Civilinė byla Nr. e3K-3-88-248/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00154-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.4.1; 3.3.4.2.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, J. V., I. P. dėl administracinių aktų bei paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo; tretieji asmenys notarė V. Z., M. K., A. R., V. B., I. B., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, aiškinimo ir taikymo.
2. Atsakovė I. P., remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-4091-115/2011; panaikinti joje priimtų teismų procesinių sprendimų dalis, susijusias su 0,0499 ha dalimi namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo žemės sklypas); prokuroro ieškinio dalį atmesti; kitą sprendimų dalį palikti nepakeistą.
3. Civilinė byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, užbaigta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimas. Šiuo sprendimu tenkinus ieškinį panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimai M. R. vardu atkurti nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,0498 ha dalį ginčo žemės sklypo, atsakovei I. P. – perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,0499 ha ginčo žemės sklypo, sprendimas dėl ginčo žemės sklypo ribų ir ploto tvirtinimo, paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas; atsakovė J. V. įpareigota grąžinti Lietuvos Respublikos valstybei 0,0498 ha dalį, atsakovė I. P. – 0,0499 ha dalį ginčo žemės sklypo.
4. Atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 181 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas) patvirtinti valstybinės reikšmės miško plotai Vilniaus mieste. Iš Nutarimo priedo – valstybinės reikšmės miško ploto schemos – matyti, kad ginčo žemės sklype nėra valstybinės reikšmės miško. Atsižvelgiant į tai, atsakovės nuomone, bylą nagrinėjusių teismų sprendimą lėmusios išvados, kad į ginčo žemės sklypo plotą pateko valstybinės reikšmės miško plotas, neturi teisinio pagrindo. Ši aplinkybė paaiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus Nutarimą, tačiau ji egzistavo ir bylos nagrinėjimo metu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 8 d. nutartimi netenkino atsakovės prašymo atnaujinti procesą.
6. Teismas nustatė, kad prašomą atnaujinti bylą nagrinėję teismai, spręsdami ieškinio pagrįstumo klausimą, kaip vieną iš esminių bylos aplinkybių vertino tai, ar ginčo žemės sklype yra valstybinės reikšmės miško plotas (ar jo nėra). Remdamiesi Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. sausio 17 d. raštu ir prie jo pateiktu šios tarnybos atlikto Lietuvos Respublikos valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktu, archyviniais Valakupių girininkijos duomenimis, liudytojo L. D. parodymais, ginčo žemės sklypo nuotraukomis ir kitais bylos duomenimis, teismai sprendė, kad ginčo žemės sklype yra dalis miško, t. y. 0,05 ha plotas, apaugęs pušimis, kuris sudaro vientisą miško masyvą su Vilniaus miesto miškų Valakupių girininkijos 1 kvartalu bei atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Įvertinę tai, kad ginčo žemės sklypas, kuriame yra miško plotas, yra Vilniaus miesto ribose, teismai konstatavo, jog tokiu atveju šis miško plotas pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, kuris priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise, ir nuosavybės teisė natūra į tokį objektą negali būti atkuriama. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai nurodė, kad miestų miškai vien pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, nepaisant to, ar formaliai yra priskirti valstybinės reikšmės miškams. Teismas konstatavo, kad bylą nagrinėjusių teismų išvadą dėl valstybinės reikšmės miško ploto buvimo ginčo žemės sklype suponavo byloje nustatytos aplinkybės dėl faktinio (realaus) miško buvimo jame bei sklypo priskyrimo atitinkamai teritorijai (t. y. Vilniaus miestui) ieškiniu ginčijamų sprendimų priėmimo momentu, iš esmės neatsižvelgiant į aplinkybę, ar šis miško plotas formaliai yra (nėra) Lietuvos Respublikos Vyriausybės priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, atsakovės nurodoma aplinkybė, kad pagal Nutarimo priedą ginčo žemės sklype nėra valstybinės reikšmės miško, vertintina kaip neturinti esminės reikšmės bylai. Nutarimas įtvirtina tik formaliai šiuo metu esančią ginčo žemės sklypo situaciją, tačiau nepaneigia ginčui aktualiu laikotarpiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių dėl miško dalies sklype, kuris priskirtinas Vilniaus miestui, buvimo.
7. Be to, atsakovė jau bylos nagrinėjimo teisme metu kaip vieną iš argumentų, patvirtinančių ieškinio reikalavimų nepagrįstumą, nurodė aplinkybę, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ginčui aktualus sklypo plotas nebuvo priskirtas prie valstybinės reikšmės miško, taigi, akivaizdu, jog bylos nagrinėjimo metu ši aplinkybė atsakovei buvo žinoma, į ją buvo atsižvelgta bei dėl jos pasisakyta.
8. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės I. P. atskirąjį skundą, 2018 m. spalio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
9. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
10. Kasaciniu skundu atsakovė I. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį; atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-4091-115/2011. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas įpareigoja teismą motyvuoti savo sprendimą (nutartį). Prašymą atnaujinti procesą nagrinėję teismai to nepadarė. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnis nustato, kad valstybė išperka miškus, kurių plotus tvirtina Vyriausybė. Tvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotus yra išimtinė Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija. Vyriausybės nutarimu patvirtinti žemės plotai yra negrąžinami. Kiti žemės plotai turi būti grąžinami pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą. Byloje nustatyta, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypo dalis, nebuvo įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“. Teisės normos nenustato galimybės pripažinti teritoriją valstybinės reikšmės mišku nesant atitinkamo Vyriausybės nutarimo. Atsakovė nekvestionuoja išnagrinėtos bylos išvadų, padarytų Valstybinės miškų tarnybos raštų ir darbuotojų parodymų pagrindu, jos manymu, į išnagrinėtos bylos įrodinėjimo dalyką patenka miško (ne)buvimas ginčo žemės sklypo dalyje. Įrodinėjant konkrečios bylos aplinkybes būtina naudoti įstatymų tiesiogiai nurodytas įrodinėjimo priemones. 2015–2018 m. buvo atlikta Vilniaus miesto miškų inventorizacija, jos metu buvo nustatyti aktualūs faktiniai duomenys apie mišką ir, inventorizacijos rezultatus patvirtinus Nutarimu (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytas įrodymas), paaiškėjo, kad atsakovei suformuotas ir grąžintas namų valdos žemės sklypas nepatenka į valstybinės reikšmės miško plotą, todėl jis turėjo būti grąžintas buvusiam savininkui. Teismai, pripažinę, kad Nutarimas jokios įrodomosios reikšmės neturi, pažeidė CPK 263 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
10.2. Teismas neįvertino žemės plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškui procedūros esmės. Ši procedūra nėra vienkartinė, įtvirtinanti esamą faktinę situaciją, miško plotų pasikeitimas yra natūralus nenutrūkstamas procesas. Pokyčiai fiksuojami tvirtinant atnaujintas miško plotų schemas Vyriausybės nutarimais. Aplinkybė, kad atsakovės valdomas žemės sklypas nepatenka į miško plotą, egzistavo bylos nagrinėjimo metu, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka pasitvirtino tik priėmus Nutarimą.
10.3. Išnagrinėjus bylą, Valstybinė miškų tarnyba turėjo teisę ir pareigą eilinį kartą atlikdama sklypų inventorizaciją ir tikslindama miškų plotus Vilniaus mieste įtraukti dalį ginčo žemės sklypo į valstybinės reikšmės miško plotą. Tai nebuvo daroma, atsakovei nebuvo išmokėta kompensacija už dalį ginčo žemės sklypo, jo dalis liko areštuota. Skundžiamomis teismų nutartimis iš esmės atsisakyta vykdyti teisingumą sudėtingoje teisinėje situacijoje, sukurta jokių teisės normų neatitinkanti situacija, kai dalis ginčo žemės sklypo priklauso Lietuvos Respublikai, neturinčiai jame statinių. Ginčo žemės sklypu negali būti disponuojama dėl pritaikytų areštų.
10.4. Atsakovės sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nėra kvestionuojamas. Tačiau jai tenka visa sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo našta. Nuosavybės teisės buvo atkurtos 2000 m., dalis ginčo žemės sklypo areštuota nuo 2011 m. Atsakovei procese, kurį prašoma atnaujinti, nebuvo priteista jokia kompensacija už paimtą žemę. Nagrinėjamai bylai reikšmingi teisingo atlyginimo už valstybei grąžinamą turtą dydžio nustatymo principai, išdėstyti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, kuriame EŽTT pažymėjo, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos. Atsakovės turto teisinė padėtis akivaizdžiai prieštarauja formuojamai EŽTT praktikai.
11. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Nutarimas negali būti vertinamas kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti procesą. Ir pareiškėjai, ir teismams, nagrinėjusiems prašomą atnaujinti civilinę bylą, buvo žinoma, kad miškas, patenkantis į ginčo žemės sklypą, formaliai nėra priskirtas valstybinės reikšmės miškui. Išvadą, kad minėtame sklype yra valstybinės reikšmės miškas, teismai padarė vadovaudamiesi kitais kriterijais – faktiniu miško egzistavimu Vilniaus miesto teritorijoje. Tokioms teismų išvadoms aktuali buvo faktinė situacija dėl miško buvimo ginčo žemės sklype ginčijamų administracinių aktų ir teismų sprendimų priėmimo metu. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad, nagrinėjant prašomą atnaujinti civilinę bylą, buvo neteisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, netinkamai taikytos teisės normos, dėl ko priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir procesas turi būti atnaujintas.
11.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta principinė nuostata, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios. Proceso atnaujinimas šioje byloje prieštarautų šiai nuostatai ir sukurtų precedento neturintį atvejį, kai, priėmus teisės aktų pakeitimus, palankius vienai šaliai, pastaroji kreipiasi dėl proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tai reikštų, kad kiekvienas faktinės situacijos pasikeitimas sudarytų teisinį pagrindą peržiūrėti ankstesnius teismų sprendimus pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu.
11.3. Skundo argumentai dėl ginčo žemės sklypo arešto nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Tai, kad teismai neišsprendė atlyginimo už paimtą nuosavybę klausimo viename procese, nereiškia, jog pareiškėja prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
12. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Atsakovė I. P. nepateikė jokių įrodymų, kad panaikintų administracinių aktų priėmimo metu ginčo žemės sklype nebuvo valstybinės reikšmės miško. Teritorija, į kurią patenka ginčo žemės sklypas, yra miesto teritorijoje ir atitinka miškui keliamus reikalavimus.
12.2. Nutarimas yra priimtas 2018 m., t. y. aplinkybė, kad ginčo žemės sklype nėra valstybinės reikšmės miško, nebuvo žinoma bylos nagrinėjimo metu, todėl, remiantis principu lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), nėra pagrindo atnaujinti proceso, nes tai reikštų, kad teisės aktas turėtų būti taikomas atgaline data.
12.3. Teismai valstybinės reikšmės miško egzistavimo faktą ginčo žemės sklype konstatavo įvertinę faktinę ginčo žemės sklypo padėtį bylos nagrinėjimo metu. Nutarimas nepaneigia ginčo metu buvusios situacijos sklype ir negali būti pripažintas naujai paaiškėjusia aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
13. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo priimti sprendimą atsižvelgiant į šiame atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Kadangi Nutarimas priimtas tik 2018 m. vasario 21 d., tai apie jame įtvirtintą valstybinės reikšmės miško plotų situaciją bylos nagrinėjimo metu negalėjo būti žinoma. Tačiau šiuo atveju turėtų būti įvertinama ir kita proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu sąlyga – ar šių aplinkybių žinojimas ginčo nagrinėjimo metu būtų lėmęs kitokio teismo sprendimo priėmimą. Pagal naujausius duomenis, į ginčo žemės sklypą valstybinės reikšmės miškas nepatenka.
13.2. Kompetentingos valstybės institucijos priimtas aktas laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnis).
13.3. Teismui, sprendžiančiam proceso atnaujinimo šioje byloje klausimą, privalu įvertinti Nutarimo turinį, juo patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą ir kitas nurodomas aplinkybes bei nustatyti šių naujai paaiškėjusių aplinkybių santykį su jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kurio atžvilgiu prašoma atnaujinti procesą, konstatuotomis aplinkybėmis.
14. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Aplinkos ministerija prašo skundžiamas nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Tiek bylos nagrinėjimo, tiek šiuo metu ginčo teritorija buvo ir yra valstybinės reikšmės miškas ne dėl to, kad teritorija priskirta valstybinės reikšmės miškams Nutarimu, o dėl to, kad ji atitinka miškui keliamus reikalavimus, buvo ir yra mieste, todėl pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą yra valstybinės reikšmės miškas, kuris išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Aplinkybė, kad ginčo teritorija Vyriausybės nutarimu nebuvo priskirta valstybinės reikšmės miškams, egzistavo bylos nagrinėjimo metu ir apie šią aplinkybę atsakovė I. P. žinojo bei pasisakė bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime (byla Nr. 44/04-10/06) konstatavo, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.
14.2. Skundo argumentai dėl ginčo žemės sklypo arešto nesusiję su bylos dėl proceso atnaujinimo dalyku. Šis klausimas spręstinas ne taikant proceso atnaujinimo institutą, o teikiant prašymą Vilniaus apygardos teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, remiantis CPK 150 straipsnio 3 dalimi.
14.3. Tai, kad teismai atlyginimo už paimtą valstybinės reikšmės mišką klausimo neišsprendė viename procese, nereiškia, jog atsakovė prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (teisingą atlyginimą).
14.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutarties priėmimo praėjo daugiau nei 5 metai, o CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti tenkinamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip 5 metai.
14.5. Kasaciniame skunde nenurodoma, nuo kokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl proceso atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo tariamai nukrypo teismai, nutartimis atsisakydami atnaujinti procesą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl proceso atnaujinimo instituto paskirties ir taikymo
15. Proceso atnaujinimo institutas taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais, t. y. instancinės patikros tvarka, kadangi tam jau nebėra procesinės galimybės, arba šia tvarka naudojantis atitinkamų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių ištaisyti nepavyko. Teismų praktikoje pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas nėra nauja ar papildoma bylos nagrinėjimo stadija, bet ekstraordinarus būdas, leidžiantis atnaujinus procesą bylą išnagrinėti pakartotinai atitinkamos instancijos teisme ta apimtimi, kurią nustato proceso atnaujinimo pagrindas. Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2011; kt.). Teismas, vykdydamas pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekdamas pagrindinių civilinio proceso tikslų – greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), atsižvelgdamas į proceso atnaujinimo paskirtį, turi tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų atnaujinti procesą buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016 18, 19 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
16. Panašiai šio instituto paskirtis aiškinama ir EŽTT jurisprudencijoje: joje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje S. Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje S. prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje V. prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018, 25 punktas).
17. Kita vertus, teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., EŽTT 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją; 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2014; 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 43 punktą).
18. Be to, proceso atnaujinimas kaip ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė taikomas tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka, jis galimas tik esant įstatyme įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra įtvirtintas CPK 366 straipsnio 1 dalyje.
Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių kaip pagrindo atnaujinti procesą
19. Asmuo, besikreipiantis su prašymu atnaujinti procesą, privalo įrodyti esant bent vieną CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, t. y. nurodyti aplinkybę, kuri turėtų esminę reikšmę bylai ir būtų neatskiriamai susijusi su išnagrinėto ginčo pagrindu ir dalyku, nes tik taip būtų užtikrintas šio proceso instituto tikslas ir reikšmė. Tokiam asmeniui tenka pareiga tinkamai apibūdinti ir įrodyti proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą, o teisiškai šias aplinkybes kvalifikuoja teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013).
20. Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu – kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015; 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau nurodytus kriterijus (CPK 369 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015).
21. Nagrinėjamoje byloje prašymą atnaujinti procesą pateikusi atsakovė kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodė tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 21 d. Nutarimu yra patvirtinti valstybinės reikšmės miško plotai Vilniaus mieste, ir pagal Nutarimo priedą – valstybinės reikšmės miško ploto schemą – ginčo žemės sklype, į kurį atsakovei teismų sprendimais buvo panaikintas nuosavybės teisių atkūrimas, nėra valstybinės reikšmės miško.
22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Miškų įstatyme nuo pat jo priėmimo 1994 m. lapkričio 22 d., taip pat ir nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti, inter alia (be kita ko), miestų miškams (Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punktas). Ši nuostata išliko ir vėlesnėje (2001 m. balandžio 10 d.) įstatymo redakcijoje, t. y. 4 straipsnio 4 dalyje, inter alia, nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai ir kad valstybinės reikšmės miškai – tai „<...> 2) miestų miškai; <...> 6) kiti miškai, Vyriausybės nutarimu priskirti valstybinės reikšmės miškams“. Nuostata, kad miestų miškai priskiriami valstybinės reikšmės miškams, įtvirtinta ir dabartinėje Miškų įstatymo redakcijoje.
23. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias Miškų įstatymo nuostatas, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime nurodė, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Tai reiškia, kad miestų miškai, nepriklausomai nuo jų formalaus priskyrimo šiems miškams, yra išimtinė valstybės nuosavybė ir negali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Paminėtina, kad Konstitucinio Teismo nutarime kartu su Miškų įstatymu vertintos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, susijusios su nuosavybės teisių (ne)atkūrimu į valstybinės reikšmės miškus.
24. Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismų nustatyta, kad ginčo žemės sklypas pagal savo lokalizaciją yra miesto teritorijai priskirtoje žemėje. Sklypo dalis – 0,05 ha – apaugusi medžiais. Įvertinus faktinius duomenis (plačiau žr. nutarties 6 punktą) konstatuota, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus kriterijus ši ginčo žemės sklypo dalis laikytina mišku.
25. Pažymėtina, kad ir tuomet, kai buvo nagrinėjama byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ginčo žemės sklypas (jo dalis) tuo metu galiojusiu Vyriausybės nutarimu (jo priedu) taip pat nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Ginčo žemės sklypo dalis, remiantis prieš tai nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktu išaiškinimu, pripažinta miesto mišku ne pagal formalųjį jo (ne)priskyrimą valstybinės reikšmės miškams Vyriausybės nutarimu, o pagal faktinę situaciją ir atitiktį miško sampratai, pateiktai Miškų įstatyme. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti esminę atsakovės nurodomos aplinkybės reikšmę išnagrinėtai bylai. Prašymą atnaujinti procesą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad naujos valstybinės reikšmės miško ploto schemos patvirtinimas Vyriausybės nutarimu nelaikytinas naujai paaiškėjusia aplinkybe, galinčia lemti kitokio teismo sprendimo byloje priėmimą.
26. Be to, atsakovė savo prašymu atnaujinti procesą iš esmės siūlo atnaujinus procesą ir nagrinėjant bylą iš naujo vertinti įrodymus (duomenis, esančius Vyriausybės 2018 m. vasario 21 d. nutarime), kurių nebuvo nagrinėjant bylą.
27. Kaip nurodyta nutarties 20 punkte, prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės turi atitikti visus požymius, būdingus naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Priešingu atveju jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pripažįsta teisinga proceso atnaujinimo klausimą sprendusių teismų išvadą, kad prašymą atnaujinti procesą pateikusios atsakovės nurodomos aplinkybės nepagrindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo.
28. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad dėl valdžios institucijų kaltės padarytos klaidos neturėtų būti taisomos piliečių sąskaita ir kad jų patirti nuostoliai turi būti kompensuoti. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad prašymą atnaujinti procesą pateikusios atsakovės teisės turi būti ginamos, iš naujo sprendžiant prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Šie klausimai turi būti sprendžiami administracine tvarka, o dėl valstybės institucijų neveikimo – kreipiantis į teismą. Tačiau šie kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą dėl, prašymą atnaujinti procesą pateikusios atsakovės manymu, naujai paaiškėjusios aplinkybės.
29. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad prašymą atnaujinti procesą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė proceso atnaujinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių reglamentuojančias teisės normas, ir atmeta kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
30. Kasacinis teismas patyrė 38,55 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos valstybei iš kasacinį skundą pateikusios atsakovės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš I. P. (duomenys neskelbtini) 38,55 Eur (trisdešimt aštuonis Eur 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
