Civilinė byla Nr. 3K-3-136-469/2016
Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00836-2013-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.6.2; 2.5.26
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Automera“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Automera“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Spartus“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vežėjo atleidimą nuo civilinės atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunktyje nustatytu pagrindu bei prievolių įskaitymą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė UAB „Automera“ prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Spartus“ 2900,32 Lt (839,99 Eur) skolą, 176,04 Lt (50,98 Eur) palūkanas, 6 proc. metines procesines palūkanas.
Ieškovė nurodė, kad atsakovės UAB „Spartus“ 2012 m. kovo 20 d. užsakymu pervežė krovinį už 3049,85 Lt (883,30 Eur). Atsakovė iš mokėtino pervežimo mokesčio išskaitė 2900,35 Lt (840 Eur) žalos atlyginimo pagal 2011 m. gegužės 9 d. vežimo sutartį. Ieškovės nuomone, atsakovė neteisėtai atliko įskaitymą, dalį skolos 149,53 Lt (43,31 Eur) priteisė teismas, todėl atsakovė liko skolinga 2900,32 Lt (839,99 Eur).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovės UAB „Spartus“ ieškovei UAB „Automera“ 2900,32 Lt (839,99 Eur) skolos už suteiktas pervežimo paslaugas, 176,04 Lt (50,98 Eur) palūkanų, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 2900,32 Lt (839,99 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad atsakovė UAB „Spartus“ (ekspeditorė) ir ieškovė UAB „Automera“ (vežėja) 2012 m. kovo 20 d. sudarė krovinių pervežimo sutartį. 2012 m. balandžio 19 d. ieškovė UAB „Automera“ išrašė atsakovei UAB „Spartus“ PVM sąskaitą faktūrą dėl 3049,85 Lt (883,30 Eur), tačiau atsakovė neapmokėjo 2900,32 Lt (839,99 Eur) šios sąskaitos dalies.
2011 m. gegužės 9 d. šalys buvo sudariusios krovinio pervežimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pervežti dešimt „Ford“ markės automobilių iš Lenkijos į Italiją už 1815 Eur. Krovinio pasikrovimo metu vežami automobiliai buvo be defektų, tačiau iškrovimo vietoje buvo pastebėti vieno automobilio defektai, t. y. suskaldytas priekinio lango stiklas, subraižytas ir įlenktas stogas, apie tai pažymėta CMR važtaraštyje.
2012 m. kovo 27 d. atsakovė UAB „Spartus“ pateikė pretenziją ieškovei UAB „Automera“ dėl 2900,35 Lt (840 Eur) žalos atlyginimo, nurodydama, kad dėl 2011 m. gegužės 12 d. įvykio, kurio metu buvo apgadintas vežamo automobilio stogas ir langas, ji atlygino 840 Eur žalą krovinio savininkui, todėl ieškovė UAB „Automera“, kaip vežėja, dėl kurios kaltės buvo padaryta žala, privalo ją atlyginti atsakovei UAB „Spartus“. Ieškovė UAB „Automera“ atsisakė atlyginti atsakovei UAB „Spartus“ 2900,35 Lt žalą (840 Eur). Atsakovė 2013 m. kovo 19 d. vienašališkai atliko įskaitymą ir 2900,35 Lt (840 Eur) žalą išskaitė iš sutarto sumokėti 3049,85 Lt (883,30 Eur) pervežimo mokesčio pagal 2012 m. balandžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė nesutinka su šiuo įskaitymu.
Teismas nurodė, kad nors automobilio pažeidimai buvo akivaizdūs ir užfiksuoti CMR važtaraštyje, bet atsakovė pagal šį užsakymą sumokėjo ieškovei pervežimo mokestį ir prievolė pasibaigė. Atsakovė įskaitymą atliko pagal kitą užsakymą, jo įvykdymo ir savo pareigos už jį sumokėti atsakovė neginčija. Įskaitymas buvo atliktas 2013 m. kovo 19 d. pasibaigus CMR konvencijoje 32 straipsnyje nurodytiems terminams. Teismas sprendė, kad ieškovė turėjo galiojantį, vykdytiną reikalavimą, pareikštą atsakovei dėl pervežimo mokesčio sumokėjimo už suteiktas paslaugas, o atsakovės reikalavimas ieškovei buvo ginčytinas ir negaliojantis, todėl pripažino, kad atsakovė nepagrįstai įskaitė 2900,35 Lt (840 Eur).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Spartus“ apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 2 d. sprendimu panaikino Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės UAB „Automera“ ieškinį atmetė.
Kolegija nurodė, kad pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėluotą pristatymą, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Įrodinėjimo, kad nuostolių nebuvo galima išvengti, našta tenka vežėjui (CMR konvencijos 18 straipsnio 1 punktas). CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunktyje nustatyta, kad pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su tuo, kad buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje. Jei vežėjas įrodo, jog susidarius aplinkybėms krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos faktorių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti (CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktas).
Kolegija nurodė, kad nėra ginčo dėl to, kad krovinys (10 „Ford“ markės lengvųjų automobilių) buvo vežamas transporto priemonėje be tento ir kad vežimas transporto priemonėje be tento buvo šalių suderintas. Automobiliai pagal savo savybes yra tinkami vežti sausumos keliais transporto priemonėmis be tento ir įprastai yra vežami tokiomis transporto priemonėmis. Byloje nėra įrodymų, kad vienas iš vežamų automobilių buvo sugadintas dėl aplinkybių, kurių pasekmių ieškovas negalėjo išvengti, t. y. nenustatytiems asmenims nuo viaduko numetus ant krovininio automobilio nenustatytą daiktą. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklausiamas krovinį vežęs ieškovės vairuotojas nurodė, kad jis negali tiksliai pasakyti, kaip krovinys buvo sugadintas; kad jis sugadintas, liudytojas pastebėjo 2011 m. gegužės 12 d. ryte, po nakvynės degalinės aikštelėje. Liudytojas mano, kad krovinys galėjo būti sugadintas numetus nuo viaduko nenustatytą daiktą, nes važiuodamas pro viaduką matė, kad ant jo stovėjo keli vaikai, kurie šūkavo, mojavo rankomis, tačiau krintančio daikto liudytojas nematė, smūgio nejuto. Areco centrinės policijos nuovados 2011 m. gegužės 13 d. pranešime, surašytame apžiūrėjus sugadintą lengvąjį automobilį „Ford“, nurodyta, kad sugadinimas sutampa su žala, kurią galimą patirti netikėtai įvažiavus į kliūtį vairavimo metu, galima kliūtis – metalinis, pailgas, maždaug 15 cm ilgio objektas, kuris dar nerastas (nenustatytas). Kolegija pažymėjo, kad šiame pranešime nurodyto sugadinimo mechanizmo negalima vienareikšmiškai laikyti tapačiu liudytojo nurodytam galimam krovinio sugadinimo mechanizmui.
Kolegija sprendė, kad, nesant ypatingos rizikos, susijusios su tuo, kad krovinys (lengvieji automobiliai) buvo vežamas transporto priemonėje be tento, ieškovei neįrodžius, kad krovinio sugadinimas atsirado dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo išvengti, ieškovė yra atsakinga už kroviniui padarytą žalą (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas).
CMR konvencijos 39 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad CMR konvencijos 32 straipsnio nuostatos dėl ieškinio senaties termino taip pat taikomos ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems. Tačiau senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlyginimo mokėjimo dienos. Atsakovė 2012 m. kovo 20 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo suderinimo aktu Nr. 02/03/1 atlygino dėl lengvojo automobilio „Ford“ sugadinimo patirtą 840 Eur žalą, ši aplinkybė ir žalos dydis byloje nebuvo ginčijami. Kolegija sprendė, kad atsakovė įgijo atlygintos žalos dydžio regreso teisę į ieškovę (CMR konvencijos 37 straipsnio a papunktis) ir šiam reikalavimui taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo 2012 m. kovo 20 d.
Atsakovė 2013 m. sausio 13 d. pretenzija įskaitė 2900,35 Lt (840 Eur) žalą į mokėtiną atlyginimą už krovinio pervežimą pagal 2012 m. balandžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, tą patvirtina ieškovės 2013 m. sausio 21 d. atsakymas – pretenzija, 2013 m. kovo 25 d. pretenzija, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1787-345/2014, nustatytos aplinkybės.
CMR konvencija nereglamentuoja piniginių reikalavimų, kylančių iš krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais kelių transportu teisinių santykių, vykdymo tvarkos, todėl tam taikytini nacionaliniai įstatymai. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai (CK 6.121 straipsnio 2 dalis). Kadangi ieškovė ir atsakovė turėjo viena kitai priešpriešinius vienarūšius (piniginius) reikalavimus (atsakovė – sumokėti atlyginimą už krovinio pervežimą, ieškovė – atlyginti kroviniui padarytą žalą), šie reikalavimai galėjo būti įskaityti 2013 m. sausio 19 d. vienašaliu atsakovės pranešimu. Įskaitymo metu nebuvo suėjęs CMR konvencijos 32 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas (CMR konvencijos 39 straipsnio 4 punktas). Įskaitymo metu atsakovės reikalavimas atlyginti kroviniui padarytą žalą nebuvo ginčijamas teisme, todėl nebuvo draudimo šį reikalavimą įskaityti (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl, atsakovei 2013 m. sausio 19 d. atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, pasibaigė atsakovės prievolė sumokėti ieškovei 2900,35 Lt (840 Eur) už pervežimo paslaugas pagal 2012 m. balandžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Automera“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. sprendimą ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atleidžiant vežėją nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunktį, būtina nustatyti, kad būtent ypatingos rizikos veiksnys, atleidžiantis vežėją nuo atsakomybės, galėjo būti krovinio praradimo ar sugadinimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus aplinkybių, su kuriomis siejamas ypatingos rizikos faktorius, pobūdį, žalos pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą ir visas kitas faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-165/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-165/2009">3K-3-165/2009</a>; kt.). Vairuotojo paaiškinimai, policijos medžiaga ir nuotraukos patvirtina, kad žala kroviniui atsirado būtent dėl ypatingos rizikos veiksnio (krovinys buvo vežamas atvira, be tento transporto priemone). Sugadintas automobilis buvo vežamas priekabos antro aukšto gale, jei krovinio pažeidimas būtų įvykęs dėl vairuotojo kaltės, tai būtų sugadintas ir kitos antrame aukšte vežtos transporto priemonės. Krovinio pažeidimo pobūdis (sudužęs priekinis stiklas ir įlenktas stogas) patvirtina vairuotojo ir Italijos policijos nurodytas aplinkybes, kad žalą kroviniui padarė iš viršaus nukritęs nenustatytas daiktas.
CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkte nustatyta vežėjo atsakomybės ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-172/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-172/2009">3K-3-172/2009</a>; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AIRCS“ v. UAB „Baltprim“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/2014). Ieškovė įrodė, kad buvo maksimaliai atidi, atsargi ir rūpestinga vežėja.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto autentiškame tekste yra ir antrasis sakinys, kuris oficialiame konvencijos vertime į lietuvių kalbą nėra išverstas. Jame nustatyta, kad „reikalavimą reiškiantis asmuo gali įrodinėti, kad žala nesusijusi nė su vienu rizikos veiksniu“. Tai reiškia, kad minėta CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto pirmame sakinyje įtvirtinta prezumpcija gali būti paneigta bendraisiais pagrindais, reikalavimą reiškiančiam asmeniui įrodžius, kad žala visiškai arba iš dalies nesusijusi nė su vienu ypatingos rizikos faktoriumi. Tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka reikalavimą reiškiančiam asmeniui. Jam įrodžius, kad žala visiškai arba iš dalies nesusijusi nė su vienu iš ypatingos rizikos faktorių, vežėjui taikoma CMR konvencijoje nustatyta atitinkama atsakomybė, visiška arba dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „SP sistemos“ v. UAB „Transekspedija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-504/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-504/2007">3K-3-504/2007</a>). Taigi atsakovė turėjo įrodyti, kad krovinio sugadinimas visiškai arba iš dalies buvo nulemtas ne ieškovės (vežėjos) nurodyto rizikos faktoriaus (krovinys buvo vežtas atvira, be tento transporto priemone), o vežėjos neatsargumo ar kitų su ypatinga rizika nesusijusių aplinkybių.
Įskaitymo tarp juridinių asmenų atveju aplinkybė, kad šalių buvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, gali būti įrodinėjama tik rašytiniais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Neries verslas“ v. UAB,,Sarių sala“, bylos Nr. 3K-3-407/2010). Atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių įskaitymo atlikimą (2013 m. kovo 1 d. ir 2013 m. kovo 19 d. šalių skolų suderinimo aktai nėra įskaitymo įrodymai). Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino įskaitymo datą: pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įskaitymas buvo atliktas 2013 m. kovo 19 d., o apeliacinės instancijos teismas – kad 2013 m. sausio 13 d. Be to, įskaitymas atliktas dėl reikalavimo, kildinamo iš civilinės atsakomybės; kol toks reikalavimas nėra kitos šalies pripažintas ar teismo patvirtintas, jis negali būti laikomas galiojančiu, ši prievolės apimtis nėra aiški. Atsakovės atliktas įskaitymas yra neteisėtas, nes atliktas pažeidžiant CMR konvencijos 32 straipsnio 4 punktą.
Apeliacinio teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, dėl to byla buvo išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB LESTO v. B. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Mi8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-92/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-92/2012">3K-3-92/2012</a>; kt.)
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Spartus“ prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodomi šie argumentai:
Būtina sąlyga taikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunktį, kad atviros, be tento transporto priemonės naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog automobilių vežimas atviroje transporto priemonėje be tento buvo šalių suderintas. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nenustatė, ši aplinkybė pirmą kartą buvo nurodyta tik ieškovės atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą. Nei krovinio pervežimo užsakyme, nei CMR važtaraštyje nėra jokių žymų apie tai, kad pervežimui gali ar turi būti naudojama atvira transporto priemonė be tento. Taigi, šalys nesitarė ir nederino galimybės krovinį (automobilius) vežti atvira transporto priemone. Tokios transporto priemonės rūšies pasirinkimas buvo išimtinai pačios ieškovės sprendimas, todėl ji negali remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunkčiu. Byloje nebuvo įrodyta, kad krovinys buvo sugadintas dėl aplinkybių, kurių pasekmių ieškovė negalėjo išvengti, kad lengvųjų automobilių vežimas transporto priemone be tento yra sietinas su ypatinga rizika.
Atsakovė įskaitymą atliko 2013 m. sausio 13 d. raštu (pretenzija) informuodama ieškovę apie šį veiksmą. Pranešimo apie įskaitymą metu buvo visos sąlygos atlikti šį įskaitymą. Ieškovę ir atsakovę siejo priešpriešiniai, vienarūšiai, vykdytini, galiojantys, aiškiai apibrėžti reikalavimai. Atsakovė, pasirašiusi 2012 m. kovo 20 d. aktą, įgijo regreso teisę į ieškovę dėl padarytos žalos atlyginimo ir nuo šio momento turėjo galiojantį ir apibrėžtą reikalavimą ieškovei. Tai, kad ieškovė nesutiko su jai pareikšta pretenzija dėl žalos atlyginimo, negali būti laikoma pagrindu, draudžiančiu atsakovei atlikti įskaitymą. Pažymėtina, kad įskaitymui netaikytinas CMR konvencijos 32 straipsnyje nustatytas terminas. Be to, atsakovė reikalavimo teisę į žalos atlyginimą įgijo 2012 m. kovo 20 d., o įskaitymą atliko 2013 m. sausio 13 d., t. y. nepažeisdama CMR konvencijoje nustatyto ieškinio senaties termino.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vežėjo atleidimo nuo civilinės atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunktyje nustatytu pagrindu
CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Darvydas“ v. UAB DK,,PZU Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2012).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teismai, aiškindami CMR konvenciją, privalo vadovautis bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, įtvirtintais 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31–33 straipsniuose, remtis autentiškais CMR konvencijos tekstais, kurie yra prancūzų ir anglų kalbomis, nes oficialiame CMR konvencijos vertime į lietuvių kalbą yra lingvistinių netikslumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Trans Group LT“ v. UAB „Glikasta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-301/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-301/2011">3K-3-301/2011</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Anneberg Transpol Int. Sp. z o. o. v. UAB „Greenchem Baltic“, bylos Nr. 3K-7-28/2013).
CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkte įtvirtinti vežėjo atleidimo nuo atsakomybės dėl ypatingos rizikos aplinkybių pagrindai; jame, inter alia, nustatyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: a) buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje. Pažymėtina, kad autentiškuose CMR konvencijos tekstuose šios nuostatos formuluotės yra tokios: a) use of open unsheeted vehicles, when their use has been expressly agreed and specified in the consigment note (angl.); a) emploi de véicules ouverts et non b?chés lorsque cet emploi a été covenu d‘une mani?e expresse et mentioné dans la lettre de voiture (pranc.). Taigi autentiškuose CMR konvencijos tekstuose vartojama formuluotė,,jeigu toks jų naudojimas aiškiai sutartas“.
CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkto lietuviškame vertime yra nustatyta: jei vežėjas įrodo, jog susidarius aplinkybėms krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos faktorių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti.
Autentiškuose CMR konvencijos tekstuose 18 straipsnio 2 punkte yra antrasis sakinys:,,reikalavimą pateikiantis asmuo turi teisę įrodinėti, jog visa ar dalis žalos nėra padaryta dėl šių rizikos faktorių“ (L‘ayant droit peut toutefois faire la preuve que le dommage n‘a pas eu l,un de ces risques pour cause total ou partielle (pranc.); The claimant shall, however, be entitled to prove that the loss or damage was not, in fact, attributable either wholly or partly to one of these risks (angl.).
CMR konvencijos komentare, parengtame profesoriaus R. Loewe‘o, Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) Vykdomosios tarybos nario (Loewe R. Commentary on the Convention of 19 May 1956 on the contract for the international carriage of goods by road (CMR), Geneva, 1975), komentuojant CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunktį, nurodoma, kad šis vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindas taikytinas situacijoje, kai krovinio siuntėjas yra sąmoningai prisiėmęs specialią riziką, susijusią su krovinio vežimu atvirose transporto priemonėse, pvz., kai krovinys sugadinamas dėl oro sąlygų poveikio. Komentuojant CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktą nurodoma, kad jame įtvirtintas įrodinėjimo naštos paskirstymo modelis, pagal kurį iš vežėjo nereikalaujama, kad jis įrodytų, jog žala atsirado būtent dėl 17 straipsnio 4 punkte nustatytų ypatingos rizikos faktorių, užtenka įrodyti, kad šie faktoriai galėjo būti žalos atsiradimo priežastis; kita vertus, tai nereiškia, kad pakanka įrodyti vien žalos faktą ir vienos ar kelių aplinkybių, nurodytų CMR 17 straipsnio 4 punkte, buvimą, vežėjas privalo įrodyti ir ryšį tarp jų, įvertinant sugadinimų pobūdį ir kitas aplinkybes, vežėjui tai įrodžius, įrodinėjimo našta perkeliama reikalavimą pareiškusiam asmeniui, kuris turi teisę įrodyti, kad ypatingos rizikos aplinkybės nebuvo žalos atsiradimo priežastimi.
CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkte įtvirtintos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės yra universalios visiems 17 straipsnio 4 punkte įtvirtintiems atleidimo nuo atsakomybės pagrindams, todėl nagrinėjamoje byloje mutatis mutandis taikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, pateikti dėl įrodinėjimo taisyklių CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje nustatytu atveju – kai krovinį pakrovė siuntėjas, gavėjas ar jų vardu veikiantis trečias asmuo.
Kasacinio teismo konstatuota, kad atleidžiant vežėją nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį, būtina nustatyti, jog būtent ypatinga rizika, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės, galėjo būti krovinio praradimo ar sugadinimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, ypatingos rizikos faktorių, nurodytą CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje, žalos pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą. Jei nustatoma, kad ypatinga rizika galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai lemti krovinio praradimą ar sugadinimą, tai preziumuojama, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti (CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktas). Tokiu atveju vežėjas nuo atsakomybės turi būti atleidžiamas. Tačiau, jeigu nustatoma, kad ypatingos rizikos faktorius tiesiogiai ar netiesiogiai negalėjo lemti krovinio praradimo ar sugadinimo, tuomet atsakomybė dėl krovinio praradimo ar sugadinimo tenka vežėjui. Tokiu būdu vien tik konstatavimas fakto, kad krovinį pakrovė siuntėjas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus rizikos faktorių, atleidžiantį vežėją nuo atsakomybės, nes turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, ir žalos, padarytos krovinio praradimu ar sugadinimu. Tokio tikėtino priežastinio ryšio buvimą turi įrodyti vežėjas, siekdamas paneigti savo, kaip perėmusio savo dispozicijon krovinį, kaltės prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,BOS“ v. V. Raukštaus firma,,Renesansas“, bylos Nr. 3K-7-467/2000).
Pagal aptartas teisės normų ir teismų praktikos nuostatas nagrinėjamoje byloje kasatorė, siekdama nuginčyti reikalavimą dėl žalos už krovinio sugadinimą atlyginimo, turėjo įrodyti: pirma, kad buvo naudojama atvira, be tento transporto priemonė ir toks jos naudojimas buvo suderintas (aiškiai sutartas) ir nurodytas važtaraštyje; antra, kad atsižvelgiant į krovinio – vežto automobilio sugadinimų pobūdį egzistuoja pakankamai tikėtinas priežastinis ryšys tarp automobilių vežimo nedengtoje transporto priemonėje ir sugadinimų atsiradimo.
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip neįrodytą kasatorės teiginį, kad automobilį apgadino nuo tilto numestas akmuo. Ši išvada padaryta įvertinus visumą bylos įrodymų, kasatorė nepateikia argumentų, kad taip spręsdamas teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad Italijos policijos pranešimo duomenys patvirtina kasatorės teiginius apie įvykio aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas, inter alia, remdamasis Italijos policijos pranešimu apie apgadinto automobilio apžiūrą, konstatavo, kad krovinio sužalojimų pobūdis – vežto automobilio stogo įlenkimai ir stiklo įtrūkimai, kurie, tikėtina, atsirado dėl vežančiosios transporto priemonės susidūrimo su kliūtimi. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kasatorė neįrodė pakankamai tikėtino priežastinio ryšio tarp automobilių vežimo nedengtoje transporto priemonėje ir sugadinimų atsiradimo. Vežančiosios transporto priemonės susidūrimas su kliūtimi, t. y. eismo įvykis, ir jo metu padaryti sužalojimai kroviniui negalėjo būti numanomi vežimo sutarties sudarymo metu kaip krovinio vežimo atviroje transporto priemonėje pasekmė, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovę prisiėmus tokių sužalojimų riziką.
Byloje nėra ginčo, kad krovinys buvo vežtas atvira transporto priemone, tačiau netirta ir nenustatyta, kad toks jos naudojimas buvo aiškiai sutartas ir nurodytas važtaraštyje. Atsižvelgiant į nutarties 29 punkte padarytą išvadą ši aplinkybė neturi įtakos bylos baigčiai.
Dėl visumos aptartų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta kasatorės atleidimo nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą pagrindo.
Dėl prievolių įskaitymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli, šioje nutartyje teisėjų kolegija taiko joje suformuluotas nuostatas.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Orlen Lietuva“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-458/2014, ir joje nurodytą praktiką).
Kasatorė apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu ginčija keliais aspektais: dėl negalėjimo įskaityti ginčijamą prievolę, dėl įskaitytos prievolės neapibrėžtumo, dėl įskaitymo fakto neįrodymo ir dėl ieškinio senaties terminų reikalavimams pagal įskaitytą prievolę pasibaigimo.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme, gali taikomas tik tiems atvejams, kada kontrahentas įskaitymą atlieka esant iškeltai civilinei bylai, kurioje keliamas ginčas dėl įskaitomų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-7/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-7/2011">3K-3-7/2011</a>, ir joje nurodytą praktiką). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įskaitymas atliktas iki civilinės bylos iškėlimo.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pamario produktai“ v. UAB „Nordnet“, bylos Nr. 3K-3-445/2013, ir joje nurodytą praktiką).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. Dėl juridinio asmens veiklos teisinio reglamentavimo įskaitymo, kaip ir kitų sandorių, sudarymas turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais, jų vertinimas turi būti paremtas nuoseklia visų įrodymų analize ir atitikti CPK normų bei teismų praktikos suformuotas bendrąsias įrodinėjimo taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Neries verslas“ v. UAB,,Sarių sala“, bylos Nr. 3K-3-407/2010, ir joje nurodytą praktiką).
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad priešinių prievolių įskaitymo faktas įvyko 2013 m. sausio 13 d. atsakovei pateikus pretenziją kasatorei; šis faktas pripažintas įrodytu rašytinių įrodymų – šalių tarpusavio pretenzijų pagrindu. Pažymėtina, kad kasatorė prievolių įskaitymo faktą pripažino reikšdama ieškinį dėl skolos priteisimo. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis kasatorės argumentai dėl įskaitymo fakto neįrodymo atmetami kaip nepagrįsti.
CMR konvencijos 37 straipsnyje nustatyta vežėjo, atlyginusio nuostolius pagal šios Konvencijos reikalavimus, regreso teisė kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė įskaitė regresinį reikalavimą dėl žalos sumos, atlygintos krovinio siuntėjui. Dėl to atmetamas kasatorės argumentas, kad įskaitymo metu prievolė nebuvo apibrėžta. Kasatorė nagrinėjamoje byloje neginčijo atlygintos žalos dydžio.
Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant ginčą dėl delspinigių įskaitymo pasibaigus ieškinio senaties terminui, konstatuota, kad kitai šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, šių aplinkybių vertinimas lemia praleisto ieškinio senaties termino apskaičiavimą arba konstatavimą, kad jis nepraleistas, atitinkamai – kreditoriaus teisės į delspinigius apimtį. Dėl to kol nurodytos aplinkybės teismo neįvertintos, atsakovo reikalavimas ieškovui sumokėti delspinigių sumą, apskaičiuotą neatsižvelgiant į suėjusį ieškinio senaties terminą, negali būti laikomas vykdytinu, o kartu ir įskaitytinu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Orlen Lietuva“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-458/2014). Šioje nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl negalimumo įskaityti reikalavimus, kurių ieškinio senaties terminas pasibaigęs, aktualus ir nagrinėjamoje byloje.
CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. CMR konvencijos 39 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad dėl reikalavimų, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems, ieškinio senatis prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos. Byloje nustatyta, kad atsakovė atlygino žalą krovinio siuntėjui 2012 m. kovo 20 d., prievolių įskaitymą atliko 2013 m. sausio 13 d., taigi nepraleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino.
Kasacinio skundo argumentas dėl skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo nemotyvavimo nepagrįstas. Iš skundžiamo procesinio dokumento turinio akivaizdu, kad teismas pasisakė dėl visų bylos sprendimui reikšmingų aplinkybių; be to, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teismo sprendimo motyvų neišsamumas negali būti prilygintas motyvų nebuvimui, kaip absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Judėjimo kryptis“ v. UAB „Senamiesčio ūkis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDYtNjk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-646-695/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-646-695/2015">3K-3-646-695/2015</a>, ir joje nurodytą praktiką).
Kiti kasacinio skundo argumentai neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka, todėl nenagrinėjami.
Dėl visumos aptartų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo teismo sprendimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Kasacinis teismas patyrė 6,14 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ieškovės UAB „Automera“ kasacinis skundas atmestas, tai valstybei iš ieškovės UAB „Automera“ priteistina 6,14 Eur šių išlaidų atlyginimo.
Atsakovė UAB „Spartus“ patyrė 847 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 8.14 punktais, atmetus ieškovės UAB „Automera“ kasacinį skundą, atsakovei UAB „Spartus“ iš ieškovės UAB „Automera“ priteistina 600 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei UAB „Spartus“ (j. a. k. 302297749) iš ieškovės UAB „Automera“ (j. a. k. 148040272) 600 (šešis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Automera“ (j. a. k. 148040272) 6,14 Eur (šešis Eur 14 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Donatas Šernas
Dalia Vasarienė
