Dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-151-697/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22658-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, V. B. (V. B.) gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartimi pripažinta, kad V. B., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, aprašytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 285 straipsnio 1 dalyje, ir jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartis pakeista, pakeičiant V. B. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nutartimi pripažinta, kad V. B. melagingai pranešė apie visuomenei gresiantį pavojų, būtent: 2020 m. birželio 11 d. apie 0.40 val., būdamas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš mobiliojo ryšio telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), skambino telefonu Nr. 112 į Bendrąjį pagalbos centrą ir melagingai pranešė bei grasino apie visuomenei gresiantį pavojų, kad jis padėjo sprogmenis prie buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), durų ir visame bute, todėl buvo išsiųstos pagalbos tarnybos ir trukdomas jų darbas.

2. Parinkdamas V. B. priverčiamąją medicinos priemonę, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, teismo vertinimu, įvertinus tiek V. B. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumą, tiek jo asmenybę, jam diagnozuoto psichikos sutrikimo požymius, atsižvelgiant į tai, kad V. B. gyvena kartu su tėvais, kurie nedirba ir turi visas galimybes pasirūpinti sūnumi, stebėti tinkamą jo vaistų vartojimą, nuvykimą pas gydytojus, taip pat nesant objektyvių duomenų, kad V. B. yra socialiai pavojingas aplinkiniams, nėra pakankamo pagrindo jį gydyti psichikos sveikatos įstaigos stacionare, nes priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus galima pasiekti taikant švelnesnę priemonę, t. y. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, V. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pakeitė pirmosios instancijos teismo paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl asmens priverstinio hospitalizavimo būtinumo. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į V. B. ligos pobūdį, remisijos nebuvimą ir jo psichikos būklės nestabilumą, bylos aplinkybes, kad jis ne tik iškvietė pagalbos tarnybas, bet ir realiai nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ir laikė pramoninės gamybos šovinių dalių, savadarbiu būdu iš dalies demontuoto karinės paskirties pirotechnikos gaminio dalis – pramoninės gamybos karinės paskirties pirotechninio užtaiso korpusą su pirotechninio mišinio liekana, be to, savadarbę nedidelės sprogstamosios galios sprogstamąją medžiagą – kalio permanganato ir magnio mišinį. Svarbu ir tai, kad pirmiau priimtomis nutartimis V. B. jau yra pripažintas padariusiu baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, yra ne kartą baustas administracine tvarka dėl viešosios rimties trikdymo ir kitų veikų. Įvertinus šias aplinkybes kaip visumą, darytina išvada, kad V. B. yra pavojingas sau pačiam ir visuomenei, todėl jam turėtų būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, V. B. gynėjas advokatas K. Ožiūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartis, ir palikti galioti šią pirmosios instancijos teismo nutartį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – ir BPK), nes neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikė BK 98 straipsnį. Pagal teismų praktiką priverčiamoji medicinos priemonė yra ne bausmė, todėl ji turi būti tokia, kad užtikrintų baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, taip pat apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Teisinis procesas dėl nesavanoriško asmens hospitalizavimo psichiatrijos įstaigoje turi atitikti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, kurie užtikrina veiksmingas procesines garantijas nuo savivalės. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą laisvė gali būti atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: 1) psichikos liga turi būti aiški, tai yra tikslų psichikos sutrikimą turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyvią medicininę ekspertizę; 2) psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; 3) priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat formuojami procesiniai reikalavimai teismo sprendimui dėl priverstinio gydymo: skiriant priverstinį gydymą, turi būti vertinama esama sveikatos būklė, turi būti motyvuojama, kodėl nebūtina skirti naujos ekspertizės galimai pasikeitusiai psichikos būklei įvertinti (jei pateikiamas toks prašymas ir nurodomi nauji duomenys); teismas turėtų motyvuoti būtinybę skirti priverstinį gydymą; teismas turėtų motyvuoti, kodėl neskiriamos švelnesnės priemonės nei stacionarinis priverstinis gydymas (2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15). Lietuvos teismų praktikoje parenkant asmeniui priverčiamąsias medicinos priemones atsižvelgiama į tris pagrindinius kriterijus: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdį ir jo sunkumą; 3) pavojų, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>, 2K-87-697/2021). Įvertinus pagal šiuos kriterijus susiklosčiusią teisinę situaciją, nėra teisinio pagrindo skirti V. B. apeliacinės instancijos teismo parinktą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

4.2. Įvertinant V. B. nustatytą psichikos sutrikimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje yra dvi skirtingos ekspertų psichiatrų išvados dėl V. B. taikytinų priverčiamųjų medicinos priemonių, viena jų V. B. rekomenduota taikyti ambulatorinį stebėjimą, o kita – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Taigi, tik pagal medicininius vertinimus, priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje taikymas nėra neišvengiamas dalykas. Dėl to galutinis sprendimas dėl V. B. yra teismo kompetencijos sritis, o priimdamas šį sprendimą teismas turi įvertinti visus bylos duomenis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl V. B. taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, neatsižvelgė į V. B., jo motinos ir kitų artimųjų parodymus, iš kurių matyti, kad V. B. siekia būti šeimoje, rūpintis garbaus amžiaus tėvais, o tėvai nori rūpintis V. B., kad jų santykiai pagrįsti abipuse pagarba, o izoliuotas nuo artimųjų globos ir rūpesčio V. B. patirs ir jau patyrė naują psichinę traumą. Pažymėtina ir tai, kad, priimant sprendimą dėl taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, svarbu įvertinti ir asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, būseną sprendimo priėmimo metu. Ekspertai psichiatrai atsisakė pripažinti lėtinės ligos reiškinių susilpnėjimu, ligos atoslūgiu reikšmingą bylos aplinkybę – ligos tėkmės paaštrėjimo nebuvimą, besitęsiantį iki šios dienos. Manytina, kad ši būsena, atsižvelgiant į nuolatinę, rūpestingą ligoto žmogaus priežiūrą, turėtų tęstis ilgą laiką ir neaišku, ar ši būsena nebus sutrikdyta, jei V. B. bus atskirtas nuo šeimos, perkeltas į uždarą, tolimą nuo namų erdvę ir patirs dėl to stresą.

4.3. Sprendžiant dėl V. B. padarytos pavojingos veikos pobūdžio, manytina, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sureikšmino V. B. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad V. B. įvykdyta uždrausta veika yra nesunkus nusikaltimas, kad ji nebuvo nukreipta į kitų asmenų gyvybę, sveikatą ar turtą, kad V. B. elgesys po veikos padarymo nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog V. B. kelia didelį pavojų aplinkiniams, aplinkai, sau pačiam ar kitoms įstatymo saugomoms vertybėms. Išvados apie tai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės apie pas V. B. rastus daiktus ir medžiagas, nes jos tik hipotetiškai rodo V. B. ketinimus, o rastos savadarbės medžiagos kiekis – 2,7 gramo yra itin mažas ir jokios rimtesnės grėsmės nei V. B., nei jo artimiesiems, nei jo aplinkai nekėlė.

4.4. Darant išvadą dėl pavojaus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl „labai svarių priežasčių“ (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Alajos Kiss prieš Vengriją, Nr. 38832/06, § 42; 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Zagidulina prieš Rusiją, peticijos Nr. 11737/06, § 53; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15). Asmens laisvės atėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti, todėl atitinkamą asmenį reikia sulaikyti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje O. G. prieš Latviją, peticijos Nr. 66095/09, § 81; 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Lazariu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03, § 125; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15). Dėl to, sprendžiant dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, svarbu, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims. Vien psichikos ligos diagnozavimas ir asmens sveikatos būklės nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jo paties ar aplinkinių asmenų gyvybei ir sveikatai, negali būti pagrindas taikyti stacionarinį stebėjimą, ribojant asmens laisvę, judėjimo laisvę, galimybes bendrauti su artimaisiais. Byloje ekspertai psichiatrai nustatė, kad V. B. diagnozuotas psichikos sveikatos sutrikimas yra nepagydomas. Per laiką nuo baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo V. B. naujų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų nepadarė. Jį prižiūri artimieji, santykiai šeimoje paremti nuolatiniu abipusiu rūpesčiu, todėl tikimybė, kad V. B. gali sukelti pavojų savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, yra itin maža. Vadovaujantis BK 98 straipsnio 6 dalimi, teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Dėl to, V. B. būsenai pablogėjus ir išaugus pavojui, priverčiamoji medicinos priemonė V. B. galėtų būti sugriežtinta. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas didelę reikšmę suteikė teismo ekspertizės išvadai dėl rekomenduojamos skirti priverčiamosios medicinos priemonės, tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šios rekomendacijos nėra nepriekaištingos.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, V. B. gynėjo advokato K. Ožiūno kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl priverčiamosios medicinos priemonės

6. Kasatorius nesutinka su jo ginamajam apeliacinės instancijos teismo parinkta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi, nes apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino V. B. padarytos pavojingos veikos pobūdį, neatsižvelgė į tai, kad V. B. psichikos sutrikimas yra nepagydomas ir šiuo metu jo būklė yra stabili, kad V. B. nėra tiek pavojingas kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, kad jam reikėtų taikyti stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

7. Pagal BK 98

8. Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Lietuvos teismų praktikoje, atsižvelgus į BK 98 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių nuostatas, yra išskiriami šie pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>, 2K-87-697/2021). BK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Pagal to paties straipsnio 3 dalį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare.

9. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>). Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMzLTk0Mi8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-133-942/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-133-942/2020">2K-133-942/2020</a>). Kita vertus, vien psichikos ligos diagnozavimas ir asmens sveikatos nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jam pačiam ar aplinkiniams, nėra priežastis skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA2LTQ5NS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-206-495/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-206-495/2021">2K-206-495/2021</a>).

10. Nagrinėjamoje byloje atlikta teismo psichiatrine, teismo psichologine ekspertize nustatyta, kad V. B. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu (paranoidine šizofrenija), dėl kurio jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ekspertizės atlikimo metu V. B. diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas (paranoidinė šizofrenija), dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Ekspertizės akte rekomenduota V. B. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė A. Survilaitė patvirtino savo išvadą ir nurodė, kad V. B. diagnozuota paranoidinė šizofrenija yra nepagydoma. Vertinant V. B. sveikatos būklės dinamiką, ji blogėja ir adekvatus gydymas galėtų tą progresą sustabdyti, nes pastaruoju metu, kai V. B. buvo pakeista priverčiamoji medicinos priemonė iš stacionarinio į ambulatorinį stebėjimą, beveik visą laiką išlieka psichozinė simptomatika, jis visada yra sutrikusios psichikos ir būdamas tokios būsenos gali būti pavojingas visuomenei. Be to, ekspertė atkreipė teismo dėmesį, kad V. B. ne visada vartoja jam paskirtus vaistus, nes receptais jam paskirti vaistai ne visada yra nuperkami (2 t., b. l. 82). Nors V. B. gydantis gydytojas psichiatras V. V., kaip policijai suteikusios informacijos apie V. B. Psichikos sveikatos centro komisijos narys, nurodė, kad komisija rekomendavo V. B. pratęsti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą, tačiau apklausiamas teisme atkreipė dėmesį, jog V. B. sveikatos būsena nėra stabili, vien 2020 m. jis buvo tris kartus gydytas stacionare, ir teigė, kad reikia įsiklausyti į teismo psichiatrų ekspertų rekomendacijas (2 t., b. l. 93–94).

11. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad V. B. psichikos sveikata sutriko 2006 m. Iš byloje esančių duomenų apie V. B. veikas, užtraukiančias administracinę atsakomybę, padarytas 2016–2021 m., išplaukia, kad jį norėta patraukti administracinėn atsakomybėn už garsų muzikos klausymą, trikdantį aplinkinių poilsį ir ramybę, važiavimą visuomeniniu transportu be bilieto, išpaišymą juodais dažais bendro naudojimo patalpų, nepadorių gestų rodymą ir necenzūrinių žodžių vartojimą viešumoje, automobilio vairavimą viršijant greitį 30 km/val., automobilio vairavimą esant neblaiviam, neturint teisių vairuoti šios kategorijos transporto priemones, sukeliant eismo įvykį ir iš jo pasišalinant. Reikia pažymėti, kad su vairavimu susijusios V. B. veikos padarytos nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2020 m. gegužės mėn. ir po to naujų tokio pobūdžio veikų per laiką iki 2021 m. balandžio 14 d. nebuvo padaryta. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi, 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi V. B. yra pripažintas įvykdęs būdamas nepakaltinamas veikas, aprašytas BK 285 straipsnio 2 dalyje, pasireiškusias melagingais pranešimais apie visuomenei gresiantį pavojų. Šioje byloje V. B. vėl pripažintas kaltu dėl to, kad melagingai pranešė apie visuomenei gresiantį pavojų. Ši jo padaryta veika, jei atitiktų visus nusikalstamos veikos sudėties požymius, būtų vertinama kaip nesunkus baigtas nusikaltimas, nekeliantis didelio pavojaus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – viešajai tvarkai, veika padaryta nesant V. B. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Nors teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas V. B. pavojingumą sau ir visuomenei, suteikė per didelę reikšmę aplinkybei, kad V. B. daugiabutyje buvo rasti du cilindro formos konteineriai su šviesiai mėlynos spalvos milteliais, kartu šalia gulinčiais laidais (nesudarantys dalių ir medžiagų komplekto, reikalingo sprogmens gamybai), metalinis objektas su septyniomis įvairių dydžių tūtelėmis, stiklinis indas su milteliais, pramoninės gamybos šovinių dalys, savadarbiu būdu iš dalies demontuoto karinės paskirties pirotechnikos gaminio dalis – pramoninės gamybos karinės paskirties pirotechninio užtaiso korpusas su pirotechninio mišinio liekana, kurio konstrukcijoje nėra numatyto elektros kontakto, izoliatorių ir uždegiklio, rasta ir savadarbė nedidelės sprogstamosios galios sprogstamoji medžiaga – kalio permanganato ir magnio mišinys, nes medžiagos kiekis itin mažas, o kiti objektai jokios realios žalos ar jos atsiradimo grėsmės negalėjo sukelti, tačiau medžiagos ir objektų gavimas atskleidžia V. B. kylančius jam, jo artimiesiems ir visuomenei pavojingus sumanymus ir ši aplinkybė nėra teisiniu požiūriu nereikšminga.

12. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nutartyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias V. B. psichikos sutrikimą, specialistų rekomendacijas dėl V. B. gydymo, kliūtis, su kuriomis susiduriama V. B. gydymo metu (nėra galima teigti, kad paskirti vaistai visada vartojami pagal gydytojų nurodymus), kad liga progresuoja ir gydant stacionare būtų galima ligos eigą stabilizuoti, kad V. B. sistemingai daro teisės pažeidimus ir kai kurie jo sumanymai, teisingai įgyvendinti, gali kelti pavojų paties V. B., jo artimųjų ir kitų visuomenės narių gyvybei ir sveikatai, mano, kad, parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, bylos aplinkybes teisingiau įvertino apygardos teismas. Pažymėtina ir tai, kad stiprus V. B. ir jį prižiūrinčių tėvų ryšys, abipusė pagarba yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl asmeniui skirtinos priverčiamojo pobūdžio medicinos priemonės rūšies, tačiau, kolegijos požiūriu, esant V. B. diagnozuotam psichikos sveikatos sutrikimui ir progresuojančiai jo eigai, gera priežiūra negali atstoti ar pakeisti tinkamo gydymo, o gali tik jį papildyti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, vykdant V. B. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, būtina itin atidžiai vertinti jo psichikos sveikatos būsenos pokyčius ir, nustačius pagrindą, laiku kreiptis į teismą, prireikus nelaukiant BK 98 straipsnio 6 dalyje nustatyto 6 mėnesių termino, dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar jos panaikinimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, V. B. gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinį skundą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Tomas Šeškauskas

Alvydas Pikelis