Dėl teisės normų, reglamentuojančių išlaidų, susijusių su Lietuvos banko tarnautojams iškelta baudžiamąja byla, kompensavimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-308-701/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29109-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.5.3.15.6; 2.1.1.2; 3.2.3.6.1.1.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. R. ieškinį atsakovui Lietuvos bankui dėl kompensacijos už teisinių paslaugų išlaidas, patirtas baudžiamojoje byloje, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių išlaidų, susijusių su Lietuvos banko tarnautojams iškelta baudžiamąja byla, kompensavimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė panaikinti Lietuvos banko valdybos 2019 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. 03-52 „Dėl kompensacijos“ (toliau – ir Nutarimas), priteisti jam iš atsakovo 34 884,30 Eur kompensaciją, 2907,03 Eur ikiteismines palūkanas, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovas nurodė, kad nuo 1992 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. dirbo pas atsakovą, nuo 2001 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. (atleidimo iš darbo dienos) dirbo Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriumi. Pagal atsakovo vadovo pateiktus skundus dėl ieškovo buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Baudžiamojoje byloje jis buvo teisiamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba) ir 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas), jam pareikšti įtarimai bei kaltinimai buvo išimtinai susiję su jo, kaip Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus, darbinių funkcijų atlikimu. Baudžiamoji byla teismuose buvo nagrinėjama ilgą laiką, t. y. nuo 2012 metų iki 2018 metų pabaigos. 2017 m. gruodžio 28 d. Vilniaus apygardos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu ir 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi jis buvo visiškai išteisintas.

4. Ieškovas teigė, kad 2018 m. lapkričio 7 d., vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi (anksčiau galiojusio Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.), kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo, kartu su prašymu pateikė baudžiamojoje byloje turėtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus (sąskaitas už teisines paslaugas, mokėjimo kvitus ir kt.), pagal kuriuos jo turėta bendra baudžiamosios bylos nagrinėjimo tiek ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek bylos nagrinėjimo teismuose išlaidų advokato (gynėjo) teisinei pagalbai apmokėti suma sudarė 34 884,30 Eur, taip pat pateikė raštišką įsipareigojimą, kaip tai yra nustatyta Lietuvos banko valdybos 2004 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintose Kompensacijos, numatytos Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 2 dalyje, išmokėjimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Atsakovui pareikalavus pateikti papildomus duomenis ir informaciją, ieškovas 2019 m. sausio 15 d. pateikė papildomą raštą, kuriame nurodė detalius paaiškinimus dėl reikalavimo išmokėti jam piniginę kompensaciją pagrįstumo. Atsakovo valdyba 2019 m. vasario 14 d. priėmė nutarimą nemokėti ieškovui 34 884,30 Eur kompensacijos.

5. Ieškovas nurodė, kad nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą. Anot ieškovo, atsakovas, Nutarimu atsisakydamas išmokėti kompensaciją, pažeidė Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį, Taisykles. Atsakovas Nutarime nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvia teisės norma, nepagrįstai rėmėsi tik dokumentais, kurie nėra teisės aktai (pvz., Bazelio bankų priežiūros komiteto 2012 m. rugsėjo mėnesio Pagrindiniais efektyvios bankų priežiūros principais, Tarptautinio valiutos fondo ataskaita ir kt.), arba teisės aktais, kurie sprendžiant klausimą dėl kompensacijos išmokėjimo negalėjo būti taikomi (1998 m. gruodžio 17 d. Lietuvos banko nutarimas Nr. 224 „Dėl Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimo“), arba vadovavosi sąlygomis bei išlygomis (sąlyga „sąžiningai vykdant pareigas“), kurios nėra įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose, Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnyje. Priimant Nutarimą buvo šiurkščiai pažeisti teisėtumo, įstatymo viršenybės, skaidrumo, objektyvumo, nešališkumo, gero administravimo ir kiti bendrieji teisės principai. Ieškovo vertinimu, aplinkybė, kad jis 2011 m. lapkričio 28 d. atsakovo valdybos pirmininko įsakymu buvo atleistas iš Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus pareigų, neturi jokios reikšmės taikant ir aiškinant Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies imperatyvias nuostatas dėl kompensacijos išmokėjimo.

6. Ieškovas teigia, kad jis reikalingus dokumentus atsakovui pateikė 2019 m. sausio 15 d., o prievolės išmokėti kompensaciją terminas suėjo 2019 m. vasario 14 d., tai nuo šios dienos iki 2020 m. spalio 14 d. skaičiuojamos ikiteisminės palūkanos ir jam iš atsakovo priteistinos 2907,03 Eur (34 884,30 Eur × 5 proc. ÷ 12 mėn. × 20 mėn.) ikiteisminės palūkanos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino: panaikino Lietuvos banko valdybos 2019 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. 03-52 „Dėl kompensacijos“; priteisė ieškovui iš atsakovo 34 884,30 Eur kompensaciją, 2907,03 Eur ikiteismines palūkanas, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (37 791,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 1992 m. gruodžio mėnesio iki 2011 m. lapkričio 29 d. dirbo pas atsakovą, iš pareigų atleistas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Atsakovas 2011 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 03-146 „Dėl buvusio kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus K. R. galimai nusikalstamos veiklos“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą. Ieškovo atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 229 straipsnyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymu. Baudžiamojoje byloje: Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžiu ieškovą pripažino kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskyrė 200 MGL (26 000 Lt) dydžio baudą; Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 13 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 15 d. nutartimi tenkino ieškovo kasacinį skundą ir baudžiamąją bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui; Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu išteisino ieškovą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 229 straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. išteisinamąjį nuosprendį paliko nepakeistą. Ieškovas pateikė atsakovui 2018 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo ir 2019 m. sausio 15 d. paaiškinimus. Atsakovo valdyba 2019 m. vasario 14 d. priėmė nutarimą nemokėti ieškovui 34 884,30 Eur kompensacijos už turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos.

9. Atsižvelgęs į Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2, 3 dalių, Taisyklių 1–5 punktų nuostatas bei pažymėjęs, kad ieškovas baudžiamojoje byloje pripažintas nekaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo ir nėra duomenų, jog dėl ieškovo būtų priimtas teismo sprendimas, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu dėl žalos padarymo, teismas konstatavo, kad nenustatytos aplinkybės, kurios pagal Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 3 dalį būtų pagrindas kompensacijos darbuotojui nemokėti arba, jai esant darbuotojui jau išmokėtai, darbuotojui ją grąžinti. Teismas padarė išvadą, kad teisinis reglamentavimas labai aiškiai įtvirtina asmens (buvusio ar esamo Lietuvos banko darbuotojo) teisę gauti kompensaciją dėl išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas reikalavimas, kad kompensacija asmeniui gali būti mokama tik tuo atveju, kai Lietuvos banko darbuotojo veika atitinka sąžiningo bei tinkamo veikimo kriterijus. Nors atsakovas akcentuoja ieškovo atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, jo nesąžiningą, netinkamą veikimą, tačiau, teismo vertinimu, tokia aplinkybė neįtvirtinta kaip vertintina Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje ar Taisyklėse sprendžiant dėl kompensacijos mokėjimo, taigi, aplinkybė, kad ieškovo ieškinys dėl jo atleidimo iš pareigų Lietuvos banke buvo atmestas, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi teisinis reglamentavimas suteikia jam teisę reikalauti kompensacijos už išlaidas baudžiamojoje byloje, nepriklausomai nuo civilinės bylos dėl atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą baigties.

10. Teismo vertinimu, atsakovas Lietuvos banko įstatyme įtvirtintas nuostatas dėl išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, kompensavimo aiškina nepagrįstai plačiai, vadovaujasi įvairiais principais, ataskaitomis, kurie, būdami tik rekomendacijos, taip pat nenustatantys jokių teisių ir pareigų Lietuvos banko darbuotojams, negali paneigti aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintos įstatymo formuluotės.

11. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, suteikiančios ieškovui teisę į jo baudžiamojoje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimą, Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

12. Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė 34 884,30 Eur išlaidas advokato pagalbai baudžiamojoje byloje apmokėti pagrindžiančius dokumentus. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai dėl patirtų išlaidų proporcingumo ir pateiktų dokumentų netinkamumo yra nepagrįsti, Lietuvos banko įstatymo nuostatos neriboja kompensacijos dydžio, atsakovo nurodyti neatitikimai nepatvirtina ieškovo nurodytos sumos nepagrįstumo, bendros sumos aritmetinio skaičiavimo teisingumo atsakovas neginčijo.

13. Spręsdamas dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį teismas konstatavo, jog tai, kad turi teisę gauti kompensaciją už patirtas išlaidas nagrinėjant baudžiamąją bylą, ieškovas žinojo nuo 2018 m. spalio 24 d., taigi trejų metų ieškinio senaties terminas byloje nepraleistas.

14. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies, 6.261 straipsnio nuostatomis, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 2907,03 Eur ikiteismines palūkanas ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (37 791,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15. Teismas, įvertinęs atsakovo specifinę paskirtį, nenustatė pagrindo tenkinti jo prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

16. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2021 m. kovo 4 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

17. Dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui, kolegija pažymėjo, kad Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio, nustatančio kompensacijas dėl baudžiamojo persekiojimo, tikslas yra užtikrinti Lietuvos banko tarnautojų nepriklausomumą priimant atitinkamus sprendimus pagal savo kompetencijas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), aiškinančio bendruosius principus dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnio „Diskriminacijos draudimas“, praktikoje paminėta, jog tam, kad iškelta lygiateisiškumo principo problema nulemtų Konvencijos 14 straipsnio taikymą, turi egzistuoti skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas. Toks nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo; kitaip tariant, jeigu juo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei nėra pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Valstybė naudojasi vertinimo laisvės ribomis, vertindama, ar skirtumai panašiose situacijose pateisina nevienodą požiūrį ir kokiu mastu. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad panašaus pobūdžio teisinė norma nėra kuo nors išskirtinė, priešingai, ji yra įtraukta į kitus specialiuosius įstatymus siekiant apsaugoti darbuotojų nepriklausomumą, t. y. siekiant, kad darbuotojai nevengtų priimti sprendimų institucijos, kurioje jie dirba, siekiamiems tikslams pasiekti. Kolegijos vertinimu, sąžiningumo kriterijus, kaip subjektyvus, negali būti laikomas esminiu ir vieninteliu, nes tik nuo darbdavio pozicijos priklausytų galimybė gauti kompensaciją, taigi, Lietuvos banko tarnautojai liktų be apsaugos. Kolegija vertino, kad nėra tikslinga atsakovo prašymo pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą.

18. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2018 m. spalio 24 d., kada įsiteisėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje ir ieškovas sužinojo apie teisę gauti kompensaciją už patirtas išlaidas nagrinėjant baudžiamąją bylą.

19. Kolegija konstatavo, kad nagrinėjamam atveju aplinkybė, jog ieškovas buvo atleistas iš Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus pareigų, neturi įtakos taikant ir aiškinant Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl kompensacijos išmokėjimo. Kolegija nustatė, kad teismuose buvo nagrinėjamos dvi bylos, civilinėje byloje teismai atmetė ieškovo ieškinį atsakovui dėl atleidimo iš pareigų Lietuvos banke pripažinimo neteisėtu ir kitų su tuo susijusių reikalavimų, o baudžiamojoje byloje teismai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo konstatavo, kad ieškovas, atlikdamas savo darbines funkcijas, nepiktnaudžiavo tarnyba ir tinkamai atliko tarnybines pareigas. Kolegija pabrėžė, kad ieškovas neprašo jokių kompensacijų, susijusių su civilinės bylos (darbo ginčo) nagrinėjimu, tad nėra pagrindo tapatinti ar sieti šių dviejų bylų – ieškovas kompensacijos prašo tik dėl baudžiamojoje byloje patirtų atstovavimo išlaidų.

20. Atkreipusi dėmesį į Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2, 3 dalyse, Taisyklių 1 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kolegija nurodė, kad ieškovas buvo Lietuvos banko darbuotojas, jis patyrė išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos, kuri buvo iškelta dėl jo vykdytos tarnybos Lietuvos banke, nagrinėjimu ir galiojantis teisinis reglamentavimas be jokių išlygų konstatuoja ieškovo teisę gauti išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, kompensaciją. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas reikalavimas, kad kompensacija asmeniui gali būti mokama tik tuo atveju, kai jis elgėsi sąžiningai ar nebuvo atleistas iš einamų pareigų. Nagrinėjamu atveju ieškovas visiškai atitiko Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą baigtinį sąrašą sąlygų, kurioms esant mokama kompensacija.

21. Kolegija, pasisakydama dėl kompensacijos dydžio, nurodė, kad byloje pateikti visi reikalingi ieškovo patirtas išlaidas baudžiamojoje byloje pagrindžiantys dokumentai, pagal juos ieškovo atstovavimo išlaidų dydis nagrinėjant baudžiamąją bylą yra 34 884,30 Eur. Atsakovo teiginį, kad ieškovo patirtos išlaidos yra neprotingai didelės, kolegija įvertino kaip nepagrįstą, motyvuodama tuo, jog baudžiamasis procesas užtruko daugiau kaip septynerius metus, baudžiamąją bylą po du kartus nagrinėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinis teismai, juo labiau kad ieškovo baudžiamajame procese turėtos išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atitinka Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

22. Atsakovas kasaciniu skundu prašo: kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui; panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 4 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą atmesti ieškinį; priteisti iš ieškovo atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

22.1. Teismai formaliai aiškino ir taikė Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į šios teisės normos tikslą, įstatymo leidėjo siekius, sąžiningumo principą. Aiškinant šios teisės normos tikrąją prasmę turi būti įvertinami įstatymų leidėjo siekiai, ketinimai įtvirtinant šią teisės normą, teisės principai, o ne vien lingvistiškai formaliai aiškinama norma. Lietuvos banko valdyba 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 224 pritarė Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimui Lietuvoje ir nutarė vadovautis jais vykdant bankų priežiūrą ir rengiant teisės aktus, reglamentuojančius komercinių bankų priežiūrą. Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų 1, 22 punktuose nurodoma, kad bankų priežiūrai vykdyti privalo būti sukurta teisinė bazė, garantuojanti teisinę apsaugą priežiūros institucijos darbuotojams. Nepaisant to, kad Lietuvos banko valdyba priėmė nurodytą nutarimą, 2002 m. vasario mėn. Tarptautinis valiutos fondas ataskaitoje dėl Lietuvos Respublikos Nr. 02/19 nurodė, kad: „teisė nesaugo priežiūros institucijos darbuotojų ar valdybos narių dėl teisinių veiksmų, susijusių su bankų licencijavimu ar priežiūra; kol kas teisinės apsaugos nebuvimas nesudarė problemų, bet yra grėsmė atgrasyti Priežiūros institucijos priežiūrą vykdančius asmenis nuo pilno savo atsakomybių bei pareigų vykdymo tam tikromis aplinkybėmis; turėtų būti apsvarstytas teisės normų, numatančių Lietuvos banko valdybos bei priežiūrą atliekančių darbuotojų, atitinkamo laipsnio teisinę apsaugą, išsaugant efektyvų atskaitingumą bei skaidrumą, priėmimas“. Remiantis Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų 2 principo (savarankiškumas, atskaitomybė, apsirūpinimas ištekliais ir teisinė apsauga priežiūros institucijos darbuotojams) 9 punktu, „įstatymai užtikrina priežiūros institucijai ir jos darbuotojams apsaugą nuo ieškinių dėl sąžiningai atliktų veiksmų ir (arba) neveikimo vykdant savo pareigas; priežiūros institucija ir jos darbuotojai yra tinkamai apsaugoti nuo išlaidų, patirtų ginant priežiūros institucijos ir jos darbuotojų atliktus veiksmus ir (arba) neveikimą, sąžiningai vykdant pareigas“. Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų metodologijoje nurodoma, kad: „reikalinga tinkama teisinė bazė dėl bankų priežiūros, įskaitant teisinę Priežiūros institucijos darbuotojų apsaugą; esminiai kriterijai du: 1. įstatymas užtikrina priežiūros institucijos ir jos darbuotojų apsaugą nuo ieškinių už veiksmus, kurių buvo imtasi, ir (arba) neveikimą, sąžiningai vykdant pareigas; 2. priežiūros institucija ir jos darbuotojai yra tinkamai apsaugoti nuo išlaidų, patirtų ginant Priežiūros institucijos ir jos darbuotojų atliktus veiksmus ir (arba) neveikimą sąžiningai vykdant pareigas“. Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas (pvz., 2009 m. balandžio 17 d. Teisinės, institucinės ir reguliavimo sistemos apžvalga banko nemokumo atveju) rekomenduoja, kad teisinė sistema turėtų suteikti aiškią teisinę apsaugą priežiūros institucijos valdybos nariams ir priežiūrą atliekantiems asmenims nuo civilinės atsakomybės ir teisinių išlaidų atlyginimo už veiksmus ir neveikimą sąžiningai vykdant pareigas. 2012 m. lapkričio 27 d. Europos centrinio banko (ECB) nuomonės, skelbtos ES oficialiajame leidinyje 1.2.2013 (C 30/6] (CON/2012/96) (2013/C 30/05), 1.7 papunktyje nurodoma, jog: Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų svarbus aspektas, užtikrinantis priežiūros efektyvumą, yra atitinkama teisinę priežiūrą vykdančių asmenų apsauga, kad jie savo funkcijas vykdytų saugodami viešąjį interesą; priežiūros įstatymai turi apsaugoti priežiūros instituciją ir jos darbuotojus nuo ieškinių, susijusių su veiksmais ir (arba) neveikimu, sąžiningai vykdant pareigas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas, teikdamas paaiškinimus teismui, patvirtino, kad dalyvavo rengiant šią teisės normą, jos kilmė siejama su tarptautiniais įsipareigojimais ir jų tikslas yra toks, kad Lietuvos banko tarnautojai nebijotų pakankamai veikti, kad nevengtų imtis pakankamų priemonių prieš prižiūrimus komercinius bankus. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio ištakos Lietuvos teisėje atsirado, kai įstatymas buvo papildytas 461 straipsniu. Šio įstatymo straipsnio projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad įstatymo projekto tikslas – suderinti Lietuvos banko veiklos reglamentavimą su Europos Sąjungos teisės aktais, sudaryti palankesnes sąlygas Lietuvos bankui siekti pagrindinio tikslo ir vykdyti įstatyme nustatytas funkcijas. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies tikslas – kad būtų užtikrinta teisinė Lietuvos banko tarnautojų, sąžiningai bei tinkamai atliekančių pareigas, susijusias su priežiūros funkcijų atlikimu, apsauga, kad tarnautojai būtų nepriklausomi ir nedelstų priimti atitinkamų (proporcingų ir reikiamoje situacijoje pakankamai griežtų siekiamiems tikslams pasiekti) sprendimų, veiktų tarnybos interesais, siekiant įgyvendinti Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintus Pagrindinius efektyvios bankų priežiūros principus Lietuvoje.

22.2. Atsakovas nurodo nesutinkąs su apeliacinės instancijos teismo aiškinimu, kad sąžiningumo kriterijus yra subjektyvus ir todėl netaikytinas. Darbuotojas turi pareigą veikti sąžiningai, laikytis sąžiningumo principo, dirbti sąžiningai (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 35 straipsnio 1 dalis, 228 straipsnis, nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 24 straipsnio 1–3 dalys). Galioja ir bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex injuria non oritur jus). Iš neteisėtų veiksmų jokie valstybės tarnautojo teisėti lūkesčiai negali susiformuoti, įstatymus pažeidžiantis asmuo negali turėti iš to naudos. Nesąžiningai ir netinkamai vykdęs tarnybos pareigas Lietuvos banko tarnautojas negali remtis Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio garantijomis, skirtomis teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems tarnautojams. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas valstybės tarnautojų lygybės principas, bendrasis teisės principas ex injuria non oritur jus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018). Kituose teisės aktuose sąžiningumo kriterijus naudojamas ir nėra laikomas neteisėtu ar subjektyviu, o teismai įpareigoti taikyti sąžiningumo principą aiškinant teisės aktus (CK 1.5 straipsnio 1, 4 dalys, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktoriaus 2019 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-34 patvirtinto Kompensacijos už teisinių paslaugų išlaidas asmeniui, kuris būdamas žvalgybos pareigūnu galimai padarė teisės pažeidimą dėl tarnybinės rizikos ribų viršijimo, skyrimo tvarkos aprašo 2 punktas, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas, CK 6.66, 6.158, 6.2284 straipsniai, 6.641 straipsnio 3 dalis). Sąžiningumo principas yra bendrasis teisės principas, nustatytas ir daugybėje kitų galiojančių įstatymų, todėl byloje teismų vertinimas, kad tokio principo taikymas leistų darbdaviui elgtis subjektyviai ar paneigtų teisę į kompensaciją, yra netinkamas teisės aiškinimas bei taikymas. Priešingai, bendrojo sąžiningumo principo netaikymas leidžia darbuotojui elgtis neteisėtai, nesąžiningai ir iš tokios veikos gauti naudą (kompensaciją). Pažymėtina, kad ieškovo nesąžiningumas įrodytas kitoje civilinėje byloje (dėl atleidimo iš darbo) įsiteisėjusiu teismo sprendimu, turinčiu res judicata galią. Atsižvelgiant į tarptautinius susitarimus ir įsipareigojimus, įstatymo leidėjo siekius, sąžiningumo, ex injuria non oritur jus principus, teismo įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje (darbo) byloje konstatavus nesąžiningą ieškovo veiką, prižiūrint AB banką „Snoras“, Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, jog kompensacija mokama tik tokiu atveju, kai Lietuvos banko tarnautojo veika atitinka sąžiningumo, veikimo tarnybos interesais kriterijus.

22.3. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Lygiateisiškumo (Konstitucijos 29 straipsnis) pažeidimu laikytinas ne tik vienodų situacijų nepagrįstas vertinimas vienodai, bet ir skirtingų situacijų vienodas vertinimas be teisėto pagrindo, privilegijų teikimas be pagrįsto pagrindo. Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime išaiškino, kad diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo; kitaip tariant, jeigu juo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei nėra pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Burden prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 13378/05; 2010 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją, peticijos Nr. 30141/04; 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas byloje Vallianatos ir kiti prieš Graikiją, peticijų Nr. 29381/09 ir Nr. 32684/09; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzQ4LTQwMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-348-403/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-348-403/2020">e3K-3-348-403/2020</a>). Pagal Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2, 3 dalių tikslą diferencijuota teisinė apsauga turėtų būti taikoma tik tiems Lietuvos banko tarnautojams, kurie sąžiningai ir tinkamai atlieka (atliko) finansų rinkos priežiūrą, t. y. tiems tarnautojams, kurie sąžiningai nedelsė veikti, sąžiningai ėmėsi pakankamai griežtų, kiek konkrečioje situacijoje būtina, sprendimų ir priemonių. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalis neturėtų būti taikoma situacijoms ir asmenims, kai Lietuvos banko tarnautojų veikimas neatitiko sąžiningo ar tinkamo pareigų vykdymo kriterijaus, pvz., jeigu buvo delsiama ar vengiama priimti reikiamus pakankamai griežtus sprendimus ar priemones, kaip buvo nustatyta civilinėje byloje dėl ieškovo atleidimo iš darbo. Visų Lietuvos banko tarnautojų, vykdančių (vykdžiusių) tarnybos pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūra (ir sąžiningai atlikusių pareigas, ir jas atlikusių nesąžiningai; tinkamai vykdžiusių funkcijas ir jas vykdžiusių netinkamai; delsusių (vengusių) priimti pakankamai griežtus sprendimus, taikyti pakankamai griežtas priemones ir priėmusių griežtus sprendimus ir taikiusių pakankamai griežtas priemones), padėtis būtų nepagrįstai vertinama vienodai (teikiamos privilegijos) ir kartu nepagrįstai nesąžiningai, netinkamai vykdę tarnybos pareigas Lietuvos banko tarnautojai, delsę (vengę) priimti pakankamai griežtus sprendimus ir taikyti priemones, vertinami skirtingai nuo kitų asmenų, nesant objektyvaus kriterijaus tokiai diferenciacijai. Tokia diferenciacija nebūtų siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų ir ja būtų teikiamos privilegijos nesąžiningai, ne tarnybos interesais veikusiems Lietuvos banko tarnautojams, tai neatitiktų proporcingumo principo. Jeigu Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalis būtų aiškinama tokiu būdu, kad Lietuvos banko tarnautojams, nesąžiningai, netinkamai (ne tarnybos interesais) atlikusiems pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūros atlikimu, delsiantiems ar vengiantiems priimti pakankamai griežtus sprendimus ar priemones, būtų suteikiama diferencijuota teisinė apsauga (palyginus su kitais asmenimis) ir suteikiamos privilegijos (kompensuojamos išlaidos), taip būtų pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Šiuo atveju vieni asmenys (Lietuvos banko tarnautojai, nesąžiningai ir netinkamai (ne tarnybos interesais) atliekantys finansų rinkos priežiūrą, delsiantys ar vengiantys priimti pakankamai griežtus sprendimus ar priemones), palyginti su kitais asmenimis, valstybės tarnautojais, darbuotojais, būtų išskiriami ir vertinami nevienodai, nepagrįstai (nesant objektyviai reikšmingų diferencijavimo kriterijų – pozityvaus, visuomeniškai prasmingo teisėto tikslo ir neatitinkant proporcingumo principo) įgytų teisę į teisinę apsaugą (į piniginę kompensaciją, mokamą iš Lietuvos banko biudžeto). Atsakovas mano, kad yra pagrįstas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

22.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė draudimą taikyti įstatymą atgaline tvarka, lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios) principą, nes, vertindamas ieškovo išlaidų, patirtų 2012–2018 m., dydžio protingumą, proporcingumą, vadovavosi Rekomendacijų redakcija, galiojančia nuo 2015 m. kovo 20 d., nors 2012 m. – 2015 m. kovo 20 d. ši teisės akto redakcija dar negaliojo. Iš ieškovo prašomos priteisti 34 884,30 Eur kompensacijos sumos net 24 181,18 Eur suma viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį.

23. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime išdėstyti esminiai argumentai:

23.1. Atsakovo siūlomas Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnių 2, 3 dalių aiškinimas nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai reglamentuotas aptariamose teisės normose. Šio įstatymo 45straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama atsietai nuo to paties straipsnio 3 dalies, kurioje nurodyti atvejai, kai Lietuvos banke dirbantis ar dirbęs Lietuvos banko tarnautojas privalo grąžinti Lietuvos banko jam išmokėtą kompensaciją. Iš Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2, 3 dalyse, Taisyklėse įtvirtinto teisinio reglamentavimo yra akivaizdu, kad šio įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas reikalavimas, jog kompensacija asmeniui gali būti mokama tik tuo atveju, jeigu jis elgėsi sąžiningai, taip pat nėra nustatyta, kad darbuotojas turi grąžinti gautą kompensaciją, jei buvo konstatuotas jo nesąžiningumas. Įstatymo 45 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant išmokama ir turi būti grąžinama kompensacija.

23.2. CK vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami remiantis bendrine jų reikšme, išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialiąja – teisine, technine ar kitokia reikšme (CK 1.9 straipsnio 2 dalis). Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtinta jokių teisinių formuluočių, kurios turėtų būti aiškinamos ar interpretuojamos skirtingai, nei jos yra išdėstytos įstatymo tekste. Nei aiškinamajame Lietuvos banko įstatymo projekto rašte, nei Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento išvadose nėra pateikta kitokių šio įstatymo teksto pažodinių išaiškinimų. Tiek lingvistiniu, tiek teleologiniu, loginiu ar teisės principų aiškinimo metodais vertinant nekyla abejonių dėl subjektų, kuriems yra taikoma Lietuvos banko įstatyme nustatyta apsauga.

23.3. Asmens elgesio sąžiningumo standartas kiekvienoje teisės šakoje yra skirtingas, t. y. tas pats asmens elgesys gali būti laikomas nesąžiningu darbo santykiuose (užtraukti drausminę atsakomybę), tačiau administracinės ar baudžiamosios teisės kontekste nebus vertinamas kaip nesąžiningas. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie veiksmai yra atliekami ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Nagrinėjamos bylos kontekste asmens nesąžiningumas gali būti konstatuojamas esant mažareikšmiams teisės pažeidimams arba teisės pažeidimams, pasireiškiantiems neatsargia, netyčine veikla. Taip pat asmuo gali padaryti teisės pažeidimą, nors konkrečiu momentu mano, jog elgiasi teisėtai ir veikia darbdavio interesais. Laikantis atsakovo pozicijos, kad Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytos garantijos turi būti taikomos tik sąžiningiems (darbo santykių prasme) asmenims, lieka neaišku, dėl kokių priežasčių įstatymo leidėjas kompensacijos grąžinimą sieja tik su baudžiamąja, administracine atsakomybe ar žalos padarymo faktu. Jei įstatymo leidėjas būtų siekęs kompensacijos mokėjimą ar grąžinimą sieti su asmens sąžiningumu darbo santykių prasme, Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 3 dalyje būtų nustatyta, kad asmuo privalo grąžinti kompensaciją, jei jis padarė darbo drausmės pažeidimą. Kadangi Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies tikslas yra užtikrinti, kad Lietuvos banko tarnautojai būtų nepriklausomi ir nedelstų priimti atitinkamų (proporcingų ir reikiamoje situacijoje pakankamai griežtų siekiamiems tikslams pasiekti) sprendimų, tai akivaizdu, jog, sąžiningumo standartą siejant su mažareikšmiais ar netyčiniais teisės pažeidimais, šios teisės normos tikslas nebūtų pasiektas. Aiškinant Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį pagal atsakovo supratimą, Lietuvos banko darbuotojai dėl didelės atsakomybės ir rizikos suklysti priimant skubius bei griežtus sprendimus vengtų priimti tokius sprendimus arba priimdami skubius (griežtus), bet klaidingus sprendimus praktiškai niekada negautų kompensacijos ir liktų be apsaugos.

23.4. Bazelio bankų priežiūros komiteto 2012 m. rugsėjo mėnesį atnaujinti Pagrindiniai efektyvios bankų priežiūros principai nėra teisės aktas, kuris būtų buvęs paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 19, 20 straipsniai). Dėl to Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijos negali būti taikomos ir negali būti pagrindas atsisakyti išmokėti ieškovui kompensaciją. Lietuvos banko valdybos 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 224 „Dėl Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimo“ galėjo būti taikomas tik rengiant teisės aktus bei vykdant bankų priežiūrą, jis nenustato jokių teisių ir pareigų Lietuvos banko tarnautojams (buvusiems tarnautojams), todėl nagrinėjant ieškovo prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo negali būti taikomas.

23.5. Nustatytas specialus patirtų išlaidų kompensavimo būdas, kuris taikomas Lietuvos banko tarnautojams, negali būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies nuostatų įtvirtinimas sietinas su didele atsakomybe ir itin svarbių sprendimų priėmimo rizika. Siekiant sklandaus darbo, išlaidų kompensavimu suteikta papildoma apsauga tam, kad asmuo jaustųsi saugus atlikdamas savo darbines funkcijas. Skirtingų valstybės tarnybų institucijų veikla gali būti reglamentuojama skirtingai ir tai nereiškia lygiateisiškumo principo pažeidimo. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2, 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad teisinės apsaugos netektų tik asmenys, pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymo arba teismo sprendimu pripažinti kaltais dėl žalos padarymo, kaip tai nustatyta įstatymo leidėjo. Toks teisės aiškinimas atitinka įstatymo leidėjo tikslus, nereiškia lygiateisiškumo principo pažeidimo ir nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo dėl Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

23.6. Atsakovas Nutarime, atsisakydamas mokėti kompensaciją, nenagrinėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio ir dėl jų nepasisakė. Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarime nurodyta, kad asmuo, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, inter alia (be kita ko), kreipdamasis į teismą, turi teisę naudotis veiksminga advokato teikiama teisine pagalba. Iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia, naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai, be kita ko, nustatyti atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtinų ir pagrįstų išlaidų šiai teisei įgyvendinti atlyginimą asmeniui, kuriam nėra taikoma teisinė atsakomybė, nes nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą. Teismai, priteisdami ieškovo prašomą kompensaciją, nesivadovavo Rekomendacijomis, o savo sprendimus iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos banko įstatymo nuostatos neriboja kompensacijos dydžio, o baudžiamasis procesas truko itin ilgai. Nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikta nuoroda į Rekomendacijas, tai nekeičia išvados apie priteistinos kompensacijos dydį teisingumo.

23.7. Iš viešai prieinamos informacijos akivaizdu, jog pas atsakovą yra dirbančių teisininkų, galinčių, neeikvojant mokesčių mokėtojų lėšų, atstovauti atsakovo interesams teismuose, todėl, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDEtOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-401-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-401-916/2016">3K-3-401-916/2016</a> pateiktais išaiškinimais, net ir atmetus ieškovo ieškinį, atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neturėtų būti priteisiamas iš ieškovo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasaciniam teismui ieškovo pateiktų rašytinių paaiškinimų

24. Kasaciniu skundu atsakovas, be kita ko, prašo priteisti iš ieškovo jo (atsakovo) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

25. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas, be kita ko, nurodo, kad iš viešai prieinamos informacijos (pavyzdžiui, iš atsakovo internetinio puslapio) akivaizdu, jog pas atsakovą yra dirbančių teisininkų, galinčių, neeikvojant mokesčių mokėtojų lėšų, atstovauti atsakovo interesams teismuose, todėl, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDEtOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-401-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-401-916/2016">3K-3-401-916/2016</a> pateiktais išaiškinimais, net ir atmetus ieškovo ieškinį, atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neturėtų būti priteisiamas iš ieškovo.

26. Ieškovo atsiliepimas į kasacinį skundą priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2021 m. gegužės 3 d. nutartimi.

27. Atsakovas 2021 m. lapkričio 4 d. kasaciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, kuriuo prašo priteisti jo naudai iš ieškovo kasaciniame teisme patirtų 1941,34 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kartu su prašymu atsakovas pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus.

28. Ieškovas 2021 m. lapkričio 9 d. kasaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus dėl atsakovo 2021 m. lapkričio 4 d. pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Pateiktais rašytiniais paaiškinimais ieškovas prašo netenkinti atsakovo prašymo priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

29. Rašytiniuose paaiškinimuose, kaip ir atsiliepime į kasacinį skundą, ieškovas nurodo, kad iš viešai prieinamos informacijos akivaizdu, jog pas atsakovą yra dirbančių teisininkų, galinčių, neeikvojant mokesčių mokėtojų lėšų, atstovauti atsakovo interesams teismuose, todėl, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDEtOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-401-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-401-916/2016">3K-3-401-916/2016</a> pateiktais išaiškinimais, atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neturėtų būti priteisiamas iš ieškovo, nepriklausomai nuo kasacinio teismo priimto procesinio sprendimo ir šios civilinės bylos baigties.

30. Rašytiniuose paaiškinimuose, skirtingai nei atsiliepime į kasacinį skundą, ieškovas papildomai remiasi CPK 79 straipsnio 1 dalyje, 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte, 93, 98 straipsniuose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2008">3K-3-533/2008</a> pateiktais išaiškinimais, pateikia naują informaciją iš atsakovo internetinio puslapio. Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas nekvestionuoja atsakovo prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, atsakovo pateiktų patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo pateikto procesinio dokumento – rašytinių paaiškinimų – turinį, nusprendžia, kad jo pavadinimas neatitinka šio dokumento turinio, ir šį procesinį dokumentą kvalifikuoja kaip atsiliepimo į kasacinį skundą papildymą. Dėl to konstatuoja, kad dėl šio procesinio dokumento priėmimo spręstina taikant CPK normas, reglamentuojančias atsiliepimus į kasacinį skundą, šių priėmimą.

32. CPK 351 straipsnio, reglamentuojančio atsiliepimus į kasacinį skundą, 1 dalyje, be kita ko, įtvirtintos nuostatos, kad: atsiliepime į kasacinį skundą turi būti nurodyti išsamūs nesutikimo su pateiktu kasaciniu skundu motyvuoti pagrindai; atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims.

33. Atsiliepimo į kasacinį skundą priėmimo klausimą išsprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija CPK 350 straipsnyje nustatyta tvarka (CPK 3 straipsnio 7 dalis), kuri, nustačiusi, kad atsiliepimas į kasacinį skundą pateiktas įstatymo nustatyta tvarka, nutartimi jį priima. Atrankos kolegijos nutartis, priimta dėl atsiliepimo į kasacinį skundą priėmimo, yra galutinė ir neskundžiama (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 350 straipsnio 4 dalis). CPK 350 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima. Toks teisinis reguliavimas nustatytas vadovaujantis civilinio proceso koncentruotumo ir operatyvumo principais (CPK 7 straipsnis), pagal jį kasatorius įpareigojamas suformuluoti kasacijos pagrindus, apibrėžti kasacijos dalyką ir nustatyti bylos nagrinėjimo ribas, iki atrankos kolegija išsprendžia pateikto kasacinio skundo priėmimo klausimą. Atitinkamai, vadovaujantis nurodytais principais, ir CPK 351 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip draudžianti pildyti ar keisti atsiliepimą į kasacinį skundą, kai CPK 350 straipsnyje nustatyta tvarka yra išspręstas pateikto atsiliepimo priėmimo klausimas, t. y. atsiliepimas priimtas arba jį atsisakyta priimti. Dėl to konstatuotina, kad, išsprendus atsiliepimo į kasacinį skundą priėmimo klausimą, papildyti ar pakeisti atsiliepimo negalima, o gauti jo papildymai ar pakeitimai nepriimami.

34. Aptariamas ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą papildymas, ieškovo įvardijamas kaip rašytiniai paaiškinimai, kasaciniam teismui yra pateiktas po to, kai ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą priėmimo klausimas jau buvo išspręstas atrankos kolegijos nutartimi. Atsižvelgdama į tai ir remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šį ieškovo pateiktą procesinį dokumentą priimti atsisakytina.

Dėl Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

35. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas Lietuvos banko tarnautojams ir jame dirbusiems tarnautojams išmoka kompensaciją, lygią jų išlaidoms, turėtoms dėl iškeltos baudžiamosios bylos ar pradėtos administracinio nusižengimo teisenos, ar kitų su tokiomis veikomis susijusių teisėsaugos institucijų veiksmų arba dėl jiems pareikštų civilinių ieškinių už vykdant tarnybos pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūros atlikimu, padarytas veikas; kompensacijos išmokėjimo tvarką nustato Lietuvos banko valdyba. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos banko tarnautojas ar jame dirbęs tarnautojas privalo grąžinti Lietuvos banko jam išmokėtą šio straipsnio 2 dalyje nustatytą kompensaciją šiais atvejais: 1) kai jis, išnagrinėjus baudžiamąją ar administracinio nusižengimo bylą, pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymo arba teismo sprendimu pripažintas kaltu dėl žalos padarymo; 2) kai jo turėtas ir teismo iš kito asmens jam priteistas išlaidas sumoka asmuo, iš kurio priteistos išlaidos; jeigu jam sumokėtų teismo priteistų išlaidų suma mažesnė už kompensaciją, kompensacija grąžinama tokio dydžio, kokią sumą sumoka asmuo, iš kurio priteistos išlaidos.

36. Taisyklėse reglamentuojama, kad: šis teisės aktas nustato kompensacijos, lygios Lietuvos banke dirbančių bei dirbusių Lietuvos banko tarnautojų išlaidoms, turėtoms dėl iškeltų baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų ar kitų su tokiomis veikomis susijusių teisėsaugos institucijų veiksmų, arba dėl jiems pareikštų civilinių ieškinių už vykdant tarnybos pareigas, susijusias su priežiūros funkcijų atlikimu, atliktas veikas, išmokėjimo tvarką (1 punktas); norėdamas, kad būtų išmokėta kompensacija, Lietuvos banke dirbantis ar dirbęs tarnautojas Lietuvos bankui pateikia: raštišką prašymą išmokėti kompensaciją; išlaidas patvirtinančius dokumentus; raštišką įsipareigojimą ne vėliau kaip per 10 dienų informuoti Lietuvos banką apie Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų faktų atsiradimą bei įsipareigojimą, atsiradus bent vienam iš šių faktų, išmokėtą kompensaciją grąžinti Lietuvos bankui ne vėliau kaip Lietuvos banko nustatytais terminais, kurie negali būti trumpesni kaip 30 dienų (2 punktas); 2 punkte nurodyti dokumentai gali būti pateikiami dėl visų turėtų išlaidų kompensavimo arba dėl jų dalies; Lietuvos bankas turi teisę prašymą pateikusio asmens prašyti pateikti papildomus dokumentus, kurių reikia sprendimui dėl kompensacijos išmokėjimo priimti (3 punktas); jei pateikiami ne visi 2 punkte nurodyti dokumentai arba jei prašoma kompensuoti išlaidas, kurių kompensavimas nenustatytas Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 2 dalyje, arba jei pateikti dokumentai nelaikytini patvirtinančiais šias išlaidas, kompensacija neišmokama, ir apie tai ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo išmokėti kompensaciją gavimo Lietuvos banke dienos raštu pranešama prašymą pateikusiam asmeniui (4 punktas); kompensacija išmokama remiantis Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymu; įsakymas dėl kompensacijos išmokėjimo pasirašomas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo visų sprendimui dėl kompensacijos išmokėjimo priimti reikalingų dokumentų pateikimo Lietuvos bankui dienos; apie sprendimą išmokėti kompensaciją raštu informuojamas prašymą išmokėti kompensaciją pateikęs asmuo (5 punktas).

37. Byloje kilęs ginčas dėl ieškovo teisės į kompensaciją Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškovo teigimu, kompensacija, vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, jam turi būti atsakovo išmokėta, kadangi jo atžvilgiu vykusioje baudžiamojoje byloje jis buvo pripažintas nekaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo einant pareigas Lietuvos banke, o atsakovo teigimu, ieškovas neturi teisės gauti kompensaciją, kadangi ieškovo veikimas, jam vykdant tarnybos Lietuvos banke pareigas, neatitiko sąžiningo ir tinkamo pareigų vykdymo kriterijaus, ieškovas iš pareigų atleistas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.

38. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2, 3 dalių, Taisyklių 1–5 punktų nuostatas bei pažymėjęs, kad ieškovas baudžiamojoje byloje pripažintas nekaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo ir nėra duomenų, jog dėl ieškovo būtų priimtas teismo sprendimas, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu dėl žalos padarymo, konstatavo, kad nenustatytos aplinkybės, kurios pagal Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 3 dalį būtų pagrindas kompensacijos darbuotojui nemokėti arba, jai esant darbuotojui jau išmokėtai, darbuotojui ją grąžinti. Teismas padarė išvadą, kad teisinis reglamentavimas labai aiškiai įtvirtina asmens (buvusio ar esamo Lietuvos banko darbuotojo) teisę gauti kompensaciją dėl išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas reikalavimas, kad kompensacija asmeniui gali būti mokama tik tuo atveju, kai Lietuvos banko darbuotojo veika atitinka sąžiningo bei tinkamo veikimo kriterijus. Nors atsakovas akcentuoja ieškovo atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, jo nesąžiningą, netinkamą veikimą, tačiau, teismo vertinimu, tokia aplinkybė neįtvirtinta kaip vertintina Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje ar Taisyklėse sprendžiant dėl kompensacijos mokėjimo, taigi, aplinkybė, kad ieškovo ieškinys dėl jo atleidimo iš pareigų Lietuvos banke buvo atmestas, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi teisinis reglamentavimas suteikia jam teisę reikalauti kompensacijos už išlaidas baudžiamojoje byloje, nepriklausomai nuo civilinės bylos dėl atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą baigties. Teismo vertinimu, atsakovas Lietuvos banko įstatyme įtvirtintas nuostatas dėl išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, kompensavimo aiškina nepagrįstai plačiai, vadovaujasi įvairiais principais, ataskaitomis, kurie, būdami tik rekomendacijos, taip pat nenustatantys jokių teisių ir pareigų Lietuvos banko darbuotojams, negali paneigti aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintos įstatymo formuluotės. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, suteikiančios ieškovui teisę į jo baudžiamojoje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimą.

39. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, papildomai pažymėjo, kad: galiojantis teisinis reglamentavimas be jokių išlygų konstatuoja ieškovo teisę gauti kompensaciją dėl išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, t. y. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas reikalavimas, kad kompensacija asmeniui gali būti mokama tik tuo atveju, kai jis elgėsi sąžiningai ar nebuvo atleistas iš einamų pareigų; nagrinėjamu atveju ieškovas visiškai atitiko Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą baigtinį sąrašą sąlygų, kurioms esant mokama kompensacija.

40. Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai formaliai aiškino ir taikė Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į šios teisės normos tikslą, įstatymo leidėjo siekius, sąžiningumo principą. Atsakovo teigimu, aiškinant šios teisės normos tikrąją prasmę turi būti įvertinami įstatymų leidėjo siekiai, ketinimai įtvirtinant šią teisės normą, teisės principai, o ne vien lingvistiškai formaliai aiškinama norma. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

41. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvuojamųjų dalių matyti, kad teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, aiškindami Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį, taikė ne tik lingvistinį teisės aiškinimo metodą, bet ir sisteminį, loginį teisės aiškinimo metodus, atsižvelgė į šios teisės normos tikslą, taip pat įvertino šaltinius, kuriais atsakovas grindė savo poziciją dėl šios teisės normos aiškinimo, t. y. Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintus Pagrindinius efektyvios bankų priežiūros principus, Lietuvos banko valdybos 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 224 „Dėl Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimo“, 2002 m. vasario mėn. Tarptautinio valiutos fondo ataskaitą dėl Lietuvos Respublikos Nr. 02/19, Bazelio bankų priežiūros komiteto 2012 m. rugsėjo mėn. atnaujintus Pagrindinius efektyvios bankų priežiūros principus, Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų metodologiją, Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko 2009 m. balandžio 17 d. Teisinės, institucinės ir reguliavimo sistemos banko nemokumo atveju apžvalgą, 2012 m. lapkričio 27 d. Europos centrinio banko nuomonę. Teismų šių šaltinių įvertinimo tik kaip rekomendacinio pobūdžio, nenustatančių jokių teisių ir pareigų Lietuvos banko darbuotojams, atsakovas kasaciniame skunde neginčija, tačiau juos (šaltinius) skunde nurodo teigdamas, kad teismai, aiškindami Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį, turėjo įvertinti įstatymo leidėjo siekius, ketinimus.

42. Pažymėtina, kad taikant teleologinį teisės aiškinimo metodą atsižvelgtina į įstatymo, kuriame konkreti norma įtvirtinta, travaux préparatoires (teisės aktų parengiamieji dokumentai) nuostatas, atskleidžiančias įstatymų leidėjo ketinimus.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus šaltinius, viena vertus, teismų atliktą jų vertinimą pripažįsta pagrįstu, o kita vertus, nusprendžia, kad juose nėra informacijos apie įstatymo leidėjo valią, požiūrį, poziciją nagrinėjamoje byloje aktualiu aspektu dėl teisės į kompensaciją sąsajumo su tarnautojo sąžiningumo kriterijumi ir dėl to jie vertintini kaip neatskleidžiantys įstatymo leidėjo nurodytu aspektu ketinimų. Konkretaus teisinio reguliavimo varianto iš esamų galimų parinkimas, jo išsamumas, detalumas priklauso nuo įstatymų leidėjo apsisprendimo, o nurodyti šaltiniai pagal jų nuostatų privalomumą vertintini kaip nevaržę įstatymų leidėjo apsisprendimo dėl konkretaus teisinio reguliavimo varianto iš esamų galimų parinkimo. Tokio apsisprendimo varžymo egzistavimo kasacinio skundo argumentai nepagrindžia. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos banko įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymų, kuriais Lietuvos banko įstatyme įtvirtinta aktualios redakcijos įstatymo 45 straipsnio 2 dalies norma, travaux préparatoires medžiaga (įstatymo projektų aiškinamieji raštai) neteikia pagrindo padaryti pagrįstą išvadą dėl įstatymo leidėjo ketinimų tuo aspektu, kuris yra aktualus nagrinėjamoje byloje, t. y. ar pagal šią teisės normą banko tarnautojo veiksmų, jam vykdant tarnybos Lietuvos banke pareigas, (ne)atitiktis sąžiningumo kriterijui yra kompensacijos mokėjimo pagal šią teisės normą sąlyga. Kadangi aptariamos teisės normos travaux préparatoires neatskleidžia įstatymų leidėjo ketinimų tuo aspektu, kuris yra aktualus nagrinėjamoje byloje, tai nėra pagrindo pripažinti, kad teismai, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nepasisakydami dėl Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies aiškinimo taikant teleologinį teisės aiškinimo metodą, netinkamai taikė teisę ir netinkamai aiškino aptariamą teisės normą. Nedisponuodami galimybe šią teisės normą aiškinti taikant teleologinį teisės aiškinimo metodą, teismai pagrįstai ją aiškino taikydami kitus teisės aiškinimo metodus. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų gautą jos (normos) aiškinimo rezultatą, padaro išvadą, kad jis atitinka taikant lingvistinį, sisteminį, loginį teisės aiškinimo metodus ir teismo, aiškinant teisę, vadovaujantis bendraisiais teisės principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), gaunamą rezultatą, todėl pripažintinas gautu tinkamai aiškinant teisę.

44. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nurodytos išvados nepaneigia ir kasacinio skundo argumentai, kuriais atsakovas teigia nesutinkąs su apeliacinės instancijos teismo aiškinimu, kad sąžiningumo kriterijus yra subjektyvus ir todėl netaikytinas. Dėl šių kasacinio skundo argumentų pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėjęs, kad Lietuvos banko įstatymo straipsnio, nustatančio kompensacijas dėl baudžiamojo persekiojimo, tikslas – užtikrinti Lietuvos banko tarnautojų nepriklausomumą priimant atitinkamus sprendimus pagal savo kompetencijas, kaip argumentą, jog nėra tikslinga atsakovo prašymo pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodė ir tai, kad sąžiningumo kriterijus, kaip subjektyvus, negali būti laikomas esminiu ir vieninteliu, nes tik nuo darbdavio pozicijos priklausytų galimybė gauti kompensaciją, taigi, Lietuvos banko tarnautojai liktų be apsaugos. Taigi, toks apeliacinės instancijos teismo argumentas atsakovo kasaciniame skunde nepagrįstai priskirtas argumentams, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį aiškino kaip nenustatančią sąlygos (reikalavimo), kad kompensacija asmeniui gali būti mokama tik tuo atveju, kai Lietuvos banko darbuotojas elgėsi sąžiningai ar nebuvo atleistas iš einamų pareigų.

45. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad pagal įstatymus sąžiningumo principas yra bendrasis teisės principas, darbuotojas turi pareigą veikti sąžiningai, laikytis sąžiningumo principo ir dirbti sąžiningai, galioja ir bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex injuria non oritur jus) ir pan., tačiau nusprendžia, kad tokie kasacinio skundo teiginiai neteikia pagrindo pripažinti, jog šioje byloje teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad kai kuriuose iš minėtų rekomendacinio pobūdžio šaltinių, kuriais atsakovas grindė savo poziciją dėl šios teisės normos aiškinimo, yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodytas darbuotojų sąžiningumo vykdant pareigas kriterijus. Kasaciniame skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas, teikdamas paaiškinimus teismui, patvirtino, jog dalyvavo rengiant šią teisės normą, jos kilmė siejama su tarptautiniais įsipareigojimais ir jų tikslas yra tas, kad Lietuvos banko tarnautojai nebijotų pakankamai veikti, kad nevengtų imtis pakankamų priemonių prieš prižiūrimus komercinius bankus. Tačiau, kaip matyti iš Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo, įstatymų leidėjo valia šiose teisės normose įtvirtintas kitoks, nei nurodytuose rekomendacinio pobūdžio šaltiniuose, teisinio reguliavimo modelis, pagal kurį tarnautojo sąžiningumas nėra įtvirtintas kaip teisės į kompensaciją sąlyga. Pagal įstatymo leidėjo pasirinktą teisinio reguliavimo modelį dėl iškeltos baudžiamosios bylos turėtų išlaidų kompensavimas nesiejamas su tarnautojo sąžiningumu, taip pat tarnautojo nesąžiningumas nėra įtvirtintas kaip pagrindas Lietuvos bankui reikalauti sugrąžinti jau kompensuotas išlaidas. Esant tokioms aplinkybėms, aptariamos teisės normos travaux préparatoires neatskleidžiant įstatymų leidėjo ketinimų tuo aspektu, kuris yra aktualus nagrinėjamoje byloje, darytina išvada, kad Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį aiškinti ir taikyti taip, kaip tai nurodo atsakovas, nėra teisinio pagrindo.

Dėl lex retro non agit principo pažeidimo

46. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio, konstatavo, kad Lietuvos banko įstatymo nuostatos neriboja kompensacijos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutiko. Atsakovo teiginį, kad ieškovo patirtos išlaidos yra neprotingai didelės, apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, jog baudžiamasis procesas užtruko daugiau kaip septynerius metus, baudžiamąją bylą po du kartus nagrinėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinės instancijos teismai, juolab kad ieškovo baudžiamajame procese turėtos išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atitinka Rekomendacijas (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

47. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė draudimą taikyti įstatymą atgaline tvarka, lex retro non agit principą, nes, vertindamas ieškovo išlaidų, patirtų 2012–2018 m., dydžio protingumą, proporcingumą, vadovavosi Rekomendacijų redakcija, galiojančia nuo 2015 m. kovo 20 d., nors 2012 m. – 2015 m. kovo 20 d. ši teisės akto redakcija dar negaliojo. Iš ieškovo prašomos priteisti 34 884,30 Eur kompensacijos sumos net 24 181,18 Eur suma viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį.

48. Pagal bendrąjį teisės principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymai ir kiti teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lot. lex benignior retro agit).

49. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lot. lex retro non agit) (žr., pvz., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimus); įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo (žr., pvz., 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimus).

50. Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl teisės normos galiojimo laiko atžvilgiu nurodoma, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-568/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-568/2014">3K-3-568/2014</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

51. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad Rekomendacijų redakcijos, galiojančios nuo 2015 m. kovo 20 d., taikymas 2012 m. – 2015 m. kovo 19 d. laikotarpiui pažeistų lex retro non agit principą. Tačiau, atsižvelgdama į skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčijamos kompensacijos dydžio klausimą, netaikė šio teisės akto, o tik, vertindamas atsakovo teiginį dėl neprotingai didelių išlaidų, jų dydį protingumo aspektu vertino atsižvelgdamas ir į nurodytų Rekomendacijų reglamentuojamus dydžius, kaip tam tikrą palyginamąjį, bet ne privalomąjį kriterijų, ieškovo baudžiamajame procese turėtų išlaidų atitiktį Rekomendacijoms pavartodamas tik kaip papildomą atsakovo teiginio, jog patirtos išlaidos yra neprotingai didelės, atmetimo argumentą. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas kompensacijos dėl iškeltos baudžiamosios bylos dydis yra apibrėžtas išlaidų, turėtų dėl tos bylos, ekvivalentu, tuo tarpu Rekomendacijos skirtos reglamentuoti kitokiems teisiniams santykiams – civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato (advokato padėjėjo) teikiamą pagalbą maksimaliems dydžiams. Šioje byloje teismai, priteisdami ieškovo prašomo dydžio kompensaciją, savo sprendimus iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos banko įstatymo nuostatos neriboja kompensacijos dydžio, o baudžiamasis procesas dėl ieškovui iškeltos baudžiamosios bylos užtruko daugiau kaip septynerius metus, baudžiamąją bylą po du kartus nagrinėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai.

52. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors Rekomendacijų redakcijos, galiojančios nuo 2015 m. kovo 20 d., taikymas 2012 m. – 2015 m. kovo 19 d. laikotarpiui negalimas, tačiau patirtų išlaidų ir ginčijamos kompensacijos dydžio protingumo aspektu įvertinimas, atsižvelgiant į šiose Rekomendacijose reglamentuojamus dydžius, kaip į tam tikrą palyginamąjį, bet ne privalomąjį kriterijų, negali būti pripažintas lex retro non agit principo pažeidimu. Dėl to kaip nepagrįstas atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė draudimą taikyti įstatymą atgaline tvarka, lex retro non agit principą.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

53. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

54. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams.

55. Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.

56. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-95/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-95/2007">3K-3-95/2007</a>). Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-133/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-133/2012">3K-3-133/2012</a>).

57. Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, ar pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2010">3K-3-373/2010</a>).

58. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

59. Šią bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme atsakovas reiškė prašymus teismams kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui, tačiau šių prašymų teismai netenkino motyvuodami tuo, kad nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

60. Atsakovas kasaciniu skundu prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui. Atsakovas nurodo, kad jeigu Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalis būtų aiškinama tokiu būdu, kad Lietuvos banko tarnautojams, nesąžiningai, netinkamai (ne tarnybos interesais) atlikusiems pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūros atlikimu, delsiantiems ar vengiantiems priimti pakankamai griežtus sprendimus ar priemones, būtų suteikiama diferencijuota teisinė apsauga (palyginus su kitais asmenimis) ir suteikiamos privilegijos (kompensuojamos išlaidos), taip būtų pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas; šiuo atveju vieni asmenys (Lietuvos banko tarnautojai, nesąžiningai ir netinkamai (ne tarnybos interesais) atliekantys finansų rinkos priežiūrą, delsiantys ar vengiantys priimti pakankamai griežtus sprendimus ar priemones), palyginti su kitais asmenimis, valstybės tarnautojais, darbuotojais, būtų išskiriami ir vertinami nevienodai, nepagrįstai (nesant objektyviai reikšmingų diferencijavimo kriterijų – pozityvaus, visuomeniškai prasmingo teisėto tikslo ir neatitinkant proporcingumo principo) įgytų teisę į teisinę apsaugą (į piniginę kompensaciją, mokamą iš Lietuvos banko biudžeto).

61. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, nusprendžia, kad jais nepagrindžiamas pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą egzistavimas.

62. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.

63. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose išaiškinta, kad diskriminacija yra tie atvejai, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo byloje Francisco Javier Rosado Santana prieš Consejer?a de Justicia y Administración P?blica de la Junta de Andaluc?a, C-177/10, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutarimas).

65. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia: teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems nurodytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žinoti, ko iš jų reikalauja teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių, inter alia, būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (inter alia, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai).

66. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad (ne)sąžiningumas, kaip ir kiti asmens požymiai, pavyzdžiui, (ne)pareigingumas, (ne)padorumas ir pan., nėra pagrindas asmenis priskirti skirtingoms asmenų grupėms ir vertinti, kad tokiems asmenims turi būti nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas. Sutiktina, jog atsakovo įrodinėjamas teisinio reguliavimo modelis, pagal kurį teisė į kompensaciją būtų susieta su tarnautojo sąžiningumo kriterijumi, gal ir būtų priimtinas, tačiau spręstina, kad jo neįtvirtinimas neteikia pagrindo manyti, jog dėl to egzistuoja prieštaravimas Konstitucijai.

67. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies turinį, bylos procesinių dokumentų argumentus, nusprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai. Taigi, teisėjų kolegijai nekilus pagrįstų abejonių dėl Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies konstitucingumo, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nagrinėjamu atveju buvimas nenustatytas (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio 3 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis). Dėl to atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti jo nurodyto teisės akto normų atitiktį Konstitucijai netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

68. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

69. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, jo kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

70. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, šių dydžio neįvardija. Prie atsiliepimo į kasacinį skundą ieškovas pateikė advokatų profesinės bendrijos „Makauskas ir Gečaitė MONERE LEGE“ 2021 m. balandžio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 529-1830, kurioje mokėtina su PVM suma už susipažinimą su atsakovo kasaciniu skundu ir atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą nurodyta 1464,10 Eur, taip pat „AS Citadele banka“ 2021 m. balandžio 29 d. mokėjimo į sąskaitą pažymą, iš kurios matyti, kad ieškovas už teisines paslaugas civilinėje byloje advokatų kontorai pervedė 1464,10 Eur. Nurodytoje PVM sąskaitoje faktūroje taip pat įrašyta 247,06 Eur suma už būtinąsias vykdymo išlaidas bei nurodyta, kad ši suma sumokėta pagal kasos pajamų orderį ML Nr. 41. Pastarosios sumos sąsajumo su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nepagrindžia, taip pat nepateikė jos sumokėjimą patvirtinančio mokėjimo dokumento. Dėl to darytina išvada, kad ieškovo išlaidos advokato pagalbai kasaciniame teisme, dėl kurių atlyginimo turi būti nusprendžiama, sudaro 1464,10 Eur. Šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (7, 8.14 punktai), todėl ieškovui priteistinas iš atsakovo jų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

71. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 26 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,30 Eur tokių išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, pastarųjų išlaidų atlyginimas turėtų būti priteistas valstybei iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis), tačiau ši suma yra mažesnė nei minimali 5 Eur valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.). Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti ieškovo K. R. pateiktą atsiliepimo į kasacinį skundą papildymą.

Netenkinti atsakovo Lietuvos banko prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui K. R. iš atsakovo Lietuvos banko (j. a. k. 188607684) 1464,10 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt keturis Eur 10 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas