R. D. pagal BK 222 str., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-136-689/2019

Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00005-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1;

2.1.2.12; 2.1.4.5.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

nuteistajai R. D. ir jos gynėjui advokatui Liutaurui Lukošiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį 300 MGL dydžio (11 298 Eur) bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2016 m. sausio 6 d. 9.40 val. iki 2016 m. sausio 6 d. 15.45 val., t. y. viena para, ji prilyginta 2 MGL dydžio baudai, ir R. D. paskirta galutinė bausmė 298 MGL dydžio (11 222,68 Eur) bauda.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 24 d. nutartis, kuria nuteistosios R. D. apeliacinis skundas atmestas; patikslintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. nuosprendis – R. D. nustatytas aštuoniolikos mėnesių terminas baudai savanoriškai sumokėti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti A. B., E. Š. ir N. Ž. (N. Ž.), tačiau šios nuosprendžiu nustatytos aplinkybės su kasaciniu skundu nesusijusios.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. R. D. nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su A. B., paslėpė UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. Vilniuje 2013 m. rugsėjo mėn. A. B. susitarė su UAB „R“ direktore R. D. (direktoriaus pareigas ėjusia nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d.), kad padės šiai paslėpti UAB „R“ dokumentus, t. y. už atlygį suras žmogų, kurį įkalbins fiktyviai nusipirkti UAB „R“ akcijas ir fiktyviai paskirs šios bendrovės direktoriumi, tačiau realiai naujas direktorius bendrovės nevaldys ir apskaitos dokumentų negaus. Po to A. B., vykdydamas šį susitarimą, per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį surado J. Š., kuri, manydama, kad yra priimama dirbti į UAB „R“, pasirašė 2013 m. rugsėjo 10 d. prašymą registruoti Juridinių asmenų registre apie UAB „R“ direktoriaus pasikeitimą ir 2013 m. rugsėjo 19 d. UAB „R“ dokumentų perdavimo–priėmimo aktą Nr. 1/13. Po to R. D., pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas būdama atsakinga už UAB „R“ apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnį, pagal kurį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi nustatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis; jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas, numatydama, kad, įforminus fiktyvų UAB „R“ naujo direktoriaus paskyrimą, bus trukdoma nustatyti UAB „R“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, ir to siekdama, 2013 m. rugsėjo mėn., tiksliai nenustatytą dieną, neteisėtai tyčia atidavė UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus A. B., taip paslėpė buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „R“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistoji R. D. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį – sumažinti paskirtą baudą; jeigu paskirtos baudos dydis nebus sumažintas, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą, atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę. Bausmė turi būti individualizuota ir atitikti bausmės paskirtį, būti paskirta laikantis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies (BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 1, 2 dalių) nuostatų. Tačiau teismai, skirdami kasatorei bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, bylos proceso metu buvo iš esmės pažeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) įtvirtinta jos kaip įtariamosios ar kaltinamosios teisė netrukdomai gintis.

2.2. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas teismas apkaltinamajame nuosprendyje privalo motyvuoti skiriamą bausmę (bausmės rūšį, jos dydį), tačiau nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta, skiriama bausmė – bauda – nebuvo įvertinta visos bylos kontekste. Taigi buvo įvykdytas formalus teisingumas, šiurkščiai pažeidžiant procedūrinio teisingumo reikalavimus.

2.3. Pirmosios instancijos teismas R. D. skyrė neteisingą, neadekvačią padarytam nusikaltimui bausmę – 11 298 Eur (300 MGL dydžio) baudą. Skiriant bausmę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, svarbu įvertinti, kokia žala buvo padaryta baudžiamojo įstatymo saugomam gėriui. Jeigu apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimas pagal sutaptį kvalifikuojamas kartu su sukčiavimu (kai, pavyzdžiui, išvengiama mokėti privalomus mokesčius valstybei ar siekiama gauti tikslinę Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ar kreditą), tokia nusikalstama veika objektyviai yra kur kas pavojingesnė nei buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas. Buhalteriniai apskaitos dokumentai patys savaime nėra vertybė baudžiamosios atsakomybės kontekste, vertybė yra juose užfiksuota informacija ir galimybė ją patikrinti. Įmonėje esanti buhalterinės apskaitos informacija vertingiausia ta, kuri leidžia įvertinti jos mokestines prievoles, siekiant užtikrinti piniginių fondų surinkimą arba priverstinį lėšų išieškojimą į biudžetą. Tačiau šioje konkrečioje situacijoje visa ikiteisminio tyrimo medžiaga yra susijusi su UAB „D“, o ne su UAB „R“, pastaroji Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) pranešime figūruoja kaip įmonė, tvarkiusi UAB „D“ buhalterinę apskaitą. Reikšminga tai, kad prokuroro 2016 m. lapkričio 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. D., kuriam buvo pareikštas įtarimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl UAB „D“ pardavimo per A. B., E. Š., N. Ž., yra nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, nors iš Vilniaus apskrities VMI pranešimo dėl galimai UAB „D“ nusikalstamos veikos matyti, kad tikslas slėpti įmonės dokumentus galėjo būti įmonės neteisėta apyvarta, kuri siekė daugiau kaip 15 000 000 Lt. Taigi šios baudžiamosios bylos pagrindinio objekto nebuvo siekiama nustatyti, joje liko asmenys, kurių veiksmai buvo įvertinti itin griežtai.

2.4. R. D. nuteista už tai, kad atidavė savo vadovaujamos įmonės dokumentus kitam asmeniui, tačiau šis asmuo paneigė gavęs minėtus dokumentus. Kasatorė, apklausta kaip įtariamoji, nurodė, kad nusprendė parduoti įmonę, nenorėdama mokėti PVM. Tačiau viso bylos proceso metu nebuvo tirta, kiek konkrečiai PVM reikėjo mokėti, ikiteisminio tyrimo metu negauta informacijos, kad Vilniaus apskrities VMI būtų pradėjusi tirti UAB „R“ dėl PVM ar kitų mokesčių (ne)mokėjimo. Formuluotė, kad J. Š. nebuvo panaši į direktorę, rodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė rašė bet ką, nesigilindama į esmę. Parduoti įmonę galima bet kokiam asmeniui, net ir iš socialiai jautrios grupės, ir tik įrodžius aplinkybę, kad neteisėtas dokumentų perdavimas yra susijęs su mokesčių nemokėjimu (siekiu nenustatyti mokesčių bazės, pasunkinti mokesčių išsiieškojimą ir pan.), gali būti vertinama BK 222 straipsnio kontekste. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų aplinkybių išsamiai neaptarė ir teisiškai neįvertino R. D. veiksmų visos bylos kontekste, todėl tinkamai neindividualizavo ir nemotyvavo skiriamos bausmės.

2.5. Iš Vilniaus apygardos teismo nutarčių, priimtų baudžiamosiose bylose Nr. 1A-355-468/2018, 1-333-851/2018, 1A-39-654/2017, 1A-376-1020/2017, kuriose asmenys nuteisti už nusikalstamų veikų, nurodytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą kartu padarant ir žalą valstybei dėl nesumokėtų mokesčių ar nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, matyti, kad jiems buvo skirtos gerokai mažesnės bausmės negu R. D., pavyzdžiui, 150, 30, 20 ar 54 MGL dydžio baudos. Pateiktuose pavyzdžiuose BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos yra baigtos po 2011 m. balandžio 28 d., kai įsigaliojo BK 47 straipsnio pakeitimas, susijęs su galimu skirti maksimaliu baudos dydžiu, dėl to apeliacinės instancijos teisme turi būti iš naujo sprendžiamas R. D. skiriamos bausmės dydžio klausimas.

2.6. Šioje byloje baudžiamasis procesas nebuvo sąžiningas, buvo itin šiurkščiai pažeista kasatorės teisė į gynybą, jos laisvė ir teisė apsispręsti, ar teikti ikiteisminio tyrimo pareigūnui paaiškinimus apie savo pačios galimai padarytą nusikalstamą veiką, dėl nesuprantamų priežasčių nebuvo leista pasinaudoti teise tylėti ir turėti savo laisva valia pasirinktą gynėją. Be to, kyla klausimų ir dėl kasatorės neteisėto sulaikymo.

2.7. R. D. iš pradžių buvo apklausta kaip liudytoja, o 2016 m. sausio 4 d. surašytas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. 2016 m. sausio 5 d. surašytas nutarimas sulaikyti R. D., nurodant, kad būdama laisvėje ji gali susisiekti ir bandyti paveikti ar suderinti parodymus tarpusavyje su kitais įtariamaisiais, t. y. trukdyti procesui (BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 2016 m. sausio 6 d. nuo 7.15 val. iki 09.30 val. buvo atlikta krata R. D. gyvenamojoje vietoje, o nuo 10.05 val. – jos darbo vietoje (kratos pabaigos laikas nenurodytas). Tą pačią dieną kasatorei buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, tačiau jos procesinės teisės nebuvo išaiškintos ir jos kaip įtariamosios apklausoje, vykusioje nuo 13.00 val. iki 15.10 val., gynėjas nedalyvavo; nutarime paleisti sulaikytąją nurodytas laikas 15.45 val. Apklausos protokole apklausos laikas nurodytas melagingai. Kadangi dalis apklausos teksto buvo nukopijuota ir perkelta iš 2015 m. lapkričio 10 d. liudytojos R. D. apklausos protokolo, neįtikėtina, kad vos daugiau nei pusei puslapio surašyti reikėjo daugiau kaip dviejų valandų.

2.8. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai disponavo informacija apie R. D. veiklą ir jos einamas pareigas. Nepriimtina, kai pirmiau surašomas pranešimas apie įtarimą, o tik vėliau (neatlikus jokių kitų procesinių veiksmų) – nutarimas laikinai sulaikyti asmenį. Akivaizdu, kad asmeniui sulaikyti dėl to, jog šis trukdys procesui, reikia itin rimtų ir pagrįstų duomenų, nes, net ir esant pagrįstiems įtarimams dėl nusikalstamos veikos padarymo, laikinojo sulaikymo pagrindo gali ir nebūti. Per laikotarpį nuo R. D. kaip liudytojos apklausos iki įtariamosios apklausos ikiteisminio tyrimo pareigūnai nieko naujo neišgirdo, o aplinkybė, kad nė viename apklausos protokole nėra aiškiai išreikšta kasatorės valia turėti gynėją, šiuos veiksmus daro neteisėtus.

2.9. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir konstatavo, kad pirminių veiksmų su R. D. kaip su įtariamąja atlikimo metu protokolo dėl prašymo turėti gynėją ir protokolo dėl gynėjo atsisakymo nesurašymas laikytinas BPK 50 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nepagrįstai nurodė, jog šis pažeidimas buvo ištaisytas ikiteisminio tyrimo metu atlikus papildomas apklausas. Tokia teismo pozicija neteisinga, nes per pirmąją apklausą ji ne savo laisva valia teikė parodymus, o išsigandusi ir priversta. Dėl psichologinės būklės apklausos metu R. D. nebuvo suteikta galimybė apie šią situaciją pranešti artimiesiems ir susisiekti su pasirinktu gynėju. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodo, kad negalima vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, konkrečiai – 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu byloje Venskutė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10645/08, kurioje aiškiai įvardijamas procesinių veiksmų fiksavimas protokole, ypač kai tai susiję su asmens valios išraiška dėl gynėjo ir kitų teisių realaus, o ne formalaus įgyvendinimo.

2.10. R. D. po to, kai buvo verčiama prisipažinti ir prisipažino, buvo įbauginta, todėl tolesnis adekvatus ir abipuse pagarba turėjęs vykti procesas nebuvo galimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistosios teisė į gynybą buvo užtikrinta, o faktas, kad ji kitoje byloje, kurioje procesas šio skundo padavimo momentu dar nepasibaigęs, nelaikytinas svarbia aplinkybe, rodančia, jog R. D. teisės nebuvo pažeistos. Teismas nedisponavo informacija, ar R. D. turėjo gynėją kitoje byloje, todėl teiginiai, kad ji žino savo procesines teises, nepateisinami atmetant nuteistosios keliamus klausimus dėl veiksmingos gynybos užtikrinimo.

2.11. Teisės į gynybą pažeidimas ikiteisminio tyrimo metu, neteisėtas laikinasis sulaikymas turi reikšmės skiriant bausmę, tačiau toks argumentas nepagrįstai buvo atmestas. Neteisingas procesas užkerta kelią teismui priimti teisingą sprendimą ir individualizuoti bausmę.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistosios R. D. kasacinis skundas atmestinas.

Nenagrinėtini kasacinio skundo argumentai

4. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

5. Kasaciniame skunde analizuojama proceso veiksmų, atliktų su R. D. ikiteisminio tyrimo metu, chronologija ir teigiama, kad R. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo sulaikyta neteisėtai. Pažymėtina, kad R. D. laikinojo sulaikymo neteisėtumas kasaciniame skunde grindžiamas atliktų procesinių veiksmų nepriimtinumu ir netikslingumu. Tokie argumentai nepripažintini teisiniais argumentais, todėl ši kasacinio skundo dalis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir paliekama nenagrinėta. Pažymėtina ir tai, kad R. D. laikinojo sulaikymo teisėtumas detaliai išanalizuotas apeliacinės instancijos teismo nutartyje (nutarties 8, 9 punktai), atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl procesinių veiksmų atlikimo su R. D. ikiteisminio tyrimo metu nepriimtinumo ir netikslingumo, bei padaryta išvada, kad apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingai nustatyto pagrindo, nurodyto BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti argumentai kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu nekvestionuojami.

Dėl BPK 50 straipsnio taikymo

6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad procesas byloje nebuvo sąžiningas, buvo šiurkščiai pažeista kasatorės teisė į gynybą, nebuvo leista pasinaudoti teise tylėti ir turėti savo laisva valia pasirinktą gynėją. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. D. apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos nepažeidžiant BPK reikalavimų, kad prieš apklausą 2016 m. sausio 6 d. R. D. teisės buvo išaiškintos, tai patvirtinta jos pačios parašu, nors išaiškinus teises nebuvo surašytas atskiras protokolas dėl gynėjo, tačiau pati R. D. nenurodė, kad pageidauja būti apklausiama dalyvaujant advokatui, gynėjo nereikalavo viso ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirminių veiksmų su R. D. kaip su įtariamąja atlikimo metu buvo pažeisti BPK 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai, nes nebuvo surašytas protokolas dėl prašymo turėti gynėją ar protokolas dėl gynėjo atsisakymo, tačiau šis pažeidimas buvo ištaisytas ikiteisminio tyrimo metu atliktų papildomų apklausų metu: prieš apklausą 2016 m. kovo 25 d. ir prieš paskutinę apklausą ikiteisminio tyrimo metu R. D. savo iniciatyva atsisakė gynėjo, teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokoluose nurodė, jog advokatas jai nereikalingas.

7. BPK 50 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti; dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Byloje nustatyta, kad 2016 m. sausio 6 d. prieš pirmąją apklausą įtariamajai R. D. buvo pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą, išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos įtariamojo teisės ir įteiktas teisių įtariamajam išaiškinimo protokolo priedas. Byloje nėra 2016 m. sausio 6 d. protokolo dėl prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo, todėl darytina išvada, kad prieš R. D. kaip įtariamosios apklausą 2016 m. sausio 6 d. nebuvo įvykdyti BPK 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai ir R. D. nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kad pirminių veiksmų su R. D. kaip su įtariamąja atlikimo metu BPK 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo pažeisti, yra teisinga.

8. Teisė į gynybą – konstitucinė asmens teisė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliučios, jos negali būti paneigtos ar suvaržytos jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

9. Teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą realizavimo tvarka yra nustatyta BPK. Šio kodekso 44 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Pagal BPK 45 straipsnį teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Pagal BPK 50 straipsnio 2 dalį įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją; šių asmenų pavedimu gynėją gali pakviesti jų atstovai pagal įstatymą arba kiti asmenys, kuriems įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis tai paveda. Visos šios normos yra imperatyvios, todėl privalomai turi būti vykdomos be jokių išlygų.

10. Vertinant, ar BPK 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas pripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, pažymėtina, kad pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pripažintina, kad nors 2016 m. sausio 6 d. prieš pirmąją apklausą įtariamajai R. D. buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją, specialioje BPK normoje – 50 straipsnio 1 dalyje – įtvirtintų reikalavimų neįvykdymas suvaržė R. D. teisę į gynybą. Taigi BPK 50 straipsnio 1 dalies pažeidimas pripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

11. Sprendžiant, kokią reikšmę BPK 50 straipsnio 1 dalies pažeidimas turi byloje priimtų sprendimų teisėtumui, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu vėliau atliktų įtariamosios R. D. apklausų metu BPK 50 straipsnio 1 dalies reikalavimai buvo įvykdyti, taigi minėtas pažeidimas truko tik tam tikrą laiką. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje R. D. parodymai, duoti 2016 m. sausio 6 d., naudojami vertinant jos parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, kad pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Tai reiškia, kad savarankiškos įrodomosios reikšmės tokie parodymai neturi ir gali būti vertinami tik kartu su kitais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje R. D. parodymai, duoti 2016 m. sausio 6 d., naudojami tik nustatant UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo priežastį, tačiau tokia priežastis nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties būtinasis požymis. Be to, UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo priežastis nustatyta ir kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje išdėstytais bei įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje R. D. parodymai, duoti jos pirmosios apklausos metu, taip pat naudojami tik aplinkybėms, jau nustatytoms kitais įrodymais, patvirtinti ir tik dėl vieno veikos požymio – buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo priežasties – kuris, kaip minėta, nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties būtinasis požymis. Taigi R. D. parodymai, duoti 2016 m. sausio 6 d. ir gauti pažeidžiant BPK 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, neturėjo įtakos byloje priimtiems sprendimams, todėl neturėjo įtakos ir nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui.

12. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad minėtas BPK 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas nėra pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo nuteista R. D., ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria nuteistosios apeliacinis skundas atmestas.

Dėl R. D. paskirtos bausmės

13. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 1, 2 dalių – pritaikymo nustatant R. D. paskirtos baudos dydį yra nepagrįsti.

14. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tai, ar ji paskirta teisingai, t. y. ar bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, savo rūšimi ar dydžiu nėra aiškiai per griežta ar per švelni, tikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Dėl to R. D. paskirtos bausmės dydžio klausimas nagrinėtinas ne konkretaus dydžio nustatymo aspektu, o išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai.

15. BK 54 straipsnyje nurodoma, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-118/2011 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

16. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. D., atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė bausmės skyrimo motyvus. Teismas atsižvelgė į tai, kad ji padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskirtiną apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalto veikdama tiesiogine tyčia, nusikalstamus veiksmus padarė veikdama bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat įvertino R. D. asmenybę charakterizuojančius duomenis: ji yra įgijusi aukštesnįjį išsilavinimą, dirbanti, neteista, tačiau Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. D. pareikšti kaltinimai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, administracine tvarka nebausta. Įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas R. D. už nusikalstamos veikos, nustatytos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, padarymą paskyrė baudą (švelniausią BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmę), kuri savo dydžiu (300 MGL) yra mažesnė nei BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo redakcija) nustatytos baudos už apysunkį nusikaltimą vidurkis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo argumentų dėl R. D. paskirtos baudos dydžio. Taigi darytina išvada, kad nustatant baudos dydį R. D. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

17. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu negauta informacijos, jog Vilniaus apskrities VMI būtų pradėjusi tirti UAB „R“ dėl PVM ar kitų mokesčių (ne)mokėjimo, kad bylos proceso metu nebuvo tirta, kiek konkrečiai PVM reikėjo mokėti, tačiau tai nereiškia, kad R. D. paskirta bausmė nebuvo individualizuota ir kad šiuo pagrindu ją reikėtų mažinti. Nusikaltimas, nurodytas BK 222 straipsnyje, yra vienas iš nusikaltimų finansų sistemai (BK XXXII skyrius). Vadinasi, šio nusikaltimo rūšinis objektas yra valstybės finansiniai interesai. Apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, paslepiant, sunaikinant ar sugadinant apskaitos dokumentus, paprastai yra nuslepiami mokesčiai ir valstybės biudžetas netenka dalies įplaukų. Byloje nustatyta, kad paslėpus buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies negalima nustatyti UAB „R“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, nesant UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra ir galimybės nustatyti, kiek ir kokių mokesčių ši bendrovė turėjo sumokėti, todėl ta aplinkybė, kad byloje nenustatyta, ar UAB „R“ turėjo mokėti PVM ir kokio dydžio, negali turėti reikšmės R. D. skiriamos bausmės dydžiui.

18. Kasaciniame skunde nurodoma, kad už panašaus pobūdžio nusikaltimus teismai skiria mažesnes baudas, ir išvardijamos bylos, kuriose pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo paskirtos mažesnės baudos. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra individualus veiksmas. Vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas nereiškia, kad visiems asmenims, padariusiems tame pačiame BK straipsnyje nurodytą nusikaltimą, turi būti paskirta ir vienoda bausmė. Skirdamas bausmę teismas, vadovaudamasis BK bendrosios dalies nuostatomis, įvertina konkrečios veikos ir ją padariusio asmens savybes, įvardytas BK 54 straipsnyje, ir taip individualizuoja bausmę. Pažymėtina, kad, kaip minėta, R. D. paskirta švelniausia BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta bausmė, nors dėl R. D. veikos – UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo – negalima iš dalies nustatyti daugiau nei dešimties metų bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pažymėtina ir tai, kad skirtingose bylose paskirtų bausmių lyginimas nesusijęs su baudžiamojo įstatymo taikymu. Taigi vien tas faktas, kad teismų praktikoje yra atvejų, kai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskiriamos mažesnės baudos, nėra pagrindas iš naujo spręsti dėl R. D. paskirtos bausmės – baudos – dydžio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios R. D. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Vytautas Masiokas

Pranas Kuconis