Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-50-1073/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51670-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1;
2.1.8; 2.1.15.1.1; 2.1.15.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko, Birutės Janavičiūtės, Artūro Ridiko, Sigitos Rudėnaitės, Algirdo Taminsko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
vertėjaujant Joanai Rudzianec,
dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,
A. K., jo atstovei advokatei Karinai Račkauskienei,
nukentėjusiesiems N. P. ir A. P., jų atstovui advokatui Viliui Žilioniui,
nuteistiesiems S. L. ir V. L.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio dalis, kuria S. L. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį, ir ji pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, per šį laikotarpį įpareigojant S. L. tęsti darbą bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis, kuria N. P. civilinio ieškinio dalis dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo grąžinant butą natūra palikta nenagrinėta, o dėl 12 303 Eur turtinės žalos atlyginimo atmesta, ir priimtas naujas sprendimas.
N. P. civilinio ieškinio dalis dėl 12 303 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta.
Priteistas natūra N. P. butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl N. P. priteisto neturtinės žalos atlyginimo ir nustatyta, kad N. P. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintina iš dalies, priteisiant N. P. solidariai iš V. L. ir S. L. 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalintas V. L. paskirtas įpareigojimas užsiregistruoti darbo biržoje.
Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl V. L. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo išdirbti 80 valandų nemokamų darbų termino ir nustatyta, kad V. L. per pirmus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metus turi išdirbti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams, jos vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per pirmus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metus išdirbti 80 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
S. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
N. P. civilinio ieškinio dalis dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo grąžinant butą natūra palikta nenagrinėta.
N. P. civilinio ieškinio dalis dėl 12 303 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo atmesta.
N. P. civilinio ieškinio dalis dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo tenkinta iš dalies ir iš V. L. priteista nukentėjusiajai N. P. 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, kasatoriaus A. K. ir jo atstovės advokatės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų N. P. ir A. P. ir jų atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. L. ir V. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaulės būdu užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, V. L. 2001 m. birželio 15 d. suteikus nukentėjusiajai N. P. 24 000 Lt (6950,88 Eur) dydžio paskolą šešių mėnesių terminui ir siekiant užtikrinti paskolos grąžinimą, V. L., piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios N. P. pasitikėjimu, įtikino pastarąją vietoj buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklausančio bendrąja jungtine nuosavybe N. P. ir jos sutuoktiniui A. P., įkeitimo sutarties sudaryti apsimestinę šio buto pirkimo–pardavimo sutartį bei, 2001 m. birželio 15 d. V. L. organizavus minėtos sutarties sudarymą tarp S. L. ir N. P., ji (S. L.) Vilniaus miesto 15-ajame notarų biure, esančiame Tuskulėnų g. 1C-13, Vilniuje, pasirašė šią sutartį su N. P., kurią V. L. įtikino, kad, jai grąžinus 24 000 Lt (6950,88 Eur) paskolą, ši buto pirkimo–pardavimo sutartis bus nutraukta. 2001 m. birželio 25 d. V. L., veikdamas pagal S. L. įgaliojimą, minėtą apsimestinę buto pirkimo–pardavimo sutartį pateikė VĮ Registrų centrui ir įregistravo šį butą nuosavybės teise S. L. vardu. N. P. 2001 m. gruodžio 17 d. grąžinus 24 000 Lt (6950,88 Eur) dydžio paskolą, ji, veikdama kartu su V. L., 2001 m. birželio 15 d. buto, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo–pardavimo sutarties nenutraukė, apie tai nepranešdama N. P. ir A. P., ir tokiu būdu apgaule, pasinaudodama N. P. ir A. P. teisiniu neišprusimu, neteisėtai, neatlygintinai užvaldė jų turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2012 m. gruodžio 17 d., N. P. ir A. P. nedalyvaujant bei nežinant, V. L. sudarius paskolos sutartį dėl 30 000 Lt (8688,60 Eur) dydžio paskolos su O. S. trijų mėnesių terminui, ji kartu su V. L. Vilniaus miesto 26-ajame notarų biure, esančiame Konstitucijos pr. 7, Vilniuje, paskolos grąžinimui užtikrinti įkeitė (sudarė sutartinės hipotekos sutartį) O. S. jiems nuosavybės teise nepriklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, trijų mėnesių terminui (iki 2013 m. kovo 18 d.). V. L. negrąžinus 30 000 Lt (8688,60 Eur) paskolos O. S., įkeistas butas 2016 m. balandžio 8 d. parduotas iš varžytynių. Tokiu būdu S. L. bendrais su V. L. veiksmais apgaulės būdu užvaldė N. P. ir A. P. 27 700 Eur vidutinės rinkos vertės butą, taip padarydami didelę turtinę žalą N. P. ir A. P..
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo V. L. ir prokurorės L. F. apeliacinius skundus, juos tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios ieškinio dalį dėl patirtų išlaidų atlyginimo atmetė, o dalį dėl buto priteisimo natūra paliko nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, butas, kurį dėl V. L. ir S. L. nusikalstamų veiksmų prarado nukentėjusieji, turi būti grąžintas jiems natūra. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tokių įgaliojimų baudžiamajame procese bylą nagrinėjantis teismas neturi, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad kiti daiktai (šiuo konkrečiu atveju – butas) grąžinami teisėtiems savininkams. Taip pat apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad dabartinis buto savininkas A. K. turi teisę savo pažeistus interesus ginti civilinio proceso tvarka, atkreipė dėmesį į tai, jog A. K. įgydamas nukentėjusiųjų turtą iš varžytynių žinojo ir suprato, kad dėl buto vyko ginčas teisme. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ši civilinio ieškinio dalis (dėl buto priteisimo natūra) tenkintina.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu A. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta iš dalies patenkinti N. P. civilinį ieškinį ir priteisti jai natūra butą, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Nagrinėjamu atveju buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, nes apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinį ieškinį, pažeidė BPK 94, 109, 110 ir 111 straipsnių, reglamentuojančių civilinio ieškinio ir civilinio ieškovo bei atsakovo baudžiamojoje byloje statusą, bei BPK 113 straipsnio, reglamentuojančio civilinio ieškinio nagrinėjimo tvarką, nuostatas.
3.2. Butą įsigijo sąžiningai iš viešųjų varžytynių 2016 m. balandžio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0012/15/00423 pagrindu. Nei šioje, nei kitose bylose nebuvo nuginčytas 2012 m. gruodžio 17 d. hipotekos sandoris ar 2016 m. balandžio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0012/15/00423. Taip pat byloje ne tik kad nebuvo nagrinėjamas jo (A. K.) sąžiningumo (nesąžiningumo) klausimas, tačiau jis apskritai nebuvo įtrauktas į bylą kaip civilinis atsakovas ir byloje nedalyvavo, todėl buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 37 straipsnio nuostata, nes jis turėjo akivaizdų teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Neįtraukus jo į bylą, kurioje buvo sprendžiamas teisėtai įsigyto buto nusavinimo (konfiskavimo) klausimas, akivaizdžiai buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat teisė būti išklausytam ir pristatyti savo poziciją byloje, išsakyti savo faktinius ir teisinius argumentus dėl civilinio ieškinio dalyko ir teikti joje įrodymus, turinčius reikšmės civiliniam ieškiniui teisingai išnagrinėti.
3.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine ir neskundžiama 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2015 pripažino apsimestiniu ir negaliojančiu 2001 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo N. P. perleido butą kaltinamajai S. L., ir grąžino butą N. P. nuosavybėn. Tačiau šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad įkeitimo sandoris, kuris buvo sudarytas 2012 m. gruodžio 17 d., yra galiojantis, nes hipotekos kreditorė O. S. yra sąžininga, dėl to jai paliktina hipotekos teisė. Nuo 2015 m. lapkričio 11 d. butas nuosavybės teise priklausė N. P., tačiau jis ir toliau liko suvaržytas hipoteka, nes, kaip pažymėjo kasacinės instancijos teismas, hipoteka seka paskui daiktą. Todėl N. P. butas iš viešųjų varžytynių buvo parduotas vykdant minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 580/2015, kuria Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi05NQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-95')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-95">2-95</a>2- 905/2014 paliktas nepakeistas, ir ginant sąžiningo kreditoriaus interesus, t. y. sąžiningo hipotekos kreditoriaus skolai iš hipoteka įkeisto buto išsiieškoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2015 buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis uždrausta antstolės D. M. vykdomojoje byloje Nr. 0012/15/00423 išieškoti skolą, nukreipiant išieškojimą į hipoteka suvaržytą butą su rūsiu. Taigi po šių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo antstolis teisėtai ir pagrįstai vykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį ir gynė sąžiningo kreditoriaus interesus, parduodamas hipoteka įkeistą butą iš varžytynių, o jis (A. K.), kaip sąžiningas įgijėjas, šį butą nusipirko ir tokiu būdu buvo panaikinta buto hipoteka.
3.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs jo (A. K.) ieškinį atsakovams N. P. ir A. P. dėl iškeldinimo iš buto, 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-28908-779/2016 ieškinį patenkino ir iškeldino N. P. ir A. P. iš buto, nuosavybės teise priklausančio A. K.. Dėl šio teismo sprendimo nebuvo paduotas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir jis įsiteisėjo. CPK 18 straipsnis nustato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi susidaro teisiškai netoleruotina situacija, kai skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštarauja dviejų įsiteisėjusių teismų sprendimams, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2015 bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimui už akių civilinėje byloje Nr. e2-28908-779/2016, nors teisinėje valstybėje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du ar daugiau vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-419/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-419/2014">3K-3-419/2014</a>). Kaip matyti, apeliacinės instancijos teismas panaikino aukštesnės instancijos teismo, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įsiteisėjusia 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi asmenims sukurtas materialines teisines pasekmes, konstatuodamas, kad butas turi būti atimtas iš sąžiningo įgijėjo ir antrą kartą grąžintas N. P., nepaisant to, kad, nuginčijus N. P. ir kaltinamųjų 2001 m. birželio 15 d. sudarytą buto pirkimo–pardavimo sandorį, butas dar 2015 m. lapkričio 11 d. buvo grąžintas N. P. ir butas iš jos pačios buvo išvaržytas, ginant sąžiningo hipotekos kreditoriaus interesus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs N. P. civilinio ieškinio reikalavimą ir grąžinęs jos nuosavybėn butą antrą kartą, ne tik kad sukūrė teisiškai netoleruotiną situaciją ir pažeidė teisinio stabilumo principą, pagal kuriuos, ginant sąžiningo hipotekos kreditoriaus interesus ir valstybės įgaliotam pareigūnui – antstoliui teisėtai pardavus butą iš varžytynių, buvo pažeistas sąžiningo buto pirkėjo, sumokėjusio už butą rinkos kainą ir padengusio hipoteka įkeistą įsiskolinimą, teisėtas lūkestis naudotis sau nuosavybės teise priklausančiu butu, bet ir be jokio teisėto pagrindo padarė žalą. Tokios situacijos teisinėje valstybėje negali būti, dėl to kasacinės instancijos teismas privalo ją ištaisyti.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad A. K., įgydamas nukentėjusiųjų turtą iš varžytynių, žinojo ir suprato, kad dėl buto vyksta ginčas teisme. Tokie teismo teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir išgalvoti, nes jų nepatvirtina nei jokie kiti teismo argumentai, nei byloje esantys įrodymai, nei faktinės bylos aplinkybės. Priešingai, butas iš viešųjų varžytynių įsigytas 2016 m. balandžio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. 0012/15/00423, t. y. jau gerokai po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2015 išnagrinėjo klausimą dėl buto nuosavybės ir hipotekos kreditorės O. S. sąžiningumo. Taigi, nagrinėjant šią bylą, minėtas ginčas jau buvo išspręstas galutine ir įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis. Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy05MC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-90/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-90/2009">3K-7-90/2009</a>). Varžytynės vyko Lietuvos Aukščiausiajam Teismui galutinai išsprendus klausimą dėl hipotekos kreditoriaus sąžiningumo, kuris, kaip pažymėjo kasacinės instancijos teismas, turi teisę išsiieškoti skolą iš N. P. hipoteka įkeisto buto. Taigi šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad jis (A. K.) yra sąžiningas buto įgijėjas, nes varžytynes organizavo valstybės įgaliotas pareigūnas – antstolis, kuris ir patvirtino varžytynių teisėtumą.
3.6. Jis (A. K.), gindamas savo nuosavybės teisę į butą ir ketindamas apsigyventi bute, kreipėsi į teismą dėl N. P. ir A. P. iškeldinimo. Kaip minėta pirmiau, Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-28908-779/2016 iškeldino minėtus asmenis. Antstolio R. V. 2016 m. lapkričio 10 d. iškeldinimo protokolas vykdomojoje byloje Nr. 0128/16/01577 patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 10 d. N. P. ir A. P. buvo iškeldinti iš jo buto. Apeliacinės instancijos teismui šioje byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo priteisti N. P. jam (A. K.) nuosavybės teise priklausantį sąžiningai įgytą butą.
3.7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisių apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-104/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-104/2008">3K-3-104/2008</a>). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad butas, kurį dėl nusikalstamų veikų prarado nukentėjusieji, turi būti grąžintas jiems natūra. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokių įgaliojimų baudžiamajame procese bylą nagrinėjantis teismas neturi ir kad toks reikalavimas turi būti paliktas nenagrinėtas. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pagal kurį kiti daiktai (šiuo konkrečiu atveju – butas) grąžinami teisėtiems savininkams. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu teisėtai ir sąžiningai įgyta nuosavybė buvo neatlygintinai nusavinta, tokiu nusavinimu visiškai paneigiant nuosavybės teisės esmę, nepagrįstai taikant BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą.
3.8. Kaip matyti iš BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto normos turinio ir teismų praktikos, BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata yra taikoma tuomet, kai kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė panaudodamas kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą (pvz., transporto priemonę ir pan.). Tuomet toks daiktas yra grąžinamas jo teisėtam savininkui. Tačiau nagrinėjamu atveju jo (A. K.) nuosavybėn butas atiteko ne kaip nusikalstamos veikos pasekmė, o turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu. N. P. buvo buto savininkė nuo 1992 m. gegužės 27 d. iki 2001 m. birželio 15 d., t. y. iki apsimestinio buto pirkimo–pardavimo sandorio, kurio šalimi ji pati buvo, sudarymo. N. P. buto savininkė taip pat buvo nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. balandžio 29 d., t. y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutarties priėmimo iki turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0012/15/00423 priėmimo. 2016 m. lapkričio 10 d. N. P. iš buto buvo iškeldinta. Vadinasi, šios bylos nagrinėjimo metu N. P. nebuvo buto savininkė. Dar kartą buto savininke ji tapo tik po skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendį, pagrįstai nesivadovavo BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, o apeliacinės instancijos teismas šią nuostatą nepagrįstai pritaikė.
3.9. Teisingumas dėl N. P. jau buvo įvykdytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2015 pripažinus 2001 m. birželio 15 d. sudarytą buto pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu ir grąžinus jos nuosavybėn butą, įkeistą hipoteka. Vien ta aplinkybė, kad N. P. nenorėjo ar nesugebėjo padengti įsiskolinimo iš hipoteka įkeisto turto, dar nereiškia, jog butas galėjo būti išreikalautas iš sąžiningo trečiojo asmens ir antrą kartą jau be hipotekos grąžintas N. P., tokiu būdu padarant turtinę žalą sąžiningam trečiajam asmeniui (A. K.), sumokėjusiam už butą rinkos kainą. Todėl N. P., būdama rūpestinga buto savininkė, nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. turėjo teisę padengti hipoteka įkeistą kaltinamųjų įsiskolinimą O. S. ir toliau likti buto savininke, o jos kreditorei O. S. sumokėtus pinigus išsiieškoti iš kaltinamųjų.
3.10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK 4.96 straipsnio 4 dalis). Teisės teorijoje bei teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2011">3K-3-149/2011</a>). Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTUtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-395-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-395-469/2016">3K-3-395-469/2016</a>, 32 punktas).
3.11. Nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikomas vindikacijos institutas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi buvo pripažintas teisėtu tarp N. P. ir kaltinamųjų sudarytas paskolos sandoris, dėl to buvo įvykdytas teisingumas ir butas grąžintas N. P. nuosavybėn. Vykdant minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį, butas iš varžytynių buvo parduotas A. K.. Tokia byloje susiklosčiusi faktinė situacija atitinka CK 4.96 straipsnio 4 dalies normą, pagal kurią CK 4.96 straipsnio 2 dalis (daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo) netaikoma. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta ir dėl teisėtų lūkesčių apsaugos būtinumo ir nurodyta, kad teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą EŽTT jurisprudenciją, 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzgtMjQ4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-278-248/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-278-248/2017">3K-3-278-248/2017</a> konstatavo, kad, siekiant sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros, spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą (turto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo) nebus pernelyg suvaržytos sąžiningo įgijėjo teisės ir ar nebus pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes.
3.12. Nagrinėjamoje byloje vindikacija – buto išreikalavimas iš jo (A. K.) – negalėjo būti taikoma, nes N. P. butas iš varžytynių jam buvo parduotas teismo sprendimui vykdyti nustatyta tvarka, tačiau, vadovaujantis EŽTT ir kasacinio teismo suformuota praktika, net ir tuo atveju, jeigu faktinė bylos situacija neatitiktų CK 4.96 straipsnio 4 dalies normos, pritaikius vindikaciją ir išreikalavus iš sąžiningo įgijėjo butą neabejotinai būtų pažeistas proporcingumo principas, nes jis patirtų pernelyg didelę naštą, negalėdamas susigrąžinti už butą sumokėtų pinigų (nuteistieji neturi jokio turto), juolab kad apeliacinės instancijos teismas netgi nenurodė, iš ko jis (A. K.) turėtų reikalauti žalos atlyginimo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. A. K. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nulėmusių netinkamą civilinio ieškinio sprendimą
5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi kasacinio skundo argumentus bei teismų sprendimus byloje, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu grąžinti nukentėjusiajai N. P. A. K. teisėtai priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, natūra, padarė jį materialiai atsakingą už nuteistųjų V. L. ir S. L. neteisėtus veiksmus, kam nebuvo jokio teisinio ar faktinio pagrindo (BPK 111 straipsnis). A. K. byloje dalyvavo tik kaip liudytojas, tačiau teismo nuosprendis jam sukėlė civiliniam atsakovui būdingus materialiuosius teisnius padarinius. Atsižvelgdama į konstitucinę nuostatą, kad teismas privalo būti lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kiti nutarimai), ir į Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį, nustatančią bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtį – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas), teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. turėjo teisę ginti savo pažeistas teises paduodamas nagrinėjamą kasacinį skundą.
6. Kasatorius A. K. ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą teigdamas, kad buvo pažeistos BPK 94, 109, 110 ir 111 straipsnių, reglamentuojančių priemones, kurių imamasi dėl daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui priimant nuosprendį, civilinio ieškinio ir civilinio ieškovo bei atsakovo baudžiamojoje byloje statusą, bei BPK 113 straipsnio, reglamentuojančio civilinio ieškinio nagrinėjimo tvarką, nuostatos.
7. BPK 94 straipsnyje aptariamos priemonės, kurių imamasi daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti priimant nuosprendį, atžvilgiu. Minėto straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, pereina į valstybės nuosavybę. Dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYtMTA3My8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76-1073/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76-1073/2018">2K-76-1073/2018</a>). BPK 108 straipsnyje nustatyta, kad teismas, įsitikinęs, jog proceso metu rasti ir paimti daiktai ar vertybės priklauso nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, nusprendžia šiuos daiktus ar vertybes po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti jų savininkui. Taigi abu aptarti straipsniai nesuponuoja išvados, kad teisėtas savininkas ir nukentėjusysis gali (turi) sutapti.
8. Sisteminė daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui, sampratos ir panaudojimo procese analizė leidžia teigti, kad jie gali būti pripažįstami daiktiniais įrodymais, jei atitinka BPK įrodymams keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnis nustato, kad įrodymai procese atsiranda tik tuo atveju ir tik nuo to momento, kai teismas nusprendžia, kad teisminio tyrimo metu ištirti duomenys laikytini įrodymais. Todėl nustatant daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui, statusą logine prasme yra svarbus jų panaudojimo procese tikslas – t. y. jie turi būti reikšminga priemonė nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti, t. y. jie yra informacijos nešėjai. Šią informaciją galima gauti apžiūrint daiktus ar juos ištyrus specialiomis priemonėmis. Daiktu gali būti pripažįstamas kaltininko nusikalstamų veiksmų objektas – juo gali būti daiktai, į kuriuos tiesiogiai buvo nukreipta asmens padaryta veika. Tai gali būti, pvz., vagyste, plėšimu, turto prievartavimu įgyti daiktai, paimant kyšį gauti pinigai, kontrabanda įvežtos prekės ir pan. Tačiau nagrinėjamu atveju nuteistasis V. L. įgijo ir pasinaudojo teise į daiktą, o ne pačiu daiktu (butu). Todėl nagrinėjamoje byloje butas negali būti pripažintas daiktu, reikšmingu bylos tyrimui ar nagrinėjimui, nes jis nėra ir negali būti reikšmingos informacijos atspindys, nešėjas, nes pats savaime jis jokios įrodomosios reikšmės neturi, o ginčas kyla dėl teisės į daiktą. Todėl jo grąžinimas vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu yra negalimas.
9. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad net jeigu ir būtų pagrindas pripažinti butą grąžintinu BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nustatytomis sąlygomis, butas turėtų būti grąžintas savininkui, t. y. asmeniui, kuris turėjo nuosavybės teisę į šį butą teismo procesinio sprendimo priėmimo metu. Bylos duomenimis nustatyta, kad buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas yra A. K.; nuosavybės teisė įregistruota 2016 m. balandžio 29 d.; nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – 2016 m. balandžio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0012/15/00423, kuris nei šioje, nei kitose bylose nebuvo nuginčytas.
10. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje (tai, inter alia, sandoriai, kiti įstatymo nustatyti pagrindai). Pagal CPK 715 straipsnio nuostatas nuo turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo momento laikoma, kad yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą pirkėjui ir jam pereina nuosavybės teisė į iš varžytynių parduotą turtą. Turto pardavimo varžytynėse aktas, kuriuo įgyjama nuosavybės teisė į daiktą, yra dokumentas, kuriuo remiantis šis juridinis faktas apie įgytą nuosavybės teisę registruojamas viešame registre (Nekilnojamojo turto registre) (CK 4.255 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
11. Daikto įgijimo nuosavybėn iš varžytynių santykius reglamentuoja privatinė teisė, jos aiškinimas ir taikymas formuojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma (CPK 700 straipsnis) ir varžytynių aktai yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODMtNDIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-583-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-583-421/2015">3K-3-583-421/2015</a>).
12. Nagrinėjamoje byloje A. K. yra buto savininkas, įgijęs butą nuosavybėn turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu, šis juridinis faktas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad nekilnojamojo turto registro duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240/2009">3K-3-240/2009</a>). Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-399/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-399/2010">3K-3-399/2010</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjktNDIxLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-29-421/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-29-421/2019">e3K-3-29-421/2019</a>, 25 punktas).
13. Taigi iš varžytynių nupirkęs turtą asmuo yra savininkas, ir jeigu turto pardavimo iš varžytynių aktas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, tokio asmens nuosavybės teisės yra teismo pripažįstamos ir ginamos.
Dėl galimybės reikšti baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo prašant grąžinti daiktą natūra
14. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 108 straipsnį teismas, spręsdamas dėl daikto grąžinimo, negali spręsti nuosavybės teisės priklausymo, ši norma nereglamentuoja nuosavybės teisės įgijimo, o reguliuoja daikto faktinį grąžinimą (perdavimą) savininkui, t. y. grąžinant daiktą perduodamas tik daikto valdymas savininkui, bet pagal šioje normoje įtvirtintą teisinį reguliavimą nesprendžiamas teisės į daiktą nuosavybės klausimas.
16. Turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas pirkimo–pardavimo sutarčiai. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2014">3K-3-428/2014</a>).
17. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos dėl to, kad jis dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų prarado nuosavybės teisę į daiktą, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiais atvejais civilinių teisių gynimo būdą asmuo gali pasirinkti savo nuožiūra: reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, prašyti pripažinti negaliojančiu sandorį, kuriuo perleista nuosavybės teisė, ir taikyti restituciją ar reikšti daiktinių teisių gynimo būdą, pareiškiant vindikacinį ieškinį.
18. Taigi, vienas iš pasirinktinų asmens teisės gynimo būdų yra ieškinio reikalavimas atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje aktualus atlyginimo žalos, kylančios ne iš sutartinių santykių, o iš delikto, t. y. nusikalstamos veikos padarymo (deliktinės atsakomybės), klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymima, kad deliktinės atsakomybės taikymo būtinosios sąlygos yra neteisėti veiksmai, žala, skolininko veiksmų bei žalos priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246–6.249 straipsniai) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTktNzA2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-419-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-419-706/2016">3K-3-419-706/2016</a>, 30 punktas). CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal aptariamo straipsnio 5 dalį žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. CK 6.251 straipsnio 1 dalis nustato visiško nuostolių atlyginimo principą: padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos tikslas – turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Taigi, deliktinės atsakomybės institutas nėra susijęs su nuosavybės teisės į daiktą klausimo sprendimu.
19. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra savarankiškas civilinių teisių gynimo būdas. Teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai įtvirtinti CK pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriuje „Negaliojantys sandoriai“, o turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Pagal CPK 602 straipsnį turto pardavimo iš varžytynių aktas kaip sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu (1) buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas, (2) turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, (3) kuris nors asmuo neteisėtai buvo pašalintas iš varžytynių proceso arba buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta didesnė kaina, (4) turtas buvo parduotas anksčiau, negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas, (5) turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, (6) turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje išaiškino, kad CPK 602 straipsnio normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-578/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-578/2014">3K-3-578/2014</a>).
20. Turto pardavimo iš varžytynių aktai gali būti ginčijami, juos teismui pripažinus negaliojančiais, gali būti taikoma restitucija Civilinio kodekso nustatyta tvarka (CPK 602 straipsnio 2 dalis). Suinteresuoti asmenys, gindami savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali reikalauti pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktus negaliojančiais (CPK 602 straipsnio 1 dalis), kiti asmenys taip pat gali pareikšti ieškinius dėl civilinės teisės, jeigu jie yra susiję su turto, iš kurio yra išieškoma, priklausymu (CPK 603 straipsnio 1 dalis), pasirinkdami pažeistų teisių gynimo būdus. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas remiantis prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTUtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-395-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-395-469/2016">3K-3-395-469/2016</a>, 33 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat išaiškinta, kad, turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu, taikytinos bendrosios restitucijos taisyklės; nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis); pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal jas; restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-251/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-251/2011">3K-3-251/2011</a>). Taigi pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu gali būti taikant restituciją grąžinamas daiktas.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat išaiškinta, kad teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė pažeistoms šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisėms apginti, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę, t. y. pagal ieškinį dėl žalos atlyginimo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy05MC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-90/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-90/2009">3K-7-90/2009</a>, 3K-3-218/2009, 3K-3-266/2014, kt.).
22. Kitas asmens teisių gynimo būdas, pasitelkiamas siekiant išreikalauti daiktą natūra iš svetimo neteisėto valdymo, yra vindikacinis ieškinys. CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta principinė asmens nuosavybės teisių apsaugos nuostata – savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija). Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą. Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja tokie santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2011">3K-3-149/2011</a>, 3K-3-297/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTUtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-395-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-395-469/2016">3K-3-395-469/2016</a>, 32, 34 punktai).
23. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Tačiau ši taisyklė netaikoma, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK 4.96 straipsnio 4 dalis).
24. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta šios nutarties 17-23 punktuose, prieina prie išvados, kad ginti pažeistą teisę ir reikalauti grąžinti daiktą natūra savininkas (buvęs savininkas) gali reikšdamas atitinkamą ieškinį (vindikacinį arba dėl sandorio nuginčijimo) civilinėje byloje. BPK nustatyta galimybė baudžiamojoje byloje reikšti civilinį ieškinį tik dėl žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis), kuris negali būti aiškinamas kaip reikalavimas grąžinti daiktą natūra.
Dėl bylos dalies, susijusios su pareikšto civilinio ieškinio (ne)tenkinimu, procesinės baigties
25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, apeliacinės instancijos teismui nesant teisinio pagrindo nusprendus grąžinti butą natūra nukentėjusiajai N. P., buvo paneigta buto savininko A. K. nuosavybės teisė. Kaip minėta šios nutarties 24 punkte, BPK nustatyta galimybė baudžiamojoje byloje reikšti civilinį ieškinį tik dėl žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis), kuris negali būti aiškinamas kaip reikalavimas grąžinti daiktą natūra.
26. Teisė dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje. Ši konstitucinė nuostata įgyvendinama vadovaujantis ne tik baudžiamojo proceso teisės, bet ir civilinės, civilinio proceso teisės normomis. Tinkamas teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, aiškinimas ir taikymas užtikrina efektyvų dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo turtinės ar neturtinės žalos patyrusio asmens teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą, kartu atsižvelgiant į kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aptarta, kad nustačius, kad iš nusikalstamos veikos kaltinamasis gavo turto, o kiti asmenys patyrė turtinės žalos, turi būti sprendžiamas žalos priteisimo iš nuteistojo klausimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70/2005, 2K-135/2005). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pardavus butą iš varžytynių buvo padengtas V. L. įsiskolinimas O. S. – išieškota bendra 13 891,19 Eur skolos suma (11 932,98 Eur skolos, 1558,21 Eur palūkanų ir 400 Eur būtinųjų ir papildomų vykdymo išlaidų), tokiu būdu V. L. ir S. L. iš nusikalstamos veikos gavo turtinės naudos, todėl teismai turėjo svarstyti turtinės žalos priteisimo iš V. L. ir S. L. klausimą.
27. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliami specialūs (imperatyvūs) reikalavimai civilinio ieškinio pareiškimo turiniui, todėl pasitaiko atvejų, kai civilinis ieškinys suformuluojamas netiksliai, nepasinaudojama galimybe suformuluoti alternatyvius reikalavimus ir pan., tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo jo nenagrinėti, nes įstatymas nedraudžia pareikšto ieškinio tikslinti ir jau pradėjus įrodymų tyrimą. Nagrinėjamu atveju N. P. viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu civiliniame ieškinyje formulavo prašymą grąžinti butą natūra, tačiau aptartas teisinis reguliavimas bei bylos duomenų analizė rodo, kad toks reikalavimas yra neįgyvendinamas, todėl pateiktas ieškinys turėtų būti tikslinamas, nes teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai ieškinio turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese yra vienas iš būdų atlyginti dėl nusikaltimo padarytą žalą, o jo įgyvendinimo rezultatas tiesiogiai priklauso nuo kokybiškai atlikto ikiteisminio nusikaltimo tyrimo, kur visapusiškai ir objektyviai ištiriamos bylos aplinkybės. Galimybė vienu metu nagrinėti baudžiamąją bylą ir civilinį ieškinį atsiranda dėl juridinio fakto – nusikaltimo, kuris tampa pagrindu taikyti baudžiamąją ir civilinę atsakomybę. Civilinis ieškinys nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Tai suteikia civiliniam ieškovui geresnes galimybes ginti savo teisėtus interesus. Ieškinio dalyką įrodinėja kompetentinga institucija, kuri tiria nusikalstamą veiką. Civilinis ieškovas gali panaudoti visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, turinčias esminę reikšmę sprendžiant civilinį ieškinį. Pripažintina, kad pagal šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančias baudžiamojo proceso taisykles teismas bylą nagrinėja neperžengdamas nei kaltinamojo akto, nei pareikštų civilinių ieškinių ribų, tačiau nustatęs juridinius faktus, neleidžiančius spręsti civilinį ieškinį pagal jame pareikštus prašymus, vadovaudamasis aptarta aktyvaus teismo funkcija bei atsižvelgdamas į bylos situaciją, teismas gali siūlyti tikslinti pareikštą ieškinį bei spręsti jį, užtikrindamas teisiamojo (nuteistojo) teisės į gynybą, tinkamą procesą principų įgyvendinimą.
29. Nagrinėjamoje byloje žala N. P. padaryta nuteistųjų V. L. ir S. L. neteisėtais veiksmais, teismų buvo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp jų veiksmų ir atsiradusios žalos – buto netekimo, buvo nustatytas jų pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas – gauta 30 000 Lt (8688,60 Eur) paskola bei padengtas V. L. įsiskolinimas O. S. – išieškota bendra 13891,19 Eur skolos suma (11 932,98 Eur skolos, 1558,21 Eur palūkanų ir 400 Eur būtinųjų ir papildomų vykdymo išlaidų), tokiu būdu V. L. ir S. L. iš nusikalstamos veikos gavo turtinės naudos, tačiau žemesniųjų instancijų teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami įstatymų normas, padarė esminius proceso normų pažeidimus, o tai sutrukdė priimti tinkamus sprendimus byloje. Pirmosios instancijos teismas, palikdamas civilinį ieškinį nenagrinėtą, nesvarstė galimybės priteisti iš nuteistojo prarastos daikto vertės (visos ar dalinės) išieškojimo klausimo, nors tam buvo faktinis ir teisinis pagrindas – byloje yra nustatyta tiek buto vertė, tiek žinoma jo pardavimo iš varžytynių kaina, tiek nustatyta suma, kuri buvo grąžinta N. P. po varžytynių, atsiskaičius su O. S. (hipotekos davėja) bei padengus antstolei varžytynių organizavimo išlaidas (2016 m. balandžio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių akte Nr. 0012/15/00423 nurodyta, kad 2016 m. balandžio 8 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 116898 nekilnojamasis turtas – butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), parduotas pirkėjui A. K. už 22 300 Eur (1 t., b. l. 50); 2016 m. gegužės 2 d. patvarkyme nurodyta, kad išieškotos po buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimo lėšos paskirstytos tarp O. S., antstolės D. M. ir N. P., pastarajai grąžinta 7197,63 Eur (2 t., b. l. 13)). Apeliacinės instancijos teismas šį klausimą išsprendė taip pat netinkamai taikydamas ir aiškindamas teisės normas – apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas buto grąžinimo natūra klausimą, nenagrinėjo nei jo atitikimo daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui, grupei klausimo, nei tinkamai nustatė teisėtą savininką sprendimo priėmimo momentu, nei sprendė klausimą dėl prarasto daikto vertės (visos ar dalinės) išieškojimo iš nuteistųjų nukentėjusiojo naudai, kas būtų leidę tinkamai, nepažeidžiant teisėtų asmenų interesų bei įstatymo nuostatų, išspręsti šioje byloje pareikštą civilinį ieškinį, nes žala N. P. padaryta nuteistųjų V. L. ir S. L. veiksmais, pastarieji žalos neatlygino. Byloje nesant pareikšto nukentėjusiųjų ieškinio reikalavimo atlyginti žalą dėl paėmus paskolą vėliau prarasto buto, kasacinis teismas sprendžia, kad žemesniųjų instancijų teismai turėjo sudaryti galimybę tikslinti ieškinį dėl nukentėjusiųjų patirtos žalos atlyginimo.
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos ypatumus, susijusius su civilinio ieškinio pareiškimu ir jo nagrinėjimu šioje byloje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą, o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu grąžinti nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, natūra, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus ir tai sutrukdė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, bei netinkamai taikė ir aiškino BPK nuostatas dėl civilinio ieškinio ir civilinės žalos atlyginimo, dėl to šios nuosprendžio dalys naikinamos ir byla dėl civilinio ieškinio klausimo yra perduodama nagrinėti apeliacine tvarka.
31. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo sudaryti sąlygas nukentėjusiajai patikslinti civilinio ieškinio reikalavimus bei išnagrinėti civilinės žalos atlyginimo klausimą užtikrinant nuteistųjų teisės į gynybą, tinkamą procesą principų įgyvendinimą.
32. Šia kasacine nutartimi tenkinus A. K. kasacinį skundą ir, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi. Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas kasacinės instancijos teismo perduotą bylą, privalo atsižvelgti, kokius esminius BPK pažeidimus nustatė kasacinės instancijos teismas, juos ištaisyti ir pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes priimti naują nuosprendį (nutartį). BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ir nuostata, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalį, kuria N. P. priteistas natūra butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir bylos dalį dėl civilinio ieškinio perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.
Vytautas Masiokas
Olegas Fedosiukas
Birutė Janavičiūtė
Artūras Ridikas
Sigita Rudėnaitė
Algirdas Taminskas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
