Teisminio proceso numeris: 1-86-1-00480-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.6;
2.1.7.1;
2.1.7.4
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,
nuteistojo G. S. gynėjui advokatui Algiui Staškūniu,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendžio.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu G. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus vienuolikos metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš G. S., K. K. ir V. K. solidariai priteista nukentėjusiajam B. M. 2960 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nuosprendis pakeistas: pripažinta nuteistųjų K. K., V. K. ir G. S. sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe. Atitinkamai G. S. paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Nuteistųjų K. K., G. S. apeliaciniai skundai atmesti.
Šiais nuosprendžiais nuteisti K. K. ir V. K., tačiau ši nuosprendžių dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
G. S. kartu su K. K. ir V. K. nuteisti už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 13 d., nuo 18 iki 23 val., O. J. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Telšių r., (duomenys neskelbtini), kambaryje bei kieme, veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių paskatų, kilusio konflikto tarp V. K. ir nukentėjusiojo A. M. metu, pasinaudodami nukentėjusiojo A. M. bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio (4,42 promilės kraujyje), itin žiauriai, bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš A. M., t. y. kambaryje K. K. sudavus vieną kartą kumščiu ir vieną kartą koja spyrus A. M. į veido sritį, o G. S. ne mažiau kaip du kartus ranka sudavus A. M. į šonus, veido sritį ir vieną kartą koja spyrus į veido sritį, metaline kėdute per nugarą, po to K. K. ir G. S. ištempus A. M. į kiemą, kur K. K. iš alkūnės sudavus A. M. į nugaros sritį ir taip jį pargriovus ant žemės, K. K., G. S. ir V. K. tyčia, bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam A. M. ne mažiau kaip 16 smūgių rankomis ir kojomis į galvos, krūtinės ląstos ir pilvo sritis, K. K. ir G. S. kojomis šokinėjant ant A. M. krūtinės ir pilvo, K. K. akmeniu sudavus A. M. į galvos sritį ir pagaliu per kaktą bei įkišus pagalį A. M. į burną – bendrais veiksmais padarė A. M. sunkius kūno sužalojimus: daugybines kraujosruvas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, gerklų kremzlių lūžimą, daugybinius abipusių šonkaulių lūžimus, širdies sumušimą su kraujosruvomis po epikardu ir miokarde bei širdies paviršiaus įtrūkimai ir kepenų plyšimus, nuo kurių visumos nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius mano, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio nuostatos. Teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų. Jie įvertinti vienašališkai ir neobjektyviai, nuosprendžiai nėra pakankamai motyvuoti. Bylos duomenys įvertinti ne kaip įrodymų visuma, o kiekvienas atskirai. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai ir neįtikinamai bei nepakankamai motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų, o tai yra esminiai proceso pažeidimai, nes jie sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas netenkino kasatoriaus ir jo gynėjo prašymo atnaujinti įrodymų tyrimą, taip iš esmės išreikšdamas savo išankstinę poziciją dėl kaltumo.
Kasatorius nurodo, kad bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Bendrininkavimu nužudant gali būti kvalifikuojama asmenų veika, kurie dalyvavo darant šį nusikaltimą susitarę. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tada, kai veika padaryta bendrininkų grupe, o pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Kadangi jokio susitarimo su kitais dėl nužudymo nebuvo, tai, pasak kasatoriaus, svarbu nustatyti, kas yra nusikaltimo vykdytojai. Kasatorius savo kaltę dėl nužudymo teigia pripažinęs iš dalies, jis naudojo smurtą prieš A. M., tačiau ant jo kieme nešokinėjo, neturėjo tikslo jo nužudyti, o dėl nuteistojo panaudoto smurto mirti šis negalėjo. Teismai nepagrįstai kasatoriui inkriminavo smūgius metaline kėdute, šokinėjimą ant nukentėjusiojo pilvo ir krūtinės, taip padarydami jį nusikaltimo vykdytoju. Kasatoriaus manymu, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami tik kaip nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas, bet ne nužudymas.
Nepagrįstai buvo remtasi nuteistosios V. K. parodymais, kuriuos ši kiekvieną kartą keitė, nors teismai nesiaiškino, kodėl ji taip darė. Pasak kasatoriaus, ji taip norėjo palengvinti brolio K. K. padėtį. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga, pažeisdamas BPK 301 straipsnio nuostatas, kad nuosprendis gali būti grindžiamas tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. V. K. teisme paneigė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu prieš kasatorių, parodė, kad su kėde jis nemušė ir nešokinėjo ant nukentėjusiojo. Kasatorius priekaištauja, kad teismai nekreipė dėmesio į V. K. sveikatos būklę, kad ji buvo gydoma dėl psichinių problemų, yra neprognozuojamo elgesio, linkusi išgalvoti nebūtus dalykus ir fantazuoti. Jos parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir iš viso neturėjo būti pripažįstami įrodymais, nes yra nepatikimi, neleistini ir nepatvirtinti kitais duomenimis (jos parodymų nepatvirtino ir K. K.). Šie klausimai buvo keliami ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau į tai nekreipta dėmesio, neatliktas įrodymų tyrimas, netenkinti prašymai, taip parodytas išankstinis nusistatymas prieš kasatorių.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktų, 25 straipsnio 2 dalies taikymo ir BPK nuostatų laikymosi nagrinėjant bylą
Kasaciniame skunde nuteistasis G. S. nesutinka su jo padarytos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus ir tai grindžia tuo, kad teismai netinkamai įvertino jo vaidmenį nužudant. Pasak nuteistojo, jis su kitais nuteistaisiais nesitarė dėl bejėgiškos būklės asmens itin žiauraus nužudymo, sudavė tik kelis smūgius, negalėjusius sukelti nukentėjusiojo mirties, todėl turi atsakyti tik dėl sveikatos sutrikdymo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad bejėgiškos būklės žmogaus nužudymu (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas) pripažįstamas toks nužudymas, kai gyvybė atimama asmeniui, kuris dėl fizinių ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip išvengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo, praradus sąmonę arba stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2009). Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-252/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-252/2011">2K-252/2011</a>, 2K-253/2011).
Nagrinėjamoje byloje teismai savo sprendimuose asmens bejėgiškos būklės požymį pagrindė tuo, kad nukentėjusysis buvo mušamas gulintis, negalintis priešintis, jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio; itin žiaurų nužudymo būdą pagrindė suduotų smūgių skaičiumi (suduota apie 16 smūgių į gyvybiškai svarbias kūno vietas: galvą, krūtinę), mušimo trukme (smurtas tęsėsi apie valandą), įrankių naudojimu (pagalys, kuriuo ne tik suduoti smūgiai, bet ir kištas nukentėjusiajam į burną, kiti įrankiai), nukentėjusiajam sukeltu dideliu fiziniu skausmu ir kitomis aplinkybėmis (sumuštas nukentėjusysis dar gyvas būdamas buvo paliktas vienas gulėti lauke). Taigi pagal nustatytas bylos aplinkybes teismai teisingai sprendė, kad toks gyvybės nukentėjusiajam atėmimas traktuotinas kaip bejėgiškos būklės asmens itin žiaurus nužudymas. Tai atitinka ir kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos nužudymo bylose nuostatas. Vadinasi, šiuo aspektu (t. y. nužudymo pripažinimo padarytu itin žiauriai asmens, esančio bejėgiškos būklės) nėra pagrindo abejoti teismų padarytomis išvadomis.
Kasacinio skundo teiginys dėl netinkamai įvertinto kasatoriaus vaidmens nužudant atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad nukentėjusysis A. M. mirė dėl sužalojimų, padarytų bendrais K. K., G. S. ir V. K. veiksmais, visumos, taip pat, kad visi kaltininkai nusikaltime dalyvavo nuo konflikto su nukentėjusiuoju pradžios iki pat jo mirties, kiekvienas iš jų spardė nukentėjusįjį į galvą, šonus, krūtinę. Ekspertas išvadoje nurodė, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo sunkių kūno sužalojimų visumos. Bylos duomenimis, nustatytus nukentėjusiajam sužalojimus padarė kiekvienas iš kaltinamųjų atlikdamas dalį veiksmų suduodant smūgius. Iš nustatytų objektyvių aplinkybių, pačių nuteistųjų parodymų matyti, kad kiekvienas iš jų suvokė savo veiksmų pavojingumą ir veiksmų, kuriuos atliko kiti asmenys, visumos pavojingumą nukentėjusiojo gyvybei, tačiau nė vienas jų savo veiksmų nenutraukė, neišreiškė nepritarimo kitų veiksmams, priešingai – iki pat nukentėjusiojo mirties dalyvavo žalojant nukentėjusįjį, vėliau jį dar gyvą esant paliko gulėti lauke. Taigi pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas aplinkybes teisingai konstatavo, kad nuteistieji nukentėjusįjį nužudė veikdami netiesiogine tyčia, t. y. suvokdami veiksmų pavojingumą, nors ir nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistųjų smurtinius veiksmus, kurie sekė vienas paskui kitą, iš esmės išprovokavo konfliktas dėl įtarimų, jog nukentėjusysis kėsinosi išžaginti V. K.. Šie smurtiniai veiksmai faktiškai išreiškė bendrą nuteistųjų susitarimą mušti nukentėjusįjį ir taip jį pamokyti dėl blogo elgesio su V. K.. Taigi šioje byloje nuteistųjų susitarimas, priešingai negu skunde teigia kasatorius, buvo nustatytas ir pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vieni kitų veiksmams pritaria, vieni su kitų neteisėtais veiksmais sutinka, taip išreikšdami savo tikrąją valią – panaudoti smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Dėl to nėra pagrindo nepritarti apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad nuteistieji suprato vieni kitų smurtinius veiksmus, šiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali mirti, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tam įvykti.
Teismų praktikoje laikoma, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-83/2013, 2K-580/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2011">2K-11/2011</a>, 2K-324/2009).
Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, susijusias su panaudoto smurto pobūdžiu nukentėjusiojo mirties priežastimi, nuteistųjų tyčios kryptingumu, taip pat į teismų formuojamą praktiką nužudymo bylose, kai nužudant dalyvauja keli asmenys, darytina išvada, kad teismai baudžiamąjį įstatymą G. S. taikė tinkamai, teisingai įvertino jo vaidmenį nužudant pripažindami jį kaltu padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose numatytą nusikaltimą.
Nuteistasis kasaciniame skunde taip pat nesutinka su kitos nuteistosios šioje byloje V. K. parodymų pripažinimu įrodymu ir jų vertinimu, kurį atliko pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, abejoja šių parodymų patikimumu. Šiuos kasacinio skundo teiginius G. S. grindžia tuo, kad, pasak jo, V. K. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi ir teismas turėjo remtis išimtinai teisme duotais jos parodymais, o ikiteisminio tyrimo metu duotus V. K. parodymus vertinti kritiškai, nes ši nuteistoji buvo gydoma dėl psichinės sveikatos, yra neprognozuojama, linkusi išsigalvoti nebūtus dalykus. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, pripažindami įrodymais V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir juos vertindami, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, V. K. parodymai teisingai pripažinti įrodymais, atitinkančiais įstatymo reikalavimus.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva.
Pažymėtina, kad teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir gautais kitose baudžiamojo proceso stadijose, tačiau juos visus privalo ištirti bei patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsnių nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kaltinamojo parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2011">2K-11/2011</a>).
Nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistosios V. K. parodymai per visą procesą nebuvo itin nuoseklūs, tačiau pažymėtina, kad teismai įrodymais pripažino tuos jos parodymus, kurie sutapo su kitais objektyviais bylos duomenimis, pvz., su specialistų išvadomis dėl sužalojimo vietos, jų padarymo mechanizmo. V. K. ikiteisminio tyrimo metu keletą kartų buvo apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atsižvelgiant į tai, kad V. K. buvo linkusi keisti parodymus, ji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo. Ikiteisminio tyrimo pradžioje V. K. neigė dalyvavusi nužudant, vėliau prisipažino taip pat spardžiusi nukentėjusįjį, atskleidė kitų nuteistųjų veiksmus bei šias aplinkybes patvirtino per papildomas apklausas, parodymų patikrinimą vietoje. Visa tai užfiksuota procesinio veiksmo protokole, taip pat akistatos tarp jos ir K. K. bei G. S. metu. V. K. teisme nebuvo nuosekli, siekė duoti tokius parodymus, kurie sumenkintų G. S. bei jos pačios vaidmenį ir veiksmus, tačiau, nepaisant to, pripažino, kad G. S. nukentėjusįjį mušė, spardė, nors nenorėjo sutikti, kad tai prisidėjo prie nužudymo kaip padarinių. Pats nuteistasis G. S. pripažino, kad smūgius sudavė tiek namuose iš karto po to, kai juos sudavė K. K., tiek vėliau išėjus į lauką, nurodė sudavęs į šonkaulius. Kitas nuteistasis K. K. teisme pradėjo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl G. S. veiksmų buvo netikslūs, tačiau nepaneigė to fakto, kad G. S. taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam, tiesiog siekė sumenkinti G. S. vaidmenį nužudant, teigė, kad jis sudavė tik kelis neesminius smūgius.
Nepaisant subjektyvaus kaltininkų vertinimo apie tai, kiek kiekvieno indėlis prisidėjo prie nukentėjusiojo mirties, teismai, vertindami jų parodymus, šiuos lygino ir išvadas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties ir kaltinamųjų kaltės padarė atsižvelgdami į kitus objektyvius bylos duomenis, patvirtinančius, kad nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai sumušimai į gyvybiškai svarbias kūno vietas, nusikaltime dalyvavo trys asmenys, visi jie buvo neblaivūs, agresyviai nusiteikę prieš nukentėjusįjį dėl įvykusio konflikto, vienam pradėjus mušti nukentėjusįjį po truputį įsitraukė kiti nuteistieji ir taip jie visi savo veiksmais prisidėjo prie sužalojimų visumos, kuri tapo nukentėjusiojo mirties priežastimi, padarymo.
Teismas pažymi, kad kasatoriaus argumento dėl V. K. parodymų nepatikimumo dėl jos psichikos sveikatos, nepatvirtinta jokie bylos duomenys, priešingai, byloje yra Psichikos sveikatos centro pažyma apie tai, kad V. K. į Centro įskaitą nėra įrašyta. Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apie V. K. psichikos sutrikimus, trukdančius duoti parodymus ir keliančius abejonių dėl jos sugebėjimo suvokti įvykių aplinkybes, byloje nėra. Vien tas faktas, kad ji mokėsi specialiojoje internatinėje mokykloje, nėra pagrindas abejoti jos parodymų patikimumu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė remdamasis kaltinamųjų, liudytojų parodymais, kaltinamųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolu ir kitais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumas patikrintas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Priešingai negu tvirtina kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų esmingai nepažeidė. Pažymėtina, kad įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme nėra teismo pareiga, įstatymas teismui suteikia galimybę, bet ne pareigą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas atlikti įrodymų tyrimą, savo sprendimą turi motyvuoti. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad prašymą atlikti įrodymų tyrimą pateikė nuteistojo G. S. gynėjas, nurodęs, jog reikia dar kartą apklausti nuteistuosius, teismo medicinos ekspertą. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti šiuos asmenis, savo sprendimą motyvavo tuo, kad nuteistieji ne kartą buvo apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, teismo medicinos ekspertas taip pat buvo apklaustas teisme ir davė išvadas. Taigi teismas sprendimą neatlikti įrodymų tyrimo motyvavo pakankamai aiškiai, pagrįstai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad neatlikus įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus paaiškindamas, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Taip pat teismas išsamiai motyvavo ir pagrindė savo sprendimą pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismai, pripažindami G. S. kaltu padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose numatytą nusikaltimą, tinkamai pritaikė BK nuostatas ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Taigi keisti ar naikinti teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo G. S. kasacinį skundą.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Tomas Šeškauskas
Armanas Abramavičius
