Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. Nr. e2A-307-440/2018

Teisminio proceso Nr. 2-18-3-00344-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos 2.1.1.3.10.; 2.6.20.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NU T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 10 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Valantienės (pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Linos Muchtarovienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. sausio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovui K. B. dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomadas“ prašė priteisti iš atsakovo K. B. 5367,12 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-03-25 ieškovė su Šiaulių apskrities VPK sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių paslaugų sutartį Nr. 40-IL-1021 (toliau – Sutartis), kurios 1 bei 2 punktų nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. 2013-12-17 ieškovė pagal Šiaulių apskrities VPK pareigūnų iškvietimą atvyko į įvykio vietą ir priverstinai nuvežė atsakovo valdytą transporto priemonę – Volvo S70, saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę. Atsakovas 2014-04-11 ir 2016-08-16 siųstais pranešimais buvo ragintas susimokėti už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, tačiau su ieškove neatsiskaitė ir liko skolingas 5367,12 Eur. Teismas 2017 m. kovo 23 d. išnagrinėjo civilinę bylą dokumentinio proceso tvarka ir priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo visiškai ieškinį patenkino.

Atsakovas, nesutikdamas su priimtu preliminariu sprendimu, pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad gali mokėti atsakovui ne daugiau kaip 674,60 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, proporcingai patenkintiems reikalavimams 10,00 Eur žyminį mokestį ir prašė priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių apskrities VPK) sudarytos sutarties 4.3. punkte numatyta, kad jei transporto priemonė saugoma ilgiau kaip 6 mėnesius, ieškovė turi teisę reikalauti iš paslaugos gavėjo (Šiaulių apskrities VPK) informacijos apie tolimesnę būtinybę ją saugoti. Sutarties 4.4 punkte numatyta, kad gavusi iš Šiaulių apskrities VPK informaciją apie tai, kad saugojimo būtinybės nebėra, ieškovė turi teisę inicijuoti skolos už saugojimą išieškojimą ar kitaip spręsti tokių transporto priemonių klausimą su savininku, valdytoju ar jo įgaliotu atstovu. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į paslaugos gavėją praėjus 6 mėnesių terminui ir reikalavo informacijos apie tolimesnį automobilio saugojimą, todėl ji veikė savo rizika, nes neturėdama pareigos toliau laikyti automobilį, nesiėmė jokių veiksmų, kad šis būtų atsiimtas. Ieškovė daugiau nei trejus metus delsė pateikti teismui ieškinį, nepateisinamai ilgą laiką buvo pasyvi, nesielgė kaip rūpestinga ir apdairi teisinių santykių dalyvė, dėl to pati yra prisidėjusi prie išlaidų, susijusių su automobilio saugojimu, didinimo.

Ieškovė atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus, prašė palikti pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 23 d. preliminarų sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad atsakovo piniginė prievolė atsiskaityti su ieškove kyla iš įstatymo ir šios prievolės atsakovas iš esmės neneigia. Atsakovo įsiskolinimo dydis už suteiktas paslaugas nėra kvestionuotinas, kadangi specifinės paslaugos įkainiai yra nustatyti sutartimi. Pats atsakovas nesiėmė jokių veiksmų automobilio saugojimo išlaidoms sumažinti. Atsakovas nuo pat priverstinio automobilio nuvežimo nebuvo suinteresuotas savo turto atsiėmimu. Jis nėra ėmęsis jokių priemonių dėl leidimo automobilio iš Šiaulių apskrities VPK atsiėmimui gauti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai 2018 m. sausio 11 d. sprendimu pakeitė 2017 m. kovo 23 d. preliminarų sprendimą. Priteisė iš atsakovo K. B. 1 664,40 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. kovo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 18,60 Eur žyminio mokesčio ieškovės UAB „Tomadas“ naudai. Taip pat priteisė 626,18 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo K. B. naudai.

Teismas nustatė, kad ieškovė turi teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą, pervežimą ir saugojimą savarankiškai iš transporto priemonės savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti saugojimo išlaidas pagal nustatytus įkainius. Priverstinai nuvežta atsakovo transporto priemonė buvo saugoma nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. kovo 17 d. (ieškinio pateikimo teismui dienos, viso 1177 dienas, vieną transporto priemonės saugojimo parą paskaičiuodama pagal Sutarties 4.1.2 punkte numatytą kainą – po 4,56 Eur (PVM įskaitytas), viso atsakovo įsiskolinimas sudaro 5 367,12 Eur). Tačiau ieškovė sutartimi su Šiaulių apskrities VPK aptarė tik vienos dienos saugojimo įkainį (sutarties 4.1.2. p. p.), bet konkrečiai nenustatė transporto priemonės saugojimo sąlygų ir įkainių, kuomet ji saugoma ilgiau kaip 6 mėnesius, t. y. 180 dienų. Tik Sutarties 4.4 punkte numatė, kad gavusi iš Šiaulių apskrities VPK informaciją apie tai, kad saugoti nuvežtos transporto priemonės nebereikia, ieškovė turi teisę savo lėšomis vykdyti sumokėjimo už nuvežimą ir saugojimą išieškojimą ar kitaip spręsti tokių transporto priemonių klausimą su jų savininkais, valdytojais ar įgaliotais asmenimis.

Teismas žodinio bylos nagrinėjimo metu pakartotinai įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes bei joms patvirtinti pateiktus įrodymus, nurodė, kad ieškovė itin ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų išsiieškoti iš atsakovo susidariusį įsiskolinimą, buvo nepateisinamai pasyvi, kas sąlygojo skolos augimą, todėl sprendė, kad egzistuoja teisinis pagrindas dėl preliminarus teismo sprendimo pakeitimo (CPK 430 straipsnio 6 dalies 3 punktas) ir prašomos priteisti sumos sumažinimo, ją skaičiuojant už vienerių metų laikotarpį (už 6 mėnesių laikotarpį, numatytą ieškovei Sutartyje ir tokios pat trukmės laikotarpį, nes jokių veiksmų nesiėmė ir pats atsakovas) nuo transporto priemonės nuvežimo dienos – 2013 m. gruodžio 17 d., t. y. už 365 dienas, skaičiuojant po 4,56 Eur už dieną, viso 1 664,40 Eur. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgiant į ieškovės realiai patirtų nuostolių dydį, atsakovo veiksmus ir jo turtinę padėtį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) UAB „Tomadas“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018-01-11 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2017-03-23 preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-662-457/2017 palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

7.1.Atsakovui buvo žinoma, kad automobilis padarius ATPK pažeidimą nuvežtas pagal 2013-12-17 Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, kuriuo taip pat yra išaiškinama transporto priemonės priverstinio nuvežimo tvarka bei teisinės pasekmės. Nors atsakovas atsisakė pasirašyti ant 2013-12-17 Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto, tačiau tiksliai žinojo, jog už priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugą bus privalu atsiskaityti su apeliantu, todėl būdamas rūpestingu, atidžiu ir protingu asmeniu, atsakovas jau 2013-12-17 turėjo visas galimybes dėti pastangas kaip galima labiau minimizuoti kaštų, susijusių su automobilio priverstiniu nuvežimu ir saugojimu, didėjimą.

7.2.Atsakovas nuo pat automobilio priverstinio nuvežimo momento nebuvo ir nėra suinteresuotas tolimesniu jo likimu, taip pat ir atsiskaitymu su apeliantu už suteiktas paslaugas, kadangi jau prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo automobilį įvardino menkaverčiu. Byloje esantys duomenys bei paties atsakovo bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai patvirtina, jog atsakovas į Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono PK dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį niekada nesikreipė (t. y. pats atsakovas nėra padaręs absoliučiai nieko, kad bent jau inicijuoti pirminę, svarbiausią automobilio susigrąžinimo iš saugojimo aikštelės procedūrą).

7.3. Apeliantė 2014-03-13 (t. y., net nesuėjus Sutarties 4.3 p. nustatytam terminui) kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK dėl informacijos pateikimo apie tolimesnį automobilio saugojimo būtinumą, kuris informavo apeliantę, jog automobilis yra grąžintinas atsakovui. Gavęs aukščiau nurodytą informaciją, apeliantė nedelsdama - 2014-04-11 atsakovui deklaruotu gyvenamosios vietos adresu išsiuntė raginimus atsiimti automobilį bei atsiskaityti. Pranešimas atsakovui įteiktas tinkamai, tačiau atsakovas į jį nereagavo, taip pat nesikreipė į Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono PK dėl leidimo atsiimti automobilį išdavimo. 2016 m. rugpjūčio mėn. pradžioje apelianto darbuotojas fiziškai vyko atsakovo gyvenamosios vietos adresu, bendravo su atsakovu bei ragino atsiimti automobilį ir atsiskaityti, išaiškino, jog atsakovas turi galimybę susidariusį įsiskolinimą išsimokėti dalimis, gali atsisakyti automobilio ir taip sustabdyti įsiskolinimo augimą, t. y. apeliantas dėjo visas protingas pastangas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas elgėsi pasyviai, yra nepagrįsta.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas K. B. prašo apeliantės UAB „Tomadas“ apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti atsakovo naudai 484,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

8.1.Atsakovas, vairuodamas transporto priemonę, dėl kurios saugojimo kilo ginčas, pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir 2013 m. gruodžio 30 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6-692-284/2013 buvo nubaustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 straipsnio 1 dalį bei 123 straipsnio 1 dalį 1250 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams. Toje pačioje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta itin sunki atsakovo turtinė padėtis: teismas pripažino, kad atsakovas dėl sunkios turtinės padėties negalės sumokėti baudos ir išdėstė jos mokėjimą penkiems mėnesiams iki 2014 m. gegužės 10 d.

8.2. Po administracinės nuobaudos paskyrimo atsakovo darbovietė bankrutavo, jis neteko darbo, darbo užmokestis jam nebuvo išmokėtas, reikėjo mokėti Pakruojo rajono apylinkės teismo paskirtą baudą, todėl atsakovas išvyko uždarbiauti į Vokietiją ir savo gyvenamojoje vietoje nuolat nebuvo. Atsakovas teisiškai neišprusęs, neturi patirties ginčuose dėl pasaugos, tuo tarpu ieškovas yra šios srities verslo profesionalas. Atsakovas atsisakė pasirašyti transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą ir neturėjo akto kopijos. Atsakovas bandė sužinoti automobilio atsiėmimo sąlygas, tačiau Šiaulių apskrities VPK, o vėliau ir telefonu, nurodytu ant automobilių saugojimo aikštelės tvoros, jam buvo paaiškinta, kad automobilį atsiimti bus galima tik tuomet, kai atsakovas sumokės administracinę baudą ir sumokės už automobilio saugojimą, taigi dėl savo materialinės padėties atsakovas tokios galimybės neturėjo, nes kiekvieną dieną įsiskolinimas ieškovui didėjo.

8.3. Apeliantė nuosekliai bando suklaidinti teismą ir klaidino atsakovą, teigdama, esą transporto priemonės iki šiol jam negalima grąžinti, nes esą reikalingas leidimas grąžinti transporto priemonę, nors toks leidimas yra išduotas ieškovui dar 2014-04-08. Tai reiškia, kad jau nuo 2014-04-08 ieškovė nebeturėjo prievolės saugoti atsakovo automobilio, galėjo imtis bet kokių įstatyme ir Sutartyje numatytų aktyvių veiksmų, protingų priemonių tam, kad būtų nutraukta pasaugos paslauga, įskaitant ir išieškojimo nukeipimą į saugotą (saugomą) automobilį. Tuo tarpu 2014-04-11 ieškovės pranešime apie transporto priemonės grąžinimo atsakovui (pasiėmimo) galimybę net neužsimenama, taigi atsakovas ir toliau buvo klaidingai įsitikinęs ir toliau įtikinėjamas, jog transporto priemonę pasiimti jis galės tik tada, kai sumokės vis augantį įsiskolinimą ieškovui.

8.4. Ieškovė nuo 2014-04-08 turėjo teisę ir galimybę nukreipti išieškojimą į atsakovo transporto priemonę, kuri, beje, yra vienintelis atsakovo vardu registruotas turtas ir kurį atsakovas primygtinai, nuolat siūlė realizuoti ir pasiimti kaip bent dalį įsiskolinimo – tiek žodžiu po ieškovo pranešimų gavimo, tiek ir raštu teisminio proceso metu.

8.5. Atsakovas ne tik nebuvo informuotas apie jo transporto priemonės išgabenimą iš saugomos aikštelės (adresu: duomenys neskelbtini) – toks išgabenimas yra neteisėtas bei nebuvo numatytas paties ieškovo pateiktoje Sutartyje, kurios 3.6 punkte., 3.17 punkte imperatyviai numato transporto priemonės saugojimo vietą būtent adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas šioje vietoje savo transporto priemonės neberado ir negalėjo rasti nuo nenustatytos datos, ieškovas patvirtino, jog ši transporto priemonė nenustatytu metu, nepranešus atsakovui išgabenta į (kitą miestą).

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Byloje kilo ginčas dėl skolos. Ieškovė prašė priteisti skolą, atsiradusią iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo. Ieškovė apeliaciniame skunde kelia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kuriomis remiantis ieškovei priteista mažesnė nei prašė ir preliminariu sprendimu priteista suma, pagrįstumą ir teisėtumą.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos institutas, todėl draudžiama apeliacinės instancijos teisme kelti naujus reikalavimus, pateikti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsnis) ir kita. Konkrečiu atveju apeliantė (ieškovė) prašo prijungti prie bylos rašytinius paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti ir jų nevertina dėl toliau nurodytų priežasčių. Pirma, apeliantė savo poziciją dėl ginčo dalyko galėjo ir turėjo išdėstyti apeliaciniame skunde. Antra, CPK nuostatos nenumato, kad šalis, pateikusi apeliacinį skundą, gavusi kitos šalies atsiliepimą į apeliacinį skundą, turi teisę dar kartą teikti papildomus paaiškinimus, susijusius su apeliacinio apskundimo objektu, tikslinti apeliacinio skundo argumentus ir pan. (CPK 314 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Sutarties Nr. 40-IL-1021 pagrindu (pratęsta 2014 m. sausio 20 d. susitarimu Nr. 40-IL-501) nuo 2013-12-17 priverstinai nuvežė atsakovo valdytą transporto priemonę automobilį „Volvo S70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią (adresu: duomenys neskelbtini) ir saugojo iki ieškinio pateikimo teismui 2017-03-20 dienos. Ieškovė atsakovui 2014-04-11 ir 2016-08-16 siuntė pranešimus, ragindama sumokėti už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, tačiau atsakovas su ieškove neatsiskaitė. Esant pagal sutarties 4.1.2 punktą nustatytam transporto priemonės saugojimo įkainiui 4,56 Eur į parą, per visą transporto priemonės saugojimo laikotarpį (1177 dienas), ieškovė nurodo, kad susidarė 5367,12 Eur suma, kurią pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu sumažino iki 1664,40 Eur sumos.

Santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327/2011">3K-3-327/2011</a>; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-280/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-280/2013">3K-3-280/2013</a>). Šioje situacijoje taikomos taip pat ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) normos. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto 2013 m. gruodžio 17 d. surašymo metu galiojusio SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalis nustatė, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalį policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis nustato, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Būtent dėl šios dalies Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas 2013-12-20 nutarime padarė išvadą, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu neteisingai sumažino preliminariu sprendimu priteistą sumą nuo 5367,12 Eur iki 1664,40 Eur. Apeliantės nuomone, atsakovas nedėjo jokių pastangų atsiimti transporto priemonės iš saugojimo aikštelės, netgi po to, kai buvo 2 kartus pranešimais ragintas ją atsiimti, tuo pačiu informuojant apie susidariusį įsiskolinimą. Ieškovė teigia, kad nuo pat automobilio priverstinio nuvežimo momento, atsakovas nebuvo ir nėra suinteresuotas tolimesniu jo likimu, taip pat ir atsiskaitymu su apeliantu už suteiktas paslaugas, kadangi laikė automobilį menkaverčiu ir į Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono PK dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį niekada nesikreipė. Kadangi transporto priemonės saugojimo įkainiai nustatyti 2013-03-25 Sutartimi Nr. 40-IL-1021 (kuri 2014-01-20 susitarimu pratęsta) tarp ieškovės ir Šiaulių apskrities VPK, todėl ieškovė laikosi pozicijos, kad nuostoliai turi būti atlyginti pilna apimtimi ir tokio dydžio suma, kokia priteista preliminariu sprendimu. Tuo tarpu atsakovas teigė, jog jis bandė atsiimti transporto priemonę iš ieškovei priklausančios saugojimo vietos, tačiau jam buvo paaiškinta, kad pirmiausiai jis turi sumokėti 363,03 Eur (1250 Lt) baudą pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. A2.6-692-284/2013, kuri dėl jo sunkios materialinės padėties teismo buvo išdėstyta penkiems mėnesiams, t. y. iki 2014 m. gegužės 10 d. ir susimokėti už automobilio saugojimą, taigi dėl savo materialinės padėties atsakovas tokios galimybės neturėjo, nes kiekvieną dieną įsiskolinimas ieškovui didėjo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį ginčo reglamentavimą, byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį motyvus, iš dalies sutinka su ieškovės išdėstyta pozicija. Apeliantė (ieškovė) remiasi 2013-03-25 Sutarties Nr. 40-IL-1021 nuostatomis, jog ji turi teisę skaičiuoti 4,56 Eur į parą už priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę ir saugoti ją tol, kol transporto priemonės savininkas (valdytojas) jai atlygins už paslaugas ir transporto priemones atsiims. Atsakovo transporto priemonė buvo saugoma net 1177 dienas, už kurias ieškovė paskaičiavo 5367,12 Eur skolą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes, į tai kad 2013-03-25 Sutarties Nr. 40-IL-1021 4.3 punktas numato, jeigu transporto priemonė saugoma ilgiau kaip 6 mėnesius (180 dienų), ieškovė turėjo reikalauti iš paslaugos gavėjo informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti. Sutartyje nustatytas 6 mėnesių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo terminas nustatytas tam, kad saugotojas dirbtinai nedidintų daikto saugojimo išlaidų, siekdamas padaryti jas didesnėmis nei paties saugomo daikto vertė. Ieškovė 2014-04-08, beveik po 4 mėnesių kreipėsi į paslaugos gavėją – Šiaulių apskrities VPK dėl tolimesnės atsakovo valdytos transporto priemonės saugojimo ir gavo pranešimą, kad transporto priemonę galima grąžinti, savininkui pranešta. Jokių kitų veiksmų ieškovė nesiėmė, į teismą dėl įsiskolinimo už saugomą automobilį priteisimo iš atsakovo, nesikreipė, nors jau tuo metu, susidarius 2014-04-11 dienai 674,60 Eur (2329,25 Lt) sumai už automobilio saugojimą, galėjo kreiptis.

Be to, pažymėtina ir tai, kad Sutarties 4.4 punktas numatė galimybę ir teisę pačiai ieškovei, gavus iš Šiaulių apskrities VPK informacijos apie tai, kad saugoti nuvežtos transporto priemonės nebereikia, savo lėšomis vykdyti sumokėjimo už nuvežimą ir saugojimą išieškojimą ar kitaip spręsti tokių transporto priemonių klausimą su jų savininkais, valdytojais ar įgaliotais asmenimis. Apeliantė nurodo, kad atsakovas buvo informuotas net dvejais pranešimais apie transporto priemonės atsiėmimą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad antras pranešimas išsiųstas 2016-08-16, praėjus daugiau nei 2-iems metams po pirmo pranešimo 2014-04-11 išsiuntimo. Apeliantė taip pat teigia, kad 2016 m. rugpjūčio mėn. pradžioje jos darbuotojas fiziškai vyko atsakovo gyvenamosios vietos adresu, bendravo su atsakovu bei ragino atsiimti automobilį ir atsiskaityti, aiškino atsakovui, jog jis turi galimybę susidariusį įsiskolinimą išsimokėti dalimis, gali atsisakyti automobilio ir taip sustabdyti įsiskolinimo augimą, kas apeliantės nuomone, įrodo, jog ji dėjo visas protingas pastangas ir nebuvo pasyvi. Apeliacinės instancijos teismas, šiuos apeliantės argumentus vertina kritiškai, kadangi apeliantės darbuotojo nuvykimas 2016 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, pas atsakovą dėl automobilio atsiėmimo ir atsiskaitymo, po daugiau nei 2-jų metų nuo pirmojo pranešimo 2014-04-11 išsiuntimo, nelaikytinas pakankamai aktyviu veikimu.

Taigi, įvertinus bylos faktines aplinkybes ir esančius įrodymus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nors ieškovė ir yra suinteresuota lėšų už suteiktas paslaugas išieškojimu, toks ieškovės elgesys – 2-jų pranešimų išsiuntimas atsakovui ir daugiau nei po 2-jų metų nuvykimas pas atsakovą, bandant spręsti transporto priemonės išlaidų atlyginimo klausimą, neabejotinai neatitiko rūpestingam civilinių santykių dalyviui (o būtent taip turėtų elgtis ieškovė, sudariusi sutartį su valstybės institucija atlikti tam tikras funkcijas) keliamų elgesio reikalavimų. Tuo pačiu pažymėtina, kad šiuo atveju, transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą, lėmė abiejų šalių veiksmai: tiek atsakovo, kuris nesiėmė jokių veiksmų saugomai jo transporto priemonei susigrąžinti, įsiteisėjus Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d nutarimui administracinėje byloje Nr. A2.6-692-284/2013, tiek ieškovei, kuri jau 2014-04-08 žinodama, kad transporto priemonės daugiau saugoti nebereikia, daugiau kaip dvejus metus delsė, nesiėmė visų galimų priemonių, kad automobilis nebūtų saugomas neribotą laiką (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTIyNi03NzcvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1226-777/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1226-777/2016">2A-1226-777/2016</a>). Tokie ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis). Netgi atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę pasaugos santykiai yra kilę iš viešųjų administracinės teisės normų (administracinio pažeidimo). Nors atsakovas taip pat nebuvo pakankamai rūpestingas, atsakovui kilusios pasekmės materialine prasme, turi būti adekvačios, proporcingos ir realiai įgyvendinamos.

Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai arba sutartis nustato ribotą atsakomybę. Atsižvelgdamas į civilinės atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, jų tarpusavio santykius teismas gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (CK 6.251 straipsnio 2 dalis). Iš išdėstytų aplinkybių daroma išvada, kad pati ieškovė nesiekė bendradarbiauti su atsakovu, spręsti transporto priemonės grąžinimo klausimo, taip didindama savo nuostolius - daikto saugojimo išlaidas, kurias pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų šalių elgesį ir veiksmus, pagrįstai sumažino apskaičiuodamas jas už vienerių metų laikotarpį, (už 6 mėnesių laikotarpį, numatytą ieškovei sutartyje ir tokios pat trukmės laikotarpį, nes jokių veiksmų nesiėmė ir pats atsakovas) nuo transporto priemonės nuvežimo dienos – 2013 m. gruodžio 17 d., t. y. už 365 dienas, skaičiuojant po 4,56 Eur už dieną, viso 1 664,40 Eur.

Konstitucinio Teismo praktikoje pažymima, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2010">3K-3-252/2010</a>, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>).

Dėl bylos procesinės baigties.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantė-ieškovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas pateikė duomenis dėl patirtų 484,00 Eur atstovavimo išlaidų dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsakovo pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, spręstina, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės UAB „Tomadas“ priteistinos atsakovo K. B. turėtos 484,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės UAB „Tomadas“, (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovui K. B. 484,00 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) teisinės pagalbos išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėjai Vilija Valantienė

Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

Lina Muchtarovienė