Civilinė byla Nr. e2A-50-567/2026
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00036-2025-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.1.5; 2.6.2.1; 2.6.10.5.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Laimos Ribokaitės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl sutarties nutraukimo mokesčio arba nuostolių atlyginimo ir atsakovės (duomenys neskelbtini)priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei,,(duomenys neskelbtini)“ dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, institucija, teikianti išvadą byloje, – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ieškovė) pateikė ieškinį, prašydama:
1.1. priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) (toliau – ir atsakovė) 186 921,31 Eur sutarties nutraukimo mokestį;
1.2. teismui nusprendus netenkinti šio prašymo, priteisti iš atsakovės ieškovei 186 921,31 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl vienašalio pirmalaikio sutarties nutraukimo;
1.3. priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2022 m. rugsėjo 6 d. sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir sutartis), kuria susitarė dėl ieškovės (pardavėjos) užtikrinamo elektros energijos tiekimo atsakovės (pirkėjos) objektams, nurodytiems sutarties priede Nr. 4, nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2032 m. gruodžio 31 d.
3. Sutartimi šalys susitarė dėl: 1) fiksuoto elektros energijos kiekio pirkimo ir pardavimo per nurodytą pardavimo laikotarpį, t. y. l 599 MWh (arba 13 MWh kiekvieną pardavimo mėnesį), už visam šiam laikotarpiui fiksuotą elektros energijos kainą, t. y. 237,27 Eur/MWh; 2) prognozuojamo elektros energijos kiekio pirkimo ir pardavimo per nurodytą pardavimo laikotarpį, t. y. 123 MWh, tiekiamo už kainą elektros energijos biržos,,Nord Pool“ Lietuvos kainų zonoje atitinkamą valandą plius 12 Eur/MWh.
4. 2024 m. liepos 12 d. ieškovė gavo atsakovės pranešimą, kuriuo atsakovė informavo ieškovę apie sutarties pirmalaikį nutraukimą nuo 2024 m. liepos 31 d. Kadangi ieškovė sutartį vykdė tinkamai ir nebuvo kitų nuo atsakovės valios nepriklausančių aplinkybių, kliudžiusių sutarties vykdymui, sutartis laikoma nutraukta nuo 2024 m. liepos 31 d. Atsakovės vienašaliu sprendimu ieškovė 2024 m. liepos 31 d. išrašė ir pateikė atsakovei pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą (toliau – ir sąskaita), sutartyje sulygtam nutraukimo mokesčiui, t. y. 186 921,31 Eur, kompensuoti.
5. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovei priėmus vienašalį sprendimą nutraukti sutartį nuo 2024 m. liepos 31 d., kaip tą numato sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 ir 6.12 papunkčiai, atsakovės ieškovei mokėtinas sutarties nutraukimo mokestis pagal kainodaros sąlygų 5.1 papunktį yra apskaičiuotas taip (l 599 - 286) x 237,27 x 0,6 = 186 921,31 Eur, kur: l 599 MWh yra sutartyje nustatytas fiksuotas elektros energijos kiekis visam pardavimo laikotarpiui nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2032 m. gruodžio 31 d.; 286 MWh yra iki sutarties nutraukimo dienos atsakovės faktiškai pagal sutartį iš ieškovės nupirktas elektros energijos kiekis; 237,27 Eur/MWh yra sutartyje fiksuota kaina, kurią atsakovė mokėjo už fiksuotą elektros energijos kiekį sutarties vykdymo metu; 0,6 yra ieškovės taikomas koeficientas, kuriuo ieškovė su atsakove dalijasi rizika, susijusia su pirmalaikiu sutarties nutraukimu (t. y. atsakovės atsakomybei priskiriama 60 proc. sutarties nutraukimo rizikos).
6. Sutarties nutraukimo mokestis vertinamas kaip netesybos, grindžiamos tiesioginiais nuostoliais, kuriuos ieškovė patiria atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį iki joje šalių sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos.
7. Ieškovė nurodė, kad, sudariusi sutartį su atsakove, 2022 m. rugsėjo 7 d. iš „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo elektros energijos kainos draudimo paslaugą už 148,7947 Eur/MWh visam sutartyje fiksuotam elektros energijos kiekiui ir visam sutartyje sulygtam elektros energijos pardavimo laikotarpiui iki 2032 m. gruodžio 31 d. Atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį, ieškovė atsakovei nepanaudotą elektros energijos kainos draudimą 2024 m. liepos 31 d. pardavė atgal „(duomenys neskelbtini)“ už 75,5867 Eur/MWh. Kainos skirtumas tarp ieškovės įsigyto ir parduoto elektros energijos kainos draudimo sudaro 73,2080 Eur/MWh.
8. Kadangi pagal sutartį atsakovė buvo įsipareigojusi iš ieškovės nupirkti 1 599 MWh elektros energijos kiekį, tačiau de facto (faktiškai) iki sutarties pirmalaikio nutraukimo nupirko tik 286 MWh (t. y. net 1 313 MWh mažiau), ieškovė patiria nuostolį, kiekvieną mėnesį mokėdama „(duomenys neskelbtini)“ nurodytą kainos skirtumą tarp ieškovės įsigyto ir parduoto elektros energijos kainos draudimo už atsakovės nenupirktą elektros energiją. Tai yra ieškovės patiriamas nuostolis dėl atsakovės nepanaudoto elektros energijos kainos draudimo sudaro 96 122,10 Eur (t. y. 1 313 MWh x 73,2080 Eur/MWh). Likusi sutarties nutraukimo mokesčio dalis – 90 799,21 Eur – dengia kitus ieškovės nuostolius, kuriuos sudaro fiksuotos elektros energijos kainos dedamosios (profilio rizikos dedamoji, žaliosios elektros energijos garantijos dedamoji, kredito rizikos dedamoji, balansavimo energijos ir kiekio rizikos dedamoji), kurios lėmė sutartyje numatytos kainos nustatymą. Be to, ieškovė, sudarydama sutartį, visus su jos administravimu ir vykdymu susijusius kaštus (darbuotojų atlyginimus, IT sistemų palaikymą, elektros energetikos rinkos mokesčius ir pan.) išdalijo visam sutarties galiojimo laikui ir nuo sutarties nutraukimo dienos visos šios išlaidos nebegalės būti apmokėtos iš pagal sutartį gautų mokėjimų, todėl jos turi būti atlygintos pritaikius sutarties nutraukimo mokestį.
9. Atsakovė (duomenys neskelbtini) nesutiko su ieškiniu ir pateikė priešieškinį, prašydama:
9.1. pripažinti negaliojančiu sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktį, kuris numato: „Pirkėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį, apie tai prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų informuodamas Pardavėją raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas Sutarties nutraukimo mokestį. Siekiant išvengti abejonių Šalys pažymi, kad Sutarties nutraukimo mokestis turi būti Pirkėjo sumokėtas Pardavėjui iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi, iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų įspėjimo terminą)“;
9.2. pripažinti negaliojančiu sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktį, kuris numato: „Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais, arba jei Pardavėjas nutraukia Sutartį dėl Pirkėjo įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, Pardavėjas turi teisę reikalauti iš Pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio“;
9.3. pripažinti negaliojančiu sutarties fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktį, kuris numato: „Sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis 4.1 papunkčiu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, Sutarties nutraukimo mokestis Pirkėjui ar Pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš Sutartyje nustatyto Fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai Pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš Sutartyje nustatytos Fiksuotos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6“;
9.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
10. Atsakovė nurodė, kad ieškovė, nepaisydama Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (toliau – EEĮ) 47 straipsnio 3 dalyje numatytos teisės atsakovei vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti sutartį, 2024 m. liepos 31 d. išrašė sąskaitą dėl 186 921,31 Eur, pagal kurią reikalauja sumokėti netesybas už pirmalaikį sutarties nutraukimą. Ieškovė savo reikalavimą dėl 186 921,31 Eur sutarties nutraukimo mokesčio grindžia bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčiais ir fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčiu, nors abi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijos, galiojusios tiek sutarties sudarymo metu, tiek nutraukimo metu suteikė teisę atsakovei vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti sutartis, nemokant jokių sutarties nutraukimo mokesčių, kad ir kokia forma jie būtų įvardyti.
11. Pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro išrašą atsakovė yra maža įmonė, todėl turėjo teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti sutartį ir jai sutarties nutraukimo mokestis negalėjo būti taikomas. Ieškovės taikomas sutarties nutraukimo mokestis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantis ab initio (nuo sudarymo momento) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis).
12. Pagal EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyviąją sąlygą, kad vienašališkas sutarties nutraukimas yra neatlygintinis, ir šiuo neatlygintinu vienašališku sutarties nutraukimu pasinaudoti teisę turi buitiniai vartotojai, mažos ir labai mažos įmonės, ieškovė neturėjo teisės į sutartį įtraukti bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių ir fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio. Pasielgdama priešingai, ieškovė pažeidė CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatas.
13. Išvadą byloje teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – ir VERT) nurodė, kad pagal iki 2023 m. gegužės 31 d. galiojusias EEĮ nuostatas, be kita ko, mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – SVVPĮ), turėjo teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju bei neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusiose EEĮ nuostatose elektros energijos tiekėjams aiškiai uždrausta numatyti ne tik sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius, bet ir netesybas. Taigi, civilinė atsakomybė mažoms įmonėms už elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą negali būti taikoma.
14. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAzLTQyMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-203-421/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-203-421/2024">e3K-3-203-421/2024</a> išaiškino, kad šalių teisinius santykius reglamentuoja ne bendrosios teisės normos, o specialiosios, būtent – EEĮ 47 straipsnio 3 dalis. Kasacinis teismas nurodė, kad ši speciali teisės norma turi viršenybę prieš CK nuostatas dėl netesybų, todėl tiekėjai negali reikalauti net ir realiai patirtų nuostolių kompensavimo. Galiausiai kasacinis teismas konstatavo, kad toks reglamentavimas yra pakankamai aiškus, todėl kasacinis teismas atsisakė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
15. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 27 d. sprendimu nusprendė:
15.1. ieškovės ieškinį atmesti;
15.2. atsakovės priešieškinį patenkinti;
15.3. pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės UAB,, (duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugsėjo 6 d. sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktį, kuris numato: „Pirkėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį, apie tai prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų informuodamas Pardavėją raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdamas Sutarties nutraukimo mokestį. Siekdamos išvengti abejonių Šalys pažymi, kad Sutarties nutraukimo mokestis turi būti Pirkėjo sumokėtas Pardavėjui iki Sutarties nutraukimo, kitu atveju Sutartis tęsiasi, iki kol sumokamas Sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų įspėjimo terminą)“, bendrųjų sąlygų 6.12 papunktį, kuris numato: „Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais arba jei Pardavėjas nutraukia Sutartį dėl Pirkėjo įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, Pardavėjas turi teisę reikalauti iš Pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio“ ir fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktį, kuris numato: „Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 papunkčiu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, Sutarties nutraukimo mokestis Pirkėjui ar Pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš Sutartyje nustatyto Fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai Pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš Sutartyje nustatytos Fiksuotos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6;
15.4. priteisti atsakovei (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB,,(duomenys neskelbtini)“ 12 947 Eur bylinėjimosi išlaidas.
16. Teismas nurodė, kad jau sutarties sudarymo metu galiojusi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija suteikė teisę mažoms įmonėms neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir suteikė teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Taigi, sutartyje numatytas nutraukimo mokestis neatitiko įstatymų numatyto reguliavimo.
17. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismų praktika ir galiojantis reglamentavimas vienareikšmiškai patvirtina, jog buitiniai vartotojai ir mažos bei labai mažos įmonės turi imperatyvią teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos tiekimo sutartis. Nors tiesioginis draudimas sutartyse numatyti netesybas expressis verbis (aiškiais žodžiais) įrašytas tik nuo 2023 m. birželio 1 d., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAzLTQyMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-203-421/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-203-421/2024">e3K-3-203-421/2024</a> išaiškino, kad ši prievolė galioja dar nuo 2021 m. liepos 15 d., tinkamai perkėlus 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (toliau – ir Direktyva (ES) 2019/944). Kadangi specialiosios EEĮ normos turi viršenybę prieš bendrąsias CK taisykles, tiekėjams draudžiama reikalauti bet kokių sutarties nutraukimo mokesčių, baudų ar suteiktų nuolaidų grąžinimo, nepriklausomai nuo to, kada sutartis buvo pasirašyta.
18. Byloje nustačius, kad atsakovė atitinka mažos įmonės statusą pagal SVVPĮ, jai taikoma visapusiška įstatyminė apsauga nuo finansinių sankcijų už priešlaikinį sutarties nutraukimą. Tiek teismų praktikoje nurodyti išaiškinimai, tiek VERT pozicija sutampa, t. y. bet kokios sutarties sąlygos, numatančios mokesčius už tiekėjo keitimą šiems subjektams, laikomos prieštaraujančiomis imperatyvioms teisės normoms ir negali būti taikomos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovė turėjo teisę nutraukti sutartį nepatirdama papildomų išlaidų, išskyrus atsiskaitymą už faktiškai suvartotą energiją.
19. Teismas laikė pagrįstu atsakovės priešieškinio reikalavimą pripažinti šalių sudarytos sutarties sąlygas dėl sutarties nutraukimo mokesčio taikymo mažai įmonei negaliojančiomis, nes jos nesuderinamos su EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu imperatyviu draudimu reikalauti sutarties nutraukimo mokesčio iš mažų įmonių. Dėl to pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, 1.95 straipsnio 1 dalį pripažino tokias sutarties nuostatas niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.
20. Teismas konstatavo, kad sutarties nuostatos, numatančios mokesčius už pirmalaikį jos nutraukimą, nagrinėjamu atveju netaikytinos, o atsakovės veiksmai nutraukiant sutartį yra teisėti. Kadangi Lietuva neįteisino išimčių, leidžiančių apmokestinti mažas įmones už tiekėjo keitimą, teismas ieškovės reikalavimus priteisti tiek sutarties nutraukimo mokestį, tiek tiesioginius nuostolius pripažino nepagrįstais ir juos atmetė.
21. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodomos išlaidos už elektros kainos draudimą ir įvairios veiklos sąnaudos yra laikomos įprasta tiekėjo verslo rizika bei kaštais, kurie nėra tiesiogiai susiję su atsakovės veiksmais. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių nuostolių dydį ar jų sąsają būtent su atsakovės sutartimi, o trečiųjų šalių sandoriai nesukuria prievolių atsakovei. Taigi, teismas nusprendė ieškovės ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą, neįrodžius sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
22. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, o priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) ar terminas bauda (angl. penalty), įtvirtintas Direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 2 straipsnio 16 dalyje apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius?; 2) ar Direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (nauja redakcija), 12 straipsnio 3 dalyje, leidžianti nukrypti nuo šios Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – EEĮ 47 straipsnio, CK 6.71 straipsnio ir 6.245 straipsnio nuostatos)? Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
22.1. Teismas nepagrįstai ir klaidingai kvalifikavo sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymą iš sutarties kylantiems ieškovės ir atsakovės teisiniams santykiams, ignoravo ir klaidingai aiškino šios teisės normos naujos redakcijos taikymą reglamentuojančią specialiąją imperatyviąją teisės normą ir tuo pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.
22.2. Ieškovė, sudarydama sutartį su atsakove, tinkamai ir pagrįstai vadovavosi sutarties sudarymo metu galiojusiu elektros energijos tiekimo veiklos teisiniu reglamentavimu bei 2021–2023 m. kompetentingų valstybės institucijų suformuota ir nuosekliai taikyta reguliacine praktika.
22.3. Teismas tinkamai neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų ir paaiškinimų dėl jos patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos lėmė atsakovės vienašališkai inicijuotas sutarties nutraukimas iki jos galiojimo termino pabaigos, tuo pažeisdamas visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnis).
22.4. Teismas tinkamai neįvertino ieškovės ir „(duomenys neskelbtini)“ sudaryto ateities sandorio, skirto apdrausti sutarties pagrindu atsakovei tiekiamos elektros energijos kainą, būtinumo vykdant ilgalaikę fiksuotos kainos sutartį, o taip pat neatsižvelgė į tai, kad pirmalaikio sutarties nutraukimo atveju ieškovė išliko įsipareigojusi toliau mokėti už atsakovės naudai įgytą ateities sandorį ir objektyviai negalėjo išvengti tiesioginių nuostolių atsiradimo, o tik juos sumažinti.
22.5. Teismas tinkamai neįvertino atsakovės pareigos vykdyti ilgalaike fiksuotos kainos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su elektros energijos fiksuoto kiekio pirkimu už fiksuotą kainą visą sutartyje sulygtą elektros energijos pardavimo laikotarpį, ir iš šios pareigos kylančios atsakovės atsakomybės už sutarties vienašalį ir pirmalaikį nutraukimą.
22.6. Sprendime cituojama kasacinio teismo nutartis nėra tinkama ir pakankama spręsti byloje kilusį ginčą dėl ilgalaikės fiksuotos kainos sutarties nutraukimo mokesčio taikymo arba tiesioginių nuostolių priteisimo dėl jos esminių trūkumų ir galimų prieštaravimų Europos Sąjungos teisei.
22.7. Kadangi nagrinėjamu atveju vienas iš esminių byloje nagrinėjamų klausimų yra susijęs su tuo, ar labai mažoms ir mažoms įmonėms gali būti taikomas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokestis, ieškovės įsitikinimu, pasikeitusi Lietuvos Respublikos institucijų pozicija dėl tariamo Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies neperkėlimo į nacionalinę teisę yra visiškai nepagrįsta, kadangi nurodyto straipsnio tikslai bei esmė buvo įtvirtinta jau pačiame CK bei pažodinis Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostatų perkėlimas nebuvo reikalingas, kadangi Direktyva (ES) 2019/944 niekuomet nesiekė apriboti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų teisės reikalauti šiems atlyginti jų patirtus realius, o ne baudinius nuostolius, netesybas (nuostolius, kurie akivaizdžiai nėra nei realūs, nei pagrįsti).
23. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė (duomenys neskelbtini) prašo palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir ieškovės prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
23.1. Abi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijos suteikė teisę atsakovei nutraukti sutartį vienašališkai ir dėl tokio nutraukimo nemokėti jokių mokesčių, tame tarpe ir netesybų. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAzLTQyMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-203-421/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-203-421/2024">e3K-3-203-421/2024</a> išnagrinėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasacinį skundą, kuriame buvo keliami analogiški teisės taikymo klausimai kaip ir šiame apeliaciniame skunde dėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies galiojimo laike bei ieškovės teisės iš mažos įmonės reikalauti sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) priteisimo, ir išaiškino, kad mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad draudimas taikomas tik po EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimo, t. y. po 2023 m. birželio 1 d., nes kasacinis teismas nurodytoje civilinėje byloje taip pat išaiškino, jog nepriklausomai nuo to, kuriai EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijai galiojant buvo nutraukta sutartis, maža įmonė visada turėjo garantiją vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti sutartį.
23.2. Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostata draudžia taikyti ne tik baudas, bet ir visus mokesčius (rinkliavas). Tai, kad sąvoka „mokestis“ apima ir tiekėjo realiai patirtus nuostolius, yra aišku iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies, pagal kurią leista valstybėms narėms nukrypti nuo draudimo taikyti bet kokius mokesčius ir nustatyti mokesčius, lygius tiesioginiams ekonominiams nuostoliams nutraukus terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis, tačiau ši dalis į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę nėra perkelta. Dėl to ir ieškovės argumentas dėl Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies netiesioginio taikymo, remiantis CK 6.71–6.75 ir 6.258 straipsniais, yra nepagrįstas.
23.3. Nors ieškovė tvirtina, kad EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2023 m. birželio 1 d., negali būti taikomas kilusiam ginčui spręsti dėl konstitucinio teisės normų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principo, tačiau šį ieškovės teiginį paneigia kasacinio teismo suformuota praktika, kurioje nurodoma, jog sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant, o ne sudarant sutartį.
23.4. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad sudarydama su atsakove sutartį nuosekliai vadovavosi sutarties sudarymo metu galiojusiu elektros energijos tiekimo veiklos teisiniu reglamentavimu ir 2021–2023 m. kompetentingų valstybės institucijų suformuota bei nuosekliai taikyta reguliacine praktika. Priešingai, sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nesudarė teisinių prielaidų ieškovei manyti, kad ji turi teisę mažoms įmonėms taikyti sutarties nutraukimo mokestį.
23.5. Vien tas faktas, kad šalys sutarties bendrųjų sąlygų 4.4 papunktyje civilinę atsakomybę apribojo tiesioginių nuostolių atlyginimu, įrodo, jog nagrinėjamoje byloje visiškas nuostolių atlyginimo principas nėra taikomas.
23.6. Ieškovės argumentai, kad, siekdama užtikrinti ilgalaikių fiksuotos kainos sutarčių tinkamą įvykdymą, įsigijo elektros kainos draudimą, tačiau įsigyta draudimo paslauga bendrąja prasme yra ieškovės pasirinktas verslo sprendimas, kurio rizikingumą, reikalingumą ir apsidraudimo kainą gali įvertinti ir daryti įtaką tik pati ieškovė. Atsakovė niekada nesutiko ir niekada nebuvo informuota apie šios draudimo paslaugos pirkimą iš „(duomenys neskelbtini)“ ir jos būsimą pareigą atlyginti nuostolius, jeigu tokie atsirastų iš šių dvišalių ieškovės ir „(duomenys neskelbtini)“ sandorių.
23.7. Ieškovė neteikė įrodymų, kad ji būtų patyrusi tokius pačius nuostolius, jeigu nebūtų sudariusi apsidraudimo sandorio su „(duomenys neskelbtini)“ ar būtų pasirinkusi kitą išvestinę finansinę priemonę, ar jeigu sandoris apskritai būtų vykdomas per biržą. Be to, į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kad ji privalėjo parduoti ateities sandorius ir neturėjo galimybės įsigytą elektros energijos kiekį perskirstyti esamiems ir naujai ateinantiems klientams, kaip ir neįrodė, jog viso elektros energijos kiekio pardavimas už 86,1808 Eur/MWh buvo ekonomiškai pagrįstas, įvertinus faktą, kad elektros energijos kaina nuolat kinta.
23.8. Nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymo ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Taip ieškovė tik bando visais įmanomais būdais neprisiimti atsakomybės už tai, kad nesivadovavo aiškiais teisės aktais, o būtent Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalimi, kuri buvo perkelta į EEĮ 47 straipsnio 3 dalį.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, ex officio (savo iniciatyva) nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl esminių faktinių aplinkybių
25. Nustatyta, kad ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovė (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugsėjo 6 d. sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė dėl ieškovės (pardavėjos) užtikrinamo elektros energijos tiekimo atsakovės (pirkėjos) objektams, nurodytiems sutarties priede Nr. 4, nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2032 m. gruodžio 31 d.
26. Sutarties šalys susitarė, kad elektros energija atsakovei bus parduodama už iš anksto sutartyje nustatytą ir nekintamą kainą ir dėl fiksuoto elektros energijos kiekio pirkimo ir pardavimo per pardavimo laikotarpį. Sutarties specialiose sąlygose yra nurodyta, kad sutartis turi keturis priedus, kurie yra neatsiejama sutarties dalis, t. y. 1) fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygos; 2) elektros energijos pirkimo–pardavimo bendrosios sąlygos; 3) bendrosios žaliosios elektros energijos pirkimo–pardavimo ir žaliosios elektros energijos prekių ženklo naudojimo sąlygos; 4) objektų sąrašas.
27. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktyje šalys susitarė, kad pirkėja turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį, apie tai prieš 30 kalendorinių dienų informuodama pardavėją raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdama sutarties nutraukimo mokestį; taip pat nustatyta, kad siekdamos išvengti abejonių šalys pažymi, jog sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjos sumokėtas pardavėjai iki sutarties nutraukimo, kitu atveju sutartis tęsiasi, iki kol sumokamas sutarties nutraukimo mokestis (visais atvejais tinkamai atsižvelgiant į 30 kalendorinių dienų įspėjimo terminą).
28. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktyje šalys susitarė, kad sutarčiai pasibaigus sutarties 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje nustatytais pagrindais, arba jei pardavėja nutraukia sutartį dėl pirkėjos įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjos sutarties nutraukimo mokesčio.
29. Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktyje šalys susitarė, kad sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis 4.1 papunkčiu arba bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, sutarties nutraukimo mokestis pirkėjai ar pardavėjai apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (suma, gauta iš prognozuojamo suvartojimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjos suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš vidutinės svertinės kainos, kurią pirkėja mokėjo už elektros energiją sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6. Jei pardavimo laikotarpis dar nėra prasidėjęs, pirkėja ar pardavėja sutarties nutraukimo mokestį apskaičiuoja padaugindamas prognozuojamą suvartojimo kiekį iš sutartyje nustatytos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6.
30. 2024 m. liepos 12 d. ieškovė gavo atsakovės pranešimą, kuriuo atsakovė informavo ieškovę apie vienašalį sutarties nutraukimą nuo 2024 m. liepos 31 d. Dėl to ieškovė tą pačią dieną pateikė atsakovei apmokėti 186 921,31 Eur dydžio PVM sąskaitą faktūrą, grindžiamą sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) apskaičiavimu.
31. 2024 m. rugpjūčio 22 d. raštu atsakovė (duomenys neskelbtini) informavo ieškovę UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad pagal EEĮ 47 straipsnio 3 dalį atmeta ieškovės reikalavimą sumokėti nutraukimo mokestį pagal 2024 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą kaip nepagrįstą.
Dėl sutarties nutraukimo mokesčio
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai rėmęsis precedentinę reikšmę šioje byloje turinčia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAzLTQyMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-203-421/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-203-421/2024">e3K-3-203-421/2024</a>. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMzE1LTkxNS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-315-915/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-315-915/2018">e3K-7-315-915/2018</a>, 17 punktas).
33. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma; pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjctNzAxLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-27-701/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-27-701/2022">e3K-3-27-701/2022</a>, 62 punktas; 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTIxLTM3OC8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-121-378/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-121-378/2024">e3K-3-121-378/2024</a>, 43 punktas).
34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAzLTQyMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-203-421/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-203-421/2024">e3K-3-203-421/2024</a> buvo sprendžiami tapatūs teisės aiškinimo ir taikymo klausimai labai panašių, kaip susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, faktinių aplinkybių kontekste. Kasacinio teismo bylos nagrinėjimo dalyką sudarė tų pačių (identiškų), kaip ir šioje byloje, ieškovės parengtų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 papunkčių bei fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčio teisėtumo ir galiojimo klausimai, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei, kurią apibrėžia SVVPĮ, sumokėti sutarties, sudarytos iki 2032 m. gruodžio 31 d., nutraukimo mokestį. Tokios pat (analogiškos) bylos vėliau buvo išnagrinėtos ir Lietuvos apeliaciniame teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ2OS00NjQvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-469-464/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-469-464/2024">e2A-469-464/2024</a>; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTE5MC00NjcvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-190-467/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-190-467/2025">e2A-190-467/2025</a>; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTI2MC04NTQvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-260-854/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-260-854/2025">e2A-260-854/2025</a>; 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTM3OS01NTMvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-379-553/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-379-553/2025">e2A-379-553/2025</a>; 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTM5OS05MTAvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-399-910/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-399-910/2025">e2A-399-910/2025</a>; 2025 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ3My0xMDk3LzIwMjU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-473-1097/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-473-1097/2025">e2A-473-1097/2025</a>), nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį laikant precedentine. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktikos nuspėjamumo ir nuoseklumo principų reikalavimus, į teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAzLTQyMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-203-421/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-203-421/2024">e3K-3-203-421/2024</a> yra precedentinė, todėl joje pateiktais išaiškinimais privalu vadovautis sprendžiant ir nagrinėjamoje byloje kilusį analogišką ginčą.
35. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalį ir visiškai neatsižvelgė į šios teisės normos naujos redakcijos taikymą reglamentuojančią specialiąją imperatyviąją teisės normą, yra nepagrįsti. Kasacinis teismas pripažino, kad nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar po jos įsigaliojimo, sutarties šalys negalėjo sulygti dėl tokių sąlygų, jog nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju bus mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos. Tokia sąlyga prieštaravo tiek iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, tiek ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse. Tokia sąlyga taip pat neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kitaip tariant, nepriklausomai nuo to, kada būtų sudaryta sutartis ir ar šie mokėjimai būtų nustatyti sudarytose sutartyse, buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAzLTQyMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-203-421/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-203-421/2024">e3K-3-203-421/2024</a>, 47 punktas).
36. Nėra pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, kad ji, sudarydama sutartį su atsakove ir vėliau pritaikydama atsakovei sutarties nutraukimo mokestį (netesybas), nuosekliai vadovavosi sutarties sudarymo metu galiojusiu elektros energijos tiekimo veiklos teisiniu reglamentavimu.
37. Lietuvoje galiojantis teisinis reglamentavimas mažoms įmonėms, sudariusioms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, įtvirtina teisę tokias sutartis nutraukti nepatiriant dėl to neigiamų finansinių padarinių. Ginčo šalims sudarant sutartį galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje buvo aiškiai įtvirtinta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, privalo apie elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą raštu įspėti nepriklausomą tiekėją ne vėliau kaip prieš 2 savaites ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nurodytos galutinės (uždarymo) sąskaitos gavimo dienos visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių dėl to, kad atsakovė sutarties sudarymo metu (2022 m. rugsėjo 6 d.) atitiko mažos įmonės, kaip tai apibrėžta SVVPĮ, sampratą, nėra.
38. Iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 28 punkte, pagal kurį buitinis vartotojas, labai maža ir maža įmonė, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai, o nebuitinis vartotojas, išskyrus labai mažą ir mažą įmonę, vienašališkai nutraukti sutartį su operatoriumi ir (ar) tiekėju sutartyje ir (ar) kituose teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis.
39. Atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog ieškovė negali reikalauti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas nėra suderinamas su sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, yra teisinga ir ieškovės apeliacinio skundo argumentais nepaneigiama.
40. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinės valstybės ir lex retro non agit principus. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė apeliantės lūkesčių ir (ar) teisinio saugumo principų, nes apeliantė (ieškovė) negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių pagal neteisėtas sutarties sąlygas, kurias, be kita ko, pirmosios instancijos teismas pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ2OS00NjQvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-469-464/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-469-464/2024">e2A-469-464/2024</a>, 19 punktas).
41. Pripažinęs, kad sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 papunktis, kuriame buvo įtvirtinta elektros energijos pardavėjos (ieškovės) teisė reikalauti iš pirkėjos (atsakovės) sutarties nutraukimo mokesčio, taip pat 6.9 papunktis, apibrėžiantis sutarties nutraukimo mokesčio mokėjimo tvarką, ir fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktis, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarką, prieštarauja sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies imperatyvioms nuostatoms, pirmosios instancijos teismas nurodytas sutarties bei fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų nuostatas pagrįstai pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.
Dėl tiesioginių nuostolių
42. Ieškovė pateikė alternatyvų reikalavimą dėl 186 921,31 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimo, kildindama juos iš nepadengtų sutarties vykdymo sąnaudų, kurių dėl pirmalaikio sutarties nutraukimo nebebus galima kompensuoti iš atsakovės mokėjimų. Didžiąją šios sumos dalį (96 122,10 Eur) apeliantė įvardija kaip nuostolius, patirtus dėl kainos draudimo sandorių (išvestinių finansinių priemonių) su „(duomenys neskelbtini)“ vertės skirtumo, o likusią dalį (90 799,21 Eur) priskiria tiesioginėms elektros energijos tiekimo veiklos sąnaudoms, susijusioms su konkrečios sutarties administravimu.
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės prašomas priteisti tiesioginių nuostolių dydis (186 921,31 Eur) yra identiškas ieškinyje nurodytam prašomam priteisti netesybų (sutarties nutraukimo mokesčio) dydžiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant ieškovės pasirinktos teisinės reikalavimo formuluotės, ieškinio esmė išlieka tapati – siekis iš atsakovės priteisti 186 921,31 Eur sutarties nutraukimo mokestį. Taigi, tokiu alternatyviu reikalavimu ieškovė bando sukelti tas pačias teisines pasekmes, kurias numatė niekiniais ir negaliojančiais pripažinti sutarties papunkčiai, todėl toks bandymas apmokestinti sutarties nutraukimą yra nepagrįstas.
44. Pirmosios instancijos teismas teisingai atmetė šį ieškinio reikalavimą nenustatęs visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246–6.249 straipsniai), t. y. atsakovės veiksmų neteisėtumo, ieškovė neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp sutarties nutraukimo ir nurodomų išlaidų bei nepateikė jas pagrindžiančių pirminių dokumentų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išlaidos už elektros kainos draudimą (sandoris su „(duomenys neskelbtini)“) bei įvairios veiklos dedamosios (balansavimo, kredito rizikos, administravimo kaštai) yra ne atsakovės prievolė, o įprasta ieškovės, kaip profesionalaus verslo subjekto, veiklos rizika ir kaštai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovės su „(duomenys neskelbtini)“ sudarytas sandoris atsakovei nesukuria jokių teisių ar pareigų, nes ji nebuvo jo šalis ir neprisiėmė su juo susijusių rizikų.
45. Nustatyta, kad šalys sutartimi susitarė, jog atsakovė pirks iš ieškovės elektros energiją nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2032 m. gruodžio 31 d., tačiau faktiškai elektros energija iš ieškovės buvo perkama nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2024 m. liepos 31 d. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktį šalys buvo susitarusios, kad atsakovė turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį, apie tai prieš 30 kalendorinių dienų informavusi apeliantę raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėjusi sutarties nutraukimo mokestį. Kaip nurodyta, ši sutarties sąlyga dėl pareigos atsakovei mokėti sutarties nutraukimo mokestį pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta negaliojančia. Ginčo, kad atsakovė laikėsi sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 papunktyje įtvirtintos sutarties nutraukimo tvarkos, nėra.
46. Kaip minėta, pagal sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalį atsakovei, kaip mažai įmonei, nebuvo numatyta apribojimų vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį prieš terminą, nebuvo nustatyta, kad, mažai įmonei nutraukus sutartį prieš terminą, jai gali tekti neigiami sutarties nutraukimo turtiniai padariniai. Priešingai, tuo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad mažos įmonės turi teisę neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, atsiskaitydamos tik už faktiškai suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Atsakovė įgyvendino sutartyje numatytą teisę ją vienašališkai nutraukti, o atsižvelgiant į imperatyvų EEĮ reglamentavimą, jokie papildomi mokesčiai ar netesybos jai negalėjo būti taikomi. Kadangi atsakovė veikė nepažeisdama nei galiojančių sutartinių įsipareigojimų, nei įstatymų reikalavimų, jos veiksmai pripažįstami teisėtais. Nesant neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš esminių civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), atsakovei civilinė atsakomybė negali kilti.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neįrodyta ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – žala. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal įstatymą nuostolių buvimas nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-127/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-127/2012">3K-3-127/2012</a>).
48. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą dėl tiesioginių nuostolių dydžio grindė kainų skirtumu, atsiradusiu dėl draudimo sandorio su „(duomenys neskelbtini)“, t. y. atsakovės poreikiams energija buvo apdrausta aukšta kaina (148,79 Eur/MWh), o nutraukus sutartį, nepanaudotas likutis parduotas už gerokai mažesnę rinkos kainą (75,59 Eur/MWh). Ieškovės teigimu, dėl 1 313 MWh nenupirkto kiekio ji patyrė 96 122,10 Eur nuostolį, o likusią reikalavimo dalį (90 799,21 Eur) sudaro kainos fiksavimo dedamosios bei sutarties administravimo kaštai.
49. Tačiau civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis apeliantė nepagrindė ieškinyje nurodytų tiesioginių nuostolių atsiradimo fakto ir dydžio (CPK 12, 178 straipsniai). Nors ieškovė į bylą pateikė tam tikrus duomenis iš „(duomenys neskelbtini)“ ieškovei parduodamų ir perkamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos, „(duomenys neskelbtini)“ paaiškinimus ir kitus dokumentus, tačiau šie duomenys savaime nesuponuoja išvados, kad ieškovė yra patyrusi tiesiogines išlaidas, susijusias su atsakovės atliktu sutarties nutraukimu. Iš šių duomenų nėra galimybės nustatyti, kurie konkretūs ieškovės atlikti mokėjimai buvo įvykdyti kaip ieškovės sutartiniai įsipareigojimai „(duomenys neskelbtini)“ būtent pagal atsakovės naudai sudarytą ateities sandorį (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pagal sutartyje įtvirtintą nuostolių dydžio apskaičiavimo modelį neįmanoma apskaičiuoti realių (ne baudinių) nuostolių, todėl nustatant tiesioginių nuostolių dydį nėra pagrindo remtis sutartyje įtvirtinta nuostolių dydžio apskaičiavimo formule.
50. Be to, nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad ji nebuvo informuota apie ieškovės sudarytą draudimo sutartį. Apeliantės nurodomi praradimai, susiję su išlaidomis rizikos draudimui, nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip susiję pakankamu priežastiniu ryšiu su atsakovės veiksmais, net jei būtų nustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas sutarties pažeidimo prasme. Vien tai, kad, apeliantės teigimu, ji tik apdraudusi elektros kainos pirkimo kitimo riziką galėjo pasiūlyti atsakovei sąlygas, kuriomis buvo sudaryta sutartis, nesudaro pagrindo perkelti draudimo sutarties rizikos (ir) atsakovei (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTQ3My0xMDk3LzIwMjU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-473-1097/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-473-1097/2025">e2A-473-1097/2025</a>, 41 punktas). Be to, pasirinktas rizikos draudimo modelis buvo pačios ieškovės strateginis sprendimas, kuriuo ji siekė sustiprinti savo pozicijas rinkoje ir padidinti teikiamų paslaugų konkurencingumą, o ne vykdė privalomą įstatymo reikalavimą. Galiojantis teisinis reguliavimas elektros energijos tiekimo srityje nenumato prievolių elektros energijos tiekėjui privalomai naudoti išvestines finansines priemones savo veikloje; elektros energijos kainų riziką galima valdyti įvairiais būdais, todėl bendrąja prasme elektros energijos tiekėjo rizikos valdymas ir valdymo būdo, priemonės pasirinkimas yra šio subjekto priimtas verslo sprendimas, kurio rizikingumą, reikalingumą ir, galiausiai, apsidraudimo kainą, gali įvertinti ir daryti įtaką pati ieškovė (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTI4MC00MDcvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-280-407/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-280-407/2024">e2A-280-407/2024</a>, 60 punktas). Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovės sprendimas naudoti finansines priemones ir bendradarbiauti su „(duomenys neskelbtini)“ buvo jos savarankiška verslo strategija. Taigi, ieškovė neturėjo teisinio pagrindo tikėtis, kad atsakovė, pasinaudojusi teise nutraukti sutartį, turės padengti tiekėjos prisiimtą verslo riziką ar su ja susijusias draudimo sąnaudas.
51. Ieškovė taip pat neįrodė ir prašomų priteisti 90 799,21 Eur nuostolių, kildinamų iš veiklos sąnaudų administruojant sutartį. Šis reikalavimas grindžiamas abstrakčiais argumentais ir bendro pobūdžio aplinkybėmis, tačiau nepateikta įrodymų, patvirtinančių šią prašomą priteisti sumą, kaip tiesioginius patirtus ieškovės nuostolius būtent dėl atsakovės sutarties nutraukimo (CPK 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, kaip profesionali rinkos dalyvė, privalėjo numatyti mažoms įmonėms įstatymu suteiktą teisę bet kada nutraukti sutartį neatlygintinai. Tai, kad atsakovė nepasinaudojo paslaugomis visą numatytą terminą, yra laikoma įprasta tiekėjo verslo rizika, kuri nesukuria pagrindo reikalauti nuostolių atlyginimo iš teisėtai veikusios ir teisę įgyvendinusios atsakovės.
52. Nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos, kaip būtinųjų atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, objektyviai negali egzistuoti ir kitos jos sutartinei civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis) bei kaltė, kuri galėtų būti nustatyta tik esant atsakovės neteisėtiems veiksmams (CK 6.248 straipsnis).
Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
53. CPK 3 straipsnio 5 dalis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą.
54. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kadangi Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja individualių sandorių negaliojimo pagrindų, ESTT paskirtis ir kompetencija – Europos Bendrijos teisės aiškinimo ir galiojimo klausimai.
55. Nagrinėjamoje byloje sutarties dalies negaliojimą reglamentuoja nacionalinės teisės normos, šios kategorijos bylose dėl sandorio dalies ginčijimo ir nuostolių atlyginimo priteisimo teismų praktika yra aiški, tame tarpe yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis, susijusi su ginčui aktualių nacionalinės teisės aktų normų aiškinimu. Ieškovė prašyme nepateikė teismų praktikos prieštaringumą pagrindžiančių teisinių argumentų. Pažymėtina, kad ESTT aiškina Europos Sąjungos teisę, bet nevertina nacionalinių teismų suformuotos praktikos bei neatlieka skirtingų valstybių teismų praktikos analizės, vienodinimo ar apibendrinimo.
56. Išanalizavusi ieškovės prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimai, dėl kurių ieškovė prašo kreiptis į ESTT, yra byloje nustatytinų faktinių aplinkybių vertinimo klausimai, kurių ESTT nenagrinėja, nes Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje įtvirtinta, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetencijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl sutarčių aiškinimo ar Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų akto galiojimo ir išaiškinimo.
57. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų pagal ieškovės pateiktas prašymo formuluotes, kadangi byloje pareikštais reikalavimais ieškovė jų neprašo taikyti tiesiogiai, todėl ieškovės prašymas kreiptis į ESTT atmetamas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
58. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atmesti ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo arba tiesioginių nuostolių atlyginimo, tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kiti ieškovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.
59. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, taip pat ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies (principas „pralaimėjęs moka“). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
60. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimą į apeliacinį skundą, priteisimą. Atsakovė pateikė 2025 m. gruodžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas bei 2026 m. sausio 22 d. mokėjimo nurodymą, kurie patvirtina, kad ji patyrė 2 904 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Už advokato teisines paslaugas apmokėta 2026 m. I ketvirtį (2026 m. sausio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui taikomas 2025 m. III ketvirčio Valstybinės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudaro 2 427,60 Eur. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 155,88 Eur (2 427,6 x 1,3). Atsakovės prašomos priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus dydžio, jos pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus pripažįstamos pagrįstomis, todėl atsakovei iš ieškovės priteisiamas 2 904 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 904 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų keturių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Teisėjos Giedrė Čėsnienė
Laima Ribokaitė
Neringa Švedienė
