D. R. pagal BK 129 str., 132 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K – 256/2007 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.3.1. (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant R. Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei R. Kriščiūnaitei,

gynėjui advokatui I. Kaganui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžio ir 2006 m. spalio 11 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu D. R. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartimi nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti arba patenkinti iš dalies ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

D. R. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 16 d., apie 23.30 val., Plungėje dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto su P. J. metu, pastumdamas pargriovė P. J. ant asfalto, o pastarajam bandant keltis, batu apauta koja šešis kartus spyrė P. J. į krūtinę, šonus ir kojas bei tris kartus į veido sritį, dėl to jis pakaušiu atsitrenkė į asfaltą; taip padarė muštinę žaizdą kairiojo antakio srityje su odos nubrozdinimu apie ją, poodines kraujosruvas veide, pogleivines kraujosruvas ir muštines žaizdas abiejose lūpose, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose, pakaušio srityje, poodines kraujosruvas abiejose rankose, dešinėje kojoje, odos nubrozdinimus abiejose rankose, kraujosruvas krūtinės ląstos minkštuosiuose audiniuose. Dėl traumuojančių poveikių į galvos sritį nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – stiprus galvos sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniojo pusrutulio pakaušinėje skiltyje ir smegenėlių dešinio pusrutulio srityje bei į galvos smegenų skilvelių sistemą su kraujo krešulių susidarymu IV skilvelio srityje, komplikavęsis galvos smegenų suspaudimu, galvos smegenų ir smegenų kamieno edema, plaučių pabrinkimu, dėl to P. J. 2005 m. liepos 19 d. ligoninėje mirė, t. y. D. R. tyčia nužudė P. J.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartį ir jį išteisinti arba perkvalifikuoti veiką į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, atitinkančią baudžiamojo įstatymo reikalavimus bei neprieštaraujančią teisingumo principui.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties ir jo kaltumo nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais; įrodymų tarpusavio ryšys nenustatytas, nėra jų pagrįstos analizės, todėl neaiškios ir netikslios išvados tiek apie svarbias bylai aplinkybes, tiek apie D. R. kaltę. Nuosprendyje nėra analizuoti ir liko nepaneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Nuteistasis D. R. nurodo, kad specialisto išvadoje, be jam inkriminuotų P. J. padarytų sužalojimų, nustatyti dar sužalojimai galvoje, abiejose rankose, dešinėje kojoje, krūtinės ląstoje – iš viso dar ne mažiau kaip dešimt. Teismo medicinos specialisto išvada dėl nukentėjusiojo mirties priežasties prieštarauja kitoms pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms: kasatorius, duodamas parodymus, tvirtino, kad sudavė nukentėjusiajam sportiniu bateliu 3-6 smūgius į įvairias kūno vietas, bet ne į galvą (tik pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu jis teigė sudavęs smūgius į galvą); liudytojų S. P. ir J. P. parodymai nėra tikslūs, nors jais taip pat grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (liudytoja teigia mačiusi, kad kasatorius buvo apsirengęs tamsiai, nors D. R. nurodo įvykio metu vilkėjęs salotinės spalvos sportinį kostiumą; liudytojas J. P. pats nematė smūgių sudavimo, taip pat klysta dėl kasatoriaus aprangos įvykio metu). Anot kasatoriaus, jis per trumpą laiką negalėjęs padaryti visų specialisto išvadoje numatytų sužalojimų nukentėjusiajam P. J., be to, pats P. J. buvo apsikabinęs jo kaklą, taigi kasatorius buvo priverstas pakišti nukentėjusiajam koją ir pastumti jį, siekdamas išsilaisvinti, o P. J. bandžius sugriebti už kojų, sudavė smūgius koja.

Pirmosios instancijos teismas, anot D. R., neatsižvelgė taip pat į tai, kad P. J., greitosios medicinos pagalbos automobiliu nuvežtas į ligoninę, buvo paleistas gydytis ambulatoriškai, nenustačius stiprių galvos sumušimo požymių. Ligoninėje ir policijoje P. J. elgėsi agresyviai, todėl tikėtina, kad jam buvo pritaikytos specialiosios poveikio priemonės – dėl šios aplinkybės aiškintasi nebuvo.

Taip pat kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkto nuostatas, tačiau neatkreipė dėmesio į to paties nutarimo 26 punktą.

Nuteistasis D. R. teigia, kad neturėjo tyčios nužudyti P. J., nebuvo abejingas savo veiksmų padariniams, negalėjo numatyti jų pobūdžio.

Kasacinis skundas atmestinas.

D. R. veika kvalifikuota teisingai, tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą. Proceso metu nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, surinktais duomenimis grindžiant teismo išvadas esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Kasacinio skundo argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti byloje priimtus teismų sprendimus.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu teisingai nustatė nusikalstamos veikos sudėties požymius, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo D. R. tyčios turinio. Vadovaujantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, laikoma, kad nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad smūgiuodamas koja į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, krūtinę, nuteistasis neabejotinai suprato, kad savo veiksmais kelia pavojų P. J. gyvybei, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir leido sąmoningai tokioms pasekmėms kilti.

Kasatoriaus argumentai dėl galimo jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį nepagrįsti – neatsargumo jo veikoje nekonstatuota: nors kaltininkas nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam P. J., tačiau pasirinko tokį veikimo būdą – spyrius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, kad sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo labai akivaizdi. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad kasatorius, suduodamas smūgius P. J., turėjo kokį nors pagrindą manyti, kad sunkių padarinių kilimas yra negalimas ar neprognozuojamas. Nebuvo jokių objektyviai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų leidusios D. R. tikėtis, kad bus užkirstas kelias įstatymo numatytiems padariniams atsirasti, todėl prielaidos apie kokį nors kitokio pobūdžio D. R. psichinį santykį su dėl jo veikos kilusiomis pasekmėmis yra nepagrįstos. P. J. mirė nuo poveikių jam į galvos sritį visumos; priežastinis ryšys tarp P. J. veikos ir kilusių padarinių taip pat nustatytas tinkamai. Pabrėžtina, kad P. J. mirties priežastis buvo D. R. jam padaryti poveikiai į galvos sritį, laikas, praėjęs nuo D. R. smūgių sudavimo nukentėjusiajam iki pastarojo mirties veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo D. R. teiginius apie galimą prievartos priemonių taikymą prieš P. J. policijoje. Išsamiai ištyrus įvykio aplinkybes byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, patvirtinančių ar leidžiančių pagrįstai įtarti policijos pareigūnus prieš P. J. vartojus specialiąsias priemones ar smurtą, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paneigė gynybinę versiją apie galimą priežastinį ryšį tarp policijos veiksmų ir kilusių padarinių. Byloje teisingai buvo nustatyta, kad apsvaigusiam nuo alkoholio P. J. buvo teikiama pagalba – neradus jo gyvenamosios vietos, policijos pareigūnai suteikė galimybę jam pernakvoti ir išsiblaivyti policijos komisariate esančioje kameroje, kurios durys buvo atidarytos.

Specialisto išvada, esančia byloje, kurios teiginius patvirtino ir teismo medicinos eksperto paaiškinimai duodant parodymus pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindo abejoti. Suduotų smūgių nukentėjusiajam lokalizaciją ir skaičių patvirtina ne tik specialisto išvada bei paaiškinimai, bet ir liudytojos S. P., tiesiogiai mačiusios įvykį, parodymai. Pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus ir kitus įrodymus byloje vertino kaip visumą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, pabrėždamas kaltinamojo parodymų, kaip atskiro įrodymo, specifiškumą, tinkamai juos įvertino: tyrė jų nuoseklumą, kitimą, vertino ir atskirai, ir kitų surinktų įrodymų kontekste. Ta aplinkybė, kad kasatoriaus skunde nurodyti liudytojai klydo dėl D. R. vilkėtų rūbų įvykio metu spalvos, nesuteikia pagrindo abejoti jų parodymų dėl esminių įvykio aplinkybių patikimumu: liudytoja S. P. matė smūgių sudavimą bei jų lokalizaciją, liudytojo J. P. parodymai papildo šios liudytojos parodymus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Vytautas Masiokas

Gintaras Goda