime, kuriuo panaikinta ieškovui 2014 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 41-175 paskirta nuobauda – pastaba. Teismas padarė išvadą, kad Įsakymu ieškovui drausminė nuobauda yra paskirta praėjus 10 mėnesių nuo to laiko, kai atsakovei tapo žinoma apie tariamo pažeidimo aplinkybes, ir konstatavo, jog nuobauda ieškovui buvo paskirta praleidus DK 241 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą nuobaudai skirti, tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti nuobaudą.

Teismas sprendė, kad ieškovo veikla, dėl kurios jam skirtas papeikimas, negali būti laikoma pažeidimu. Atlikus patikrinimus (auditus) nebuvo nustatyta, kad gydytojų intervencinių radiologų budėjimai ne darbo valandomis 2013 m. buvo vykdomi pažeidžiant atsakovių nurodomus teisės aktus, taip pat nenustatyta, kad ieškovas laiku neužtikrino ir būtinos finansų kontrolės. Pasirinkimas leisti budėti S. Š. ir D. B. dalį laiko namuose atitiko tiek VMKL lūkesčius, tiek leido sutaupyti lėšas, byloje nėra šių gydytojų nusiskundimų dėl netinkamo darbo organizavimo, ignoruojant jų poilsio ir darbo režimą ir pan. Teismas nenustatė ieškovo kaltės.

Teismas nustatė, kad Sprendimu drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovui skirta remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Teismas sprendė, kad, pripažinus neteisėta 2014 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu skirtą drausminę nuobaudą, 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu dėl pakartotinumo paskirta nuobauda yra neteisėta, nes nelieka teisinio pagrindo ją skirti pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

Teismas nurodė, kad Sprendimu ieškovui paskirta drausminė nuobauda negali būti laikoma pagrįsta, nes ji paskirta nesant esminės drausminės atsakomybės sąlygos (kaltės) ir pažeidimo elemento. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja administracinę bylą Nr. I-9359-244/2014, kurioje ieškovas, veikdamas kaip VMKL atstovas, pareiškė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti VMS tarybos 2014 m. liepos 9 d. sprendimo „Dėl pritarimo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro reorganizavimui“ galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, šį prašymą teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi patenkino. Teismas nurodė, kad ieškovas, kaip trečiojo asmens atstovas administracinėje byloje, pareiškė tik procesinio pobūdžio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, bet neįgyvendino kreipimosi į teismą teisės, šia teise pasinaudojo Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje; nurodyto ieškovo prašymo teikimas teismui negali būti vertinamas kaip kreipimasis į teismą, t. y. teisės inicijuoti bylą teisme įgyvendinimas.

Įvertinęs ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybes, jo santykį su steigėja, posėdžio metu abiejų ginčo šalių įvardytus nesutarimus dėl ieškovo vadovaujamos ligoninės reorganizavimo ir bendro požiūrio į tai bei VMKL valdymą nebuvimą, dėl to galbūt kilsiančius ginčus ateityje bei atsižvelgęs į tai, kad VMKL vadovauja konkursą laimėjęs asmuo, su kuriuo sudaryta darbo sutartis 5 metų terminui, ir į tai, jog ieškovas pripažįsta, kad yra tam tikras negatyvus atsakovių nusistatymas jo atžvilgiu, teismas sprendė, kad ieškovo prašymo grąžinti jį į darbą negalima tenkinti, nes jam bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl taikė alternatyvų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą, įtvirtintą DK 300 straipsnio 4 dalyje.

Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio palūkanas motyvuodamas tuo, kad darbo ginčuose kompensacinį mechanizmą darbuotojams užtikrina vidutinio darbo užmokesčio už pravaikštos laiką DK 300 straipsnio 4 dalies pagrindu priteisimas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo ir atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės apeliacinius skundus, 2015 m. birželio 29 d. nutartimi dėl bylos dalies dėl ieškovo negrąžinimo į darbą priėmė naują sprendimą – grąžino ieškovą į darbą, kitą pirmosios instancijos teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija kaip nepagrįstą vertino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apie Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos parengtoje 2014 m. balandžio 14 d. audito ataskaitoje „Dėl VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės audito“ nurodytas aplinkybes darbdavė žinojo dar 2013 m. rugsėjo 23 d. Kolegija nurodė, kad drausminės nuobaudos skyrimo tvarka, nustatyta konkretaus darbdavio, negali keisti įstatymų nuostatų dėl procedūrinių terminų skaičiavimo. Pripažinusi, kad ieškovo darbo drausmės pažeidimas, už kurį jam ginčijamu Įsakymu paskirtas papeikimas, paaiškėjo tą dieną, kai buvo parengta Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaita, t. y. 2014 m. balandžio 14 d., kolegija konstatavo, jog drausminė nuobauda paskirta praleidus DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Kolegija nurodė, kad ieškovo nedarbingumas prasidėjo nuo 2014 m. gegužės 14 d., t. y. praėjus DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui. VMSA tik nuo 2014 m. balandžio 30 d. pradėjo procedūras, skirtas imperatyviosioms DK 240 straipsnio nuostatoms įgyvendinti. Ieškovo nedarbingumas baigėsi 2014 m. liepos 30 d., jis paaiškinimą pateikė 2014 m. rugpjūčio 4 d., o 2014 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu ieškovui paskirta drausminė nuobauda. Net ir tuo atveju, jeigu neįskaitomas laikas, kurį ieškovas nebuvo darbe dėl ligos, yra praleistas DK 241 straipsnio 1 dalies terminas, ir drausminė nuobauda ieškovui paskirta pažeidus įstatyme nustatytą tvarką. Atsakovės argumentai, kad per visą laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. balandžio 14 d. audito ataskaitos Nr. R-05-3 gavimo iki ieškovo ligos nebuvo galimybių ištirti ir įvertinti darbo drausmės pažeidimo sudėties, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 straipsnis).

Kolegija nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog: sudaryti budėjimo grafikai nebuvo pakankami tam, kad būtų apskaičiuotas mokėjimas už S. Š. ir D. B. darbą nakties, poilsio ir švenčių dienomis; minėti gydytojai neatliko darbo funkcijų grafikuose nurodytu metu (darbuotojų skundų dėl jų darbo teisių pažeidimo nėra); budėjimų skaičius viršijo DK 155 straipsnio 1 dalyje nustatytą maksimalų valandų skaičių; sudarant darbo sutartis su ne ligoninės darbuotojais ligoninės finansiniai ištekliai būtų buvę panaudoti taupiau. Atsakovė VMSA nenurodė, kokio tiksliai DK 147 straipsnio 3 dalies reikalavimo įvykdymo ieškovas nesukontroliavo. Atliekant auditą nenustatytas nepagrįsto darbo užmokesčio sumokėjimo faktas. Nurodžiusi, kad VMSA neįrodė drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumo, kolegija konstatavo, jog nėra visų privalomų teisės pažeidimo sudėties elementų.

Kolegija nustatė, kad papildomas D. B. darbas buvo įformintas VMKL direktoriaus 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu „Dėl D. B. priemokos“, abiejų darbuotojų – D. B. ir S. Š. – darbo sutartyse nurodyta, jog darbo apmokėjimas yra pagal faktiškai dirbtą laiką. Ligoninėje galioja kolektyvinė sutartis, kurioje nustatyta papildomo darbo apmokėjimo galimybė ir jo apmokėjimas (sutarties 5.9 punktas), tai yra teisinis pagrindas atlikti papildomus darbus. Atsižvelgiant į gydytojų radiologų darbo pobūdį D. B. ir S. Š. darbas gali būti laikomas viršvalandiniu. Nurodžiusi, kad pagal įstatymą viršvalandiniai darbai gali būti skirti darbdavio nurodymu pagal kolektyvinės sutarties nuostatas, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovui papeikimas buvo paskirtas be teisėto pagrindo, nes nėra įrodyta darbuotojo kaltė (DK 234 straipsnis).

Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teikimo nelaikytinas kreipimusi į teismą šios sąvokos prasme. Kolegija nurodė, kad reikalavimas gauti steigėjos (Vilniaus miesto savivaldybės) pritarimą dėl kreipimosi į teismą reiškia teisės kreiptis į teismą ribojimą, tačiau juridinio asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu. Ieškovui drausminė nuobauda buvo skirta už nesutikimą su steigėjos sprendimu dėl reorganizacijos, kurios steigėja vėliau pati atsisakė. Nurodžiusi, kad VMKL įstatų 29.13 punkto nuostata nagrinėjamoje byloje buvo panaudota turint tikslą apriboti kreipimosi į teismą teisę, kolegija konstatavo reikalavimo gauti steigėjos (savivaldybės) pritarimą dėl kreipimosi į teismą neteisėtumą. Kolegija pripažino, kad abi ginčijamos drausminės nuobaudos ieškovui buvo paskirtos nesant drausminės atsakomybės pagrindo, o papeikimas – dar ir pažeidžiant skyrimo tvarką.

Kolegija nurodė, kad steigėja negali vadovautis asmeniškumu, tai, kad ji nesugeba išlaikyti dalykiškumo, negali būti pagrindas negrąžinti darbuotojo į darbą, kai darbuotojas to prašo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų netinkamai elgęsis su darbuotojais, būtų nesugebėjęs organizuoti ligoninės darbo racionaliai, protingai panaudodamas žmogiškuosius išteklius. Audito ataskaitos išvadose nustatytų ligoninės veiklos trūkumų (deficitinės veiklos) priežastimi buvo pripažintas nepakankamas medicininių paslaugų, už kurias mokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, apmokėjimo balas. Šie trūkumai priklausė nuo kitų institucijų (tarp jų – steigėjos) netinkamai vykdomų įsipareigojimų.

Argumentas, kad šiuo metu ligoninei vadovauja kitas asmuo – N. M., negali būti pagrindas siaurinti ieškovo teises, nes vieno asmens teisių įgyvendinimas kito asmens teisių sąskaita reikštų lygiateisiškumo pažeidimą. Kolegija nustatė, kad ieškovo darbo sutartis turėjo tęstis iki 2017 m. birželio 30 d. Terminuoti darbo santykiai, palyginti su neterminuotais, tam tikra prasme sumažina darbuotojo subjektinių teisių apimtį, todėl darbdavys turi elgtis ypač atsakingai, kad nepažeistų darbuotojo teisių. Prasidėjus teisminiam ginčui, steigėja ėmėsi organizuoti naują konkursą eiti VMKL vadovo pareigas, jį laimėjo N. M. (asmuo, kuris buvo paskirtas laikinai eiti VMKL vadovo pareigas). Byloje nenurodyta, kodėl N. M. ir toliau negalėjo laikinai vadovauti ligoninei, kas rodo neatsakingą steigėjos požiūrį į darbuotojų teises. Atsižvelgusi į kasacinio teismo formuojamą praktiką, sveikatos priežiūros įstaigų teisinį reglamentavimą, įvertinusi, kad sprendimai dėl įstaigos vadovo priėmimo į darbą ar atleidimo taip pat turi atitikti viešąjį interesą, kolegija sprendė, kad vien steigėjos nepasitikėjimas ieškovu nėra pakankamas pagrindas negrąžinti pastarojo į darbą, kai byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovo negebėjimą vadovauti įstaigai. Dėl to nurodyto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovo negrąžinimo į darbą naikintina ir priimamas naujas sprendimas – grąžinti ieškovą į darbą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, vadovaudamasi CPK 277 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo naudai priteista 5692,76 Eur išeitinės išmokos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį; netenkinus šio prašymo – pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nutartį, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovo negrąžinimo į eitas pareigas. Kasaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas kasacinės instancijos teismo praktikos dėl DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui reikšmingų aplinkybių, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai neteikė reikšmės byloje nustatytiems faktams. Nuo 2014 m. gruodžio 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktoriaus pareigas pradėjo eiti išrinktas naujas vadovas. Organizacinė kliūtis – specifinio subjekto (sveikatos priežiūros įstaigos) vadovo pasikeitimas, žemesnės instancijos teismų turėjo būti vertinama kaip viena iš aplinkybių, suponuojančių DK 300 straipsnio 4 dalies taikymą. Ligoninės veikla susijusi su viešuoju interesu, todėl jos vadovo veikla reikalauja stabilumo, tęstinumo, nekvestionuojamo ir skaidraus steigėjo sprendimų vykdymo. Naujo vadovo skyrimas, tai, kad naujas vadovas eina pareigas ilgą laiką, turėjo būti įvertinta teismų kaip reikšmingos aplinkybės, sprendžiant dėl objektyvių kliūčių ieškovui būti grąžintam į eitas pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kurioje organizacinės priežastys ir pasitikėjimo praradimo aplinkybės yra pripažįstamos pagrindu negrąžinti darbuotojo į darbą bei taikyti kitą darbuotojų teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. M. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-133/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-133/2014">3K-3-133/2014</a>). Teismas formaliai nurodė, kad nėra kliūčių grąžinti ieškovą į jo eitas pareigas, nors byloje buvo pateikti duomenys apie tai, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama byla pagal VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės ieškinį atsakovui H. U. dėl 69 513,15 Eur nuostolių atlyginimo. Teismui grąžinus ieškovą į darbą susidarė situacija, suteikianti teisę ieškovui, kaip įstaigos vadovui, atstovauti ligoninei byloje prieš jį patį.

Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią vieno mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti skaičiuojamas nuo darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo būtent darbdaviui, o ne atskiriems darbuotojams momento; ne atskirų subjektų vykdomi auditai yra pagrindas nustatyti darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo momentą bet atitinkamos darbo drausmės pažeidimo tyrimo išvados pateikimo darbdaviui momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-594/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-594/2012">3K-3-594/2012</a>). DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra procesinės prigimties, nurodantis laikotarpį, per kurį darbdavys turi apsispręsti ir gali skirti drausminę nuobaudą darbuotojui. Vieno mėnesio drausminės nuobaudos skyrimo termino pradžia turi būti pripažįstamas momentas, kai darbdavys gavo galutinę darbo drausmės tyrimo išvadą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–185 straipsniai) ir nepagrįstai laikė, kad 2014 m. rugpjūčio 13 d. Įsakymu drausminė nuobauda ieškovui paskirta praleidus DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.

Teismai, vertindami 2014 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą, rėmėsi neleistinomis ieškovo pateiktomis įrodinėjimo priemonėmis – teiginiu, kad nėra darbuotojų skundų dėl jų darbo teisių pažeidimų. Tačiau natūralu, kad darbuotojai, kurie yra pavaldūs vadovui, nesiskųs dėl darbo teisių pažeidimo vien bijodami prarasti darbą arba pabloginti jo sąlygas.

Teismai, nesilaikydami VMKL įstatų, be pagrindo sprendė, kad įstatai neįpareigoja ieškovo, nes, teismo vertinimu, atitinkamos jų normos yra neteisėtos. Tačiau įstatai buvo ir yra galiojantys bei tiesiogiai reguliavo ieškovo, kaip įstaigos vadovo, teises ir pareigas. Ieškovas privalėjo laikytis įstatų ir derinti su steigėju kreipimąsi į teismą dėl steigėjo priimto sprendimo reorganizuoti ligoninę sustabdymo. Esant aiškiam ieškovo įgaliojimų viršijimui, ieškovui nenuginčijus įstatų atitinkamo punkto, už kurio pažeidimą ieškovui buvo skirta drausminė nuobauda, teismai neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad už įstatų pažeidimą drausminė nuobauda ieškovui skirta nepagrįstai.

Atsakovė VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistus, priteisti byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodomi šie argumentai:

Sprendimas grąžinti ieškovą į darbą įvykdytas, dėl to neiškilo jokių organizacinių kliūčių. Ieškovas, sugrįžęs į darbą eiti VMKL direktoriaus pareigų, nesiėmė jokių veiksmų, kuriais nesąžiningai darytų įtaką šią bylą nagrinėjant teisme.

Egzistuojanti priešprieša tarp darbdavio ir darbuotojo nereiškia, kad darbuotojas, grąžintas į ankstesnį darbą, negalėtų tinkamai eiti savo pareigų. Negrąžinant darbuotojo į darbą vien dėl paties darbdavio dirbtinai sukeltų kliūčių, faktiškai būtų ginami ne darbuotojo interesai, o įteisinamas darbdavio piktnaudžiavimas savo pranašesne padėtimi.

Atsakovės neskundė iš esmės sutampančių Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo išvadų dėl DK 241 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo susijusioje byloje, vadinasi, jos sutiko su šių procesinių sprendimų turiniu.

S. Š. ir D. B. darbo sutartyse jau yra nurodytas funkcijų, kurias darbuotojai atliko budėjimo namuose metu, atlikimas ir aiškiai nustatyta, kad su darbuotojais atsiskaitoma pagal jų faktinio darbo laiką. S. Š. ir D. B., budėdami namuose, neviršijo darbo sutartyje nustatyto darbo laiko, todėl nereikėjo sudaryti papildomos darbo sutarties ar pakeisti jau sudarytos. Gydytojų budėjimas namuose negali būti pripažįstamas papildomu darbu vadovaujantis DK nuostatomis.

Aplinkybė, jog galiojantys atsakovės VMKL įstatai nebuvo nuginčyti teismine tvarka, nereiškia, kad tokios įstatų nuostatos, prieštaraujančios Konstitucijai, gali būti taikomos, kadangi negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis).

DK 300 straipsnio pagrindu ieškovui išmokėta kompensacija negalėtų būti vertinama kaip lygiavertė ieškovo teisių ir interesų gynimo forma, kadangi jo interesai tokiu atveju užtikrinami tik ribotam laikotarpiui – iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Pasibaigus bylos nagrinėjimui ieškovas netektų pajamų, ir jo teisių pažeidimas nebebūtų kompensuojamas.

Atsakovių nurodomoje byloje ieškinys ieškovui pareikštas akivaizdžiai nepagrįstai ir nesąžiningai, siekiant daryti spaudimą ieškovui, dirbtinai sukurti neigiamą įspūdį apie jį. Be to, nurodytas ieškinys Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimu yra atmestas kaip nepagrįstas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl 2014 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu paskirtos drausminės nuobaudos skyrimo termino

Šioje byloje aktuali DK 241 straipsnio 1 dalies nuostata, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra procesinės prigimties, nurodantis laikotarpį, per kurį darbdavys turi apsispręsti ir gali skirti drausminę nuobaudą darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2014">3K-3-518/2014</a>). DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra garantija darbuotojui, jog drausminė nuobauda jam gali būti taikoma tik per šį terminą nuo darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo momento. Pagal šią įstatymo nuostatą yra reikšminga ne pažeidimo padarymo diena, o jo paaiškėjimo momentas. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdaviui. Darbdaviui sužinojus apie darbuotojo padarytą pažeidimą prasideda DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eiga ir per šį vieno mėnesio terminą darbdavys turi apsispręsti ir gali skirti drausminę nuobaudą darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-363/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-363/2011">3K-3-363/2011</a>).

Byloje aktualus DK 241 straipsnio 1 dalies aiškinimo klausimas – kam subjekto prasme, kai darbdavys yra juridinis asmuo (teisinė fikcija), turi paaiškėti darbo drausmės pažeidimas, kad būtų pagrindas pripažinti, jog darbo drausmės pažeidimas paaiškėjo darbdaviui – juridiniam asmeniui. Šiuo teisės klausimu kasacinio teismo praktikoje nėra pasisakyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, aiškindama DK 241 straipsnio 1 dalį ir atsižvelgdama į joje nustatyto termino paskirtį, konstatuoja, kad, kai darbdavys yra juridinis asmuo, darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo jam diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdavio atstovams – juridinio asmens vadovui, administracijos pareigūnams (DK 14, 16, 24 straipsniai). Jeigu apie darbo drausmės pažeidimą tapo žinoma darbdavio atstovui, neturinčiam teisės skirti drausminę nuobaudą, jis privalo nedelsdamas apie tai pranešti darbdavio atstovui, turinčiam teisę skirti drausminę nuobaudą (DK 35 straipsnio 1 dalis).

Konstatuotina, kad šios bylos atveju nėra pagrindo pripažinti, jog darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena subjekto prasme turi būti laikoma ta diena, kurią darbo drausmės pažeidimas paaiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui.

Taip pat byloje aktualus DK 241 straipsnio 1 dalies aiškinimo klausimas – kas turi įvykti (koks veiksmas, įvykis ar faktas pripažįstamas pakankamu), kad būtų galima konstatuoti šioje teisės normoje nurodytą darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo momentą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, konstatuoja, kad darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena pagal DK 241 straipsnio 1 dalį aiškintina kaip ta diena, kurią darbdaviui arba jo atstovui (DK 14, 16, 24 straipsniai) tapo žinomas šių aplinkybių visetas: a) darbo drausmės pažeidimo faktas; b) darbo drausmės pažeidimą padaręs konkretus darbuotojas. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimas, nuo kurio prasideda DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, reiškia, kad turima informacija nekelia pagrįstų abejonių dėl darbo drausmės pažeidimo fakto ir pažeidėjo asmens. Jeigu turima informacija neleidžia konkrečiai spręsti apie tai, kelia pagrįstų abejonių, gali būti atliekamas tyrimas, tačiau dėl jo atlikimo turi būti apsisprendžiama per protingą laiką. Nepagrįstas delsimas gali būti vertinamas kaip darbdavio pasinaudojimas jam suteikta diskrecijos teise apskritai nepradėti drausminės atsakomybės taikymo procedūrų.

Darbdavys, įgyvendindamas savo teisę aiškintis ir tirti darbo drausmės pažeidimą, negali pažeisti darbuotojo interesų ar jų neproporcingai suvaržyti, pažeisti DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos darbuotojui. Tyrimo organizavimas turint tikslą nukelti į ateitį drausminės nuobaudos skyrimo termino eigos pradžią vertintinas kaip neteisėtas veikimas. Tyrimas, kai darbdavys nusprendžia jį atlikti, turi būti atliekamas operatyviai, per protingai trumpą laiką. Esant teisme ginčui dėl drausminės nuobaudos skyrimo termino laikymosi, darbdavys, teigiantis, kad buvo poreikis atlikti tyrimą, turi šią aplinkybę įrodyti. Atlikto tyrimo rezultato, pavyzdžiui, išvados, pateikimo diena laikytina darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena, jeigu darbdavys pagrindžia aplinkybės dėl poreikio atlikti tyrimą egzistavimą.

Teisiškai reikšmingo fakto – darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo – momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus, ir tai nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasatorės kasaciniame skunde netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. S. v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-594/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-594/2012">3K-3-594/2012</a>, pateiktus išaiškinimus teigdamos, kad joje yra išaiškinta, jog ne atskirų subjektų vykdomi auditai yra pagrindas nustatyti darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo momentą, bet atitinkamos darbo drausmės pažeidimo tyrimo išvados pateikimo darbdaviui momentas. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje tokių išaiškinimų, kokius nurodo kasatorės, nesant pateiktų, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasatorių argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo toje nutartyje išdėstytų išaiškinimų.

Teismai konkrečioje byloje turi vadovautis teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. V. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-591/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-591/2008">3K-3-591/2008</a>), dėl to kasacinio skundo nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimą, kuris yra tik metodinė medžiaga, negali patvirtinti ir nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo buvimo.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad darbo drausmės pažeidimo, už kurį ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu paskirtas papeikimas, paaiškėjimo diena laikytina 2014 m. balandžio 14 d., kai buvo parengta Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaita. Apeliacinės instancijos teismas nustatė nepateisinamo delsimo pradėti drausminės atsakomybės procedūras faktą, taip pat sprendė, kad šiuo atveju nebuvo poreikio atlikti tyrimą.

Kasaciniame skunde išdėstytas abstraktaus pobūdžio teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–185 straipsniai) ir nepagrįstai laikė, jog 2014 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu drausminė nuobauda ieškovui paskirta praleidus DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, teisėjų kolegijos vertinamas kaip neteikiantis teisinio pagrindo pripažinti nepagrįstomis šios nutarties 34 punkte nurodytas apeliacinės instancijos teismo išvadas.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į kasatorių teiginių prieštaringumą (analogiški teiginiai nurodyti ir kasaciniame skunde). Jos, viena vertus, teigia, kad darbo drausmės pažeidimo tyrimo išvada buvo parengta ir pasirašyta 2014 m. rugpjūčio 11 d. (darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena), kita vertus, nurodo, jog šiuo atveju į DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio terminą neįskaičiuotinas ieškovo laikinojo nedarbingumo laikotarpis nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki liepos 29 d.

Konstatuotina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, jog nagrinėjama drausminė nuobauda buvo paskirta nepraleidus DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino, kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nesudarantys teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 241 straipsnio 1 dalį.

Dėl įrodymų ir jų vertinimo sprendžiant dėl 2014 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo

Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Išvados apie faktines bylos aplinkybes gali būti grindžiamos visomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus tas bylos aplinkybes, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2, 3 dalys). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-110/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-110/2013">3K-3-110/2013</a>; 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Ž. v. E. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-84/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-84/2014">3K-3-84/2014</a>).

Kasatorės teigia, kad teismai, vertindami 2014 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą, rėmėsi neleistinomis ieškovo pateiktomis įrodinėjimo priemonėmis – teiginiu, kad nėra darbuotojų skundų dėl jų darbo teisių pažeidimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymuose nenustatyta draudimo tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju remtis kokiais nors įrodymais sprendžiant dėl darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo, taigi šalys gali remtis visomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, jeigu jos turi ryšį su nagrinėjama byla (CPK 180 straipsnis). Šalių paaiškinimai priskirtini prie įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), teismas turi pareigą juos vertinti ir gali jais remdamasis įstatymų nustatyta tvarka padaryti išvadas apie faktines bylos aplinkybes.

Kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neteikiantys pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymus ir jų vertinimą.

Vadovaujantis CPK 346 straipsnyje, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu kasacinio skundo teiginiai, kuriais dėstoma kasatorių nuomonė dėl darbo drausmės pažeidimo pagrindo egzistavimo, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo

Darbuotojų drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 235 straipsniai) arba atitinkama kita pražanga, jeigu įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose darbo teisės aktuose yra nustatyta, kad drausminė atsakomybė taikoma ir už kitas atitinkamas pražangas (DK 227 straipsnio 2 dalis, 236 straipsnis). Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis).

Darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise (DK 35 straipsnio 1 dalis). Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 35 straipsnio 2 dalis).

DK 228 straipsnyje nustatytos pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai, viena iš jų – tiksliai ir laiku vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus. Taigi, darbdavio nurodymai ir reikalavimai, privalomi darbuotojui, turi atitikti teisėtumo kriterijų. Darbuotojo nevykdymas darbdavio teisėto reikalavimo vertintinas kaip darbuotojo darbo drausmės pažeidimas, o nevykdydamas neteisėto reikalavimo darbo drausmės nepažeidžia ir negali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas.

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl VMKL direktoriaus teisės kreiptis į teismą tik gavus išankstinį rašytinį steigėjos (savininkės) pritarimą (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 40-84 patvirtinto viešosios įstaigos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktoriaus pareigybės aprašymo 4, 9.11 ir 11 punktai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 1-682 patvirtintų viešosios įstaigos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės įstatų 2, 27 ir 29.13 punktai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 7.1 punktas), ieškovui teigiant, kad ginčijamame Sprendime nurodytų teisės aktų punktų nuostatos riboja asmens teisę į teisminę gynybą, dėl to prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir negali būti taikomos.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad reikalavimas direktoriui gauti steigėjos pritarimą dėl kreipimosi į teismą yra neteisėtas. Konstatuotina, kad nurodytuose teisės aktuose įtvirtinta VMKL direktoriaus teisė kreiptis į teismą tik gavus išankstinį rašytinį steigėjo (savininko) pritarimą nepagrįstai riboja ir suvaržo ligoninės, kuriai atstovauja direktorius, galimybę kreiptis į teismą, taip pat pažeidžiami CPK įtvirtinti dispozityvumo, operatyvumo, teisės į teisminę gynybą principai, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principai. Ligoninės direktoriui, kaip įstaigos vadovui, suteikiant teisę kreiptis į teismą tik gavus išankstinį rašytinį steigėjos (savininkės) pritarimą, neleistinai įsiterpiama ir apribojama įstaigos vadovo teisė į teisminę gynybą, sudaromos prielaidos daryti įtaką direktoriaus veiksmams kreipiantis į teismą, jis neturi galimybės savarankiškai ir nepriklausomai naudotis savo teisėmis, taip pat pažeidžiama ir Viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata, kad viešoji įstaiga negali įgyti civilinių teisių ir pareigų per savo dalininkus (VMKL steigėja ir vienintelė dalininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė), ribojamas juridinio asmens – VMKL – subjektiškumas, kuris negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-51-502/2016, yra panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 1-682 „Dėl VšĮ Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės reorganizavimo“ 2.2 punktu patvirtintų viešosios įstaigos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės įstatų 29.13 bei 29.15 punktuose įtvirtinta nuostata „gavus išankstinį rašytinį steigėjo (savininko) pritarimą“. Nutartyje konstatuota, kad nurodyta nuostata yra neteisėta.

Pripažinus, kad reikalavimas, už kurio nevykdymą ieškovui 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu paskirta drausminė nuobauda, yra neteisėtas, konstatuotina, kad tokio reikalavimo nevykdymas negali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas, ir pripažintina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ši drausminė nuobauda ieškovui paskirta nesant drausminės atsakomybės pagrindo, t. y. nepagrįstai ir neteisėtai.

Apskųstais teismų procesiniais sprendimais padaryta teisėta išvada, kad ginčijamas ieškovo atleidimas iš darbo yra neteisėtas.

Dėl DK 300 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikymo nagrinėjamoje byloje

DK 300 straipsnio 3 dalyje (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija) nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija, šiuo metu – atitinkamos DK 300 straipsnio dalys) aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą konstatavęs, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-545/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-545/2008">3K-3-545/2008</a>). Darbdavio pasitikėjimo darbuotoju praradimas ir jų konfliktiniai santykiai siejami su galimybe teismui taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą ir kompensacijos priteisimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. AB,,Šiaulių bankas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-418/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-418/2013">3K-3-418/2013</a>). Darbdavio nepasitikėjimas darbuotoju (pradėti vidaus ir ikiteisminiai tyrimai) ir organizacinės priežastys (ligoninės direktoriaus pareigas po konkurso eina paskirtas naujas įstaigos vadovas) sudaro pagrindą teismams taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. M. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-133/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-133/2014">3K-3-133/2014</a>).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nurodęs tai pagrindžiančius motyvus, sprendė, kad taikytinas DK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad taip spręsdamas apeliacinės instancijos teismas nepažeidė aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų, įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas taikytiną pažeistų teisių gynimo būdą, įvertino kasatorių nurodomas aplinkybes dėl naujo VMKL vadovo paskyrimo ir nepasitikėjimo ieškovu, taigi priešingas kasatorių teiginys yra nepagrįstas.

Byloje nėra nustatyta, kad dėl ieškovo darbo einant VMKL direktoriaus pareigas būtų atliekami vidaus ir (arba) ikiteisminiai tyrimai, taigi dėl faktinių bylų aplinkybių skirtumų kaip nepagrįstas atmestinas kasatorių argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. M. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-133/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-133/2014">3K-3-133/2014</a>, pateiktų išaiškinimų.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. (tokia data įrašyta teismo procesiniame dokumente) sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMzM3LTY1My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-2337-653/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-2337-653/2015">2-2337-653/2015</a>, ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės ieškinys atsakovui H. U. dėl 240 015,01 Lt (69 513,15 Eur) žalos atlyginimo yra atmestas kaip nepagrįstas. Šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė dėl jo yra padavusi apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad sprendime užfiksuota, jog ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės atstovė R. P. prašė ieškinį atmesti.

Ieškovas argumentuoja, kad nutarties 57 punkte nurodytoje byloje ieškinys jam pareikštas akivaizdžiai nepagrįstai ir nesąžiningai, siekiant jam daryti spaudimą, dirbtinai sukurti neigiamą įspūdį apie jį. Šie ieškovo argumentai yra svarūs ir šios bylos duomenų pagrindu negali būti atmesti.

Aplinkybės ir įrodymai, kuriais kasaciniame skunde grindžiamas steigėjos nepasitikėjimo ieškovu fakto egzistavimas, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai įvertintos kaip nesudarančios pakankamo pagrindo negrąžinti ieškovo į darbą, kai byloje nėra objektyvių įrodymų, įrodančių ieškovo negebėjimą vadovauti įstaigai.

Kasatorių nurodomą aplinkybę dėl naujo VMKL vadovo paskyrimo apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai vertino kaip neteikiančią pakankamo pagrindo negrąžinti ieškovo į pirmesnį darbą. Aiškinimas, kad neteisėtai atleistas iš darbo darbuotojas, šiuo atveju – sveikatos priežiūros įstaigos vadovas, niekada negali būti grąžintas į pirmesnį darbą, jeigu į tą darbo vietą jau priimtas naujas darbuotojas, reikštų įstatyme įtvirtintos pažeistų darbuotojo teisų gynybos būdų nepagrįstą susiaurinimą, sudarytų prielaidas piktnaudžiauti darbdaviams, diskriminuoti vienus asmenis ir teikti privilegijas kitiems, prieštarautų darbo teisės subjektų lygybės principui. Juo labiau toks aiškinimas nedera su nagrinėjamos bylos atveju, kai darbuotojas iš darbo yra atleistas už neteisėto reikalavimo nevykdymą. Kasatorės, nors ir pagrįstai teigia, kad ligoninės veikla susijusi su viešuoju interesu, tačiau nepagrindžia, kad ieškovo grąžinimas į darbą padarytų neigiamos įtakos ligoninės veiklai. Ligoninės veiklos stabilumas savaime netapatintinas su jos vadovo pareigas einančiu asmeniu. Kasacinio skundo argumentai, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus duomenis, vertintini kaip nepagrindžiantys išvados, kad ieškovo negrąžinimas į pirmesnį darbą atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, viešąjį interesą.

Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 300 straipsnio 3, 4 dalis, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Už advokato pagalbą kasaciniame teisme ieškovas turėjo 1121,42 Eur išlaidų, jų atlyginimą prašo priteisti iš kasatorių. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl ieškovo prašymas tenkintinas, jo naudai iš kasatorių priteistina po 560,71 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutartimi kasatorėms atidėtas žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimas iki kasacinio teismo, nagrinėsiančio bylą kasacine tvarka, nutarties priėmimo. Kasacinio skundo netenkinant, žyminis mokestis – 605,910 Eur, kurio sumokėjimas buvo atidėtas, priteistinas valstybės naudai iš kasatorių, iš kiekvienos jų priteisiant po 302,95 Eur.

Kasaciniame teisme turėta 3,94 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasacinio skundo netenkinant šios bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos valstybės naudai iš kasatorių lygiomis dalimis, t. y. po 1,97 Eur. Kadangi ši suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, tai šios bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. ir 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) 560,71 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt Eur 71 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovo H. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 302,95 Eur (tris šimtus du Eur 95 ct) žyminio mokesčio valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 560,71 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt Eur 71 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovo H. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 302,95 Eur (tris šimtus du Eur 95 ct) žyminio mokesčio valstybės naudai.

Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė