Baudžiamoji byla Nr. 2K-86/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.3.2.3.; 1.2.22.3.; 1.1.8.1.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. gynėjo ir nuteistojo G. V. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
M. R. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;
G. V. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d. nutartis, kuria nuteistųjų M. R. ir G. V. bei jų gynėjų apeliaciniai skundai atmesti.
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžiu nuteisti ir D. S. bei L. B., bet nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas, tuo pačiu neskundžiamas kasacine tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
M. R. ir G. V. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe kartu su D. S. ir L. B., grasindami panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodami, D. S. panaudojęs specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, M. R. ir G. V. panaudoję šaunamuosius ginklus, pagrobė svetimą turtą, o G. V. pagrobė ir šaunamąjį ginklą. Šios nusikalstamos veikos padarytos esant tokioms aplinkybėms: 2006 m. rugpjūčio 24 d. nukentėjusieji D. M., V. R., J. B., liudytojai D. Š., A. A. atvyko į D. M. senelei priklausantį sodą, esantį sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), ir ten girtavo. Pritrūkus alkoholinių gėrimų, nukentėjusysis J. B., liudytojas A. A. ir dar pora žmonių nuvyko į parduotuvę prie soduose esančio baro nusipirkti alaus ir degtinės. Kadangi pardavėja pareikalavo asmens dokumentų, o šie jų nepateikė, pardavėja alkoholinių gėrimų nepardavė. J. B. prie parduotuvės buvusių nuteistųjų paprašė, kad jie nupirktų alaus ir degtinės. Paslaugą sutikę atlikti asmenys paprašė, kad jiems būtų nupirkta alaus. J. B. su tokiomis sąlygomis sutiko. Alkoholinius gėrimus nupirko G. V. Tuo metu D. M. telefonu gavo pranešimą, kad nuvykusiems į parduotuvę alkoholinių gėrimų neparduoda. D. M. atvyko prie parduotuvės. Sužinojęs, kad alkoholiniai gėrimai jau nupirkti, paklausė, kur alus. Sužinojęs, kad alus pas nuteistuosius, išsitraukė dujinį pistoletą ir, nukreipęs jį į G. V., pareikalavo atiduoti alų. G. V. taip pat išsitraukė savo dujinį pistoletą, kurį nukreipė į D. M. Nuteistasis M. R. taip pat išsitraukė savo dujinį pistoletą ir nukreipė jį į D. M. G. V. pareikalavo, kad D. M. atiduotų savo ginklą, ir D. M. G. V. savo ginklą atidavė. Nutarus konflikto nebetęsti, G. V. D. M. ginklą grąžino ir visi išsiskirstė. Viena dalis nukentėjusiųjų, liudytojų nuvažiavo automobiliu kartu su D. M., o kita dalis nuėjo pėsčiomis. Nuteistiesiems nepatiko, kad nueinantys pėsčiomis apžiūrėjo jų automobilius, todėl sumanė pėsčiuosius pasivyti ir išsiaiškinti, kodėl šie apžiūrėjo automobilius. Automobiliais pasiviję pėsčiuosius nuteistieji savo ginklus ir lazdas tebeturėjo. Lazdas turėjo ir su nuteistaisiais buvę kiti du asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Konfliktas muštynėmis neprasidėjo, nes netikėtai pasirodę policijos patruliai pareikalavo išsiskirstyti. Nuteistieji policijos pareigūnų reikalavimui pakluso, sugrįžo prie baro, prie kurio buvo kilęs pirmasis konfliktas su D. M. Kai prie baro susirinko visi nuteistieji ir išsiaiškino, kuriame sode yra nukentėjusieji, nutarė vykti pas nukentėjusiuosius į sodą ir išsiaiškinti, kodėl buvo iškviesta policija, nes įtarė, kad policiją kvietė nukentėjusieji.
Iki sodo sklypo, kuriame nukentėjusieji ir jų draugai lėbavo, D. S., L. B., M. R., G. V. ir kiti du asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nuvyko dviem automobiliais, kuriuos paliko atokiau, o patys, tebebūdami ginkluoti dujiniais pistoletais, lazdomis, ištyrinėję, kiek žmonių yra sode, suėjo į sodą. D. S. šaukė ir reikalavo, kad sode esantieji nežiūrėtų į įsibrovėlių veidus, gultųsi ant žemės, stotų prie sodo namelio veidais į sieną. Sode D. S. lazda sudavė D. Š., įsibrovęs į sodo namelį, pagrobė D. M. 100 Lt vertės piniginę ir joje buvusius D. M. vairuotojo pažymėjimą, asmens tapatybės kortelę, automobilio „Nissan Primiera“ registracijos liudijimą (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros taloną (duomenys neskelbtini), 40 Lt. Kartu su D. S. į sodo namelį įsibrovęs nuteistasis L. B. iš nukentėjusiosios V. R. rankinės pagrobė jos 500 Lt vertės fotoaparatą „Olimpus“. Sode nuteistasis G. V., panaudojęs „D“ kategorijos šaunamąjį ginklą, iš nukentėjusiojo D. M. pagrobė 150 Lt vertės „D“ kategorijos šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą BLOW MINI MOD 2003 ir 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3510i“. Tuo metu nuteistasis M. R. nuo D. M. kaklo pagrobė 500 Lt vertės sidabrinę grandinėlę, o, panaudojęs „D“ kategorijos šaunamąjį ginklą, pagrobė 300 Lt vertės sidabrinę grandinėlę ir nuo D. M. rankos. L. B. iš D. M. pagrobė 500 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7260“, o M. R. iš nukentėjusiojo J. B. rūbų kišenės pagrobė 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6100“. Taip iš nukentėjusiojo D. M. buvo pagrobta turto už 1890 Lt, iš nukentėjusiojo J. B. buvo pagrobta turto už 300 Lt ir iš nukentėjusiosios V. R. pagrobta turto už 500 Lt.
Kasaciniu skundu M. R. gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 23 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d. nutartį – perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 3 dalies į 180 straipsnio 2 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. M. R. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, o pagal 180 straipsnio 2 dalį, nes nėra pagrindo teigti, jog plėšimas buvo įvykdytas panaudojus šaunamąjį ginklą. Skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, prieidamas prie išvados, kad D. M. priklausantis turtas užvaldytas panaudojus šaunamąjį ginklą, rėmėsi ne visų įrodymų visuma, o tik dalies įrodymų įvertinimu. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad M. R. ginklo panaudojimą įrodo liudytojos V. R., nuteistojo D. S., nukentėjusiojo D. M. parodymai, esą jie matė, kaip M. R., prieš D. M. nusisegant nuo rankos grandinėlę, laikė savo ginklą prie nukentėjusiojo galvos. M. R. gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti liudytojų, nukentėjusiųjų ir nuteistųjų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje akcentuojami liudytojos V. R., nuteistojo D. S., nukentėjusiojo D. M. parodymai, kuriais remiantis teigiama, kad M. R. demonstravo šaunamąjį ginklą, duoti ikiteisminio tyrimo metu.
M. R. gynėjas nurodo, kad teismai, padarydami išvadą, jog M. R. užvaldė D. M. turtą panaudodamas šaunamąjį ginklą, pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes buvo įvertinti tik fragmentiški ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys apie M. R. turėto šaunamojo ginklo panaudojimą. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartyje Nr. 2K-234 nurodyta, kad įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsnių nustatyta tvarka. BPK 20 straipsnyje nustatyti įrodymų požymiai paprastai atskleidžiami analizuojant konkrečias BPK normas, reglamentuojančias duomenų rinkimą, pateikimą, tikrinimą, pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimą. BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrajame bylos duomenų kontekste turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytų taisyklių. Taigi, pasak kasatoriaus, ikiteisminio tyrimo metu duoti kaltinamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai, net perskaičius juos teisiamajame posėdyje, laikomi ne įrodymais, o duomenimis, kuriais remiantis vertinami kiti byloje esantys įrodymai.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad net ir neginčijamai nustačius, kad M. R. turėtą šaunamąjį ginklą išsitraukė prieš užvaldydamas turtą, ginklo demonstravimas negali būti laikomas priemone turtui užvaldyti, nes nukentėjusiųjų valia jau buvo palaužta kitomis priemonėmis. Nuteistųjų įsiveržimas buvo netikėtas, be to, byloje neginčytinai nustatyta, kad G. V. buvo tas asmuo, kuris į sodą įsiveržė, laikydamas rankoje šaunamąjį ginklą.
Kasatorius teigia, kad nuteistojo M. R. nusikalstam veika turėjo būti kvalifikuota kaip ir nuteistųjų L. B. ir D. S. – pagal BK 180 straipsnio 2 dalį todėl, kad neginčytinai nenustatyta aplinkybė, kad ginklo panaudojimo galimybę M. R. galėjo numatyti, nes kitų nuteistųjų ginklų panaudojimo M. R., kaip ir L. B. bei D. S., nekontroliavo.
Baigdamas savo kasacinį skundą, M. R. gynėjas nurodo, kad nuteistajam paskirta per griežta bausmė, kuri turėtų būti sumažinta. Skirdami M. R. bausmę, teismai be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. V. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d. nutartį, pripažįstant jį kaltu pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad jo veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 180 straipsnio 3 dalies į BK 180 straipsnio 2 dalį, nes jo veikoje nėra kvalifikuojamojo požymio – šaunamojo ginklo panaudojimo. G. V. teigia, kad nukentėjusysis D. M. pirmas išsitraukė dujinį pistoletą, konflikto, įvykusio dar iki plėšimo, metu, o nuteistieji G. V. ir M. R., išsitraukę savo dujinius pistoletus, privertė D. M. atiduoti jo turėtą dujinį pistoletą, kurį netrukus grąžino. Taigi jau vėliau įvykusio plėšimo metu D. M. turėjo suprasti, kokį ginklą turi G. V. ir kokį pavojų jis gali sukelti. Nuteistasis pažymi, kad jo paties turėto dujinio pistoleto demonstravimas neturėjo jokių pasekmių, nes nukentėjusiųjų pasipriešinimas buvo palaužtas kitomis priemonėmis.
Kasatoriaus manymu, dėl veikos, kvalifikuotos pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, jis turi būti išteisintas, nes jo veiksmuose nebuvo subjektyviosios nusikalstamos veikos sudėties dalies – tiesioginės tyčios. Pagal BK 254 straipsnį nusikalstamos veikos gali būti padaromos tik tiesiogine tyčia. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. V. tyčia nebuvo nukreipta į tiesioginį šios nusikalstamos veikos objektą – žmonių saugumą. Jo nusikaltimo padarymo motyvas buvo kerštas.
G. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė dvigubai mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje numatyta minimali bausmė. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar kartą prašė pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, tačiau teismas to nepadarė, nurodydamas, kad byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių reikėtų dar kartą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir nuteistajam už šaunamojo ginklo pagrobimą paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasaciniame skunde kasatorius vėl prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nurodydamas naujas aplinkybes. Nuteistasis pažymi, kad jis pripažino nusikaltęs, atlygino padarytą žalą, nuoširdžiai gailisi, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu atliko būtinąją karinę tarnybą, mokosi metalų suvirintojo elektra specialybės, šios mokymo įstaigos apibūdinamas teigiamai. Pasak kasatoriaus, skiriant bausmę, buvo pažeistas ir teisingumo principas, nes tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.
Atsiliepimu į nuteistojo M. R. gynėjo ir nuteistojo G. V. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo jų kasacinius skundus atmesti.
Prokurorė nurodo, kad kasaciniai skundai nepagrįsti.
Abiejuose kasaciniuose skunduose teigiama, kad tiek nuteistojo M. R., tiek ir nuteistojo G. V. veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 180 straipsnio 3, o pagal 180 straipsnio 2 dalį. Prokurorė pažymi, kad pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kaltininko veiksmai kvalifikuojami tada, kai plėšimas padaromas panaudojant šaunamąjį ginklą ar sprogmenį, arba apiplėšus pagrobtas didelės vertės turtas, arba apiplėšimas padarytas dalyvaujant organizuotoje grupėje. BK 180 straipsnio 3 dalies plėšimą kvalifikuojančiam požymiui – šaunamojo ginklo panaudojimui inkriminuoti yra būtinos dvi sąlygos: šaunamasis ginklas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį ir plėšimo metu turi būti panaudotas kaip fizinio ar psichinio smurto priemonė. Panaudojimu laikomas ne tik tiesioginis nusikaltimo įrankio žalojančių ar kovinių savybių panaudojimas, bet ir grasinimas turimu ginklu plėšimo metu žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, užuominomis panaudoti šaunamąjį ginklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 18 punktas).
Atsiliepime teigiama, kad nepagrįstas ir objektyviomis bylos aplinkybėmis paneigiamas kasatorių argumentas, kad šaunamųjų ginklų demonstravimas plėšimo metu neturėjo įtakos nukentėjusiųjų pasipriešinimui palaužti: iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad šaunamuosius ginklus jie matė, todėl įvertino pavojų ir atitinkamai elgėsi. Situacijos, kuri kelia grėsmę, sukūrimas yra prilyginamas grasinimui. Be to, kaltininkai, manydami, kad pakanka kitų priemonių pasipriešinimui palaužti, nebūtų grasinę šaunamaisiais ginklais. G. V., M. R. nusikalstami veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 3 dalyje, sudėtį, todėl nėra pagrindo jų perkvalifikuoti pagal 180 straipsnio 2 dalį.
Prokurorė pabrėžia, kad nepagrįsti M. R. gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo, nes teismas, spręsdamas klausimą dėl M. R. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo, tinkamai įvertino visus bylos įrodymus. Gynėjo argumentas, kad nuosprendyje teismas rėmėsi tik nukentėjusiųjų D. M., V. R. ir nuteistojo D. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, neatitinka tikrovės. Pagal BPK 301 straipsnį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš Klaipėdos apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusieji D. M., V. R., J. B., nuteistasis D. S. apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje, kur buvo tiriami jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jie patvirtino. Taigi, pasak prokurorės, teismas išvadas padarė tiesiogiai ištyręs įrodymus teismo posėdyje, nuosprendyje įrodymai aptarti, išanalizuoti ir įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų.
Prokurorė nurodo, kad G. V. nuteistas ir pagal BK 254 straipsnio 2 dalį. Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta žymiai mažesnė negu minimali sankcijoje nustatyta bausmė. Kasatorius skunde nurodė naujas aplinkybes ir prašė dar kartą pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam pagal BK 254 straipsnio 2 dalį bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Taikyti šio straipsnio nuostatų nėra pagrindo, nes nenustatytos ypatingos, išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Atsiliepime pažymima, kad M. R. paskirta beveik minimali BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Teismas, skirdamas bausmę M. R., atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, švelninti kasatoriui paskirtą bausmę nėra pagrindo, nes BK 62 straipsnyje ir 54 straipsnio 3 dalyje numatytų pagrindų byloje nenustatyta, o ir pats kasatorius jų nenurodė.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl šaunamojo ginklo panaudojimo plėšimo metu
Kai plėšimą padaro bendrininkų grupė, BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis – šaunamojo ginklo panaudojimas – inkriminuojamas ne tik asmenims, tiesiogiai panaudojusiems tokį ginklą, bet ir asmenims, kurie jo neturėjo, tačiau pritarė jo panaudojimui arba, jei ir nepritarė, bet matydami (suvokdami), kad veika daroma panaudojant šaunamąjį ginklą, toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus.
Nuteistasis G. V., neigdamas šaunamojo ginklo panaudojimą, kaip kvalifikuojantį plėšimą požymį, remiasi tuo, kad prieš padarant plėšimą tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo D. M. jau buvo įvykęs konfliktas, kurio metu nukentėjusysis pirmas išsitraukė dujinį pistoletą, o nuteistieji G. V. ir M. R., išsitraukę savo turimus dujinius pistoletus, privertė D. M. atiduoti jo dujinį pistoletą, kurį netrukus grąžino. Pasak kasatoriaus, vėliau įvykusio plėšimo metu nukentėjusysis D. M. turėjo suprasti, kokį ginklą turi G. V. ir kokį pavojų jis gali sukelti, dujinio ginklo demonstravimas neturėjo jokių pasekmių, nes nukentėjusiųjų pasipriešinimas buvo palaužtas kitomis priemonėmis.
Tokie kasacinio skundo argumentai nepaneigia plėšimo panaudojant šaunamąjį ginklą.
Panaudojimu laikomas ne tik šaunamojo ginklo kovinių savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas turimu ginklu plėšimo metu žodžiu, užuominomis, gestais, akivaizdžiu jo demonstravimu. Kasatorius neneigia teismų argumentų, kad jis grasino panaudoti fizinį smurtą, akivaizdžiai demonstruodamas šaunamąjį ginklą. Tos aplinkybės, kad nukentėjusysis suprato ar turėjo suprasti, kokios yra panaudojamo prieš jį šaunamojo ginklo savybės ir koks pavojus jam gali kilti, o be šaunamojo ginklo buvo panaudotos ir kitos nukentėjusiųjų pasipriešinimo palaužimo priemonės, šaunamojo ginklo panaudojimo plėšimo metu neeliminuoja. Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes G. V. veiksmai pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kvalifikuoti teisingai.
Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes M. R. plėšimo metu matė, kad G. V. panaudojo su savimi turėtą šaunamąjį ginklą dujinį pistoletą ir šia aplinkybe pasinaudojo, atimdamas iš nukentėjusiojo J. B. mobiliojo ryšio telefoną bei nusegdamas nuo nukentėjusiojo D. M. kaklo sidabrinę grandinėlę. Po to jis pats panaudojo šaunamąjį ginklą, pagrasinęs D. M. su savimi turėtu dujiniu pistoletu ir paėmęs nukentėjusiojo nuo rankos nusisegtą sidabrinę grandinėlę. Šios aplinkybės kaip kiekviena atskirai, taip ir abi kartu duoda pagrindą M. R. plėšimą kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kaip padarytą panaudojus šaunamąjį ginklą.
Nuteistojo M. R. gynėjas kasaciniame skunde teigia nesant pakankamai įrodymų nustatyti ginklo panaudojimą, tuo iš esmės neigdamas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes šiuo klausimu ir išvadas dėl įrodymų vertimo. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Šiuo aspektu svarstytinas tik tas nuteistojo M. R. gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad, jo nuomone, teismai, vertindami nuteistųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, grįsdami nuteistojo M. R. kaltę panaudojus šaunamąjį ginklą fragmentiškais ikiteisminio tyrimo duomenimis, o ne tikrindami jais byloje esančius įrodymus.
Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas apklausų metu, aiškindamasis įvykio aplinkybes, yra perskaitęs kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. BPK 276 straipsnio 4 dalis byloje esantiems įrodymams patikrinti suteikia teismui tokią teisę. Kadangi iš teisiamajame posėdyje duotų parodymų aiškaus vaizdo, ar plėšimo metu kaltinamasis M. R. pats tiesiogiai panaudojo šaunamąjį ginklą, susidaryti negalima, teismai turėjo teisę lyginti juos su teisiamajame posėdyje ištirtais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei kitais bylos duomenimis ir daryti atitinkamas išvadas. Pats kasatorius nurodo kasacinės instancijos teismo nutartį, kurioje pateiktas BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių aiškinimas, susiejant jį su BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Būtent šiomis normomis bei jų taikymo praktika ir vadovavosi teismai. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismai ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotiems parodymams nesuteikė tiesioginės įrodomosios vertės, bet juos panaudojo vertinant teisiamajame posėdyje duotus parodymus bei kitus įrodymus, taip ne pažeisdami, bet pasinaudodami BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Šioje byloje įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Anot kasatoriaus nuteistojo M. R. gynėjo, net ir nustačius, kad M. R. turto užvaldymo metu demonstravo šaunamąjį ginklą, tai negali būti laikoma priemone turtui užvaldyti, esą nukentėjusiųjų valia jau buvusi palaužta įsiveržiant į sodo namelį grupei jaunuolių, iš kurių G. V. laikė rankoje šaunamąjį ginklą. Kasatorius G. V. irgi teigia, kad dujinio pistoleto demonstravimas neturėjo jokių pasekmių, nes nukentėjusiųjų pasipriešinimas buvo palaužtas kitomis priemonėmis. Tokie argumentai akivaizdžiai neteisingi. Šaunamojo ginklo demonstravimas yra grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Įstatymų leidėjas plėšimą kvalifikuojantį požymį – šaunamojo ginklo panaudojimą – sieja su pačiu tokio ginklo panaudojimo faktu. Ar šaunamojo ginklo panaudojimas palaužė nukentėjusiojo valią, kvalifikuojamosios reikšmės neturi.
Pažymėtina ir tai, kad teismai kvalifikavo nuteistojo M. R. veiksmus pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ne tik dėl to, kad jis pats panaudojo šaunamąjį ginklą, bet ir dėl to, kad jis pasinaudojo nuteistojo G. V., irgi panaudojusio šaunamąjį ginklą, veiksmais. Kasacinio skundo argumentai, kad nuteistojo M. R. veiksmai yra analogiški nuteistųjų L. B. ir D. S. veiksmams, kuriuos pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, neatitinka šio teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kurias patikrino ir pripažino teisingomis apeliacinės instancijos teismas. Teismai nustatė, kad visi nuteistieji nesitarė padaryti būtent plėšimo, jie ėjo į sodo namelį pas nukentėjusiuosius turėdami pretekstą, kad, išsiskirstant po pirmiau įvykusio konflikto, dalies nukentėjusiųjų elgesys jiems nepatiko ir jie nusprendė sumušti nukentėjusiuosius. Nuteistieji L. B. ir D. S. žinojo, kad G. V. ir M. R. turi dujinius pistoletus, tačiau nusikaltimui perėjus į plėšimą jie nematė ir nesuvokė, kad plėšimas daromas panaudojant šaunamuosius ginklus. Tuo tarpu kaltinamasis M. R. matė, kad nuteistasis G. V. plėšimo metu naudoja šaunamąjį ginklą, tačiau toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus, taip pat ir prieš tą patį nukentėjusįjį D. M., prieš kurį G. V. jau buvo panaudojęs šaunamąjį ginklą. Tokiems nuteistojo M. R. veiksmams BK 180 straipsnio 3 dalis pritaikyta tinkamai.
Dėl šaunamojo ginklo pagrobimo
Nuteistojo G. V. teiginys, esą jis neturėjęs tiesioginės tyčios pagrobti šaunamąjį ginklą, yra deklaratyvus ir nepagrįstas argumentais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar padarytų esminių BPK pažeidimų, žemesnių instancijų teismams nustatant tokią tyčią. Akivaizdu, kad kasatorius, su ginklu rankoje priėjęs prie nukentėjusiojo D. M. ir pareikalavęs atiduoti jo turėtą dujinį pistoletą, priskiriamą „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, o paėmęs ginklą ir išsinešęs iš sodo namelio, jį pagrobė. Tos aplinkybės, kad nuteistojo nusikalstamų veiksmų paskatos buvo kerštas dėl pirmesnių nukentėjusiojo veiksmų (nuteistasis teigia paėmęs ginklą, siekdamas apsisaugoti nuo galimo nukentėjusiojo pasipriešinimo, o vėliau tą ginklą padėjo prie visų iš nukentėjusiųjų pagrobtų daiktų), jo tiesioginės tyčios pagrobti šaunamąjį ginklą neeliminuoja. Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes BK 254 straipsnio 2 dalis pritaikyta tinkamai.
Dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų
Kasatorius nuteistojo M. R. gynėjas teigia, kad teismai, skirdami M. R. bausmę, be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tiesiogiai prie bausmės kaltinamajam M. R. skyrimo motyvų ši aplinkybė nepaminėta, bet teismas, skirdamas bausmes visiems kaltinamiesiems, specialiai nurodė atsižvelgiantis į tai, kad pirmąjį pretekstą kaltinamiesiems kibti prie nukentėjusiųjų davė neblaivaus nukentėjusiojo D. M. veiksmai, kai jis prie parduotuvės be pateisinamos priežasties, neišsiaiškinęs situacijos dėl kaltinamųjų pagalbos įsigyjant alkoholinių gėrimų, pagrasino kaltinamajam G. V. savo šaunamuoju ginklu. Tai ne kas kita kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kurią teismas pripažino visiems nuteistiesiems, taigi ir nuteistajam M. R. Apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius argumentus, kodėl nuteistajam M. R. paskirtą bausmę laiko teisinga.
Lygiai tokios pat išvados darytinos ir dėl nuteistojo G. V. kasacinio skundo argumentų dėl teisingumo principo įgyvendinimo skiriant jam bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė dvigubai mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl nėra pagrindo dar kartą taikyti šį įstatymą ir už abu nusikaltimus paskirti nesusijusias su laisvės atėmimu bausmes. Tie argumentai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Bausmės dydžio klausimas, siejamas su nuteistojo G. V. kasaciniame skunde keliamu nauju bylos duomenų apie jo asmenybę ir kitas bylos aplinkybes vertinimu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. R. gynėjo ir nuteistojo G. V. kasacinius skundus.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Valerijus Čiučiulka
Vladislovas Ranonis
