Dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Administracinė byla Nr. eA-1087-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08479-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal V. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 23S153370, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 23S157011, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2026 m. kovo 19 d. (toliau – ir Sprendimas 2) (toliau kartu – ir Sprendimai); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad

3. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas 2 jam nebuvo pateiktas, jis tik

4. Pareiškėjas dėl Išvados nurodė, kad jis ir anksčiau atvykdavo į Lietuvą, dirbo Įmonėje, aplinkybės apie pareiškėją buvo žinomos valstybinėms institucijoms, todėl neaišku ar VSD nustatė naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurios ankščiau nebuvo žinomos, ar jos atsirado naujai. Iš Išvados matyti, kad grėsmė valstybės saugumui kildinama iš fakto, jog pareiškėjas dirbo Įmonėje, kuri vykdė saugos tarnybos funkcijas ir buvo pavaldi įmonei „Lukom-A“, kuri teikė apsaugos paslaugas „Lukoil“ ir yra įtraukta į sankcionuotų Rusijos įmonių sąrašą, kurias taiko JAV, Kanada ir Ukraina. Kiek su sankcionuotos „Lukoil“ veikla yra / buvo susijusi Įmonės veikla, Išvadoje nenurodoma. Įmonė buvo likviduota ir išregistruota iš registro 2011 m., 2018 m. pareiškėjas išėjo į senatvės pensiją, paskutinysis kelionės dokumentas – leidimas laikinai gyventi (toliau – ir LLG) Nr. 760037362 lankytis Lietuvoje pareiškėjui išduotas 2021 m. birželio 3 d., Sprendimuose išdėstytos aplinkybės buvo žinomos ankščiau ir jos netrukdė leisti pareiškėjui atvykti ir lankytis Lietuvoje. VSD nenurodė aplinkybių, kurios nebuvo žinomos anksčiau ir lėmė Išvados priėmimą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės. Pareiškėjas nebuvo privačios Įmonės savininkas, vadovas ar atsakingas asmuo, kuris tiesiogiai veiktų su represijos struktūromis, neaišku, kiek grėsmės Lietuvos valstybės saugumui atsirado pareiškėjui išėjus į senatvės pensiją. VSD teisingai nepriskyrė pareiškėjo prie valstybės tarnautojų, tačiau tai padarė atsakovas, kuris nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas buvo valstybės tarnautojas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2021 m. birželio 3 d. išduotame LLG Nr. 760037362 yra nurodytas jo išdavimo pagrindas pagal Įstatymą kaip šeimos nariui. Tai paneigia atsakovo išvadą, kad Migracijos departamentas nenustatė, jog pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Atsakovas šališkas asmenims dėl jų tautinės priklausomybės, nes pareiškėjo motiną ir brolį vadina asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, nors jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas, gyvendamas nuo 2011 m. Lietuvoje, nesistengia integruotis į Lietuvos visuomenę, yra nepagrįstas, nes 2017 m. jis išlaikė lietuvių kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminus bei gavo pažymėjimus, kas patvirtina, kad jis yra lojalus Lietuvai, nes ruošėsi kreiptis dėl Lietuvos pilietybės suteikimo.

6. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas kaip atskirą motyvą nurodė pareiškėjo mažai išbūtą laiką Lietuvoje: jog nuo 2020 m. iki 2023 m. rugsėjo 14 d. iš 1 352 dienų jis išbuvo tik 76 dienas. Šis faktas savaime nieko nereiškia, nes kelionės dokumentas išduodamas keliauti ir nėra sąlygos būtinai išbūti nustatytą laikotarpį dokumentą išdavusioje valstybėje. Pokalbyje su atsakovo atstovais jis nurodė, kad dėl prasidėjusios COVID-19 pandemijos visos kelionės tapo faktiškai neįmanomos, ir tik po judėjimo apribojimų atšaukimo jis atvyko į Lietuvą. Būdamas (duomenys neskelbtini) amžiaus ir turėdamas sunkių ligų, kurias patvirtina pateikti medicininiai dokumentai, pareiškėjas susirašinėjime su atsakovu paaiškino visas savo gyvenimo ir važinėjimo į Lietuvą aplinkybes.

7. Pareiškėjas nurodė, kad LLG jam buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu, kadangi jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, o prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė Įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui. Todėl teisiniu požiūriu jo statusas kaip asmens, turinčio teisę įgyti pilietybę natūralizacijos būdu, nepasikeitė. Civilinėje įmonėje iki 2018 m. dirbęs asmuo, kuris yra pensijoje, negali kelti grėsmių valstybės saugumui. Nors VSD nurodo, jog pareiškėjas „turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis“, tačiau šie faktai nepagrįsti teiginiais, kadangi jis dirbo asmens ir turto saugos srityje, kurios veikla nėra priskirtina prie specialiųjų tarnybų veiklos. Būdamas pensininku pareiškėjas prarado visus ryšius su darboviete ir jos darbuotojais, todėl negali būti laikomas jokių paslapčių turėtoju. Ginčijamais Sprendimais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos pareiškėjo teisės į žmogaus orumą ir asmens neliečiamybę, o taip pat Lietuvos Respublikos piliečių – pareiškėjo motinos ir brolio – konstitucinės teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 21 ir 29 straipsniuose. Pareiškėjo įsitikinimu, jis visiškai atitinka Įstatymo 26 straipsnio ir 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, niekuomet nebuvo teistas, baustas ar pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymus, yra išlaikęs lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminus. Nesant pagrindo nustatyti asmens grėsmes (funkcines ar asmenines) valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, nėra pagrindo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą šeimos sujungimo pagrindu.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgus į tai, jog, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagrįstai priėmė ginčijamus Sprendimus.

10. Atsakovas nesutiko, kad ginčijamuose Sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus, pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai. Sprendimo 1 dalyje, kurioje išdėstytos faktinės aplinkybės, yra padaryta rašymo apsirikimo klaida, tačiau kitoje Sprendimo 1 dalyje nurodyta teisinga informacija apie pareiškėjo šeiminius ryšius ir nustatytos aplinkybės tinkamai įvertintos.

11. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, buvo vadovautasi atsakovo nustatytais duomenimis ir VSD Išvada, kurie leidžia daryti išvadą, jog jo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Sprendimu 2 nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas. Pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvą, nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Teiginys dėl pareiškėjo ir jo motinos bei brolio konstitucinių teisių pažeidimo yra deklaratyvus.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. VSD nuomone, skundžiami Sprendimai priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Pareiškėjas, pildydamas Klausimyną, pažymėjo, jog pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o tikslindamas Klausimyne pateiktą informaciją, žodinės apklausos metu nurodė abstrakčias frazes, teiginius, kurie atitinka Rusijos valdančiojo režimo propagandines nuostatas. Klausimyne nurodyta ir apklausos metu išsakyta pareiškėjo pozicija sudaro pagrindą paneigti atsakymą dėl nepritarimo. VSD vertinimu, leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjas 1996–2018 m. dirbo „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra ribotos atsakomybės bendrovė, pavaldi „Lukom-A“, kuris yra ilgametis Rusijos koncerno „Lukoil“ partneris, teikiantis koncernui priklausančios infrastruktūros apsaugos paslaugas. „Lukom-A“ apsaugos veiklą vykdo pagal Rusijos nacionalinės gvardijos (Rosgvardija) išduotą licenciją. Įmonėje dirba ir buvę Rusijos žvalgybos tarnybų bei jėgos struktūrų darbuotojai. „Lukoil“ taikomos JAV, Kanados ir Ukrainos sankcijos. VSD vertinimu, pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Dėl Rusijai pritaikytų sankcijų Lietuvos–Rusijos valstybinę sieną kertant mažiau žmonių, Rusijos žvalgyba intensyviau verbuos tuos asmenis, kurie neturi gerų žvalgybinių galimybių. Iš atsakovo pateiktos medžiagos matyti, jog pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvos Respublikoje (2020 m. – 2023 m. rugsėjo 14 d. laikotarpiu pareiškėjas iš 1 352 dienų Lietuvos Respublikoje buvo tik 76 dienas), Lietuvos Respublikoje gyvena (yra deklaravusi gyvenamąją vietą) tik jo motina, nekilnojamojo turto jis Lietuvoje neturi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo asmeninis interesas gauti leidimą, suteikiantį teisę jam reziduoti Lietuvos Respublikoje (atitinkamai, ir Europos Sąjungoje), negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Aplinkybė, kad pareiškėjui leidimai gyventi Lietuvoje buvo išduodami anksčiau, nereiškia, kad jis turėjo (turi) ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais automatiškai.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo V. Z. skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Rusijos pilietis, nuo 2011 m. liepos 13 d. Lietuvoje gyvenęs turėdamas leidimus laikinai gyventi, paskutinis leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. birželio 3 d. Pareiškėjas 2023 m. kovo 2 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jo tėvai, kurie yra Lietuvos piliečiai. Pareiškėjas, 2023 m. kovo 23 d., atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Taip arba Ne), pažymėjo, jog pritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje. Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 1996–2018 m. dirbo „(duomenys neskelbtini)“. Siekdamas išsiaiškinti, dėl ko pareiškėjas pritaria Rusijos karinei agresijai Ukrainoje, atsakovas 2023 m. gegužės 11 d. per MIGRIS komunikaciją pareiškėjui išsiuntė pranešimą, prašydamas pateikti išsamų paaiškinimą, kuriame jis išdėstytų savo atsakymo motyvus. Į šią užklausą pareiškėjas pateikė atsakymą, kad Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje nepritaria. Atsakovas 2023 m. gegužės 19 d. per MIGRIS komunikaciją pareiškėjui išsiuntė pranešimą apie tai, kad 2023 m. gegužės 23 d. 13:00 val. jis turi atvykti į Migracijos departamentą apklausai. 2023 m. gegužės 23 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad nepritaria jokiems kariniams veiksmams, jam gaila, jog karo metu žūva jauni žmonės. Teigė, kad politika nesidomi ir apie ją su draugais stengiasi nediskutuoti, nes tai „purvini reikalai“. Pareiškėjo paklausus, kodėl pildydamas Klausimyną pažymėjo, kad pritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, atsakė: „reiškia, suklydau“. Pareiškėjas teigė, kad nedalyvauja rinkimuose Rusijoje, o Krymas priklauso Ukrainai.

16. VSD 2023 m. rugpjūčio 11 d. pateikė išvadą Nr. 18-8764, kurioje nurodyta, jog V. Z. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, užsienietis, teigiamai atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą, taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Migracijos departamentas, įvertinęs visas aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. rugsėjo 14 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2023 m. rugsėjo 20 d. priėmė Sprendimą 2, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2026 m. kovo 19 d., įvertinus tas pačias priežastis, lėmusias atsakovo Sprendimą 1 atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas su Sprendimais nesutinka ir prašo teismo juos panaikinti.

17. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo nuostatas bei teismų praktiką, bei, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl Klausimyne pateiktų atsakymų, pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą 1, padarė išvadą, jog apklausos metu pareiškėjo pateikti paaiškinimai nepaneigia Klausimyno 10 klausimo atsakymo, t. y. nors užsienietis, aiškindamas, dėl ko Klausimyne pažymėjo, kad pritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, teigė, kad suklydo, tačiau aiškios pozicijos neišsakė, kalbėjo bendrais, deklaratyviais teiginiais. Atsakovas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas apklausos metu nepateikė vienareikšmės nuomonės, atsižvelgus į jo ilgametę darbinę patirtį Įmonėje, kuri kelia kontržvalgybinių rizikų, laikytina, kad pareiškėjas nepakeitė Klausimyno atsakymo. Migracijos departamentas darė išvadą, kad V. Z. sąmoninga pozicija, pasireiškianti pritarimu Rusijos Federacijos vykdomiems karo veiksmams Ukrainoje, akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Sprendime 1 konstatuota, kad, be kita ko, pareiškėjo apklausa vyko rusų kalba, nors Lietuvos Respublikoje jis gyvena nuo 2011 m., tačiau iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o tai rodo, jog jis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę. Be to, pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jo mama, tačiau iki pat 2018 m. jis dirbo Įmonėje Rusijoje. Atsakovas įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ir nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena (yra deklaravusi gyvenamąją vietą) jo motina. Remiantis Lietuvos Respublikos išorės sienų kirtimų duomenimis, užsienietis didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvos Respublikoje, pavyzdžiui, nuo 2020 m. iki 2023 m. rugsėjo 14 d. jis iš 1 352 dienų Lietuvos Respublikoje buvo tik 76 dienas. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena, o atvyksta tik retkarčiais ir gana trumpam laikui, laikė, kad jis nėra nutraukęs ryšių su Rusija ir jo pagrindinis interesų centras nėra Lietuva.

18. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas taip pat vadovavosi ir VSD Išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD prašė neišduoti / panaikinti pareiškėjo leidimą gyventi Lietuvoje bei įrašyti jį į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui. VSD vertinimu, pareiškėjas, pildydamas Klausimyną, nurodė, kad pritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, todėl taip jis išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Be to, toks asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. VSD vertinimu, leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, įskaitant ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. VSD teigimu, Klausimyne nurodoma, kad 1996–2018 m. pareiškėjas dirbo „(duomenys neskelbtini)“, o ši Įmonė yra ribotos atsakomybės bendrovė, pavaldi „Lukom-A“, kuri yra ilgametis Rusijos koncerno „Lukoil“ partneris, teikiantis koncernui priklausančios infrastruktūros apsaugos paslaugas. „Lukom-A“ apsaugos veiklą vykdo pagal Rusijos nacionalinės gvardijos (Rosgvardijos) išduotą licenciją. Įmonėje dirba ir buvę Rusijos žvalgybos tarnybų bei jėgos struktūrų darbuotojai. „Lukoil“ dėl strateginės reikšmės Rusijoje ir materialinės paramos Rusijos invazijai taikomos JAV, Kanados ir Ukrainos sankcijos. Todėl VSD vertino, kad pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, VSD manymu, tikėtina, kad pareiškėjas turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

19. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD Išvadą apie tai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Šiuo atveju Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

20. Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą 1, be to, pareiškėjas ir Klausimyne išreiškė savo poziciją Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje atžvilgiu. Teismas sprendė, kad pareiškėjas aiškiai suprato Klausimyno 10 klausimo „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje“ turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio Klausimyną kontekstą ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „Taip“, nors teigia, kad suklydo. Vis dėlto, atsakovas pakartotinai užklausė pareiškėjo dėl jo pozicijos pagrindimo, tačiau pareiškėjas tik nurodė, jog nepritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, pridurdamas, kad tokį atsakymą pasirinko ir pildydamas Klausimyną. Kadangi atsakovui nebuvo iki galo aiški pareiškėjo pozicija, buvo sudaryta galimybė jam žodinės apklausos metu aiškiai išreikšti savo nuomonę, tačiau pareiškėjas, akivaizdžiai žinodamas susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydamas į pastarąjį klausimą žodinės apklausos metu tik abstrakčiai išdėstė savo asmeninę poziciją, nurodydamas, jog jam apskritai gaila žūstančių jaunų žmonių, jis nesidomi politika, vengia apie tai diskutuoti ir pan. Nepaisant to, jog pareiškėjas yra privatus asmuo, kuris išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Nors ir nėra tikslios sąvokos „palaikymas, demonstruojamas Rusijos vyriausybės veiksmams ir politikai“, apibrėžties, tačiau ji gali būti suprantama kaip apimanti ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis. Teismas sutiko su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į Klausimyno 10 klausimą, vertinimu. Pareiškėjo sąmoninga pozicija neišsakant konkrečios nuomonės dėl Rusijos karinės agresijos sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pats Klausimyne nurodė, jog dirbo Įmonėje iki 2018 m., nors teigia, kad ji jau 2011 m. buvo likviduota. Vis dėlto, nepaisant to, jog pareiškėjas jau kelerius metus nebedirba Įmonėje, jo keliama grėsmė valstybės saugumui Migracijos departamento buvo vertinama sprendžiant atsižvelgus į visas faktines aplinkybes, be kita ko, ir pasikeitusį geopolitinį kontekstą. Nėra pagrindo abejoti, jog pareiškėjo darbas Rusijoje Įmonėje šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste gali aktualizuotis, Rusijos žvalgybos bei saugumo institucijoms potencialiai siekiant verbuoti tokiose įmonėse dirbusius asmenis, kadangi Įmonė yra (buvo) pavaldi „Lukom-A“, kuri yra ilgametis Rusijos koncerno „Lukoil“ partneris, teikiantis koncernui priklausančios infrastruktūros apsaugos paslaugas, o Lukom-A“ apsaugos veiklą vykdo pagal Rusijos nacionalinės gvardijos (Rosgvardija) išduotą licenciją. Šios aplinkybės neabejotinai suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Tai reiškia, jog atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą.

22. Teismo vertinimu, išvados, kad pareiškėjo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, nekeičia ir tai, kad jis, atsakydamas į Klausimyno 11 klausimą, nurodė, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Ukrainai. Pastarasis atsakymas tik patvirtina selektyvų pareiškėjo požiūrį į Ukrainos atžvilgiu Rusijos vykdomą agresiją ir atskirus šios agresijos epizodus, kurie pripažinti akivaizdžiai neteisėtais ir keliančiais grėsmę Lietuvos valstybingumui.

23. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo siekį gyventi Lietuvoje, nustatė, jog, visų pirma, pareiškėjo apklausa vyko rusų kalba, nors jis Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2011 m., tačiau iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o atsakovas tai vertino kaip nepakankamą pareiškėjo integravimąsi į Lietuvos visuomenę. Nustatyta, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo motina, savo gyvenamąją vietą pats pareiškėjas taip pat deklaruoja Lietuvoje. Pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvos Respublikoje, pvz., nuo 2020 m. iki 2023 m. rugsėjo 15 d. jis iš 1 352 dienų Lietuvos Respublikoje buvo tik 76 dienas. 2023 m. rugsėjo 15 d. duomenimis, informacijos apie pareiškėjo darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje nėra. Atsakovas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo šeiminiais ryšiais, faktą, kad pareiškėjo artimieji gyvena Lietuvoje, tačiau pareiškėjas jau po ribojimų dėl karantino panaikinimo tiek 2022 m., tiek 2023 m. Lietuvoje lankėsi itin retai, kas leidžia manyti, jog pareiškėjas neturi tvirtų ryšių, siejančių jį su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas neįrodė, jog jam Rusijoje kyla grėsmė ar pavojus, dėl kurių jis negalėtų gyventi savo kilmės šalyje. Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui. Teismas sprendė, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o jo interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jo šeimos nariai.

24. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjui leidimai gyventi anksčiau buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam, nustačius jo galimai keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nebus atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Šios aplinkybės savaime nėra laikytinos labiau reikšmingomis nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl jos nėra pakankamos konstatuoti ir Sprendimo 1 ne proporcingumą.

25. Teismas, vertindamas Sprendimo 2 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn., teisėtumą, aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), nuostatas ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo jo keliama grėsmė valstybės saugumui. Todėl Migracijos departamentas, nustatydamas 30 mėnesių (2,5 metų) draudimo atvykti laikotarpį, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, nes tokiu atveju gali būti nustatomas ir ilgesnis nei 5 metai draudimo laikotarpis. VSD siūlė uždrausti pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėjui Sprendime 2 taikytas ribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes pareiškėjo teisių nevaržo labiau nei tai buvo būtina.

26. Teismas konstatavo, kad Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nėra pagrindo jų naikinti.

III.

27. Pareiškėjas V. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

28. Pareiškėjas nurodo, kad ruošdamasis bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teismas 2023 m. spalio 5 d. nutartyje VSD Išvadą vertino kaip tarpinį dokumentą ir pareiškėjui siūlė tikslinant skundą reikalavimo Išvados atžvilgiu apskritai nereikšti. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymą teismo kompetencija yra vertinti ir priimti sprendimą dėl bet kokios valstybės vykdomosios institucijos viešo ar vidaus administravimo priimtų sprendimų. Tačiau teismas įvertino Išvadą dėl pareiškėjo kontržvalgybinės rizikos ir jo pavojų valstybės saugumui, kaip išskirtinę galią turintį, neginčytiną vienintelį įrodymą. Tokia išankstinė teismo nuostata dėl tarpinio dokumento rodo šališką teismo nuostatą prieš kitus įrodymus ir paaiškina sprendimo priėmimą pareiškėjo nenaudai. Taip pat tai prieštarauja ir gero administravimo principui – kad galutinį sprendimą dėl kelionės dokumentų išdavimo priima Migracijos departamentas, t. y. atsakovas kompetentingas bei įpareigotas surinkti visą reikiamą informaciją dėl pareiškėjo prašymo ir objektyviai ją išnagrinėti priimant teisėtą ir pagrįstą individualų administracinį aktą. Atsakovas nuo šios pareigos nusišalino, rėmėsi vien Išvada, nevykdė pareigos spręsti pareiškėjo prašymą pagal duomenų visumą. Tokia teismo išreikšta pozicija dėl Išvados neginčytinumo tiesiogiai prieštarauja konstitucinei jurisprudencijai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, byla Nr. 26/07).

29. Pareiškėjas teigia, kad vertindamas pareiškėjo riziką nacionaliniam saugumui, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos – neįvertino ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o pritarė formaliam ir nepagrįstam atsakovo vertinimui dėl pareiškėjo sąsajų su Lietuva. Taip pat teismas nukrypo nuo teismų praktikoje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nes vienam rašytiniam įrodymui – Išvadai suteikė išskirtinę galią ir jos neleido ginčyti. Teismas nevertino ir visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo sveikatos būklę patvirtinančių dokumentų kaip įrodymų, galinčių patvirtinti jo skundo argumentus, pvz., apsilankymo Lietuvoje dažnumą. Priešingai – dažnas nesilankymas Lietuvoje įvertintas kaip argumentas dėl pareiškėjo menkos sąsajos su artimais giminaičiais, nenoro integruotis į Lietuvos visuomenės gyvenimą. Taip pat pareiškėjo nenaudai nepagrįstai įvertinta aplinkybė, kad jis nuo 2018 m. yra senatvės pensininkas, o iš jo ankstesnės sąsajos su darboviete buvo kildinamas pareiškėjo tariamas pavojingumas Lietuvai.

30. Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė išvadą, jog atsakovas negali kvestionuoti VSD Išvados, tačiau to nepagrindė teisiniais argumentais ar teisės aktais, kuriais atsakovui būtų neleista įvertinti tokių VSD išvadų išsamumo ir pakankamumo. Pareiškėjo vertinimu, Išvada nelogiška ir nepagrįsta jokiais faktais – joje sakoma, kad Įmonė susijusi su Rusijos strategine įmone „Lukoil“, kuriai JAV, Kanada ir Ukraina taiko sankcijas, tačiau nėra informacijos ar Lietuva taiko tokiai strateginei įmonei sankcijas, ir, jei taiko, tai kokio pobūdžio tos sankcijos yra. Įstatyme nepaminėta, kad ekonominės sankcijos Rusijos įmonei yra kliūtis kelionės dokumentui gauti. Tai reiškia, kad VSD, kuris Įstatymo įpareigotas vertinti asmens pavojingumą valstybės saugumui, privalėjo nurodyti kaip JAV, Kanados, Ukrainos sankcijos daro įtaką Europos bendrijai ir Lietuvai, ar asmens darbas nesankcionuotos, tačiau teikiančios paslaugas Rusijos Federacijos teritorijoje įmonės-partnerės, yra draudžiamas ar kelia grėsmę saugumui. Be to, nors nurodyta, kad dirbant Įmonėje pareiškėjas galėjo būti užverbuotas, teismui pateiktas išrašas iš Kaliningrado srities juridinių asmenų registro, kad įmonė „(duomenys nekelbtini)“ likviduota ir išbraukta iš juridinių asmenų sąrašo 2011 metais. Atsakovas nepasidomėjo, VSD nerado duomenų, o teismas neįvertino, kad informacijoje apie pareiškėją trūksta duomenų ir nėra nustatyta kur jis dirbo nuo įmonės likvidavimo iki išėjimo į senatvės pensiją.

31. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimai faktiškai atskiria jį nuo Lietuvoje gyvenančių artimų giminaičių – senyvo amžiaus motinos ir jaunesnio brolio, tai prieštarauja humanitarinei ir tarptautinei migracijos teisei. Pareiškėjas gimė Lietuvoje, nuo 2011 m. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir atvykdavo į Lietuvą gavęs atitinkamus kelionės dokumentus. Atsakovui daugiau nei dvylika metų buvo žinoma apie pareiškėjo darbą Įmonėje. Tuo metu kai pareiškėjas dirbo Įmonėje, sankcijų Rusijai, susijusiu su dujų ir naftos importu nebuvo. Teismas taikė atgal faktines aplinkybes, tai yra teisinis alogizmas, nes galimas teisės normų, bet ne faktų galiojimas atgal.

32. Pareiškėjas nurodo, kad teismas kvestionuoja jo teisę bendrauti jam gimtąja (rusų) kalba dalyvaujant viešoje procedūroje ir apklausoje ir iš šio fakto daro išvadą dėl pareiškėjo ne lojalumo Lietuvai, vertina tai kaip asmens grėsmės nacionaliniam saugumui požymį. Tai rodo teismo neigiamą nuostatą dėl jo tautybės ir pilietybės, o iš anksto nustatytos reakcijos į asmenį, jo tautinį (pilietinį) priklausomumą rodo teismo šališkumą pareiškėjo atžvilgiu.

33. Pareiškėjo nuomone, teismas sprendimą pagrindė spėliojimais ir prielaidomis, kad pareiškėjas apklausos metu akivaizdžiai žinodamas susiklosčiusią geopolitinę situaciją abstrakčiai atsakė į užduotus klausimus, tačiau nenurodė kokios būtent frazės ar kokie teiginiai leido padaryti tokią išvadą. Nei Migracijos departamentas, nei VSD, nei teismas nenurodo kokio pobūdžio žodžiais ar teiginiais turėjo būti pateiktas teisingas atsakymas. Turėjo būti nurodyta, kokiu teisės aktu remiantis turėjo būti pateiktas ir koks teisingas atsakymas į papildomai pateiktus klausimus. Be to, Išvadoje teigiama, kad atsakydamas į klausimą ar jis pritaria Rusijos Federacijos veiksmams Ukrainos teritorijoje, pareiškėjas pažymėjo jog pritaria, tačiau iš elektroninio susirašinėjimo su atsakovu matyti, kad pareiškėjas iš karto pažymėjo Klausimyne atsakymą, jog nepritaria karo veiksmams Ukrainoje. Šią savo poziciją jis patvirtino ir pačiame susirašinėjime. Todėl teiginys, kad pareiškėjas palaiko agresyvią Rusijos politiką, neatitinka tikrovės ir šį teiginį teismas nepagrįstai patvirtino. Teismas interpretavo pareiškėjo atsakymą į Klausimyno 11 klausimą, jog Krymas teisėtai priklauso Ukrainai, pareiškėjo nenaudai, tai parodo teismo šališkumą.

34. Pareiškėjas teigia, kad teismas nurodė pareiškėjui teisę apskųsti šį sprendimą apeliacine tvarka per 14 dienų, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalis nustatė 30 dienų apskundimo terminą. Pareiškėjas buvo suklaidintas.

35. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė neįtrauktų į bylą asmenų – pareiškėjo motinos ir brolio – procesines teises, nes spręsdamas ar atsakovas pažeidė jų, Lietuvos Respublikos piliečių, konstitucines teises (Konstitucijos 21 ir 29 str.) privalėjo juos įtraukti į bylą.

36. Pareiškėjas teigia, kad teismas pažeidė jo teisę į apeliaciją – teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas sprendimo apskundimo terminas 14 dienų. Ruošiant apeliacinį skundą teismui buvo pateiktas prašymas dėl sprendimo išaiškinimo ABTĮ 96 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau iki gruodžio 19 d. jokio sprendimo dėl pareikšto prašymo išaiškinti, kodėl teismas sumažino nustatyto apskundimo terminą 16 dienų negauta. Toks teismo elgesys parodo teismo abejingumą pareiškėjo procesinėms teisėms ir šališkumą, o teismo sprendimas neteisėtas.

37. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

38. Migracijos departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad nepaisant to, jog pareiškėjas jau kelerius metus nebedirba Įmonėje, jo keliama grėsmė valstybės saugumui buvo vertinama sprendžiant atsižvelgus į visas faktines aplinkybes, be kita ko, ir pasikeitusį geopolitinį kontekstą. Pareiškėjas dėl savo atsakymo į Klausimyno 10 klausimą papildomai buvo apklaustas 2023 m. gegužės 23 d. apklausoje, kurios metu pateikti paaiškinimai nepaneigia jo atsakymo. Tai, kad pareiškėjas apklausos metu nepateikė vienareikšmės nuomonės Krymo klausimu, atsižvelgus į jo ilgametę darbinę patirtį Įmonėje, kuri kelia kontržvalgybinių rizikų, laikytina, kad jis nepakeitė klausimyno atsakymo. Atsakovas nesutinka, kad ginčijamais Sprendimais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių – pareiškėjo motinos ir brolio – konstitucinės teisės. Toks teiginys yra deklaratyvus. Šios kategorijos bylos nagrinėjamos ir apeliacinio skundo padavimo terminai numatyti ne ABTĮ, o Įstatymo 140 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, kad priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos. Teismas nepažeidė jokių teisės aktų ir terminas nebuvo sutrumpintas. Sprendimai atitinka VAĮ nuostatas, yra pagrįsti ir motyvuoti, juos priimant buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Tačiau padaryta pagrįsta išvada, kad jo šeiminiai (nustatyti), socialiniai ir ekonominiai (niekada nedirbo) nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo VDS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

40. VSD vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo Sprendimas 1 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos Federacijos piliečio teisėms ir interesams, tinkamai vadovavosi teismų praktika analogiškose bylose. Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, ankstesnių leidimų gyventi išdavimo pareiškėjui metu galiojo kitoks užsieniečių teisinės padėties procedūrų teisinis reglamentavimas. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad jis negalės matytis su Lietuvoje gyvenančia motina ir broliu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nelaikytina reikšmingesne už Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus.

k o n s t a t u o j a:

IV.

41. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 23S153370, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 23S157011, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą 30 mėnesių (nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2026 m. kovo 19 d.) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

42. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu V. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Departamentas tinkamai įvertino byloje nustatytus pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, todėl pagrįstai sprendė, jog šios aplinkybės nesudaro pagrindo padarytos išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui paneigimui bei pareiškėjo atžvilgiu taikytas ribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes pareiškėjo teisių nevaržo labiau nei tai buvo būtina.

43. Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą ir patikslintą skundą patenkinti. Mano, jog teismo sprendimas dėl neatitikimo faktinėms aplinkybėms ir nepagrįstumo teisės normoms, reglamentuojančioms užsieniečių teisinės padėties, atvykimo, buvimo bei išvykimo iš Lietuvos, yra neteisėtas ir naikintinas.

44. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnio 3 ir 4 dalies, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 55 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo nuostatos. Šios nuostatos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.

46. Iš ginčijamo Sprendimo 1 turinio matyti, kad nuspręsta V. Z. nepakeisti leidimo laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Ginčijamas sprendimas grindžiamas Valstybės saugumo departamento 2023 m. rugpjūčio 11 d. išvadoje Nr. 18-8764 pateikta informacija. Atitinkamai pareiškėjui Sprendimu 2 uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų (nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2026 m. kovo 19 d.).

47. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

48. Įstatymo 4 straipsnio (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimo metu) 4 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 7 dalį VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

49. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023 ir kt.).

50. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

51. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant esminę bylos faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas atliko VSD Išvadoje nurodytos pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimą, be kita ko, nesuteikdamas jam išskirtinės reikšmės bylos įrodymų visumoje.

52. Nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi VSD Išvada, kurioje, įvertinus paties pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jis 1996–2018 m. dirbo „(duomenys neskelbtini)“, konstatuota, jog pareiškėjas, gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis), gali būti verbuojamas Rusijos valstybės žvalgybos bei saugumo tarnybų ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, ypač įvertinus tai, jog nuo šių ryšių susiformavimo praėjo itin trumpas laiko tarpas.

53. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos Federacijos institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

54. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (darbas Rusijos strateginių įmonių apsaugos struktūrose (dirbo „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra ribotos atsakomybės bendrovė, pavaldi „Lukom-A“, kuris yra ilgametis Rusijos koncerno „Lukoil“ partneris, teikiantis koncernui priklausančios infrastruktūros apsaugos paslaugas. „Lukom-A“ apsaugos veiklą vykdo pagal Rusijos nacionalinės gvardijos (Rosgvardijos) išduotą licenciją. Įmonėje dirba ir buvę Rusijos žvalgybos tarnybų bei jėgos struktūrų darbuotojai)) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas esant kitokiai geopolitinei situacijai (1996–2018 m.) dirbo specifinę veiklą vykdančioje Rusijos bendrovėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Be to, pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento pateiktą anketą/Klausimyną ir atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?), pažymėjo, jog pritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, nors vėliau tai bandė paneigti. Taigi laikytini pagrįstais VSD teiginiai, jog išdavus leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada darytina ir atsižvelgus į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.

55. Ginčijami Migracijos departamento sprendimai tik iš dalies grindžiami VSD Išvadoje pateikta informacija, susijusia su pareiškėjo darbo Rusijos bendrovėje 1996–2018 metais vertinimu valstybės saugumo aspektu, tačiau iš sprendimų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika (nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena (yra deklaravusi gyvenamąją vietą) užsieniečio motina, R. Z., gim. (duomenys neskelbtini), bei gyvena pareiškėjo jaunesnysis brolis, taip pat remiantis Lietuvos Respublikos išorės sienų kirtimų duomenimis, užsienietis didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvos Respublikoje, pavyzdžiui, 2020 m.–2023-09-14 V. Z. iš 1352 dienų Lietuvos Respublikoje buvo tik 76 dienas). Tai reiškia, jog pareiškėją su Lietuva nesieja tvirti šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai. Šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad jis bus atskirtas nuo Lietuvoje gyvenančių artimų giminaičių bei tokiu būdu bus pažeistos Lietuvos piliečių – senyvo amžiaus motinos ir jaunesnio brolio – konstitucinės teisės. Kita vertus aplinkybė, kad pareiškėjas negalės matytis su Lietuvoje gyvenančia motina ir jaunesniuoju broliu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nelaikytina reikšmingesne už Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuota, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3621-575/2021).

56. Migracijos departamentas Sprendimu 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėn. (2,5 metų). Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Priimant Sprendimą 2 įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, pobūdis, atsižvelgta į tai, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena, o atvyksta tik retkarčiais ir gana trumpam laikui, todėl laikytina, kad jis nėra nutraukęs ryšių su Rusija ir jo pagrindinis interesų centras nėra Lietuva. Tai rodo, jog V. Z. ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai, paprastai atvyksta trumpam laikui. Apart šeiminių ryšių, jokie kiti ryšiai su Lietuvos Respublika jo nesieja. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu 2 pareiškėjui nustatytas 2,5 metų (30 mėn.) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą 1, rėmėsi vien VSD Išvada, nevykdė pareigos spręsti pareiškėjo prašymą pagal duomenų visumą. Atkreiptinas dėmesys, jog iš Migracijos departamento Sprendimo 1 turinio matyti, jog jį sudaro 4 puslapiai. Minėta VSD Išvada yra grindžiama tik šio sprendimo dalis (apie nepilną puslapį), o didžiąją Sprendimo 1 dalį sudaro būtent atsakovo atliktas pareiškėjo individualios situacijos vertinimas, todėl nurodyti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat nenustatyta, kad būtų nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose formuojamos praktikos.

58. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusiu su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, t. y. skundžiamos nutarties priėmimu, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

59. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamais Sprendimais teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Ginčijamuose Migracijos departamento Sprendimuose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, jie atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

60. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai (dėl sankcijų taikymo Rusijos strateginei įmonei „Lukoil“, dėl įmonės „(duomenys neskelbtini)“ likvidavimo ir išbraukimo iš juridinių asmenų sąrašo ir kt.) ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

61. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė