Dėl teisės įsigyti turtą pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-463/2014

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01734-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6; 33

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. P. ir V. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. P. ir V. P. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl teisės įsigyti turtą pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių nuomininkų teisę privatizuoti savivaldybei priklausantį būstą lengvatine tvarka, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti jiems teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti atsakovės patikėjimo teise valdomą butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas). Jie nurodė, kad 2000 m. kovo 7 d. Klaipėdos miesto 2-ajame notarų biure sudaryta mainų sutartis, pagal kurią ieškovė V. P. (toliau – ieškovė) iškeitė jai nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), į J. L. priklausiusią teisę naudotis ginčo butu. Ieškovai ir atsakovė 2004 m. gruodžio 1 d. sudarė ginčo buto nuomos sutartį. Ieškovė 2011 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į atsakovę dėl nuomojamo buto privatizavimo pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, kad butų nuomininkams gali būti parduodamos savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos ir jų priklausiniai, taip pat pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, kurių nusidėvėjimo laipsnis daugiau nei 60 proc. ir jeigu šių namų, butų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) ekonomiškai nenaudingi bei nuomininkai išgyvenę butuose ne mažiau kaip trejus metus. Atsakovė 2011 m. spalio 28 d. raštu informavo ieškovus, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, ieškovų valdomų gyvenamųjų patalpų nusidėvėjimas – 47 proc., todėl atsakovė neturi teisės patenkinti ieškovų prašymo jas privatizuoti. Ieškovų teigimu, VĮ Registrų centro 2012 m. lapkričio 22 d. rašte nurodyta, kad ginčo buto nusidėvėjimas 2000 m. kovo 7 d. (mainų sutarties sudarymo metu) buvo 74 proc. Ieškovai savo lėšomis atliko kapitalinį remontą, todėl buto būklė pagerėjo. Ieškovų nuomone, atsakovė neturi teisės atsisakyti parduoti jiems lengvatinėmis sąlygomis ginčo buto, remdamasi formaliu jo nusidėvėjimo kriterijumi, kuris yra mažesnis dėl teisėtų ieškovų veiksmų, t. y. dėl kapitalinio buto remonto, kurį atlikti pareiga nustatyta nuomotojui – atsakovei, tačiau ji lėšų šio buto remontui neskyrė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, pasisakydamas dėl ginčo buto nusidėvėjimo, kaip vienos iš būsto privatizavimo lengvatine tvarka sąlygų (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktas), nustatė, kad mainų sutarties pasirašymo metu buto nusidėvėjimas nebuvo nustatytas. Tik 2000 m. birželio 10 d. ieškovai kreipėsi į UAB „Vitės valdos“ dėl akto faktinei buto būklei nustatyti parengimo. UAB „Vitės valdos“ parengtame akte nurodyti tik buto trūkumai, bet ne jo nusidėvėjimas. VĮ Registrų centro Klaipėdos filiale informacijos apie ginčo buto kadastro duomenis 2000 m. kovo 7 d. nėra, nes paskutinė techninė inventorizacija atlikta 1985 m. lapkričio 22 d. VĮ Registrų centro 2012 m. lapkričio 22 d. rašte nurodytas 74 proc. buto nusidėvėjimas apskaičiuotas vadovaujantis 1985 m. lapkričio 22 d. duomenimis, įvertinus praėjusį laiką, todėl, teismo nuomone, juo negalima remtis kaip pagrįstu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtinto Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo 13.2 punktu, parduodamų butų pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygas nusidėvėjimas turi būti patvirtintas nekilnojamojo turto kadastro duomenimis. Šio kadastro duomenimis, ginčo buto nusidėvėjimas 2002 m. lapkričio 12 d. buvo 41 proc. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovų teiginius, kad 2000 m. kovo 7 d. ginčo buto nusidėvėjimas buvo 74 proc.. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė pripažino, kad buto nusidėvėjimas sumažėjo dėl ieškovų atliktų remonto darbų, tačiau šie atlikti neteisėtai, todėl ieškovai neturi teisės išsipirkti ginčo buto.

Teismas pažymėjo, kad buto nusidėvėjimas vertinamas prašymo privatizuoti butą lengvatine tvarka pateikimo, o ne nuomos teisės atsiradimo metu. Ieškovų prašymo privatizuoti butą lengvatine tvarka pateikimo metu buto nusidėvėjimas buvo 47 proc., tai neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlyga, kad buto nusidėvėjimas turi būti 60 proc. Atsakydamas į ieškovų argumentus, kad mainų sutarties pagrindu įsigyto naudoti buto būklė buvo prasta, buvo reikalingas kapitalinis remontas, kurį turėjo atlikti atsakovė, bet jo neatliko, ieškovai pagerino buto būklę savo lėšomis, teismas pažymėjo, jog ieškovai, būdami nuomininkai, turėjo teisę kreiptis į nuomotoją – atsakovę, jog ji atliktų kapitalinį buto remontą, tačiau jie to nepadarė; savarankiškai, be atsakovės sutikimo, pažeisdami CK 6.605 straipsnio l dalies nuostatas, atliko kapitalinį buto remontą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-816-769/2012 dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Juo ieškovas A. P. įpareigotas per vienerių metų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, nurodytus savavališkos statybos 2011 m. vasario 8 d. akte, ir Statybos įstatyme nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą, o neįvykdęs šio reikalavimo per nustatytą terminą, savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – išardyti perstatytas ir pertvarkytas daugiabučio gyvenamojo namo dalis ir sutvarkyti statybvietę, adresu: (duomenys neskelbtini). Nurodytoje byloje teismas konstatavo, kad A. P., atlikdamas patalpų kapitalinį remontą be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, pažeidė Statybos įstatymo 12 straipsnio 3, 4 punktus, 23 straipsnio 4, 28 punktus. Šios aplinkybės, teismo nuomone, patvirtina, kad ginčo buto kapitalinio remonto darbai atlikti be buto savininko (atsakovės) sutikimo ir pažeidžiant Statybos įstatymo reikalavimus (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, teismas konstatavo, kad ieškovų norimas įsigyti butas neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytų reikalavimų, todėl ieškinį atmetė (CPK 178 straipsnis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 31 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ieškovų pateiktu VĮ Registrų centro 2012 m. lapkričio 22 d. raštu, kuriame nurodyta, jog 2000 m. kovo 7 d. ginčo buto nusidėvėjimas buvo 74 proc., teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą gali būti parduodami daugiau kaip 60 proc. nusidėvėję nuomojami savivaldybės butai, jeigu šių butų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei ekonomiškai nenaudingi arba tam savivaldybė neturi lėšų; tokius butus savivaldybė gali parduoti ne bet kokiems asmenims, o tik jų nuomininkams, jeigu šie yra išgyvenę juose ne mažiau kaip trejus metus. Teisėjų kolegija sutiko su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad buto nusidėvėjimas vertinamas prašymo privatizuoti butą lengvatine tvarka pateikimo metu, todėl buto nusidėvėjimo laipsnis, buvęs 2000 m. kovo 7 d., neturi teisinės reikšmės. Ieškovė 2011 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į atsakovę, prašydama suteikti jai teisę įsigyti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis. Tuo metu ginčo buto nusidėvėjimas buvo 47 proc. Tai reiškia, kad ieškovų kreipimosi dėl buto privatizavimo metu buto nusidėvėjimo laipsnis neatitiko nurodyto įstatyme (buvo mažesnis nei 60 proc.), todėl pirmosios instancijos teismas atsakovės atsisakymą parduoti butą pagrįstai pripažino teisėtu.

Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo buto nusidėvėjimo, nepagrįstai neatsižvelgė į prieš remonto darbų atlikimą buvusią jo būklę; pažymėjo, kad kai patalpų savininkė savivaldybė (valstybė) buto remontui neskiria lėšų, tai tokias patalpas suremontuoti (rekonstruoti) turėtų būti suteikiama galimybė jų nuomininkui, šiam įgijus patalpas nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-99/2007). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, asmenys, siekiantys nusipirkti butą lengvatinėmis sąlygomis, turi teisę nuomojamą butą remontuoti tik po to, kai tampa jų savininkais, arba turėdami teisėto turto savininko sutikimą (CK 6.605 straipsnio 1 dalis). Ieškovai nurodė, kad dėl prastos buto būklės 2000 m. birželio 10 d. kreipėsi į UAB „Vitės valdos“, kuri patvirtino, jog buto būklė prasta ir, ieškovų nuomone, taip suteikė ieškovams teisę ginčo butą remontuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, šie teiginiai nepagrįsti, nes, bylos duomenimis, UAB „Vitės valdos“ niekada nebuvo ginčo buto savininkė, juo buvo atsakovė, kuri neatliko jokių veiksmų, patvirtinančių jos sutikimą parduoti ginčo butą ieškovams ar pritarimą jų atliekamam kapitaliniam remontui (CPK 178 straipsnis). Dėl to ieškovų nurodytas avarinės buto būklės aktas nepatvirtina jų reikalavimų pagrįstumo; aplinkybė, kad buto nusidėvėjimo laipsnis sumažėjo dėl ieškovų savavališkai atliktų remonto darbų, nesudaro pagrindo spręsti, jog turi būti vadovaujamasi prieš šių darbų atlikimą nustatytu buto nusidėvėjimo laipsniu.

II. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai, formaliai taikydami Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas – buto fizinio nusidėvėjimo kriterijų – ir neatsižvelgdami į tokio sprendimo padarinius visų reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste, iš esmės neišsprendė šalių ginčo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-816/769/202, konstatuota, kad kasatoriai ginčo buto kapitalinį remontą atliko neteisėtai, todėl jie įpareigoti pašalinti neteisėtos statybos padarinius arba juos įteisinti. Šioje byloje neteisėtai atlikti buto pagerinimai įvertinti kaip pagrindas atsakovei atsisakyti perleisti kasatoriams ginčo butą lengvatine tvarka. Jeigu kasatoriai grąžintų butą į pradinę padėtį, tai reikštų, kad jo būklė pablogėtų ir nusidėvėjimo procentas padidėtų, t. y. įvykdžius kitoje byloje priimtą teismo sprendimą ir pašalinus buto pagerinimus nebeliktų pagrindo atsakovei atsisakyti parduoti kasatoriams butą lengvatine tvarka. Taigi, kasatorių teigimu, bet kuriuo atveju jų tikslas privatizuoti ginčo butą gali būti pasiektas, tačiau, palikus galioti ginčijamus teismų sprendimus, tam reikės daugiau jų lėšų ir laiko. Be to, tokiu atveju kasatoriai nebūtų suinteresuoti įteisinti atliktų statybos darbų, nes taip prarastų galimybę įsigyti butą lengvatine tvarka. Ieškovai, pašalinę neteisėtos statybos padarinius, vėl turėtų kreiptis į atsakovę dėl buto įsigijimo lengvatine tvarka, o, jį įsigiję, iš naujo atlikti kapitalinį remontą. Kasatorių nuomone, tokia situacija sudaro pagrindą daryti išvadą, kad skundžiamais teismų procesiniais sprendimais neužtikrinamas teisingumas ir neatkuriama teisinė taika.

2. Kasatorių įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad kasatoriai nesikreipė į ginčo buto nuomotoją dėl avarinės buto būklės, netinkamai aiškino CK 6.605 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismai sprendė, kad kasatoriai, manydami, jog nuomojamo buto būklė bloga, turėjo kreiptis į nuomotoją – atsakovę, ir gauti jos sutikimą kapitaliniam remontui atlikti. Kasatoriai pažymi, kad jie įgijo teisę naudotis ginčo butu, perėmę J. L. teises ir pareigas pagal jo ir UAB „Vitės valdos“ 1996 m. gruodžio 2 d. sudarytą nuomos sutartį. Atsakovei priklauso 98,38 proc. nurodytos įmonės akcijų. Tai, kasatorių nuomone, sudaro pagrindą išvadai, kad iki 2004 m., kai atsakovė su kasatoriais sudarė nuomos sutartį, šie neturėjo teisinio pagrindo dėl blogos buto būklės ir kapitalinio remonto kreiptis į atsakovę, nes nuomos teisiniai santykiai tęsėsi su UAB „Vitės valdos“. Byloje pateiktas nurodytos bendrovės 2000 m. birželio 10 d. surašytas aktas, kuriame nurodyta tuometė ginčo buto būklė (grindys išpuvę, nedažytos, tarp lentų – dideli plyšiai, langai išdužę, be rėmų, krosnis, vandentiekis išardyti, nėra šildymo sistemos, elektros laidai nutrūkę, stogas kiauras ir t. t.) ir kurio bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino. Kasatorių nuomone, šis įrodymas patvirtina, kad jie tinkamai kreipėsi į ginčo buto nuomotoją dėl kapitalinio remonto darbų ginčo bute atlikimo.

3. Anot kasatorių, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, kuriuose įtvirtinta Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenų teisėtumo bei teisingumo prezumpcija, ir nepagrįstai VĮ Registrų centro pateiktus oficialius duomenis apie ginčo buto nusidėvėjimo lygį ginčo laikotarpiu vertino kaip preliminarius ir neatitinkančius teisės aktų reikalavimų nusidėvėjimo lygiui pagrįsti. Kasatoriai pateikė įrodymų, kad, 2000 m. kovo 7 d. duomenimis, ginčo buto nusidėvėjimas buvo 74 proc., tačiau bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į tai, jog šie duomenys pateikti pagal 1985 m. lapkričio 22 d. techninės inventorizacijos duomenis, nurodydami, kad jie preliminarūs ir neįrašyti Nekilnojamojo turto kadastre, jais nesirėmė. Kasatoriai pažymi, kad Nekilnojamojo turto kadastras nėra atskiras registras, o tik Nekilnojamojo turto registro sudėtinė dalis, kurioje (šiuo metu skaitmenine forma) kaupiami tam tikri duomenys apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus daiktus. Iki Nekilnojamojo turto registro ir kadastro įsteigimo nekilnojamųjų daiktų kadastriniai duomenys buvo renkami Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure. Priėmus Nekilnojamojo turto registro įstatymą, kartu buvo priimtas ir jo įgyvendinimo įstatymas, kurio 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Taigi visi ankstesniuose registruose sukaupti duomenys buvo perkelti į Nekilnojamojo turto registrą. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 40 straipsnio 1 dalį (2000 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytiems duomenims prilyginami tie nekilnojamojo turto objektų duomenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Šis įstatymas įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d., todėl visi nuo 1998 m. spalio 1 d. perkelti duomenys iš Valstybinio žemės kadastro duomenų registro ir Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro buvo prilyginti į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytiems duomenims. Be to, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto objektų duomenys, įrašyti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre bei Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje saugomose statinių techninės inventorizacijos bylose, lieka galioti iki jų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir į jį perrašomi Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka ir per šiuose nuostatuose nurodytus terminus. Kasatorių teigimu, atsižvelgiant į tai, jog Nekilnojamojo turto registro (kartu ir kadastro) tvarkytojas VĮ Registrų centras 2012 m. lapkričio 22 d. rašte nurodė, kad jam žinoma apie tai, jog ginčo buto techninė inventorizacija atlikta 1985 m. lapkričio 22 d. ir, remdamasis jos duomenimis, nustatė buto nusidėvėjimą 2000 m. kovo 7 d., darytina išvada, kad ginčo buto techninės inventorizacijos byla bei jos duomenys buvo tinkamai perkelti į Nekilnojamojo turto registrą bei kadastrą. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto kadastre (registre) įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to, kasatorių įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti vadovautis 1985 m. lapkričio 22 d. nustatytais ir tinkamai į Nekilnojamojo turto registrą ir kadastrą perkeltais duomenimis, kurių pagrindu VĮ Registrų centras apskaičiavo buto nusidėvėjimą 2000 m. kovo 7 d. Be to, neaišku, kodėl bylą nagrinėję teismai, nepripažindami, kad nusidėvėjimas gali būti apskaičiuojamas pagal paskutinius kadastre esančius duomenis, vadovavosi VĮ Registrų centro duomenimis, pateiktais 2011 m. spalio 18 d. pagal 2002 m. lapkričio 12 d. kadastrinių matavimų duomenis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės privatizuoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, kurias turto patikėjimo teise valdo Klaipėdos miesto savivaldybė. Ieškinys pareikštas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, gali būti parduodamos savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos ir jų priklausiniai, taip pat pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys: per 60 proc. fiziškai nusidėvėję nuomojami vienbučiai gyvenamieji namai, jų dalys, taip pat butai, jeigu šių namų, butų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi, – jų nuomininkams, jeigu šie nuomininkai yra išgyvenę juose ne mažiau kaip trejus metus. Aptariamoje teisės normoje nustatytos sąlygos, kuriomis savivaldybė turi teisę parduoti savo gyvenamąsias patalpas, tokios sąlygos susijusios su pardavimo lengvatinėmis sąlygomis tikslingumo vertinimu: butai gali būti parduodami ne tik esant sąlygai, kai jie yra per 60 proc. fiziškai nusidėvėję, bet ir kai jų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei yra ekonomiškai nenaudingi. Taigi savivaldybei, kaip turto valdytojai patikėjimo teise, įstatymu suteikta teisė spręsti, naudinga ar nenaudinga remontuoti fiziškai nusidėvėjusį nuomojamą būstą, ir tik nusprendus dėl remonto netikslingumo ne mažiau kaip trejus metus tame būste išgyvenęs nuomininkas įgyja teisę įsigyti nuomojamas patalpas.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad kiekvienu atveju, atitinkančiu nurodytoje teisės normoje nustatytas sąlygas, savivaldybės (valstybės) institucija, nuomojanti nuosavybės teise priklausančias patalpas, turi teisę, bet ne pareigą, leisti išpirkti šį turtą nuomininkui, tačiau visais atvejais atsisakymas pradėti pardavimo procedūrą to pageidaujančiam nuomininkui turi būti motyvuotas ir pagrįstas, nuomotojas negali formaliai atsisakyti sudaryti gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo sutartį ir taip paneigti asmens teisę įsigyti nuosavybėn nuomojamą būstą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. A. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NS8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-95/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-95/2006">3K-3-95/2006</a>).). Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtinto Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 13.2 punkte nustatyta, kad parduodamų vienbučių gyvenamųjų namų, jų dalių (priklausinių), taip pat butų pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygas nusidėvėjimas turi būti patvirtintas Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis; kadastro duomenis užsako ir už juos sumoka pardavėjas. Nurodytų bendrųjų reikalavimų pagrindu teisėjų kolegija vertina byloje priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties bei kasacinio skundo argumentų teisinį pagrįstumą.

Kasatoriai, nesutikdami su skundžiamais teismų sprendimu ir nutartimi, nurodo, kad teismai, formaliai taikydami buto fizinio nusidėvėjimo kriterijų ir neatsižvelgdami į tokio sprendimo padarinius visų reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste, iš esmės neišsprendė šalių ginčo, kuriuo siekiama privatizuoti ginčo patalpas lengvatinėmis sąlygomis. Su šiuo kasacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pagal jas kvalifikavo ginčo santykius. Kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis aplinkybėmis ir sprendžia teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad kasatoriai ginčo patalpose apsigyveno 2000 m. kovo 7 d. mainų sutarties pagrindu. 2004 m. gruodžio 1 d. kasatorė V. P. ir atsakovės atstovas sudarė ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Gyvendami ginčo bute nuomininkai (kasatoriai), neturėdami galiojančio statybą leidžiančio dokumento, atliko patalpų kapitalinio remonto darbus, taip pažeisdami Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų, 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 23 straipsnio 4 ir 28 dalių reikalavimus. Šie pažeidimai užfiksuoti 2011 m. vasario 8 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-110208-00006. Akto pagrindu dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pareiškė ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-816-769/2012, kurioje Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą (kasatorių) per vienerių metų laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. įstatymų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą, o neįvykdžius šio reikalavimo – savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad kasatoriai prašymą dėl ginčo buto išsipirkimo lengvatinėmis sąlygomis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai pateikė tik 2011 m. rugsėjo 16 d., t. y. kai jau buvo surašytas savavališkos statybos aktas (praėjus septyniems mėnesiams po šio akto surašymo). Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, gavusi kasatorių prašymą privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis, vadovaudamasi Aprašo 13.2 punktu, kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą, prašydama nustatyti ginčo buto nusidėvėjimo laipsnį (procentą). VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas nurodė, kad 2011 m. spalio 18 d. buvo ginčo buto 47 proc. nusidėvėjimas, apskaičiuotas pagal 2002 m. lapkričio 12 d. kadastrinių matavimų duomenis. Remdamasi šiais kadastro duomenimis, kurie gauti teisės aktų nustatyta tvarka, savivaldybė motyvuotu atsakymu informavo kasatorę V. P., kad neturi teisinio pagrindo jai parduoti ginčo patalpas, nes jų nusidėvėjimas yra mažesnis negu įstatymo nustatyta 60 proc. riba.

Nurodytomis bylos aplinkybėmis kasatorių prašymas leisti nuosavybės teise įsigyti ginčo patalpas lengvatinėmis sąlygomis gali būti aiškinamas kaip atitinkama gynybos priemonė prieš jiems pareikštą reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Šią savo teisę teikti prašymą įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis kasatoriai turėjo galimybę įgyvendinti anksčiau, tačiau sąmoningai ar dėl rūpestingumo stokos tinkamai ir laiku ja nepasinaudojo. CK 1.137 straipsnyje reglamentuojamas civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Šioje normoje įtvirtinta pagrindinė privatinės teisės nuostata – asmenų galimybė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis. Naudojimasis teisėmis reiškia asmens elgesį, atitinkantį turimų teisių turinį, reiškiantį tam tikrų veiksmų atlikimą arba susilaikymą nuo jų. Savo nuožiūra laisvas naudojimasis teisėmis reiškia naudojimąsi įvertinant galimus savo elgesio variantus, neperžengiant turimų civilinių teisių ribų, t. y. asmuo turi teisę nuspręsti, ar ginti savo pažeistą teisę, gali pasirinkti teisių gynimo būdą, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų. Gindamas savo teises teismine tvarka asmuo privalo laikytis kreipimąsi į teismą ir teismo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.

Pažymėtina ir tai, kad su ieškiniu į teismą dėl teisės pirkti ginčo butą lengvatine tvarka kasatoriai kreipėsi 2013 m. vasario 15 d., t. y. praėjus daugiau kaip vieneriems metams po teismo sprendimo, įpareigojančio kasatorius pašalinti savavališkos statybos padarinius, priėmimo. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad ginčijamus sprendimus teismai priėmė neatsižvelgę į šių sprendimų padarinius visų reikšmingų bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo argumentu, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.605 straipsnio 1 dalį. Šioje normoje nustatyta, kad valstybės, savivaldybių, juridinių asmenų gyvenamųjų patalpų nuomininkas gali pertvarkyti ir perplanuoti gyvenamąją patalpą ir pagalbines patalpas tik raštu leidus nuomotojui. Byloje nustatyta, kad ginčo patalpų nuomotoja nuo 2004 m. pabaigos yra atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė, su kuria kasatorė sudarė nuomos sutartį. Pirmiau nurodyta, kad savavališkos statybos aktas buvo surašytas 2011 m. vasario 8 d. Akivaizdu, kad kasatoriai daugiau kaip šešerius metus turėjo galimybę, teisę ir pareigą kreiptis į atsakovę, prašydami suteikti leidimą atlikti kapitalinį remontą, taip pat kitais su tuo susijusiais klausimais, tačiau šios teisės neįgyvendino.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasacinį skundą nėra teisinio pagrindo, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisiškai pagrįsta, jos teisėtumas nenuginčytas, dėl to ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Kasaciniame teisme patirta 7,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. spalio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 litų. Kadangi nagrinėjamoje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dydis nesiekia nurodytos minimalios sumos, tai jų atlyginimas nepriteistinas iš kasatorių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gediminas Sagatys

Vincas Verseckas