R. Š. pagal BK 20 str. 2 d., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-138/2014

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10056-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.9.6;

1.2.14.6.2;

2.1.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjo Petro Butkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, taikant 54 straipsnio 3 dalį, –250 MGL (31 250 Lt) dydžio bauda, 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, –200 MGL (25 000 Lt) dydžio bauda; 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, – 120 MGL (15 000Lt) dydžio bauda, pagal 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, subendrinus apėmimo būdu, paskirta 200 MGL (25 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė subendrinta bausmė – 60 000 Lt dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš R. Š. konfiskuota 372 353,83 Lt. Dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už šias nusikalstamas veikas senaties terminams (BK 95 straipsnis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1, 2 punktai).

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, kuria nuteistojo R. Š. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje juridinis asmuo UAB „A.“ dėl kaltinimų pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžiu išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. Š. nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio–2006 m. sausio mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kaune bei Vilniuje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, būdamas UAB „A.“, registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „A.“ turtą, iš anksto susitarus ir bendrininkų grupės nariams V. S., M. L., G. S., K. K., valdantiems ir naudojantiems neteisėtai veiklai nuslėpti juridinius asmenis – UAB „Arvasanta“, UAB „Sagitta“, parengus nusikalstamos veikos schemą ir vadovaujant ją įgyvendinant, suklastojus dokumentus apie minėtų įmonių tariamai UAB „A.“ atliktus įvairius statybos bei internetinio puslapio sukūrimo darbus, šiuos pagamintus netikrus ir suklastotus tikrus dokumentus perdavė apie tai nežinojusiai UAB „A.“ vyriausiajai finansininkei ir nurodė juos įtraukti į buhalterinę apskaitą bei Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) deklaracijas, ir iš UAB „A.“ sąskaitos banke pervedė 138 324,62 Lt į UAB „Arvasanta“ ir 234 029,21 Lt į UAB „Sagitta“ sąskaitas banke, iš kurių bendrininkų grupės nariai bankomatuose paėmė grynus pinigus ir, pasilikę 10 proc. iš pervestos pinigų dalies už netikrų dokumentų išrašymą, perdavimą bei pinigų išgryninimą, perdavė R. Š., kuris juos panaudojo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems asmeniniams poreikiams, taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės 372 353,83 Lt vertės UAB „A.“ turtą; UAB „A.“ vyriausiajai finansininkei įtraukus minėtus pagamintus netikrus ir suklastotus tikrus dokumentus į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir 2004 m. lapkričio, gruodžio 2005 m. balandžio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėnesių PVM deklaracijas bei jas elektroniniu būdu pateikus Valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaule UAB „A.“ naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 56 799,75 Lt PVM ir per nesuvokiančią pavojingos veikos UAB „A.“ vyriausiąją finansininkę suklastojo tikrus dokumentus – PVM deklaracijas, padarydamas didelės 56 799,75 Lt žalos Lietuvos Respublikos biudžetui; 2004 m. rugsėjo–2005 m. spalio mėnesių laikotarpiu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, siekdamas sumažinti UAB „A.“ į valstybės biudžetą mokėtiną pelno mokestį, nurodęs UAB „A.“ vyriausiajai finansininkei, nežinančiai, kad dokumentai netikri, pagal tariamųjų sandorių su UAB „Arvasanta“ netikrus dokumentus užpildyti 2004 m. UAB „A.“ pelno (nuostolių) ataskaitą, taip nepagrįstai 78 693,44 Lt padidinus sąnaudas, kaip UAB „A.“ direktorius patvirtinęs ataskaitą savo parašu bei nurodęs vyriausiajai finansininkei ją pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir šiai tai padarius, apgaule UAB „A.“ naudai išvengė turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 11 804,02 Lt pelno mokesčio ir suklastojo tikrą dokumentą – 2004 m. UAB „A.“ finansinę atskaitomybę; 2005 m. kovo–2006 m. lapkričio mėnesių laikotarpiu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, siekdamas sumažinti UAB „A.“ į valstybės biudžetą mokėtiną pelno mokestį, nurodė UAB „A.“ vyriausiajai finansininkei, nežinančiai, kad dokumentai netikri, pagal tariamųjų sandorių su UAB „Arvasanta“ ir UAB „Sagitta“ netikrus dokumentus užpildyti 2005 m. UAB „A.“ pelno (nuostolių) ataskaitą, taip nepagrįstai 194 844,16 Lt padidinus sąnaudas, kaip UAB „A.“ direktorius patvirtinęs savo parašu bei nurodęs vyriausiajai finansininkei ją pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir šiai tai padarius, apgaule UAB „A.“ naudai išvengė turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 29 226,62 Lt pelno mokesčio ir suklastojo tikrą dokumentą – 2005 m. UAB „A.“ finansinę atskaitomybę; taip pat, kaip įmonės direktorius pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apgaulingai tvarkė 2004 m. sausio 1 d.–2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpio UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus į apskaitą privalomai įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, nes į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą įtraukė organizuotos grupės narių pagamintus netikrus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys apie tariamai UAB „Arvasanta“ ir UAB „Sagitta“ parduotas paslaugas UAB „A.“ bei atliktą apmokėjimą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti nurodyto laikotarpio „A.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. Š. gynėjas advokatas P. Butkevičius prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartį, R. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius jo kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, ir netaikyti turto konfiskavimo.

Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad teismai priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus, nes, nuteisdami R. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė suformuotos teismų praktikos, pažeidė nekaltumo prezumpciją, nepašalino prieštaravimų bei visiškai nevertino nuteistojo kaltę paneigiančių įrodymų.

Kasatorius nurodo, kad BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tik tuo atveju, jeigu konstatuojama, kad dėl neteisėtų veiksmų kitam asmeniui buvo padaryta reali žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>). Taigi, šiuo konkrečiu atveju teismas turėjo įvertinti, ar dėl R. Š. neteisėtų veiksmų realiai kilo žala UAB „A.“. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė formalią ir formuojamai teismų praktikai prieštaraujančią išvadą, kad R. Š., išgryninęs pinigus, įgijo realią galimybę jais naudotis bei disponuoti savo nuožiūra, taip neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė UAB „A.“ turtą, padarydamas bendrovei žalą, ir kad tolesni kaltininko veiksmai su turtu veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kasatorius pažymi, kad, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-171/2010, 2K-455/2012, 2K-503/2012, 2K-P-78/2012, 2K-106/2013). Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog R. Š. turėjo tikslą pasisavinti neteisėtai išgrynintus pinigus ar juos panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad įmonės pinigai buvo panaudoti ne jos reikmėms, o nenustatytiems asmeniniams nuteistojo poreikiams tenkinti. Priešingai nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti dokumentai apie nekilnojamojo turto įsigijimą, renovaciją ir pardavimą, pagrindžiantys, kad UAB „A.“ priklausantys bei neteisėtu būdu išgryninti pinigai buvo panaudoti būtent bendrovės interesais, tai savo parodymuose nurodė nuteistasis, liudytoja R. M., bet teismai juos atmetė kaip deklaratyvius. Tokie teismo argumentai neabejotinai prieštarauja nekaltumo prezumpcijai bei nepagrįstai sunkina nuteistojo padėtį, nes nekaltumo įrodinėjimo našta neteisėtai ir nepagrįstai perkeliama nuteistajam, o tai laikytina šiurkščiu BPK pažeidimu. Kasatorius nurodo, kad duomenys, rodantys, jog paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti. Tokio pobūdžio pateiktų duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-575/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-575/2010">2K-575/2010</a>, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012). Šioje byloje teismai žalos padarymo faktą, remdamiesi UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentais, iš esmės grindžia tik tuo, kad neteisėtu būdu išgryninti pinigai nebuvo įnešti į UAB „A.“ kasą, taip pat specialisto išvada, nors joje nustatytos aplinkybės išimtinai susijusios su R. Š. padarytu nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnio 2 dalyje. Teismai nesiaiškino, ar bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti duomenys atspindi tikrąsias aplinkybes. Kasatorius teigia, kad tai, jog R. Š. netesėtai disponavo jam patikėtu turtu, jokiu būdu nereiškia, kad bendrovei dėl to buvo padaryta žala, nes neteisėtu būdu išgrynintus ir neapskaitytus bendrovės buhalteriniuose dokumentuose pinigus investuojant į bendrovei nuosavybės teise priklausančio pastato renovaciją ir statybos darbus, padidėjo UAB „A.“ nuosavas kapitalas, nes padidėjo bendrovei nuosavybės teise priklausančio turto vertė, buvo sumažintos sąnaudos ir, pardavus pastatą, gautas didesnis pelnas, kuris buvo apskaitytas bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir panaudotas būtent įmonės reikmėms, sumokant valstybei pelno mokestį. Kasatorius pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, kad UAB „A.“ turi teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo civiline tvarka, buvo siekiama tik paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl turto konfiskavimo taikymo teisėtumo, o tokio ieškinio pareiškimo tikimybė ir perspektyvos, kad jis bus patenkintas, nei nuteistajam, nei apeliacinės instancijos teismui negali būti žinomos. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad R. Š. negali būti inkriminuojamas BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas, nes nėra būtinojo šio nusikaltimo sudėties požymio – padarinių, t. y. turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam.

Taip pat kasatorius pažymi, kad, baudžiamojoje byloje nukentėjusiajam pateikus civilinį ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo ir teismui jį patenkinus, BK 72 straipsnio nuostatos dėl turto konfiskavimo paprastai netaikomos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-270/2004, 2K-23/2005, 2K-P-444/2005, 2K-426/2006). Šioje byloje UAB „A.“ civilinio ieškinio nepateikė, todėl teismai, vadovaudamiesi BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo R. Š. konfiskavo 372 353,83 Lt. Priimdami šį sprendimą teismai neįvertino ir nesiaiškino, ar šiuo konkrečiu atveju UAB „A.“ turėjo galimybę pateikti baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo, byloje būdama ne nukentėjusioji, o kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 20 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad „UAB „A.“, kaip juridiniam asmeniui, apie įtarimus šioje byloje pranešta praėjus daugiau kaip penkeriems metams, 2011 m. kovo 31 d., tai reiškia, kad įmonė dėl R. Š. nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo turėjo galimybę ir pakankamai laiko pareikšti civilinį ieškinį netgi šioje baudžiamojoje byloje tol, kol ši įmonė, kaip juridinis asmuo, tapo įtariamąja, o po to ir kaltinamąja, nepagrįsti ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam draudimui bausti asmenį už tą patį nusikaltimą antrą kartą ir BPK 111, 109 straipsniuose įtvirtintai UAB „A.“ teisei pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurią ateityje įmonė gali įgyvendinti kreipdamasi į teismą civilinio proceso tvarka. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju turto konfiskavimas taikytas neteisėtai, pažeidžiant teismų praktikoje suformuotas nuostatas. Be to, į nurodytą konfiskuotiną neva neteisėtai pasisavinto turto vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 372 353,83 Lt, įeina 76 738 Lt PVM, kurį UAB „A.“ turėjo sumokėti valstybei, todėl šie pinigai bendrovei nepriklauso ir nuteistasis R. Š. negalėjo jų iš šios pasisavinti. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad specialisto išvada patvirtina ir pats nuteistasis pripažino, jog pasisavino būtent 372 353,83 Lt, yra nepagrįsti, nes užduotyje atlikti tyrimą specialistui net nebuvo keliamas turto pasisavinimo klausimas, o R. Š. niekada nepripažino padaręs BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Be to, už tai, kad siekė išvengti turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 76 738 Lt PVM, R. Š. jau yra nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, todėl dėl šios pinigų sumos pripažinus jį kaltu ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pažeistas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas, nes R. Š. nubaustas du kartus už tą patį nusikaltimą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. Š. gynėjo advokato P. Butkevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad byloje nustatyta, jog R. Š. buvo UAB „A.“ direktorius ir šios bendrovės turtas buvo jo žinioje, jis iš bendrovės sąskaitos pervedė pinigus į UAB „Arvasanta“ ir UAB „Sagitta“ sąskaitas, po to bendrininkų grupės narys išgrynintus pinigus perdavė R. Š., taip šiais veiksmais R. Š. bendrovės turtą ir pavertė savu. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. R. Š., išgryninęs pinigus, įgijo realią galimybę jais naudotis bei disponuoti savo nuožiūra, tai patvirtina ir jo neneigiama aplinkybė, kad 10 proc. nuo išgrynintos sumos jis palikdavo bendrininkų grupės nariams, specialisto išvada byloje patvirtina, kad pasisavintų pinigų R. Š. neįnešė į bendrovės kasą ir jų panaudojimo nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais, taigi UAB „A.“ neteko jai nuosavybės teise priklausančio turto, o R. Š. jį neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė taip padarydamas bendrovei turtinę žalą. Pirmosios instancijos teisme R. Š. pateikė turto įsigijimo, renovacijos ir pardavimo už daug didesnę kainą dokumentus, tariamai patvirtinančius pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad R. Š. nepateikė teismui jokių dokumentų apie pasisavintų pinigų panaudojimą būtent bendrovės naudai, t. y. nurodyto pastato remontui. R. Š. su pasisavintais UAB „A.“ pinigais elgėsi kaip su savais, taigi veikė tiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, išsamiai pasisakė, kodėl laikytina ir kokiais konkrečiais veiksmais šiuo atveju buvo padaryta turtinė žala, pažymėjęs, kad būtent įmonės pinigai buvo panaudoti ne jos reikmėms, o nenustatytiems asmeniniams nuteistojo poreikiams tenkinti, ir kad R. Š. buvo ne vienintelis UAB „A.“ akcininkas, nes dalis įmonės akcijų priklausė kitam asmeniui. Dėl to teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, teisingai konstatavo, kad R. Š. bendrovės lėšas pasisavino, ir tai, kad išgryninti bendrovės pinigai buvo panaudoti nuteistojo asmeninėms reikmėms, nors ir nenustatyta – kokioms, jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Prokuroras, sutikdamas su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kuriais atmesti apeliacinio skundo argumentai dėl R. Š. taikyto turto konfiskavimo ir jo masto, nurodo, kad BK 72 straipsnio nuostatos byloje taikytos tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus, todėl BPK 320 straipsnio nuostatos nepažeistos. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje teisėjų, vertinusių bylos duomenis, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistojo gynėjo kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

Minėta, kad kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia ir tai, kad teismai priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus, nes, nuteisdami R. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė suformuotos teismų praktikos, pažeidė nekaltumo prezumpciją, nepašalino prieštaravimų bei visiškai nevertino nuteistojo kaltę paneigiančių įrodymų.

Tiek kasatorius, teigdamas, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, tiek teismai, pripažindami jį kaltu dėl turto pasisavinimo padarymo, tai grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos raidai būdinga tai, jog ši praktika aiškinant byloje taikytinas įstatymų nuostatas formuojama ne „visa iš karto“, bet „byla po bylos“, vienus tos praktikos aspektus, atskleistus ankstesnėse bylose, papildant kitais. Teismo praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Jis nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas, nes neišnyksta būtinybė formuoti tokią teismų praktiką, kuri sudarytų prielaidas teisingam sprendimui byloje priimti. Taigi, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant naujas bylas, ankstesniuose jo sprendimuose suformuluota praktika papildoma naujais fragmentais.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-P-78/2012).

Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad turto pasisavinimu gali būti pripažįstami ir tokie juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis jo vadovaujamos įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, paima ir panaudoja ne jo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant šio fizinio asmens veiksmus pagal BPK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, pervesti pagal fiktyvius sandorius, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių apskaitos dokumentuose), bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas kitai įmonei (įmonėms) pagal fiktyvius sandorius pervestus jo vadovaujamos įmonės pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties ar neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78-2012). Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Dėl to kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-P-78-2012). Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje.

Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad R. Š. 2005 m. sausio–2006 m. sausio mėnesių laikotarpiu, būdamas UAB „A.“ direktoriumi ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „A.“ turtą, padedant bendrininkų grupės nariams, paėmė pagal fiktyvius sandorius atitinkamiems juridiniams asmenims pervestus UAB „A.“ pinigus ir juos panaudojo ne įmonės poreikiams, taip pasisavino jo žinioje buvusį didelės 372 353,83 Lt vertės UAB „A.“ turtą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pats R. Š. pripažįsta šių lėšų paėmimo faktą, tačiau, priešingai nei nustatė teismai, teigia, jog jos buvo panaudotos bendrovės interesais. Kasaciniame skunde nuteistojo R. Š. gynėjas netinkamą BK 183 straipsnio 2 dalies taikymą taip pat iš esmės grindžia tuo, kad nuteistasis bendrovei nepadarė žalos, nes minėtu būdu išgryninti pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms. Iš bylos medžiagos matyti, kad toks kasatoriaus teiginys nėra patvirtintas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais. Antai, kasaciniame skunde šių pinigų panaudojimas bendrovės interesams yra grindžiamas tuo, kad, pasak kasatoriaus, jie buvo panaudoti nekilnojamojo turto įsigijimui, renovacijai ir pardavimui, tačiau teismų nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės to nepatvirtina. Šiuo atveju teismai konstatavo, kad vien tik atitinkamo pastato pirkimas ir jo pardavimas už didesnę kainą nesant konkrečių įrodymų dėl pasisavintų pinigų panaudojimo šio pastato remontui savaime nepatvirtina to, kad pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms. Tokia teismų pozicija buvo argumentuojama ir tuo, kad nuteistasis pinigų panaudojimo nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais, apskritai nepateikė teismui jokių dokumentų, kurie patvirtintų pinigų panaudojimą nurodyto pastato remontui. Šio kasatoriaus teiginio nepatvirtina ir byloje esantys liudytojų parodymai. Nors kasatorius kasaciniame skunde ir nurodo, kad išgrynintų pinigų panaudojimą bendrovės interesais įrodo liudytojos R. M. parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad jos parodymai išgrynintų pinigų panaudojimo įmonės reikmėms nepatvirtina. Su tokiomis teismų išvadomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Taigi konstatuotina, kad kasacinio skundo teiginiai dėl nuteistojo R. Š. gautų išgrynintų lėšų panaudojimo UAB „A.“ naudai yra deklaratyvaus pobūdžio ir savaime nelaikytini pakankamu pagrindu paneigti tai, kad jis pasisavino jo žinioje buvusį bendrovės turtą – 372 353,83 Lt. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78-2012). Tai, kad nuteistasis, teigdamas, jog išgrynintus UAB „A.“ priklausančius pinigus panaudojo bendrovės interesams, turi pagrįsti duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka, savaime nereiškia ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Minėta, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais; todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis; tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-P-78-2012).

Taigi teismai, nagrinėjamoje byloje ištyrę ir įvertinę įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis R. Š. jo žinioje buvusias UAB „A.“ išgrynintas lėšas paėmė ir panaudojo šios bendrovės reikmėms, ir todėl pagrįstai pripažino, kad tokiais R. Š. veiksmais UAB „A.“ buvo padaryta žala. Nors byloje ir nenustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su UAB „A.“ poreikių tenkinimu, tikslais buvo panaudotos šios bendrovės pagal fiktyvius sandorius išgrynintos lėšos, tačiau vien tai neužkerta kelio R. Š. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį. Minėta, kad, nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas padarė formalią ir formuojamai teismų praktikai prieštaraujančią išvadą, jog R. Š., išgryninęs pinigus, įgijo realią galimybę jais naudotis bei disponuoti savo nuožiūra, taip neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė UAB „A.“ turtą, padarydamas bendrovei žalą, ir jog tolesni kaltininko veiksmai su turtu veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje konstatavo, jog, būtent pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su turtu veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar R. Š. veiksmai su išgrynintais UAB „A.“ pinigais laikytini turto pasisavinimu, kartu aiškinosi, kokiais tikslais buvo naudojamos šios lėšos, ir tik pripažinęs, kad išgryninti bendrovės pinigai buvo panaudoti ne jos reikmėms, konstatavo, jog R. Š. šiuos pasisavino. Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistasis R. Š., iš atitinkamų asmenų paėmęs pagal fiktyvius sandorius kitoms bendrovėms pervestus UAB „A.“ pinigus (šio fakto neneigia ir pats kasatorius), įgijo realią galimybę jais naudotis bei disponuoti savo nuožiūra. Būtent nuo šio momento UAB „A.“ neteko jai nuosavybės teise priklausančio turto, o R. Š. jį neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė taip padarydamas bendrovei turtinės žalos. Taigi UAB „A.“ turto pasisavinimas buvo baigtas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. Š. pasisavino 372 353,83 Lt, o tai, vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, laikytina didelės vertės turto pasisavinimu. Teismai, spręsdami dėl R. Š. pasisavintos pinigų sumos dydžio, vertino specialisto išvadą, kitus bylos dokumentus, kurie, priešingai nei teigia kasatorius, patvirtino, kad buvo pasisavinta 372 353,83 Lt.

Taip pat nepritartina kasacinio skundo argumentui, kad į nurodytą konfiskuotiną neva neteisėtai pasisavinto turto vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 372 353,83 Lt, įeina 76 738 Lt PVM, kurį UAB „A.“ turėjo sumokėti valstybei, todėl šie pinigai bendrovei nepriklauso ir nuteistasis R. Š. negalėjo jų iš šios pasisavinti. Antai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pinigų suma, kuri kaip PVM turėjo būti asmens sumokėta į valstybės biudžetą, kol ji dar nėra sumokėta, negali būti traktuojama tik kaip tokio asmens valdomu valstybei priklausančiu turtu; į biudžetą dėl apgaulės dar nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybe, ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo, negali būti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-112/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-112/2012">2K-7-112/2012</a>, 2K-7-322/2013).

Nėra pagrindo nesutikti ir su teismų išvadomis, kad R. Š., darydamas pirmiau nurodytus veiksmus, veikė tiesiogine tyčia. Būtent teismų surinkti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad R. Š. neteisėtai disponuodamas UAB „A.“ išgrynintomis lėšomis norėjo paversti jas lėšas savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko (t. y. UAB „A.“) sąskaita.

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad už tai, jog siekė išvengti turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 76 738 Lt PVM, R. Š. jau yra nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, todėl dėl šios pinigų sumos pripažinus jį kaltu ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pažeistas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas, nes R. Š. nubaustas du kartus už tą patį nusikaltimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Š. buvo nuteistas už dviejų skirtingų nusikaltimų padarymą – kvalifikuotą sukčiavimą (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir kvalifikuotą turto pasisavinimą (BK 183 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį R. Š. buvo nuteistas už tai, kad apgaule, t. y. sudarydamas fiktyvius sandorius su kitais juridiniais asmenimis ir taip nepagrįstai sumažindamas mokėtiną į valstybės biudžetą PVM sumą ir nepagrįstai padidindamas grąžintiną iš valstybės biudžeto PVM sumą, panaikino prievolę mokėti atitinkamą PVM sumą į valstybės biudžetą. Pagal BK 183 straipsnio 3 dalį R. Š. nuteistas už tai, kad sudarydamas fiktyvius sandorius taip pat dar išgrynindavo jo žinioje buvusius UAB „A.“ pinigus ir juos pasisavindavo. Be to, R. Š. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis žala padaroma skirtingiems subjektams: apgaule panaikinant prievolę mokėti PVM žala padaroma valstybei, o pasisavinant turtą – UAB „A.“. Taigi, R. Š. buvo nuteistas už dviejų skirtingų, nors tarpusavyje ir susijusių, veikų padarymą.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl, pasak jo, netinkamo BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, darydami išvadą dėl R. Š. kaltumo padarius kvalifikuotą turto pasisavinimą, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą dėl netinkamo BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teismai pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes teisingai konstatavo, kad R. Š. padaryta veika atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius. Taigi šiuo pagrindu keisti ar naikinti teismų sprendimų dalis nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistajam R. Š. nepagrįstai buvo pritaikyta BK 72 straipsnio 5 dalis dėl jo pasisavintų bendrovei priklausiusių lėšų –372 353,83 Lt – konfiskavimo.

BK 72 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija, galiojusi nusikalstamų veikų padarymo metu) buvo nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininkus ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. BK 72 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, parduotas ar dėl kitų priežasčių dingęs ir dėl to jo negalima paimti natūra, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taigi, remiantis šiomis BK 72 straipsnio nuostatomis, turi būti konfiskuojami ir kaltininko iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir (ar) kiti materialą vertę turintys daiktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiu būdu gauti pinigai ir (ar) kitą materialą vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTExLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-511/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-511/2010">2K-511/2010</a>, 2K-329/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a> ir kt.). Tais atvejais, kai nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas nukentėjusiajam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-368/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-368/2011">2K-368/2011</a>).

Minėta, kad R. Š. buvo pripažintas kaltu ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl svetimų UAB „A.“ priklausančių lėšų –372 353,83 Lt – pasisavinimo. Taigi nusikalstamu būdu užvaldytos UAB „A.“ priklausančios lėšos buvo kaltininko padaryto nusikaltimo rezultatas ir atitiko BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vieną konfiskuotino turto rūšių.

Nesant galimybės paimti konfiskuotiną turtą iš paties nuteistojo nagrinėjamoje byloje, vadovaudamiesi BK 72 straipsnio 5 dalimi teismai nusprendė iš R. Š. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 372 353,83 Lt. Byloje nėra duomenų, kad pasisavintas turtas būtų grąžintas nukentėjusiajam ar būtų pareikštas civilinis ieškinys civilinio proceso tvarka, ar būtų kitokiu būdu susitarta dėl padarytos žalos nukentėjusiajam atlyginimo. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 72 straipsnio taikymo R. Š., vertino ir UAB „A.“ galimybes pateikti nagrinėjamoje byloje civilinį ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo. Su apeliacinės instancijos teismo motyvuotomis išvadomis dėl tokios galimybės buvimo nėra pagrindo nesutikti. Kasatoriaus teiginiai, kad šios apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam draudimui bausti asmenį už tą patį nusikaltimą antrą kartą ir BPK 111, 109 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms yra deklaratyvūs, neparemti teisiniais argumentais. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje juridinis asmuo – UAB „A.“ – nebuvo kaltinamas turto pasisavinimo padarymu, be to, dėl kaltinimo padarius kitus nusikaltimus juridinis asmuo – UAB „A.“ pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisinta.

Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad teismai, R. Š. taikydami BK 72 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos ir padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. Š. gynėjo Petro Butkevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė

Armanas Abramavičius