Dėl momento, nuo kurio skaičiuotinas ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti į atsakovės turto sukūrimą investuotų lėšų kompensaciją, šioje ir ankstesnėje byloje pareikštų reikalavimų tapatumo, subnuomos sutarties aiškinimo, įrodymų, pagrindžiančių investicijų dydį, vertinimo bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.501 straipsnio taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-26-969/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00752-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.6.16.4; 3.1.14.1; 3.1.14.8.4; 3.2.8.3; 3.3.3.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Disona“ atstovams direktoriui Romui Katinui ir advokatei Linai Andriuškevičienei bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ atstovui advokatui Kęstučiui Kvainauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Disona“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkai“ dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir įregistravimo arba kompensacijos už šio nekilnojamojo turto pagerinimą priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Giransa“ ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl momento, nuo kurio skaičiuotinas ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti į atsakovės turto sukūrimą investuotų lėšų kompensaciją, šioje ir ankstesnėje byloje pareikštų reikalavimų tapatumo, subnuomos sutarties aiškinimo, įrodymų, pagrindžiančių investicijų dydį, vertinimo bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnio taikymo.

2. Ieškovė prašė:

2.1. pripažinti ir įregistruoti jai nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 102:

2.1.1. 170,79 kv. m pastato – kavinės su pirtimi ir gyvenamaisiais kambariais, unikalus Nr. 1095-9009-5017, patalpas, bendras plotas 425,96 kv. m;

2.1.2. pastatą – stoginę-lauko kavinę, unikalus Nr. 4400-0231-2376, bendras plotas 555,40 kv. m;

2.1.3. kitus inžinerinius statinius – priegrindą, unikalus Nr. 4400-0202-7418, bendras plotas 53 kv. m;

2.1.4. kitus inžinerinius statinius – pėsčiųjų taką, unikalus Nr. 4400-0202-9134, bendras plotas 506 kv. m;

2.1.5. kitus inžinerinius statinius – kiemo aikštelę, unikalus Nr. 1095-9009-5128, bendras plotas 922 kv. m;

2.2. netenkinus pirmojo reikalavimo, priteisti iš atsakovės 255 000 Eur dydžio kompensaciją už ieškovės investuotas į šio turto sukūrimą lėšas;

2.3. priteisti 6 proc. procesines palūkanas;

2.4. priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad ji, atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Giransa“ 2000 m. balandžio 28 d. sudarė negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalę sutartį Nr. 00-04-28 (toliau – ir subnuomos sutartis), kurios pagrindu ieškovei buvo subnuomojamos atsakovei priklausančios sudegusios patalpos, esančios Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 102, Vingio parko teritorijoje (kavinė „Lakštingala“). Ieškovė įsipareigojo savo lėšomis šią kavinę atstatyti ir įrengti (rekonstruoti) bei, pradėjusi eksploatuoti, mokėti nuomos mokestį, kuris įskaitomas į rekonstrukcijos darbų lėšas (subnuomos sutarties 1, 9 punktai), taip pat įgijo teisę į papildomai savo lėšomis padidinto patalpų ploto bei naujai sukurtų objektų nuosavybę (subnuomos sutarties 5 punktas).

4. Ieškovė teigia, kad ji visiškai ir tinkamai įvykdė subnuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus: kavinės patalpos buvo rekonstruotos jos lėšomis investavus bendrą 1 663 274 Lt (481 717,45 Eur) sumą, kuri šalių buvo suderinta ir patvirtinta dokumentuose bei pripažinta atsakovės akcininkės Vilniaus miesto savivaldybės, investicija įtraukta į atsakovės finansinę atskaitomybę, kaip įsipareigojimas ieškovei. Rekonstruoti statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti ir atsakovės įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė nurodė, kad atliktos investicijos pagrindu ji įgijo nuomos teisę į patalpų 255,17 kv. m plotą iki 2098 m., o į papildomai padidintą ir sukurtą patalpų (statinių) plotą turi įgyti nuosavybės teisę, tačiau atsakovė vengia ją perleisti, nors turto perleidimo procedūros buvo pradėtos, gavus Vilniaus miesto savivaldybės leidimą.

5. Egzistavusioms patalpoms pagerinti buvo skirta 227 000 Eur, ši dalis ir toliau įskaitytina į subnuomos mokestį ir jos ieškovė priteisti neprašė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo atmetė, kitą ieškinio dalį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 255 000 Eur turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, 6 proc. procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Teismas nustatė, kad:

7.1. ieškovė (subnuomininkė), atsakovė (nuomotoja) ir trečiasis asmuo UAB „Giransa“ (nuomininkė) 2000 m. balandžio 28 d. sudarė Negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalę sutartį;

7.2. subnuomos sutartimi ieškovei subnuomojami negyvenamieji pastatai ir patalpos, kurių balansinė vertė 101 497 Lt (29 395,56 Eur), esantys Vilniaus mieste, Vingio parke, M. K. Čiurlionio g. 102, patalpų inventorizacinis Nr. 13001, kavinei atstatyti ir įrengti;

7.3. sutartyje nurodytos šios sąlygos: mokėti nuomos mokestį, pradėjus patalpų eksploataciją – po 1148,27 Lt (332,56 Eur) per mėnesį kartu su PVM, kurį ieškovė įskaito pagal šią sutartį už įdėtas lėšas išrašant PVM sąskaitą faktūrą už nuomą ir atliktų darbų vertei įskaitymo sumai (1 punktas); sutartis galioja iki 2098 m. gruodžio 27 d. (3 punktas); užbaigtos rekonstrukcijos ir remonto darbų vertė nustatoma pagal pasirašytą faktiškai atliktų darbų aktą, vertę ieškovė apskaito kaip sukauptas pajamas ir naudoja subnuomos mokesčiui su atsakove už atitinkamo dydžio sumą, pasirašant įsipareigojimų įskaitymo aktą (4 punktas); ieškovei savo lėšomis papildomai padidinus rekonstruojamo pastato plotą, suderinus su Vilniaus miesto savivaldybe, papildomai įrengto ploto nuosavybė pereina ieškovei įforminant jai nuosavybės teisę (5 punktas); be atsakovės raštiško leidimo ieškovė negali daryti projektinių pakeitimų, o privalo atstatyti patalpas pagal esamą projektą, išskyrus patalpų remonto darbus (inžinerinių tinklų – šildymo, vandentiekio ir pan.) (7.2 punktas); šalių susitarimu kapitalinis remontas gali būti atliekamas ieškovės lėšomis, įskaitant jas į nuomos mokestį (9 punktas); sutarties nutraukimo be ieškovės kaltės atveju atsakovė privalo ne ginčo tvarka apmokėti visas išlaidas, patirtas patalpų statybos metu, ir visas kitas išlaidas, patirtas dėl sutarties nutraukimo įskaitant ir būsimus nuostolius, galimus dėl pastato veiklos sustabdymo (15 punktas);

7.4. tą pačią dieną nuomojamų negyvenamųjų patalpų ir pastatų perdavimo–priėmimo aktu-protokolu ieškovei perduota pradėta statyti kavinė „Lakštingala“ bei užfiksuota techninė būklė perdavimo metu, nurodyta, kad išnuomojamas kavinės plotas sudaro 255,17 kv. m, o atstačius pastatą įrengtos vidaus sienos ir pertvaros plotą sumažins, dėl jo patikslinimo po inventorizacijos ir dėl teisingo nuomojamo ploto atkūrimo kreiptis į steigėją;

7.5. 1995 m. objekto kavinės „Lakštingala“ rekonstrukcijos darbo projekte buvo nurodyta įrengti kavinės pastato 1 ir 2 aukštus, įskaitant baseiną, sauną, dušines ir kt., aptverti kavinės kiemelį dekoratyvine tvora, įrengti patogius takus pėstiesiems ir aikštelę dviračiams saugoti, privažiavimą prie ūkinių pastatų, kt.; 2 aukšto plane nurodyta kontora ir darbo kabinetai;

7.6. 1995 m. lapkričio 30 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus: griežtai laikantis 1995 m. projekto perstatyti kavinę „Lakštingala“ ūkio būdu; leidimas pratęstas iki 2004 m. vasario 17 d.;

7.7. šalių pasirašytas kavinės-restorano „Lakštingala“ atliktų statybos ir apdailos darbų aktas Nr. 1 nuo 2000 m. gegužės mėnesio iki 2001 m. gruodžio 27 d. su patvirtinta bendra 1 469 037 Lt (425 462,52 Eur) darbų verte;

7.8. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, M. K. Čiurlionio g. 102 įregistruoti statiniai, reg. Nr. 10/163525, kuriuos sudaro 5 nekilnojamieji daiktai, priklausantys atsakovei nuosavybės teise:

7.8.1. pastatas – kavinė su pirtimi ir gyvenamaisiais kambariais, unikalus Nr. 1095-9009-5017, statybos pradžios metai 1996, statybos pabaigos metai 2000, rekonstravimo pradžios metai 2003, rekonstravimo pabaigos metai 2004; bendras plotas 425,96 kv. m; atsakovės nuosavybės teisės į pastatą įregistruotos 1997 m. birželio 3 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu;

7.8.2. pastatas – stoginė-lauko kavinė, unikalus Nr. 4400-0231-2376, plane pažymėtas 12M1ž, statybos pradžios metai 2003, statybos pabaigos metai 2004, bendras plotas 555,40 kv. m;

7.8.3. kiti inžineriniai statiniai – priegrinda, unikalus Nr. 4400-0202-7418, plotas 53 kv. m, plane pažymėta c12, c13, c14, statybos pabaigos metai 2004;

7.8.4. kiti inžineriniai statiniai – pėsčiųjų takas, unikalus Nr. 4400-0202-9134, plotas 506 kv. m; plane pažymėta c2, c5, c8, c9, c10, c 11; statybos pradžios metai 2000, statybos pabaigos metai 2003;

7.8.5. kiti inžineriniai statiniai – kiemo aikštelė, unikalus Nr. 1095-9009-5128, plotas 922 kv. m; plane pažymėta a1, a2, a3, a4, c1, c3, c6, c7, statybos pabaigos metai 2000.

8. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, teismas pažymėjo, kad subnuomos sutartyje nėra nustatytas jos 5 punkto įvykdymo konkretus terminas; duomenų apie tai, kad ieškovė kuriuo nors laikotarpiu būtų atsisakiusi siekio nuosavybės teisėmis įgyti dalį ginčo statinių ar juos visus po rekonstrukcijos, byloje nėra. Teismas konstatavo, kad 2008–2010 m. vyko šalių derybos dėl nuosavybės teisių į ginčo statinius perleidimo. Nepaisant to, kad galutiniai sprendimai nebuvo priimti, šalių susitarimas nepasiektas, teismo vertinimu, nėra objektyvaus pagrindo daryti išvadą, jog po 2004 m. objektų įregistravimo ieškovė turėjo suvokti, kad jos teisės yra pažeidžiamos, juolab kad ginčo šalims puikiai žinoma, jog sprendimas dėl turto perleidimo galėjo būti priimtas tik pritarus steigėjai. Teismas sprendė, kad, šiuo atveju atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, vykusias šalių derybas dėl nuosavybės perleidimo, ieškovės subjektyvus suvokimas apie jos teisių pažeidimą negali būti konstatuojamas anksčiau nei nuo 2010 m. balandžio 27 d. ketinimų protokolo, skirto pateikti Vilniaus m. savivaldybės administracijai, pasirašymo, kuriuo, be kita ko, šalys aptarė ir preliminarias pirkimo bei pardavimo sąlygas. Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad atsakovė aptariamu laikotarpiu nebuvo aiškiai išreiškusi savo valios dėl sutarties vykdymo, atvirkščiai, tarpusavio derybos, priimti sprendimai leido ieškovei tikėtis siekiamo rezultato. Ieškinys teisme gautas 2017 m. balandžio 13 d., teismas laikė, kad dešimties metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Teismas nesutiko su trečiojo asmens argumentais, kad alternatyviam reikalavimui dėl investicijų priteisimo turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, nes, teismo vertinimu, atsižvelgiant į šalių teisinius santykius, reikalavimas dėl investicijų į išnuomotą turtą priteisimo spręstinas vadovaujantis CK 6.501 straipsnio nuostatomis.

9. Šalys ginčo subnuomos sutarties sąlygas ir tikrąją savo valią aiškina skirtingai, todėl teismas išvadas dėl sutarties sąlygų ir tikrųjų šalių ketinimų darė atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, susijusias su sutarties pasirašymu bei jos vykdymu.

10. Byloje nėra ginčo, kad sutarties objekto būklė buvo itin bloga, jis labai nukentėjo gaisro metu, nebuvo naudojamas; Vilniaus m. savivaldybė skubino sutvarkyti objektą, esantį pačiame Vingio parko centre, tačiau savo lėšomis ir jėgomis atsakovė remonto darbų atlikti neįstengė, finansavimo šaltinių neturėjo. Nuomos konkursas skelbtas keletą kartų, dėl prastos objekto būklės pretendentų nebuvo, kol atvirą nebaigtos statyti kavinės nuomos konkursą laimėjo trečiasis asmuo UAB „Giransa“, subnuomininke tapo ieškovė. Perduodant nuomai patalpas buvo žinoma, jog nuomojamo ploto duomuo yra laikinas. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus m. savivaldybės atsakingi asmenys kontroliavo sutarties sudarymą ir vykdymą, prižiūrėjo visą objekto atstatymo (rekonstrukcijos) procesą, suderino bei patvirtino konkrečius veiksmus ir sprendimus, suderino visus projektinius pakeitimus ir ieškovės atliktų darbų apimtis.

11. Subnuomos sutarties sudarymo momentu Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 102, egzistavo bei buvo įregistruotas tik vienas atsakovės nekilnojamojo turto vienetas, kurio inventorizacinis Nr. 13001. Teismas sprendė, kad rekonstravimo darbams atlikti pagal 1995 m. projektą nuomos ir subnuomos sutartimis faktiškai buvo perduotas vientisas objektas – pradėta statyti kavinė „Lakštingala“, inventorizacinis Nr. 13001, kurią sudarė sudegusios kavinės vieno aukšto pastatas, unikalus daikto Nr. 1095-909-5017, 1997 m. duomenimis, pastatyto 255,17 kv. m ploto, bei šios kavinės teritorija – kiemas su išlikusiais kiemo elementais, nesudarančiais savarankiškų įregistruotų nekilnojamojo turto vienetų.

12. Teismas konstatavo, kad visi objekto atstatymo (rekonstravimo) darbai šalių susitarimu turėjo būti atlikti būtent ieškovės lėšomis; šalių santykiai subnuomos sutarties sudarymo metu nepatenka į Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo reguliavimo sritį, subnuomos sutarties sąlygos akivaizdžiai buvo derinamos su ieškove, nes įtrauktos papildomos jai naudingos sąlygos. Subnuomos sutarties 5 punkto sąlyga yra esminė, lėmusi ieškovės apsisprendimą įsipareigoti investuoti itin didelę sumą į svetimą nekilnojamąjį turtą, šalių susitarimu tokiu būdu užfiksuota papildoma ieškovės investuotų lėšų grąžos forma. Teismo vertinimu, subnuomos sutarties 5 punkto sąlyga atitiko tikruosius šalių ketinimus sutarties pasirašymo metu, nuostata buvo žinoma atsakovei ir jos steigėjai, šalys niekada jos neginčijo ir neprašė teismų šios sąlygos pripažinti negaliojančia.

13. Projekte buvo aiškiai užfiksuotas numatytas įrengti kavinės pastato 2-as aukštas, taigi, labiau tikėtina, kad būtent dėl šių naujai įrengiamų pastato patalpų ploto galėjo būti susitarta šalims įrašant 5 punkto nuostatą. Teismas padarė išvadą, kad šalys šiuo punktu susitarė perleisti ieškovės nuosavybėn turto, būtent kavinės pastato (o ne visų nekilnojamojo turto objektų), naujai pastatytas patalpas su įrengtais gyvenamaisiais kambariais. Ši išvada paremta 2000 m. gruodžio 6 d. subnuomos sutarties šalių pasirašytu aktu-protokolu Nr. 3, kuriuo šalys patvirtino, jog kavinės bendras plotas padidėjo 99,08 kv. m (pastogė), ir pagal subnuomos sutarties 5 punktą papildomai įrengto ploto nuosavybė pereina ieškovei įforminant jai nuosavybės teisę.

14. Objekto rekonstrukcijos darbai buvo vykdomi ir 2003–2004 metais, iš pateiktų dokumentų matyti, kad šalys žodžiu susitarė (rašytinių dokumentų nėra) ir vėliau įteisino didesnę darbų apimtį ir rezultatą. Teismas nustatė, kad, ieškovei užbaigus suderintos apimties rekonstrukcijos darbus jai perduotame vientisame objekte, 2003–2004 m. perdavimo–priėmimo aktų pagrindu Nekilnojamojo turto registre kaip atsakovės nuosavybė naujai įregistruoti keturi nekilnojamojo turto vienetai: maitinimo paskirties pastatas – stoginė-lauko kavinė, kiti inžineriniai statiniai (priklausiniai) – priegrinda, pėsčiųjų takas, kiemo aikštelė, tačiau nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad jau sudarant subnuomos sutartį jos 5 punkte galėjo būti įtvirtintas šalių gera valia sudarytas susitarimas perleisti ieškovei nuosavybę ir į nurodytus keturis naujai sukurtus nuosavybės teisės objektus.

15. Nustatyta, kad rekonstrukcijos rezultatas buvo priimtas, įteisintas, be abejonių, pasiektas ieškovės įdėtomis lėšomis bei darbu, tačiau nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo gautas Vilniaus m. savivaldybės sutikimas perleisti konkrečius nekilnojamojo turto objektus ar jų dalis ieškovei. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad po rekonstrukcijos nebuvo patikslintas ir nuomojamo ploto dydis, nors visos šalys žinojo, jog atstačius jis keisis, bei patvirtino, kad plotas tikslintinas inventorizacijos metu, dėl teisingo nuomojamo ploto atkūrimo reikės kreiptis į steigėją.

16. Subnuomos sutarties sąlygos neapėmė ir nenustatė kavinės „Lakštingala“ viso sukurto rekonstrukcijos metu rezultato ir nesureguliavo su gautu rezultatu susijusių faktinių bei teisinių pasekmių, atsiradusių šalių tarpusavio santykių. Visas atstatytas ir naujai ieškovės lėšomis sukurtas penkių statinių kompleksas nuo pat 2000 m. balandžio 28 d. perdavimo akto savaime buvo valdomas ieškovės, atskirais aktais jai statiniai nebuvo perduoti. Nėra ginčo dėl to, kad ieškovė visais objektais naudojosi kaip savo, vykdė ūkinę komercinę veiklą, juos prižiūrėjo bei tvarkė. Subnuomos sutartis nebuvo pakeista bei papildyta; nei papildomos nuomos, nei panaudos ar nuosavybės teisių santykiais ieškovės statinių komplekso valdymas nebuvo tinkamai sureguliuotas. Tam tikrą laiko tarpą visas šalis situacija tenkino, bet vėliau šalių interesai nebesutapo, atsirado tarpusavio pretenzijų, nuo 2010 m. vyksta teisminiai ginčai.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-676-611/2015 (dėl aptariamų nuomos ir subnuomos sutarčių nutraukimo ir nuomos mokesčio priteisimo) konstatuota, kad aplinkybių visuma neleidžia teigti, jog šalys subnuomos sutartimi susitarė dėl nuomos ir subnuomos patalpų, kurias ieškovė naujai sukūrė po atliktos atsakovei priklausančių patalpų rekonstrukcijos, ir dėl nuomos mokesčio už šias patalpas mokėjimo.

18. Teismas sutiko su trečiojo asmens Vilniaus m. savivaldybės argumentais, kad negalima taikyti subnuomos sutarties 5 punkto, nes nėra įgyvendinta jame nustatyta sąlyga – Vilniaus miesto savivaldybės pritarimas ir suderinimas. Teismas sprendė, kad toks pritarimas niekada nebuvo ir nėra duotas, šalių derybos rezultato nedavė. Atsakovė taip pat atsisakė savo ketinimų dėl turto pardavimo ieškovei.

19. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-65-656/2017 pagal šios bylos atsakovės ieškinį ieškovei ir trečiajam asmeniui UAB „Giransa“ dėl iškeldinimo iš be pagrindo užimtų patalpų konstatavo, kad nei nuomos, nei rangos sutarties pagrindu asmenys, vykdantys prievolinius įsipareigojimus pagal sutartį, nuosavybės teisės į objektą be savininko valios neįgyja; ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Giransa“ neįgijo jokių nuosavybės teisių į ginčo statinius, tokio susitarimo tarp šalių nebuvo, tokios valios atsakovė neišreiškė, todėl iškeldino jas iš sau nuosavybės teise priklausančių dalies pastato – kavinės su pirtimi ir gyvenamaisiais kambariais – patalpų, kadastrinių matavimų byloje pažymėtų indeksais Nr. 1-13–16; 1-18–31; pastato – stoginės-lauko kavinės, nes dėl šių patalpų nuomos šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai; ieškinio dalį dėl iškeldinimo iš inžinerinių statinių: priegrindos, kiemo aikštelės bei pėsčiųjų tako, atmetė.

20. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nuosavybės teisių į ginčo objektus neįgijo nė vienu iš CK 4.47 straipsnyje nurodytų pagrindų, o vien tai, kad ji investavo lėšas į išsinuomotą objektą, nėra teisinis pagrindas įgyti nuosavybę.

21. Spręsdamas dėl kompensacijos už turto pagerinimą (investicijas) priteisimo, teismas pažymėjo, kad pirmiau nurodytose civilinėse bylose Nr. 3K-3-676-611/2015, Nr. e2A-65-656/2017 teisiniai ginčai apėmė subnuomos sutarties dėl 255 kv. m ploto patalpų vykdymą, jose konstatuota, kad ieškovė neturėjo teisės subnuomos pagrindais naudotis padidintomis patalpomis (sukurtais objektais). Tačiau nurodytose bylose nebuvo pareikštų reikalavimų dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir (ar) atliktų investicijų priteisimo, taigi, ginčai nurodytose bylose ir šioje byloje yra kilę skirtingais teisiniais pagrindais, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad yra priimti teismų sprendimai, kuriais išspręstas ginčas dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir (ar) atliktų investicijų priteisimo.

22. Teismams nagrinėjant šalių ginčus, kartu ir šioje byloje buvo ne kartą akcentuojamas viešojo intereso egzistavimas naudojant atsakovės turtą efektyviausiu būdu, racionaliai ir tinkamai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad, esant tikslui kuo greičiau sutvarkyti Vingio parko centre esantį gaisro metu stipriai nukentėjusį, apgriuvusį bei nenaudojamą objektą (kavinę) ir jo teritoriją, atsakovė savo lėšų ir pajėgumo rekonstrukcijai neturėjo, jo steigėja nefinansavo, visi rekonstrukcijos darbai buvo atlikti privataus juridinio asmens – ieškovės – lėšomis, tai buvo visoms šalims žinoma bei suderinta pasirašant subnuomos sutartį, statybos darbų vykdymo metu derinant projektinius pakeitimus, plečiant rekonstrukcijos apimtis bei įteisinant rekonstrukcijos rezultatą. Nėra pagrindo abejoti, kad ieškovė, būdama verslininkė, prisiimdama įsipareigojimus savo lėšomis tinkamai įvykdyti atsakovės turto rekonstravimo darbus pagal patvirtintą projektą bei jo papildymą, siekė vykdyti paslaugų teikimo veiklą, gauti iš jos pelno, tai buvo žinoma ir atsakovei.

23. Teismas atmetė atsakovės argumentus, pažymėjęs, kad nėra jokios logikos dėl to, jog visas objektas įrengiamas pagal ieškovės poreikius be nustatytos teisės juo naudotis ūkinėje veikloje, be to, rekonstrukcijos atsakovei reikėjo trumpais terminais, taigi ir ieškovės lėšų investicijų reikėjo skubiai, perspektyva įdėtas lėšas susigrąžinti per 99 m., nuomojant nedidelę dalį viso atsakovės objekto, kai ieškovės lėšos (ir darbas) panaudotos visam objektui, negalėjo būti patrauklus pasiūlymas ieškovei norint pritraukti jos investicijas. Ieškovės lėšomis atsakovė savo valdomame žemės sklype įteisino nuosavybės teisėmis visiškai atstatytą pagrindinį kavinės pastatą, kurio plotas padidėjo nuo 255,17 kv. m iki 425,96 kv. m, taip pat sukurtus keturis naujus nekilnojamojo turto vienetus. Ieškovės lėšomis sutvarkyta teritorija. Nuo pat objekto perdavimo rekonstrukcijai momento visas pastatytas kompleksas ilgą laiką buvo valdomas ieškovės, tam pritariant atsakovei ir jos steigėjai, būtent pagal savo poreikius ieškovė visą objektą naudojo savo ūkinėje veikloje. Teismo nuomone, atsakovė ir trečiasis asmuo Vilniaus m. savivaldybė leido dabartinei situacijai atsirasti ir kartu yra už ją atsakingi. Joms atstovaujančių asmenų nuomonė ne vieną kartą keitėsi, geranoriškai nebuvo įvykdytas įsipareigojimas dėl dalies turto perleidimo ieškovės nuosavybėn (subnuomos sutarties 5 punktas), atsakovė ir Vilniaus m. savivaldybė atsisakė ketinimų parduoti visą objektą ieškovei, įskaitant į pardavimo kainą ieškovės įdėtos investicijos sumą. Ilgą laiką ieškovei rodomu lojalumu buvo sudarytos visos sąlygos jai būti įsitikinusiai, kad už įdėtas lėšas bei pastangas ji turi teisę naudotis visu statinių kompleksu ir kad nuosavybė jai realiai bus perleista. Subnuomos sutarties sąlygų aiškinimas išimtinai atsakovės naudai yra nepagrįstas ir neatitinkantis sąžiningumo principo.

24. Teismas nesutiko ir su atsakovės bei trečiojo asmens Vilniaus m. savivaldybės argumentais, kad ieškovė galėtų reikalauti visos investicijų sumos tik nutraukus subnuomos sutartį ne dėl jos kaltės (sutarties 15 punktas). Pirma, ieškovė neprašo priteisti visos investicijų sumos, o tik tą dalį, kuri tenka naujai sukurtoms patalpoms bei nekilnojamojo turto objektams, kuriais ji, atsižvelgiant į pirmiau nurodytais teismų sprendimais konstatuotas aplinkybes, negalės naudotis subnuomos sutarties pagrindu. Antra, objekto perstatymas ir naujų nekilnojamojo turto objektų sukūrimas vyko su atsakovės sutikimu. Trečia, byloje nustatyta, kad šalių ketinimai sudarant ginčo sutartį buvo susieti su visu objektu, o ne su atskiromis jo dalimis. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalys sutartimi susitarė, kaip bus kompensuojama investuotų į atskiras patalpas (objektus) lėšų suma. Teismas sprendė, kad yra visos sąlygos taikyti CK 6.501 straipsnį.

25. Byloje nėra šalių ginčo dėl bendros ieškovės investuotos į rekonstrukciją 481 717,45 Eur sumos, ji buvo nustatyta šalių pasirašytais aktais ir kitais dokumentais.

26. Siekiant nustatyti investuotų lėšų dalis, byloje paskirta statybos techninės veiklos ekspertizė, nustatyta, kad ginčo pastatui rekonstruoti buvo skirta 81,5 proc. atliktų investicijų dalis; dalis į 170,79 kv. m rekonstrukcijos metu padidintą šio pastato plotą sudaro 34,5 proc. visų investicijų į visus objektus. Kitus statinius ekspertas priskyrė naujos statybos rūšiai, išskirtos kiekvienam iš šių statinių apskaičiuotos procentinės dalys nuo visų ieškovės investicijų: stoginei lauko kavinei 10,3 proc., priegrindai 0,6 proc., pėsčiųjų takui 3,2 proc. ir kiemo aikštelei 4,4 proc. Ieškovė teismo posėdžio metu iš esmės sutiko su ekspertizės nustatytu investuotų lėšų paskirstymu pagal atskirus objektus, jos nuomone, ekspertizės akte padarytos išvados mažiau nei 1000 Eur tikslumu atitinka jos pačios apskaičiuotas sumas. Pagal ekspertizės akto išvadas investicijų dalis, skirta turtui pagerinti ar sukurti, sudaro 53,1 proc. visos 481 717,45 Eur ieškovės įdėtos į rekonstrukciją sumos, pinigine išraiška tai sudarytų 255 791,96 Eur. Ieškiniu buvo prašoma priteisti 255 000 Eur sumą, šią sumą teismas priteisė.

27. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2019 m. birželio 27 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir sumažino ieškovei iš atsakovės priteistą sumą iki 215 809,42 Eur, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

28. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-767-577/2014 ieškovė buvo pareiškusi ieškinį atsakovei ir trečiajam asmeniui Vilniaus m. savivaldybei, prašydama nutraukti subnuomos sutartį ir priteisti 2 233 911,67 Lt (646 985,54 Eur), tačiau ieškinio atsisakė, nurodžiusi, jog pareikšto ieškinio pagrindas buvo Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas likviduoti atsakovę ir steigti VšĮ,,Vilniaus miesto parkai“, o atšaukus likvidavimą, išnyko pareikšto ieškinio reikalavimo pagrindas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas atsakovės argumentas, kad nagrinėjamoje byloje yra pareikšti ieškinio reikalavimai dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Visų pirma nurodytoje civilinėje byloje buvo reiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, o šioje byloje pagrindinis ieškinio reikalavimas yra dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir tik nesant pagrindo tenkinti šį ieškovės reikalavimą prašymas tenkinti alternatyvųjį reikalavimą – priteisti 255 000 Eur dydžio kompensaciją, todėl nei ieškinių dalykas, nei pagrindas šiuo atveju nesutampa.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties eiga prasidėjo tuomet, kai atsakovė nusprendė ginčo statinius parduoti viešo konkurso būdu, o ne ieškovei, nes vykusios šalių derybos ir ketinimų protokolo pasirašymas pagrindžia aplinkybę, jog atsakovė nebuvo aiškiai išreiškusi savo valios dėl subnuomos sutarties 5 punkto vykdymo ir pagrįstai leido tikėtis statinių perleidimo. Aplinkybė, kad ketinimų protokolas neįpareigojo atsakovės sudaryti sutartį, nereiškia, kad ieškovė negalėjo tikėtis, kad ji bus sudaryta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė reikalavimus dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir įregistravimo arba kompensacijos priteisimo pareiškė nepraleidusi 10 metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

30. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino subnuomos sutarties 5 punkto nuostatą, t. y. kad šalys susitarė dėl papildomai padidinto rekonstruojamo kavinės pastato ploto galimo perleidimo, o kiti statiniai į šį punktą nepatenka. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar jie yra tarnaujantieji pagrindinio daikto atžvilgiu.

31. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais atsakovės argumentus dėl investicijų į ginčo turtą, nes juos paneigia aplinkybės, kad pati atsakovė į savo balansą įtraukė ieškovės investuotas lėšas, investicijų sumos nurodytos įvairiuose byloje esančiuose atsakovės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sudarytuose dokumentuose, be to, byloje pateiktas šalių 2018 m. balandžio 20 d. pasirašytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriame nurodoma, kad atsakovės skola ieškovei 2018 m. kovo 31 d. tebėra 382 401,09 Eur; ieškovė taip pat yra pateikusi ir investicijų dydį pagrindžiančių sąskaitų bei mokėjimų kopijas, todėl nėra pagrindo spręsti dėl investicijų fakto ir dydžio realumo nepagrįstumo, atsižvelgiant ir į byloje pateiktus duomenis bei aplinkybę, kad jų pagrindu buvo atlikta ir teismo ekspertizė.

32. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-65-656/2017 konstatavo, jog priegrinda yra įrengta lietaus nutekėjimui ir yra antraeilis daiktas – pastato priklausinys, kurį ištinka pagrindinio daikto – kavinės pastato – likimas; atsakovei bei kitiems asmenims nėra užkirstas kelias patekti į kiemo aikštelę, tačiau byloje nėra duomenų, jog ieškovė, jos darbuotojai ir kavinės lankytojai nesinaudotų kiemo aikštele; be to, pėsčiųjų takas tenkina ne tik viešuosius, bet ir ieškovės poreikius, t. y. sudaro sąlygas lankytojams pasiekti kavinę. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nors už inžinerinių statinių – priegrindos, pėsčiųjų tako ir kiemo aikštelės – eksploataciją ieškovė nemoka nuomos mokesčio, tačiau šiais inžineriniais statiniais naudojasi kaip tiesiogiai susijusiais ir reikalingais kavinės veiklai vykdyti – priešingų duomenų byloje nėra pateikta. Todėl, vadovaudamasi byloje atliktos statybos techninės veiklos ekspertizės akto ir šio akto pakeitimo išvadomis, kolegija priteisė investuotų į rekonstrukciją ir statybą lėšų kompensaciją tik už rekonstrukcijos metu padidintą kavinės pastato plotą ir stoginę-lauko kavinę, iš kurių ieškovė buvo iškeldinta, t. y. 215 809,42 Eur (44,8 proc. investicijų).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

33. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeista, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai; priteisti iš ieškovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė momentą, nuo kurio ieškovė privalėjo sužinoti apie savo tariamai pažeistas teises, taip iš esmės pažeidė CK 1.125, 1.127 straipsnius. Ieškovės reikalavimo priteisti kompensaciją negalima sieti su reikalavimu pripažinti jai nuosavybės teises. Ieškovė statybos darbus atliko dar 2004 m., ginčo turtas buvo įregistruotas atsakovės vardu, todėl ieškovė turėjo suprasti apie savo tariamai atliktas investicijas į svetimą turtą. Senaties termino reikalavimui priteisti kompensaciją pradžios negalima sieti su ieškovės supratimu, kad jai nebus perleista nuosavybė pagal sutarties 5 punktą, ir tai nėra momentas, nuo kurio ieškovė sužinojo apie savo pažeistas teises. Derybos ir (ar) tikėjimasis, kad ginčo turtas bus perleistas ieškovės nuosavybėn, nesustabdė ieškinio senaties termino dėl kompensacijos priteisimo. Šalys ketino pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį, o ne turtą ieškovei perleisti neatlygintinai, taigi šis įvykis negali būti laikomas senaties pradžia, nes nėra susijęs su tariamai investuotų lėšų grąžinimu. Subnuomos sutarties 5 punkte nurodytas prievolės atsiradimas tik esant tam tikrai sąlygai, taigi ieškovė, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, būdama verslininkė, turėjo suvokti, kad šis punktas gali būti niekada ir neįgyvendintas.

33.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 294 straipsnio 2 dalį. Tarp tų pačių šalių jau buvo nagrinėtas ginčas dėl kompensacijos priteisimo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-767-577/2014. Alternatyvaus reikalavimo pareiškimas nedaro reikalavimo arba jo dalies naujų. Kaip ir šioje, taip ir anksčiau nagrinėtoje byloje ieškovė kėlė reikalavimą priteisti kompensaciją už tariamai atliktas investicijas į ginčo turtą. Pirmiau nurodytoje byloje ieškovė tokio reikalavimo atsisakė ir byla buvo nutraukta, taigi ieškovė tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko į teismą pakartotinai kreiptis negalėjo.

33.3. Apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas ir nepaisydamas ieškovės ieškinio reikalavimo sumos, rėmėsi 2018 m. sausio 4 d. statybos techninės veiklos ekspertizės aktu Nr. 18-04 ir 2018 m. liepos 20 d. šio akto pakeitimu, taip iš esmės pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį. Ieškovė neįrodė patyrusi išlaidų dėl investicijų į ginčo turtą, byloje nėra nė vieno įrodymo, kad realiai ieškovė mokėjo už kokius nors statybos darbus, statybos medžiagas ir pan. Ieškovė, kaip verslininkė, apdairus ir atsakingas asmuo, tokias išlaidas turėjo patvirtinti savo buhalterinės apskaitos dokumentais, tačiau tokių į bylą nepateikė. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas gaires vertinant įrodymus. Byloje buvo atlikta teismo ekspertizė, kurioje buvo aiškiai konstatuota, kad ekspertizės akte nustatytų kainų negalima laikyti faktiniu investicijų dydžiu, tokio dydžio iš ieškovės pateiktų dokumentų nustatyti negalima. Apeliacinės instancijos teismas padarė aiškią įrodymų vertinimo klaidą nustatydamas, kad visa investicijų į ginčo turtą suma yra 481 717,45 Eur. Pagal atliktos ekspertizės akto 6.1 lentelę visa neva ieškovės investuota į ginčo statinius suma yra 370 035,36 Eur, tai yra akivaizdi įrodymų vertinimo klaida. Teismas visiškai ignoravo byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad trečiasis asmuo UAB „Giransa“ taip pat atliko apie 20 proc. visų investicijų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė iš esmės nepripažino ekspertizės akto, savo reikalavimą grindė ne teismo ekspertizės aktais, bet UAB „Capital vertinimas“ pažyma. Iš esmės skiriasi pažymoje ir ekspertizės aktuose nustatytų investicijų dydžiai, todėl teismas, ieškovės reikalavimą grįsdamas ekspertizės aktu, o ne pažyma, peržengė apeliaciniu skundu nustatytas bylos nagrinėjimo ribas. Pažyma akivaizdžiai neįrodo faktinių statybos išlaidų, iš jos neaišku, kaip buvo skaičiuojamos nustatytos sumos, nėra pateikta jokio konkretaus skaičiavimo, nėra nurodyta, kurių metų kainomis buvo vertinama turto vertė, pažyma nėra pagrįsta jokiomis realiomis išlaidomis, rinkos vertinimais ir pan., todėl toks įrodymas yra netinkamas ir nerodo realaus ieškovės tariamai patirtų išlaidų dydžio, taigi šioje pažymoje nustatytos išvados laikytinos neįrodytomis (CPK 12, 178 straipsniai).

33.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes subnuomos sutarties 1 punkte aiškiai nurodyta, kad ieškovė įskaito pagal šią sutartį už įdėtas lėšas išrašant sąskaitą faktūrą už nuomą ir atliktų darbų vertei įskaitymo sumai. Atsakovė niekada neprisiėmė prievolės sumokėti balanse nurodytą sumą ieškovei ir ši apskaitos tikslais nurodyta suma negalėjo būti laikoma atsakovės prievolės pripažinimu.

33.5. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.501 straipsnį, šiuo atveju subnuomos sutartyje buvo nurodyta (8 punktas), kad ginčo turto remontas daromas išskirtinai iš ieškovės lėšų, ieškovė nederino ginčo turto remonto su atsakove, ginčo turtą suremontavo savo poreikiams tenkinti, kavinės veiklai vykdyti. Atsakovei kavinės patalpos nėra reikalingos, nes tokios veiklos atsakovė nevykdė ir nevykdo. Todėl vertinant subnuomos sutarties esmę, tikrąją šalių valią, sutarties šalių veiksmus sudarius sutartį konstatuotina, kad ieškovė suremontavo ir įrengė ginčo turtą išimtinai tik pagal savo poreikius – kavinės veiklai, be to, šalia buvo įrengusi atrakcionus. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė daugelį metų eksploatavo statinius ir juos nudėvėjo, todėl patalpų jau nebegalima naudoti pagal paskirtį. Ieškovė pati pripažįsta, kad kavinės veiklos šiuo metu nevykdo, o turtui reikalingas kapitalinis remontas. Šiuo atveju taikytina CK 6.501 straipsnio 3 dalis, kuri nustato, kad atsakovė turto pagerinimo vertės neprivalo atlyginti.

34. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prisideda prie atsakovės kasacinio skundo.

35. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, priteisti visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

35.1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kada ieškovė sužinojo apie savo pažeistą teisę, t. y. kad jai nebus perleista nuosavybės teisė į ginčo patalpas, išsamiai ištyrė išvadai reikšmingas aplinkybes, įvertino tiek subjektyvųjį, tiek objektyvųjį suvokimo apie pažeistą teisę aspektus bei visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad jai iki 2011 m. kovo 29 d. nebuvo ir negalėjo būti žinoma, jog atsakovė nevykdys subnuomos sutarties 5 punktu prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovės veiksmai, atlikti 2008–2011 m. (vykusios šalių derybos, atsakovės atsakingų asmenų parengti įvairūs dokumentai, atsakovės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakingų asmenų žodiniai pareiškimai), sudarė ieškovei objektyvų pagrindą tikėtis, kad atsakovė įvykdys subnuomos sutarties 5 punktu prisiimtą įsipareigojimą įforminti ieškovei nuosavybės teises į ginčo turtą. Net darant prielaidą, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2004 metų, šiuo konkrečiu atveju jo skaičiavimas buvo nutrauktas dar 2008 m. pabaigoje atsakovės veiksmais. Aplinkybės, nutraukusios senaties terminą, išnyko tik 2011 m. kovo 29 d., kada atsakovė taip ir neįgyvendino įpareigojimo perleisti ginčo patalpas ieškovės nuosavybėn. Būtent nuo tada bendrasis ieškinio senaties terminas, neįskaičiuojant iki tol praėjusio laiko, pradėtas skaičiuoti iš naujo. Priešingai nei teigia atsakovė, ieškovės reikalavimai dėl nuosavybės teisių į ginčo pastatus pripažinimo arba kompensacijos priteisimo nėra savarankiški, reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo dėl nuosavybės teisių į ginčo pastatus pripažinimo. Kol ieškovei netapo žinoma apie tai, kad atsakovė nevykdys subnuomos sutarties 5 punktu prisiimtų įsipareigojimų – neperleis nuosavybės teisių į ginčo pastatus, ieškovė neturėjo teisės reikalauti kompensacijos už atliktą investiciją į ginčo patalpas.

35.2. Skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatuota, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškinių tapatumo fakto, nes iš esmės skiriasi abiejų bylų ieškinio dalykas ir pagrindas. Civilinėje byloje Nr. 2-767-577/2014 pareikšto ieškinio pagrindas buvo Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas likviduoti atsakovę ir steigti VšĮ „Vilniaus miesto parkai“, tačiau, atšaukus atsakovės likvidavimą, šis pagrindas išnyko, todėl ieškovė ieškinio atsisakė. Civilinėje byloje Nr. 2-767-577/2014 buvo reiškiamas reikalavimas dėl subnuomos sutarties nutraukimo ir 646 985,54 Eur nuostolių, susijusių su subnuomos sutarties nutraukimu dėl ne nuo ieškovės priklausančių aplinkybių, atlyginimo priteisimo, o šioje byloje pagrindinis ieškinio reikalavimas yra dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir tik nesant pagrindo jį tenkinti prašoma tenkinti alternatyvųjį reikalavimą – priteisti 255 000 Eur kompensaciją už investiciją į ginčo patalpas, kurių nuosavybės teisės atsakovė neperleido ieškovei.

35.3. Atsakovės minimi įrodymai – statybos techninės veiklos ekspertizės aktas ir šio akto pakeitimai – buvo parengti ieškovės iniciatyva nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nurodytas ekspertizės aktas kartu su pakeitimais buvo išsamiai išnagrinėtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė sutiko su jo išvadomis bei jų neginčijo. Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, grįsdama savo poziciją, be kitų byloje išnagrinėtų įrodymų, rėmėsi ir minėtu ekspertizės aktu bei jo pakeitimais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus dėl investicijų dalies į ginčo objektus ir sprendimą grindė tiek bylos nagrinėjimo metu atliktos ekspertizės išvadomis, tiek kitais byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais – UAB „Capital vertinimas“ pažyma ir 2018 m. kovo 18 d. E. G. statybos kaštų (investicijų) apskaičiavimu, atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentais, parengtu tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, kitais įrodymais. Tais pačiais įrodymas rėmėsi ir ieškovė tiek nagrinėjant bylą pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme.

35.4. Sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, sprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, o kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsakovė tik deklaratyviai konstatuoja CK 6.193 straipsnio pažeidimo faktą, tačiau savo pozicijos visiškai nepagrindžia. Atsakovė teigia, kad pagal subnuomos sutartį rekonstrukcijai panaudotos lėšos turėjo būti įskaitomos į nuomos mokestį, nesuteikiant ieškovei teisės reikalauti piniginės kompensacijos kitokia nei nuomos mokesčio įskaitymo tvarka. Tačiau toks subnuomos sutarties aiškinimas yra akivaizdžiai nesąžiningas ir iš esmės sudarytų atsakovei sąlygas praturtėti ieškovės sąskaita. Subnuomos sutarties sąlygos jokiu būdu nepanaikina ieškovės teisės reikalauti atlyginti jos rekonstrukcijai panaudotas lėšas. Sutartyje toks draudimas nebuvo nustatytas, tai prieštarautų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinam nuosavybės neliečiamumo principui, nes paneigtų ieškovės teisę disponuoti jai priklausančia itin didele pinigų suma netgi 98 metus. Atsakovės argumentus, kad ieškovė neturi teisės reikalauti kompensacijos už ginčo patalpų pagerinimą, akivaizdžiai paneigia subnuomos sutarties 5 punktas, kuriuo buvo užfiksuota ieškovės investuotų lėšų grąžos forma – atsakovė buvo įsipareigojusi perleisti nuosavybę į po rekonstrukcijos padidėjusį ginčo patalpų plotą. Ši subnuomos sutarties nuostata neabejotinai patvirtina, kad šalių tikrieji ketinimai buvo susitarti dėl kompensacijos už rekonstrukcijai investuotas lėšas perleidžiant ieškovei nuosavybės teisę į dalį ginčo patalpų. Sisteminis subnuomos sutarties nuostatų aiškinimas neabejotinai paneigia atsakovės teiginius, kad neva pagal subnuomos sutartį rekonstrukcijai panaudotų lėšų įskaitymas į nuomos mokestį buvo ir yra vienintelė ieškovės investuotų lėšų grąžinimo forma. Tikrasis šalių susitarimas ir pagrindinis motyvas sudarant subnuomos sutartį būtent ir buvo nuosavybės teisių įgijimas, o ne nuomos mokesčio sumokėjimas 99 metams į priekį. Subnuomos sutarties 5 punkto sąlyga buvo esminė, lėmusi ieškovės apsisprendimą įsipareigoti investuoti itin didelę sumą į svetimą nekilnojamąjį turtą, nesant jokių garantijų dėl į ginčo patalpų rekonstrukciją investuotų lėšų grąžinimo, ieškovė nebūtų sutikusi sudaryti tokios sutarties. Atsakovė, ginčydama pareigą sumokėti ieškovei kompensaciją už turto pagerinimą, tyčia nutyli, kad ginčas vyksta tik dėl ieškovės papildomai pastatyto patalpų ploto, už kurį teismas priteisė kompensaciją. Atsakovės inicijuotų teisminių procesų pagrindu iš šių patalpų ieškovė yra iškeldinta ir jomis net nesinaudoja. Atsakovė siekia išvengti savo įsipareigojimo grąžinti ieškovei itin dideles investicijas, kurios jai teikia naudą jau 14 m. ir, kaip ji pati ketina, teiks netgi iki 2098 m., atsakovės elgesys parodo tiek jos, kaip Vilniaus miesto savivaldybės įmonės, tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kaip stipresnių šalių, akivaizdų piktnaudžiavimą savo civilinėmis bei procesinėmis teisėmis, siekiant nesąžiningai nepagrįstai praturtėti ieškovės – privataus verslo subjekto – sąskaita. Projektas, pagal kurį buvo atlikti rekonstravimo darbai, buvo parengtas atsakovės dar 1995 metais, ieškovė prie jo rengimo neprisidėjo, todėl akivaizdžiai melagingas atsakovės argumentas, kad ieškovė patalpas įsirengė pagal savo poreikius. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, rekonstrukcija pirmiausia atitiko atsakovės ir Vilniaus miesto savivaldybės interesus. Jeigu teismas nebūtų priteisęs kompensacijos iš atsakovės, ši būtų nepagrįstai praturtėjusi ieškovės sąskaita.

35.5. Kaip teisingai konstatuota skundžiamoje nutartyje, buvo nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti CK 6.501 straipsnį. Atsakovė kasaciniu skundu iš esmės siekia pakartotinio įrodymų vertinimo, nors tai yra neteisėta, nes kasacinis teismas įrodymų nevertina. Vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, visiškai nesuprantami kasacinio skundo argumentai, kad ieškovė neįrodė investicijų dydžio. Atsakovė nepateikė į bylą nė vieno įrodymo, nenurodė argumentų, paneigiančių byloje esančius ir daugeliu atvejų savo pačios pasirašytus dokumentus. Dėl teismo ekspertizės akto ir AB „Capital vertinimas“ konsultacinės pažymos įrodomosios vertės ieškovė pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai vertino šiuos įrodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, nesuabsoliutindamas nė vieno iš šių įrodymų, kaip to reikalauja išplėtota kasacinio teismo praktika. Tuo tarpu atsakovė, ištraukdama iš bendro konteksto įvairias minėtų dokumentų formuluotes, siekia paneigti teismų išvadų pagrįstumą, o tai yra akivaizdžiai neteisėta. Bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio buvo grindžiama visuma byloje surinktų įrodymų, o ne išimtinai ekspertizės aktu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

36. CPK 353 straipsnio, reglamentuojančio kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, 1 dalis nustato, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija yra vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis; kasacinis teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, jų nevertina ir nenustato kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių, tačiau kasacinis teismas teisės taikymo aspektu tikrina, ar teismai, spręsdami ginčą, tinkamai taikė proceso teisės normas.

Dėl ieškinio reikalavimų (ne)tapatumo

37. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą civilinis procesas gali baigtis ieškovo iniciatyva – ieškovui atsisakius ieškinio (CPK 42 straipsnis, 140 straipsnio 1 dalis). Ieškinio atsisakymas reiškia besąlyginį materialiojo teisinio reikalavimo atsakovui atsisakymą. Jei teismas priima ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą, teismo nutartimi civilinė byla nutraukiama, o ieškovas netenka teisės pakartotinai kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu, kadangi pripažįstama, jog ieškovas savo teisę kreiptis į teismą toje byloje jau yra įgyvendinęs (CPK 293 straipsnio 3 punktas, 294 straipsnio 2 dalis). Taigi, ankstesnis tapataus ieškinio atsisakymas, patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, yra procesinė kliūtis teismui nagrinėti bylą ir priimti joje sprendimą dėl ginčo esmės.

38. Pasisakydamas dėl ieškinio tapatumo vertinimo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą. Ieškinio tapatumui konstatuoti būtinas visų nurodytų kriterijų tapatumas – vieno iš kriterijų, pagal kuriuos nustatomas ieškinių tapatumas, konstatavimo nepakanka išvadai, kad ieškiniai tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; kt.).

39. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys ankstesnėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013). Šioje byloje abejonių dėl ginčo šalių nekyla, jos yra tapačios.

40. Ieškinio dalykas – tai ieškovo reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas atsakovui, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjktNjkwLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-169-690/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-169-690/2015">3K-3-169-690/2015</a>).

41. Ieškinio pagrindas – tai aplinkybės, patvirtinančios ieškovo subjektinę teisę ir reikalavimo pagrįstumą. Ieškovo reikalavimas atsakovui išplaukia iš konkretaus teisinio santykio, iš subjektinės ieškovo teisės. Taigi ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Tai faktai, su kurių (ne)buvimu teisės aktai sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą, tokie, kaip, pvz., sutarties sudarymas, žalos padarymas ir pan. Nors CPK nenustatytas reikalavimas, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą, tačiau faktai juridinę reikšmę įgauna tik tuo atveju, jei būtent su jais materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčo teisinį santykį, sieja juridinių faktų atsiradimą, t. y. šalis siejančių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą, pasibaigimą. Vadinasi, ieškovas, ieškinyje nurodydamas esminius faktus, turi atsižvelgti į atitinkamas materialiosios teisės normas, taip pat į proceso teisės normas pagal bylos kategoriją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDAtNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-440-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-440-687/2016">3K-3-440-687/2016</a>, 16 punktas).

42. Ieškinio pagrindas gali susidėti tiek iš vienos aplinkybės (fakto), tiek ir iš tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių (faktų) junginio. Dažniausiai ieškinio pagrindą sudaro keli faktai, turintys juridinę reikšmę. Tokiu atveju, sprendžiant dėl ieškinio pagrindo tapatumo, turi būti įvertinta, ar sutampa teisiškai reikšmingų faktų visetas. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015).

43. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas, kokio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Tai, kad ieškovas ankstesnėje byloje neprašė taikyti visų jam įstatymo suteikiamų civilinių teisių gynimo būdų, neeliminuoja jo teisės kreiptis į teismą su nauju reikalavimu, siekiant apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, jei naujai reiškiamo reikalavimo dalykas ir (arba) pagrindas nesutampa su ankstesnėje byloje pareikšto reikalavimo dalyku ir (arba) pagrindu. Šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės tai, kad tiek ankstesnėje byloje pareikštas, tiek vėliau reiškiamas reikalavimas kildinamas iš šalių sudarytos sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDAtNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-440-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-440-687/2016">3K-3-440-687/2016</a>, 20 punktas). Tai ypač aktualu šalis siejant tęstiniams teisiniams santykiams, kai tapataus materialinio teisinio reikalavimo pareiškimas gali būti grindžiamas iš esmės kita teisiškai reikšmingų faktų sudėtimi.

44. Nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-767-577/2014 buvo pareikštas tapatus ieškinys, šio ieškovė vėliau atsisakė ir byla buvo nutraukta, todėl šioje byloje ieškovės reikalavimas priteisti kompensaciją už atliktas investicijas nebegalėjo būti nagrinėjamas.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinant ieškinį kaip (ne)tapatų neturi esminės reikšmės, ar tam tikras reikalavimas byloje reiškiamas kaip pagrindinis, ar kaip alternatyvus ieškinio reikalavimas (jei šio reikalavimo dalykas ir pagrindas išlieka nepakitę). Dėl šios priežasties skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, ieškinių netapatumą susiejantys išimtinai su reikalavimo priteisti lėšas išdėstymu kaip alternatyvaus reikalavimo, nėra teisiškai pagrįsti. Tačiau aptariamas skundžiamos nutarties motyvų ydingumas nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti šį procesinį sprendimą, kadangi apeliacinės instancijos teismo išvada dėl šioje byloje pareikšto reikalavimo netapatumo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-767-577/2014 pareikštam reikalavimui yra iš esmės pagrįsta (CPK 328 straipsnis).

46. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-767-577/2014, kurioje, kaip minėta, dalyvavo tos pačios šalys, ieškovė prašė nutraukti subnuomos sutartį dėl esminio atsakovės padaryto sutarties pažeidimo ir nutraukus sutartį priteisti iš atsakovės ir subsidiariai iš trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės visas 255,17 kv. m ploto kavinės pastato rekonstrukcijos į 425,96 kv. m ploto kavinės pastatą ir naujų statinių sukūrimo išlaidas kaip 646 985,54 Eur dydžio nuostolių atlyginimą. Taigi, ieškovės materialinis teisinis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo minėtoje civilinėje byloje buvo grindžiamas tarpusavyje susijusių teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma: aplinkybėmis, kurias ieškovė nurodė kaip esminį šalių sudarytos sutarties pažeidimą, sudarantį pagrindą šią sutartį nutraukti prieš terminą (numatomą atsakovės UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimą), ir aplinkybėmis, pagrindžiančiomis ieškovės teisę reikalauti atitinkamo dydžio nuostolių atlyginimo nutraukus sutartį (atitinkamo dydžio investicijomis į kavinės pastatą ir naujų statinių sukūrimą). Pažymėtina, kad pagal ieškovės suformuluotus reikalavimus jos teisė į nuostolių atlyginimą buvo tiesiogiai susieta su jos įrodinėjamu subnuomos sutarties esminiu pažeidimu ir šios sutarties nutraukimu prieš terminą, t. y. ieškovė kaip savo teisių pažeidimą nurodė ne patį investicijų į ginčo turtą faktą, o netinkamą šalių sudarytos sutarties vykdymą (kuris, pasak ieškovės, pasireiškė būtent UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimu), lemiantį tolesnių sutartinių santykių tarp šalių negalimumą ir iš to kylančią ieškovės teisę į nuostolių atlyginimą. Bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius planų dėl atsakovės UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo (t. y. išnykus aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiamas ieškovės reikalavimas nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo), ieškovė aptariamo reikalavimo atsisakė, kartu atsisakydama ir išvestinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo. Tai buvo akcentuota ir ieškovės procesiniame dokumente dėl reikalavimo atsisakymo. Kitaip tariant, reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo buvo atsisakyta įrodinėtam ieškovės teisių pažeidimui išnykus dėl to, kad išnyko ieškovės įrodinėtos šalis siejusios sutarties nutraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės.

47. Nagrinėjamoje byloje pareikštu alternatyviu reikalavimu ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovės 255 000 Eur kompensaciją už ieškovės investuotas į atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto sukūrimą lėšas (investicijų dalį, skirtą kavinės pastato patalpoms padidinti ir naujiems statiniams sukurti). Nuomos sutartis dėl turto, į kurį, pasak ieškovės, investuota reikalaujama priteisti suma, ginčo šalių nesieja ir ieškovė iš šių patalpų yra iškeldinta. Ieškovės teigimu, į papildomai padidintą ir sukurtą patalpų (statinių) plotą ji turi įgyti nuosavybės teisę pagal subnuomos sutartį, tačiau atsakovė vengia ją perleisti. Taigi, nors nagrinėjamoje byloje, taip pat kaip ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-767-577/2014, reiškiamas reikalavimas dėl atitinkamo dydžio ieškovės investicijų į tą patį ginčo turtą, teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma, sudaranti ieškovės reikalavimo faktinį pagrindą nagrinėjamoje byloje, skiriasi nuo aplinkybių, sudariusių faktinį ieškinio pagrindą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-767-577/2014: nagrinėjamoje byloje faktiniu ieškinio pagrindu nurodomos ne su atsakovės UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimu susijusios aplinkybės, o, ieškovės vertinimu, netinkamas įsipareigojimo perleisti nuosavybės teisę į ginčo turtą vykdymas, lemiantis atitinkamų ieškovės investicijų praradimą.

Dėl ieškinio senaties

48. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią nustatomas ieškinio senaties termino pradžios momentas – ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.130 straipsniu, ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis) arba skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę (2 dalis). Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas (3 dalis).

49. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2019 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 21 punktą). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

50. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nors ginčo statiniai įregistruoti 2004 metais, o ieškinys pareikštas tik 2017 metais, 10 metų ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes ieškinio senaties eiga prasidėjo tuomet, kai 2011 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. A1-34 parduoti statinius viešo konkurso būdu, o ne ieškovei. Iki tol tarp šalių vykusios derybos ir 2010 m. balandžio 27 d. ketinimų protokolo pasirašymas pagrindžia aplinkybę, kad atsakovė nebuvo aiškiai išreiškusi savo valios dėl subnuomos sutarties 5 punkto nuostatos vykdymo, tai ieškovei pagrįstai leido tikėtis statinių perleidimo.

51. Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti ieškovės į atsakovės turto rekonstrukciją ir statybą investuotas lėšas prasidėjo iškart po nuomojamo turto įregistravimo atsakovės vardu 2004 metais, o reikalavimas priteisti turto pagerinimo išlaidų atlyginimą negali būti siejamas su turto perleidimo klausimu. Teisėjų kolegija šį argumentą pripažįsta teisiškai nepagrįstu.

52. Subnuomos sutarties 5 punkte nurodyta galimybė ieškovei įgyti papildomai padidintą rekonstruojamo pastato plotą nuosavybėn suderinus su Vilniaus m. savivaldybe, o 2010 m. balandžio 27 d. ketinimų protokolu šalys susitarė, esant Vilniaus m. savivaldybės pritarimui, parduoti ieškovei visus 5 turtinius vienetus (kavinę, stoginę-lauko kavinę, priegrindą, pėsčiųjų taką, kiemo aikštelę), siekti sudaryti preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, nustatant jos preliminarias sąlygas. Šios aplinkybės, rodančios atsakovės valią spręsti nuosavybės teisės į ginčo turtą perleidimo klausimą, sukūrė ieškovei atitinkamus lūkesčius. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad tik nutrūkus deryboms dėl papildomai įrengto kavinės pastato ploto ir naujai sukurtų statinių perleidimo ieškovės nuosavybėn (2011 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priėmus sprendimą Nr. A1-34 parduoti statinius viešo konkurso būdu) ieškovė laikytina sužinojusia apie savo teisių, susijusių su šio turto sukūrimu (rekonstrukcija ir statyba), pažeidimą.

Dėl ieškovės teisės į išsinuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą

53. CK 6.501 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ką kita.

54. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.501 straipsnio 1 dalies teisinį reglamentavimą, nurodo, kad, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016 16 punktą). Konstatavus, kad nuomotojas darbus atliko turėdamas nuomotojo leidimą, būtina nustatyti, ar atlikti darbai pagerino išsinuomotą daiktą ir nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį. Tokio pobūdžio civilinėse bylose išlaidų dydis įeina į įrodinėjimo dalyką ir teismo nustatomas kaip bylai reikšminga aplinkybė tiriant bei vertinant joje esančius įrodymus. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008). Faktas, ar daiktas buvo pagerintas, nustatomas, be kita ko, lyginamuoju aspektu įvertinus tą daiktą iki atitinkamų darbų atlikimo ir po jų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016, 24 punktas).

55. Ginčydama pirmąją CK 6501 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygą (nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą), atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad jai kavinės patalpos nėra reikalingos, nes ji tokios veiklos nevykdo, ieškovė suremontavo ir įrengė ginčo turtą išimtinai tik pagal savo poreikius – kavinės veiklai, ir eksploatuodama statinius juos nudėvėjo, todėl patalpų jau nebegalima naudoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie argumentai nepaneigia teismų nustatytos aplinkybės – išsinuomoto daikto pagerinimo.

56. Pirma, subnuomos sutarties 1 punkte tiesiogiai nurodyta, kad negyvenamieji pastatai ir patalpos subnuomojami būtent kavinei atstatyti ir įrengti. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė ne tik atstatė sudegusį kavinės pastatą, bet ir padidino jo plotą, jį įrengė, pastatė naujus statinius, susijusius su kavinės veikla: stoginę-lauko kavinę, priegrindą, pėsčiųjų taką, kiemo aikštelę. Nuosavybės teisę į visus pirmiau nurodytus objektus (tiek atstatytą kavinės pastatą, tiek rekonstrukcijos metu padidintą pastato plotą bei naujus statinius) atsakovė įregistravo savo vardu. Todėl atsakovės argumentai, kad jai kavinės patalpos nėra reikalingos, nes ji tokios veiklos nevykdo, yra teisiškai nereikšmingi.

57. Antra, pagal kasacinio teismo praktiką faktas, ar daiktas buvo pagerintas, nustatomas, be kita ko, lyginamuoju aspektu įvertinus tą daiktą iki atitinkamų darbų atlikimo ir po jų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016, 24 punktas). Nors ieškovė pripažįsta, jog kavinės veiklos šiuo metu nevykdo, o ginčo turtui reikalingas remontas, šios aplinkybės nepatvirtina, kad ginčo turtas tokios būklės buvo po darbų atlikimo, t. y. 2004 metais. Bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nenustatytos aplinkybės, susijusios su turto nusidėvėjimu ar negalimumu patalpų naudoti pagal paskirtį po darbų atlikimo. Kasaciniame skunde nėra nurodoma, kad teismai nepagrįstai neįvertino kokių nors konkrečių byloje esančių įrodymų, patvirtinančių turto nusidėvėjimą ar negalimumą patalpų naudoti pagal paskirtį minėtu laikotarpiu.

58. Kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad atsakovė nebuvo davusi jokių leidimų rekonstruoti ginčo pastatą, todėl atsakovė turto pagerinimo išlaidų neprivalo atlyginti. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo teiginį pripažįsta teisiškai nepagrįstu.

59. Pažymėtina, kad tai, ar buvo duotas leidimas atlikti nuomojamo daikto pagerinimus, yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012). Minėta, kad kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, apskųstus sprendimus (nutartis) patikrina tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog „byloje nėra ginčo dėl to, kad investicijos buvo atliktos ieškovės lėšomis ir kad buvo nuomotojos sutikimas“ (sprendimo 158 punktas). Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuomotojos sutikimo faktas nepaneigtas. Atsakovė, kasaciniame skunde teigdama, kad turto pagerinimai atlikti be jos sutikimo, nenurodo, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami priešingą aplinkybę, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgiant į tai, kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo nesiremti teismų nustatyta faktine aplinkybe, kad ginčo turtas pagerintas su atsakovės sutikimu.

60. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas apeliacinės instancijos teismo nustatytas turto pagerinimo išlaidų dydis, nurodant, kad: 1) atliktos investicijos į statybos darbus neatsispindi ieškovės buhalterinėje apskaitoje, o pinigų sumokėjimo faktas nepatvirtintas atitinkamais kasos arba banko dokumentais; 2) atsakovė niekada nesutiko, jog ieškovė faktiškai investavo tokią sumą; 3) UAB „Capital vertinimas“ pažyma neįrodo faktinių statybos kaštų; 4) apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2018 m. vasario 20 d. teismo ekspertizės akte Nr. 18-04 nustatytos skaičiuojamosios kainos negalima laikyti faktiniu investicijų į statinius dydžiu ir kad tikslaus investicijų į statinius dydžio iš ieškovės pateiktų dokumentų nustatyti neįmanoma; 5) apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ignoravo byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog trečiasis asmuo UAB „Giransa“ taip pat atliko apie 20 proc. visų investicijų. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip iš esmės teisiškai nepagrįstus.

61. Kasacinio teismo praktikoje pagerinimo išlaidų nustatymo aspektu yra pažymėta, kad nuomininkas, pagerinęs nuomotą daiktą, turi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti turėtų išlaidų dydį. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimus juridinis asmuo savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: sąskaitomis faktūromis, kasos dokumentais ir kt.???(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2003; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2011).

62. Kartu pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstamos ir šios bendrosios taisyklės išimtys, pvz., tokiu atveju, kada rekonstrukcijos ir pristatymo darbai teisėtai buvo atlikti ūkio būdu, kasacinio teismo konstatuota, jog teismai pagrįstai pakankamu įrodymu, patvirtinančiu atsakovo turėtas išlaidas, pripažino eksperto išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2004; 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2005).???

63. Nagrinėjamoje byloje teismai visų ieškovės turėtų išlaidų dydį – 481 717,45 Eur – nustatė remdamiesi šiais įrodymais: 1) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. liepos 9 d. vykusio Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio protokolu Nr. 200-28, kuriame nurodyta ieškovės UAB „Disona“ investuotų lėšų suma – 1 663 274 Lt (481 717,44 Eur), kurią leidžiama įskaityti į nuomos mokestį; 2) aplinkybe, kad trečiasis asmuo – Vilniaus m. savivaldybė – atsiliepime į ieškinį patvirtino, jog ieškovės nurodoma ginčo statinių rekonstrukcijai ir sukūrimui investuota bendra 481 717,45 Eur (be PVM 439 488,44 Eur) suma buvo ir yra įtraukta į atsakovės finansinę atskaitomybę, t. y. nurodyta kaip atsakovės įsiskolinimas ieškovei; 3) UAB „Vilniaus parkai“ 2008 m. lapkričio 26 d. raštu, skirtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamentui dėl UAB „Disona“ nuomojamo pastato – kavinės, kuriame nurodyta investicijų suma – 1 666 274 Lt (482 586,31 Eur). Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė su dubliku taip pat yra pateikusi ir investicijų dydį pagrindžiančių sąskaitų bei mokėjimų kopijas, todėl nėra pagrindo spręsti dėl investicijų fakto ir dydžio realumo nepagrįstumo.

64. Investicijų dalį, skirtą ginčo turtą sudarantiems statiniams pagerinti ar sukurti, teismai iš esmės nustatė imdami šio turto pagerinimo ar sukūrimo darbų vertės procentinę išraišką (kurią nustatė remdamiesi 2018 m. sausio 4 d. statybos techninės veiklos ekspertizės akto Nr. 18-04 ir šio akto 2018 m. liepos 20 d. pakeitimo pagrindu) nuo visos 481 717,45 Eur ieškovės turėtų išlaidų sumos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės investuotos į rekonstrukciją ir statybą lėšos priteistinos tik už rekonstrukcijos metu padidintą kavinės pastato plotą ir stoginę-lauko kavinę (44,8 proc. investicijų dalis, iš jų rekonstrukcijos metu padidintam kavinės pastato plotui – 34,5 proc., stoginei-lauko kavinei – 10,3 proc.), iš kurių ieškovė buvo iškeldinta, t. y. 215 809,42 Eur (481 717,45 Eur x 44,8 proc.).

65. Atkreiptinas dėmesys, kad Statybos leidime Nr. R95-504 nurodyta statybos rūšis – ūkio būdu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami turto pagerinimo išlaidų dydį pirmiausia ne buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentų, o kitų įrodymų pagrindu, nukrypo nuo šios nutarties 62 punkte nurodytos kasacinio teismo praktikos.

66. Taip pat teisiškai nepagrįstu pripažintinas atsakovės kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas remiantis UAB „Capital vertinimas“ pažyma, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas ieškovo ieškinio reikalavimo sumos, rėmėsi 2018 m. sausio 4 d. statybos techninės veiklos ekspertizės akto Nr. 18-04 ir šio akto 2018 m. liepos 20 d. pakeitimu ir taip peržengė apeliaciniu skundu nustatytas bylos nagrinėjimo ribas.

67. Pirma, minėta, kad teismai visų ieškovės turėtų išlaidų dydį – 481 717,45 Eur – nustatė remdamiesi šios nutarties 63 punkte nurodytais įrodymais. Antra, teismo ekspertizė nagrinėjamoje byloje buvo paskirta siekiant nustatyti ne faktinį visų ieškovės patirtų išlaidų dydį ar faktinį išlaidų ginčo turtą sudarančių statinių pagerinimui ar sukūrimui dydį, bet išlaidų, skirtų ginčo turtą sudarantiems statiniams pagerinti ar sukurti, procentinę dalį nuo bendros ieškovės išlaidų sumos. Išlaidų dalis, skirta kiekvieno iš ginčo turtą sudarančių statinių pagerinimui ar sukūrimui, ekspertizės akte apskaičiuota taip: 1) nustatant statybos darbų, atliktų kiekviename statinyje, skaičiuojamąją kainą; 2) nustatant bendrą statybos darbų skaičiuojamąją kainą; 3) nustatant statybos darbų skaičiuojamosios kainos dalį, tenkančią kiekvienam paskiram statiniui. Trečia, ekspertizės akte pabrėžiama, kad: 1) faktinio investicijų dydžio iš byloje pateiktų dokumentų nustatyti nėra galimybės; 2) paskirų dalių skaičiuojamosios kainos nustatytos sudarant sąmatas UAB „Sistela“ programine įranga. Atsižvelgiant į tai, ekspertizės akto 6.1 lentelėje nurodyta „visa ieškovės investuota į ginčo statinius suma“ (370 035,36 Eur), priešingai nei kasaciniame skunde teigia atsakovė, nepatvirtina, kad teismai padarė įrodymų vertinimo klaidą, kitų įrodymų pagrindu nustatydami kitokią bendrą visų ieškovės turėtų išlaidų dydį – 481 717,45 Eur.

68. Dėl kasacinio skundo argumento, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog trečiasis asmuo UAB „Giransa“ taip pat atliko apie 20 proc. visų investicijų, teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti, nes, pirma, tokia aplinkybė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose nenurodyta (pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad nei atsakovas, nei UAB „Giransa“ buvęs vadovas negalėjo paaiškinti teismui savo įmonių realaus indėlio į kavinės „Lakštingala“ rekonstrukciją iki subnuomos sutarties sudarymo), antra, šia aplinkybe nebuvo remiamasi nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

69. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad ieškovės išlaidų ginčo turtą sudarančių statinių pagerinimui ar sukūrimui atlyginimo tvarka nustatyta subnuomos sutartyje, pagal kurią, atsakovės teigimu, visos ieškovės investuotos lėšos yra naudojamos įskaityti į nuomos mokestį per 99 metų nuomos terminą. Atsakovės teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis) ir CK 6.501 straipsnį, nes pagal subnuomos sutartį ieškovės investicija yra įskaitoma į nuomos mokestį, ieškovei atsirastų teisė reikalauti grąžinti investuotas lėšas tik tokiu atveju, jei subnuomos sutartis būtų nutraukta dėl atsakovės kaltės (subnuomos sutarties 15 punktas). Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

70. Pirma, nagrinėjamu aspektu aktualus subnuomos sutarties nuostatų išaiškinimas, suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-676-611/2015, kurioje spręsta dėl nuomos mokesčio priteisimo iš UAB „Disona“. Nurodytoje byloje, be kita ko, buvo konstatuota, kad subnuomos sutarties šalys laisva valia susitarė dėl konkrečių nuomojamų patalpų, sutartyje nurodytas nuomojamų patalpų plotas – 255,17 kv. m, UAB „Disona“ naudojosi sutartyje nenurodytomis UAB „Vilniaus parkai“ priklausančiomis patalpomis, tačiau nenustatyta, kad sutarties šalys sudarė papildomą nuomos sutartį (raštu ar žodžiu) dėl šių patalpų. Kasacinis teismas išaiškino, kad šių aplinkybių visuma neleidžia teigti, jog šalys subnuomos sutartimi susitarė dėl nuomos ir subnuomos patalpų, kurias UAB „Disona“ naujai sukūrė po atliktos UAB „Vilniaus parkai“ priklausančių patalpų rekonstrukcijos, ir dėl nuomos mokesčio už šias patalpas mokėjimo.

71. Taigi ieškovės naujai sukurtos patalpos (padidintas kavinės pastato plotas) ir naujai sukurti pastatai, į kurių statybą investuotos lėšos yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nebuvo šalių sudarytos subnuomos sutarties dalykas. Dėl to subnuomos sutartyje nustatyta investuotų lėšų atlyginimo ieškovei tvarka, įskaitant jas į nuomos mokestį, netaikytina šiai investicijų daliai, ji taikytina tik lėšoms, investuotoms į buvusio kavinės pastato atstatymą ir įrengimą (pastato rekonstrukciją nedidinant jo ploto).

72. Antra, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, aiškindamas subnuomos sutarties 5 punkte nustatytos nuomojamo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo tvarkos taikymą ginčo turtą sudarančių statinių pagerinimo ar sukūrimo išlaidoms atlyginti, be kita ko, konstatavo, jog perspektyva įdėtas lėšas susigrąžinti per 99 metus, nuomojant nedidelę dalį viso atsakovės objekto, kai ieškovės lėšos (ir darbas) panaudotos visam objektui, negalėjo būti patraukliu pasiūlymu ieškovei norint pritraukti jos investicijas. Šie finansinio-ekonominio pobūdžio argumentai yra teisiškai reikšmingi aiškinant subnuomos sutartį šios nutarties 71 punkte nurodytu būdu. Atsakovė turėjo galimybę su jais nesutikti, pateikti juos paneigiančius įrodymus (patalpų, skirtų kavinės veiklai, nuomos rinkos tyrimus, atitinkamos ūkinės veiklos pajamingumo skaičiavimus ir pan.), tačiau to nepadarė.

Dėl bylos procesinės baigties

73. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad atsakovės kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ieškovės rašytinių paaiškinimų

74. Ieškovė 2020 m. kovo 24 d. kasaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus.

75. CPK 355 straipsnis reglamentuoja dalyvaujančių byloje asmenų teises kasaciniame procese. Šiame straipsnyje nenustatyta dalyvaujančių byloje asmenų teisė kasaciniam teismui teikti rašytinius paaiškinimus. Be to, CPK 350 straipsnio 8 dalis imperatyviai draudžia pildyti ar keisti kasacinį skundą išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims, t. y. jokie nauji argumentai, papildantys kasaciniame skunde ar atsiliepime į jį nurodytas aplinkybes, nebegali būti pateikiami. Ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų papildymas rašytinių paaiškinimų forma prieštarauja nurodytoms CPK nuostatoms, todėl teisėjų kolegija ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisako priimti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

76. Kasacinį skundą atmetus, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė prašė priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės, pateikė dokumentus, patvirtinančius 1000 Eur patirtas išlaidas advokatės pagalbai nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14, 8.17, 8.20 punktuose nustatyto dydžio, todėl ji priteistina ieškovei iš atsakovės.

77. Kasacinis teismas patyrė 14,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš jos į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Disona“ (j. a. k. 123637950) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ (j. a. k. 120185194) 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ (j. a. k. 120185194) 14,04 Eur (keturiolika Eur 4 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Atsisakyti priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Disona“ rašytinius paaiškinimus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė