Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių terminą drausminei nuobaudai skirti, terminą kreiptis į teismą darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, bei darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-66-701/2019

Teisminio proceso Nr. 2-11-3-01583-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.6.4.2; 1.3.6.4.4; 1.3.9.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių terminą drausminei nuobaudai skirti, terminą kreiptis į teismą darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, bei darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė panaikinti atsakovo VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro direktorės 2017 m. birželio 16 d. įsakymą Nr. ĮV-56 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, į ankstesnį darbą negrąžinti, laikyti jos ir atsakovo sudarytą darbo sutartį nutraukta darbo ginčą dėl teisės nagrinėjančio organo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti vidutinį darbo užmokestį, nesumokėtą nuo atleidimo iš darbo (2016 m. birželio 16 d.) iki sprendimo įvykdymo dienos, priteisti kompensaciją, lygią vienam jos išdirbtam vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už ieškinio parengimą ir atstovavimą darbo ginčų komisijoje atlyginimo.

3. Ieškovė nurodė, kad pas atsakovą dirbo gydytoja psichiatre. Dirbdama ne kartą direktorei teikė pastabas dėl darbų organizavimo ir kitų gydytojų ar slaugytojų galimai neteisėtų ar net nusikalstamų veiksmų. Nuo 2016 m. atsakovo direktorė kartu su keliomis kitomis gydytojomis pradėjo ją persekioti, stengėsi apsunkinti jai darbo funkcijų atlikimą. Prasidėjo reikalavimai pasiaiškinti ir drausminių nuobaudų skyrimas. 2016 m. gruodžio 27 d. atsakovo direktorė skyrė ieškovei drausminę nuobaudą – papeikimą, tačiau nuobauda pripažinta nepagrįsta. 2017 m. sausio 27 d. atsakovo direktorė vėl paskyrė ieškovei drausminę nuobaudą – papeikimą, vėliau šį darbo ginčų komisija panaikino. Nepaisydama to, remdamasi Visagino socialinių paslaugų centro (toliau – ir VSPC) 2017 m. balandžio 13 d. pranešimu, kuriuo atsakovas buvo informuotas, jog susiduriama su problema iškviečiant psichiatrą, atsakovo direktorė nurodė ieškovei pateikti pasiaiškinimą. Visagino socialinių paslaugų centro pateikta informacija svarstyta 2017 m. birželio 16 d. atsakovo Etikos komisijos posėdyje, ieškovė apkaltinta veiksmų, kurių ji neatliko, padarymu, dėl to ieškovei pasidarė bloga, sutriko širdies ritmas ir tą pačią dieną ji buvo paguldyta į ligoninę.

4. Įsakymu ieškovei buvo taikyta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.

5. Atsakovas apie neva padarytą pažeidimą sužinojo 2017 m. balandžio 3 d., o drausminę nuobaudą paskyrė tik 2017 m. birželio 16 d., taigi, drausminė nuobauda atsakovo paskirta praleidus Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą drausminės nuobaudos paskyrimo terminą. Ieškovė iš darbo atleista jos laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, taip pažeidžiant DK 131 straipsnio reikalavimus.

6. Ieškovės atleidimas iš darbo yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nėra darbo drausmės pažeidimo sudėties ir drausminės atsakomybės sąlygų.

7. Dėl atsakovo direktorės spaudimo, persekiojimo, nuobaudų skyrimo pablogėjo ieškovės sveikata, sumažėjo jos galimybės bendrauti, ji buvo hospitalizuota, patyrė neturtinę žalą, šią turi atlyginti atsakovas.

8. Ieškovė, vykdydama teismo nutartį, dėl šio darbo ginčo išnagrinėjimo kreipėsi į darbo ginčų komisiją ir dėl to patyrė papildomų išlaidų už pareiškimo parengimą ir atstovavimą. Darbo ginčų komisija 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ginčą kaip nepriskirtiną komisijos kompetencijai. Ieškovės darbo ginčų komisijoje patirtas išlaidas turi atlyginti atsakovas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9. Utenos apylinkės teismas 2018 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino Įsakymą ir pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu; negrąžino ieškovės į ankstesnį darbą, nusprendė laikyti jos ir atsakovo sudarytą darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį (795,15 Eur per mėnesį) nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos – 2016 m. birželio 16 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, 5 ieškovės vidutinių mėnesio darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, 849,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

10. Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 1999 m. lapkričio 16 d. dirbo pas atsakovą gydytoja psichiatre. 2017 m. balandžio 13 d. atsakovas gavo VSPC raštą, kuriame nurodoma, jog VSPC susiduria su problema išsikviesti atsakovo psichiatrą, ir prašoma spręsti situaciją. Prie šio rašto pridėtame 2017 m. balandžio 3 d. pranešime nurodyta, kad VSPC globojamiems gyventojams V. L. (V. L.) ir Z. L. VSPC terapeutas rekomendavo psichiatro konsultaciją. VSPC darbuotojai kreipėsi žodžiu į VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoją V. B. dėl konsultacijos, tačiau gydytoja atsisakė vykti pas pacientus motyvuodama tuo, kad šiuo metu dirba viena (kita gydytoja psichiatrė atostogauja), ir rekomendavo kreiptis į gydytoją Š., kai ši grįš po atostogų. Pranešime taip pat nurodoma, kad, pablogėjus nurodytų pacientų būklei, VSPC darbuotojai 2017 m. kovo 31 d. telefonu dar kartą kreipėsi į V. B. ir ši sutiko atvykti apžiūrėti pacientų 14 val., bet 12.45 val. perskambino ir nurodė, kad neatvyks, nes pas ją yra daug laukiančių pacientų, ir dar kartą rekomendavo kreiptis į gydytoją Š., kai ši grįš po atostogų. VSPC darbuotojoms tą pačią dieną nuvykus į VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centrą gydytoja V. B. buvo labai nepatenkinta, bendravo pakeltu tonu ir atsisakė vykti apžiūrėti pacientų V. ir Z. L..

11. 2017 m. balandžio 20 d. atsakovas raštu kreipėsi į VSPC, prašydamas patikslinti informaciją apie V. ir Z. L. sveikatos būklę, dėl ko buvo kviečiamas gydytojas psichiatras. VSPC 2017 m. balandžio 25 d. raštu papildomai informavo atsakovą, kad, globotinių V. ir Z. L. būklei blogėjant, 2018 m. kovo 23 d. ir 2018 m. balandžio 4 d. buvo kviečiamas psichiatras pagal šeimos gydytojo rekomendacijas, kilus grėsmei dėl globotinių sveikatos ir gyvybės.

12. 2017 m. gegužės 19 d. atsakovas raštu dar kartą kreipėsi į VSPC, prašydamas patikslinti pirminę informaciją, t. y. informuoti, su kokiais VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojais ir kada buvo bendrauta telefonu. VSPC 2017 m. gegužės 23 d. raštu nurodė, kad: 2017 m. kovo 31 d. 09.51 val. telefonu kalbėta su slaugytoja, po to prie telefono buvo pakviesta gydytoja V. B.; 2017 m. kovo 31 d. 14.36 val. buvo skambinta ir telefonu kalbėta su gydytoja; 2017 m. balandžio 5 d. 15.05 val. telefonu buvo kalbėta su gydytoja. Iš pateiktų pokalbių telefonu išklotinių teismas nustatė, kad: 2017 m. kovo 31 d. 14.36 val. su gydytoja V. B. kalbėta 5 min. 28 sek.; 2017 m. kovo 31 d. 09.51 val. su slaugytoja ir gydytoja kalbėta 2 min. 50 sek.; 2017 m. balandžio 5 d. 15.05 val. su gydytoja kalbėta 2 min. 9 sek.; 2017 m. kovo 21 d. 09.43 val. su gydytoja kalbėta 7 min. 48 sek.

13. Atsakovas 2017 m. birželio 13 d. paprašė ieškovės pateikti paaiškinimą, ši jį pateikė 2017 m. birželio 13 d. Paaiškinime ji nurodė, kad apie V. ir Z. L. jokių duomenų neturi, jos niekas iš VSPC į priėmimą nekvietė, telefonu apie šiuos pacientus su niekuo ji nekalbėjo. Atsakovo Etikos komisija, 2017 m. birželio 16 d. apsvarsčiusi galimus ieškovės darbo drausmės pažeidimus, vienbalsiai nutarė ieškovės pažeidimus vertinti kaip šiurkščius ir siūlyti taikyti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

14. Atsakovo 2017 m. balandžio 16 d. įsakymu ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo nuo 2017 m. birželio 16 d.

15. Drausminė nuobauda ieškovei paskirta už tai, kad ji:

15.1. nepaisydama daugkartinių prašymų, nepagrįstai atsisakydama vykti apžiūrėti pacientų V. ir Z. L., pažeidė DK 228 straipsnį, 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atsakovo vidaus darbo tvarkos taisyklių 19.2 punktą (neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmogaus konstitucines teises), Lietuvos Respublikos gydytojo medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 4, 5 punktus (gerbti pacientų teises, jų nepažeisti; laikytis gydytojo profesinės etikos principų), atsakovo Darbuotojų elgesio kodekso 8.5, 9.5 punktus (dirbti pacientų, atsakovo ir visuomenės labui; atlikti savo pareigas vadovaujantis etiško elgesio normomis), Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso 2, 3 punktus (atlikdamas savo profesines pareigas gydytojas palaiko su pacientu santykius, kurių pagrindas – abipusis pasitikėjimas ir pagarba; gydytojo ir paciento tarpusavio santykiai grindžiami paciento sveikatos prioritetu, derinant jį su paciento autonomiškumo užtikrinimu; tuo atveju, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats, jam atstovauja atstovai pagal įstatymą arba atstovai pagal pavedimą), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-601 patvirtintos medicinos normos „Gydytojas psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 11.6 punktą (laikytis gydytojo profesinės etikos principų, gerbti pacientų teises ir jų nepažeisti), pareigų instrukcijos 1, 2.1, 2.5 punktus (teikia gydytojo psichiatro kompetencijai priskirtas medicinos paslaugas), kalbasi su ligoniu ir surenka anamnezę, apžiūri ligonį ir nustato preliminarią diagnozę; pataria, kaip saugoti ir gerinti sveikatą);

15.2. nepagrįstai nepagarbiai, pakeltu tonu bendraudama su VSPC darbuotojais, nedėdama maksimalių pastangų su jais bendradarbiauti, siekiant kuo skubiau ir tinkamai suteikti pacientams V. ir Z. L. visą reikiamą pagalbą, pažeidė DK 228 straipsnį, 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą, atsakovo Darbuotojų elgesio kodekso 6.4, 11.2 punktus (su žmonėmis bendrauti geranoriškai ir pakančiai nepaisant jų asmens savybių, turtinės ar visuomeninės padėties, mandagiai elgtis su pacientais, jų atstovais, kolegomis, pavaldiniais ir kitų juridinių asmenų atstovais; būti tolerantiškam ir paslaugiam, pagarbiai elgtis su pacientais, bendradarbiais ir kitais asmenimis, su darbu susijusias konfliktines situacijas spręsti taikiai ir mandagiai), Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso 19 punktą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-601 patvirtintos medicinos normos „Gydytojas psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 11.3 punktą, pareigų instrukcijos 16 punktą (bendradarbiauja su švietimo, globos ir rūpybos struktūromis, ugdymo įstaigomis, antrinio ir tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigomis bei šeimos gydytojais).

16. Teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai įvertino ieškovės veiksmus ir neveikimą bei pagrįstai pripažino jos darbo pareigų netinkamą atlikimą, taigi – ir darbo drausmės pažeidimą.

17. Teismas nurodė, kad ieškovė ne tik neprisipažino dėl padaryto pažeidimo, tačiau jį neigė. Tai akivaizdžiai parodo ieškovės nenorą suprasti savo veiksmus (neveikimą), juos įvertinti ir daryti išvadas ateičiai. Vien akivaizdžių faktų neigimas atsakovui leido spręsti apie ieškovės darbo funkcijų atlikimo ateityje nekokybiškumą ar jų neatlikimą.

18. Spręsdamas dėl ginčijamos drausminės nuobaudos adekvatumo padarytam darbo drausmės pažeidimui, teismas, atsižvelgdamas į ieškovės atliekamas darbo funkcijas (gydytoja psichiatrė, kuriai keliami aukšti profesinės veiklos ir etikos reikalavimai), padaryto darbo drausmės pažeidimo padarinius (realią grėsmę pacientų V. ir Z. L. sveikatai, gyvybei), atsakovo Etikos komisijos išvadas, sprendė, kad atsakovas, adekvačiai įvertinęs ieškovės tolesnės darbo kokybės perspektyvą, priėmė tinkamą sprendimą dėl drausminės nuobaudos griežtumo.

19. Teismas nustatė, kad iš VSPC 2017 m. balandžio 14 d. gautus dokumentus atsakovo direktorė perdavė teisininkei, nustačiusi terminą situacijai išsiaiškinti bei išvadoms iki 2017 m. balandžio 24 d. pateikti, tačiau iki šio termino išvadų nebuvo. Teismas nurodė, kad drausminė nuobauda ieškovei paskirta 2017 m. birželio 16 d. dėl faktų, pateiktų atsakovui 2017 m. balandžio 13 d. Atsakovas, aiškindamas, kad jam nepakako turimos pirminės informacijos sprendimui priimti, du kartus užklausė VSPC dėl papildomos informacijos: 2018 m. balandžio 20 d. – apie V. ir Z. L. sveikatos būklę bei 2018 m. gegužės 19 d. – dėl telefono numerių. Atsižvelgdamas į gautų duomenų informatyvumą ir atsakovo paaiškinimus, teismas atsakovo atliktus veiksmus vertino ne kaip priemonę būtinai informacijai gauti, o kaip neteisėtą veiksmą – priemonę drausminės nuobaudos skyrimo termino eigos pradžiai vilkinti, t. y. nukelti į ateitį. Kaip nurodė teismas, akivaizdus sprendimo vilkinimo požymis yra ir tai, kad nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. gegužės 19 d. atsakovas neatliko jokių tyrimo veiksmų, net pareikalavo iš ieškovės, kad ši pasiaiškintų dėl galimo darbo drausmės pažeidimo, 2018 m. birželio 13 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo pirminio pranešimo apie netinkamą jos elgesį. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas drausminės nuobaudos skyrimo terminą nukėlė nepagrįstai ir skyrė ją pažeisdamas DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, teigdamas, jog darbo drausmės pažeidimas jam paaiškėjo tik 2018 m. gegužės 23 d., kai buvo gauta papildoma informacija iš VSPC, sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo priėmė tik po 24 dienų, t. y. 2018 m. birželio 16 d. Toks atsakovo elgesys negali būti pateisinamas, juolab kad atsakovas turi pakankamą administracinį aparatą, iki 2018 m. liepos 31 d. pas atsakovą dirbo teisininkas. Teismas konstatavo, kad darbo drausmės pažeidimo faktas – atsisakymas (vengimas) suteikti konsultaciją – ir šį padaręs konkretus darbuotojas – ieškovė atsakovo vadovei tapo žinomi 2017 m. balandžio 14 d., o drausminė nuobauda ieškovei vėliausiai galėjo būti skirta 2017 m. gegužės 15 d.

20. Spręsdamas, ar atleidžiant ieškovę iš darbo nebuvo pažeistas DK 131 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2018 m. birželio 16 d. stacionariai gydyta Visagino ligoninėje, sprendė, tačiau padarė išvadą, jog pati ieškovė buvo nepakankamai apdairi ir neinformavo atsakovo apie tai, todėl atsakovas, nežinodamas apie ieškovės ligą, o žinodamas, kad ieškovė tą dieną dirbo, įsakymą skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – priėmė pagrįstai.

21. Konstatavęs, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, teismas sprendė, jog nėra pagrindo jai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismo vertinimu, ieškovė pati savo veiksmais ir neveikimu sudarė tokią situaciją, dėl kurios galimai sutriko jos sveikata, sumažėjo jos galimybės bendrauti kolektyve, autoritetas, padidėjo atskirtis.

22. Konstatavęs, kad ieškovė iš darbo atleista neteisėtai, teismas priteisė iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nurodęs, jog ieškovės darbo užmokestis buvo 795,15 Eur.

23. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė pas atsakovą dirbo nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. birželio 16 d., t. y. 210 mėnesių, teismas ieškovei priteisė 5 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžių išeitinę išmoką (DK 300 straipsnio 4 dalis, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

24. Teismas nustatė, kad ieškovė, vykdydama Visagino miesto apylinkės teismo nutartį ir gindama savo teises, kreipėsi į darbo ginčų komisiją, dėl to patyrė papildomų išlaidų: už pareiškimo parengimą – 200 Eur ir už jos interesų atstovavimą komisijoje – 100 Eur. Teismas sprendė, kad patirtos išlaidos yra protingos, visiškai atitinkančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl jų atlyginimas priteistinas tokia pat tvarka kaip ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų šioje byloje, – 54 proc. nuo 300 Eur, t. y. 162 Eur.

25. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi pakeitė Utenos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir papildomai priteisė iš ieškovės atsakovui 300 Eur išlaidų, patirtų ikiteisminėje institucijoje, atlyginimo, patikslino sprendimo rezoliucinės dalies 4 pastraipą, nurodydama, kad neteisėto atleidimo iš darbo diena yra 2017 m. birželio 16 d., kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

26. Kolegija priėmė atsakovo pateiktą naują įrodymą – atsakovo teisininkės G. M. 2017 m. balandžio 24 d. pažymą dėl Visagino socialinių paslaugų centro pateikto rašto, nes sprendė, kad pirmosios instancijos teismas darė atitinkamas išvadas dėl teisininkės išvados, galimai šios aplinkybės tinkamai neišsiaiškinęs, todėl šio rašytinio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau ir jis gali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl atsakovo atlikto darbo drausmės pažeidimo tyrimo.

27. Kolegija nustatė, kad atsakovas, 2017 m. balandžio 14 d. gavęs VSPC 2017 m. balandžio 13 d. raštą, pavedė teisininkei G. M. išsiaiškinti situaciją ir pateikti išvadas raštu iki 2017 m. balandžio 24 d. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokia išvada nebuvo pateikta, atsakovas pateikė naują rašytinį įrodymą – teisininkės 2017 m. balandžio 24 d. išvadą. Joje nurodyta, kad: socialinio paslaugų centro gyventojai V. ir Z. L. iki 2017 m. balandžio 7 d. nebuvo įrašyti į psichiatro įskaitą; esant ūmiam psichiniam sutrikimui turi būti kviečiama greitoji pagalba; jokie kvietimai atvykti apžiūrėti minėtų asmenų nebuvo registruoti; psichiatrė V. B. ir slaugytoja A. B. teigė, kad pranešime nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, į jas asmeniškai dėl minėtų piliečių niekas nesikreipė; nesant konkrečių lokalinių aktų, nustatančių darbo tvarką, reikšti pastabas ar bausti darbuotoją nėra pagrindo. VSPC 2017 m. balandžio 25 d. raštu papildomai informavo atsakovą, kad globotinių būklei blogėjant 2018 m. kovo 23 d. ir 2018 m. balandžio 4 d. buvo kviečiamas psichiatras. Psichiatras globotiniams buvo kviečiamas pagal šeimos gydytojo rekomendacijas, kilus grėsmei dėl globotinių sveikatos ir gyvybės. Kolegija padarė išvadą, kad 2017 m. balandžio 14 d. atsakovas buvo informuotas apie ieškovės veiksmus, kurie leistų spręsti, jog ji padarė darbo drausmės pažeidimą.

28. Kolegija pažymėjo, kad po 2017 m. balandžio 25 d. rašto gavimo tik 2017 m. gegužės 19 d., t. y. praėjus beveik mėnesiui, atsakovas raštu pakartotinai kreipėsi į VSPC prašydamas patikslinti pirminę informaciją ir informuoti, su kokiais jo (atsakovo) darbuotojais ir kada buvo bendrauta telefonu. Tokius duomenis VSPC pateikė 2017 m. gegužės 23 d. raštu, kuriame nurodoma, kad 2017 m. kovo 31 d. buvo skambinta gydytojai keliais telefono numeriais, buvo kalbėta su slaugytoja bei pačia gydytoja kelis kartus, pateikiamos pokalbių išklotinės. Nors minėta informacija atsakovo gauta 2017 m. gegužės 23 d., tik 2017 m. birželio 12 d., t. y. po 19 dienų, ieškovės buvo paprašyta pateikti paaiškinimą, šį ji pateikė ir nurodė, kad apie V. ir Z. L. jokių duomenų neturi, jos niekas iš VSPC į priėmimą nekvietė, telefonu apie šiuos pacientus ji su niekuo nekalbėjo. Ieškovės galimus darbo drausmės pažeidimus 2017 m. birželio 16 d. apsvarstė atsakovo Etikos komisija ir vienbalsiai nutarė ieškovės pažeidimus vertinti kaip šiurkščius bei siūlyti taikyti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

29. Kolegija nurodė, kad 2017 m. balandžio 24 d. teisininkės išvada atsakovui buvo pateikta nustatytu terminu. Iš nurodytos išvados, ieškovės paaiškinimo, Etikos komisijos 2017 m. birželio 16 d. posėdžio protokolo matyti, kad ieškovė visą laiką neigė, jog jai buvo skambinta dėl pacientų apžiūros, tai galutinai paneigė 2017 m. gegužės 23 d. gauta informacija. Iš dalies sutikusi su atsakovu, kad, pačiai ieškovei bei slaugytojai neigiant faktines aplinkybes, reikėjo išsiaiškinti tam tikras aplinkybes dėl darbo drausmės pažeidimo padarymo, kolegija vertino, jog pats pažeidimo padarymo faktas bei jį padaręs asmuo išaiškėjo dar 2017 m. balandžio 14 d., o vėlesni atsakovo veiksmai yra susiję tik su įrodymų dėl padaryto darbo pažeidimo rinkimu. Nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. gegužės 19 d. atsakovas neatliko jokių tyrimo veiksmų, o toks terminas, kolegijos vertinimu, pripažintinas neprotingu nagrinėjamoje situacijoje. Tokios išvados nekeičia ir aplinkybės, kad nuo pirminės informacijos gavimo dienos iki patikslintos informacijos, išklotinių pateikimo atsakovui dienos (39 dienos) buvo gauta teisininkės išvada, pateikti du paklausimai dėl informacijos tikslinimo, kadangi tokius veiksmus buvo galima atlikti greičiau ir operatyviau, ypač įvertinant aplinkybes, kad su ieškove jau buvo kilę ginčų dėl kitos drausminės nuobaudos paskyrimo.

30. Kolegija sprendė, kad nuobaudos skyrimo terminas prasidėjo gavus pirminę informaciją apie galimai ieškovės padarytą darbo drausmės pažeidimą, o ne nuo to momento, kai atsakovas 2017 m. gegužės 23 d. gavo iš VSPC raštą. Būtent 2017 m. balandžio 14 d. darbdaviui turėjo tapti žinoma apie patį darbo drausmės pažeidimo faktą bei darbo drausmės pažeidimą padariusį darbuotoją, kadangi rašte buvo pateikta pakankamai išsami informacija dėl ieškovės atliktų veiksmų. Darbdavys turėjo apsispręsti dėl drausminės nuobaudos paskyrimo, surinkti reikalingus duomenis per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Kadangi darbo drausmės pažeidimas paaiškėjo 2017 m. balandžio 14 d., o nuobauda paskirta 2017 m. birželio 16 d., tai kolegija pripažino, kad nuobaudos skyrimas buvo vilkinamas, atidėliojamas ir buvo praleistas DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas drausminės nuobaudos skyrimo terminas.

31. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktą ieškovei priteisė tinkamo dydžio išeitinę išmoką.

32. Kolegija, spręsdama dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, nurodė, kad DK 300 straipsnio 4 dalyje apibrėžti laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, pradžios ir pabaigos momentai – nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir teismams nesuteikta teisė pasirinkti kitus atskaitos taškus ar skaičiavimo būdus. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė nuo atleidimo iš darbo dienos iki šios nutarties priėmimo įsidarbino kitoje darbovietėje. Ieškovė pas atsakovą dirbo nuo 1999 metų, tarp šalių buvo kilę konfliktų. Nėra pagrindo spręsti, kad šiuo atveju vidutinio darbo užmokesčio priteisimas ieškovei už visą laikotarpį nuo atleidimo dienos prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą ir būtų pagrindas priteisiamą užmokestį mažinti. Drausminės nuobaudos skyrimo termino pažeidimas yra atsakovo padarytas pažeidimas, todėl atsakovas turi atlyginti ieškovei dėl tokio pažeidimo patirtas išlaidas.

33. Vertindama, ar ieškovės ieškinys teismui pateiktas nepraleidus tam nustatyto termino, kolegija nurodė, kad DK 300 straipsnyje įtvirtintas terminas yra procedūrinės prigimties ir toks terminas, jeigu jis yra praleistas, esant pagrindui (svarbioms priežastims) gali būti atnaujinamas. Ieškovės ieškinys gautas 2017 m. rugpjūčio 23 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo atleidimo iš darbo dienos, tačiau ieškovė pirmą kartą kreipėsi į teismą su ieškiniu 2017 m. liepos 17 d., t. y. nepraleidusi 1 mėnesio termino nuo sužinojimo apie atleidimą dienos, tos pačios dienos nutartimi teismas atsisakė priimti ieškinį, nurodęs jai kreiptis į darbo ginčų komisiją, o vėliau Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu nurodė, jog ieškovės prašymas nenagrinėtinas, ir įpareigojo ją kreiptis į teismą su ieškiniu. Šios aplinkybės laikytinos svarbiomis, nes ieškovė aktyviai siekė ginti savo teisėtus interesus, todėl būtų pagrindas praleistą terminą atnaujinti. Nors dėl termino atnaujinimo klausimo pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kolegija pripažino, kad ieškinys galėjo būti nagrinėjamas teisme.

34. Spręsdama dėl darbo ginčų komisijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, kolegija nustatė, kad atsakovas už atsiliepimą į ieškovės ieškinį darbo ginčų komisijai advokatui sumokėjo 550,11 Eur, o už atstovavimą darbo ginčų komisijoje – 449,80 Eur, iš viso 999,91 Eur. Ieškovė advokatui sumokėjo 300 Eur už ieškinio parengimą ir atstovavimą darbo ginčų komisijoje. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei jos patirtų išlaidų dalies atlyginimą, nepasisakė dėl atsakovo patirtų išlaidų atlyginimo, nors tenkino tik dalį ieškinio reikalavimų. Atsakovui taip pat priteistina dalis išlaidų, patirtų nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, atlyginimo. Kiekvienoje byloje ginčo šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlygintinas dydis nustatomas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte įtvirtintus kriterijus. Kolegija sprendė, kad atsakovui priteistinos išlaidos ikiteisminėje institucijoje mažintinos, ir įvertinus, kad tenkinta dalis ieškovės reikalavimų, iš ieškovės atsakovui priteistina 300 Eur išlaidoms, patirtoms ikiteisminėje institucijoje, atlyginti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

35. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, išspręsti teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą – priteisti iš ieškovės 12 456,46 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų ir 1149,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

35.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 241 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzctNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137-701/2016">3K-3-137-701/2016</a>). Atsakovui, gavusiam pirminę informaciją apie galimą ieškovės padarytą darbo drausmės pažeidimą, jai tą neigiant, buvo būtina atlikti gautos pirminės informacijos patikrinimą, t. y. tyrimą. Teismai nepagrįstai apribojo šią darbdavio teisę, vertindami, kad atsakovas sprendimą dėl ieškovės atleidimo turėjo priimti nepatikrinęs pirminės informacijos, laikydami, kad šios pirminės informacijos gavimas 2017 m. balandžio 14 d. laikytinas pažeidimo paaiškėjimo darbdaviui momentu. Atlikto tyrimo eiga patvirtina, kad, ieškovei neigiant pažeidimą, atsakovui pagrįstai kilo abejonių dėl darbo drausmės pažeidimo fakto ir pažeidėjo asmens, todėl darbdavys ne tik pagrįstai pradėjo galimo pažeidimo tyrimą, tačiau pagrįstai jį tęsė iki pat 2017 m. birželio 16 d., kai Etikos komisija, ištyrusi pažeidimo medžiagą, nustatė, kad darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, ir pasiūlė įstaigos direktorei taikyti ieškovei griežčiausią drausminę nuobaudą. Teismai netinkamai sprendė, kad 1 mėnesio terminas yra skirtas ir reikiamiems duomenims surinkti, t. y. pažeidimo aplinkybėms išsiaiškinti, ir darbdaviui dėl drausminės nuobaudos taikymo apsispręsti.

35.2. Teismai nenustatė, kad atsakovas būtų turėjęs tikslą nukelti drausminės nuobaudos taikymą ieškovei ir dėl to sąmoningai vilkino darbo drausmės pažeidimo tyrimą. Atsakovas nebuvo suinteresuotas vilkinti drausminės nuobaudos skyrimo procedūros, nes tai susiję su galima finansine rizika. Atsakovas, pradėdamas tyrimą, buvo suinteresuotas išsiaiškinti, ar darbo drausmės pažeidimas iš tikrųjų buvo padarytas, ar jį padarė ieškovė, ar buvo poreikis psichiatrui vykti pagal tuometinę pacientų sveikatos būklę, koks tokio galimo darbo drausmės pažeidimo rimtumas (kokia pacientų V. ir Z. L. sveikatos būklė, kokios galimos psichiatro nevykimo pasekmės pacientų bei aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei). Būtinybė atlikti papildomą pažeidimo tyrimą kilo dėl to, kad ieškovė bei su ja dirbanti slaugytoja nuo pat pradžių atsakovo teisininkei nurodė, kad kreipimosi į jas dėl pacientų V. ir Z. L. apžiūros nebuvo. Taigi nuobaudos skyrimo terminą užtęsė būtent nesąžiningi ir melagingi pačios darbo drausmės pažeidimą padariusios darbuotojos veiksmai, klaidinant darbdavį dėl pažeidimo aplinkybių. Be to, iki pažeidimo darbdavio ir ieškovės santykiai jau buvo įtempti ir konfliktiški, nes 2016 m. gruodžio 27 d. darbdavys ieškovei buvo skyręs drausminę nuobaudą – papeikimą už konfliktinės situacijos su darbuotojais sukėlimą ir darbinių funkcijų nevykdymą (nuobauda galutiniu Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTg2LTU0NC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-186-544/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-186-544/2018">2A-186-544/2018</a> pripažinta paskirta pagrįstai). Esant tokiems konfliktiškiems šalių santykiams, ieškovei ginčijant iki tol jai paskirtą drausminę nuobaudą, darbdavys, suprasdamas galimo neteisėto drausminės nuobaudos skyrimo teisines pasekmes, finansinę riziką bei tai, kad darbuotoja, tikėtina, jį kaltins persekiojimu bei siekiu susidoroti, tiesiog privalėjo atlikti papildomą tyrimą.

35.3. Atsakovo atliktas darbo drausmės pažeidimo tyrimas truko protingą laiko tarpą. DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas maksimalus naikinamasis 6 mėnesių terminas, per kiek laiko nuo darbo drausmės pažeidimo padarymo dienos darbuotojui gali būti skiriama drausminė nuobauda. Šis terminas aktualus sprendžiant dėl to, kiek laiko darbdavys protingai gali naudotis savo teise atlikti galimo darbo drausmės pažeidimo tyrimą, į jį įskaitant vieno mėnesio terminą po pažeidimo padarymo paaiškėjimo darbdaviui apsispręsti dėl drausminės nuobaudos skyrimo. Atsakovo tyrimas truko du mėnesius. Toks pažeidimo tyrimo laikotarpis, vertinamas su maksimaliu 6 mėn. terminu nuo pažeidimo padarymo dienos, turint omenyje, kad į jį įeina 11 kalendorinių dienų, per kurias ieškovė nebuvo darbe dėl ligos ir atostogų (nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 11 d.), bei 1 mėnesio laikas (po sužinojimo apie padarytą darbo drausmės pažeidimą bei jį padariusį asmenį) darbdaviui apsispręsti dėl drausminės nuobaudos taikymo yra protingas ir nepažeidžiantis teisėtų darbuotojo interesų. Atsakovas per protingą terminą užbaigė tyrimą ir, 2017 m. birželio 16 d. gavęs Etikos komisijos išvadas, operatyviai tą pačią dieną nusprendė dėl drausminės nuobaudos ieškovei taikymo. Net ir laikant, kad darbdavys apie drausminės nuobaudos padarymo faktą bei jį padariusį asmenį objektyviai, be didesnių abejonių sužinojo 2017 m. gegužės 23 d. gavęs iš VSPC papildomą informaciją apie vykusius pokalbius telefonu su gydytoja bei slaugytoja, darytina išvada, jog drausminė nuobauda paskirta nepraleidus 1 mėnesio termino.

35.4. Teismai nepagrįstai rėmėsi senojo DK 300 straipsnio 4 dalimi ir nesivadovavo naujojo DK 218 straipsnio 2 dalimi, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl už priverstinės pravaikštos laiką priteistinos sumos mažinimo. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalį teismai turėjo remtis ne senojo DK 300 straipsnio 4 dalimi, o naujojo DK 218 straipsnio 2 dalimi. Teismai, nustatę ieškovės neteisėtą atleidimą, turėjo ieškovei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, ne ilgesnį negu vieneri metai, taip pat turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais ir esmingai mažinti ieškovei priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismai pažeidė sąžiningumo, teisingumo, protingumo, teisingo darbo apmokėjimo principus, kurie universalūs bei išlieka aktualūs ir įsigaliojus naujajam DK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužes 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235/2010">3K-3-235/2010</a>; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-365/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-365/2010">3K-3-365/2010</a>; 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-31/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-31/2013">3K-3-31/2013</a>; 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-530/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-530/2014">3K-3-530/2014</a>). Akivaizdu, kad tokia situacija, kai neteisėtai elgęsis darbuotojas, šiurkščiai pažeidęs darbo drausmę, iš esmės yra teismų apdovanojamas 12 456,46 Eur (atskaičius mokesčius), neatitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų, pažeidžia proporcingumo, teisingo darbo apmokėjimo principus, kuria pavojingą bei netinkamą teismo precedentą darbo ginčuose. Ieškovė prisidėjo prie darbdavio vykdyto darbo drausmės pažeidimo tyrimo apsunkinimo, neigdama faktus, o tokiais atvejais kasacinis teismas yra mažinęs priteistinas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjgtNjExLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-368-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-368-611/2017">3K-3-368-611/2017</a>). Darbdavio teisinis statusas (savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga, nesiekianti pelno) ir teikiamos viešosios paslaugos teismų nepagrįstai nebuvo įvertinti, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tai svarbūs kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjgtNjExLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-368-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-368-611/2017">3K-3-368-611/2017</a>). Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užsitęsė ne dėl atsakovo kaltės, nors, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, tai svarbi aplinkybė sprendžiant dėl išmokos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDktNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-209-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-209-469/2015">3K-3-209-469/2015</a>). Pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama virš 8 mėnesių, nors turėjo būti išnagrinėta per 60 dienų (CPK 413 straipsnio 1, 3 dalys), jos nagrinėjimas teismo iniciatyva buvo sustabdytas, o apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama 4 mėnesius.

35.5. Teismai, nustatę ieškovės neteisėtus veiksmus ir darbo drausmės pažeidimą, t. y. kad darbdavys buvo teisus atleisdamas darbuotoją, turėjo ne priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį, o spręsti dėl kitų galimų darbuotojos teisių gynimo būdų, pavyzdžiui, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ar atleidimo iš darbo dienos perkėlimo. To nepadarę teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-542/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-542/2008">3K-3-542/2008</a>).

35.6. Teismai netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Byloje nustatyta, kad ieškinys teisme gautas 2017 m. rugpjūčio 23 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo atleidimo iš darbo dienos. Ieškovė neprašė teismo atnaujinti termino ieškiniui pateikti, o atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškovės reikalavimus atmesti šiuo pagrindu. Senojo DK 300 straipsnio 1 dalis nustatė vieno mėnesio terminą ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pateikti. Priešingai negu nurodė apeliacinės instancijos teismas, senojo DK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas nėra procedūrinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-711/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-711/2013">3K-3-711/2013</a>). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Taigi teismai ieškinį turėjo atmesti (DK 300 straipsnio 1 dalis).

35.7. Teismai netinkamai aiškino ir taikė naujojo DK 217 straipsnio 3 dalį. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Kadangi ieškovės išlaidos darbo ginčų komisijoje buvo patirtos jau galiojant naujajam DK, teismai nepagrįstai priteisė šių išlaidų atlyginimą iš atsakovo.

35.8. Atsakovas skundžiamus teismų procesinius sprendimus yra įvykdęs, todėl, tenkinus kasacinį skundą ir ieškovės ieškinį atmetus, spręstinas sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas – iš ieškovės priteistina 12 456,46 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų bei 1149,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

36. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo: kasacinį skundą atmesti, peržengti kasacinio skundo ribas ir įvertinti, ar teismai tinkamai nustatė jos vidutinį darbo užmokestį; priteisti iš atsakovo visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

36.1. Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas yra savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga, teikianti būtinas paslaugas, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl atsakovo veiksmų, taip pat argumentai dėl naujojo DK 218 straipsnio 2 dalies taikymo nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde, todėl kasaciniame teisme nenagrinėtini. Argumento, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės priteisti iš atsakovo išlaidų, patirtų dėl poreikio kreiptis į darbo ginčų komisiją, atlyginimo, atsakovas taip pat nebuvo nurodęs apeliaciniame skunde. Priešingai, atsakovas apeliacinio proceso metu netgi prašė priteisti jo darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimą, tai apeliacinės instancijos teismas ir padarė. Taigi šis teiginys ne tik negali būti laikomas patenkančiu į kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro pagrindą pripažinti atsakovą piktnaudžiaujant procesu. Argumento dėl DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyto 6 mėnesių termino taikymo atsakovas nebuvo nurodęs apeliaciniame skunde, todėl šios aplinkybės nepatenka į kasacinio nagrinėjimo ribas, juolab kad atsakovo aiškinimas prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-363/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-363/2011">3K-3-363/2011</a>).

36.2. Atsakovo nurodomi drausminės atsakomybės taikymo tikslu rinkti duomenys nepriskirtini duomenims, kurių rinkimas gali sudaryti objektyvų pagrindą „atidėti“ DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto galiojusio termino drausminei nuobaudai skirti skaičiavimą. Atsakovui 2017 m. balandžio 24 d. buvo parengta išvada tik teisiniais klausimais. 2017 m. balandžio 20 d. ir gegužės 19 d. atsakovas kreipėsi į VSPC tik dėl informacijos patikslinimo. Atsakovas iki šiol nesugeba pagrįsti, kodėl jo prašymas pateikti pasiaiškinimą ieškovei buvo pateiktas tik praėjus beveik 2 mėnesiams nuo VSPC pranešimo gavimo 2017 m. balandžio 14 d. Atsakovas jau 2017 m. balandžio 14 d. disponavo tariamus ieškovės neteisėtus veiksmus tiesiogiai galinčiu patvirtinti vaizdo įrašu, tačiau teismo proceso metu apie jį nutylėjo. Drausminei nuobaudai skirti reikalingi faktai atsakovui buvo žinomi 2017 m. balandžio 14 d., todėl nuobauda galėjo būti skiriama vėliausiai 2017 m. gegužės 14 d. Kadangi atsakovas šio termino nesilaikė, nesielgė kaip pakankamai rūpestingas ir atidus asmuo, todėl ieškovė laikytina atleista neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2014">3K-3-518/2014</a>; 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzctNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137-701/2016">3K-3-137-701/2016</a>).

36.3. Ieškovė prašė teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tačiau, atsakovui prieštaraujant, šis prašymas netenkintas. Todėl atsakovo pozicija, kad ieškovei galėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, sudaro pagrindą pripažinti, jog atsakovas piktnaudžiauja procesu. Atsakovo teiginys, kad ieškovės interesai galėjo būti apginti perkeliant jos atleidimo datą, yra akivaizdžiai nelogiškas, nes teismai būtent tai ir padarė – perkėlė atleidimo datą iki apeliacinės instancijos nutarties įsiteisėjimo ir priteisė už laikotarpį nuo ieškovės neteisėto atleidimo iki apeliacinės instancijos teismo nutarties įsiteisėjimo darbo užmokesčio kompensaciją, nes nurodytu laikotarpiu atsakovas privalėjo užtikrinti galimybę ieškovei dirbti bei gauti darbo užmokestį. Tai išaiškinta ir atsakovo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-542/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-542/2008">3K-3-542/2008</a>.

36.4. Teismai pagrįstai priteisė ieškovei darbo užmokesčio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Kitos civilinės bylos, dėl kurios buvo sustabdytas šios bylos nagrinėjimas, išnagrinėjimas šiuo atveju buvo svarbus tam, kad teismas galėtų teisiškai įvertinti susiklosčiusią situaciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. Jeigu ir būtų pagrindas sutikti, kad civilinės bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko nepagrįstai ilgai, vis tiek nebūtų pagrindo perkelti su tuo susijusias neigiamas pasekmes ieškovei. Ieškovei darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį buvo priteistas ne dėl to, kad atsakovas pavėlavo vieną mėnesį atleisti ieškovę iš darbo, bet dėl to, kad atleido ieškovę iš darbo tuo metu, kai jau nebegalėjo to padaryti, kadangi jau buvo suėjęs 1 mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzctNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137-701/2016">3K-3-137-701/2016</a>). Priteistino darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį mažinimas siejamas su itin dideliu neadekvatumu, dėl kurio, pavyzdžiui, galėtų esmingai sutrikti darbdavio mokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjgtNjExLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-368-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-368-611/2017">3K-3-368-611/2017</a>), tuo tarpu atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neįrodinėjo sunkios savo finansinės padėties. Sprendžiant darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį mažinimo klausimą svarbu, kad: ieškovė iki atleidimo iš darbo pas atsakovą dirbo 18 m. ir turėjo nepertraukiamą darbo stažą; šalių santykiai buvo konfliktiški; ginčui aktualiu metu ieškovė buvo vienintelė dirbusi psichiatrė ir jai teko didelis darbo krūvis; ji atleista tuo metu, kai nebuvo teisinio pagrindo tai daryti; ji patyrė nuolatinį stresą; atleidimo iš darbo dieną jos sveikata staiga pablogėjo dėl hipertenzinės ligos; atsakovas apie ieškovės atleidimą iš darbo Valstybinio socialinio fondo valdybai pranešė dar iki įsakymo priėmimo, todėl ieškovė prarado galimybę gauti nedarbo išmoką; atsakovas slepia bylai išnagrinėti svarbų vaizdo įrašą; nepripažįsta padaryto pažeidimo.

36.5. Terminas, per kurį privaloma kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančią instituciją (darbo ginčų komisiją ar teismą), nėra ieškinio senaties terminas, todėl teismai pagrįstai netenkino atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį. Ieškovė ieškinį pateikė laiku, tačiau pirmosios instancijos teismas, pirmą kartą jį gavęs, atsisakė jį priimti. Visa tai sudaro pagrindą teigti, jog tuo atveju, jeigu vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl neteisėto atleidimo būtų laikomas ieškinio senaties terminu, teismai būtų turėję teisę jį atnaujinti.

36.6. Egzistuoja pagrindas peržengti bylos nagrinėjimo ribas, nes, rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, paaiškėjo, kad galimai teismai padarė klaidą, nustatydami ieškovės vidutinį darbo užmokestį. Ankstesnis ieškovės atstovas kartu su ieškiniu pateikė į bylą ne pažymą apie vidutinį ieškovės darbo užmokestį, o pažymą apie jos valstybinį socialinį draudimą bei sumokėtas draudimo įmokas. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės vidutinis darbo užmokestis – 795,15 Eur, dėl neaiškių priežasčių pasirėmęs pažymoje nurodyta draudžiamųjų pajamų suma už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 14 d., nors iš šios pažymos aiškiai matyti, kad prieš tai einančio mėnesio ieškovės draudžiamųjų pajamų suma sudarė 1328,52 Eur. Pažymėtina, kad pažyma apie ieškovės vidutinį darbo užmokestį nebuvo pateikta į bylą. Vertinant į bylą pateiktą pažymą apie ieškovės draudžiamąsias pajamas, akivaizdu, kad jos vidutinis darbo užmokestis turėtų būti apie 1300 Eur (bruto), o ne 795,15 Eur, kaip nustatyta teismų sprendimuose.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kreiptis į teismą darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, kvalifikavimo ir šio termino taikymo nagrinėjamoje byloje

37. DK (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą.

38. Šioje byloje atsakovas nurodytą DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą traktavo kaip ieškinio senaties terminą, prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį.

39. Byloje nustatyta, kad ieškovė, 2017 m. birželio 16 d. būdama atleista iš darbo ir su tuo nesutikdama, į teismą su ieškiniu kreipėsi 2017 m. liepos 17 d., nepraleidusi 1 mėnesio termino nuo sužinojimo apie atleidimą dienos. Visagino miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 17 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį ir pasiūlė jai kreiptis į Panevėžio darbo ginčų komisiją motyvuodamas tuo, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. XII-2603 patvirtintas DK, vadovaujantis DK 220 straipsniu ginčas dėl darbo santykių nutraukimo nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje. Ieškovė 2017 m. liepos 18 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, tačiau komisija 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu atsisakė nagrinėti prašymą motyvuodama tuo, kad ieškovė iš darbo buvo atleista galiojant senosios redakcijos (iki 2017 m. liepos 1 d.) DK ir dėl to prašyme nurodytų reikalavimų nagrinėjimas nepriskirtas darbo ginčų komisijos kompetencijai, o ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas teisme. Antrą kartą ieškovė su ieškiniu, pagal kurį užvesta nagrinėjama byla, į teismą kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 23 d.

40. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar ieškovės ieškinys teismui pateiktas nepraleidus tam nustatyto termino, nurodė, kad DK 300 straipsnyje nustatytas terminas yra procedūrinės prigimties ir toks terminas, jeigu jis yra praleistas, esant pagrindui (svarbioms priežastims) gali būti atnaujinamas. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybes, nurodytas šios nutarties 39 punkte, laikė svarbiomis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, pripažino, kad ieškinys galėjo būti nagrinėjamas teisme.

41. Atsakovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Skunde nurodoma, kad, priešingai negu konstatavo apeliacinės instancijos teismas, senojo DK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties, o ne procedūrinis terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-711/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-711/2013">3K-3-711/2013</a>). Ieškovės ieškinys teisme gautas praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo atleidimo iš darbo dienos, todėl, ieškovei neprašius teismo atnaujinti termino ieškiniui pateikti, o atsakovui prašius teismo taikyti ieškinio senatį, teismai ieškinį turėjo atmesti (DK 300 straipsnio 1 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

42. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos DK 297 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad jei darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Ši nuostata, 2012 m. birželio 26 d. įstatymu Nr. XI-2127 pakeitus DK XIX skyrių ir jį išdėsčius nauja redakcija, buvo perkelta į DK 300 straipsnio 1 dalį. Analogiška nuostata įtvirtinta ir šiai bylai aktualioje DK (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 300 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos DK 297 straipsnio 1 dalį, joje nustatytas vieno mėnesio terminas buvo kvalifikuojamas kaip ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2005; 2007 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/ 2007; 2012 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-374/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-374/2012">3K-3-374/2012</a>; ir kt.). Tokia kasacinio teismo praktika, atsižvelgiant į nurodytų įstatymų nuostatų tapatumą, aktuali ir aiškinant DK (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 300 straipsnio 1 dalį. Ją aiškinant konstatuotina, kad šioje teisės normoje nustatytas vieno mėnesio terminas, per kurį darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, turi teisę kreiptis į teismą, yra ieškinio senaties terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis). Dėl to pripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas aptariamą terminą netinkamai kvalifikavo kaip procedūrinį ir nepagrįstai jo nekvalifikavo kaip ieškinio senaties termino.

43. DK ir kiti darbo įstatymai nereguliuoja DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, jo eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių. Šiems klausimams taikomos CK 1.126, 1.128–1.131 straipsnių normos (DK 27 straipsnio 5 dalis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis).

44. Ieškinio senaties terminas nėra priskiriamas prie naikinamųjų terminų. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymų leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau aplinkybių sąrašo ar kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiama ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarba, neįvardija. Tai reiškia, kad šiuos klausimus kiekvienu konkrečiu atveju yra pavesta spręsti teismui, kuris tai daro vadovaudamasis tiek darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Pastarąsias aplinkybes turi įrodyti šalis, praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir siekianti teisių apsaugos po šio termino pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai).

45. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nors ir netinkamai kvalifikavo DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, pagrįstai nurodė, kad šis terminas, jeigu jis yra praleistas dėl svarbios priežasties, gali būti atnaujinamas. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybes, nurodytas šios nutarties 39 punkte, laikė svarbiomis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, pripažino, kad ieškinys galėjo būti nagrinėjamas teisme. Teisėjų kolegija pripažįsta šią apeliacinės instancijos teismo išvadą tinkamai motyvuota bei pagrįsta byloje surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais. Pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima padaryti išvados, kad ieškovė savo teisę į pažeistų teisių gynimą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Dėl to kaip nepagrįstas vertintinas kasacinio skundo argumentas, kad šioje byloje teismai turėjo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį.

46. Kaip nepagrįstas vertintinas ir kasacinio skundo argumentas, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-711/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-711/2013">3K-3-711/2013</a> pateiktų išaiškinimų. Pastarojoje nutartyje kasacinis teismas pasisakė dėl DK 296 straipsnio aiškinimo ir jame nustatyto termino kvalifikavimo, tuo tarpu dėl DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kvalifikavimo joje (nutartyje) nėra pasisakyta. Nurodytoms teisės normoms reglamentuojant skirtingus teisinius santykius, šioje byloje, sprendžiant dėl DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kvalifikavimo, nėra aktuali kasacinio teismo praktika dėl DK 296 straipsnio aiškinimo.

47. Spręstina, kad nustatytas netinkamas DK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino kvalifikavimas apeliacinės instancijos teisme neturėjo įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui, todėl jis vertintinas kaip nesudarantis pagrindo ją naikinti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl 2017 m. birželio 16 d. įsakymu paskirtos drausminės nuobaudos skyrimo termino

48. 2002 m. DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo.

49. Kasacinio teismo konstatuota, kad DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra procesinės prigimties, nurodantis laikotarpį, per kurį darbdavys turi apsispręsti ir gali skirti drausminę nuobaudą darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2014">3K-3-518/2014</a>). DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra garantija darbuotojui, jog drausminė nuobauda jam gali būti taikoma tik per šį terminą nuo darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo momento. Pagal šią įstatymo nuostatą yra reikšminga ne pažeidimo padarymo diena, o jo paaiškėjimo momentas. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdaviui. Darbdaviui sužinojus apie darbuotojo padarytą pažeidimą prasideda DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eiga ir per šį vieno mėnesio terminą darbdavys turi apsispręsti ir gali skirti drausminę nuobaudą darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-363/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-363/2011">3K-3-363/2011</a>).

50. Atsakydamas į DK 241 straipsnio 1 dalies aiškinimo klausimą, kam subjekto prasme, kai darbdavys yra juridinis asmuo (teisinė fikcija), turi paaiškėti darbo drausmės pažeidimas, kad būtų pagrindas pripažinti, jog darbo drausmės pažeidimas paaiškėjo darbdaviui – juridiniam asmeniui, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai darbdavys yra juridinis asmuo, darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo jam diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdavio atstovams – juridinio asmens vadovui, administracijos pareigūnams (DK 14, 16, 24 straipsniai). Jeigu apie darbo drausmės pažeidimą tapo žinoma darbdavio atstovui, neturinčiam teisės skirti drausminę nuobaudą, jis privalo nedelsdamas apie tai pranešti darbdavio atstovui, turinčiam teisę skirti drausminę nuobaudą (DK 35 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzctNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137-701/2016">3K-3-137-701/2016</a>, 16 punktas).

51. Atsakydamas į DK 241 straipsnio 1 dalies aiškinimo klausimą, kas turi įvykti (koks veiksmas, įvykis ar faktas pripažįstamas pakankamu), kad būtų galima konstatuoti šioje teisės normoje nurodytą darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo momentą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena pagal DK 241 straipsnio 1 dalį aiškintina kaip ta diena, kurią darbdaviui arba jo atstovui (DK 14, 16, 24 straipsniai) tapo žinomas šių aplinkybių visetas: a) darbo drausmės pažeidimo faktas; b) darbo drausmės pažeidimą padaręs konkretus darbuotojas. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimas, nuo kurio prasideda DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, reiškia, kad turima informacija nekelia pagrįstų abejonių dėl darbo drausmės pažeidimo fakto ir pažeidėjo asmens. Jeigu turima informacija neleidžia konkrečiai spręsti apie tai, kelia pagrįstų abejonių, gali būti atliekamas tyrimas, tačiau dėl jo atlikimo turi būti apsisprendžiama per protingą laiką. Nepagrįstas delsimas gali būti vertinamas kaip darbdavio pasinaudojimas jam suteikta diskrecija apskritai nepradėti drausminės atsakomybės taikymo procedūrų. Darbdavys, įgyvendindamas savo teisę aiškintis ir tirti darbo drausmės pažeidimą, negali pažeisti darbuotojo interesų ar jų neproporcingai suvaržyti, pažeisti DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos darbuotojui. Tyrimo organizavimas turint tikslą nukelti į ateitį drausminės nuobaudos skyrimo termino eigos pradžią vertintinas kaip neteisėtas veikimas. Tyrimas, kai darbdavys nusprendžia jį atlikti, turi būti atliekamas operatyviai, per protingai trumpą laiką. Esant teisme ginčui dėl drausminės nuobaudos skyrimo termino laikymosi, darbdavys, teigiantis, kad buvo poreikis atlikti tyrimą, turi šią aplinkybę įrodyti. Atlikto tyrimo rezultato, pavyzdžiui, išvados, pateikimo diena laikytina darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena, jeigu darbdavys pagrindžia aplinkybės dėl poreikio atlikti tyrimą egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzctNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137-701/2016">3K-3-137-701/2016</a>, 29, 30 punktai).

52. Šioje byloje nustatyta, kad 2017 m. balandžio 14 d. atsakovas gavo VSPC 2017 m. balandžio 13 d. raštą, kuriame nurodoma, jog VSPC susiduria su problema išsikviesti atsakovo psichiatrą, ir prašoma spręsti situaciją. Prieš šio rašto pridėtame 2017 m. balandžio 3 d. pranešime nurodyta, kad VSPC globojamiems gyventojams V. L. ir Z. L. VSPC terapeutas rekomendavo psichiatro konsultaciją. VSPC darbuotojai kreipėsi žodžiu į VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoją V. B. dėl konsultacijos, tačiau gydytoja atsisakė vykti pas pacientus motyvuodama tuo, kad šiuo metu dirba viena (kita gydytoja psichiatrė atostogauja), ir rekomendavo kreiptis į gydytoją Š., kai ši grįš po atostogų. Pranešime taip pat nurodoma, kad, pablogėjus nurodytų pacientų būklei, VSPC darbuotojai 2017 m. kovo 31 d. telefonu dar kartą kreipėsi į V. B., ši sutiko atvykti apžiūrėti pacientų 14 val., bet 12.45 val. perskambino ir nurodė, kad neatvyks, nes pas ją yra daug laukiančių pacientų, ir dar kartą rekomendavo kreiptis į gydytoją Š., kai ši grįš po atostogų. VSPC darbuotojoms tą pačią dieną nuvykus į VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centrą gydytoja V. B. buvo labai nepatenkinta, bendravo pakeltu tonu ir atsisakė vykti apžiūrėti pacientų V. ir Z. L..

53. Atsakovas, gavęs nurodytą VSPC raštą, vadovės rezoliucija pavedė teisininkei G. M. išsiaiškinti situaciją ir pateikti išvadas raštu iki 2017 m. balandžio 24 d. Vykdydama šį pavedimą teisininkė 2017 m. balandžio 24 d. pateikė atsakovui pažymą. Joje nurodyta, kad: socialinio paslaugų centro gyventojai V. ir Z. L. iki 2017 m. balandžio 7 d. nebuvo įrašyti į psichiatro įskaitą; esant ūmiam psichiniam sutrikimui turi būti kviečiama greitoji pagalba; jokie kvietimai atvykti apžiūrėti minėtų asmenų nebuvo registruoti; psichiatrė V. B. ir slaugytoja A. B. teigė, kad pranešime nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, į jas asmeniškai dėl minėtų piliečių niekas nesikreipė; įstaigoje nėra patvirtinta bendrai gydytojų iškvietimo į namus tvarka, o įstaigos psichikos sveikatos centre nėra patvirtinta jo darbo tvarka; nesant konkrečių lokalinių aktų, nustatančių darbo tvarką, reikšti pastabas ar bausti darbuotoją nėra teisinio pagrindo.

54. 2017 m. balandžio 20 d. atsakovė raštu kreipėsi į VSPC, prašydama patikslinti informaciją apie V. ir Z. L. sveikatos būklę, dėl ko buvo kviečiamas gydytojas psichiatras.

55. 2017 m. gegužės 19 d. atsakovas raštu dar kartą kreipėsi į VSPC, prašydamas patikslinti pirminę informaciją, t. y. informuoti, kada, iš kokio telefono numerio ir į kokį telefono numerį, kuri konkrečiai darbuotoja kreipėsi telefonu 2017 m. kovo 27, 29 ir 31 dienomis bei su kuriuo iš atsakovo darbuotojų bendravo, taip pat kurią dieną ir apytiksliai valandą kokia konkrečiai slaugytoja kreipėsi į gydytoją V. B. žodžiu (ar telefonu) dėl konsultacijos pas pacientą vietoje, kurią suteikti buvo atsisakyta. VSPC 2017 m. gegužės 23 d. raštu atsakovui nurodė, kad 2017 m. kovo 31 d. 09.51 val. telefonu kalbėta su slaugytoja, po to prie telefono buvo pakviesta gydytoja V. B., 2017 m. kovo 31 d. 14.36 val. buvo skambinta gydytojai, 2017 m. balandžio 5 d. 15.05 val. telefonu buvo kalbėta su gydytoja, taip pat nurodė konkrečius telefonų numerius, kuriais buvo skambinta. Prie šio rašto kaip jo priedai buvo pateiktos dvi pokalbių telefonu išklotinės. Šių išklotinių duomenimis, 2017 m. kovo 31 d. 14.36 val. su gydytoja V. B. kalbėta 5 min. 28 sek.; 2017 m. kovo 31 d. 09.51 val. su slaugytoja ir gydytoja kalbėta 2 min. 50 sek.; 2017 m. balandžio 5 d. 15.05 val. su gydytoja kalbėta 2 min. 9 sek.; 2017 m. kovo 21 d. 09.43 val. su gydytoja kalbėta 7 min. 48 sek.

56. Atsakovas 2017 m. birželio 13 d. paprašė ieškovės pateikti paaiškinimą, šį ji pateikė 2017 m. birželio 13 d. Paaiškinime ji nurodė, kad apie V. ir Z. L. jokių duomenų neturi, jos niekas iš VSPC į priėmimą nekvietė, telefonu apie šiuos pacientus su niekuo ji nekalbėjo. Atsakovo Etikos komisija, 2017 m. birželio 16 d. apsvarsčiusi galimus ieškovės darbo drausmės pažeidimus, vienbalsiai nutarė ieškovės pažeidimus vertinti kaip šiurkščius ir siūlyti taikyti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Ginčijama drausminė nuobauda ieškovei paskirta 2017 m. birželio 16 d.

57. Pirmosios instancijos teismas (jam nebuvo pateikta atsakovo teisininkės pažyma, nurodyta šios nutarties

58. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutiko su atsakovu, kad, ieškovei bei slaugytojai neigiant faktines aplinkybes, reikėjo išsiaiškinti tam tikras aplinkybes dėl darbo drausmės pažeidimo padarymo, konstatavo, kad ieškovės nepripažinimas fakto apie jai skambinimą dėl pacientų apžiūros galutinai buvo paneigtas 2017 m. gegužės 23 d. atsakovo gauta informacija, tačiau padarė išvadą, jog darbo drausmės pažeidimo padarymo faktas bei jį padaręs asmuo paaiškėjo 2017 m. balandžio 14 d., o vėlesni atsakovo veiksmai yra susiję tik su įrodymų dėl padaryto darbo pažeidimo rinkimu. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. gegužės 19 d. atsakovas neatliko jokių tyrimo veiksmų, o toks terminas pripažintinas neprotingu nagrinėjamoje situacijoje, konstatavo, jog tuos veiksmus, kuriuos atliko atsakovas, buvo galima atlikti greičiau ir operatyviau, ypač įvertinant aplinkybes, kad su ieškove jau buvo kilę ginčų dėl kitos drausminės nuobaudos paskyrimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nuobaudos skyrimo terminas prasidėjo ne nuo to momento, kai atsakovas 2017 m. gegužės 23 d. gavo iš VSPC raštą, o nuo 2017 m. balandžio 14 d., atsakovui gavus pirminę informaciją, nes nuo šio momento atsakovui turėjo tapti žinoma apie patį darbo drausmės pažeidimo faktą bei darbo drausmės pažeidimą padariusį darbuotoją, kadangi rašte buvo pateikta pakankamai išsami informacija dėl ieškovės atliktų veiksmų. Nurodęs, kad atsakovas turėjo apsispręsti dėl drausminės nuobaudos paskyrimo ir surinkti reikalingus duomenis per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nuobauda paskirta 2017 m. birželio 16 d., pripažino, kad nuobaudos skyrimas buvo vilkinamas, atidėliojamas ir buvo praleistas DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas drausminės nuobaudos skyrimo terminas.

59. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose nurodant, jog tam tikri faktai, susiję su ieškinio ir atsikirtimų pagrindu, buvo atitinkamą 2018 metų mėnesį ir dieną, yra klaidingai įrašytas metus žymintis skaičius – „2018“, nes, atsižvelgiant į ieškinį ir atsikirtimus, akivaizdu, kad turėjo būti įrašytas skaičius „2017“.

60. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 241 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzctNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137-701/2016">3K-3-137-701/2016</a>), padarė netinkamą išvadą dėl darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo momento, nepagrįstai apribojo atsakovo teisę patikrinti pirminę informaciją ir atlikti dėl jos tyrimą, nepagrįstai vierno mėnesio terminą traktavo kaip skirtą tiek reikiamiems duomenims surinkti, t. y. pažeidimo aplinkybėms išsiaiškinti, tiek ir atsakovui apsispręsti dėl drausminės nuobaudos taikymo, neatsižvelgė į nuobaudos skyrimo termino užsitęsimą lėmusias aplinkybes.

61. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

62. Darytina išvada, kad šioje byloje atsakovas įrodė poreikį atlikti tyrimą dėl darbo drausmės pažeidimo fakto ir pažeidėjo asmens, 2017 m. balandžio 14 d. gavęs VSPC raštą, tą iš dalies pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Tokio poreikio subjektyvų egzistavimą patvirtina nurodytame VSPC rašte užrašyta atsakovo vadovės rezoliucija, kuria teisininkei G. M. pavesta išsiaiškinti situaciją ir pateikti išvadas raštu iki 2017 m. balandžio 24 d. Šio pavedimo buvimą patvirtina ir nustatyta aplinkybė, kad teisininkė pavedimą įvykdė. Informaciją atsakovas gavo iš kito juridinio asmens (VSPC), taigi ja, elgdamasis apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, negalėjo ir neturėjo besąlygiškai pasitikėti, o turėjo tirti ir vertinti joje pateiktų duomenų tikrumą, pakankamumą ir pan., jam prieinamomis priemonėmis pasitikrinti gautą pirminę informaciją. Tai patvirtina objektyvų poreikio atlikti tyrimą egzistavimą, o apdairus, atidus ir rūpestingas asmens elgesys nevertintinas kaip nesąžiningas ir neteisėtas. Dėl tyrimo atlikimo atsakovas apsisprendė gavęs nurodytą VSPC raštą, taigi per protingą laiką. Byloje nustatyta, kad tyrimas buvo atliekamas ir davė rezultatus. Apeliacinės instancijos teismo konstatuota, kad atsakovo po 2017 m. balandžio 14 d. atlikti veiksmai yra susiję su įrodymų dėl padaryto darbo pažeidimo rinkimu. Bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad atsakovas tyrimą organizavo turėdamas tikslą nukelti į ateitį drausminės nuobaudos skyrimo termino eigos pradžią. Atsakovo atlikti veiksmai, nurodyti šios nutarties 54, 55 punktuose, pirmosios instancijos teismo nepagrįstai įvertinti kaip priemonė vilkinti, t. y. nukelti į ateitį, drausminės nuobaudos skyrimo termino eigos pradžią.

63. Spręstina, kad teismai netinkamai kvalifikavo ieškovės padaryto darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo atsakovui dieną, ja įvardydami 2017 m. balandžio 14 d. Nustatytos aplinkybės, kad atsakovas, 2017 m. balandžio 14 d. gavęs VSPC raštą, pavedė teisininkei išsiaiškinti situaciją ir pateikti išvadas raštu, t. y. išreiškė valią atlikti tyrimą, taip pat kad dar iki sueinant teisininkės išvadų pateikimo terminui 2017 m. balandžio 20 d. raštu kreipėsi į VSPC, prašydamas patikslinti informaciją, taip pat kad teisininkė, įvykdydama pavedimą, 2017 m. balandžio 24 d. pateikė pažymą, kurioje, be kita ko, suformulavo išvadą dėl teisinio pagrindo bausti darbuotoją nebuvimo, teikia pagrindą spręsti, kad VSPC rašto pas atsakovą gavimo diena – 2017 m. balandžio 14 d. – negali būti laikoma ieškovės padaryto darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena, t. y. diena, kurią atsakovui tapo žinomas darbo drausmės pažeidimo faktas ir darbo drausmės pažeidimą padaręs konkretus darbuotojas. Pažymėtina ir tai, kad teisininkei vykdant nurodytą pavedimą paaiškėjo, jog ieškovė ir slaugytoja neigė VSPC raštu atsakovui pateiktos informacijos atitiktį tikrovei. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės nepripažinimas fakto apie jai skambinimą dėl pacientų apžiūros galutinai buvo paneigtas 2017 m. gegužės 23 d. iš VSPC atsakovo gauta informacija. Kaip nepagrįstas vertintinas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad VSPC rašte, atsakovo gautame 2017 m. balandžio 14 d., buvo pateikta pakankamai išsami informacija dėl ieškovės atliktų veiksmų, todėl nuo šio rašto gavimo momento atsakovui turėjo tapti žinoma apie patį darbo drausmės pažeidimo faktą bei darbo drausmės pažeidimą padariusį darbuotoją.

64. Konstatuotina, kad, byloje esant nustatytai aplinkybei, jog ieškovės nepripažinimas fakto apie jai skambinimą dėl pacientų apžiūros galutinai buvo paneigtas 2017 m. gegužės 23 d. iš VSPC atsakovo gauta informacija, t. y. aplinkybei, kuri reiškia, kad nurodytą dieną atsakovui nebeliko pagrįstų abejonių dėl darbo drausmės pažeidimo fakto ir pažeidėjo asmens, būtent ši diena kvalifikuotina kaip ieškovės padaryto darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo atsakovui diena, nuo kurios prasideda DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Tai konstatavus, taip pat konstatuotina, kad ginčijama drausminė nuobauda, ieškovei paskirta 2017 m. birželio 16 d., yra paskirta nepraleidus 2002 m. DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio drausminės nuobaudos skyrimo termino, kurio metu, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 9 d., ieškovė dargi nebuvo darbe dėl ligos ir atostogavo.

65. Atsakovo atliktas tyrimas apėmė tiek darbo drausmės pažeidimo fakto, tiek ir darbo drausmės pažeidimą padariusio subjekto tyrimą ir nustatymą. Rašytiniu pavedimu teisininkei atsakovas terminą tyrimui buvo nustatęs iki 2017 m. balandžio 24 d., tačiau šio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, nekeliančių pagrįstų abejonių dėl darbo drausmės pažeidimo fakto (ne)egzistavimo, buvo nustatytas asmenų, apie kuriuos gauta informacija buvo tyrimo objektas, jos (informacijos) neigimas kaip neatitinkančios tikrovės. Po to tyrimas buvo tęsiamas dar 29 dienas ir nuo pirminės informacijos gavimo iki ieškovės padaryto darbo drausmės pažeidimo atsakovui paaiškėjimo iš viso truko 39 dienas. Tyrimo metu ieškovė neigė pirminių iš VSPC gautų duomenų tikrumą, šia prasme nebendradarbiavo su atsakovu, taigi negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija jai bus taikoma nepriklausomai nuo jos padaryto darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo atsakovui momento. Tyrimui atlikti reikėjo ir intelektinės veiklos, todėl vien tik tai, kad 2017 m. balandžio 25 d. – 2017 m. gegužės 19 d. laikotarpiu tarp atsakovo ir VSPC nevyko susirašinėjimas, neteikia pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog šiuo laikotarpiu tyrimas nebuvo atliekamas, priešingai, pats atsakovo 2017 m. gegužės 19 d. rašto parengimo faktas rodo, kad tyrimas buvo atliekamas. Iš esmės sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad tyrimo veiksmai galėjo būti atliekami kvalifikuočiau ir operatyviau, tačiau vis dėlto spręstina, jog nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atliktas tyrimas truko neprotingai ilgai, buvo vilkinamas ar atidėliojamas nuobaudos skyrimas.

66. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, tenkindami ieškovės reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, netinkamai taikė DK 241 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo. Nustatytas netinkamas materialiosios teisės taikymas yra pagrindas naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus priimtinas naujas sprendimas ir ieškovės ieškinys atmestinas (CPK 360 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios DK 217 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

67. 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. XII-2603 patvirtintas Darbo kodeksas, jis, išskyrus tam tikras įstatyme nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. (1, 2 straipsniai). Šio įstatymo 6 straipsnio 7 dalimi nustatyta, kad tais atvejais, kai skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Taigi jei dėl darbo ginčo nagrinėjimo kreiptasi iki 2017 m. liepos 1 d., ginčas turi būti nagrinėjamas pagal iki šios datos galiojusio 2002 m. DK nuostatas, jei kreiptasi vėliau – taikant naujojo DK (toliau – ir 2016 m. DK) reglamentavimą. Aptarta įstatymo norma nustato, kurio kodekso procesinės nuostatos taikytinos, nagrinėjant darbo ginčus, ji skirta procedūriniams darbo ginčo aspektams reguliuoti.

68. Byloje nustatyta, kad ieškovė, nesutikdama su atleidimu iš darbo, į teismą su ieškiniu pirmą kartą kreipėsi 2017 m. liepos 17 d., į darbo ginčų komisiją su prašymu kreipėsi 2017 m. liepos 18 d., t. y. po 2016 m. DK įsigaliojimo. Dėl to konstatuotina, kad šis darbo ginčas turėjo būti nagrinėjamas pagal 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK procesines nuostatas, pagal kurias tokio darbo ginčo nagrinėjimui nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, jo nagrinėjimas (sprendimas) priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai ir dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo darbo ginčo šalis turi kreiptis į darbo ginčų komisiją (2016 m. DK 220 straipsnio 1 dalis).

69. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje 2016 m. DK 217 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančių organų kompetenciją, 3 dalyje (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija) nustatyta, kad darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos.

70. Kasacinio teismo konstatuota, kad DK 217 straipsnio 3 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog tiek darbo ginčų komisija, tiek ir teismas, veikdami pagal jiems DK 217 straipsniu nustatytą kompetenciją, neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti šios darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo iš antrosios ginčo šalies, nepaisant to, kam – darbo ginčų komisijai ar teismui – prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo yra pareiškiamas, nes tokia teise šie darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantys organai įstatymų leidėjo valia nedisponuoja; ši teisės norma vienodai taikytina tiek tuo atveju, kai darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimas užbaigiamas darbo ginčų komisijoje, tiek ir tuo atveju, kai tokio pobūdžio darbo ginčas, išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą. Besikreipusi į darbo ginčų komisiją ir šiai nagrinėjant darbo ginčą dėl teisės šalis gali naudotis advokato paslaugomis, tačiau, vadovaujantis DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, negali tikėtis turėtų išlaidų šioms paslaugoms atlyginimo priteisimo iš antrosios šalies ir turi prisiimti pasekmes dėl ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje savo turėtų bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018, 31, 32 punktai).

71. Šioje byloje nustatyta, kad, ieškovei pagal teismo nutartį kreipusis dėl ginčo išnagrinėjimo į darbo ginčų komisiją, abi šalys turėjo išlaidų, susijusių su ginčo nagrinėjimu darbo ginčų komisijoje, t. y. ieškovė turėjo 300 Eur tokių išlaidų, o atsakovas – 999,91 Eur. Darbo ginčų komisija 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą (žr. šios nutarties 39 punktą). Ginčą nagrinėjant teisme abi šalys prašė teismo priteisti darbo ginčų komisijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės prašymą tenkino iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas taip pat iš dalies tenkino ir tokį atsakovo prašymą.

72. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė 2016 m. DK 217 straipsnio 3 dalį. Atsakovo teigimu, kadangi ieškovės išlaidos darbo ginčų komisijoje buvo patirtos jau galiojant naujajam DK, teismai nepagrįstai priteisė šių išlaidų atlyginimą iš atsakovo.

73. Teisėjų kolegija šiuos teisinius kasacinio skundo argumentus pripažįsta patenkančiais į bylos nagrinėjimo ribas (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir pagrįstais. Remiantis tuo, kas nurodyta šios nutarties 68, 70 punktuose, konstatuotina, kad, ieškovei į darbo ginčų komisiją kreipusis jau galiojant 2016 m. DK, dėl komisijoje ginčo šalių patirtų išlaidų atlyginimo taikytina 2016 m. DK 217 straipsnio 3 dalis ir, ją taikant, šalių komisijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas joms negali būti priteisiamas. Taip pat konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai, skundžiamais procesiniais sprendimais šalims priteisdami šių darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimą, netinkamai taikė 2016 m. DK 217 straipsnio 3 dalį. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, taigi ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria šis teismas iš dalies tenkino atsakovo prašymą priteisti darbo ginčų komisijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Spręstina, kad nustatytas netinkamas teisės taikymas yra pagrindas naikinti skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis šalims priteistas darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus, šalių prašymai priteisti darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimą yra netenkintini (2016 m. DK 217 straipsnio 3 dalis, CPK 359 straipsnio 4 dalis).

74. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos vienodos teismų praktikos formavimui ir skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl sprendimo vykdymo atgręžimo

75. CPK 762 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine ar kasacine tvarka, savo nutartimi galutinai išsprendžia ginčą dėl teisės arba nutraukia bylą, arba palieka ieškinį nenagrinėtą, jis privalo išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, išskyrus atvejus, kai pagal byloje esančią medžiagą išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka nėra galimybės; tokiu atveju šis klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus sprendimą bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo, atgręžti įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų.

76. Atsakovas kasaciniu skundu prašo išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą ir jam iš ieškovės priteisti jo ieškovei sumokėtas sumas: 12 456,46 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų bei 1149,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsakovas nurodo, kad yra įvykdęs skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Prie kasacinio skundo kaip priedas pridėtas 2018 m. rugsėjo 27 d. mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad atsakovas ieškovei sumokėjo 13 605,96 Eur, mokėjimo paskirtis – pagal teismo sprendimą.

77. Sprendžiant, ar byloje gali būti atliktas sprendimo įvykdymo atgręžimas, ar taikytini atgręžimo ribojimai, visų pirma svarbu kvalifikuoti teismo sprendimu, kuris vėliau panaikintas apeliacine ar kasacine tvarka, ieškovo naudai priteistų ir išieškotų išmokų pobūdį (ar tai yra darbo užmokestis, ar darbo užmokesčiui prilyginta išmoka, ar kitokio pobūdžio išmoka), nes nuo jų pobūdžio priklauso sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymo sąlygos ir atgręžimo galimybė.

78. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis, ieškovės atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu ir pritaikius DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, jos naudai priteista ir išieškota vidutinis darbo užmokestis (795,15 Eur per mėnesį) nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, penkių ieškovės vidutinių mėnesio darbo užmokesčių dydžio išeitinė kompensacija, taip pat jos naudai priteista ir išieškota 849,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškovės naudai priteista ir išieškota 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, įvykdymo atgręžimo.

79. Dėl priteisto ir išieškoto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo įvykdymo atgręžimo ribojimai įstatymuose nėra nustatyti, taigi dėl jų sprendimo ir nutarties įvykdymo atgręžimas yra galimas.

80. Sprendžiant dėl kitų dviejų priteistų ir išieškotų išmokų – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės kompensacijos (išmokos) – įvykdymo atgręžimo vertintinas jų pobūdis, t. y. ar tai darbo užmokestis, ar darbo užmokesčiui prilyginta išmoka, ar kitokio pobūdžio išmoka.

81. Teisinis prievolės dėl ieškovei priteistų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės išmokos (kompensacijos) atsiradimo pagrindas yra teismo sprendimas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikyti DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą.

82. Pagal DK 186 straipsnį darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (1 dalis); darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (2 dalis).

83. Atsižvelgiant į tai spręstina, kad aptariamos dvi išmokos (šios nutarties 80 punktas) nėra darbo užmokestis.

84. Galiojančiuose teisės aktuose yra pateikiama tik sąvokos „darbo užmokestis“ samprata (DK 186 straipsnis), o sąvokos „darbo užmokesčiui prilygintos išmokos“ samprata nėra pateikta (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-313/2015). Teisės aktuose nesant pateiktos sąvokos „darbo užmokesčiui prilygintos išmokos“ sampratos, šios sąvokos turinys aiškintinas nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, remiantis sisteminiu DK normų aiškinimu bei atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamoje praktikoje konkrečiose bylose pateiktus jos turinio aiškinimus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis darbo užmokesčio požymis – jis mokamas už atliktą darbą pagal jo kiekį ir kokybę.

85. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: darbo užmokesčiui gali būti prilyginamos tokios išmokos, į kurias darbuotojas įgyja teisę dėl atlikto darbo, o ne tokios, į kurias įgyja teisę dėl darbdavio padaryto pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327/2014">3K-3-327/2014</a>); vertinant darbo užmokesčio tikslą atlyginti darbuotojui už jo pasiektą kiekybinį ir kokybinį darbo rezultatą manytina, jog kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nors ir nėra darbo užmokestis už pasiektą konkretų rezultatą ir dirbtą tam tikrą laiko tarpą, tačiau gali būti priskiriama darbo užmokesčiui prilygintoms išmokoms kaip atlygis už darbą poilsiui skirtu laiku, t. y. asmuo, gaunantis kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, už tam tikrą išdirbtą laiką gauna ir darbo užmokestį, ir kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-313/2015).

86. Kasacinio teismo konstatuota, kad DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodyta išmoka – vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką – pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzgtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-278-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-278-701/2016">3K-3-278-701/2016</a>, 24 punktas).

87. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, įvertinusi DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytos išmokos – išeitinės išmokos (kompensacijos) – mokėjimo teisinį pagrindą, paskirtį, tai, kad teisė į šią išmoką nėra įgyjama už darbą, konstatuoja, jog aptariama išmoka pagal savo pobūdį kvalifikuotina kaip išmoka, kuri nėra prilyginta darbo užmokesčiui.

88. Remiantis tuo, kas nurodyta šios nutarties 79, 86, 87 punktuose, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalių dėl ieškovei priteistų ir sumokėtų (išieškotų) išmokų įvykdymo atgręžimas yra galimas. Dėl to, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, atsakovo prašymas dėl įvykdymo atgręžimo tenkintinas, nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalių įvykdymas atgręžtinas, atsakovui iš ieškovės priteistina šios pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą gauta 13 305,96 Eur suma bei pagal apeliacinės instancijos teismo nutartį gauta 300 Eur suma, t. y. iš viso 13 605,96 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

89. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

90. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnyje įtvirtinta, kad: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis).

91. Atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 1560,70 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimo, nurodė, kad jos patirtos už atsiliepimo į ieškinį parengimą, dviejų prašymų teismui parengimą ir pasirengimą bei atstovavimą trijuose teismo posėdžiuose, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Šis atsakovo prašymas, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis, tenkintinas iš dalies. Atsakovės advokato parengtame 2017 m. rugsėjo 18 d. paslaugų perdavimo akte nurodyta, kad atsiliepimo į ieškinį rengimo kaina yra 89,96 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijų 7, 8.2 punktuose nustatyto dydžio. Už dviejų prašymų teismui parengimą pagal Rekomendacijų 7, 8.17 punktus maksimali priteistina suma sudaro 164,04 Eur. Iš byloje pateiktų atsakovo advokato surašytų dokumentų matyti, kad juose nėra nurodytas konkretus advokato pasirengimo atstovauti teismo posėdžiuose laikas, o nurodytas bendras pasirengimo ir atstovavimo teisme laikas. Šie dokumentai advokato surašyti dar iki įvykstant teismo posėdžiams, t. y. juose nėra nurodyta reali teismo posėdžių trukmė. Pagal šių dokumentų duomenis nėra galimybės nustatyti advokato pasirengimo teismo posėdžiams laiko trukmės, tuo tarpu pagal Rekomendacijų 9 punktą teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis, minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 minučių ir daugiau laikoma kaip valanda. Nesant galimybės nustatyti advokato pasirengimo teismo posėdžiams laiko trukmės ir pagal tai, taikant Rekomendacijų 7, 8.20, 9 punktus, apskaičiuoti maksimaliai galimą priteisti atlyginimo už tokias paslaugas dydį, atsakovo prašymas priteisti išlaidų atlyginimą už advokato pasirengimą atstovauti teismo posėdžiuose netenkintinas. Trys teismo posėdžiai, kuriuose atsakovui atstovavo advokatas, suapvalinus jų minutėmis skaičiuojamą laiką, atitinkamai truko vieną valandą, septynias valandas ir vieną valandą. Pagal Rekomendacijų 7, 8.19, 9 punktus už advokato atstovavimą šiuose posėdžiuose maksimali priteistina suma sudaro 735,52 Eur. Dėl to, iš dalies tenkinant atsakovo prašymą, jam iš ieškovės priteistinas 989,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

92. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme turėjo šias išlaidas: už apeliacinį skundą sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį; už apeliacinio skundo parengimą turėjo 1304,30 Eur išlaidų advokato pagalbai. Prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai byloje pateikti. Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai atlyginimo suma neviršija Rekomendacijų 7, 8.10 punktuose nustatyto dydžio. Atsakovui iš ieškovės priteistinas 1379,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

93. Tenkinant atsakovo kasacinį skundą, jam iš ieškovės priteistinas kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

94. Atsakovas prašo iš ieškovės priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jis už kasacinį skundą sumokėjo 355 Eur žyminį mokestį, taip pat pateikė įrodymus, kad turėjo 1149,58 Eur išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo parengimą. Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai atlyginimo suma neviršija Rekomendacijų 7, 8.13 punktuose nustatyto dydžio. Atsakovo prašymas tenkintinas ir jam iš ieškovės priteistinas 1504,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

95. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 8,02 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Tenkinant atsakovo kasacinį skundą šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Utenos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį.

Priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centrui (j. a. k. 155936756) 989,52 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 52 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centrui (j. a. k. 155936756) 1379,30 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt devynis Eur 30 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Atgręžti panaikintų Utenos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimo bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties įvykdymą ir iš ieškovės V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovui VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centrui (j. a. k. 155936756) 13 605,96 Eur (trylika tūkstančių šešis šimtus penkis Eur 96 ct).

Priteisti iš ieškovės V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centrui (j. a. k. 155936756) 1504,58 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturis Eur 58 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,02 Eur (aštuonis Eur 2 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis