Baudžiamoji byla Nr. 2K-386/2009
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.25.4.1. (S)
2009 m. spalio 13 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. O. (M. O.) gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutarties.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu M. O. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda.
Priteista iš M. O. V. G. 366,97 Lt turtinei ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1500 Lt už advokato paslaugas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartimi iš dalies pakeistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendis. Priteista iš M. O. E. G. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pašalintas sprendimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš V. G.
Kita Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
M. O. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 4 d., apie 10.04 val., Vilniuje, ties Šeškinės g. 25 pastatu, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz 280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 75 p. reikalavimus: nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje partrenkė per perėją iš dešinės į kairę judėjusį pėsčiąjį E. G., kuriam dėl to buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu nuteistojo M. O. gynėjas prašo teismą panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius skunde teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir M. O. nepagrįstai nuteisė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus manymu, teismas detaliai neišanalizavo betarpiškai eismo įvykį mačiusių liudytojų R. B., T. M. ir A. A. parodymų, patvirtinančių, kad nuteistojo automobilis važiavo pirma eismo juosta, o nukentėjusysis artėjantį automobilį turėjo pamatyti dar prieš įžengdamas į perėję, nes R. B. jį įspėjo apie artėjantį automobilį. Taigi minėtų liudytojų parodymai rodo, kad nukentėjusysis į perėję buvo įžengęs ne daugiau kaip 1-2 m ir prieštarauja teismo išvadai, kad nukentėjusysis iki jį partrenkiant buvo įžengęs į perėję mažiausiai 3,6 m, o nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų, siekiant išvengti susidūrimo. Kasatoriaus manymu, liudytojo A. A. parodymų apie tai, kad nuteistasis važiavo antra eismo juosta, nepatvirtina kitų liudytojų parodymai.
Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka nors ir skyrė eismo įvykio ekspertizę, tačiau ekspertui nepateikė nuteistojo gynėjo suformuluotų klausimų. Kasatorius pažymi, kad eksperto išvada, jog nukentėjusysis kelio pločio atžvilgiu buvo partrenktas ne mažesniu kaip 5,4 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, prieštarauja ne tik liudytojų R. B. ir T. M., bet ir paties nukentėjusiojo parodymams. Skunde pažymima, kad ekspertas ne mažesnį kaip 5,4 m atstumą nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto nustatė iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota automobilio vieta po eismo įvykio. Iš liudytojų R. B. ir T. M. parodymų seka, kad automobilis važiavo prima eismo juosta, o liudytojas G. Z. parodė, kad nukentėjusysis buvo partrenktas ties pirmos eismo juostos viduriu, pats nukentėjusysis parodė, kad jis buvo perėjęs pusę pėsčiųjų perėjos. Kasatoriaus manymu, kadangi automobilis užfiksuotas 5,4 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, tai rodo, jog automobilis atliko stabdymo manevrą. Tai paneigia teismo išvadą, kad automobilis judėjo antrąja eismo juosta, o nuteistasis neatliko jokių veiksmų automobiliui sustabdyti. Kasatoriaus pabrėžia, kad ekspertas negalėjo nustatyti, kurioje vietoje nuteistasis partrenkė nukentėjusįjį, todėl tokiu atvejo teismas privalėjo vadovautis eismo įvykį mačiusių liudytojų parodymais.
Kasatorius nurodo, kad ekspertas nustatė, jog automobilio stabdymo kelias buvo 20,8 m. Kaip nurodoma nuosprendyje, nukentėjusysis buvo partrenktas jam nuėjus 3,6 m, t. y. 1,8 m arba 1/3 mažiau negu apskaičiavo ekspertas (5,4 m pagal eksperto skaičiavimus). Tokiu būdu tolygiai (1/3) sumažėja laikas per kurį nukentėjusysis nuėjo 3,6 m perėjos ir atstumas tarp automobilio ir pėsčiojo iki įvykio nuo eksperto nurodytų 61,7-30,4 m sumažėja iki 41,14-20,1 m. Automobilio stabdymo kelias 20.8 m yra didesnis nei atstumo žemiausia riba. Tokią skaičiuotę turėjo atlikti ekspertas, tačiau to nepadarė. Be to, teismai turėjo įvertinti paties nukentėjusiojo parodymus, iš kurių seka, kad jam įžengus į perėją, nuteistojo automobilis važiavo jam iš kairės 10-15 m atstumu. Kadangi automobilio stabdymo kelias, kaip nustatė ekspertas, buvo 20,8 m, todėl nuteistasis neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo.
Kasatorius nurodo, kad kiekvienas eismo dalyvis, t. y. tiek vairuotojas, tiek pėsčiasis, turi laikytis jiems KET nustatytų pareigų. Tuo tarpu teismai nustatė tik kokius KET reikalavimus pažeidė nuteistasis, bet visiškai neanalizavo nukentėjusiojo, kuris staiga išbėgo priešais važiuojantį automobilį, veiksmų. KET 89 punktas leidžia įžengti į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjose pėstiesiems tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį. Tačiau teismai nevertino nukentėjusiojo parodymų, neanalizavo, ar jis įžengdamas į perėję prieš pat važiuojantį automobilį įvertino galinčią iškilti grėsmę. Kasatoriaus manymu, labiau patikimi yra jo pirmieji parodymai, kad artėjančio automobilio jis nematė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad važiavo du automobiliai: nuteistojo ir liudytojo A. A., kurie buvo su įjungtomis šviesomis, todėl jų nepastebėti nukentėjusysis galėjo tik tuo atveju, jeigu jis visiškai nesižvalgė prieš išbėgdamas į perėję.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad didžioji dalis nuteistojo M. O. gynėjo kasacinio skundo argumentų susiję su surinktų įrodymų vertinimu, tačiau tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Teismas, ištyręs byloje esančiu įrodymus, t. y. liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus, specialisto išvadą, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įvertino jų visumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad M. O. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o nuosprendį pagrindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Nuteistojo gynėjas, pateikdamas savo bylos duomenų vertinimą išdėsto Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. 11-2553(05), atskirų liudytojų parodymų analizę. Tačiau pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisėtumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos faktinėms aplinkybėms išsamiai patikrino bei apsvarstė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo gynėjo prašymą, paskyrė byloje eismo įvykio ekspertizę, ekspertams pavesdamas nustatyti: l) eismo įvykio susidarymo mechanizmą; 2) kurioje kelio vietoje buvo parblokštas nukentėjusysis; 3) kokiame atstume važiuojant 40 km/h greičiu nuo susidūrimo vietos buvo nuteistojo vairuojamas automobilis iki to momento kol E. G. įžengė į pėsčiųjų perėją ir ar per šį atstumą vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei sugretinęs juos su gautos ekspertizės išvadomis, pagrįstai nusprendė, jog pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad M. O. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra teisingos.
Taip pat atsiliepime pažymima, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas laikantis BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320 ir 324 straipsniai), o skunde minimos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo išanalizuotos, pasisakant dėl esminių apeliacinio skundo motyvų.
Kasatoriaus argumentai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik daliniais liudytojų parodymais, tačiau nieko nepasisakė, kodėl neįvertino jų visumos, yra neteisingi. Kasatorius, ginčydamas bylos įrodymus, savaip interpretuoja liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus, ekspertizės akto išvadas. Nuteistojo gynėjo skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas skirdamas eismo įvykio ekspertizę, ekspertui pateikė ne visus gynybos paruoštus klausimus taip pat neduoda pagrindo teigti, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas neišsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes. Skirdamas eismo įvykio ekspertizę, ekspertams teismas pavedė atsakyti į visus esminius klausimus susijusius su eismo įvykio kilimu. Kaip matyti iš skundo turinio, kasatoriaus nepasitenkinimą sukėlė eksperto atsakymai į teismo suformuluotus klausimus, o ne klausimų išsamumas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. O. vairuodamas automobilį pažeidė KET 75 punkto reikalavimus, dėl ko nesunkiai buvo sutrikdyta nukentėjusiojo E. G. sveikata. Pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes nuteistasis nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nesustojo ir nepraleido įjos važiavimo krypties eismo juostą išėjusio pėsčiojo E. G., parbloškė jį beeinantį per perėją ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Įvykio metu galiojęs KET 75 punktas numatė, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi - į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Taigi, vairuotojas, net ir važiuodamas leistinu toje kelio atkarpoje greičiu, privalo itin atidžiai stebėdamas kelią įsitikinti, ar nėra pėsčiųjų, o priartėjęs prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, sulėtinti greitį ar net visiškai sustoti, jei į perėją įžengė pėsčiasis. Nuteistasis šių reikalavimų nepaisė, dėl ko įvykus eismo įvykiui buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata.
Nuteistojo tvirtinimas, kad jis važiavo leistinu toje teritorijoje greičiu, o nukentėjusysis prieš jo vairuojamą automobilį iššoko staiga ir netikėtai, yra nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo (net jeigu jis būtų judėjęs, kaip teigia nuteistasis, per perėją neleistinu būdu, t. y. bėgant) pasirodymas eismo juostoje priešais M. O. automobilį negalėjo būti tiek netikėtas, kad nuteistasis nebūtų galėjęs jo pamatyti ir laiku sustabdyti savo vairuojamą automobilį. Tokius nuteistojo teiginius paneigia eismo įvykio ekspertizės aktas Nr. 11-2553(08), gautas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Jame konstatuota, kad buvusioje eismo situacijoje automobilio vairuotojas M. O., važiuodamas 40 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo E. G. partrenkimo, nes pradiniu grėsmės eismo saugumui kilimo momentu (pėsčiajam E. G. įžengiant į gatvės važiuojamąją dalį) automobilis, važiuojant 40 km/h greičiu, buvo 61,7+30,4 m atstumu iki susidūrimo vietos, o šio automobilio sustabdymo kelias buvusioje situacijoje 20,8 m. Spręsdamas priežastinio ryšio ir vairuotojo M. O. kaltės klausimą, teismas įvertino nuteistojo pasirinktą važiavimo greitį, konkrečios įvykio vietos specifiką bei buvusias orų sąlygas, kurios reikalavo ypatingo vairuotojų atidumo. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, teismas pagrįstai konstatavo, kad jei nuteistasis būtų buvęs pakankamai dėmesingas, būtų sulėtinęs greitį ir pamatęs į pėsčiųjų perėją įžengusį nukentėjusįjį, būtų laiku sustabdęs automobilį. Taigi nuteistasis turėjo galimybę matyti įžengusį ar net įbėgusį į pėsčiųjų perėją E. G., net jeigu dalies pėsčiųjų tako prie perėjos vaizdą užstojo augantys krūmai. Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, automobilio vairuotojas turėjo ir galėjo suvokti bei numatyti, kad nematomoje jam zonoje prie perėjos gali būti pėsčiasis.
Nuteistojo neatidumą vairavimo metu patvirtina dar ir tai, kad, pasak liudytojų, jis nedarė jokių manevrų, kad išvengtų užvažiavimo ant pėsčiojo, o stabdyti pradėjo tik po to, kai partrenkė nukentėjusįjį. Jeigu nuteistasis būtų važiavęs tokiu greičiu, kuris nebūtų kėlęs pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui, ir būtų pakankamai atidus bei atsargus, jis nebūtų sukūręs situacijos, dėl kurios prarado techninę galimybę laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo su pėsčiuoju E. G. Be to, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, taip pat turi elgtis atsargiai, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pėsčiųjų perėjoje partrenktas nukentėjusysis buvo neatsargus, ši aplinkybė vis vien nepaneigia fakto, kad būtina sąlyga ir dėsninga eismo įvykio bei kilusių padarinių priežastis yra vairuotojo, nepraleidusio pėsčiojo, padarytas pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-655/2007, 2K-158/2009, 2K-196/2009).
Bylą nagrinėję teismai, įvertinę įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir M. O. pagrįstai nuteisė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusiojo E. G. atstovas pagal įstatymą V. G. nurodo, kad kasatoriaus teiginys, jog buvo pažeista BPK 332 straipsnio 3 dalis yra nepagrįstas. Nors apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje nutarties dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti, kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas 2009 m. kovo 2 d. nutartyje išsamiai atsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad E. G. neatsitrenkė į nuteistojo vairuojamąją automobilį, kaip teigia kasatorius, nes iki antros eismo juostos, kuria važiavo M. O., buvo mažiausiai 3,6 m (eismo juostos plotis) ir šiam atstumui įveikti (einant sparčiu žingsniu ar net bėgant) reikalingas atitinkamas laiko tarpas. Būtent per šį laiko tarpą M. O. turėjo imtis veiksmų, kad išvengtų užvažiavimo, bet to nepadarė. Nukentėjusysis savo parodymais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad M. O. vairuojamas automobilis jį partrenkė iš karės pusės pėsčiųjų perėjoje, kai jis perėja buvo nuėjęs 3-4 metrus, kad įžengus į perėją jis matė automobilį, įvertino atstumą bei tikėjosi, kad automobilio vairuotojas jį taip pat mato bei artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, sulėtins greitį arba sustos prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad jį praleistų, kaip tai numato KET 75 punktas. Atsiliepime pažymima, kad Vilniuje, ties Šeškinės g. 25, yra Ž. Augusto pagrindinė mokykla, kurioje mokėsi nukentėjusysis, jis dažnai kirsdavo gatvę nurodytoje pėsčiųjų perėjoje, taigi pamatęs automobilį jis teisingai įvertino atstumą iki jo, įsitikino, kad yra saugu ir įžengė į pėsčiųjų perėją. Be to, tai, kad prieš perėją auga krūmai ir užstoja matomumą, o įvykio dieną lijo, įpareigojo nuteistąjį būti itin atsargiam dėl galimos kliūties.
Kasatorius klaidingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skyręs eismo įvykio ekspertizę ekspertui nepateikė gynybos suformuluotų klausimų, nes nuteistojo gynėjo prašyme pateiktas klausimas „Kokiu atstumu nuo užvažiavimo (partrenkimo) ant pėsčiojo E. G. vietos buvo transporto priemonė, vairuojama M. O. tuo metu, kai pėsčiasis įžengė į pėsčiųjų perėją (važiuojamąją dalį) ir sukėlė eismo saugumo grėsmę?“ yra nurodytas 2008 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje, o atsakymas į šį klausimą yra išdėstytas eksperto išvados 3 punkte.
Atsiliepime pažymima, kad priešingai nei teigia kasatorius, teismo išvados yra pagrįstos ištirtų įrodymų visumą, tuo tarpu kasatorius skunde pateikia įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymų fragmentus. Tačiau nepaisant to, įvykio vietoje buvę liudytojai patvirtino, kad nukentėjusiajam būnant ties pėsčiųjų perėjos viduriu iš pradžių buvo partrenkimo, o tik po to stabdymo garsas. Kaip parodo vienintelis pilnametis liudytojas A. A., M. O. važiavo antra eismo juosta priekyje 15 m atstumu, kadangi pats liudytojas važiavo pirma eismo juosta.
Atsiliepime nukentėjusiojo įstatyminis atstovas (jo tėvas) prašo atsižvelgti į tai, kad sūnus po avarijos parą buvo reanimacijoje, dėl rankos lūžio buvo operuotas, o dėl galvos smegenų sukrėtimo bei kraujo įsiliejimo po voratinkliniu smegenų dangalu liko epilepsijos židinių. Dėl patirtos galvos traumos yra apribotos vaiko galimybės ateityje pasirinkti profesiją bei sporto šakas, dažnai skauda galvą, reikia vartoti nuskausminamuosius vaistus. Dėl eismo įvykio vaikas patyrė fizinį skausmą, emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą kuris liks visam jo gyvenimui, o nuteistasis net neatsiprašė.
Nuteistojo M. O. gynėjo kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl M. O. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį
BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kasatorius skunde teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo padarytas įrodymų vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nagrinėja tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo bei baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimo klausimus ir dėl jų pasisako. Kasatorius skunde teigia, kad, jo manymu, teismas detaliai neišanalizavo betarpiškai eismo įvykį mačiusių liudytojų R. B., T. M. ir A. A. parodymų, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka nors ir skyrė eismo įvykio ekspertizę, tačiau ekspertui nepateikė nuteistojo gynėjo suformuluotų klausimų.
Tuo tarpu šių liudytojų parodymai buvo analizuoti ir teismas jų pagrindu priėmė sprendimą, kad M. O. važiavo antra eismo juosta, per vėlai pamatė nukentėjusįjį, išėjusį į pėsčiųjų perėją, partrenkė jį ir tik tada ėmė stabdyti, t.y. jis pažeidė kelių eismo taisyklių 75 punkto reikalavimus. Tokią teismo išvadą patvirtina bylos medžiaga.
Kasatoriaus minimas liudytojas R. B. parodė, kad nukentėjusysis buvo gerokai įėjęs į pėsčiųjų perėją apie 3-4 metrus, kai automobilis jį partrenkė ir tik po to pradėjo stabdyti. Automobilis važiavo tolygiai, manevrų nedarė. Liudytojas T. M. parodė, kad nuketėjusysis ėjo greičiau nei įprasta, bet nebėgo. Liudytojas G. Z. parodė, kad nukentėjusysis buvo partrenktas ties viduriu, stabdymo garsą girdėjo po smūgio. Liudytojas A. A. parodė, kad prieš jį antroje juostoje važiavo automobilis Mercedes Benz. Artėjant prie perėjos į ją dideliu greičiu išbėgo vaikas. Vaikinas pamatė automobilį, bet nespėjo sustoti ir dešiniu priekiniu kampu automobilis kliudė vaikiną. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad automobilis Mercedes Benz stovi antroje eismo juostoje, o dėme panaši į kraują užfiksuota negi priešingos krypties eismo juostoje. Iš eismo įvykio ekspertizės akto seka, kad nukentėjusysis buvo partrenktas ne mažesniu kaip 5,4 m. atstumu nuo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto. Iš eksperto išvados seka, kad buvusioje kelio eismo situacijoje vairuotojas važiuodamas 40 km/h greičiu ir laiku stabdydamas transporto priemonę turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo.
Tik vienas liudytojas T. M. parodė, kad automobilis Mercedes–Benz važiavo pirma eismo juosta. Esant tokiems įrodymams, teismas teisingai įvertino minėtus įrodymus byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti surinktus įrodymus.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad KET 172 punktas imperatyviai įpareigoja vairuotoją pasirinkti tokį (saugų) greitį, kad jis bet kada galėtų sustabdyti automobilį. Itin dėmesingas vairuotojas turi būti artėdamas prie pėsčiųjų perėjos. KET 75 punktas įpareigoja vairuotoją artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. KET 76 punktas reikalauja, kad jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Minėti KET reikalavimai įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę, ypač artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamoje dalyje. Nors pėstieji kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Todėl, vykdydami KET 75, 76 punktų reikalavimus vairuotojai matydami, kad artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalo būti itin atidūs ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina ir panašiai. Toks pasiteisinimas negali išjungti vairuotojo kaltės.
Kasatorius nurodo, kad kiekvienas eismo dalyvis, t. y. tiek vairuotojas, tiek pėsčiasis, turi laikytis jiems KET nustatytų pareigų. Tuo tarpu teismai nustatė tik kokius KET reikalavimus pažeidė nuteistasis, bet visiškai neanalizavo nukentėjusiojo, kuris staiga išbėgo priešais važiuojantį automobilį, veiksmų. KET 89 punktas leidžia įžengti į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjose pėstiesiems tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį. Teismas nenustatė, kad nukentėjusysis E. G. pažeidė kelių eismo taisykles, skyrium imant KET 89 punktą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. O. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Valerijus Čiučiulka Vytautas Piesliakas
