Baudžiamoji byla Nr. 2K-7/2014
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01707-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1;
2.1.7.4;
2.1.15.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. (A. Š.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Iš A. Š. priteista R. B. ir T. B. po 1505,63 Lt turtinei ir po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 9 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendis pakeistas ir aprašomoji dalis išdėstyta taip: A. Š. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais kietais bukais daiktais sudavė K. J. Š. B. į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip trisdešimt septynis smūgius. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. Š. nuteistas už tai, kad, nuo 2011 m. gruodžio 29 d. 21.00 val. iki 2011 m. gruodžio 30 d. 7.00 val., savo bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su K. J. Š. B. metu, tyčia ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais kietais bukais daiktais sudavė ne mažiau kaip trisdešimt septynis smūgius į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas krūtinės ląstos priekiniame bei užpakaliniame paviršiuose, kraujosruvas minkštuose audiniuose krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje bei nugaros kairėje, krūtinkaulio lūžį, dešiniųjų III-VII, kairiųjų VI-XII šonkaulių lūžius su krūtinplėvės pažeidimu kairėje, kraujosruvą širdiplėvėje, kairio plaučio plyšimą, poodines kraujosruvas veide, juosmenyje, dilbiuose, plaštakose, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimus keliuose, muštines žaizdas veide, lūpose, kraujosruvas minkštuose audiniuose veide, dešiniame smilkinyje, momenyje, pakaušyje, apatinio žandikaulio kairiame kampe, lūpų kairėje pusėje, juosmenyje, daugiaskeveldrinius nosikaulių lūžius, kraujosruvas kairio inksto skaidulinėje kapsulėje, kraujosruvas po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje smilkininėje, momeninėse, kaktinėse skiltyse, dėl to nuo krūtinės ląstos sužalojimų visumos, kuri komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, K. J. Š. B. mirė.
Kasaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad viso proceso metu neigė įvykdęs šią žmogžudystę. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nesiėmė priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių surasti ir apklausti liudytoją A. S., tačiau paaiškėjo, jog šis mirė. Dėl to kasatorius, kaip kaltinamasis, neturėjo galimybės užduoti klausimų šiam liudytojui, nebuvo ištirti ir įvertinti BPK numatytomis priemonėmis ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai. Byloje liko neištirta, kuriose buto patalpose ir kokiu įrankiu buvo mušamas K. J. Š. B. Nenustatyta, per kokį laiko tarpą peleninėje galėjo susidaryti peleninės turinys (šešios nuorūkos, iš kurių viena su rudu filtru (mėginys Nr. 21) nenustatyto asmens, o kitos penkios su baltos spalvos filtru), ir ar nuteistojo motina J. L. iš buto, kaip ji pati teigia, išėjusi apie 18.00 val. iškratė peleninę ar ne. Jeigu peleninė buvo iškratyta, tai tokiu atveju nenustatytas asmuo bute galėjo būti po 18.00 val. Nenustatyta, ar šiukšlės buvo išneštos į laiptinės konteinerį. Tai, kad atlikus žmogaus DNR mėginių nuo burnos skalavimo skysčio (Nr. 25, 26) ir alaus butelių (Nr. 34, 35) tyrimus buvo nustatyti ne mažiau kaip dviejų asmenų biologiniai pėdsakai, iš kurių vieni priklauso kasatoriaus genotipui, o kito asmens tapatybės nustatyti nepavyko, rodo, kad patalpose buvo ir daugiau asmenų, galėjusių padaryti nusikalstamą veiką. Nėra duomenų apie šiukšlių dėžės turinį, išskyrus apie buteliuką nuo burnos skalavimo skysčio, dėl kurio buvo atlikti DNR tyrimai. Nebuvo išsiaiškinta, kur ir su kuo ar vienas nuteistasis gėrė nuo 18.00 val., kai išėjo jo motina, ir, kaip ji teigia, dar buvo blaivus iki 20.00 val., kada su K. J. Š. B. atėję į parduotuvę pirko 0,5 litro butelį degtinės ir nuo jų abiejų, pagal pardavėjos parodymus, tuo metu sklido alkoholio kvapas. Teismas neatsakė ir į klausimą, kaip nuteistasis, kuriam ryte 11.28 val. buvo nustatytas girtumas (3,12 promilės) galėjo suduoti beveik tuo pačiu metu daugiau kaip trisdešimt septynis smūgius K. J. Š. B. savęs nesužalodamas.
Kasatorius nurodo, kad proceso metu nebuvo atlikti jo kraujo tyrimai, dėl to nebuvo nustatyta, ar jis, be alkoholio, vartojo dar kokius nors preparatus. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, nurodęs, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog kasatorius iki nusikaltimo padarymo ar jo darymo metu vartojo kokius nors psichotropinius ar stipriai veikiančius vaistus. Teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nevertino gynėjų pateiktų duomenų apie kasatoriaus sveikatos būklę, kad jis nuo 2010 m. įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, priklausomybės sindromo, kad keletą kartų gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, organinių asmenybės sutrikimų, kitų psichikos ir elgesio sutrikimų, kad dėl priklausomybės sindromo, organinių asmenybės sutrikimų nuo 1989 m. gydomas ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre), liudytojo I. D. parodymų, jog kaip gydytojas psichiatras dažnai lankydavo kasatorių namuose ir žinojo, jog jis vartojo stipriai veikiančius vaistus. Esant duomenų, kad kasatorius gali būti nepakaltinamas (BK 17 straipsnis), teismas privalėjo imtis visų įstatymų numatytų priemonių atsiradusioms abejonėms dėl jo sveikatos būklės pašalinti, nes tai būtina baudžiamosios atsakomybės individualizavimui ir bausmės skyrimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-538/2001). Apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą ištirti visus duomenis, kurie paaiškėjo ir buvo žinomi apeliacinio proceso metu, net jei tai nenurodyta apeliaciniame skunde, tik tada būtų pakankamas pagrindas spręsti, ar šioje byloje taikytinos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai, dėl kai kurių neva padaryto nusikaltimo subjektyviųjų požymių, ypač dėl kaltės turinio bei motyvų, iš esmės pažeidžia BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias, grindžiant asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką, draudžiama vadovautis objektyviu pakaltinamumu, nes būtina tiksliai nustatyti ne tik kaltės rūšį bei formą, bet ir atskleisti jos turinį. Kaip matyti iš bylos duomenų, visi sužalojimai padaryti praktiškai vienu metu, todėl teismui ir teismo medicinos specialistui objektyviai nėra galimybės nustatyti sužalojimų padarymo eiliškumo, teismas negali tiksliai kvalifikuoti šios nusikalstamos veikos, nes dėl neaiškių objektyviųjų požymių ypač sunku spręsti apie subjektyviuosius požymius ir daryti tvirtą išvadą apie kasatoriaus kaltę, t. y. ar tai buvo tiesioginė (netiesioginė) tyčia. Teismai, įvertinę surinktus duomenis, padarė išvadą, kad kasatorius pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nuteistojo teiginys, kad įvykio metu į jo butą galėjo užeiti kiti asmenys, niekuo nepagrįstas, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, kad kasatorius 2011 m. gruodžio 29 d. iki 18.00 val. praleido su motina, buvo blaivus, o kambariuose jokių alkoholinių gėrimų nebuvo. 2011 m. gruodžio 30 d. rytą, buvo surinkti įrodymai, turintys reikšmės ikiteisminiam tyrimui. Lietuvos Policijos kriminalinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(92)-I. SI-1690 nustatyta, jog, be kasatoriaus ir K. J. Š. B. biologinių pėdsakų, esama ir kito ar kitų asmenų biologinių pėdsakų, būtent: ant cigaretės nuorūkos, pažymėtos kaip mėginys Nr. 21, rasta vyro biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti; mėginyje Nr. 25 rasta sumaišytų ne mažiau kaip dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių asmens tapatybę galima nustatyti tik vieno asmens, ir šis genotipas sutampa su kasatoriaus genotipu. Kad nusikaltimo padarymo metu kasatoriaus bute galėjo būti daugiau asmenų, patvirtino ir liudytoja T. Z., nurodžiusi, jog jai kaimynai sakė, kad sklido didelis garsas iš kasatoriaus buto, VPK Patrulių rinktinės patrulis D. T. nurodęs, jog kažkas iš kaimynų matė, kaip iš buto išeidinėjo didelė kompanija. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismo kategoriška išvada, jog vien tik tai, kad ant cigaretės nuorūkos, kuri buvo paimta įvykio vietos apžiūros metu ir ant kurios teismo kriminalistinio tyrimo metu rasta vyro biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, tačiau jie nepriklauso nei nuteistajam, nei K. J. Š. B., nerodo kasatoriaus nekaltumo dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, neatitinka objektyvių bylos duomenų. Galima būtų sutikti, su apeliacinės instancijos teiginiu, kad cigaretės nuorūka negali patvirtinti kasatoriaus nekaltumo, tačiau šis netiesioginis įrodymas patvirtina, jog jo bute kaltinamajame akte nurodytu laikotarpiu lankėsi kiti asmenys. Kaip nurodyta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-539/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-539/2011">2K-539/2011</a>). Taip pat akivaizdu, kad teismams vertinant netiesioginius įrodymus reikia būti labai atsargiems, nes tą patį įrodymą galima vertinti dviprasmiškai. Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog ant kasatoriaus drabužių buvo kraujo tiškalų, tai rodo, jog jis buvo netoli kraujavimo šaltinio, ir įrodo, jog, suduodamas smūgius kietu buku daiktu K. Š. J. B., buvo pasisukęs priekiu. Kasatorius sutinka, kad užtiškęs kraujas rodo, jog jis buvo šalia kraujavimo šaltinio, tačiau nei ekspertas, nei teismas negali nustatyti kraujavimo krypties mechanizmo, kūnų padėties kraujo dėmių atsiradimo metu (specialisto išvada Nr. 9/12(01)). Ant kasatoriaus rankų ar kojų jokių nubrozdinimų, patvirtinančių apie suduotus trisdešimt septynis smūgius, nebuvo, nusikaltimo įrankis taip pat nenustatytas. Dėl to teismo išvada, kad kasatoriaus buvimas šalia nužudytojo tarsi patvirtina suduotus smūgius, nesudaro jokios loginės grandinės, o sužalojimas kasatoriaus akyje galėjo būti padarytas tuo pačiu kietu buku daiktu. Teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, privalėjo vertinti kiekvieną iš nurodytų duomenų ir spręsti, ar jų loginės sekos visuma leidžia teigti, kad kasatoriaus veiksmuose neabejotinai yra požymių, atitinkančių numatytus BK 129 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teismai ne tik netinkamai aiškino ir taikė BK nuostatas, bet ir padarė esminių BPK pažeidimų, nes, vertindami byloje surinktus duomenis, nesilaikė jiems keliamų reikalavimų, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybės ir nepašalino iki šiol išlikusių abejonių, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino nuteistojo skundo tiek, kiek to buvo prašoma.
Kasatorius teigia, kad spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio teismai neteisingai vertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino būtent K. Š. J. B. bei nukentėjusiųjų R. B. ir T. B. santykių glaudumo. Pagal teismų praktiką, svarbu įvertinti žuvusiojo ir nukentėjusiuoju pripažinto šeimos nario ar giminaičio tarpusavio ryšį, nes įvertinant neturtinės žalos dydį ypač svarbu atskleisti, kokius dvasinius išgyvenimus patyrė nukentėjusysis. Jeigu šie santykiai nėra artimi, jei jie atsitiktinio pobūdžio ar netgi priešiški, neturtinės žalos dydis nustatomas mažesnis arba ieškinys atmetamas. Kaip matyti iš šios baudžiamosios bylos, nukentėjusiaisiais pripažinti nužudytojo sūnūs nesugebėjo pagrįsti, kodėl jie reikalauja atlyginti neturtinę žalą. Jų teiginiai, kad sumą nustatė patarus ikiteisminio tyrimo tyrėjai, paaiškinusiai, kad visi tiek prašo, arba labai išgyvena ir pan., yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais. T. B. ikiteisminio tyrimo apklausoje nurodė, kad su tėvu nebendrauja ketverius ar penkerius metus. Bylos nagrinėjimo metu nekentėjusieji patvirtino, jog su tėvu bendraudavo retai, negalėjo atsakyti, kur jis gyvena.
Priteista neturtinei žalai atlyginti 100 000 Lt suma yra aiškiai per didelė, nes neturtine žala siekiama ne kompensuoti praradimus, bet palengvinti, kad ir pinigine išraiška, asmens moralines kančias ir pan., jei tokios nustatomos. Teismų praktikoje neturtinės žalos dydis, esant panašioms faktinėms aplinkybėms, nustatomas daug mažesnis, nes teismai vertina tai, ar konflikte dalyvavę asmenys buvo blaivūs, koks kiekvieno iš jų vaidmuo ir elgesys konflikto metu, kuris pirmas sudarė prielaidas konfliktui kilti, ar yra ir paties nukentėjusiojo kaltės požymių ir t. t. (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzkwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-390/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-390/2007">2A-390/2007</a>, 2A-405/2007, kasacinės nutartys bylose Nr. 3K-3-174/2005, 3K-3-496/2007 ir pan.). Vadovaujantis CK 6.251 straipsniu, taikomas visiško žalos atlyginimo principas, kurio taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į status quo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pasisakyta, kad materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima grąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui dažnai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti. Neturtinė žala – tai dvasinė skriauda, ir ją tik sąlyginai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teismai šio klausimo byloje nesprendė, nesigilino, kokią dvasinę skriaudą patyrė Tomas ir R. B., šios sąvokos neatskleidė, tik vadovavosi niekuo nepagrįstai teiginiais, kad tėvo mirtis sukėlė didelį skausmą, neįvertinę, ar taip gali būti, jeigu K. Š. J. B. gyvenimo būdas buvo asocialus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo dalies dėl neturtinės žalos dydžio, tik patvirtino pirmosios instancijos teismo argumentus. Tai – esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes ne tik suvaržė kasatoriaus teisę į tinkamą procesą, bet ir turėjo įtakos teisingo sprendimo priėmimui, dėl to priimta nutartis yra neteisėta.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. Š. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio reikalavimų, tinkamai ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes, įvertino ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus įrodymus, nurodė argumentus, kodėl atmetė kitus įrodymus, išdėstė nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir bausmės skyrimo motyvus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados, kad būtent A. Š. tyčia nužudė K. J. Š. B., pagrįstos įrodymų, nors ir netiesioginių, visuma, kurią sudaro iš dalies paties nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiųjų, liudytojų V. T., D. T., I. D., J. L., T. Z., A. Š., O. C. parodymai bei mirusių liudytojų V. R. ir A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, ekspertų ir specialistų išvados. Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kasatorius nepateikia argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuosprendį, prieštarauja šioms BPK nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, bylą patikrino pagal visus esminius apeliacinio skundo argumentus, dėl visų prašymų sprendė BPK nustatyta tvarka, juos motyvuotai atmetė, atliko įrodymų tyrimą, išsamiai įvertino įrodymus, patikrino civilinio ieškinio pagrįstumą ir patvirtino tas pačias pirmosios instancijos teismo nustatytas esmines faktines aplinkybes bei nukentėjusiesiems priteistų neturtinei žalai atlyginti sumų dydžius.
Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos aplinkybių ištyrimo ir baudžiamojo proceso metu gautų įrodymų vertinimo
BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Atsakant į kasacinio skundo argumentus atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ir nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Ši įstatymo nuostata įtvirtina, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas, pripažįstant veiką įrodyta, taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos dalykas. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir išvados. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.
Kasaciniame skunde išdėstyti hipotetiniai teiginiai, kad nusikaltimo padarymo dieną nuteistajam priklausančiame bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), galėjo būti kitų žmonių, galėjusių nužudyti K. J. Š. B. Savo gynybinę poziciją nuteistasis taip pat grindžia teiginiais, kad ne visi daiktai, ant kurių galėjo likti nusikaltimo pėdsakų, buvo ištirti, ne visos aplinkybės buvo išsiaiškintos. Jis nurodo, kad liko neištirta, kuriose buto patalpose ir kokiu įrankiu buvo mušamas K. J. Š. B., nenustatyta, per kokį laiko tarpą peleninėje galėjo susidaryti peleninės turinys (šešios nuorūkos, iš kurių viena su rudu filtru – pagal tyrimą nenustatyto asmens), bei kitos aplinkybės, patvirtinančios bute galbūt buvus pašalinį asmenį. Ikiteisminis tyrimas ir bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ėmėsi baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių tam, kad ištirtų nuteistojo iškeltos versijos pagrįstumą. Šio nužudymo aplinkybių atskleidimas ikiteisminiam tyrimui ir teismui buvo gana sudėtingas uždavinys, nes tiesioginių nusikaltimo liudininkų baudžiamojo proceso metu nebuvo nustatyta ir tiesioginių įrodymų nebuvo surinkta, todėl nusikaltimo aplinkybių atkūrimas ir įrodinėjimas vyko remiantis pėdsakais, išlikusiais ant daiktų ir žuvusiojo kūno. Baudžiamojo proceso metu buvo atlikta daug procesinių veiksmų teismo medicinos ir kitais kriminalistinio tyrimo būdais, siekiant nustatyti nusikaltimo aplinkybes ir nusikaltimą padariusį asmenį. Atsakydama į skundo argumentus kasacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų tyrimas negali būti begalinis. Surinktų įrodymų pakankamumo klausimas – pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo sritis. Baudžiamosios bylos proceso metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme procesas vyko laikantis rungimosi principo, teismai užėmė aktyvią poziciją siekdami išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teismai nagrinėjo nuteistojo A. Š. prašymus papildomai ištirti bylos aplinkybes, į teismo posėdį buvo kviečiami liudytojai, prie bylos pridedami nuteistojo pateikti dokumentai, siekiant išsiaiškinti būtinumą skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, į apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo iškviesta ir apklausta ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusi ekspertė. Visi proceso veiksmai patvirtina, kad procesas vyko laikantis rungimosi principo. Kaip jau buvo minėta, bylos proceso metu buvo atlikta daug proceso veiksmų, kurių metu buvo panaudotos ekspertų ir specialistų žinios nusikaltimo padarymo aplinkybėms atkurti. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje, nustatant K. J. Š. B. mirties priežastį ir jo kūno sužalojimus, konstatuota, kad sužalojimai padaryti per trumpą laiką, nėra požymių, kad po mirties būtų buvusi keičiama lavono padėtis, pomirtinių sužalojimų nėra. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada nurodanti, kad nuoplovose, paimtose nuo koridoriaus sienų, batų dėžės, šaldytuvo, radiatoriaus bei kitų daiktų, rasto žmogaus kraujo genotipas sutampa su K. J. Š. B. genotipu. Remdamiesi šių tyrimų duomenimis teismai padarė pagrįstą išvadą, kad K. J. Š. B. buvo nužudytas bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini). To paties centro specialisto išvadoje nurodyta, kad, atliekant tyrimą buvo paimtas, apžiūrėtas ir ištirtas 51 mėginys nuo skirtingų daiktų. Ant pateiktų tirti burnos skalavimo skysčio, „gaspadorių“ degtinės, obuolių vyno, alaus butelių, tyrimo metu pažymėtų Nr. 1, 2, 3, 4, nustatyti žmogaus biologinio genotipo pėdsakai, sutampantys su K. J. Š. B. ir A. Š. genotipu. Remiantis tuo, kad iš įvykio vietos paimtų mėginių nuo skirtingų daiktų beveik ant visų, išskyrus vieną, paimtą nuo nuorūkos, rasta A. Š. arba K. J. Š. B. genotipo duomenų, teismams leido padaryti pagrįstą išvadą, kad bute prieš įvykio vietos apžiūrą 2011 m. gruodžio 30 d. buvo tik A. Š. ir K. J. Š. B. Šią aplinkybę patvirtina paliktų pėdsakų skaičius, abiejų palikti pėdsakai ant alkoholio butelių, kas rodo, kaip pagrįstai nustatė teismai, jog tik jie dalyvavo išgertuvėse. Atsižvelgiant į bute užfiksuotų pėdsakų santykį, kito asmens pėdsakas ant nuorūkos yra atsitiktinis. Teismai pagrįstai rėmėsi liudytojų I. D. ir O. C. parodymais, patvirtinančiais, jog K. J. Š. B. ir anksčiau lankydavosi A. Š. bute, nusikaltimo padarymo vakarą jie abu pirko alkoholį. Visos šios aplinkybės paneigia A. Š. teiginį, kad su K. J. Š. B. glaudžiau nebendravo ir šis jo bute nesilankė, bei versiją, kad nusikaltimo padarymo dieną bute galėjo būti daugiau asmenų. Tiriant kraujo pėdsakus ant A. Š. drabužių specialisto išvadoje nustatyta, kad ant A. Š. priklausančios striukės, megztinio rankovių, priekio, palaidinės apykaklės vidinės pusės, džinsinių kelnių dešinės klešnės apačios užfiksuoti K. J. Š. B. priklausančio kraujo pėdsakai susidarė tiškimo ir lašėjimo būdu esant arti kraujavimo šaltinio. Pagrįstų abejonių dėl šių įrodymų patikimumo nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo pareikšta. Kasaciniame skunde šių bylos duomenų atitiktis įstatymo reikalavimams taip pat neginčijama. Įrodymų informacinio turinio vertinimas, jų pakankamumo sprendimui priimti klausimas – pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Reikalavimai, pripažįstant bylos duomenis įrodymais, ir jų vertinimas nustatyti BPK 20 straipsnyje, 242 ir 301 straipsniuose. Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta taisyklių ir metodų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, neišeinantis už BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai – ypatingas argumentavimo atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis šio loginio proceso reikalavimas – išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, naudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinamąsias išvadas. Teismai vertindami baudžiamojo proceso metu gautus įrodymus įvykdė visus šiuos įstatymo reikalavimus ir pagrįstai pripažino A. Š. kaltu, padarius nusikaltimą.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir neturtinės žalos atlyginimo
BK 129 straipsnyje išdėstytoje veikoje nustatyta atsakomybė už kėsinimąsi į žmogaus gyvybę. Ši veika gali būti padaroma įvairiais būdais: pasinaudojant kaltininko fizine jėga, panaudojant įvairius įrankius – ginklus, buities ir ūkio reikmenis, nuodus bei kitas priemones, kurios palengvina kaltininkui nusikaltimo padarymą. Baudžiamojo proceso metu įvairios priežastys (pvz., suiręs ar sunaikintas kūnas, sunaikinti ar paslėpti nusikaltimo įrankiai) kartais lemia tai, kad ne visada pavyksta nustatyti tikslų gyvybės atėmimo būdą ar konkrečius nužudymo įrankius. Tačiau šios aplinkybės neturi įtakos pripažįstant asmenį kaltu, jei nustatoma, kad jis nužudė kitą žmogų. Šioje byloje taip pat nebuvo nustatyti konkretūs įrankiai ar priemonės, kuriais buvo nužudytas K. J. Š. B., todėl apeliacinės instancijos teismas pašalino iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aplinkybę, kad sužalojimai buvo padaryti suduodant rankomis ir kojomis. Teismas pripažino, kad nustatyta, jog tai padarė A. Š. suduodamas nukentėjusiajam kietais bukais daiktais. Nužudytojo kūne konstatuoti daugybiniai sužalojimai padaryti suduodant ne mažiau kaip trisdešimt septynis smūgius į įvairias kūno vietas, taip pat į gyvybiškai svarbias, sukeliant sunkius krūtinės ląstoje esančių organų sužalojimus, dėl kurių visumos atsiradus ūmiam nukraujavimui K. J. Š. B. mirė. Sužalojimų skaičius, jų išsidėstymas patvirtina, kad smurtas truko netrumpą laiką, buvo suduoti tyčiniai smūgiai, tačiau jie nebuvo nukreipti vien tik į gyvybiškai svarbius kūno organus. Teismai įvertino šias aplinkybes pripažindami, kad A. Š. veikė netiesioginės tyčios forma, bei konstatavo nuteistojo veikoje švelniausią tyčios rūšį pagal BK 129 straipsnį, todėl nagrinėjant nuteistojo skundą nėra pagrindo šio požymio turinio analizuoti plačiau. Kasaciniame skunde keliamas ir nusikaltimo motyvo klausimas. Tikslus nusikaltimo motyvas nebuvo nustatytas, tačiau teismai pripažino, kad smūgiai buvo suduoti ir K. J. Š. B. nužudytas asmeninio konflikto metu. Remdamiesi šiomis aplinkybėmis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai kvalifikavo veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Veiką kvalifikuojančių sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių teismai nenustatė.
Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai ir dėl neturtinės žalos dydžio. Teigiama, kad neturtinės žalos dydis nustatytas neproporcingai didelis atsižvelgiant į tai, jog nužudytojo sūnūs beveik nebendravo su savo tėvu, todėl nebuvo glaudaus emocinio ryšio, dėl šios priežasties jie negalėjo patirti ir gilių dvasinių kančių. Kolegija neturi pagrindo pritarti šiems kasacinio skundo teiginiams. Tai, kad nužudytasis K. J. Š. B. piktnaudžiavo alkoholiu ir, bylos duomenimis, gyveno nepavyzdingą gyvenimą, nemažina jo gyvybės vertės žmogiškąja prasme. Nėra konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima tiksliai pasverti išgyvenimų ir dvasinio skausmo dydį žuvus tėvui ar kitam artimam asmeniui. Priteisdami kiekvienam iš nukentėjusiųjų 50 000 Lt neturtinės žalos dydį teismai vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, esmingai nenukrypo nuo teismų praktikos pavyzdžių analogiškose nužudymo bylose nustatant neturtinės žalos dydį, todėl įstatymo taikymo aspektu šis klausimas išspręstas nepažeidus įstatymo reikalavimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo A. Š. (A. Š.) kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Viktoras Aidukas
Alvydas Pikelis
