Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-464/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00497-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.1; 44.2.2; 44.2.4.1; 95.7; 110.6

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Snieginos transportas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Snieginos transportas“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas žalos, padarytos neteisėtais prokuroro ir teismo veiksmais, atlyginimo klausimas.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirtos 318 769,41 Lt turtinės ir 33 333,33 Lt neturtinės žalos, dėl prokuroro neteisėtų veiksmų – 318 769,41 Lt turtinės ir 33 333,33 Lt neturtinės žalos, dėl teisėjo neteisėtų veiksmų – 318 769,41 Lt turtinės ir 33 333,33 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 6 proc. procesinių palūkanų nuo priteistų sumų, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. sausio 28 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. vasario 10 d. sprendimus Nr. 7-4484 ir Nr. 7-4485, 2006 m. balandžio 13 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, 2006 m. balandžio 13 d. nekilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktą Nr. 3793 ir taikyti restituciją natūra. Prokuroras ieškinį grindė tuo, kad žemė grąžinta su valstybinės reikšmės miškais. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies: panaikinti 2006 m. vasario 10 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimai Nr. 7-4484 ir Nr. 7-4485, 2006 m. balandžio 13 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis ir nekilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktas dėl 0,48 ha sklypo dalies, taikyta restitucija, iš A. G. ir J. J. solidariai priteista 83 667,36 Lt valstybei; kita ieškinio dalis atmesta. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDUyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-452/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-452/2010">2A-452/2010</a> panaikino Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir ieškinį atmetė, nes konstatavo, kad ginčijamame miško žemės sklype nebuvo nei valstybinės reikšmės, nei kito miško, todėl nebuvo pagrindo panaikinti ginčijamų teisės aktų ir sandorių dalis. Ieškovas teigė, kad žalos patyrė dėl neteisėtų prokuroro veiksmų kreipiantis su ieškiniu į teismą, nes nebuvo viešojo intereso gynimo poreikio, nė viename teisės akte žemės sklypas nenurodytas kaip valstybinės reikšmės miškas. Be to, prokuroras ginčo žemės sklypui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o Šiaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 2 d. nutartimi šį prašymą tenkino. Dėl tokių veiksmų ieškovas nebegalėjo plėtoti žemės sklypo projekto, draudimas perleisti žemės sklypą sustabdė jo ūkinę veiklą, pasunkino galimybę atsiskaityti su kredito įstaiga. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė ieškovo nemokumą. Ieškovas žalą grindė ir civilinę bylą nagrinėjusios teisėjos padarytomis teisės aiškinimo bei taikymo klaidomis. Priteistiną ieškovo patirtą žalą sudaro kredito žemės sklypui pirkti palūkanos ir delspinigiai už laikotarpį nuo Šiaulių miesto apylinkės prokuroro kreipimosi su ieškiniu į teismą dienos (2009 m. sausio 28 d.) iki 2011 m. rugpjūčio 11 d., taip pat jo patirtos išlaidos žemės sklypo kredito sutarčiai pakeisti, sumokėtas žemės mokestis už 2009 m. ir 2010 m., negautos pajamos, kurias jis galėjo gauti pardavęs sklypą. Kadangi prokuroro ir teismo bei teisėjo veiksmai susiję, tai ieškovas prašė priteisti žalą iš jų lygiomis dalimis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, 50 000 Lt nuostoliams atlyginti, 6 proc. procesinių palūkanų ir 1700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nenustatė prokuroro kaltų veiksmų, todėl konstatavo, kad negalima tenkinti reikalavimo priteisti žalą. Teismo nuomone, prokuroras vadovavosi teisės aktais, kuriuose jis įpareigojamas vertinti viešojo intereso buvimą konkrečiuose santykiuose, rinkti įrodymus, pareikšti ieškinį. Prokuroras vertino surinktus įrodymus, kurie jam sudarė pagrindą manyti, kad Šiaulių apskrities viršininko sprendimu grąžintuose žemės sklypuose yra miškų. Prokuroras sprendė, kad Miškų įstatymas yra aukštesnės galios nei Aplinkos ministro 2003 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 76 patvirtintos Lietuvos miškotvarkos taisyklės, todėl turėjo pagrindą vadovautis Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikta miško apibrėžtimi. Prokuroras rėmėsi Šiaulių apskrities viršininko administracijos pateiktoje orto-foto žemėlapio ištrauka, kurioje akivaizdžiai matyti ginčo žemės sklype augantys medžiai. Tai, kad prokuroro vertinimas skyrėsi nuo teismo faktinių aplinkybių vertinimo, nesudarė pagrindo teigti, jog jis atliko kaltus veiksmus. Nenustačius kaltų prokuroro veiksmų, netenkintinas reikalavimas atlyginti žalą.

Spręsdamas dėl valstybės atsakomybės, kurią lemia teisėjo, nagrinėjusio civilinę bylą, kaltė, teismas konstatavo, kad Šiaulių apygardos teismas vadovavosi 1994 m. taksoraščio duomenims, Šiaulių apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. rugsėjo 25 d. išvada ir pirmiau nurodyta Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 patvirtinta Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, todėl sprendė, jog sklype yra miškas (miško parkas). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, esant prieštaringiems duomenims, teismas turėjo vadovautis vėlesniais duomenimis, todėl pakeitė priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismo vertinimu, Šiaulių apygardos teismo sprendimas buvo panaikintas ne dėl to, kad teisėjas netaikė ar netinkamai aiškino įstatymo normas, neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, o dėl to, jog netinkamai vertino faktines aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Tokie teisėjo veiksmai, vertinant byloje pateiktus įrodymus, nelaikytini akivaizdžia ir šiurkščia teisės aiškinimo klaida. Dėl to teismas konstatavo, kad nenustatyta kaltų Šiaulių apygardos teismo teisėjos veiksmų CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostatų prasme. Teismas nekonstatavo teismo kaltės ir dėl to, kad teismas nepriėmė sprendimo už akių.

Teismas, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad ieškovas turėtų teisę į nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimą, jei būtų įrodytas nuostolių faktas, dydis ir priežastinis ryšys su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Tačiau byloje nėra duomenų, kuriais remiantis galima išvada, kad būtent laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, uždraudžiant perleisti sklypą kitiems asmenims, suvaržė ir (ar) užkirto galimybę ieškovui pateikti tvirtinti parengtą planą arba užbaigti jo rengimo darbus, nes laikinosiomis apsaugos priemonėmis nenustatyta tokio apribojimo. Aplinkybę, kad ieškovas negalėjo tęsti žemės sklypo detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo procedūrų, nes nebuvo tikras dėl teismo proceso baigties, teismas vertino kaip protingo ir apdairaus asmens reakciją į vykstantį procesą. Įsiteisėjus teismo sprendimui civilinėje byloje, iškeltoje pagal prokuroro ieškinį, ieškovas tęsė savo verslo planą, pradėtą iki iškeliant bylą, ir užbaigė žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimą: pagal detalųjį planą sklypas buvo padalytas į mažesnius sklypus su nustatytu tvarkymo ir naudojimo režimu. Šiuos planus įgyvendinus anksčiau, ieškovas vis tiek nebūtų galėjęs disponuoti jam priklausančiu sklypu, o tai ir sudarė prielaidas žalai atsirasti. Tačiau patirtos žalos dydis skaičiuojamas neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, nesiejančių priežastiniu ryšiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsiradusios žalos. Tik dalis AB Ūkio banko suteikto ieškovui kredito buvo skirta žemės sklypui įsigyti, atitinkamai tik dalis mokėtinų palūkanų ir delspinigių pagal kredito sutartį gali būti vertinama kaip žala ir tik už laikotarpį, kai taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismo nuomone, sudėtinga įvertinti ir tai, kada būtų buvę patvirtinti detalieji sklypo planai, ieškovas būtų įrengęs gatves, vandentiekio, nuotekų, dujų sistemas, prijungęs elektrą ir pan. taip, kad sklypus galėtų juos parduoti, kaip prasidėjusi ekonominė krizė būtų lėmusi sklypų pardavimą, nes tektų remtis labiau tikėtinomis nei objektyviai pagrįstomis aplinkybėmis. Vertintina ir tai, kad 2009, 2010 metais sumažėjo namų valdų pardavimų apimtys. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentui dar nebuvo patvirtinti sklypo detalieji planai, nebuvo sudaryta preliminariųjų sutarčių dėl padalyto sklypo dalių pardavimo, ieškovo teiginį dėl galbūt greito šių sklypų realizavimo teismas laikė tikėtina, bet ne įrodyta aplinkybe. Dėl šios priežasties teismas negalėjo vienareikšmiškai įvertinti ir apskaičiuoti ieškovo įsipareigojimų kredito įstaigai, turėtų išlaidų, mokėtų žemės mokesčių, prisiimtų papildomų įsipareigojimų priežastinio ryšio su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Negautų ieškovo 574 000 Lt pajamų dėl žemės sklypo nuvertėjimo teismas taip pat nepripažino pagrįstomis.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra netiesioginis prokuroro prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, neturėjusių tiesioginio neigiamo turtinio poveikio, bet sudariusių sąlygas žalai atsirasti, ir ieškovo patirtų nuostolių priežastinis ryšys. Tikslaus ieškovo patirtų nuostolių dydžio įrodyti negalima dėl pasikeitusių ieškovo ir kredito įstaigos prievolinių teisinių santykių, nekilnojamojo turto rinkos kainų pokyčių nagrinėjamu laikotarpiu, taip pat dėl to, kad valstybinių institucijų, rengiančių ir tvirtinančių detaliuosius planus, veikimas ar neveikimas galėjo nulemti ieškovo žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo procesą, todėl nuostolių dydį nustatė teismas. Vadovaudamasis bylos aplinkybėmis, pateiktais įrodymais, teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendė, kad ieškovui atlygintinų nuostolių dydis dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra 50 000 Lt.

Atmetęs ieškovo reikalavimus dėl teisėjo ir prokuratūros veiksmais padarytos žalos atlyginimo, teismas atmetė ir reikalavimą atlyginti šių asmenų veiksmais padarytą neturtinę žalą. Įstatyme nenustatyta neturtinės žalos atlyginimo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galimybės, todėl teismas netenkino reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nors ieškovas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė ir CK 2.24 straipsnio 8 dalies nuostatomis, tačiau šioje byloje nebuvo nagrinėjamas pažeistos juridinio asmens dalykinės reputacijos klausimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą, o atsakovės tenkino, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimą ir ieškinio dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteistas turtinės žalos atlyginimas, atmetė; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovas žalą grindė neteisėtais prokuroro veiksmais (kreipimasis su ieškiniu į teismą ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones), bylą nagrinėjusios teisėjos veiksmais (netinkamas teisės aktų taikymas, vadovavimasis netinkamais įrodymais), nepagrįstu laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Pirmosios instancijos teismas analizavo kiekvieną iš nurodytų pagrindų žalai atsirasti ir padarė pagrįstą išvadą, kad negalima pripažinti prokuroro ir teismo veiksmų neteisėtais, be to, jie nesusiję priežastiniu ryšiu su ieškovui atsiradusia žala. Kolegija nesutiko su ieškovo argumentu, kad prokuroro atsakomybė kyla CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagal šią normą ieškovas neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti prokuroro veiksmų neteisėtumą, nereikia įrodinėti tik prokuroro kaltės. Prokuroro kreipimasis į teismą viešajam interesui ginti nelaikytinas neteisėtu veiksmu vien dėl to, kad pareikštas ieškinys buvo atmestas. Nagrinėjamu atveju prokuroro ieškinys atmestas, nes teismas kitaip nei prokuroras vertino faktines bylos aplinkybes. Be to, prokuroro (valstybės) civilinė atsakomybė gali atsirasti ir bendraisiais pagrindais, tačiau šiuo atveju (išskyrus taikytas laikinąsias apsaugos priemones) net ir kitoks prokuroro bei teismo procesinių veiksmų vertinimas neturėtų priežastinio ryšio su žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nurodoma žala galėtų kilti ne dėl bylos iškėlimo, jos nagrinėjimo eigos, o dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jei būtų įrodyta, kad jų taikymas iš tikrųjų stabdė ieškovo projekto įgyvendinimą ir dėl to sukėlė neigiamus padarinius. Sprendžiant klausimą dėl nuostolių, padarytų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo, taikoma griežtoji civilinė atsakomybė.

Kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad faktinių bylos aplinkybių kontekste negalima išvada ne tik apie tiesioginio, bet ir apie netiesioginio žalos ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ryšio buvimą. Šiaulių miesto savivaldybės taryba dar 2006 m. gruodžio 21 d. buvo priėmusi sprendimą parengti ginčo sklypo detalųjį planą, 2007 m. balandžio 3 d. ieškovui išduotos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentams rengti; ieškovas 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudarė projektavimo darbų sutartį sklypo detaliajam planui parengti (jis turėjo būti parengtas per keturis mėnesius). Kolegija pažymėjo, kad ieškovas projektavimo darbus turėjo baigti dar 2007 m. pabaigoje, t. y. daugiau kaip prieš metus iki iškeliant civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi00NDgtMzU3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-448-357/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-448-357/2009">2-448-357/2009</a> (iškelta 2009 m. vasario 2 d.). Ieškovas nurodė, kad jis ketino detalųjį planą patvirtinti būtent 2009 m. vasario mėn., taigi, bet kuriuo atveju ieškovas planą jau turėjo būti parengęs, todėl nei bylos iškėlimas, nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturėjo įtakos ir nestabdė jo parengimo. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo taikytas įrašas viešajame registre apie draudimą perleisti sklypo nuosavybės teisės kitiems asmenims. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė neleidžia pripažinti, kad buvo suvaržyta teisė ir (ar) užkirstas kelias ieškovui baigti tvirtinti detalųjį planą net ir iškėlus bylą. Bendrąjį planą Šiaulių miesto savivaldybės taryba patvirtino 2009 m. sausio 29 d., todėl net ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovui neliko kliūčių jį pateikti tvirtinti. Tačiau ieškovas jo neteikė, be to, neįrodyta, kad jis iš tikrųjų buvo parengtas. Dėl to kolegija pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad bylos iškėlimas ir laikinosios apsaugos priemonės trukdė plėtoti projektą. Teismo argumentai, kad ieškovas apdairiai stabdė projekto rengimą ir tvirtinimą, nepagrįsti įrodymais ir prieštarauja ieškovo aiškinimui apie jo ketinimą 2009 m. vasario mėnesį teikti projektą tvirtinti, juolab kad projekto tvirtinimas miesto taryboje nebuvo nei uždraustas, nei susijęs su papildomomis išlaidomis. Kolegija nurodė, kad ieškovas nuo pat pradžių galėjo netinkamai vykdyti detaliojo plano projekto, todėl net ir neiškėlus bylos, 2009 m. jis nebūtinai būtų patvirtintas, o sklypai – išskaidyti ir parduoti. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog bylos iškėlimas ir joje taikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai ar netiesiogiai lėmė verslo projekto vykdymo negalimumą visa apimtimi – tai galėjo turėti įtakos tik baigiamajai verslo projekto daliai (sutrukdyti parduoti išskaidytus sklypus). Kolegija pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi00NDgtMzU3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-448-357/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-448-357/2009">2-448-357/2009</a> ieškovas prašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones dėl blogos savo finansinės būklės, kurią lėmė pasikeitusi šalies ekonominė padėtis. Bloga ieškovo finansinė padėtis nesusijusi su aptariamo verslo projekto vykdymu. Dėl to kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes ieškovas neįrodinėjo įmonės reputacijos pablogėjimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CK 6.272 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorius teigia, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį, nes sprendė, jog prokuroro (valstybės) atsakomybė negali kilti CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu, o valstybė atsako nepaisant pareigūnų kaltės tik administracinio ir baudžiamojo proceso atveju. Šią išvadą teismai padarė vadovaudamiesi išimtinai lingvistiniu normos aiškinimu, nepaisė Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo išaiškinimų. Nurodomoje normoje išvardyti konkretūs proceso veiksmai, kurie gali būti atlikti administracinio ir baudžiamojo proceso metu. Tačiau Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais padaryta žalos, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Įstatymų leidėjas negali laisva nuožiūra nustatyti kokį nors išsamų (baigtinį) sąrašą atvejų, kuriais tokia žala turi būti atlyginama, arba nustatyti, kad tam tikrais atvejais minėtais neteisėtais veiksmais padaryta žala gali būti neatlyginama. Kasatorius CK 6.272 straipsnio normą aiškina atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, CPK 5 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, CPK 6 straipsnyje – visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, ir teigia, kad joje įtvirtinta netiesioginė atsakomybė be kaltės už visus prokuroro veiksmus, kurie sukėlė žalos. Dėl to kasatorius mano, kad jis neprivalėjo įrodinėti prokuroro kaltės, o teismas turėjo taikyti šią normą.

2. Dėl CPK 49 straipsnio ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Kasatorius pažymi, kad teismai vienodai sprendė, jog nenustatyti neteisėti prokuroro veiksmai. Kasatorius, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 19 straipsnio 1, 3 dalimis, teigia, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiajam teisiniam reikalavimui tenkinti. Nors įstatyme nepateikta viešojo intereso samprata, tačiau kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas–Service“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-555/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-555/2010">3K-3-555/2010</a>; 2013 m. vasario mėn. 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos bendrovės „Schöpp-Sportboden“ GmbH v. UAB „Regio“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-40/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-40/2013">3K-3-40/2013</a>) nurodo prokurorui, kad kreiptis į teismą viešajam interesui ginti reikalingas teisės pažeidimas arba pagrįsta tokio pažeidimo prielaida. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDUyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-452/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-452/2010">2A-452/2010</a> nustatyti prejudicinę galią šioje byloje turintys faktai, kad, dar iki iškeliant civilinę bylą viešajam interesui ginti, prokurorui buvo žinoma, jog nėra tokio poreikio. Šioje civilinėje byloje teismai netyrė prokuroro veiksmų teisėtumo nei proceso teisės normų pažeidimo aspektu, nei remdamiesi objektyviais kriterijais.

3. Dėl CK 6.245 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas prokuroro ir teisėjos veiksmų neteisėtumą siejo tik su negalimumu plėtoti projektą ir dėl to galinčia atsirasti žala. Teismas sprendė tik dėl tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo, nepagrįstai susiaurindamas CK 6.247 straipsnyje įtvirtintą lankstaus priežastinio ryšio sampratą. Šioje CK normoje nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis. Priežastiniam ryšiui konstatuoti užtenka įrodyti, kad skolininko elgesys – nors ir ne vienintelė, bet pakankama nuostolių atsiradimo priežastis. Nors civilinės bylos iškėlimas ir teismo veiksmai tiesiogiai nelėmė kasatoriaus galimybės tęsti projektą, bet kasatorius jų netęsė, nes nebuvo tikras dėl ateities ir siekė išvengti nuostolių padidėjimo. Prokuroras elgėsi neteisėtai: be pagrindo kreipėsi į teismą, be pateisinamos priežasties neatvyko į teismo posėdį; teismas nepagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtą ir nepanaikino taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, priėmė neteisėtą sprendimą. Taip byla buvo nagrinėjama daugiau nei pusantrų metų. Kasatorius negalėjo tęsti verslo planų, bet privalėjo mokėti palūkanas pagal kredito sutartis, patyrė kitų išlaidų. Šios buvo būtinos ir neišvengiamos, nes jis neturėjo pagrindo vienašališkai atsisakyti vykdyti sutartinių prievolių bankams. Kasatoriaus patirtos išlaidos pradelstų ir bankui sumokėtų palūkanų forma, išlaidos kredito sutartims vykdyti, kaip žalingi padariniai, nelaikytinos pernelyg nutolusiomis nuo prokuroro neteisėto veikimo – nepagrįsto kreipimosi į teismą faktas, ilgas teismo procesas iš esmės atidėjo galimybę gauti pajamų už žemės sklypą, pratęsė kredito grąžinimą, taip sukeldamas nuostolių. Prokuroro ir teismo veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su kasatoriaus patirtais nuostoliais tiek, kiek dėl pusantrų metų teismo proceso užsitęsė kreditų grąžinimas, nuvertėjo žemės sklypas.

4. Dėl CK 6.247 straipsnio taikymo. Sprendžiant dėl faktinio ir teisinio priežastinio ryšio egzistavimo, visų pirma vertintinas prokuroro ir teisėjos veiksmų teisėtumas, po to – patirtų nuostolių realumas ir tik tokiu atveju spręstina dėl priežastinio ryšio egzistavimo. Šiuo atveju teismas, neištyręs prokuroro ir teisėjos veiksmų teisėtumo ir, neįvertinęs kasatoriaus patirtų nuostolių, nepagrįstai konstatavo, kad, nesant priežastinio ryšio, nevertintini šių asmenų veiksmai. Neištyrus ir neįvertinus nurodytų dviejų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, negalima objektyviai spręsti egzistuojančio ar neegzistuojančio priežastinio ryšio. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs tik dėl priežastinio ryšio buvimo, netinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas, pažeidė CK 6.245–6.247 straipsnių nuostatas.

5. Dėl draudimo remtis prielaidomis ir įrodymu vertinimo taisyklių pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, o ne įrodymais patvirtintais faktais, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog žemės sklypo detalusis planas buvo parengtas ir, Šiaulių miesto savivaldybei 2009 m. sausio 29 d. patvirtinus bendrąjį planą, negalėjo būti teikiamas tvirtinti iškėlus bylą ir taikius laikinąsias apsaugos priemones. Kasatorius teigia, kad žemės sklypo detaliojo plano sprendiniai negali prieštarauti bendrojo plano sprendiniams, todėl detalusis planas negalėjo būti teikiamas tvirtinti neįvertinus bendrojo plano sprendinių. Teismas neįvertino, kad civilinė byla iškelta iki bendrojo plano patvirtinimo. Iškėlus civilinę bylą ir taikius laikinąsias apsaugos priemones, detaliojo planavimo darbai negalėjo būti tęsiami, nes detaliuoju planu buvo siekiama padalyti žemės sklypą į mažesnius, o laikinoji apsaugos priemonė draudė perleisti žemės sklypą, taip pat jį panaikinti kaip nekilnojamojo turto objektą. Todėl akivaizdu, kad, derinant ir teikiant tvirtinti detalųjį planą, atsakingos institucijos būtų atsisakiusios tai daryti, t. y. detaliojo plano patvirtinimas nebuvo įmanomas. Teismas, spręsdamas, kad žemės sklypo detalusis planas galbūt nebūtų patvirtintas, o kasatorius galėjo prašyti pratęsti detaliojo plano sąlygų galiojimą, taip pat rėmėsi prielaidomis. Teismas neįvertino aplinkybės, kad net ir patvirtinus detalųjį planą kasatorius nebūtų galėjęs disponuoti žemės sklypu dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (parduoti padalytų sklypų). Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju turėjo būti vertinama jo galimybė ne tik užbaigti tvirtinti detalųjį planą, bet ir disponuoti nekilnojamuoju turtu savo nuožiūra. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino išimtinai kasatoriaus nenaudai, nesivadovaudamas įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tam tikri kasatoriaus atlikti ar neatlikti veiksmai galėjo būti vertinami tik kaip pagrindas sumažinti atsakovės atsakomybę, bet ne kaip pagrindas atmesti ieškinį. Jeigu teismas nebūtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisyklių, būtų konstatuotas priežastinis taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir patirtų nuostolių ryšys ir atsakovei taikyta netiesioginė civilinė atsakomybė.

6. Dėl Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, CPK 270 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis netinkamai motyvuota, nes nenurodyti argumentai, kuriais teismas pagrindė išvadą dėl prokuroro, teismo veiksmų teisėtumo ir civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo, neatsakyta į kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu nustatė prejudicinius faktus, patvirtinančius prokuroro neteisėtą veikimą. Dėl to kasatorius sprendžia, kad apeliacijos funkcija šioje byloje iš esmės neįvykdyta.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovė nurodo, kad valstybės atsakomybė už prokuroro pareikštą ieškinį negali kilti pagal CK 6.272 straipsnį, nes šio straipsnio nuostatos prokurorui taikytinos tik tuo atveju, kai jis veikia baudžiamajame procese. Įstatymų leidėjas šiame straipsnyje atskira dalimi nustatė galimybę atlyginti žalą, atsiradusią nagrinėjant civilinę bylą, tačiau išskyrė subjektus, dėl kurių veiksmų atlyginama tokia žala, – tik teisėjo ar teismo (subjektų ratas negali būti aiškinamas plečiamai) ir tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei, t. y. atsakomybė be kaltės negalima. Prokuroras, civiliniame procese gindamas viešąjį interesą, veikia kaip ir bet kuris kitas ieškovas, skirtingai nei prokuroras baudžiamajame procese. Prokuroras civiliniame procese neturi išskirtinių teisių, todėl valstybės atsakomybė už prokuroro veiksmus inicijuojant civilinę bylą galima tik esant visoms deliktinės atsakomybės sąlygoms.

2. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras, kreipdamasis į teismą, rėmėsi galiojančiais teisės aktais. Prokuroras, prieš kreipdamasis į teismą, neapsiribojo vien formaliu aplinkybių vertinimu, tačiau pavedė kompetentingiems specialistams patikrinti faktinę padėtį vietoje. Nustačius, kad prokuroras gina viešąjį interesą, savaime nereiškia, jog jo skundas bus tenkintas. Aplinkybė, ar viešasis interesas iš tiesų pažeistas ir tai sudaro pagrindą tenkinti prokuroro ieškinį, yra materialiojo teisinio pobūdžio ir vertintina nagrinėjant bylą iš esmės. Šiuo atveju prokuroras turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą viešajam interesui ginti, o aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė prokuroro ieškinį, nepreziumuoja prokuroro veiksmų, kreipiantis į teismą bei prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisėtumo. Šios aplinkybės buvo ištirtos ir tinkamai įvertintos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose.

3. Atsakovė nesutinka su kasatoriaus argumentu dėl CK 6.245–6.247 ir 6.249 straipsnių nuostatų netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius nuostolius kildino iš neįgyvendinto verslo projekto, susijusio su ginčo žemės sklypo padalijimo į mažesnius sklypus ir pardavimu gaunant pelną, todėl teismo ir prokuroro veiksmai negalėjo būti priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusia žala. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išnagrinėjo ir motyvuotai įvertino galimybę atsirasti nuostolių dėl prokuroro prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

4. Atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į precedento galią turintį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą analogiškoje byloje (2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „ Rovė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-469/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-469/2009">3K-3-469/2009</a>). Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo nuomonė sutapo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas turi perrašinėti pirmosios instancijos teismo motyvus, nepagrindžia ir negali pagrįsti kasatoriaus teiginio, jog apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neanalizavo byloje esančių įrodymų, apeliacinio skundo faktinių ir teisinių aplinkybių. Atsakovės nuomone, kasatorius ieškinio reikalavimus grindė tik prielaidomis, o ne įrodymais. Kasatorius nuostolių atsiradimą siejo su neparengtu detaliuoju planu, nes pastarasis buvo būtinas siekiant plėtoti verslo planą – padalyti žemės sklypą į mažesnius, juos parduoti ir gauti pelno. Laikinosios apsaugos priemonės apribojo tik disponavimą žemės sklypu, tačiau nesuvaržė ir negalėjo suvaržyti kasatoriaus teisių vykdyti detaliojo planavimo procedūras. Atsakovė mano, kad detaliojo planavimo procedūros buvo neįvykdytos dėl kasatoriaus neveikimo, todėl jo nurodyti nuostoliai grindžiami tik prielaidomis.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovė nurodo, kad neteisėti veiksmai, su kuriais CK 6.272 straipsnio 1 dalyje siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, suėmimas, sulaikymas, procesinės prievartos priemonių pritaikymas, administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ar administracinės teisės normų. Prokuroro civilinio pobūdžio veiksmams, kuriais galėjo būti padaryta žala, CK 6.272 straipsnio 1 dalis netaikytina.

2. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Militzer and Munch Fortransas“ v. Vokietijos bendrovė „Lex System“ GmbH, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-589/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-589/2006">3K-3-589/2006</a>; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „ Rovė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-469/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-469/2009">3K-3-469/2009</a>) išaiškinta, kad, sprendžiant dėl nuostolių, atsiradusių taikius laikinąsias apsaugos priemones civiliniame procese, atlyginimo, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos ir kuris dėl to patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies tvarka, prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės. Kasatorius, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise, turėjo įrodyti nuostolių atsiradimo faktą, dydį ir priežastinį ryšį, nes gali būti atlyginami tik tie realiai patirti nuostoliai, kurie atsirado kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginis padarinys. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nėra pakankamo pagrindo išvadai ne tik apie tiesioginį, bet ir apie netiesioginį žalos ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ryšį. Dėl to kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas sprendė tik dėl tiesioginio ryšio buvimo ir susiaurino CK 6.247 straipsnyje nustatytą lankstaus priežastinio ryšio sampratą. Kasacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais, nes apeliacinės instancijos teismas įvertino teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių visumą dėl priežastinio ryšio ir veiksmų teisėtumo.

3. Atsakovė mano, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė, jog, patvirtinus bendrąjį planą, kasatorius turėjo galimybę plėtoti projektą ir teikti žemės sklypo detalųjį planą tvirtinti. Kasatoriaus teiginiai, kad dėl laikinosios apsaugos priemonės būtų atsisakyta tvirtinti detalųjį planą, o Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisakytų įregistruoti naujus sklypus, nepagrįsti. Laikinąja apsaugos priemone buvo draudžiama perleisti ginčo sklypą kitiems asmenims, bet ne padalyti jį į mažesnius.

4. Atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas atitinka nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nes teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kurios pagrindu padarytos išvados dėl prokuroro ir teismo veiksmų teisėtumo vertinimo, jos nekartojo, išsamiau pasisakydamas kitu aspektu. Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nėra pagrindas pripažinti teismo procesinį sprendimą nemotyvuotu ir konstatuoti absoliutų jo negaliojimo pagrindą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, kai prašoma priteisti žalos atlyginimą už prokuroro nepagrįstai inicijuotą civilinę bylą ginant viešąjį interesą

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nepriteisė žalos atlyginimo už prokuroro civilinės bylos ginant viešąjį interesą inicijavimą, nes be pagrindo netaikė CK 6.272 straipsnio 1 dalies, netinkamai vertino prokuroro veiksmus kreipiantis į teismą ir taip pažeidė CPK 49 straipsnį bei Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas specialusis valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas, kai žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Kasacinio teismo išaiškinta, kad neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, suėmimas, sulaikymas, procesinės prievartos priemonių pritaikymas, administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2008">3K-3-364/2008</a>).

Teisėjų kolegija pažymi, kad griežtoji valstybės civilinė atsakomybė už CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatytus neteisėtus veiksmus (be kaltės) neapima atsakomybės už asmenims padarytą žalą civiliniame procese (inicijuojant ar nagrinėjant civilinę bylą). Bendroji civilinės atsakomybės taisyklė reikalauja už žalą atsakingo asmens kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.248 straipsnis), o normos, kuriose nustatyta šios taisyklės, kai atsakomybė taikoma be kaltės, išimtis, negali būti aiškinamos plečiamai. Tokia išvada patvirtinama ir sisteminiu teisės aiškinimu, nes CK 6.272 straipsnio 2 dalyje valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, tiesiogiai susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte.

Prokurorui kreipiantis 2009 m. sausio 28 d. į teismą su ieškiniu, galiojo CPK 49 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal tuo metu galiojusio Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems lygūs asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Aiškindamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to prokuroras gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka viešajam interesui ginti visais atvejais, kai nustato tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiajam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt. v. V. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2006">3K-3-291/2006</a>; 2009 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. J. Ž. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-397/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-397/2009">3K-3-397/2009</a>; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. E. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-141/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-141/2010">3K-3-141/2010</a>; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroras, spręsdamas, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, turi vertinti kelių rūšių aplinkybes: 1) ar ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose egzistuoja viešojo intereso požymiai; 2) ar tuose teisiniuose santykiuose buvo pažeistos teisės normos; 3) ar teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio (pažeidimo svarumas), kad juo kartu pažeistas ir viešasis interesas. Bet kokiu atveju prokuroras turi pareigą vertinti, ar paduoti pareiškimą viešajam interesui ginti, net jei egzistuoja visos trys nurodytos sąlygos ieškiniui paduoti (pvz., ar egzistuoja konkuruojantis viešasis interesas, kuris būtų pažeistas pateikiant ieškinį, ar svarbiau užtikrinti teisinių santykių stabilumą nei galimo pažeisto viešojo intereso gynimą, ar gauta nauda bus proporcinga bylinėjimosi kaštams, kokie bus tikrieji ieškinio tenkinimo padariniai ir pan.). Galiausiai, ar viešasis interesas iš tiesų egzistuoja ir ar jis buvo pažeistas, nustato teismas, nagrinėjantis bylą pagal prokuroro ieškinį.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismai pagrįstai sprendė, kad prokuroras, kreipdamasis į teismą, nepažeidė šių imperatyvų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nagrinėjo, kokius duomenis prokuroras analizavo prieš kreipdamasis į teismą viešajam interesui ginti ir kokiais teisės aktais grindė savo kreipimąsi. Aplinkybė, kad prokuroro ieškinį pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino, o apeliacinės instancijos teismas, skirtingai įvertinęs įrodymus apie miško buvimą ginčo sklype, atmetė, savaime nereiškia, jog prokuroro kreipimasis į teismą nuo pat pradžių buvo neteisėtas ir prokuroras kaltas dėl kasatoriui galbūt atsiradusios žalos. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga už nepagrįstą prokuroro ieškinio pareiškimą, ginant viešąjį interesą, reiškia, kad atsakomybė galėtų kilti tik už aiškiai savavališką, teisinio ir faktinio pagrindo neturintį kreipimąsi į teismą. Tokių aplinkybių bylą nagrinėję teismai nenustatė.

Kasatorius remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, jog asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais padaryta žalos, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Nurodytame nutarime taip pat konstatuota, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) neturtinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu būtų nustatytas toks teisinis reglamentavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti turtinę ir (arba) neturtinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, bet būtų nesuderinama su Konstitucija. Vertindama šį kasatoriaus argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika atitinka minėtą konstitucinį imperatyvą. Teisės aktuose neįtvirtinta draudimo asmeniui gauti žalos atlyginimą iš valstybės už tai, kad jo atžvilgiu valstybės institucijos atliko neteisėtus veiksmus, tarp jų ir inicijuodamos civilinę bylą, tačiau konstitucinis žalos atlyginimo imperatyvas nepaneigia žalos atlyginimą siekiančio gauti asmens pareigos įrodyti visas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas. Tokios sąlygos šiuo atveju nebuvo nustatytos, todėl kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 6.272 straipsnio 1 dalies, CPK 49 straipsnio ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio aiškinimo atmestini.

Dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos už inicijuojant civilinę bylą ir taikant laikinąsias apsaugos priemones padarytą žalą vertinimo

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad net jei prokuroras, inicijuodamas bylą ir vėliau palaikydamas ieškinį, būtų padaręs teisės normų pažeidimų, tai nebūtų lėmę negalimumo plėtoti kasatoriaus projekto ir galimybės dėl to žalai atsirasti. Žala kasatoriui galėjo kilti ne dėl bylos iškėlimo, jos nagrinėjimo eigos, o dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jei būtų įrodyta, kad šios iš tiesų stabdė kasatoriaus projekto įgyvendinimą ir taip sukėlė kasatoriui žalos. Kasaciniame skunde nesutinkama su šiais argumentais, nurodant, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė tik dėl tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo, nepagrįstai susiaurindamas CK 6.247 straipsnyje nustatytą lankstaus priežastinio ryšio sampratą. Pasak kasatoriaus, net ir patvirtinus detalųjį planą, jis nebūtų galėjęs disponuoti žemės sklypais dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o dėl iškeltos civilinės bylos kasatorius atsidūrė blogesnėje padėtyje nei iki ją iškeliant.

CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNDUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-345/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-345/2007">3K-7-345/2007</a>). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. ir kt. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-764/2003). Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNDUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-345/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-345/2007">3K-7-345/2007</a>). Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Palink“ v. UAB „Kauno saulėtekis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2014">3K-3-364/2014</a>).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors civilinės bylos iškėlimas ir teismo veiksmai nagrinėjant civilinę bylą tiesiogiai nesuvaržė kasatoriaus galimybių tęsti projektą, tačiau kasatorius negalėjo tęsti detaliojo plano rengimo, nes nebuvo tikras dėl ateities, t. y. nežinojo, ar teismas patenkins prokuroro ieškinį ir perduos sklypą valstybės nuosavybėn, ar jį atmes. Kasatoriaus galimybė vykdyti projektą buvo apribota dėl teisinio tikrumo nebuvimo.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad prasidėjus bylai teisme atsiranda tikimybė, jog teismo sprendimu bus pakeisti susiformavę teisiniai santykiai. Tačiau kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes būtina įvertinti, ar tokia tikimybė gali atitikti teisinio tikrumo praradimą, dėl kurio protingas ir apdairus asmuo turėtų nesiimti bet kokių veiksmų (nagrinėjamu atveju – nebeplėtoti projekto), kokie galimi tokio tikrumo praradimo padariniai ir ar nėra kitų priežasčių, kurios reikšmingiau nulėmė atsiradusius padarinius (nagrinėjamu atveju – projekto neįgyvendinimą laiku). Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad kasatoriui 2007 m. balandžio 3 d. buvo išduotos planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti; kasatorius 2007 m. rugpjūčio 28 d. sudarė su IĮ „Proporcija“ projektavimo darbų sutartį detaliojo plano projektui rengti, pagal kurią projektas turėjo būti parengtas per keturis mėnesius gavus projektavimo sąlygų sąvadą, t. y. daugiau kaip prieš metus iki iškeliant bylą pagal prokuroro ieškinį, tačiau jokių darbų tuo metu neatlikta. Vertinant kasatoriaus argumentus, kad detalusis planas bet kuriuo atveju negalėjo būti teikiamas tvirtinti, kol nebuvo patvirtintas bendrasis planas, o civilinė byla iškelta iki šio patvirtinimo, pažymėtina, jog taip kasatorius iš esmės pagrįstai teigia, kad detaliojo plano teikimo tvirtinti galimybė atsirado tik po to, kai Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu patvirtino bendrąjį planą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes, kad iki tos datos nebuvo parengtas detaliojo plano projektas pagal kasatoriui išduotas planavimo sąlygas. Nei iškelta byla, nei taikytos laikinosios apsaugos priemonės negalėjo kliudyti kasatoriui dar iki bendrojo plano patvirtinimo užbaigti rengti detaliojo plano projektą, nes prokuroro ieškinys Šiaulių apygardos teisme paduotas 2009 m. sausio 29 d., o civilinė byla iškelta 2009 m. vasario 2 d. Taigi 2009 m. sausio 29 d. patvirtinus bendrąjį planą kasatorius neturėjo dokumento, kurį būtų galėjęs teikti tvirtinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, o civilinės bylos iškėlimas to nelėmė. Atsižvelgdama į tai, kad tiek detaliojo plano projekto rengimo, tiek detaliojo plano tvirtinimo procedūros Šiaulių miesto savivaldybės taryboje bet kuriuo atveju būtų užtrukusios, taip pat vėlesnė įvykių eiga Šiaulių miesto savivaldybės tarybai 2011 m. rugsėjo 29 d. posėdžio metu nutarus netvirtinti kasatoriaus parengto detaliojo plano rodo, jog, net ir parengus plano projektą, jo patvirtinimas nebuvo garantuotas ir priklausė nuo savivaldybės administravimo subjektų sprendimų, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog iškelta civilinė byla nesutrukdė kasatoriui anksčiau parengti detaliojo plano projekto, o detalusis planas nebuvo anksčiau patvirtintas tiek dėl paties kasatoriaus pastangų parengti detaliojo plano projektą nebuvimo, tiek galbūt dėl savivaldybės administravimo subjektų sprendimų. Pažymėtina ir tai, kad civilinės bylos nagrinėjimas nuo bylos iškėlimo Šiaulių apygardos teisme iki Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutarties priėmimo užtruko 15 mėnesių, t. y. protingą nagrinėtos bylos aplinkybėmis laiką. Dėl šių priežasčių, net jeigu būtų pritarta kasatoriaus argumentams, kad, iškėlus civilinę bylą pagal prokuroro ieškinį, atsirado teisinis netikrumas dėl kasatoriaus turimo žemės sklypo statuso, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma neduoda pagrindo teigti, jog būtent šis netikrumas užkirto kelią tam, kad būtų anksčiau patvirtintas detalusis planas. Tokiomis aplinkybėmis nėra pirminės priežastinio ryšio sąlygos, įvardijamos conditio sine qua non testu, nes neigiami padariniai (detaliojo plano nepatvirtinimas) būtų atsiradę net ir tada, jeigu nebūtų buvusi iškelta civilinė byla pagal prokuroro ieškinį. Teisėjų kolegija negali atmesti to, kad, iškėlus civilinę bylą dėl žemės sklypo, iš tiesų sumenko kasatoriaus suinteresuotumas rengti ir teikti tvirtinti detalųjį planą, tačiau kasatoriaus pateiktas subjektyvus priežasčių, dėl kurių nebuvo rengiamas detaliojo plano projektas, vertinimas būtų spekuliatyvus, o galimas priežastinis ryšys tarp iškeltos bylos ir detaliojo plano nepatvirtinimo pernelyg nutolęs, kad galėtų būti laikomas nustatyta civilinės atsakomybės sąlyga. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėję teismai vertino reikšmingą nekilnojamojo turto sandorių skaičiaus kritimą 2009 metais, kuris taip pat galėjo nulemti kasatoriaus suinteresuotumo rengti detalųjį planą praradimą, be to, ši aplinkybė taip pat neleido prognozuoti greito sklypų, kurie būtų suformuoti patvirtinus detalųjį planą, realizavimo.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad galimybės tvirtinti detalųjį planą nebuvo ir dėl to, jog bylą pagal prokuroro ieškinį nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios, pasak kasatoriaus, apėmė draudimą derinti ir teikti tvirtinti detalųjį planą. Kasatorius teigia, kad detaliuoju planu buvo siekiama panaikinti objektą sukuriant kelis naujus, o draudimas perleisti žemės sklypą apima ir draudimą panaikinti objektą. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 2 d. nutartimi pagal prokuroro prašymą taikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės į ginčo sklypą perleidimo kitiems asmenims draudimo. Toks draudimas neapėmė draudimo nei rengti, nei tvirtinti detalųjį planą, nei registruoti pagal detalųjį planą suformuotus naujus sklypus. Tai, kad patvirtinus detalųjį planą vietoje ankstesniojo sklypo būtų suformuoti kiti objektai, nereiškia, jog jie perleidžiami kito asmens nuosavybėn, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo uždraustas tik perleidimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis ribojamos asmenų teisės, todėl ribojančios teismo nutarties nuostatos aiškinamos neplečiant objektų ir neapima viso turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Lavatas“ v. RUAB „Elepsa“, bylos Nr. 3K-3-409/2014). Kasacinis teismas teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis panašioje byloje yra sprendęs, kad ieškovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas) neribojo jo teisių rengti detalųjį planą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Acumes“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-469/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-469/2009">3K-3-469/2009</a>). Teisėjų kolegija taip pat pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad paties kasatoriaus elgesys patvirtina tai, jog laikinosios apsaugos priemonės netrukdė įgyvendinti projektą – kasatorius kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą prašydamas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, bet ne dėl to, kad jos trukdo plėtoti verslo projektą, o dėl to, jog ieškovo finansinė būklė dėl pasikeitusios finansinės padėties šalyje yra prasta ir kredito įstaiga nesutinka atidėti kredito mokėjimo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas, o nenustatęs priežastinio ryšio, pagrįstai atmetė kasatoriaus ieškinį.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad liko neįvykdyta apeliacijos funkcija, nes apeliacinės instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, jog pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo, ir nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų (prokuroro kreipimasis į teismą žinant, kad viešasis interesas neegzistuoja, įrodinėjimą, senatį reglamentuojančių normų pažeidimas pirmosios instancijos teisme), kuriais jis tokius neteisėtus veiksmus įrodinėjo.

Kasacinio teismo praktika dėl būtinumo motyvuoti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą yra aiški ir suformuota. Joje nurodyta, kad motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. CPK 331 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui lemia, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma būtų nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), akcentuodamas sprendimo motyvavimo svarbą, yra nurodęs, kad sprendimo motyvavimas būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nenaikinama vien dėl to, jog jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>; teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. v. SIA Bodybalt, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-213/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-213/2012">3K-3-213/2012</a>; kt.). Jeigu apeliacinės instancijos teismas išvadas motyvuoja tais pačiais teiginiais kaip ir pirmosios instancijos teismas, tai savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad teismo nutarties išvados yra nemotyvuotos. Jeigu apeliaciniame skunde keliami klausimai ir argumentacija sutampa su klausimais ir argumentacija, kurie buvo nagrinėti pirmosios instancijos teismo, tai gali būti, kad apeliacinės instancijos teismo išvados bus ne tik tos pačios, bet ir grindžiamos (aiškinamos, motyvuojamos) tais pačiais teiginiais. Aplinkybė, kad apeliacine tvarka priimtame dokumente pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai pakartojami, negali būti vertinama kaip apeliacijos neįvykdymas, nes tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos motyvus, nors ir pateiktus pirmosios instancijos teismo, apsvarstė ir įvertino, o nurodydama savo procesiniame dokumente pateikė juos kaip savo apsvarstytus ir patvirtintus bei, jos nuomone, pagrįstus ir teisėtus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB Vilniaus bankas v. A. L. įmonė „Elvaista“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-641/2006)

Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis šiuos imperatyvus atitinka. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl kasatoriaus ieškinys negali būti tenkinamas nesant civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio. Šie argumentai savaime būtų pakankami tam, kad kasatoriaus ieškinys būtų atmestas, nes net ir esant neteisėtiems veiksmams, jei jie nesukėlė žalos, nėra pagrindo priteisti jos atlyginimą. Kartu akcentuotina tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir pažymėjo, jog pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl prokuroro ir teismo veiksmų neteisėtumo vertinimo, vis dėlto pasisakė ir dėl šios civilinės atsakomybės sąlygos turinio bei jos taikymo konkrečioje byloje. Nors apeliacinės instancijos teismas nekartojo pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų kasatoriaus argumentų dėl nurodomų prokuroro ir teismo klaidų nagrinėjant bylą, tačiau pritardamas teismo sprendimo motyvams atsakė į kasatoriaus argumentus, jog kasatoriaus nurodomi pažeidimai nereiškia neteisėtų prokuroro ir teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos procesinių sprendimų motyvavimo taisyklės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Rimvydas Norkus

Antanas Simniškis