Civilinė byla Nr. 3K-3-458/2014
Proceso Nr. 2-55-3-00026-2011-7
Procesinio sprendimo kategorija 40.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais arba išlaidų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Orlen Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2009 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01Mw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-53')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-53">2-53</a>60, 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. 2-297, 2010 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2-366 ir 2010 m. vasario 9 d. raštu Nr. 2-643 pareikštus įskaitymus niekiniais ir negaliojančiais ab initio arba įpareigoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ anuliuoti 2009 m. gruodžio 29 d. kreditines sąskaitas FAC1 Nr. 046598 ir Nr. 046599 su priedais ir išrašyti kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą AB „Orlen Lietuva“ už suteiktas paslaugas 2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. kovo 31 d. laikotarpiu taip, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ suteiktų AB „Orlen Lietuva“ paslaugų kaina būtų sumažinta 64 352 000 Lt suma, neįskaičiuojant PVM, arba priteisti AB „Orlen Lietuva“ naudai iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ 8 328 435,84 Lt. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Byloje nustatyta, kad arbitražo teismas 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu priteisė ieškovui AB „Orlen Lietuva“ iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 64 352 000 Lt kaip permoką už 2007 ir 2008 metais teiktas krovinių vežimo paslaugas pagal 1999 m. spalio 28 d. sutarties (toliau – ir Sutartis) 4.3 (ii) straipsnį, o iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“– 39 799 656,50 Lt nepriemoką už krovinių vežimo geležinkeliu paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.
Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliko keturis atskirus įskaitymus: 2009 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01Mw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-53')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-53">2-53</a>60; 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. 2-297; 2010 m. sausio 25 d. raštu Nr. 2-366; 2010 m. vasario 9 d. raštu Nr. 2-643.
Byloje kilo ginčas, ar pagrįstai ir teisėtai atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliko nurodytus įskaitymus. Ieškovas siekia, kad atlikti įskaitymai būtų pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio, arba įpareigoti atsakovą anuliuoti 2009 m. gruodžio 29 d. kreditines sąskaitas arba priteisti 8 328 435,84 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teisme civilinė byla, kurioje atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ siekė prisiteisti iš AB „Orlen Lietuva“ 23 464 270,91 Lt, buvo inicijuota 2008 m. rugsėjo 9 d., o 2010 m. sausio 12 d. nutartimi ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas (civilinė byla Nr. 2-76-401/2010). Antrasis 18 074 655,20 Lt įskaitymas buvo įvykdytas tik 2010 m. sausio 20 d. Ieškovo teigimu, dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nutarties buvo pateiktas atskirasis skundas, kurį Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo tik 2010 m. balandžio 1 d. (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01Mw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-53')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-53">2-53</a>3/2010). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad atskirasis skundas buvo paduotas tik dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Taigi antrasis įskaitymas buvo atliktas tuo metu, kai teisme nebebuvo ginčo dėl įskaitymo objekto. Dėl to teismas sprendė, kad antrasis įskaitymas atliktas teisėtai, nes civilinė byla iš esmės (t. y. dėl ginčo objekto) buvo užbaigta anksčiau, nei įvykdytas antrasis įskaitymas. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atliktu įskaitymu atsakovas pažeidė CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą.
Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ sąmoningais veiksmais sukėlė žalą ar sąmoningai jai leido kilti. Iš byloje esančio 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendimo teismas nustatė, kad nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas žalos sąvokos nevartojo, civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėjo ir priteistos sumos nekvalifikavo kaip ieškovo patirtos žalos. Priešingai, arbitražo teismas sprendime konstatavo, kad AB „Orlen Lietuva“ nepakankamai pagrindė civilinės atsakomybės instituto taikymą. Be to, arbitražo sprendime konstatuota, kad ir AB „Orlen Lietuva“ prisidėjo prie jo naudai priteistos permokos susidarymo.
Ieškiniu AB „Orlen Lietuva“ ginčija dalį atsakovo atlikto ketvirtojo įskaitymo, nurodydamas, kad atsakovas įskaitė delspinigius, nuo kurių skaičiavimo pradžios buvo praėję 490 dienų, kai pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą reikalavimams dėl delspinigių taikytinas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad tai, jog reikalavimams dėl delspinigių pateikti galėjo būti suėjęs ieškinio senaties terminas, jokiu būdu nedaro negaliojančio paties reikalavimo. Lietuvos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad suėjus ieškinio senaties terminui neišnyksta skolininko pareiga įvykdyti prievolę (įskaitant ir prievolę mokėti delspinigius). Išnyksta tik asmens teisė valstybės pagalba apginti savo pažeistą teisę teisme.
Teismas nustatė, kad arbitražo teismui 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu priteisus ieškovui AB „Orlen Lietuva“ 64 352 000 Lt permoką, atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2009 m. gruodžio 29 d. išrašė kreditines PVM sąskaitas faktūras Nr. 046598 ir Nr. 046599. Teismas konstatavo, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatą AB „Lietuvos geležinkeliai“ privalėjo tokią sąskaitą išrašyti, todėl, priešingai nei nurodė ieškovas, AB „Orlen Lietuva“ sutikimo tokioms sąskaitoms išrašyti nereikėjo.
Teismas pažymėjo ir tai, kad PVM yra sudėtinė ir neatskiriama mokėtinos paslaugų kainos dalis. Ieškovas AB „Orlen Lietuva“, apmokėdamas atsakovui už suteiktas paslaugas, kartu mokėdavo ir PVM. Dėl to pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, arbitražo teismui konstatavus ieškovo permoką už atsakovo suteiktas paslaugas, atsakovo grąžinama suma apėmė ir PVM. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, kad, išrašant 64 352 000 Lt kreditines sąskaitas, į šią sumą neturėjo būti įskaitytas PVM, taip pat atmetė reikalavimus dėl 8 328 435,84 Lt priteisimo.
Ieškovas, prašydamas priteisti jam 8 328 435,84 Lt, remiasi CK 6.57 straipsniu, numatančiu, kad skolininkas turi apmokėti su prievolės įvykdymu susijusias išlaidas. Minėta, kad PVM yra sudėtinė prievolės dalis ir negali būti laikomas prievolės vykdymo išlaidomis. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas sprendė, jog PVM negali būti laikomas ieškovo AB „Orlen Lietuva“ išlaidomis CK 6.57 straipsnio prasme, todėl nėra jokio pagrindo priteisti jam iš atsakovo 8 328 435,84 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovas AB „Orlen Lietuva“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, todėl į reikalavimus, dėl kurių priimtas res judicata galią turintis vykdytinas teismo sprendimas, vienašališkai negalima įskaityti tokių, kurių vykdytinumas remiasi vien materialiosios teisės normomis, ypač pagal faktines aplinkybes yra didelė tikimybė, kad dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas. Vien tai, kad atsakovas įskaitė reikalavimus vienašališkai, nesuderinęs su kasatoriumi, perskaičiavęs ankstesnes sąskaitas, daro atsakovo reikalavimus neapibrėžtais ir nelygiaverčiais vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, palyginti su kasatoriaus reikalavimu, kylančiu iš Arbitražo sprendimo. Perskaičiuotas sąskaitas atsakovui teikiant apmokėti įprasta tvarka, kasatorius būtų galėjęs pasinaudoti teise jas ginčyti ar paprašyti paaiškinti, tačiau po įskaitymo neteko tokios galimybės. Atsakovas taip pat įskaitė ieškovo mokėtinas netesybas, kurioms pareikalauti taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Reikalavimą dėl netesybų pareiškus teisme, jis būtų atmestas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, t. y. jis gali būti nuginčytas, taigi nėra vykdytinas ir akivaizdus. Dėl to už ilgesnį nei senaties terminas laikotarpį priskaičiuotų netesybų įskaitymas į arbitražo teismo sprendimu priteistą sumą yra negalimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad asmuo gali gintis ieškinio senaties terminu nuo neteismine tvarka įgyvendinamo reikalavimo, o kreditorius turi tokį reikalavimą įgyvendinti per ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kėdainių rajono Aristavos žemės ūkio bendrovė v. Lietuvos Respublikos finansų ministerija, bylos Nr. 3K-3-172/2010). UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 8.1 straipsnio komentare išaiškinta, kad prievolė laikytina egzistuojančia, kai ji negali būti nuginčyta, pavyzdžiui, kai ji kyla iš galiojančios ir vykdytinos sutarties arba teismo sprendimo, kuris nebegali būti peržiūrėtas. Netgi jei neabejojama dėl prievolės egzistavimo, įskaityti negalima tol, kol neapibrėžtas ir neaiškus prievolės dydis.
2. Pagal CK 6.134 straipsnio 2 dalį skolininkas neturi įskaitymo teisės, jeigu jis privalo atlyginti savo tyčiniais veiksmais padarytą žalą. Tyčiniams veiksmams prilyginamas didelis neatsargumas. Kasatoriaus nuomone, atsakovas nerūpestingai taikė sutarties su ieškovu nuostatas ir neatliko visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos (permokos) atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti, o tai liudija atsakovo tyčią. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino arbitražo teismo sprendimu priteistos 64 352 000 Lt nuostolių (permokos) sumos esmę ir atsižvelgdami į tai, kad arbitražo teismo sprendime sąvoka „žala“ nebuvo vartojama, nepagrįstai sprendė, jog ši suma nelaikytina žalos atlyginimu. Nuostoliai yra piniginė žalos išraiška. Teismų praktikoje, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011, išaiškinta, kad permoka už įsigyjamą turtą turi būti kvalifikuojama kaip tiesioginiai (realūs) nuostoliai. Ieškovas, sumokėdamas didesnę paslaugos kainą, nors turėjo mokėti kainą su nuolaida, patyrė tiesioginių nuostolių, kurių atlyginimas buvo priteistas arbitražo teismo sprendimu. Aplinkybė, kad nurodytame sprendime priteista pinigų suma pavadinta permoka, nepaneigia jos esmės. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad arbitražo teismo sprendimu ieškovui iš atsakovo buvo priteistas atsakovo tyčiniais veiksmais padarytos žalos atlyginimas, todėl jo įskaitymas pagal CK 6.134 straipsnio 2 dalį negalimas.
3. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 18 074 655,20 Lt reikalavimas AB „Orlen Lietuva“ už 2008 m. rugsėjo 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu suteiktas pervežimo paslaugas, kuris buvo įskaitytas antruoju įskaitymu, tuo metu, t. y. 2010 m. sausio 20 d., buvo ginčijamas teisme, byloje, kurioje Šiaulių apygardos teismas 2010 m. sausio 12 d. nutartimi paliko ieškinį nenagrinėtą. Ši nutartis įsiteisėjo 2010 m. sausio 22 d. Nagrinėjamoje byloje teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad nurodyto įskaitymo metu dar nebuvo pasibaigęs Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nutarties apskundimo terminas, todėl ginčo, nagrinėto Šiaulių apygardos teismo byloje, nebuvo galima laikyti baigtu. Be to, net AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiėmus ieškinį ir teismui jį palikus nenagrinėtą, ginčas dėl šiai įmonei mokėtinų sumų už 2008 m. rugsėjo 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu AB „Lietuvos geležinkeliai“ suteiktas paslaugas nesibaigė, nes AB „Orlen Lietuva“ 2010 m. sausio 22 d. inicijavo bylą arbitražo teisme. Dėl to dar nebuvo aiškus ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ reikalavimo AB „Orlen Lietuva“ dydis, kurį būtų galima įskaityti. Bylą nagrinėję teismai netinkamai tyrė byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti nurodyto įskaitymo negaliojančiu CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas bei nurodo šiuos argumentus:
1. Esamos dvi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys (2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lukrida“ v. UAB „Vilterma“, bylos Nr. 3K-3-502/2012 ir 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. ir kt. v. BUAB „Didlaukis“, bylos 3K-3-564/2013), kuriomis savo reikalavimą grindžia ieškovas, negali būti pagrindu teigti, kad Lietuvos teismai jau yra suformavę vienareikšmę ir nuoseklią praktiką lygiaverčių įskaitomų reikalavimų vykdytinumo ir akivaizdumo klausimu, be to, jų ratio decidendi skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nagrinėjamų šioje byloje. Sistemiškai, o ne tik pažodžiui taikant aptariamą išaiškinimą Lietuvos teisėje turėtų būti padaryta išvada, lemianti, kad įskaitomų reikalavimų lygiavertiškumas turėtų būti pagrindas pripažinti įskaitymus neleistinais tik tais atvejais, kai vienas įskaitytas reikalavimas yra grindžiamas res judicata galią turinčiu teismo sprendimu, o kitas – tik abejotinomis ir neapibrėžtomis faktinėmis aplinkybėmis. Atliktais įskaitymais buvo įskaityti reikalavimai, dėl kurių abi šalys buvo susitarusios ir kurie joms abiem buvo suprantami, dėl kurių nebuvo ginčo. Dalis pirmuoju įskaitymu įskaitytų priešpriešinių reikalavimų iš abiejų šalių pusių buvo nustatytos pirmuoju arbitražo sprendimu. Be to, visų įskaitytų reikalavimų apibrėžtumas bei akivaizdumas teismų jau buvo įvertintas, t. y. kasaciniame skunde ieškovas pakartotinai kelia teismų jau įvertintus ir nustatytus fakto klausimus.
Suėjus ieškinio senaties terminui, neišnyksta skolininko pareiga įvykdyti prievolę (įskaitant ir prievolę mokėti delspinigius). Išnyksta tik asmens teisė valstybės pagalba apginti savo pažeistą teisę teisme. Be to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovas nurodė aplinkybes, kuriomis grindė ieškinio senaties delspinigiams įskaityti nepasibaigimą, o tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad ieškinio senatis buvo praleista, išsamiai nurodė pagrindą ją atnaujinti dėl svarbių aplinkybių, kurių egzistavimą pagrindė.
2. Byloje aptariamos permokos kvalifikavimas yra išspręstas res judicata galią turinčiais arbitražo teismo sprendimais. Dėl to pirmos ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nurodė, kad tik arbitražo teismas, priėmęs sprendimą, turi kompetenciją aiškinti savo priimtą sprendimą. Šiame sprendime sąvoka „žala“ nebuvo vartojama, civilinės atsakomybės sąlygos nenustatinėtos ir priteista suma nekvalifikuota kaip ieškovo patirta žala, bet nurodyta, kad AB „Orlen Lietuva“ nepagrįstai remiasi civilinės atsakomybės institutu ir priteistiną permoką kvalifikuoja žala. Taigi nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai nustatė, kad priteista permoka nėra žala, todėl CK 6.134 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra aktualios ir neriboja įskaitymo galimybės. Pažymėtina, kad šios teisės normos taikymui būtina įrodyti, jog asmuo sąmoningais (tikslingais) veiksmais sukėlė žalą arba bent jau sąmoningai leido jai kilti, o ne tik buvo nepakankami apdairus ir rūpestingas. Arbitražo teismo sprendime pabrėžiama, kad AB „Orlen Lietuva“ veikė savo rizika ir interesais, dėjo nepakankamas pastangas išvengti permokų bei prisidėjo prie permokos susidarymo.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kurioje CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą aiškina siaurinamai ir taiko tik tiems atvejams, kai atliekant įskaitymą teisme dėl susijusių klausimų yra iškelta byla, bylos iškėlimo momentu laikant teisėjo rezoliucijos priimti ieškinį datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „ Autostartas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-593/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-593/2007">3K-3-593/2007</a>; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2011 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-7/2011). Nagrinėjamoje byloje atsakovas atliko antrąjį įskaitymą nesant šalių ginčo, nagrinėjamo teisme, pasibaigus susijusiai bylai Šiaulių apygardos teisme ir esant galiojantiems res judicata galią turintiems sprendimams. Civilinė byla Šiaulių apygardos teisme vyko šalims nesutariant dėl tarifo, taikytino 2008 m. rugsėjo mėnesį vykdytiems pervežimams. Šį ginčą 2009 m. lapkričio 10 d. išsprendė arbitražo teismas, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad jis egzistavo įskaitymo metu. Kad ginčas jau yra išspręstas, konstatuota ir 2012 m. sausio 12 d. nutartyje, kuria ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įskaitomų reikalavimų atitikties įskaitymo sąlygoms
Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Tai vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Taigi įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Lukrida“ v. UAB „Vilterma“, bylos Nr. 3K-3-502/2012, apibendrindama įskaitymo sąlygų nuostatas ir vertindama jas sistemiškai, pažymėjo, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Šiuo aiškinimu kasacinis teismas nesukūrė naujos savarankiškos įskaitymo sąlygos, bet pabrėžė būtinybę kiekvieną kartą taikant įstatyme įtvirtintas įskaitymo sąlygas, įvertinti jų esmę, paskirtį ir įskaitomų reikalavimų pobūdį, kad nebūtų įskaitomi aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu reikalavimai, pvz., tokių, dėl kurių vykdymo šalys aiškiai nėra sutarę, kurie nėra patikimai pagrįsti, todėl yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas.
Kasatorius teigia, kad atsakovo įskaityti priešpriešiniai šalių reikalavimai yra neapibrėžti ir nelygiaverčiai vykdytinumo bei akivaizdumo požiūriu vien dėl to, jog atsakovas įskaitė reikalavimus vienašališkai, nesuderinęs su kasatoriumi, perskaičiavęs pirmiau išrašytas sąskaitas. Toks kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo reikalavimai ieškovui dėl didesnės kaip pusė (43 293 071,27 Lt) bendros įskaitytos sumos (77 640 580,31 Lt) pagrįsti būtent arbitražo sprendimu. Taip pat minėta, kad pagal CK 6.130 straipsnio nuostatas įskaitymas – vienašalis sandoris, kuriam sudaryti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą. Įskaitomas gali būti tik toks reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs. Atsakovui iki įskaitymo reikalaujant atsiskaityti už krovinių gabenimo paslaugas, ieškovas su tokiu reikalavimu nesutiko, motyvuodamas tuo, kad mokėtinos sumos apskaičiuotos ne pagal šalių 1999 m. spalio 28 d. sutartyje (toliau – ir Sutartis) nustatytas sąlygas, o sutartis nutraukta neteisėtai. Arbitražui išsprendus šalių ginčą dėl nurodytos Sutarties galiojimo ir konstatavus, kad ji nutraukta neteisėtai, atsakovas, į tai atsižvelgdamas atliko reikalaujamų sumų perskaičiavimą, jas sumažindamas pagal nurodytos Sutarties nuostatas. Atlikdamas įskaitymą, jis informavo ieškovą, nurodė įskaitomų reikalavimų atsiradimo pagrindus, pateikė įskaitomų sumų apskaičiavimą, t. y. aiškiai apibrėžė reikalavimus, kylančius iš šalių sutartinių santykių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas, teisme nesutikdamas su atsakovo skaičiavimais, pats galutinių tikslių skaičiavimų nepateikė ir neįrodė, jog atsakovas, atlikdamas įskaitymus, perskaičiavimą atliko neteisingai. Taigi ieškovas nepaneigė, kad abi šalys viena kitos atžvilgiu tapo apibrėžtų, galiojančių ir vykdytinų vienarūšių priešpriešinių reikalavimų kreditoriumi ir skolininku, t. y. buvo visos CK 6.130 straipsnyje nustatytos sąlygos, būtinos įskaitymui atlikti, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą įskaityti priešpriešinius reikalavimus. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad jis po įskaitymo neteko galimybės ginčyti atsakovo reikalautas sumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. UAB,,Palink“, bylos Nr. 3K-3-611/2012, nurodė, kad po atlikto įskaitymo kilus šalių ginčui, jį nagrinėjant, nesutinkanti su įskaitymu šalis turi galimybę prašyti teismą sumažinti įskaitytas sumas arba apskritai ginčyti jų teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje kasatorius nepagrįstai teigia apie šių teisių suvaržymą, nes nesiekė jomis pasinaudoti, išskyrus jo nesutikimą su delspinigių sumos įskaitymu, atsakovui praleidus CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte sutrumpintą ieškinio senaties terminą.
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad 4 304 928,93 Lt delspinigių suma 2010 m. vasario 9 d. įskaityta pagrįstai, nepaisant suėjusio CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyto ieškinio senaties termino, nes ieškinio senaties termino reikalavimams dėl delspinigių pateikti pasibaigimas nedaro paties reikalavimo negaliojančiu, išnyksta tik asmens teisė valstybės pagalba apginti savo pažeistą teisę teisme. Teisėjų kolegija, nesutikdama su teismų pozicija dėl ieškinio senaties reikšmės įskaitymui, patikslina, kad netgi suėjus ieškinio senaties terminui kreditoriaus teisė apginti pažeistą teisę teisme neišnyksta, nes ieškinio senatį teismas taiko tik reikalaujant šaliai, o nustatęs, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama – atnaujina praleistą terminą (CK 1.126, 1.131 straipsniai). Ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, kad teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009; kt.). Atsakovas pažymi, kad jis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nurodė aplinkybes, kuriomis grindė ieškinio senaties delspinigiams įskaityti nepasibaigimą, o tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad ieškinio senatis buvo praleista, nurodė pagrindą ją atnaujinti dėl svarbių aplinkybių ir jas pagrindė. Taigi atsakovas pripažįsta, kad jo teisė į įskaitytą delspinigių sumą nėra nekviestionuotina, bet priklauso nuo aplinkybių, lemiančių ieškinio senaties termino skaičiavimą. Kitai šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, šių aplinkybių vertinimas lemia praleisto ieškinio senaties termino apskaičiavimą arba konstatavimą, kad jis nepraleistas, atitinkamai – kreditoriaus teisės į delspinigius apimtį. Dėl to kol nurodytos aplinkybės teismo neįvertintos, atsakovo reikalavimas ieškovui sumokėti delspinigių sumą, apskaičiuotą neatsižvelgiant į suėjusį ieškinio senaties terminą, negali būti laikomas vykdytinu, o kartu ir įskaitytinu.
Dėl draudimo įskaityti reikalavimus, ginčijamus teisme
Kasatoriaus nuomone, atsakovo įskaitytas reikalavimas ieškovui jo atlikimo metu, t. y. 2010 m. sausio 20 d., buvo ginčijamas teisme, todėl įskaitymas pripažintinas negaliojančiu CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių reikalavimų įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio. Kasacinis teismas kartu pažymėjo, kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tais atvejais, kai skolininkas apskritai ginčija savo prievolę kreditoriui, o kai skolininkas dalį reikalavimo pripažįsta, tai nurodytas įstatymo draudimas įskaityti reikalavimus netaikomas, tik būtina nustatyti neginčijamos prievolės apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; kt.).
Šiaulių apygardos teisme civilinė byla, kurioje atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ siekė prisiteisti iš AB „Orlen Lietuva“ 23 464 270,91 Lt sumą, buvo inicijuota 2008 m. rugsėjo 9 d., o 2010 m. sausio 12 d. nutartimi ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Nurodytoje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ reikalaujant atsiskaityti už 2008 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu suteiktas pervežimo paslaugas, AB „Orlen Lietuva“ su tokiu reikalavimu nesutiko, motyvuodama tuo, kad mokėtinos sumos apskaičiuotos ne pagal šalių Sutartyje nustatytas sąlygas, o Sutartis nutraukta neteisėtai, todėl turi būti vadovaujamasi Sutartimi. Šį šalių ginčą 2009 m. lapkričio 10 d. išsprendė arbitražo teismas, konstatavęs, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu galiojo šalių Sutartis. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. sausio 12 d. nutartyje konstatavo, kad iš arbitražo teismo sprendimo, kuris yra galutinis ir šalims privalomas, akivaizdu, jog šalių ginčas yra išspręstas, AB „Orlen Lietuva“ turi prievolę sumokėti skolą už suteiktas krovinių vežimo paslaugas, o taip pat palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, dėl kurių AB „Lietuvos geležinkeliai“ pareiškė ieškinį Šiaulių apygardos teisme. Nustatę tokias aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad antrąjį įskaitymą atlikus 2010 m. sausio 20 d., jau po nurodytų arbitražo teismo sprendimo ir teismo nutarties priėmimo, teisme nebebuvo ginčo dėl įskaitymo objekto, t. y. pagrindinio materialiojo reikalavimo (dėl skolos ir palūkanų priteisimo). AB „Orlen Lietuva“ dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nutarties atskirojo skundo nepateikė. Su atskiruoju skundu kreipėsi tik AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir tik dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kurį Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo 2010 m. balandžio 1 d. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas draudimas įskaityti reikalavimus netaikytinas skolininko neginčijamos prievolės apimčiai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, jog bylinėjimosi išlaidų klausimo sprendimas byloje nebuvo pagrindas atsakovo įskaitytą reikalavimą kvalifikuoti kaip ginčijamą teisme.
CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas draudimas įskaityti reikalavimus, ginčijamus teisme, taikytinas 2010 m. vasario 9 d. atlikto ketvirtojo įskaitymo daliai dėl delspinigių už 2008 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu suteiktas pervežimo paslaugas, nes šio įskaitymo metu ieškovas jau buvo pateikęs atsakovui pranešimą apie arbitražo teisme inicijuotą naują ginčą dėl mokėjimų už vežimo paslaugas 2008 m. rugsėjo 1 d. – 2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu. Arbitražo teisme nustatinėtas atlyginimo už šias paslaugas dydis buvo reikšmingas apskaičiuojant delspinigių sumą, mokėtiną tinkamai nevykdant atsiskaitymo prievolės. Dėl to sutiktina su kasatoriumi, kad 2010 m. vasario 9 d. atlikto ketvirtojo įskaitymo dalis dėl 4 304 928,93 Lt delspinigių prieštarauja CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms ir dėl šios priežasties pripažintina negaliojančia.
Dėl draudimo įskaityti reikalavimus atlyginti tyčiniais veiksmais padarytą žalą
Kasatoriaus nuomone, arbitražo teismo sprendimu ieškovui iš atsakovo priteista permoka yra atsakovo tyčiniais veiksmais padarytos žalos atlyginimas, todėl jo įskaitymas pagal CK 6.134 straipsnio 2 dalį negalimas.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami šį ieškovo reikalavimą, nustatinėjo, ar arbitražo teismo sprendime ieškovui priteista suma buvo traktuojama kaip suma, skirta ieškovo patirtai žalai atlyginti, taip pat, ar ši žala kilo dėl tyčinių veiksmų. Teismai nustatė, kad ieškovo keliamas klausimas yra išspręstas res judicata galią turinčiais arbitražo teismo sprendimais ir 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi dėl ieškovo prašymo išaiškinti sprendimą, kurioje pažymėta, kad sprendimo turinys, įskaitant ir sąvoką „permoka“ turi būti suprantamas taip, kaip surašytas, jame nėra jokių dviprasmybių ar neapibrėžimų. Pažymėtina, kad pagal Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisyklių (jomis vadovavosi arbitražo teismas) 35 straipsnio 1 dalį, būtent arbitražo teismas turi teisę pateikti sprendimo išaiškinimą. Dėl to teismai, spręsdami ieškovui priteistos permokos kvalifikavimą, pagrįstai rėmėsi arbitražo teismo sprendimais. Teismai nustatė, kad 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendime sąvoka „žala“ nebuvo vartojama, civilinės atsakomybės sąlygos nebuvo nustatinėjamos, be to, jame pažymėta, kad ieškovas AB „Orlen Lietuva“ nepakankamai pagrindė šio instituto taikymą bylos kontekste ir pati prisidėjo prie jos naudai priteistos permokos susidarymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiomis byloje nustatytoms aplinkybėms teismai pagrįstai sprendė, jog nėra pakankamo pagrindo arbitražo teisme ieškovui priteistą sumą laikyti jo patirta žala, juolab, kad nenustatyta, jog priteista permoka būtų atsiradusi dėl tyčinių atsakovo veiksmų.
Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kasacinio skundo argumentams iš dalies pasitvirtinus, yra pagrindas atitinkamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis pakeisti – tenkinti ieškovo AB „Orlen Lietuva“ reikalavimų dalį dėl atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2010 m. vasario 9 d. atlikto 4 304 928,93 Lt delspinigių įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir bylinėjimosi išlaidų perskirstymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo tenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 1, 2, 5 dalys). Šalys prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pridėjo jas pagrindžiančius dokumentus.
Kadangi tenkintų ieškovo reikalavimų dalis sudaro 5,5 proc. visų jo pareikštų reikalavimų, tai atitinkama proporcija paskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Pirmosios instancijos teisme ieškovas sumokėjo 39 960 Lt, apeliacinės instancijos teisme – 42 540 Lt, o kasaciniame teisme – 32 378 Lt žyminio mokesčio, iš viso – 114 878 Lt, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 6318 Lt sumokėto žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo.
Pirmosios instancijos teisme iš ieškovo atsakovui priteista 5000 Lt, apeliacinės instancijos teisme – 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas už advokato pagalbą kasaciniame teisme sumokėjo 18 099,03 Lt, o atsakovas – 10 749,34 Lt. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.12–8.14 punktais, sprendžia, kad atsižvelgiant į tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis, ieškovui priteistina 200 Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo, o atsakovui – 2000 Lt. Proporcingai pagal tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis perskirsčius pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose priteistas bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovo atsakovui priteistina 8615 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai atlyginimo, o iš atsakovo ieškovui – 485 Lt. Pridėjus pirmiau nurodytą 6318 Lt išlaidų žyminiam mokesčiui sumokėti atlyginimą, ieškovui iš atsakovo iš viso priteistina 6803 Lt bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius abiem šalims priteistinas bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovo atsakovui priteistina 1812 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 31,91 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis iš ieškovo priteistina 30,16 Lt šių išlaidų, o iš atsakovo jam tenkanti išlaidų dalis nepriteistina, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 nuostatą, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį taip:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties dalis, kuriomis netenkinta ieškovo AB „Orlen Lietuva“ reikalavimų dalis dėl atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2010 m. vasario 9 d. atlikto 4 304 928,93 Lt (keturi milijonai trys šimtai keturi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt aštuoni Lt 93 ct) delspinigių įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ab initio bei šią reikalavimų dalį tenkinti – atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2010 m. vasario 9 d. atliktą 4 304 928,93 Lt (keturi milijonai trys šimtai keturi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt aštuoni Lt 93 ct) delspinigių įskaitymą pripažinti negaliojančiu ab initio;
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ (į. k. 166451720) atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ (į. k. 110053842) priteista 5000 Lt bylinėjimosi išlaidų;
panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ (į. k. 166451720) atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ (į. k. 110053842) priteista 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų;
kitas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ (į. k. 166451720) atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ (į. k. 110053842) priteisti 1812 (vienas tūkstantis aštuoni šimtai dvylika) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ (į. k. 166451720) 30,16 Lt (trisdešimt litų 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Rimvydas Norkus
Antanas Simniškis
