V. C. pagal BK 22 str., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-108-788/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14194-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.2; 1.2.14.5.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

nuteistojo V. C. gynėjui advokatui Algiui Tursui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. C. (V. C.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: V. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 55 MGL (2071,30 Eur) dydžio bauda. V. C. apeliacinis skundas atmestas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu V. C. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. C. buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2014 m. lapkričio 28 d. jis kreipėsi į draudimo bendrovės „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje (toliau – ir draudimo bendrovė), esantį Viršuliškių skg. 34, Vilniuje, nurodydamas, kad eismo įvykio, įvykusio 2014 m. lapkričio 25 d. Purvinės k., Zarasų r., metu jam nuosavybės teise priklausančio automobilio „Mercedes Benz E200 CDI“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) visi sugadinimai padaryti šio eismo įvykio metu. Dėl to draudimo bendrovėje buvo pradėta žalos administravimo byla Nr. AJA/14/10787, jos tyrimo metu V. C. taip pat nurodė, kad minėto automobilio visi sugadinimai buvo padaryti nurodyto eismo įvykio metu. Dėl šio automobilio visų sugadinimų buvo apskaičiuota 4965,25 Eur draudimo išmoka, kurią V. C. siekė gauti, nors minėto eismo įvykio metu buvo sugadintas tik V. C. priklausančio automobilio „Mercedes Benz E200 CDI“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės šonas, t. y. kairio šono durelių deformacija, galinio vaizdo veidrodžio sugadinimai, priekinio kairio sparno priekinės dalies ir bamperio plastikinės apdailos apibrozdinimai, ir dėl šių sugadinimų apskaičiuota 617,19 Eur draudimo išmoka. Taip V. C. apgaule pasikėsino užvaldyti „BTA Insurance Company“ priklausantį 4348,06 Eur vertės turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes šios aplinkybės buvo pastebėtos draudimo bendrovės darbuotojų ir prašoma išmoka neišmokėta.

2. Pirmosios instancijos teismas V. C. priėmė išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad byloje V. C. nebuvo reiškiamas kaltinimas, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas ar kad jis būtų pateikęs draudimo bendrovei kokius nors suklastotus dokumentus, todėl byloje nėra pakankamai duomenų kriminaliniam veikos pobūdžiui pagrįsti, o susiklosčiusi situacija vertintina kaip civilinis ginčas. Anot teismo, kaltinamojo veiksmai nebuvo pakankami draudimo bendrovei suklaidinti, jos atstovai, netgi neatlikus ekspertizės, apžiūrėję automobilį „Mercedec Bendz“ suprato, kad tiriamo eismo įvykio metu visi jų užfiksuoti sužalojimai automobiliui negalėjo atsirasti, ir draudimo išmokos V. C. neišmokėjo. Konstatuota ir tai, kad kaltinamojo V. C. veiksmai ir jų sukelti padariniai nėra tiek pavojingi, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos požymius.

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, jį panaikino, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas padarė išvadą, kad V. C. veiksmai buvo pakankamai pavojingi, kad jam užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, ir kad jis savo nusikalstamos veikos nebaigė, t. y. svetimo turto neužvaldė, tik dėl to, kad draudimo bendrovės atstovai atpažino apgaulę jo veiksmuose, todėl V. C. veiksmai kvalifikuotini kaip pasikėsinimas padaryti sukčiavimą.

II. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. C. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 255 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio pažeidimų bei netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo (BK 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis).

4.2. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl įrodymų, patvirtinančių, kad V. C. nesikėsino apgaule pasisavinti 4965,25 Eur draudimo išmokos, t. y.: V. C. 2014 m. lapkričio 28 d. pranešimas apie 2014 m. lapkričio 25 d. eismo įvykį; eismo įvykio deklaracija, kurios 11 punkte nurodoma, jog apgadintas automobilio priekinis bamperis, priekaba ir joje esantis automobilis, tačiau sugadinimų mastas nedetalizuojamas ir neteigiama, kad visi sugadinimai padaryti šio eismo įvykio metu; V. C. 2015 m. sausio 14 d. pareiškimas draudimo bendrovei BTA, kuriame nėra nurodyta, kokio automobilio ir kokio dydžio žalą prašoma padengti, nedetalizuojami automobilių sugadinimai bei išmokos dydis; eksperto M. L. 2014 m. gruodžio 2 d. automobilio „Mercedes Benz“ apžiūros aktas, kuriame nėra nurodyti sugadinimai, nesusiję su eismo įvykiu, ar kitos pastabos; V. C. 2014 m. gruodžio 19 d. anketa-paaiškinimas draudimo bendrovei, kuriame nėra nurodymų apie automobilio „Mercedes Benz“ sugadinimų apimtį ir nėra jokių prašymų išmokėti draudimo išmoką.

4.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiai: „nagrinėdamas baudžiamąją bylą iš esmės apylinkės teismas aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, jog V. C. sąmoningai draudimo bendrovei nurodė, jog 2014 m. lapkričio 25 d. eismo įvykio metu jo automobilis buvo apgadintas labiau, nei tai buvo iš tikrųjų“; „apylinkės teismas teisingai konstatavo, jog V. C. siekė apgauti draudimo bendrovę bei gauti didesnę drausminę išmoką už eismo įvykio metu jo automobiliu padarytus apgadinimus“, yra neteisingi, nes tokių išvadų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokios konkrečiai aplinkybės patvirtina, kad V. C. siekė panaudodamas apgaulę gauti didesnę draudimo išmoką, negu turėjo teisę. Kita vertus, nesant įrodymų teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 28 d. V. C. kreipėsi į draudimo bendrovę ir darbuotojams nurodė, jog visi „Mercedes Benz“ automobilio apgadinimai padaryti 2014 m. lapkričio 25 d. eismo įvykio metu, po to už visus šio automobilio sugadinimus buvo apskaičiuota 4965,25 Eur draudimo išmoka, kurią jis siekė gauti. Kaltinamajame akte nebuvo nurodyta aplinkybė, kad V. C. veikė tiesiogine tyčia, nes savo teises bandė apginti civiline tvarka. Šią aplinkybę prokuroras nurodė tik savo apeliaciniame skunde, o teismas, jos netirdamas, nesuteikdamas teisės V. C. pateikti atitinkamus įrodymus, ją nustatė, taip buvo padaryti BPK 255 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies pažeidimai. Teismas nesiaiškino, kada, dėl kokių priežasčių ir dėl kokio dydžio išmokos buvo kreiptasi į teismą. Civilinėje byloje buvo pareikštas ir L. C. reikalavimas priteisti draudimo išmoką už jai priklausančio automobilio apgadinimus.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 22 straipsnio 1 dalį. Byloje nebuvo nustatyta, kada V. C. pradėjo realizuoti ketinimą gauti konkretaus dydžio draudimo išmoką, iki BTA draudimo bendrovės atsisakymo ją išmokėti V. C. jokių veiksmų, kuriuos būtų galima kvalifikuoti kaip apgaulingus, neatliko. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodomos bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-14-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-14-788/2017">2K-14-788/2017</a> precedentas negali būti taikomas, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, taigi ir vertinimas negali būti vienodas. Nurodomoje byloje buvo nustatyta, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas, dėl to kaltinamųjų veiksmai įvertinti kaip pasikėsinimas. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad V. C. būtų inscenizavęs eismo įvykį. V. C. nurodomą eismo įvykio mechanizmą patvirtina ekspertizės išvada, liudytojų policijos pareigūnų R. A. ir S. L. parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad BTA draudimo bendrovė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi nurodydama ne tai, kad V. C. apgaulės būdu siekia gauti didesnę išmoką, negu jam priklauso, tačiau dėl to, kad draudimo bendrovė nėra įsitikinusi draudimo įvykio buvimu.

4.6. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. C., kiti transporto priemonių, dalyvavusių eismo įvykyje, savininkai būtų informuoti apie draudimo išmokos apskaičiavimą ar sumą. 4348,06 Eur žalos dydis apskaičiuotas tik 2016 m. lapkričio 16 d., o kaltinime nurodytos 4965,25 Eur ir 617,19 Eur žalos sąmatos byloje iš viso nėra.

4.7. Ekspertizės akto Nr. 11-1185(16) išvada dėl raudonos spalvos emalės, rastos ant automobilio „Mitsubishi Pajero“ priekinio bamperio pusės, skiriasi nuo pateiktų tirti automobilio „Opel Zafira“ bagažinės dangčio dažų, neturi įrodomosios galios šioje byloje, nes „Opel Zafira“ automobilio bagažinės dangtis neturi nieko bendra su eismo įvykiu, kadangi sugadinimas buvo tik ant automobilio bamperio. Ekspertizei buvo pateiktas netinkamas tyrimo objektas, nes, utilizavus automobilį ir nelikus bamperio, tyrimui buvo paimti dažai tik nuo likusios bagažinės dangčio.

4.8. Nagrinėjant bylą buvo padaryti ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai, nes teismas neatsakė į V. C. apeliacinio skundo argumentus dėl apylinkės teismo išvadų, susijusių su ekspertizėmis, nepasisakė dėl ekspertizės akto dalies „Rezultatų apibendrinimas“, nors jie V. C. teisina.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo V. C. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl pasikėsinimo sukčiauti

6. Nagrinėjamoje byloje teismai padarė skirtingas išvadas dėl V. C. veiksmuose esančios nusikalstamos veikos sudėties požymių. V. C. pirmosios instancijos teismo išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuteistas dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Nors teismai priėmė priešingus sprendimus, V. C. kasaciniame skunde prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, bet bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes jo netenkina ir pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės.

7. Iš bylos duomenų matyti, kad draudimo bendrovės „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pažymėdamas, jog V. C. nurodomas 2014 m. lapkričio 25 d. eismo įvykis galėjo būti inscenizuotas ir tuo pasinaudota kreipiantis dėl didesnės, negu priklauso, draudimo išmokos. Iš draudimo bendrovės pateikto prašymo akivaizdu, kad būtent eismo įvykio inscenizavimo aplinkybė nurodoma kaip galimos apgaulės pasireiškimas V. C. veiksmuose. Nepaisant to, V. C. kaltinimas buvo pareikštas tik dėl to, kad jis kreipėsi į draudimo bendrovę nurodydamas, jog eismo įvykio metu jam priklausančio automobilio visi sugadinimai padaryti šio įvykio metu, taigi nuslėpė, kad eismo įvykio metu buvo sugadintas tik automobilio kairės pusės šonas. Kaip teigiama kaltinime, taip V. C. pasikėsino apgaule užvadyti 4348,06 Eur vertės draudimo bendrovės turtą (skirtumą tarp išmokos dydžio, apskaičiuoto už visus nurodytus sugadinimus, ir išmokos dydžio, apskaičiuoto įvertinus tik draudimo bendrovės nustatytus įvykio metu padarytus apgadinimus). Kaip matyti iš pareikšto kaltinimo, jame nenurodyta aplinkybė, kad V. C., dar prieš kreipdamasis į draudimo bendrovę, dalyvavo veiksmuose, kurie būtų susiję su eismo įvykio inscenizavimu, dėl to vykusiu dokumentų klastojimu ar pan. Kaltinamajame akte iš esmės nenurodoma, kaip tiksliai pasireiškė jo apgaulė ir išankstinė tyčia sukčiauti. Kaltinime išskiriama vienintelė aplinkybė, jog V. C. kreipėsi į draudimo bendrovę dėl žalos administravimo bylos iškėlimo, nurodydamas 2014 m. lapkričio 25 d. eismo įvykį kaip draudžiamojo įvykio žalai apskaičiuoti pagrindą. Taigi kaltinimo esmę sudaro tai, kad V. C., kreipdamasis į draudimo bendrovę su prašymu apskaičiuoti draudimo išmoką, nurodydamas 2014 m. lapkričio 25 d. eismo įvykį, siekė gauti didesnę draudimo išmoką, negu jam priklauso iš tikrųjų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pagal kasacinį skundą patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bylos įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia visų būtinųjų sukčiavimo sudėties požymių V. C. veiksmuose.

8. BK 182 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.

9. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma tik civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį, ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017 ir kt.).

10. Baudžiamosiose bylose, kai apgaulės būdu siekiama gauti draudimo išmoką, esminės apgaulės faktas paprastai siejamas su inscenizuoto draudžiamojo įvykio aplinkybių nurodymu draudimo bendrovei kaip tikrų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-149/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-149/2012">2K-149/2012</a>, 2K-556/2012, 2K-14-788/2018). Nors nagrinėjamoje byloje būtent dėl šios aplinkybės ištyrimo ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau tyrimo metu tokios aplinkybės nebuvo atskleistos. Eismo įvykyje dalyvavusiai A. C., kurį taip pat slėpė savo ryšį su kaltinamuoju, kaltinimai nepareikšti. Draudžiamojo įvykio inscenizavimo aplinkybė nenustatyta ir apkaltinamajame apeliacinės instancijos nuosprendyje. Nėra jame ir įtikinamų argumentų, kurie pagrįstų būtinuosius sukčiavimo požymius – apgaulę ir tyčią. Iš kaltinamajame akte nurodytų ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių galima suprasti, kad kaltinamojo tyčia sukčiauti kilo tik po eismo įvykio. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. C. iš draudimo bendrovės prašytų konkrečios sumos už konkrečius automobilio sugadinimus; draudimo bendrovės darbuotojo surašytame automobilio „Mercedes Benz“ apžiūros akte, kuriame užfiksuoti jo apgadinimai (1 t., b. l. 22), nėra V. C. parašo (kas jį pasirašė, nenustatyta). Esant tokioms aplinkybėms, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, jog V. C. siekė gauti būtent jam inkriminuotą 4965,25 Eur draudimo išmoką suvokdamas, jog jam iš tikrųjų priklauso tik dalis bendrovės apskaičiuotos draudimo išmokos; vien V. C. nesąžiningumas kreipiantis į draudimo bendrovę (nuslėpimas, kad eismo įvykyje dalyvavo jo brolio žmona, prieštaringi automobilio gabenimo aplinkybių aiškinimai, nutylėjimas apie ankstesnius automobilio sugadinimus), nenustačius konkrečių eismo įvykio inscenizavimo veiksmų, patvirtinančių apgaulės ir išankstinės tyčios požymius, nėra pakankama sąlyga kilti baudžiamajai atsakomybei už pasikėsinimą sukčiauti. Pritartina ir išvadai, kad byloje nustatyti faktai neperžengia draudimo bendrovės ir apdrausto automobilio valdytojo civilinio ginčo ribų. Tai konstatuodama, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad pagal bylos duomenis (ekspertizių skyriaus vadovo A. Ž. parodymai) draudimo bendrovės atsakingi darbuotojai siūlė V. C. atsisakyti išmokos, o ikiteisminį tyrimą inicijavo tik dėl to, kad šis nepriėmė šio pasiūlymo. Taigi kreipimasis į teisėsaugos instituciją iš esmės buvo kilusio ginčo su apdrausto automobilio valdytoju pasekmė. Be to, draudimo bendrovė turi įstatymo garantuojamas galimybes ginti savo interesus civilinės teisės priemonėmis.

11. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas byloje įrodytus faktus kaip pasikėsinimą sukčiauti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis), dėl to apkaltinamasis nuosprendis V. C. naikintinas paliekant galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

12. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymo perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kaip galima suprasti, toks prašymas pateiktas dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad automobilio,,Mercedes Benz“ stogas ir dešinysis šonas buvo apgadintas iki 2014 m. lapkričio 25 d. eismo įvykio, ir išvada, kad, tai nuslėpdamas, V. C. pasielgė nesąžiningai. Šios pirmosios instancijos teismo išvados padarytos ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, logiškai motyvuotos, todėl abejonių nekelia. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Kasatoriaus nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesant argumentų konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai tiriant ir vertinant įrodymus, nėra teismo procesinio sprendimo naikinimo ar keitimo pagrindas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis

Olegas Fedosiukas