Civilinė byla Nr. e3K-3-81-1075/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07082-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.10.8;
2.6.39.2.5.5; 2.6.39.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui „ERGO Insurance SE“, veikiančiam per „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialą, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo išmokos už eismo įvykio metu sunaikintą transporto priemonę dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo: priteisti iš atsakovo 790,34 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 10 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio nuostatomis. Ji nurodė, kad 2015 m. kovo 25 d. ir 2015 m. balandžio 4 d. įvykusių eismo įvykių metu buvo apgadintos transporto priemonės „Honda Accord“ ir „Dacia Sandero“, kurios transporto priemonių savanoriškuoju draudimu (kasko) buvo apdraustos ieškovės. Dėl šių įvykių metu padarytos žalos ieškovė išmokėjo 1933 Eur ir 11 321,38 Eur draudimo išmokas. Eismo įvykių metu apgadintų automobilių liekanų vertė buvo nustatyta aukciono būdu, pardavus jas atitinkamai už 167 Eur ir 1711,52 Eur. Šių eismo įvykių kaltininkų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraudęs atsakovas, tačiau jis atlygino ieškovei tik dalį žalos. Likusi neatlyginta žalos dalis už automobilį „Honda Accord“ yra 400 Eur (1933 Eur (draudimo išmoka) – 167 Eur (aukcione gauta suma) – 1533 Eur (atsakovo sumokėta suma)), o už „Dacia Sandero“ – 390,34 Eur (11 321,38 Eur (draudimo išmoka) – 1711,52 Eur (aukcione gauta suma) – 3975,03 Eur (vertės kritimo suma įvykio dieną) – 6956 Eur (atsakovo sumokėta suma)). Atsakovas, ieškovės įsitikinimu, nepagrįstai rėmėsi teoriniu automobilių likutinės vertės skaičiavimu, o ne realia, aukcionų būdu nustatyta automobilių liekanų verte.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad po eismo įvykių automobilių „Honda Accord“ ir „Dacia Sandero“ remontas ekonominiu požiūriu buvo netikslingas. Ieškovė apskaičiavo žalos už automobilio „Honda Accord“ sugadinimus dydį (1533 Eur) teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau, įgyvendindama subrogacijos teisę atsakovui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, pateikė reikalavimą (1933 Eur), kuris 400 Eur viršijo teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą žalos dydį. Ieškovė šį reikalavimą grindė tuo, kad sugadintas automobilis aukcione buvo parduotas už 400 Eur mažesnę, nei apskaičiuota teisės aktų nustatyta tvarka, kainą. 2015 m. balandžio 10 d. atsakovas ieškovei sumokėjo 1533 Eur, o 400 Eur kompensuoti atsisakė. Ieškovė taip pat nesivadovavo „Dacia Sandero“ likutine verte (2102 Eur), kuri buvo apskaičiuota teisės aktų nustatyta tvarka. Reikalavimą atsakovui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atlyginti 11 321,38 Eur ieškovė grindė automobilio „Dacia Sandero“ pardavimo aukcione kaina (1711,52 Eur). Atsakovas atlygino 6956 Eur. Ieškovės manymu, neatlyginta žalos dalis dėl „Dacia Sandero“ sugadinimų – 390,34 Eur.
Teismas rėmėsi CK 6.1015 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad šalių nesieja sutartiniai santykiai, todėl ieškovė neturi pagrindo prašyti priteisti iš atsakovo 790,34 Eur žalos atlyginimo. Ieškovė, teismo vertinimu, vadovaudamasi visiško nuostolių atlyginimo principu, nori savo draudėjams išmokėti didesnę draudimo išmoką, tačiau jos įsipareigojimai draudėjams negali būti pagrindas reikalauti iš eismo įvykio kaltininko draudiko tos pačios sumos, kurią ieškovė išmokėjo draudėjams, su kuriais ją sieja sutartiniai santykiai. Tiksliausiai ieškovės draudėjų patirtos žalos dydį nustatytų ekspertai, remdamiesi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatomis bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – Instrukcija). Sugadintų automobilių liekanų pardavimo aukciono būdu teismas nelaikė tinkamu jų įvertinimu, nes turto pradinę kainą nustato aukciono rengėjai, vėliau pardavimas aukcione vyksta tam tikrą laiką ir liekanos parduodamos didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Esant aiškiam teisiniam reglamentavimui dėl likutinės vertės apskaičiavimo, įtvirtintam Instrukcijoje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintose Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse (toliau – Taisyklės), teismas sprendė, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus. Be to, teismas sprendime nurodė, kad jis nagrinėjamoje byloje siūlė šalims atlikti ekspertizę dėl priteistino žalos dydžio nustatymo, tačiau nei ieškovė, nei atsakovas nesutiko su ekspertizės skyrimu ir apmokėjimu.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija laikė nepagrįstu ieškovės argumentą, kad apgadintų automobilių draudimo sutartyse nebuvo išskirtinių sąlygų, dėl kurių draudėjams turėtų būti mokamas didesnis, nei patirtas realus nuostolis, žalos atlyginimas. Draudikas, subrogacijos pagrindu perėmęs iš nukentėjusio asmens teisę reikalauti žalos atlyginimo, negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo šis asmuo. Kolegija rėmėsi Taisyklių 14 punktu, pagal kurį žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Vadovaujantis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – Tvarka) 11 punktu, likutinė vertė – apgadintos transporto priemonės vertė, nustatyta pagal įteisintą skaičiavimo metodiką. Apgadintos transporto priemonės likutinė vertė skaičiuojama, vadovaujantis nesugadintų pagrindinių jos dalių, kurias galima panaudoti (realizuoti), suminės vertės nustatymo principu (69 punktas). Pagal ieškovės draudimo taisyklių, taikomų transporto priemonių draudimo sutartims TAI Nr. 293002061 ir TAI Nr. 293002061, 9.8 punktą, transporto priemonės sunaikinimo atveju nuostolio dydis apskaičiuojamas iš draudimo sąlygų 6 skyriuje nurodytu būdu nustatytos draudimo sumos atėmus transporto priemonės liekanų vertę. Likutinės vertės (Taisyklių 14 punktas) ir liekanų vertės (draudimo sąlygų 6 skyrius) sąvokos, kolegijos vertinimu, netapačios.
Kolegija pažymėjo, kad draudimo sutartyse nenurodyta liekanų vertės apskaičiavimo tvarka, neįtvirtinta, jog liekanų vertė yra nustatoma aukciono būdu, taigi tokia tvarka galėjo būti nustatyta papildomu ieškovės ir draudėjų susitarimu po draudimo sutarčių sudarymo. Ieškovės įsipareigojimai draudėjams negali būti pagrindas reikalauti iš avarijos kaltininko draudiko tos pačios sumos, kurią ieškovė išmokėjo savo draudėjams, nes apgadintų transporto priemonių vertė po draudžiamųjų įvykių buvo nustatyta, remiantis atsakovui, kaip eismo įvykių kaltininkų civilinės atsakomybės draudikui, netaikytinu privačiu ieškovės ir draudėjų susitarimu.
Kolegija kritiškai vertino ieškovės argumentus, kad automobilių liekanų vertės nustatymas pagal CK 6.251 straipsnį neprieštarauja teisės aktams. Kolegija nelaikė, kad ieškovės vykdant sutartinius įsipareigojimus draudėjams sumokėtos sumos galėtų atitikti visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.215 straipsnio 1 dalis), nes draudimo išmokos viršija žalos dydį, apskaičiuotą pagal Tvarkos ir Instrukcijos nuostatas. Tai, jog šis žalos dydis yra mažesnis, nei apskaičiuotas ieškovės, savaime nereiškia, kad jis yra netinkamai ar neteisingai apskaičiuotas ir kad CK 6.215 straipsnyje įtvirtintą principą atitinka būtent ieškovės pateiktas apskaičiavimas.
Kolegija nekonstatavo, kad Tvarka ir Instrukcija neatitinka šios dienos realijų. Instrukcijos 68 punkte nustatyta, kad šis Instrukcijos skyrius yra taikomas standartinės komplektacijos lengviesiems automobiliams. Vien ieškovės nurodyta transporto priemonių įranga nedaro jų nestandartinės komplektacijos. Be to, automobilis „Honda Accord“ yra 1998 metų gamybos, o Instrukcija buvo patvirtinta 2000 metais, siekiant suvienodinti kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, todėl kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad Instrukcija netikslinga vadovautis. Instrukcija nepanaikinta, nepakeista, todėl nėra pagrindo atsisakyti ją taikyti.
Kolegija sprendė, kad aukcione pasiūlyta kaina už automobilius neatspindi tikrosios jų vertės. Paprastai turto vertė yra nustatoma ją apskaičiuojant ir šį apskaičiavimą vykdo specialistai – atitinkamą kvalifikaciją turintys turto vertintojai. Aukcionas yra pardavimo, o ne vertinimo įrankis (CK 6.419–6.424 straipsniai). Be to, aukcione kaina už automobilius buvo pasiūlyta, o ne apskaičiuota įvertinant nesugadintas dalis ir kitus Instrukcijoje nurodytus kriterijus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovė nepažeidė Tvarkos ir Instrukcijos reikalavimų. Šie teisės aktai nedraudžia transporto priemonės likutinę vertę įvertinti ne teoriškai, o pagal rinkos paklausą ir pasiūlą, pvz., aukciono būdu. Pagal šiuose teisės aktuose nustatytą formulę ieškovė atliko likutinės vertės pradinį apskaičiavimą. Tačiau Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnis įpareigoja draudiką įvertinti, ar teorinis automobilio likutinės vertės apskaičiavimas pagal Tvarką ir Instrukciją atitinka realią rinkos vertę. Sugadintų automobilių rinkos vertė nustatyta atlikus rinkos tyrimą.
Likutinės vertės nustatymas aukciono būdu išplaukia ne iš privataus ieškovės, kaip draudikės, ir draudėjų susitarimo, o iš CK 6.215 straipsnyje nustatytos draudikės pareigos. Skaičiavimas, atliktas remiantis Tvarkos ir Instrukcijos nuostatomis, yra teorinis, neindividualizuotas, taigi – su didele paklaida, iš esmės priklausantis nuo subjektyvios vertintojo nuomonės. Pagal Instrukciją (68, 69 punktai) likutinės vertės nustatymas taikomas standartinės komplektacijos automobiliams, o aukciono būdu galima nustatyti tikslesnę panaudotinų liekanų vertę, taigi ir nuostolių dydį. Vieno vertintojo subjektyvi nuomonė parenkant į formulę įtraukiamus koeficientus (rodiklius) negali būti objektyvesnė už realią liekanų paklausą rinkoje. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) ir Taisyklėse nenustatytas konkretus liekanų įvertinimo būdas, taigi vertė gali būti apskaičiuojama draudiko pasirinktu būdu.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad aukciono rezultatai neatspindi automobilio liekanų tikrosios vertės, kad aukcionas nėra vertinimo įrankis. Aukcionas leidžia nustatyti realią individualaus automobilio liekanų vertę. Visiškai sunaikintos transporto priemonės liekanas gali nupirkti ribotas ratas subjektų ir nukentėjusiajam gali būti apsunkinta galimybė jas realizuoti, atgauti nors dalį draudiko nustatytos teorinės liekanų vertės. Šiuo atveju papildomai paskelbus automobilių liekanų pardavimą tarptautiniame aukcione už „Dacia Sandero“ buvo pasiūlyta didžiausia kaina – 1000 Eur, pasiūlymų dėl „Honda Accord“ nesulaukta. Taigi teorinis liekanų vertės apskaičiavimas („Dacia Sandero“ – 3024 Eur, „Honda Accord“ – 567 Eur) yra aiškiai neteisingas, neatitinka rinkos realijų.
Instrukcija patvirtinta 2000 m., joje neįvardytos šiuolaikinių automobilių detalės. Ieškovė pagrįstai šį aktą taikė atsižvelgdama į rinkos naujoves, vyraujančią tarptautinę transporto priemonių liekanų įvertinimo praktiką. Teismai neteisingai, per siaurai aiškino šį teisės aktą.
Teismas sprendė, kad tiksliausią žalos dydį gali nustatyti tik nepriklausomi ekspertai, tačiau, ieškovės nuomone, didesnes galimybes ištirti rinkos paklausą ir operatyviai nustatyti rinkos kainą turi ne nepriklausomas ekspertas, apklausdamas tam tikrą kiekį suinteresuotų asmenų, bet aukciono rengėjas. Mokant draudimo išmoką svarbu laikytis operatyvumo, ekonomiškumo principų. Už aukciono rengimo paslaugą draudikas moka vienkartinį metinį mokestį aukciono rengėjui ir šių išlaidų, priešingai nei nepriklausomo eksperto samdymo išlaidų, atlyginti nereikalaujama iš atsakingo asmens draudiko.
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Asmuo, reiškiantis reikalavimą dėl žalos atlyginimo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikui, privalo laikytis draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų (TPVCAPDĮ, Taisyklių) reikalavimų, kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka. Pagal Taisyklių 14 punktą turto sunaikinimo atveju žalos dydis apskaičiuojamas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turto vertinimo veikla yra teisiškai sureguliuota siekiant standartizuoti žalos įvertinimą. Turto vertinimo metodika (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 15 dalis, 6 straipsnis), kuria remiantis yra vertinamos kelių transporto priemonės, įtvirtinta Tvarkoje ir Instrukcijoje. Tvarka yra siekiama reglamentuoti vienodą visai Lietuvos Respublikai kelių transporto priemonių vertinimo procedūrą (1.1 punktas). Teisinis reguliavimas patvirtina, kad transporto priemonių vertės yra apskaičiuojamos (Tvarkos 7, 11 punktai, Instrukcijos 8, 9, 68, 69 punktai), ne nustatomos.
Tarptautinė transporto priemonių vertinimo praktika, atsakovo įsitikinimu, yra įgyvendinta Tvarkoje ir Instrukcijoje – teisės aktuose, kuriuose yra nustatyta transporto priemonių vardinės (individualios) ir likutinės vertės apskaičiavimo tvarka. Nustatydama draudimo išmokų dydį ieškovė nepagrįstai nesivadovavo pagal teisės aktus atliktais skaičiavimais, o rėmėsi privačiu susitarimu (draudimo sąlygų I dalies 9.8 punktas). Be to, ieškovės paaiškinimai dėl liekanų vertės sąvokos kasaciniame skunde prieštaringi. Privatus ieškovės susitarimas neprivalomas atsakovui, juo negali būti pakeista viešosios teisės normose įtvirtinta objektyvi transporto priemonių vertinimo tvarka, taikoma apskaičiuojant žalos dydį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniuose santykiuose. Instrukcija – tai universalus teisės aktas, kurio nuostatas turto vertintojas taiko naudodamasis savo žiniomis apie automobilių sandarą. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad pagal turto vertinimą reguliuojančius teisės aktus apskaičiuojant transporto priemonės likutinę vertę gaunamas mažesnis žalos atlyginimas. Turi būti atsižvelgiama ir į atsakingo už eismo įvykį asmens interesus. Interesai suderinami ir visiško nuostolių atlyginimo principas įgyvendinamas turto vertinimą atliekant pagal teisės aktus. Vadovaujantis aukciono būdu, atsakingam asmeniui gali tekti nepagrįsta papildoma finansinė našta. Transporto priemonių „Dacia Sandero“ ir „Honda Accord“ likutinės vertės (taip pat kaip ir jų vardinės (individualios) vertės) turi būti apskaičiuojamos, remiantis Instrukcija.
Teismas pagrįstai nustatė, kad CK 6.419–6.424 straipsniuose nustatytas teisinis reguliavimas patvirtina, jog aukcionas yra automobilių pardavimo, o ne vertinimo įrankis. Instrukcijos 68 punkte yra nustatyta, kad standartinės komplektacijos lengvojo automobilio likutinė vertė yra apskaičiuojama pagal Instrukcijos VI skyrių. „Dacia Sandero“ ir „Honda Accord“ yra standartinės komplektacijos transporto priemonės ir jų likutinės vertės yra apskaičiuojamos pagal Instrukcijos VI skyriaus 69 punktą, kuriame nustatyta, kad apgadintos transporto priemonės likutinė vertė yra apskaičiuojama ir apskaičiavimai yra vykdomi sumuojant nesugadintų pagrindinių apgadintų transporto priemonės dalių, kurias galima panaudoti (realizuoti), vertes. Nustatant transporto priemonės vertę aukciono būdu, nevykdomi nesugadintų dalių verčių apskaičiavimai, o yra siūloma (ne mokama) kaina už visą transporto priemonę. Ši kaina priklauso nuo subjektyvių dalykų (siūlančio asmens ir jo intereso). Rinkos vertės sąvoka yra siejama su geriausia kaina, kurią galima gauti už automobilį rinkoje, o aukcionas objektyviai nėra prieinamas visiems asmenims, kurie yra suinteresuoti automobilio pirkimu. Be to, žemesnę, nei automobilio rinkos vertė, kainą aukcione lemia ir jo trukmė. Taigi aukcione pasiūlyta kaina už sugadintą transporto priemonę neatspindi jos vertės. Kaina, nepagrįsta turto vertės apskaičiavimu teisės aktų nustatyta tvarka, nelaikytina transporto priemonės verte.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl draudimo išmokos, išmokėtos pagal turto draudimo sutartį, reikšmės sprendžiant draudimo išmokos dydžio klausimą pagal civilinės atsakomybės draudimą
Pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 85 dalį turto draudimas apibrėžtas kaip asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos. Pagal Draudimo įstatymo 104 straipsnį, jeigu turto vertė draudimo sutartyje nenurodyta, laikoma, kad turto vertė yra jo rinkos kaina turto draudimo sutarties sudarymo metu. Draudimo įstatymo 105 straipsnis nustato, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų).
Pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį civilinės atsakomybės draudimas apibrėžiamas kaip asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje. Draudimo įstatymo 107 straipsnis nustato, kad draudėjas gali sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl savo arba dėl kito asmens, kuris sudarius draudimo sutartį tampa apdraustuoju, turtinių interesų, susijusių su civiline atsakomybe.
Jei draudėjas patyrė nuostolį dėl trečiojo asmens veiksmų, draudėjas turi teisę reikalauti nuostolio atlyginimo iš žalą padariusio asmens. Tokiu būdu draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką, naudodamasis subrogacijos teise, turi teisę pareikalauti žalos atlyginimo iš žalą padariusio asmens (CK 6.1015 straipsnis). Pagal Draudimo įstatymo 111 straipsnį nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką (vadinamoji tiesioginio reikalavimo teisė). Taigi, jei žalą padaręs trečiasis asmuo yra apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu, nukentėjęs asmuo (arba draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką pagal subrogacijos teisę) turi teisę, remdamasis tiesioginio reikalavimo teise, nukreipti savo reikalavimą į civilinės atsakomybės draudiką.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai atsakingas už žalą asmuo yra apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tokio asmens (draudėjo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį) padarytą žalą atlygina draudikas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas. Taigi nukentėjusiam asmeniui pagal turto draudimo sutartį išmoką sumokėjęs draudikas turi teisę nukreipti savo reikalavimą dėl draudimo išmokos grąžinimo atsakingo už žalą asmens draudikui pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Sprendžiant dėl šio draudiko atsakomybės apimties reikšmingos tampa civilinės atsakomybės draudimo sutarties nuostatos, apibrėžiančios draudiko atsakomybės ribas, t. y. nuostatos dėl draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių, franšizės dydžio, draudimo sumos ir pan. Tiek, kiek draudimo išmokos pagal turto draudimo sutartį nepadengia draudimo išmoka pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tokią dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui pagal turto draudimo sutartį, privalo atlyginti pats atsakingas už žalą asmuo (civilinės atsakomybės draudėjas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDEzLTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-413-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-413-378/2017">e3K-3-413-378/2017</a> 16 punktas).
Šios nutarties 16 punkte nurodytas Draudimo įstatyme nustatytas civilinės draudimo atsakomybės apibrėžimas nulemia tai, kad pagal civilinės atsakomybės draudimą yra draudžiama dėl tokių nuostolių, už kuriuos draudėjas atsako pagal civilinės atsakomybės taisykles. Nors civilinės atsakomybės draudimas remiasi draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir gali nulemti aplinkybes, sąlygojančias draudimo išmokos išmokėjimą, tačiau pats žalos dydžio nustatymas remiasi civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, įskaitant ir visiško žalos kompensavimo principą (CK 6.251 straipsnis). Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, civilinės atsakomybės draudimo sutartimi siekiama sumažinti atlygintinos žalos neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai. Šios sutarties tikslas yra už draudėjo mokamas draudimo įmokas perduoti draudikui ateityje galimos žalos atlyginimo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-686/2017 15 punktas).
Kaip nurodo teisės doktrina, tiek turto draudimas, tiek civilinės atsakomybės draudimas yra priskiriami nuostolių draudimo sutarčiai. Civilinės atsakomybės draudime taip pat galioja kompensacijos principas: draudimo išmoka negali būti didesnė už nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius, už kuriuos yra atsakingas draudėjas (Kontautas, T. Draudimo sutarčių teisė. Justitia: Vilnius, 2007, p. 186).
Taigi tiek Draudimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, tiek teisės doktrina suponuoja, kad turto draudimas ir civilinės atsakomybės draudimas priskiriamas nuostolių draudimo sričiai ir jo, kaip ir civilinės atsakomybės draudimo, tikslas yra realiai visiškai kompensuoti asmens patirtus nuostolius. Nors abiejų draudimo rūšių tikslas sutampa, vis dėlto draudimo išmokos dydis gali ir nesutapti. Tai gali nulemti įvairios aplinkybės: turto draudimo sutarties bei civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygos, aplinkybė, kad turto draudimo sutarties šalys, remdamosi nuostolių kompensavimo principu, gali sutarti dėl turto vertės draudimo sutartyje ir (ar) atitinkamai jos apskaičiavimo principų, draudikų pareigos įsitikinti aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą išmokėti draudimo išmoką, vykdymo tinkamumas ir kitos. Be to, turto draudimo išmokos dydį gali nulemti ir turto draudimo sutarties šalių siekis abipusių nuolaidų būdu susitarti dėl draudimo išmokos dydžio siekiant išvengti perteklinių sąnaudų žalos dydžiui nustatyti.
Kasacinio teismo praktikoje jau yra konstatuota, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjkwLTQxNS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-690-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-690-415/2015">e3K-3-690-415/2015</a>). Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010), taip pat ar nebuvo kitų teisėtų pagrindų išmoką mažinti ar jos nemokėti.
Šios nutarties 18 punkte minėta, kad kai atsakingas už žalą asmuo yra apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tokio asmens (draudėjo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį) padarytą žalą atlygina draudikas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas. Tai reiškia, kad civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui taip pat taikoma Draudimo įstatymo 98 straipsnyje įtvirtinta draudiko pareiga tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas, o kitiems draudimo santykių dalyviams – atitinkamai pareiga pateikti draudikui visus turimus draudimo sutartyje nurodytus ir draudiko reikalaujamus dokumentus bei informaciją. Tokiu būdu turto draudimo išmokos išmokėjimą apsprendžiantys dokumentai bus pateikiami civilinės atsakomybės draudikui ir bus vieni iš įrodymų, pagrindžiančių draudimo išmokos išmokėjimo sąlygas, įskaitant ir padarytos žalos dydį.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors turto ir civilinės atsakomybės draudimas priklauso nuostolių draudimo rūšiai ir iš esmės remiasi tikslu kompensuoti realius nuostolius nukentėjusiam asmeniui, vis dėlto tam tikrais atvejais turto draudimo draudiko išmokėtas draudimo išmokos dydis per se (pats savaime) netampa žalos atlyginimo suma pareiškus reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui arba jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui. Turto draudimo išmokos išmokėjimą apsprendžiantys dokumentai yra vieni iš įrodymų, pagrindžiančių žalos dydį sprendžiant draudimo išmokos išmokėjimą pagal civilinės atsakomybės draudimą.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė (draudikė, apdraudusi transporto priemonę transporto priemonės (kasko) draudimu), naudodamasi subrogacijos ir tiesioginio reikalavimo teisėmis, nukreipė žalos atlyginimo reikalavimą į draudiką, apdraudusį transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, žalos dydžio nustatymo aspektu turi būti įvertintas ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reguliavimas.
Dėl žalos dydžio nustatymo pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas reguliuojamas TPVCAPDĮ ir šio įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais (Taisyklėmis ir kitais teisės aktais). Pagal TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalį Draudimo įstatymo nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems santykiams taikomos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00My03MDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-43-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-43-706/2016">3K-7-43-706/2016</a> 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, įvykus draudimo įvykiui, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių. Taigi, tiek pagal bendrąjį draudimo teisinius santykius nustatantį reguliavimą, tiek ir pagal TPVCAPDĮ civilinės atsakomybės draudimo tikslai sutampa.
TPVCAPD sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis). Kaip ir pagal bendrąjį draudimo teisinių santykių reguliavimą, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus, nukentėjęs asmuo (arba draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką pagal subrogacijos teisę) turi teisę, remdamasis tiesioginio reikalavimo teise, nukreipti savo reikalavimą į civilinės atsakomybės draudiką. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės pagal CK 6.191 straipsnio 2 dalį.
Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDQtNjg0LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-204-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-204-684/2016">3K-3-204-684/2016</a> 44 punktas).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (TPVCAPDĮ, Taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-368/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-368/2012">3K-7-368/2012</a>).
Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti, o pagal minėto straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 23 dalis nustato, kad žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui – nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala, o žalos turtui dydis nustatomas įstatymų nustatyta tvarka.
TPVCAPDĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 12–23 straipsniai). TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis nustato, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.
Vyriausybė, remdamasi TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalimi, patvirtino Taisykles. Taisyklių 6 punktas nustato, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis CK, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį. Kartu minėtas punktas nustato, kad kai teismas yra priėmęs sprendimą dėl žalos atlyginimo arba patvirtinęs taikos sutartį byloje pagal nukentėjusio trečiojo asmens ieškinį dėl žalos atlyginimo, žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į įsiteisėjusį teismo sprendimą arba teismo patvirtintą taikos sutartį dėl žalos atlyginimo.
Taisyklių 13 punktas, iš esmės atkartodamas TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, nustato, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus.
Taisyklių 14 punktas nustato, kad žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nei TPVCAPDĮ, nei Taisyklės, apibrėždamos žalos dydžio nustatymo taisykles, nepateikia nuorodos į Tvarką ir (ar) Instrukciją.
Šios nutarties 31–35 punktuose nurodytos TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatos žalos nustatymo aspektu vertintinos kaip reguliuojančios draudėjo pareigą pateikti atitinkamus dokumentus, reikalingus draudimo išmokai išmokėti, draudiko (Biuro) pareigą juos rūpestingai įvertinti, kitas draudėjo ir draudiko pareigas, taip pat tam tikrus procedūrinius reikalavimus, susijusius su žalos nustatymu ir draudimo išmokos išmokėjimu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo minėtas teisės aktų nuostatas vertinti kaip įpareigojančias draudiką nustatant žalos dydį (atitinkamai draudimo išmokos dydį) remtis konkrečiu ir vieninteliu žalos dydžio nustatymo metodu. Atvirkščiai, pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos (įskaitant ir bendrosios draudimo teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos) kaip tik patvirtina draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomojo civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios taisyklės. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 3 dalis nustato, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas, reguliuojančias žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarką, aiškinti kaip įtvirtinančias tam tikras įstatymo nustatytas įrodinėjimo priemones ir specifiškai susiaurinančias įrodinėjimo priemonių ratą tuo atveju, kai žalos atlyginimo dydis yra nustatomas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles. Tai reiškia, kad iškilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką, ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, draudimo išmokos dydis (žalos dydis) kiekvienu konkrečiu atveju bus įrodinėjamas remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Teismas ginčą dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) sprendžia ir jos dydį nustato ne hipotetiniu būdu suteikdamas pirmenybę vienam ar kitam žalos dydžio nustatymo būdui, bet pagal įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles vertindamas kiekvienoje konkrečioje byloje esančius įrodymus.
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir yra pagrindas mokėti draudimo išmoką, nėra ginčo ir dėl to, kad transporto priemonės yra laikomos sunaikintomis, todėl jas remontuoti yra ekonomiškai netikslinga, ir kad draudimo išmokos dydis turėtų būti nustatomas iš sunaikinto turto rinkos vertės iki sunaikinimo atėmus transporto priemonės likučių vertę po eismo įvykio, tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl transporto priemonių rinkos vertės. Tačiau šalys nesutaria dėl transporto priemonių likučių vertės dydžio, kas atitinkamai nulemia ir žalos, ir draudimo išmokos dydį. Atsakovas (civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas) dalį draudimo išmokos (kiek sutiko su padarytos žalos dydžio vertinimu) išmokėjo ieškovei, kitą dalį atsisakė mokėti.
Kaip nurodyta šios nutarties 3 punkte, ieškovė transporto priemonės likučių vertę grindžia kaina, gauta aukciono būdu pardavus automobilio liekanas. Atsakovas nurodo, jog jis transporto priemonių likutinę vertę apskaičiavo pagal Tvarką ir Instrukciją, ir pagal šiuos teisės aktus apskaičiuota transporto priemonių likučių vertė yra didesnė, nei įrodinėja ieškovė. Atsakovas transporto priemonių likučių vertę grindžia savo paties apskaičiavimu, o ne nepriklausomo turto vertintojo ataskaita. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, teismas siūlė šalims atlikti ekspertizę dėl priteistino žalos dydžio nustatymo, tačiau nei ieškovė, nei atsakovas nesutiko su ekspertizės skyrimu bei apmokėjimu.
Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija, sprendė, kad aplinkybės, jog aukcione pradinę kainą nustato aukciono rengėjas ir kad liekanos parduodamos didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, leidžia daryti išvadą, jog aukcione pasiūlyta kaina už automobilius neatspindi tikrosios jų vertės. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad paprastai turto vertė yra nustatoma ją apskaičiuojant ir šį apskaičiavimą vykdo šios srities specialistai – specialią kvalifikaciją turintys turto vertintojai. Aukcionas yra pardavimo, o ne vertinimo įrankis (CK 6.419–6.424 straipsniai). Be to, aukcione kaina už automobilius buvo pasiūlyta, o ne apskaičiuota įvertinant nesugadintas dalis ir kitus Instrukcijoje nustatytus kriterijus. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė apeliacinį skundą.
Minėta, kad pagal TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalį Draudimo įstatymo nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems santykiams taikomos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis nustato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CPK 178 straipsnis nustato bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, tuo tarpu materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Nurodyta Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalies nuostata būtent ir yra ta materialiosios teisės norma, kuri nustato kitokią įrodinėjimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-281/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-281/2013">3K-3-281/2013</a>).
Kaip nurodyta šios nutarties 39 punkte, nagrinėjamoje byloje iškilęs ginčas yra susijęs su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu ir nėra susijęs nei su atsisakymu mokėti draudimo išmoką, nei su draudimo išmokos sumažinimo atvejais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju taikytina CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė.
Šioje nutartyje minėta, kad žalos dydis gali būti įrodinėjamas CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant ir įrodymus, pagrindžiančius realią turto pardavimo kainą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad aukcionas yra pardavimo, o ne vertinimo įrankis, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vien tuo remiantis nėra pagrindo teigti, jog pati savaime aukciono būdu parduoto turto kaina neatitinka tikrosios turto vertės. Atvirkščiai, normaliomis aplinkybėmis protingai disponuojant turtu būtent turto pardavimo kaina gali geriausiai identifikuoti realią daikto vertę. Be to, pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio 2 dalį turto arba verslo vertės nustatymo pagrindas yra nauda, kurią galima gauti turtą arba verslą protingai naudojant, plėtojant arba juo disponuojant. Vienas iš turto vertinimo pagrindų, nustatytų šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, yra turto vertės nustatymas pagal pirkimo–pardavimo sandorius. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant, ar reali turto pardavimo kaina konkrečiu atveju laikytina reikšmingu kriterijumi sprendžiant žalos atlyginimo dydžio klausimą apskaičiuojant žalą, be kita ko, gali turėti reikšmės to turto pardavimo aplinkybės, sandorio, kuriuo tas turtas buvo parduotas, sudarymo aplinkybės, ypatumai, sandorio šalių ryšiai ir kt. Atsižvelgiant į įrodymus, kuriais nagrinėjamoje byloje rėmėsi šalys, ir remiantis CPK 178 straipsnyje nustatyta bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, ieškovė turėjo įrodyti, o atsakovas – paneigti, kad transporto priemonių likučių pardavimo aukcionas vyko tokiomis aplinkybėmis, kurios užtikrina turto pardavimą pagal didžiausiai įmanomą turto vertę, be to, atsakovas, nesutikdamas su ieškovės pateiktais argumentais, turėjo įrodyti, jog parduotų transporto priemonių likučių kaina nėra reali ir protinga.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors atsakovas ieškovės nurodytą transporto priemonių likučių vertę kvestionuoja ginčydamas patį aukciono metodą, kaip transporto priemonių vertinimo įrankį, tačiau, kaip nurodo ieškovė (o atsakovas to neginčija), pats atsakovas naudoja šį įrankį transporto priemonių likučių vertei nustatyti.
Teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, kai byloje esančių įrodymų pagrindu nustatoma, kad transporto priemonių likučių pardavimo aukcionas vyko tokiomis aplinkybėmis, kurios užtikrina turto pardavimą pagal didžiausiai įmanomą turto vertę ir nesant įrodymų, pagrindžiančių, kad transporto priemonių likučių, parduotų aukciono būdu, kaina nėra reali ir protinga, ir nesant kitų įrodymų, patikimai, vadovaujantis CPK 185 straipsnio taisyklėmis, pagrindžiančių kitokią transporto priemonių likučių vertę, nėra pagrindo laikyti, kad aukciono būdu parduotų transporto priemonių likučių kaina nepagrindžia žalos atlyginimo (draudimo išmokos) dydžio.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog aukcionas yra pardavimo, o ne vertinimo įrankis, ir laikydamas, kad pati savaime aukciono būdu parduoto turto kaina neatitinka tikrosios turto vertės, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, be to, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp ieškovės ir atsakovo. Todėl yra teisinis pagrindas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Teismui iš naujo nagrinėjant bylą, tirtinos ir vertintinos šios nutarties 44 punkte nurodytos aplinkybės, taip pat patikslintina šalių pareiga įrodyti šias aplinkybes ir pasiūlytina šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Gediminas Sagatys
Antanas Simniškis
