Baudžiamoji byla Nr. 2K-18-511/2026
Teisminio proceso Nr. 1-04-5-00012-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.15.3.3.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,
nuteistiesiems R. J. (R. J.), P. D. ir jų gynėjui advokatui Mariui Švanui,
civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) įgaliotai atstovei Orintai Samavičiūtei-Andrulevičienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 18 d. nuosprendžio.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendžiu P. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 2 dalį 160 MGL (8000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2024 m. sausio 28 d. 0.20 val. iki 2024 m. sausio 28 d. 15.15 val. (viena para), vieną parą prilyginant 6 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad P. D. turi sumokėti 154 MGL (7700 Eur) dydžio baudą. R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 1992 straipsnio 2 dalį 160 MGL (8000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2024 m. sausio 28 d. 0.20 val. iki 2024 m. sausio 28 d. 12.57 val. (viena para), vieną parą prilyginant 6 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad R. J. turi sumokėti 154 MGL (7700 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, solidariai iš P. D. ir R. J. valstybės naudai išieškota automobilio „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 1180 Eur. Civilinės ieškovės VMI civilinis ieškinys perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iki sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės VMI civilinį ieškinį įsiteisėjimo pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į nuosprendyje nurodytą P. D. nekilnojamąjį turtą.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 18 d. nuosprendžiu pakeista Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalis, kuria civilinės ieškovės VMI civilinis ieškinys perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, ir ieškovės VMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą P. D. nekilnojamąjį turtą. Taip pat pakeista nuosprendžio dalis, kuria solidariai iš P. D. ir R. J. valstybės naudai išieškota automobilio „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 1180 Eur, ir nustatyta, kad paminėto turto vertę atitinkanti pinigų suma – 1180 Eur – iš P. D. ir R. J. valstybės naudai išieškoma lygiomis dalimis – iš kiekvieno po 590 Eur.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi prokuroro, civilinės ieškovės atstovės, prašiusių prokuroro kasacinį skundą tenkinti, bei nuteistųjų ir jų gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. P. D.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės ieškovės VMI apeliacinį skundą, be kita ko, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės civilinį ieškinį perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Byloje nustatyti nusikalstami (neteisėti) nuteistųjų P. D., R. J. veiksmai ir jų kaltė leidžia daryti išvadą, kad mokestinė prievolė galėjo kilti iš padarytos nusikalstamos veikos. Tačiau nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad šiuo atveju tebėra galimybė mokestinę prievolę įvykdyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nustatyta tvarka ir pagrindais. Tuo tarpu, kol mokesčių išieškojimas MAĮ nustatyta tvarka tebėra vykdomas (arba tebėra teisiškai bei faktiškai įmanomas), žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, t. y. nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo. Iš bylos duomenų matyti, kad nesumokėtą akcizų mokestį VMI jau yra apskaičiavusi, todėl mokestinės prievolės sumokėjimo galima būtų reikalauti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria VMI civilinis ieškinys perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, ir ieškovės civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras J. Laucius kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria ieškovės VMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir bylos dalį dėl ieškovės VMI civilinio ieškinio perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo:
3.1. Žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami byloje VMI pareikštą civilinį ieškinį, netinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias turtinės žalos sampratą baudžiamajame procese, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo, reglamentuojančio pareigos mokėti akcizų mokestį atsiradimą, nuostatas ir kitus susijusius teisės aktus, turinčius reikšmės civiliniam ieškiniui teisingai išspręsti. Netinkamas teisės normų aiškinimas ir taikymas, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, sukliudė teismams priimti teisingą sprendimą dėl VMI pareikšto civilinio ieškinio dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo.
3.2. Teismai, spręsdami dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos ir VMI pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo, pirmiausia turėjo remtis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio 2 dalies, BK 1992 straipsnio nuostatomis, taip pat Akcizų įstatymo (9 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 33 straipsnio 1 dalies) nuostatomis, kurios kartu su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis patvirtina turtinės žalos atsiradimą, o ne administracinio pobūdžio Europos Sąjungos teisės aktų (Sąjungos muitinės kodekso) nuostatomis. Tačiau teismai šių įstatymo nuostatų be jokio teisinio pagrindo šioje byloje netaikė.
3.3. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad neįvykdyta mokestinė prievolė gali būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu nustatoma, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68- 222/2018, 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, 2K-151-697/2020, 2K-7-37-648/2023, 2K-P-42-976/2025). Tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka (pavyzdžiui, nepraėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų), valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023, 2K-P-42-976/2025).
3.4. Nagrinėjamu atveju civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese paremtas nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos asmens teisių gynimo operatyvumo idėja. Tokiu ieškiniu siekiama sudaryti galimybę kompensuoti jo dėl nusikalstamos veikos patirtus turtinio pobūdžio praradimus tame pačiame procese, kuriame sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nereikalaujant iš šio asmens pradėti naujų savarankiškų teisinių procesų. Taigi, nors mokestinės prievolės įvykdymas natūra stricto sensu (griežtai kalbant) negali būti kvalifikuojamas kaip civilinės atsakomybės taikymas, reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius gali būti įgyvendintas ir baudžiamajame procese, jei tenkinamos šios sąlygos: pirma, valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese būtų efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas nei naujų mokesčių administravimo procedūrų pradėjimas, ypač tais atvejais, kai baudžiamajame procese renkami ir vertinami valstybės turtinius praradimus patvirtinantys įrodymai ir visa aktuali informacija apie mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką lėmusius neteisėtus veiksmus sukoncentruota būtent baudžiamojoje byloje; antra, valstybės turtiniai praradimai kyla tiesiogiai iš nusikalstamos veikos ir potencialiai gali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, 2K-P-42-976/2025). Nagrinėjamoje byloje civilinio ieškinio pareiškimas būtent ir atitinka abi šias sąlygas. Todėl VMI civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo ir pagrįstas, ir turėtų būti tenkinamas, priimant sprendimą tame pačiame procese – baudžiamojoje byloje.
3.5. Nagrinėjamoje byloje teismai, nagrinėdami VMI civilinį ieškinį, turėjo taikyti 2019 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos (ES) 2020/262, kuria nustatoma bendroji akcizų tvarka, (toliau – Direktyva) 6 straipsnio 2 dalies ir Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 33 straipsnio 1 dalies nuostatas.
3.6. Pagal Direktyvos 6 straipsnio 2 dalį, prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje. Šios direktyvos tikslais „išleidimas vartoti“ – akcizais apmokestinamų prekių laikymas arba saugojimas, įskaitant pažeidimo atvejus, joms netaikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo, jei tos prekės nebuvo apmokestintos akcizais pagal taikomas Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės aktų nuostatas (Direktyvos 6 straipsnio 3 dalies b punktas).
3.7. Teismų praktikoje BK 1992 straipsnyje įtvirtintu akcizais apmokestinamų prekių laikymu pripažįstami bet kokie tyčiniai veiksmai, susiję su faktiniu akcizais apmokestinamų prekių buvimu kaltininko žinioje, pažeidžiant teisės aktais šių prekių laikymui nustatytą tvarką. Taigi, laikymas gali pasireikšti prekių buvimu patalpose, slaptavietėse, kaltininko turėjimu jų savo žinioje ir kt. Prekių buvimo vieta reikšmės neturi, svarbu, kad jos būtų kaltininko žinioje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-375/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-131-626/2022 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, kad žodis „laikomas“ turėtų būti suprantamas kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį (Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas); žodis „laikyti“ apima visus nurodytų prekių buvimo pas tam tikrą asmenį atvejus (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A3-689/2007, A-143-2007/2008). Prekių laikymas apima ir jų gabenimą, nes prekių laikymas yra jų turėjimas savo žinioje. Asmuo, gabenantis prekes, kartu jas ir turi savo žinioje, o tai reiškia prekių laikymą Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A3-689/2007, A-442-939/2009).
3.8. Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad asmuo, kuriam tenka prievolė mokėti apskaičiuotus akcizus, akcizais apmokestinamų prekių laikymo arba saugojimo atveju, kaip nurodyta 6 straipsnio 3 dalies b punkte, yra asmuo, laikantis ar saugantis akcizais apmokestinamas prekes, arba bet kuris kitas asmuo, dalyvaujantis laikant ar saugojant akcizais apmokestinamas prekes, arba šie asmenys bendrai pagal solidariosios atsakomybės principą. Ši Direktyvos nuostata yra perkelta į Akcizų įstatymo 9 straipsnio 14 dalį.
3.9. Akcizų įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančio prievolės mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiradimą, 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, taip pat už kitas laikomas (įskaitant pažeidimo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, bet už kurias akcizai, vadovaujantis šio įstatymo ar savo esme tolygiomis kitų valstybių narių teisės aktų nuostatomis, nesumokėti. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda ir už neteisėtai įvežamas akcizais apmokestinamas prekes, išskyrus atvejus, kai skola muitinei yra išnykusi pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios skolos muitinei išnykimo atvejus, e ir f punktuose nustatyta, kad importo arba eksporto skola muitinei išnyksta: kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos (e punktas); kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn.
3.10. Nagrinėjamu atveju nuteistiesiems nebuvo pateikti kaltinimai dėl cigarečių, kuriomis jie neteisėtai disponavo, kontrabandos (BK 199 straipsnis). Jie buvo kaltinami ir nuteisti už kitos savarankiškos baigtos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 1992 straipsnio 2 dalyje, padarymą, t. y. akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių „NZ Gold“, „Minsk Super Slim“ ir „Queen Menthol“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis (iš viso – 5040 pakelių), kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 400 MGL dydžio sumą, bet neviršijo 900 MGL dydžio sumos, Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtą įgijimą, gabenimą ir jų laikymą. Priešingai nei nurodoma skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, prievolė mokėti akcizų mokestį neišnyko, nes neteisėtai gabentos akcizinės prekės – cigaretės jų neteisėto patekimo į Lietuvos Respublikos teritoriją metu nebuvo sulaikytos ir konfiskuotos, bet pateko į šalies vidų ir jomis buvo neteisėtai disponuojama. Todėl pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuteistiesiems atsirado prievolė mokėti akcizų mokestį. Nuteistieji neįvykdė Akcizų įstatyme nustatytų prievolių, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė akcizų deklaracijos, kurioje būtų deklaruotos su sulaikytomis cigaretėmis susijusios mokestinės prievolės, ir nesumokėjo 13 910 Eur akcizų mokesčio, taip padarė valstybei 13 910 Eur dydžio žalą.
3.11. Kadangi nuteistieji padarė savarankišką baigtą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1992 straipsnio 2 dalyje, sprendžiant dėl pareigos mokėti akcizų mokestį ir valstybei padarytos žalos, priešingai nei nurodoma žemesnės instancijos teismų sprendimuose, neturi reikšmės nei tai, kad akcizais apmokestinamos prekės į šalies teritoriją pateko galimai kontrabanda, nei tai, kad jos yra paženklintos Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išlyga, pagal kurią prievolė mokėti akcizų mokestį už neteisėtai įvežamas akcizais apmokestinamas prekes (tačiau ne neteisėto disponavimo tokiomis prekėmis atveju) neatsiranda, kai išnyksta skola muitinei pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktus, nusikalstamų veikų ekonomikai ir verslo tvarkai kontekste turi būti suprantama ir aiškinama siaurai. Ši išlyga taikytina tik tais atvejais, kai per Lietuvos Respublikos sieną gabenami privalomi pateikti muitinei daiktai (šiuo atveju – akcizais apmokestinamos prekės) nepateikiami muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiama ir tokie daiktai iš karto sulaikomi bei konfiskuojami, t. y. kai padaroma kontrabandos veika, tačiau šiomis kontrabandos dalyką sudarančiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis nepradedama faktiškai disponuoti šalies teritorijoje. Kitaip tariant, išlyga negali būti taikoma, kai nustatoma kita savarankiška nusikalstama veika – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (jų įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, naudojimas ar realizavimas). Jeigu kontrabanda įvežtos prekės nepatenka į muitinės kontrolę, nėra iš karto sulaikomos ir konfiskuojamos, o kaltininkai jomis faktiškai disponuoja šalies viduje (įgyja, laiko, gabena), prievolė mokėti akcizų mokestį atsiranda ir negali būti pašalinama, laikoma išnykusia, remiantis tuo, kad į šalies teritoriją prekės galimai pateko padarant kitą nusikaltimą – kontrabandą. Šią teisinę situaciją traktuojant priešingai, būtų pažeistas vienas iš pagrindinių teisės principų – iš neteisės negali gimti teisė (lot. ex injuria jus non oritur).
3.12. Byloje nustatyta, kad akcizais apmokestinamos prekės – 5040 pakelių cigarečių – buvo sulaikytos ne muitinėje ir ne pasienio kontrolės punkte, o Lietuvos Respublikos teritorijoje – (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad šios prekės jau buvo patekusios į šalies vidaus teritoriją ir faktiškai perėjusios į nuteistųjų dispoziciją. Jos nebuvo laikomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, kaip nustato Direktyvos 14 straipsnio 2 dalis, Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ir joms nebuvo taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas. Teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintų prekių įsigijimą, gabenimą, taip pat akcizų už šias prekes sumokėjimą patvirtinančių dokumentų nepateikta. Tokioje situacijoje, pagal Direktyvos ir Akcizų įstatymo nuostatas (9 straipsnio 1 dalies 8 punktą), prievolė mokėti akcizus siejama su akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momentu.
3.13. Nei Akcizų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuoti atvejai, kuriems esant akcizais apmokestinamos prekės yra atleidžiamos nuo akcizų, nei šio įstatymo 33 straipsnyje, kuriame reglamentuoti specialūs atvejai, kai apdorotas tabakas atleidžiamas nuo akcizų, nėra nustatyta, kad konfiskuotos ir sunaikintos prekės galėtų būti atleistos nuo akcizų. Priešingai, Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šios dalies nuostatos netaikomos sunaikintam apdorotam tabakui, kuris pagamintas, sumaišytas, perdirbtas ar laikomas (įskaitant saugojimą), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, arba yra neteisėtai atgabentas. Pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, akcizais apmokestinamos prekės yra ir apdorotas tabakas. To paties įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje paaiškinta, kad apdorotas tabakas – tai cigaretės, cigarai ir cigarilės, rūkomasis tabakas, kaip tai apibrėžta šiame straipsnyje. Taigi, Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai ir kategoriškai nurodyta, kad neteisėtai atgabentas ir apdorotas tabakas, įskaitant ir cigaretes, nepriklausomai nuo to, ar jis vėliau buvo konfiskuotas ir sunaikintas, negali būti atleidžiamas nuo akcizų. Esant galimai normų konkurencijai tarp šios nuostatos ir Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies bei nenustačius, kad akcizais apmokestinamos prekės – apdorotas tabakas – buvo sulaikytos muitinės įstaigoje, pagal teisės normų taikymo principą lex specialis derogat legi generali (specialioji norma nugali bendrąją), esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma, nustatyta Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje.
3.14. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje dėl prievolės mokėti akcizų mokestį išnykimo, kai sulaikytos prekės buvo sunaikintos, išaiškinta, kad skola muitinei, kaip tai nurodyta tiek iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusiame Bendrijos muitinės kodekse, tiek ir šiuo metu galiojančiame Sąjungos muitinės kodekse, reiškia importo arba eksporto muitus ir neapima Lietuvos Respublikoje taikomų pridėtinės vertės ir akcizų mokesčių, todėl, sprendžiant mokestinį ginčą dėl mokestinės prievolės – akcizų, PVM, akcizų ir PVM delspinigių – priteisimo, Sąjungos muitinės kodekso nuostatos netaikytinos. Apmokestinimą akcizais bei pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat ir už importuotas prekes, reguliuoja Akcizų įstatymas bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Taigi, Lietuvos Respublikoje taikomas akcizų mokestis nelaikomas muito mokesčiu Sąjungos muitinės kodekso prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-37-648/2023, 2K-133-489/2023).
3.15. Tai reiškia, kad skolos muitinei išnykimas nelemia skolos, susijusios atitinkamai su akcizų mokesčiu už neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, kaltininkui atlikus neteisėto disponavimo veiksmus su minėtomis prekėmis (akcizais apmokestinamomis cigaretėmis), jam asmeniškai kilo įstatymu įtvirtinta pareiga nedelsiant sumokėti akcizų mokestį, o šios pareigos neįgyvendinus, valstybei buvo padaryta žala. Pažymėta ir tai, kad VMI civiliniu ieškiniu buvo prašoma priteisti tik nesumokėtus akcizus, o ne skolą muitinei ar muito mokesčius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94-697/2025). Šie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) yra aktualūs ir šioje byloje.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro J. Lauciaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl civilinio ieškinio išsprendimo
5. Apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo ir prokuroro kasacinio skundo kontekste esminis nagrinėjamos bylos klausimas yra tai, ar šioje baudžiamojoje byloje VMI civilinis ieškinys turi būti nagrinėjamas ir ar apeliacinės instancijos teismas jį paliko nenagrinėtą pagrįstai.
6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu VMI civilinis ieškinys dėl 13 910 Eur žalos (nesumokėto akcizų mokesčio) ir 5 procentų metinių palūkanų atlyginimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, tai motyvuojant siekiu neužvilkinti šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo (BPK 115 straipsnio 2 dalis).
7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės VMI apeliacinį skundą ir pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl VMI civilinio ieškinio išsprendimo, civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad bylos duomenys patvirtina, jog yra galimybė mokestinę prievolę vykdyti MAĮ nustatyta tvarka ir pagrindais, o remiantis kasacinės instancijos teismo išaiškinimais, tokiu atveju žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, t. y. nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo. Nesumokėtą akcizų mokestį VMI yra apskaičiavusi, todėl mokestinės prievolės sumokėjimo galima būtų reikalauti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka.
8. Civilinį ieškinį turi teisę paduoti asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, civilinis ieškinys yra reiškiamas įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims, jis nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla (BPK 109 straipsnis).
9. Šioje byloje pareikštas VMI civilinis ieškinys, kuriuo prašoma atlyginti žalą, kilusią dėl neįvykdytos mokestinės prievolės (nesumokėto akcizų mokesčio). Nagrinėjamu atveju yra svarbu, kad mokestinės bei civilinės atsakomybės prievolės nėra tapačios. Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalis). Pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole, taip pat mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolė skiriasi savo esme, savo tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023, 2K-78-891/2025).
10. Tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nepraėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (pvz., nėra galimybės apskaičiuoti mokesčių nepažeidžiant MAĮ 68 straipsnyje nustatytų mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminų dėl neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų konstatavimo ir nesumokėtų mokesčių apskaičiavimo tiesioginio priklausymo nuo baudžiamosios bylos baigties ir joje teismo konstatuotų faktų, dėl nusikalstamos veikos trukmės, jos tęstinio pobūdžio ir pan.) (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį. Tačiau, kol mokesčių išieškojimas MAĮ nustatyta tvarka tebėra vykdomas (ar tebėra teisiškai bei faktiškai įmanomas), žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, t. y. nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023). Teikdamas baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, kuriuo prašoma atlyginti žalą, kilusią dėl neįvykdytos mokestinės prievolės, ieškovas turi pagrįsti, kad galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais nėra.
11. Ieškovas šių aplinkybių buvimo nepagrindė. Jos nepagrindžiamos ir kasaciniame skunde. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese būtų efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas nei naujų mokesčių administravimo procedūrų pradėjimas, nėra aplinkybė, leidžianti neįvykdytą mokestinę prievolę traktuoti kaip žalą civilinės atsakomybės požiūriu. Iš bylos taip pat matyti, kad esminiai faktiniai duomenys, reikalingi spręsti dėl mokestinės prievolės buvimo (nebuvimo), VMI buvo pateikti dar ikiteisminio tyrimo pradžioje, o jos dydis apskaičiuotas. Nepagrįstas ir kitas skundo argumentas, kad valstybės turtiniai praradimai potencialiai gali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui. Taikant BK 1992 straipsnį, galimai mokėtinų mokesčių dydis neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Atskirai pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, jog civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese, siekiant nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos asmens teisių gynimo operatyvumo, negali nulemti specializuotų teismų kompetencijos ar nustatytos mokestinių ginčų specialios ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos nepaisymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-891/2025).
12. BPK 115 straipsnio
13. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad civilinė ieškovė šioje baudžiamojoje byloje reiškė civilinį ieškinį, kuris savo esme yra susijęs ne su nusikalstama veika padarytos žalos nustatymu, o iš mokestinio ginčo kylančiais teisiniais santykiais, taigi ieškinį, kurio nagrinėjimo ir sprendimo BPK nereguliuoja. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto yra pagrįstas, todėl nėra pagrindo šį sprendimą naikinti ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus kasacinį skundą.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Alenas Piesliakas
Eligijus Gladutis
