Baudžiamoji byla Nr. 2K-83-942/2017
Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00449-2014-3
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.1.7.4.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Aldonos Rakauskienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. (Y. M.) gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu J. M. (Y. M.) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimo bausme šešiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į J. M. paskirtos bausmės laiką, įskaitytas sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki nuosprendžio paskelbimo 2016 m. balandžio 29 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro M. Sabaičio bei nuteistojo J. M. gynėjo advokato R. Andrikio apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. J. M. nuteistas už tai, kad jis, žinodamas apie (duomenys neskelbtini) miške, netoli (duomenys neskelbtini) gyvenvietės, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) apskrityje, įrengtą slėptuvę ir būdamas įsitikinęs, jog šioje slėptuvėje yra padėtas labai didelis kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų: 193,391 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, 7,381 g psichotropinės medžiagos AM-2201 ir psichotropinės medžiagos XLR-11, 2014 m. gegužės 25 d. 07.34 val. atvyko prie minėtos slėptuvės ir turėdamas tikslą platinti paėmė slėptuvėje esantį paketą – taip pasikėsino neteisėtai įgyti labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų: 193,391 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, 7,381 g psichotropinės medžiagos AM-2201 ir psichotropinės medžiagos XLR-11, ir šį labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėtai gabenti nuo slėptuvės įrengimo vietos nenustatyta kryptimi, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes slėptuvėje buvusios narkotinės ir psichotropinės medžiagos policijos pareigūnų jau pirmiau buvo surastos ir paimtos, o slėptuvės turinys pakeistas civilinėje apyvartoje neuždrausta medžiaga.
2. Kasaciniu skundu nuteistojo J. M. gynėjas advokatas J. Jasaitis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
3. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (toliau – BPK) ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
4. Skunde pažymima, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo išvada, jog būtent nuteistasis J. M. buvo įvykio vietoje ir padarė nusikalstamą veiką, yra grindžiama slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolo duomenimis ir specialisto išvada dėl tokių veiksmų metu užfiksuoto vyriškio indentifikavimo kriterijų. Kasatorius tvirtina, kad slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolo duomenys bei specialisto išvada nėra identifikuojantys įvykio vietoje buvusį asmenį, o abiejų instancijų teismai netinkamai ir plečiamai interpretavo tikėtinumo kriterijų tokioje išvadoje, nutylėdami esmines aplinkybes taikant šį kriterijų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendyje išdėstytose J. M. identifikuojančiose išvadose specialisto išvada, kad vaizdo medžiaga yra netinkama portretų tyrimui atlikti ir nėra galimybės nustatyti, ar tiriamajame ir lyginamajame vaizdo įrašuose užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo, yra nutylėta ir nepaneigta. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į specialisto išvadą akivaizdu, kad teismo išvados dėl J. M. indentifikavimo grindžiamos prielaidomis, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, o nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2,3 punkto nuostatų. Taip pat skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl J. M. gynėjo apeliacinio skundo nėra tinkamai ir pakankamai motyvuotos ir neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
5. Anot kasatoriaus, nėra pakankamos ir bylos duomenimis pagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistojo J. M. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Kasatorius teigia, kad teismas nuteistojo tiesioginę tyčią konstatavo remdamasis prielaidomis, o ne nustatytomis bylos aplinkybėmis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismo nutartyje ne kartą konstatuota nuteistojo J. M. nuomonė apie slėptuvėje turėjusių būti medžiagų turinį, tačiau ši nuomonė konstatuota be konkrečių įrodymų. Skunde pažymima, kad nei nuteistojo tiesus ėjimas prie slėptuvės, nei maišelio paėmimas iš slėptuvės per šešias sekundes, nei pasišalinimas iš įvykio vietos savaime nepatvirtina teismo išvados, jog J. M. žinojo, kad slėptuvėje bus paslėptos psichotropinės ir narkotinės medžiagos. Pasak kasatoriaus, šie konkretūs veiksmai gali būti įvertinti kaip veiksmai darant neteisėtą veiką, tačiau tokios veikos pobūdis turi būti pagrįstas byloje nustatytais įrodymais. Anot gynėjo, akivaizdu, kad slėptuvėje galėjo būti slepiamos ne tik psichotropinės ir narkotinės medžiagos, bet ir kiti daiktai, kuriais neteisėtas disponavimas įstatymu draudžiamas (ginklai, šaudmenys ir pan.). Esant tokioms aplinkybėms kasatorius teigia, kad nepaneigti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog slėptuvėje esančio maišelio turinys nebuvo žinomas nuteistajam. Pažymima ir tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog ne J. M. paslėpė slėptuvėje psichotropines ir narkotines medžiagas. Todėl, anot gynėjo, byloje negalima teigti, kad įvykio vietoje J. M. rankose laikė 300 g svėrusius psichotropinių ir narkotinių medžiagų paketus, kai jų svoris buvo vos 200 g, o nenustatytu psichotropinių medžiagų kiekiu negalima grįsti kaltininko suvokimo apie tokių medžiagų mastą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tikslus slėptuvėje buvusių įvykio metu muilo gabaliukų svoris nėra nustatytas, o ta aplinkybė, jog J. M. buvo anksčiau teistas už didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimą, savaime taip pat neatleidžia nuo J. M. tiesioginės tyčios įrodinėjimo ir nepaneigia nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų dėl nuteistojo informuotumo apie slėptuvėje turėjusias būti psichotropines ir narkotines medžiagas. Kasatorius nurodo, kad narkotinės medžiagos bendras svoris, neturint duomenų apie jos rūšį, konkrečios narkotinės medžiagos pavadinimą, nėra pakankamas pagrindas spręsti apie narkotinės medžiagos kiekį. BK 260 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl už šios veikos padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės ir koks yra jų kiekis. Šis požymis yra vertinamasis, todėl, inkriminuojant šį požymį kaltinamajam, nepakanka nustatyti narkotinės medžiagos rūšį, konkretų narkotinės medžiagos pavadinimą, veikliosios medžiagos kiekį ir remtis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V–239 priedų lentele, nes tai objektyvieji veikos požymiai. Kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 2 dalį būtina atskleisti kaltininko tyčios turinį ir įrodyti, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, koks yra narkotinės medžiagos kiekis. Taip pat kasatorius pažymi, kad tiek nuosprendyje, tiek nutartyje argumentai dėl nusikaltimo dalyko subjektyviųjų požymių vertinimo pateikti tik apibendrintai, taip sukuriant palankią formuluotę kaltinimui, todėl įvertinus visas pirmiau nurodytas aplinkybes, gynėjo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad deklaratyvūs, turintys prielaidų pobūdį, skundžiamų nuosprendžio ir nutarties teiginiai dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
6. Taip pat kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartyje, kuria ši byla buvo perduota prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams, teigiama, jog „pirmosios instancijos teismas J. M. nuteisė už tokius BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurių padarymu nuteistasis net nebuvo kaltinamas“. Pasak kasatoriaus, vien ši aplinkybė rodo, kad apeliacinės instancijos teismui buvo žinoma, jog bylos perdavimas prokurorui, visų pirma, susijęs su ikiteisminio tyrimo papildymu – naujo pranešimo apie įtarimą įteikimu J. M. ir kitais procesiniais veiksmais. Antra, proceso veiksmų duomenys, būtent tokią išvadą ir patvirtina. 2015 m. rugpjūčio 6 d. J. M. įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, kuri iki tol nebuvo jam inkriminuota, jis apklaustas kaip įtariamasis, priimti prokuroro nutarimai. Sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo įtariamajam J. M. klausimą Kauno apygardos teismo teisėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartyje pažymėta, kad „byloje tęsiamas ikiteisminis tyrimas“, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartyje – kad „ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pakankamai intensyviai“, Kauno apygardos teismo teisėjos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje – kad „ikiteisminis tyrimas yra sudėtingas ir intensyviai tebevyksta“. Ikiteisminio tyrimo papildymo procedūra konstatuota ir Kauno apylinkės teismo teisėjo 2015 m. rugsėjo 14 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutartyse pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą, Kauno apygardos tesimo teisėjo 2015 m. spalio 13 d., 2016 m. sausio 18 d. nutartyse dėl nutarčių pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą. Todėl, anot kasatoriaus, bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad ši byla buvo perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, bet ne savarankiškai procedūrai, skirtai BPK 219 straipsnio reikalavimų trūkumams pašalinti. Pagal BPK 234 straipsnio 3 dalį, 254 straipsnio 3 dalį byla perduodama prokurorui tik esant prokuroro prašymui. Šiuo atveju, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, prokuroro apeliacinis skundas nebuvo paduotas, o teismo posėdžio metu prokuroras neprašė perduoti bylos prokurorui, nors prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 16 d. nuosprendį kaip neteisėtą. Taigi, ikiteisminio tyrimo papildymas byloje atliktas esmingai pažeidus BPK reikalavimus, reglamentuojančius tokią procedūrą, ignoruojant non reformatio in peius (nekeitimo į blogąją pusę) principą, perkeliant įtariamajam įrodinėjimo pareigą.
7. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Ivanauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. M. gynėjo advokato J. Jasaičio kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokuroras pateikia teisinius argumentus ir pažymi, kad su kasacinio skundo argumentais nesutinka, laiko, kad jame išdėstytas prašymas yra nepagrįstas. Atsiliepime teigiama, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį laiko teisėtais ir pagrįstais.
8. Nuteistojo J. M. gynėjo advokato J. Jasaičio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
9. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, o nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-387/2014, 2K-412/2014). Todėl kasatoriaus argumentai dėl neteisingo, jo nuomone, įrodymų vertinimo, būtent nuteistojo J. M., kaip asmens, įvykdžiusio nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, indentifikavimo neva remiantis tik prielaidomis – nebus nagrinėjami.
10. Taip pat pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo J. M. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad šios bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, jog ši byla buvo perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, bet ne savarankiškai procedūrai, skirtai BPK 219 straipsnio reikalavimų trūkumams pašalinti. Kasatorius nurodo, kad vadovaujantis BPK 234 straipsnio 3 dalimi, 254 straipsnio 3 dalimi byla perduodama prokurorui tik esant prokuroro prašymui. Šiuo atveju, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, prokuroro apeliacinis skundas nebuvo paduotas, o teismo posėdžio metu prokuroras neprašė perduoti bylos prokurorui. Taigi, pasak kasatoriaus, ikiteisminio tyrimo papildymas byloje atliktas esmingai pažeidus BPK reikalavimus, reglamentuojančius tokią procedūrą, ignoruojant non reformatio in peius (nekeitimo į blogąją pusę) principą, perkeliant įtariamajam įrodinėjimo pareigą. Kaip matyti iš prokuroro ir nuteistojo J. M. gynėjo apeliacinių skundų turinio, minėti klausimai nebuvo keliami ir analizuojami apeliaciniuose skunduose, todėl jie nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bylos procese Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. sausio 12 d. kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-699/2016 konstatavo, jog apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui dėl kaltinamojo akto turinio neatitikties BPK 219 straipsnio 3–5 punktuose nustatytiems reikalavimams pats savaime nereiškia nuteistojo padėties pabloginimo.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų
11. Nuteistojo J. M. gynėjo advokato kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį jis (J. M.) nuteistas nepagrįstai, kad įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinis skundas atmestas nepašalinus iškeltų problemų bei abejonių ir remiantis formaliais, neatsakančiais į skunde keltus klausimus motyvais.
12. Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos, jo nuomone, pagrindžiantys argumentai atmestini.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
13. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei teismų priimtų sprendimų turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjant bylą visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamojo J. M. parodymai, slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokolas, specialisto išvada Nr. 140-(2377)-IS1-2489, J. M. asmens apžiūros protokolas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenų bazės išrašai, Baltarusijos Respublikos pranešimas ir kita bylos medžiaga – nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kurie duomenys pripažįstami įrodymais ir jais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
14. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą atlikęs įrodymų tyrimą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, prokuroro ir nuteistojo J. M. gynėjo apeliacinius skundus atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir teisingos, baudžiamasis įstatymas – BK 22 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai.
15. Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir neatsakė į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turiniui.
16. Kaip matyti iš teismų sprendimų tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai J. M. veikoje yra nustatyti ir pakankamai argumentuotai atskleisti. Kasatoriaus teiginiai, kad slėptuvėje galėjo būti slepiamos ne tik narkotinės ir psichotropinės medžiagos, bet ir kiti daiktai, kuriais neteisėtas disponavimas įstatymo draudžiamas (ginklai, šaudmenys ir pan.), taip pat kad nėra jokių duomenų apie tai, jog J. M. suvokė, koks galėjo būti psichotropinių ir narkotinių medžiagų kiekis, vertintini kaip gynybinė pozicija, neatitinkanti bylos duomenų. Taip pat pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Šiuo atveju, sudėjus visus surinktus įrodymus į logišką ir nuoseklią grandinę akivaizdu, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog 2014 m. gegužės 25 d. J. M., važiuodamas į (duomenys neskelbtini) mišką, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, žinojo, kad slėptuvėje bus paslėptas (jo nuomone) labai didelis kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurias jis, turėdamas tikslą platinti, pasikėsino neteisėtai įgyti ir gabenti nuo slėptuvės įrengimo vietos nenustatyta kryptimi, ir norėjo taip veikti, t. y. neabejotinai veikė tiesiogine tyčia.
17. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo J. M. (Y. M.) gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinį skundą.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Aldona Rakauskienė
Aurelijus Gutauskas
