I. Š. pagal BK 137 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-43-628/2019

Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00288-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.3.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistosios I. Š. gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio.

Joniškio rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 26 d. nuosprendžiu I. Š. išteisino dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 3 dalį. Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžiu panaikintas Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: I. Š. nuteista pagal BK 137 straipsnio 3 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, I. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant I. Š. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, I. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – per vienerius metus nuo nuosprendžio priėmimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Iš I. Š. priteista: nukentėjusiajai L. L. 567,74 Eur turtinės žalos ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pavedant nukentėjusiosios L. L. atstovei pagal įstatymą J. L. šias lėšas iki L. L. pilnametystės tvarkyti uzufrukto teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.147 straipsnis); J. L. 1370 Eur išlaidų advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 5991,47 Eur dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos už L. L. suteiktą gydymą; Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 350 Eur ir valstybei 25,86 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi gynėjos, prašiusios skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. I. Š. apeliacinės instancijos teismo nuteista už tai, kad dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų, t. y. būdama individualios įmonės vadovė, atsakinga už individualios įmonės veiklos organizavimą, įmonės komerciniais tikslais lankytojams teikiamų pramoginių paslaugų metu naudojo nesaugų, žmonių gyvybei ir sveikatai neleistiną riziką keliantį potencialiai pavojingą savadarbį pramoginį įrenginį – sūpynes-suktuką, netinkamai pritvirtinus prie jo pagrindo skulptūrą, neįrengus jame jokių priemonių saugiai įsikibti, stabdyti bei neužtikrinus žmonių saugos kritimo atveju, nesant pritvirtintų kėdžių ir rankenų, skirtų įsikibti, saugių stabdymo priemonių, apsaugos nuo kritimo, karuselės kritimo erdvėje įrengus betoninį taką, neįrengus smūgį švelninančio paviršiaus, pažeidė specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo Nr. VIII-1206 (Žin., 1999, Nr. 52-1673) 4 straipsnio 1, 3 punktuose nustatytus bendruosius produktų saugos reikalavimus, nurodančius, kad „<...> į rinką tiekiamas produktas turi būti saugus <...>“ (l punktas), „<...> produktas yra saugus, kai pavojaus ir pavojaus kategorijų aspektu jis atitinka savanoriškai taikomus kaip nacionalinius standartus perimtus Europos standartus <...>“ (3 punktas); Pramoginių įrenginių naudojimo ir priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. A1-45 (Žin., 2012, Nr. 17-788), 15, 16 punktų reikalavimus, nurodančius, kad „Pramoginio įrenginio savininkas privalo užtikrinti tinkamą pramoginio įrenginio techninę būklę ir saugų jo naudojimą bei kvalifikuotą naudojamo pramoginio įrenginio priežiūrą gamintojo numatytomis sąlygomis ir vadovaujantis gamintojo pateiktais techniniais dokumentais, šiomis taisyklėmis, darbo įrenginių bendraisiais nuostatais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais potencialiai pavojingų įrenginių naudojimą visą įrenginio naudojimo laiką <...>“ (15 punktas), „Pramoginiai įrenginiai turi būti naudojami taip, kad, atlikdami savo funkcijas, nekeltų pavojaus darbuotojams, keleiviams ir lankytojams ir būtų išvengta bet kokių nelaimingų atsitikimų per visą numatytą pramoginio įrenginio naudojimo laiką <...>“ (16 punktas); Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo Nr. 1-1324 (Žin., 1996, Nr. 46-1116) 10 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad įrenginių savininkai privalo užtikrinti saugų įrenginių naudojimą, reikiamą techninę būklę ir nuolatinę priežiūrą pagal priežiūros norminių aktų ir įrenginių techninių dokumentų reikalavimus visą įrenginio naudojimo laiką. Savininko įsigyti, sumontuoti, rekonstruoti įrenginiai ir jų kokybę bei atitiktį patvirtinantys, taip pat priežiūros techniniai dokumentai priežiūros norminių aktų nustatyta tvarka privalo būti pateikti įgaliotoms įstaigoms patikrinti, kad būtų gauta išvada, ar įrenginiai tinkami ir parengti saugiai naudoti, 10 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus, kad įrenginių savininkai privalo įrenginius pradėti naudoti tik gavę įgaliotos įstaigos išvadą, kad jie yra tinkami saugiai naudoti; Lietuvos Respublikoje galiojančio Standarto LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ (toliau – ir Standartas LST EN 1176/2008, Standartas) 1 dalies 4.1.1 punkto saugos reikalavimus, nurodančius, kad medžiagos turi būti atrinktos ir apsaugotos taip, kad iš jų pagamintos įrangos struktūrinis vientisumas nebūtų paveiktas iki kito atitinkamo aptarnavimo, 4.2.4.1 punkto saugos reikalavimus, susijusius su apsaugos nuo kritimo įrengimu, taip pat 4.2.8.5.2 punkto reikalavimus, nurodančius, kad po bet kokia žaidimų aikštelės įranga su priverstinį naudotojo kūno judėjimą sukeliančia įranga turi būti smūgį švelninantis paviršius visame smūgio plote, Standarto LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ 5 dalies „Karuselių papildomi specialieji saugos reikalavimai ir bandymo metodai“ specialiuosius reikalavimus, susijusius su saugos užtikrinimu, nurodančius, kad „B tipo karuselė (klasikinė karuselė): karuselė su uždara besisukančia platforma, kurioje naudotojo padėtis apibrėžiama ant viršutinės platformos pusės, o pati platforma ir/arba papildomos kėdės ar rankenos standžiai pritvirtintos prie platformos, ir/ar centrinės ašies“ (3.3 punktas), „<...> kad kritimo erdvė turi būti tuščia ir sudaryti bent jau 2000 mm už karuselės“ (4.3 punktas), dėl to 2014 m. gegužės 11 d. apie 14 val. kavinės „P“, esančios Joniškio r., (duomenys neskelbtini), priklausančios individualiai I. Š. įmonei, teritorijoje, L. L. (gim. 2005 m.), S. L. ir L. J. sukantis ir stovint ant besisukančio įrenginio sūpynių-suktuko pagrindo šalia jo viduryje esančios medinės skulptūros, kuri buvo netinkamai pritvirtinta medsraigčiais prie išpuvusios medienos, ir rankomis laikantis už skulptūros, dėl įrenginio judančios dalies judesio metu veikiančių jėgų poveikio skulptūrai virstant, L. L., S. L. ir L. J. neišsilaikė ant įrenginio pagrindo ir vienu metu buvo nuo jo nublokšti, dėl to L. L. nukrito ant šalia karuselės pagrindo esančio betoninio tako, atsitrenkė į jo paviršių ir jai buvo padaryti sužalojimai: dešinio ir kairio smilkinkaulių, dešinio momenkaulio, pleištakaulio, pakauškaulio lūžiai, kraujo išsiliejimas virš galvos smegenų kietojo dangalo ir po juo bei po galvos smegenų voratinkliniu dangalu, stuburo kaklinės dalies III ir IV slankstelių lūžiai, kaktikaulio dešinės pusės lūžis ir kraujo išsiliejimas į dešinės ausies būgninę ertmę.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl I. Š. išteisinimo panaikintas ir priimtas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis. Jame nustatyta, kad įrenginys, ant kurio suposi nukentėjusioji, atitinka B lygio karuseles, konstatuota, kad mokamas patekimas į parko teritoriją, kurioje įvyko įvykis, kaip paslauga buvo teikiama I. Š. individualios įmonės, todėl ji turėjo užtikrinti savo įmonės teritorijoje esančios karuselės (sūpynių-suktuko) atitiktį specialių teisės aktų reikalavimams, susijusiems su saugiu karuselės eksploatavimu, tačiau turėdama tokią pareigą kaip įmonės vadovė ir objektyviai galėdama įgyvendinti saugumo reikalavimus to nepadarė. Neužtikrinus saugumo reikalavimų, jų nesilaikant (neįrengta priemonių saugiai įsikibti, laikytis, įrenginys neaptvertas ir kt.) nukentėjusioji nukrito nuo nesaugaus besisukančio įrenginio ir dėl to patyrė sužalojimus, kurie atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai kilo esant būtinajam priežastiniam ryšiui su specialių elgesio saugumo taisyklių (Produktų saugos įstatymo 4 straipsnio 1, 3 punktai; Pramoginių įrenginių naudojimo ir priežiūros taisyklių 15, 16 punktai; Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas; Standarto LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ 1 dalies 4.1.1 punktas, 4.2.4.1 punktas, 5 dalies 3.3 punktas, 4.3 punktas) nesilaikymu.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistoji I. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 137 straipsnio 3 dalis) bei vertindamas bylos įrodymus padarė esminius procesinius pažeidimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis).

3.2. I. Š. nėra tinkamas nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinama, subjektas, nes įvykio vieta nėra I. Š. individualios įmonės teritorijoje. Kavinės pastatas kaip priklausinys kitam turtui yra įregistruotas V. Š. vardu, priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise I. Š. ir V. Š.. Iš 2004 m. sausio 1 d. kavinės panaudos sutarties matyti, kad V. Š., kaip panaudos davėjas, I. Š. individualiai įmonei, kaip panaudos gavėjai, perdavė neatlygintinai naudotis pastatu, kuriame įrengta kavinė „P“. Miško žemės sklypas yra pagrindinis daiktas, o kavinės pastatas – jo priklausinys, antraeilis daiktas CK 4.12–4.13 straipsnių prasme, įstatymas nenustato, kad pagrindinį daiktą ištiktų antraeilio likimas. I. Š. individualiai įmonei perduotas naudotis tik pastatas, bet ne miško žemės sklypas. V. Š. parodė, kad šeimoje buvo sutarta, jog I. Š. rūpinasi kavinėje-motelyje teikiamomis maitinimo ir nakvynės paslaugomis, o jis – teritorija, taip pat ir skulptūromis (kartu ir ta, kuria buvo sužalota nukentėjusioji). Apeliacinės instancijos teismas nevertino bylos duomenų, kurie susiję su teritorijos priklausomybe ir naudojimu, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad nėra ginčo dėl to, kad L. L. 2014 m. gegužės 11 d. nukrito nuo I. Š. individualios įmonės teritorijoje esančio įrenginio.

3.3. BK 137 straipsnio 3 dalis reikalauja nurodyti, kokius tiksliai teisės aktus pažeidė kaltininkas. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, kad miško teritorija prie kavinės yra vaikų žaidimų aikštelė, o karuselė – potencialiai pavojingas įrenginys dėl jos sukimosi pagreičio.

3.4. Nepagrįstos išvados dėl teritorijos pripažinimo vaikų žaidimų aikštele ir jai pritaikyto Standarto LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“. Šis Standartas taikomas viešosios paskirties vaikų žaidimų aikštelių įrangai, jo tikslas – didinti vaikų saugumą nuo įvairaus pobūdžio traumų žaidimo metu tuo pačiu netrikdant žaidimo proceso. Priešingai, miško teritorija prie kavinės „P“ nėra vaikų žaidimų aikštelė, ji nėra skirta vaikams, joje nėra vaikams skirtų pramoginių įrenginių. Miško teritorija skirta pasivaikščioti, pasigrožėti, fotosesijoms. Įeinant į teritoriją pakabintas skelbimas, įspėjantis, kad vaikus atsivedę suaugusieji yra atsakingi už jų priežiūrą. Nėra pagrindo teritoriją pripažinti vaikų žaidimų aikštele ir taikyti jai Standarto LST EN 1176/2008 reikalavimus vien dėl to, kad į ją gali patekti vaikai. Teismas išvadą dėl vaikų žaidimų aikštelės statuso pagrindė remdamasis specialisto V. Pabendinsko paaiškinimais, tačiau šis parodė, kad teritoriją jis įvertino kaip vaikų žaidimų aikštelę, nes jam taip buvo pateikta užduotis iš prokuratūros, jeigu pateiktoje užduotyje būtų nurodyta kitaip, jis nebūtų teritorijos vertinęs kaip vaikų žaidimų aikštelės. Tiek prie įėjimo į teritoriją, tiek ir pačioje teritorijoje buvo iškabinta daugybė lentelių keliomis kalbomis su saugumo įspėjimais ir nuorodomis, kad teritorijoje esantys objektai nėra skirti vaikų pramogoms ir apie pareigą prižiūrėti vaikus, tačiau teritorija nebuvo išsamiai apžiūrėta. Liudytojas nepilnametis S. L., nukentėjusiosios brolis, parodė, kad nesuprato teritorijos kaip žaidimų aikštelės. Vaikai patys nebūtų įsukę pagrindo, tai padarė suaugusieji D. L. ir R. G..

3.5. Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas įrenginį, ant kurio suposi vaikai, įvertino kaip pasivažinėjimo atrakcioną, pramoginį įrenginį, karuselę ir tuo pagrindu nurodė teisės aktų pažeidimus. Šis objektas buvo aplinkos puošybos dalis. Suaugusieji D. L., R. G. ir L. J. sugalvojo jį panaudoti pasisukimui pasiūlydami nepilnamečiams vaikams, tačiau prie įrenginio nebuvo jokių nuorodų, jog jis galėtų būti tam naudojamas. Šis daiktas su B tipo karusele pagal Standarto LST EN 1176-6:2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ 5 dalį, „Karuselių papildomi specialieji saugos reikalavimai ir bandymo metodai“ 3.3 punktą turi tik vieną bendrą požymį – besisukančią platformą, bet nėra tokių dalių kaip kėdės, rankenos, stabdžiai ir pan. Šis objektas nebuvo statomas kaip karuselė ir nebuvo pritaikytas žmonėms pasisukti. Miško teritorijoje esantį aplinkos puošybos objektą ikiteisminio tyrimo metu pavadinus sūpynėmis buvo neteisingai traktuojama jo paskirtis. Įrenginys kaip karuselė buvo apibūdintas ekspertizės akte Nr. 3/2015 ir paskui perkeltas į kitus bylos dokumentus tokiu pavadinimu, tačiau nelogiška bet kokį pasukamą pagrindą vertinti kaip karuselę pagal Standartą LST EN 1176-6:2008 ir Pramoginių įrenginių naudojimo ir priežiūros taisykles, jeigu jis nėra tam skirtas ir pritaikytas.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas be išsamesnio vertinimo objektą kvalifikavo kaip potencialiai pavojingą įrenginį ir dėl to I. Š. inkriminavo Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo pažeidimą. Objektas nėra pramoginis įrenginys, jis neturi tokios funkcijos. Registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių, nurodant jų parametrus, sąrašas-klasifikatorius, patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2006 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 1-178, 10 grupės pramoginius įrenginius, pasivažinėjimo atrakcionus ir jų įrangą pavojingiems priskiria pagal visumą požymių, o ne pagal vieną (linijinis greitis, didžiausias pagreitis, įsodinimo vietų skaičius, keleivių vietų skaičius, keleivio vietos keliamoji galia). Įrenginys, nuo kurio nukrito nukentėjusioji, nėra atrakcionas, taigi nėra ir potencialiai pavojingas įrenginys. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šis daiktas nėra pasivažinėjimo atrakcionas ir nepatenka į įgaliotų įstaigų prižiūrimų ir valstybės registre registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių sąrašą, taigi jam netaikomos ir Pramoginių įrenginių naudojimo ir priežiūros taisyklės.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino priežastinį ryšį. Teisės aktų, kurie nurodyti kaltinime, nesilaikymas pats savaime nesukėlė šioje byloje padarinių – L. L. kritimo ir sužalojimo. Dėl to byloje buvo svarbu nustatyti, dėl kokių priežasčių ji krito ir susižalojo. Teismas turėjo išsamiai ištirti jos kritimo priežastis. Pats objekto egzistavimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su L. L. kilusiomis pasekmėmis. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ekspertizes Nr. 3/2015 (nurodoma, kad skulptūra nuvirto sukimosi metu) ir Nr. 1/2016 (nurodoma, kad skulptūra negalėjo pati nuvirsti sukimosi metu) išvadas dėl skulptūros nuvirtimo priežasčių. Teismas rėmėsi L. R. išvada Nr. 3/2015, nurodydamas, kad išvada Nr. 1/2016 buvo duota jau dėl konstrukciškai pakeisto įrenginio, taip nepagrįstai nusprendė ja nesivadovauti. Tačiau I. Š. paaiškino, kad tai, jog V. Š. be jos žinios prie objekto pagrindo pakraščių pristatė tvorelę, nėra susiję su pagrindo viduryje stovinčia medine skulptūra ir neturėjo įtakos skulptūros virtimo priežasties tyrimui pateikiant ekspertizės Nr. 1/2016 išvadas, nes skaičiavimai buvo susiję su skulptūros mase ir ją veikiančiomis jėgomis.

3.8. Ekspertizės akto Nr. 3/2015 išvados dėl skulptūros nuvirtimo priežasties negali būti patikimas įrodymas, nes pateikiant išvadas nebuvo atlikta jokių skaičiavimų. L. R. buvo elektros ir elektronikos inžinerijos specialistas, kuriam mirus ekspertizei patikslinti buvo pasirinktas A. Kilikevičius, turintis ir specialių mechanikos žinių, kurios buvo svarbios tiriant skulptūros virtimo priežastis. A. Kilikevičius ekspertizės aktą pagrindė skaičiavimais, darė išvadą, kad skulptūros virtimą ir jos nubloškimą nuo pagrindo nulėmė veikiančios jėgos, kurios buvo sukeltos ne sukimosi metu, kad skulptūra neišlūžo savaime sukimosi metu, kad nėra objektyvių duomenų išvadai, kad L. L. nuo besisukančio pagrindo nukrito dėl to, jog skulptūra virto. Nėra pagrindo abejoti ekspertizės akto Nr. 1/2016 išvadomis.

3.9. Teismas nepasisakė dėl byloje daryto eksperimento išvadų ir padaryto vaizdo įrašo, kur matosi, kad net nepritvirtinta skulptūra stabiliai stovi pasukamo pagrindo viduryje, kuo stipresnis sukimas, tuo skulptūra stabilesnė, sukimosi metu net du vyrai negalėjo nepritvirtintos skulptūros pajudinti iš vietos, skulptūrą pavyko nuversti tik pagrindui nesisukant, kai nebeveikė išcentrinės jėgos. A. B. taip pat paaiškino, kad sukimosi metu skulptūra negalėjo nuvirsti.

3.10. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis liudytojų L. J., D. L., R. G. parodymais, nes jie suinteresuoti bylos baigtimi dėl galimo atsakomybės vengimo. Šie asmenys patys įsuko įrenginį, nepritaikytą vaikų pramogoms, taip, kad L. L. net pradėjo verkti. Skulptūros išlaužimas buvo specialiai padarytas imituojant jos užkritimą ant L. L.. Nukentėjusiosios tėvas bei jo draugai L. J., R. G. veikė savavališkai, neatsargiai ir neprotingai, būtent šie veiksmai lėmė vaikų kritimą nuo įsuktos skulptūros. I. Š. veikoje nėra nustatyti nusikalstamo nerūpestingumo požymiai.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios I. Š. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasaciniame skunde nuteistoji I. Š. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu tvirtindama, kad jis neteisėtas dėl netinkamo įstatymo taikymo bei padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų vertinant bylos įrodymus.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.).

7. Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie šioje byloje paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskiras nustatytas bylos aplinkybes daryti išvadas dėl nuosprendyje esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl subjekto požymio (BK 137 straipsnio 3 dalis)

8. Pagal BK 137 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Taigi, šios nusikalstamos veikos sudėtį sudaro: veika, pasireiškianti įstatymais ar kitais teisės aktais įtvirtintų specialaus elgesio taisyklių pažeidimu, sveikatos sutrikdymo padariniai (sunkus sveikatos sutrikdymas), priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių įstatyme nurodytų padarinių bei neatsargi kaltė, t. y. nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas.

9. Netinkamą įstatymo taikymą kasatorė grindžia keliomis argumentų grupėmis. Visų pirma, keliamas tinkamo subjekto nustatymo klausimas, nesutinkama, kad I. Š. yra tinkamas subjektas, tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino bylos duomenų, kurie rodo, kad teritorija, kurioje buvo įrenginys, nuo kurio nukrito nukentėjusioji, rūpinosi V. Š., tuo tarpu I. Š. individuali įmonė buvo atsakinga tik už kavinės pastatą ir kavinėje teikiamas maitinimo bei nakvynės paslaugas.

10. Kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas netinkamas subjekto nustatymas byloje, atmestini kaip nepagrįsti.

11. Įrenginys, ant kurio suposi nukentėjusioji L. L. ir nuo kurio ji nukrito, yra parko teritorijoje, į kurią įėjimas mokamas. Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad mokestį į parko teritoriją administravo kavinė „P“. Iš liudytojos L. J. parodymų byloje nustatyta, to neginčija ir kasatorė, kad lankytojai bilietus į parką nusipirko kavinėje, jie buvo tos dienos pirmieji lankytojai, todėl į parko teritoriją juos įleido kavinės darbuotojas, atrakinęs vartus. Taigi, parkas yra kavinės „P“ teritorijoje. Kavinė „P“ priklauso I. Š. individualiai įmonei. Byloje nustatyta, kad I. Š. yra individualios įmonės vadovė. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymą, individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip (7 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą. Tai reiškia, kad I. Š., būdama individualios įmonės savininkė ir vadovė, buvo atsakinga už įmonės organizuojamą veiklą, jos teikiamas paslaugas.

12. Nors V. Š. yra pastatų ir miško teritorijos, kurioje įrengtas parkas, savininkas, tačiau bylos duomenys taip pat patvirtina, kad kavinės pastatą panaudos pagrindais naudoja jo sutuoktinės I. Š. individuali įmonė. Aplinkybė, kad kavinės pastatas ir parko teritorijos žemės sklypas nuosavybės teise priklauso V. Š., nagrinėjamoje byloje neturi esminės įtakos nusikalstamos veikos subjekto tinkamam nustatymui. Šiuo atveju teisiniam nusikalstamos veikos požymio (subjektas) nustatymui reikšminga ne tiek, kam priklauso nuosavybės teisė, bet tai, kas faktiškai ir teisiškai buvo atsakingas už parko teritorijoje esančių įrenginių priežiūrą, kas suteikė leidimą lankytojams naudotis įrenginiais, esančiais parke. Šios aplinkybės byloje yra nustatytos ir dėl to abejonių nekyla, t. y.: lankytojams leidimą patekti į parko teritoriją už atlygį suteikė I. Š. individualios įmonės valdoma kavinė, taip kavinės savininkai prisiėmė ir teisinę atsakomybę už teikiamų paslaugų saugumą, kuris apima ir parke esančių įrenginių tinkamą įrengimą bei priežiūrą. Taigi kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog V. Š. pagal žodinį susitarimą tarp sutuoktinių prižiūrėjo parko teritoriją, nepaneigia to, kad už parko teikiamų paslaugų saugumą buvo atsakinga I. Š. (kaip individualios įmonės savininkė). Nuosavybės teisė šiuo atveju nepaneigia, kad paslaugą aplankyti parką suteikė kavinės savininkas, t. y. I. Š. individuali įmonė, o ne tretieji asmenys. Duomenų, kurie leistų daryti išvadas apie kitų subjektų teisinę pareigą atsakyti už teiktos paslaugos ar įrenginio saugumą (pvz., pagal sudarytas sutartis dėl teritorijos tvarkymo, priežiūros, įrenginių saugumo tikrinimo, eksploatacijos priežiūros), byloje nėra.

13. Apibendrinus darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo subjekto nustatymo nepasitvirtino. Pagal kasacinio skundo argumentų ribas pagal nustatytas bylos aplinkybes nusikalstamos veikos subjektas nustatytas teisingai, tinkamai taikant įstatymą ir nepažeidžiant įrodymų vertinimo reikalavimų.

Dėl teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo

14. BK 137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai reikalauja nustatyti, kokius konkrečiai kaltininkas pažeidė teisės aktus, kuriuose nustatytos specialios elgesio saugumo taisyklės. Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl to, kokie specialias elgesio saugumo taisykles nustatantys teisės aktai buvo pažeisti, yra nepagrįsti.

15. Praktikoje nurodoma, kad pagal BK 137 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Ši straipsnio dispozicija suformuluota kaip blanketinė norma, kuri straipsnio dispozicijoje nurodytų neteisėtų veiksmų turinį atskleidžia nukreipdama į kitus teisės aktus. Aptariamo straipsnio dispozicijos blanketiškumą rodo tai, kad nusikalstama veika aprašoma kaip padaroma pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialaus elgesio saugumo taisykles. Lyginant BK 137 straipsnio 3 dalį su 1 ir 2 dalimis, pažymėtina tai, kad BK 137 straipsnio 3 dalies dispozicijos aprašyme vartojama formuluotė „pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles“ rodo, jog šios dispozicijos turinys susietas su kitais teisės aktais, nustatančiais tai situacijai ar atvejui atitinkamas specialaus elgesio taisykles. Bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje galioja bendras įpareigojimas asmeniui elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems, tačiau BK 137 straipsnio 3 dalis tam tikriems subjektams ar tam tikromis aplinkybėmis nustato specialius aukštesnius reikalavimus. Tokie reikalavimai paprastai kyla dėl ypatingų veiklos rūšių, kurios susijusios su didesniu pavojumi žmogaus sveikatai, todėl ir aukštesniais saugumo reikalavimais atsakingiems asmenims (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257-697/2016). Tam tikrų įrenginių, skirtų pramogai (pvz., įvairių rūšių sūpynės, karuselės), eksploatavimas (įrengimas, naudojimas, priežiūra) yra susijęs su pavojumi kitiems asmenims, kurie naudojasi tokiais įrenginiais, todėl įstatymu ir kitais teisės aktais yra įtvirtintos tokių įrenginių gamybos, įrengimo, priežiūros taisyklės, siekiant pašalinti ar užkirsti kelią žalos padarymui.

16. Aptariamo BK straipsnio dispozicijoje įtvirtintas reikalavimas – teisinė pareiga asmeniui elgtis taip, kaip tai nustatyta specialiose taisyklėse. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisiškai svarbūs yra ne visi specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimai, o tik tie, kurie buvo būtinosios sunkaus sveikatos sutrikdymo sąlygos ir kilusių pasekmių priežastis.

17. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad I. Š., būdama individualios įmonės savininkė, pažeidė: Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo nuostatas (4 straipsnio 1, 3 punktai); Pramoginių įrenginių naudojimo ir priežiūros taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. A1-45 (15, 16 punktų reikalavimai); Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo nuostatas (10 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 2 dalies 1 punktas); Lietuvos Respublikoje galiojančio Standarto LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ reikalavimus (1 dalies 4.2.8.5.2 punktas, 5 dalies 3.3, 4.3 punktai).

18. Kasatorė skunde nesutinka, kad buvo pritaikytos Standarto LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ nuostatos ir konstatuoti pažeidimai, argumentuoja, kad parko (miško) teritorija buvo ne vaikų žaidimų aikštelė, o miško teritorija, skirta pasivaikščioti, pasigrožėti, fotosesijoms.

19. Standartas LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ kaip teisės aktas, nustatantis specialaus elgesio taisykles, taikytas tinkamai. Pažymėtina, kad byloje buvo taikytas Standartas LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“, kuriame nurodomi saugos reikalavimai viešųjų žaidimų aikštelių įrangai ir dangai. Standarte nurodyta, kad jis taikomas žaidimų aikštelių įrangai, skirtai vaikų individualiam ir kolektyviniam naudojimui, išskyrus nuotykių žaidimų aikšteles. Taip pat Standartas taikomas tam neskirtai įrangai ir konstrukcijoms, montuojamoms kaip vaikų žaidimų aikštelės įranga, išskyrus daiktus, apibrėžiamus kaip žaislai.

20. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą taikyti Standarto LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ nuostatas pagrindė aiškiais ir pakankamais argumentais. Tokios išvados teisingumo nepaneigia ir aplinkybės, kad nepilnametis S. L. nurodė, jog nesuprato teritorijos kaip žaidimų aikštelės, nes tai – tik subjektyvus mažamečio vaiko aplinkos interpretavimas. Tai, kad Standarto LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ nuostatos taikytinos įrenginio, nuo kurio nukrito nepilnametė, gamybai, įrengimui bei eksploatavimui, vieningai konstatuota abiejose ekspertizės aktų išvadose, tai patvirtino ir specialistų apklausa teisme.

21. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šio teisės akto pažeidimai inkriminuoti neteisingai tvirtinant, kad tai savanoriškai taikomas teisės aktas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai paneigta. Standartas LST EN 1176-1/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ yra taikytinas Lietuvoje kaip turintis Lietuvos standarto statusą ir jo reikalavimų laikymasis asmenims yra privalomas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš Produktų saugos įstatymo 4 straipsnio nuostatų išplaukia nuoroda į Standarto LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ reikalavimų taikymą. Toks teismo aiškinimas atitinka Produktų saugos įstatymo nuostatas, abejoti tokia teismo išvada nėra pagrindo. Kasatorė, deklaratyviai ir hipotetiškai nepasitikėdama ekspertų kompetencija, tvirtina, kad jų išvadas dėl teritorijos vertinimo kaip žaidimų aikštelės lėmė prokuratūros suformuotoje užduotyje vartojami terminai. Tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, be to, ekspertas A. Kilikevičius, apklaustas teisme, patvirtino savo išvadas ir paneigė, jog jos buvo iš anksto nulemtos suformuotos užduoties klausimų formos ar pan.

22. Kasatorės argumentus, kuriuose tvirtinama, kad teritorija nebuvo vaikų žaidimų aikštelė, nes buvo skirta kitiems žmonių laisvalaikio poreikiams tenkinti, paneigia bylos duomenys ir nustatytos aplinkybės. Bylos duomenys rodo, kad parke buvo įrengta ir daugiau panašaus pobūdžio įrenginių, kurie buvo skirti suptis. Atskirų iškabų prie įrenginių, kurie draustų vaikams ar suaugusiesiems jais naudotis kaip supimosi priemone, nebuvo. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde klaidingai teigiama, jog parko teritorijoje buvo iškabos su saugumo įspėjimais ir tai gali būti aplinkybė, šalinanti atsakomybę. Byloje nustatyta tik tai, kad prie įėjimo į parko teritoriją buvo bendro pobūdžio iškaba, įspėjanti, kad už lankytojų paliktus daiktus ir neprižiūrėtus vaikus administracija neatsako. Kitokių iškabų, nurodančių, kaip naudotis įrenginiais, ar įspėjančių, kad jais naudotis būtų draudžiama, kad vaikų naudojimasis įrenginiais turi būti kitaip ribojamas kaip nesaugus, nebuvo. Taigi lankytojai, sumokėję pinigus už bilietą ir patekę į parko teritoriją, įgijo teisę naudotis parke esančių visų įrenginių paslaugomis, pagrįstai tikėdamiesi, kad naudojimosi įrenginiais saugumui užtikrinti parko administracija yra sudariusi tinkamiausias sąlygas ir kad įrenginiai atitinka saugumo reikalavimus bei nekelia pavojaus.

23. Visa tai rodo, kad klaidingai ir nepagrįstai skunde tvirtinama, jog parkas buvo skirtas tik pasivaikščioti ir gamtos stebėsenai. Duomenų visuma patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, teisingai vertindamas teritorijos, kurioje buvo įrengti įvairūs suptis skirti savadarbiai įrenginiai, statusą, taikė Standarto LST EN 1176/2008 „Žaidimų aikštelių įranga ir dangos“ nuostatas, apibrėžiančias žaidimų aikštelių įrengimo saugumo standartus.

24. Teisėjų kolegija nesutinka ir su tuo skundo teiginiu, kad įrenginio, nuo kurio nukrito nukentėjusioji, nebuvo pagrindo vertinti kaip savadarbės karuselės (sūpynių-suktuko), kad jis nepagrįstai pripažintas pramoginiu įrenginiu, nes tai buvo tik puošybos dalis. Argumentus, kad įrenginys atliko tik puošybos elemento funkciją, išsamiai paneigia bylos duomenys, kurie patvirtina, kad parko teritorijoje buvo įrengta ne viena tokia judanti skulptūra, kuri buvo naudojama tikslingai suptis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje yra Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2015 m. kovo 31 d. patikrinimo aktas, kuriame nurodoma, kad patikrinus I. Š. individualiai įmonei priklausančios kavinės „P“ teritorijoje esančius medinius įrenginius: sūpynes-suktuką, dviejų vietų horizontalios lentos principo sūpynes, vienvietes sūpynes, pritvirtintas ant dviejų vertikalių atramų ir skersinio, medinį įrenginį, skirtą pusiausvyrai lavinti, medinę drožtą konstrukciją su suoliuku-sūpynėmis ir kt. dirbinius, konstatuota, kad šalia laisvalaikio įrenginių nėra pateikta informacijos apie sūpynių naudojimo tvarką (taisykles); I. Š. individuali įmonė nepateikė laisvalaikio įrenginių saugą patvirtinančių dokumentų, daroma išvada, kad tokie įrenginiai negali būti naudojami, nustatyti Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 punktų pažeidimai. I. Š. įmonė įpareigota pateikti atitinkamus dokumentus arba išmontuoti įrenginius. Priimtas sprendimas laikinai uždrausti naudoti galimai pavojingus produktus.

25. Pats V. Š. nurodė, kad įrenginio paskirtis dvejopa – kaip teritorijos puošybos elementas, be to, pagrindas, ant kurio buvo skulptūra, galėjo būti naudojamas pasisukti (1 t., b. l. 49). V. Š. ir teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad įrenginio paskirtis taip pat buvo galimybė suptis, tačiau įrenginys neturi jokių eksploatacijos dokumentų. Tautodailininkas A. B., pagaminęs pačią velnio skulptūrą, pasakodamas įrenginio pagaminimo aplinkybes, nurodė, kad jis pats padarė skulptūrą pagal V. Š. užsakymą, jis šią skulptūrą darė su dviem sėdimomis vietomis, kad būtų galima suptis. Pačias sūpynes-suktuką padarė V. Š. darbuotojai, kurie skulptūrą tvirtino prie besisukančio pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas V. Pabedinskas (VšĮ Technikos priežiūros tarnybos vaikų žaidimų aikštelių ir žaidimo patalpų įrangos ekspertas) patvirtino, kad įrenginys „sūpynės-suktukas“ atitinka B lygio karuselės požymius, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šiam įrenginiui trūko tam tikrų sudedamųjų dalių, kurios turėjo užtikrinti įrenginio saugumą. Abiejuose ekspertizės aktuose išvadas teikę ekspertai neabejotinai ir vieningai sprendė, kad šis įrenginys atitiko karuselės (sūpynių-suktuko) požymius.

26. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad įrenginys, nuo kurio nukrito nukentėjusioji, neatliko vien puošybos paskirties, parke šis įrenginys buvo naudojamas ir supimosi pramogai.

27. Pagal Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 2 straipsnį, potencialiai pavojingi įrenginiai – darbo priemonės (darbui naudojamos mašinos, įrenginiai, aparatai, prietaisai ar įrankiai) ir kiti įrenginiai, kuriuos naudojant kyla pavojus darbuotojų ir kitų žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui dėl juose sukauptos energijos bei vykstančių procesų ir kuriems reikalinga šio įstatymo nustatyta priežiūra. Byloje savadarbis įrenginys teisingai priskirtas potencialiai pavojingų įrenginių kategorijai ekspertams įvertinus jo techninius parametrus, apsisukimo greitį, naudojimo paskirtį, pobūdį.

28. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo laikomasi pareigos teikti saugų produktą, buvo pagrįsta tik V. Š. manymu, jog įrenginys yra tik skulptūra, konkrečiais duomenimis nepagrįstu teiginiu, kad kasmet buvo atliekami įrenginio patikrinimo darbai, ir aplinkybe, jog per 10 metų nebuvo įvykę jokių nelaimingų atsitikimų. Toks išvadų darymas nuosprendyje pagrįstas tik prielaidų pobūdžio teiginiais, subjektyviais vertinimais, todėl teisingai apeliacinės instancijos teismo buvo pripažintas neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies keliamų reikalavimų įrodymų vertinimui ir argumentuotų išvadų darymui. Priešingai, byloje yra objektyvių įrodymų (ekspertizių aktai, ekspertų parodymai), kurie buvo vertinami apeliacinės instancijos teismo, kad žmonėms suktis ant sūpynių-suktuko nebuvo saugu, pagrindas nestabilus, nėra įrengta specialių priemonių žmonėms laikytis sukantis pagrindui, skulptūros tvirtinimas prie įrenginio pagrindo nepatikimas, pramoginis įrenginys buvo pradėtas eksploatuoti be projekto, neatlikus jo atskirų parametrų skaičiavimo, matavimų ir vertinimo, neįvertinus pavojingų ir kenksmingų veiksmų, žmonių gyvybei ir sveikatai keliamos rizikos. Visa tai patvirtina, kad įrenginiui, nuo kurio nukrito nukentėjusioji, teisingai taikytas Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas ir jo reikalavimai pagal Pramoginių įrenginių naudojimo ir priežiūros taisykles, kaip nustatantys specialias elgesio saugumo taisykles. Tai, kad įrenginys nėra atrakcionas, nepaneigia galimybės priskirti įrenginio prie kitų potencialiai pavojingų įrenginių kategorijos.

Dėl priežastinio ryšio ir kaltės požymių

29. Pirmosios instancijos teismas priežastinio ryšio požymį paneigė remdamasis nepagrįsta išvada, kad I. Š. nepažeidė specialiųjų elgesio saugumo taisyklių. Tokius nuosprendžio teiginius apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė, tą patvirtina ir prieš tai išdėstyti nutarties motyvai. Kita vertus, kasatorė skunde priežastinio ryšio ir kaltės požymius neigia ir tais aspektais, kad vien formalių elgesio saugumo taisyklių nesilaikymas šiuo atveju nebuvo pagrindinė padarinių kilimo sąlyga, kad trečiųjų asmenų neatsargūs veiksmai šalina nuteistosios kaltę.

30. Taigi nagrinėjamoje byloje svarbu išsiaiškinti, kokią įtaką nukentėjusiosios sunkiam sveikatos sutrikdymui turėjo kaltinamo asmens ir nukentėjusiosios (trečiųjų asmenų) padaryti specialiųjų elgesio saugumo taisyklių pažeidimai, ar jų abiejų veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, kuri padaryta veika buvo būtina BK 137 straipsnio 3 dalyje nustatytų padarinių kilimo sąlyga (atsakant į klausimą, ar būtų kilę padariniai, jei nebūtų buvusi padaryta pavojinga veika).

31. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji besisupdama ant sūpynių, joms besisukant, nuo jų nukrito ant betoninės aikštelės ir dėl to patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Prie sūpynių-suktuko naudojimosi instrukcijų ar kitų saugumo taisyklių perspėjimų, kaip naudotis įrenginiu, nebuvo. Sūpynes įsuko nukentėjusiosios tėvas D. L. (pats nurodė, tai patvirtino ir L. J., R. G.). Pagal D. L. ir nukentėjusiosios parodymus, besisukant skulptūra išlūžo ir virto, o kartu su ja nuo sukimosi platformos pagrindo nukrito ir ant jos besisukantys asmenys. L. J. patvirtino, kad įsuko D. L., kad viskas įvyko staiga, nes besisukant ji pajuto gulinti ant žemės, gulėdama pamatė, kad skulptūra nugriuvusi šalia. R. G. parodė, kad viskas įvyko akimirksniu, besisukant skulptūra nuvirto ant betoninio tako pagrindo ir visi esantys ant įrenginio nugriuvo.

32. Ekspertizės akte Nr. 3/2015 nurodyta, kad pagal savo konstrukciją ir naudojimo paskirtį savadarbis laisvalaikio įrenginys (skulptūra-suktukas) buvo nesaugus, skulptūra negalėjo būti statoma ant suktuko, ji buvo pritvirtinta nepatikimai, neįvertinus veikiančių apkrovų ir jėgų, saugaus sukimosi greičio ir pagreičio, įrenginio konstrukcija neatitiko standartais nustatytų saugos reikalavimų (1 išvada). Įrenginio įrengimas, eksploatavimas, priežiūra, šalia esanti danga neatitiko specialių Pramoginių įrenginių naudojimo taisyklių ir standartų reikalavimų. Skulptūros nuvirtimą lėmė reikalavimų nesilaikymas, nepatikimas skulptūros tvirtinimo būdas (2 išvada).

33. Ekspertizės akte Nr. 1/2016 nurodyta, kad L. L. sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas dėl mechaninių jėgų poveikio, o šių mechaninių jėgų šaltinį lėmė pramoginio įrenginio – sūpynių-suktuko judančios dalies sukamas judesys (ir galbūt kitų asmenų stabdymas koja ar užšokimas ant judančios dalies). L. L. nukrito, tikėtina, dėl to, kad neišsilaikė ant stipriai įsukto pagrindo. Nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs, jeigu būtų įvertinti standartuose rekomenduojami reikalavimai tokio tipo įrenginiams (kritimo erdvė turi būti tuščia ir sudaryti bent jau 2000 mm už karuselės). Pagrindinė nagrinėjamo įvykio priežastimi laikytina tai, kad šis pramoginis įrenginys buvo pradėtas eksploatuoti be projekto, neatlikus jo atskirų parametrų skaičiavimo, matavimų ir vertinimo, neįvertinus pavojingų ir kenksmingų veiksnių žmonių gyvybei ir sveikatai keliamos rizikos. Ekspertizės akte daroma išvada, kad nelaimingo atsitikimo, kurio metu traumą patyrė L. L., pagrindinė priežastis nagrinėjamu atveju buvo teisės aktais keliamų reikalavimų neįgyvendinimas (nebuvo įrengtos priemonės saugiai įsikibti, stabdyti bei neužtikrinta žmonių sauga kritimo atveju). Įrenginys nebuvo saugus naudoti, neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat reikalavimų neatitiko ir danga, nebuvo įrengtos priemonės saugiai įsikibti, neužtikrinta žmonių sauga kritimo atveju.

34. Pagal ekspertų aiškinimus nustatyta, kad toks įrenginys yra potencialiai pavojingas dėl veikiančių dinaminių jėgų, todėl tokiems įrenginiams keliami specialūs saugumo reikalavimai, kurie reikalingi būtent prevencinei apsaugai tokiems atvejams, kai įrenginio naudojimo metu kyla rizika neišsilaikyti ant įrenginio, nukristi ir pan. Tai reiškia, kad asmuo, eksploatuojantis tokį įrenginį, turi suvokti jo galimus naudojimo pavojus ir pasirūpinti naudojimo sauga tiek, kiek priklauso jo pareigai. Šiuo atveju tokios pareigos nebuvo laikomasi, pažeidimai konstatuoti abiejuose ekspertizių aktuose, abiejuose aktuose tai siejama su įvykio metu kilusiomis pasekmėmis. Nes net jeigu asmenys, naudoję įrenginį, jį būtų naudoję galimai netinkamai (stabdydami) esant saugiai pagal reikalavimus įrengtam įrenginiui, tokios pasekmės nebūtų kilusios, t. y. nukentėjusioji nebūtų buvusi nublokšta nuo sūpynių pagrindo, nukritusi ant kieto pagrindo dangos ir dėl to patyrusi tokius sunkius sužalojimus. Taigi konstatuotina, kad padariniai buvo dėsningas veikos – padarytų specialių saugumo reikalavimų nesilaikymo – rezultatas.

35. Sprendžiant dėl atsakomybės ribų nukentėjusiojo neatsargūs veiksmai turi reikšmingai padidinti padarinių tikimybę. Nagrinėjamoje byloje, nors kasatorė kelia versijas apie tai, kad pats nukentėjusiosios tėvas ir jo draugas išlaužė skulptūrą, kad jie nesaugiai elgėsi naudodami sūpynes ir pan., tačiau objektyvių duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad byloje buvo nustatytos šios aplinkybės, liudijančios apie nukentėjusiosios ar trečiųjų asmenų reikšmingai neatsargų, netinkamą elgesį, galėjusį reikšmingai padidinti padarinių tikimybę, nėra. Tai tik prielaidomis pagrįsti spėjimai, kurie kasacinės instancijos teisme negali būti laikomi teisiniais argumentais.

36. Tokioje situacijoje I. Š. teikdama paslaugas, leidusi lankytojams įsigijus bilietą patekti į parką ir naudotis jame esančiomis pramogomis, turėjo numatyti, kad veikiantis savadarbis įrenginys (karuselė) nėra saugus naudoti ir gali būti potencialiai pavojingas juo besinaudojantiems asmenims, todėl privalėjo vadovautis minėtų teisės aktų nuostatomis ir pasirūpinti saugių priemonių įrengimu, kad nenukentėtų parko lankytojai.

37. Kasaciniame skunde kritikuojamas apeliacinės instancijos teismo atliktas ekspertizių aktų vertinimas dėl tų išvadų dalių, kurios ekspertizės aktuose skiriasi, t. y. dėl skulptūros nuvirtimo aplinkybių ir priežasties. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kodėl nugriuvo skulptūra, nėra esminė, nes nukentėjusioji nukrito nuo besisukančio nesaugaus įrenginio, kurio įrengimas neatitiko specialių saugumo reikalavimų. Tai vieningai patvirtina abiejų ekspertizių aktų išvados. Kitų esminių proceso taisyklių pažeidimų vertinant bylos įrodymus (ekspertizės aktus), kurie būtų suvaržę įstatymų garantuotas kaltinamosios teises ar sukliudę apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

38. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 20 straipsnis) vertinant liudytojų L. J., D. L., R. G. parodymus nenustatyta. Vienintelis argumentas, kuris nurodomas kasaciniame skunde, yra šių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi dėl galimo atsakomybės vengimo. Tokie argumentai nepatvirtinti bylos duomenimis, šių liudytojų parodymus teismai vertino lygindami tarpusavyje, dėl jų vertinimo padarytos logiškos ir motyvuotos išvados, esminių prieštaravimų, kurie keltų abejonių, nenustatyta.

39. Nenustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų (netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų), šis teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu, o nuteistosios I. Š. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios I. Š. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Alvydas Pikelis

Sigita Jokimaitė