Baudžiamoji byla Nr. 2K-526/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.1.16.1.1; 2.4.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. gynėjo kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2007 m. rugpjūčio 12 d.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas D. Ž., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistųjų R. A. bei D. Ž. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,
n u s t a t ė :
R. A. nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, Šiauliuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo 200 vnt. baltos spalvos tablečių, turinčių didelį kiekį – 21,171 g – psichotropinės medžiagos MDMA, 1,817 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, šias medžiagas laikė bei gabeno automobiliu „Audi A4” (valst. Nr.,,duomenys neskelbtini“) iki 2007 m. liepos 11 d. 20.10 val., kol Šiauliuose,,,duomenys neskelbtini“, buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. A. gynėjas prašo teismų sprendimų dalį dėl R. A. panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas R. A. skundo argumentus išnagrinėjo paviršutiniškai ir formaliai, todėl dalį jų nemotyvuotai atmetė ir neištaisė padarytų pažeidimų.
Anot kasatoriaus, priimant nuosprendį nesilaikyta reikalavimo įrodymais baudžiamajame procese laikyti tik įstatymų nustatyta tvarka ir tik teisėtais būdais gautus duomenis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), taip pat pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Kasatoriaus manymu, byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių R. A. tikslą platinti psichotropines ir narkotines medžiagas, be to, bylos duomenys patvirtina, jog R. A. įgijo ir gabeno tiksliai nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos MDMA ir nedidelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių. Taigi R. A. veika perkvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Kartu kasatorius nurodo, kad R. A. paskirta labai didelė bausmė tinkamai neįvertinus visų BK 54 straipsnyje nustatytų aplinkybių, taip pat bausmės tikslų, jos poveikio bei pasekmių ne tik teisiamajam, bet ir jo šeimai.
Teismai, pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principą, reikalavo, kad R. A. įrodytų, jog narkotines medžiagas jis įsigijo savo reikmėms, o šiam nepateikus neginčijamų įrodymų, preziumavo, jog minėtas medžiagas jis įgijo turėdamas tikslą pardavinėti ar kitaip platinti. Taigi įrodinėjimo našta perkelta kaltinamajam, kuris buvo verčiamas įrodinėti esąs nekaltas. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nepašalino šio pažeidimo, bet savo nutartyje perrašė prieštaringai vertintinus teiginius apie tai, esą byloje nėra įrodymų, jog iš R. A. paimtos medžiagos skirtos vieno žmogaus poreikiams tenkinti. Taip pat, kasatoriaus manymu, šiuo atveju pažeisti rungimosi ir asmenų lygybės principai (BPK 6, 7 straipsniai), nes dėl kito kaltinamojo (D. Ž.) visos abejonės įvertintos jo naudai ir jis pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisintas. Be to, teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
R. A. kaltė negali būti grindžiama liudytojos A. K. parodymais, nes ji iš pareigūnų sužinojo, kad R. A. prekiauja narkotinėmis medžiagomis. Toks įrodymų šaltinis negali būti laikomas pakankamu apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Byloje esančios Pilnų namų bendruomenės pažymos įvertintos netinkamai. Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 58 neturi jokios įrodomosios galios, nes juo konstatuojamas tik asmens apsvaigimo ar neapsvaigimo faktas tyrimo momentu, o tai gali ir neturėti nieko bendro su asmens ilgalaike priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Be to, tiriant R. A. būseną, nebuvo paimtas joks biologinės terpės bandinys (kraujas, šlapimas), todėl negali būti ir duomenų apie šių mėginių (bandinių) tyrimą.
Tačiau šioje byloje, kasatoriaus įsitikinimu, ypač svarbu įvertinti 2007 rugpjūčio 2 d. specialisto išvados Nr. 140-(7699)-IS1-5545 teisinę reikšmę, taip pat galimybę joje užfiksuotus duomenis laikyti įrodymais. Kasatoriaus manymu, tikrasis psichotropinės medžiagos MDMA kiekis nenustatytas, o nurodytasis – 21,171 g – nepagrįstas, nes tirta tik 50 vnt. tablečių, vadovaujantis slapta metodika, kurios atitiktis įstatymui abejotina. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tirtos tabletės pagamintos ne farmacijos laboratorijoje. Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė L. Račkauskaitė parodė, kad ji vadovavosi Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro nustatyta metodika, pagal kurią taupant laiką ir lėšas nebūtina tirti visų pateiktų tyrimui medžiagų. Kadangi buvo tirta tik 50 vnt. tablečių, o likę 150 vnt. tablečių netirtos, todėl nėra pagrindo manyti, kad visose tabletėse MDMA kiekis vienodas. Taigi MDMA tyrimo rezultatai yra apytiksliai, prielaidų lygio, todėl jais negalėjo būti grindžiama R. A. kaltė.
Teismo nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs minėtas aplinkybes, privalėjo patenkinti R. A. prašymą skirti ekspertizę tiksliam MDMA kiekiui nustatyti, ištiriant visą tablečių kiekį, kad būtų pašalintos visos abejonės ir prielaidos. Tik nustačius tikslų psichotropinės medžiagos kiekį galima tinkamai kvalifikuoti veiką.
Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. A. neturėjo galimybės susipažinti su minėta metodika (išskyrus atskiras citatas), pasidaryti šio dokumento nuorašą, taip pažeidžiant BPK 22 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis dokumentu, su kuriuo neturėjo galimybės susipažinti nuteistasis, juolab kad šis dokumentas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymui (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys, 320 straipsnio 3 dalis), negali būti laikomas teisėtu, nes jame aiškiai nurodoma tirti ne visas, bet tik dalį narkotinių (psichotropinių) medžiagų „taupant laiką ir lėšas“, o tai yra nepateisinama.
Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad dalis byloje esančių duomenų surinkti neteisėtai, todėl negali būti vertinami kaip įrodymai. Pavyzdžiui, 2007 m. spalio 19 d. daiktų apžiūros protokolas, kuriuo mobiliojo ryšio telefonai buvo ne tik išoriškai apžiūrėti, bet ir įjungti aprašant juose esančią informaciją. Taip pažeisti BPK 154 straipsnio reikalavimai, nes toks procesinis veiksmas galimas tik esant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai. Šioje byloje buvo gauti du ikiteisminio tyrimo prokuroro leidimai elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolei ir jos fiksavimui, tačiau minėtas daiktų apžiūros protokolas su šiais teismo leidimais nesusijęs; taip šiurkščiai pažeista BPK 154 straipsnio 7 dalis ir į bylą pateikti visi be išimties duomenys, visiškai neturintys jai reikšmės.
Vienas esminių procesinių pažeidimų yra tas, kad teismas paskyrė R. A. griežčiausią kardomąją priemonę nesant įstatyme nustatytų suėmimo pagrindų ir nenurodydamas jokių motyvų. Taip pažeistos BPK 119, 121, 122 straipsnių nuostatos. R. A. nuo 2007 m. rugpjūčio 12 d. pusantrų metų galiojo dvi kardomosios priemonės, kurių jis griežtai laikėsi ir nepažeidė. Negana to, paskirdamas suėmimą ir panaikindamas kitas kardomąsias priemones, iš tiesų teismas užstato nepanaikino, nes nuosprendyje nurodė, kad 15 000 Lt, kuriuos G. A. įnešė kaip užstatą, bus grąžinti nuosprendžiui įsiteisėjus. Taigi R. A. faktiškai buvo paskirtos dvi kardomosios priemonės: suėmimas ir užstatas. Tokiu būdu buvo pažeistas BPK 121 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas kartu su suėmimu skirti kitą kardomąją priemonę. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepašalino, taip padarydamas esminį BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes neišdėstė motyvuotų išvadų dėl šių skundo argumentų.
Be to, kasatorius nurodo, kad skundžiamą nutartį skelbė ne trijų teisėjų kolegija ir ne teisėjas pranešėjas, paskelbta tik rezoliucinė nutarties dalis, nepaaiškinus jos motyvų. Tai yra besąlygiškas pagrindas naikinti nutartį, nes pažeisti imperatyvūs BPK reikalavimai dėl teisėjų kolegijos sudėties nekeičiamumo nagrinėjant bylą (BPK 223 straipsnis, 320 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Aida Japertienė prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė byloje esančius ir R. A. kaltę grindžiančius duomenis, juos pripažino įrodymais, juos vertindamas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl R. A. teismas pagrįstai sprendimą pagrindė G. A. asmens kratos protokolu, liudytojų V. M. ir N. P. parodymais apie rastas medžiagas, liudytojos A. K. parodymais, G. A. ir paties R. A. parodymais, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu bei specialisto išvada dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio bei rūšies nustatymo ir padarė teisingą išvadą dėl jo kaltės.
Byloje nustatyta, kad sulaikius R. A., važiuojantį automobiliu su žmona G. A., pas G. A. asmens kratos metu rasti du paketėliai su baltos spalvos tabletėmis (200 vnt.) ir du paketėliai su augalinės kilmės medžiaga. Tyrimo metu nustatyta, kad dviejuose šimtuose tablečių esančios psichotropinės medžiagos MDMA kiekis yra didelis. Šią aplinkybę patvirtina specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad dviejų šimtų tablečių sudėtyse yra psichotropinė medžiaga MDMA, kurios bendroji masė tabletėse yra 21,171 g, sausa susmulkinta augalinės kilmės medžiaga iš dviejų plastikinių užspaudžiamų maišelių yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurios bendroji masė yra 1,1817 g. Kaip matyti iš bylos duomenų, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. A. parodė, kad jau pusę metų nevartoja narkotikų. Šią aplinkybę patvirtino ir R. A. žmona, kuri, apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad iki policijos pareigūnams sulaikant ją su R. A., nėra pastebėjusi, kad vyras vartotų narkotines medžiagas, vyras gydėsi nuo priklausomybės narkotikams ir kad šiuo metu jų tikrai nevartoja. Byloje yra medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas, iš kurio matyti, kad nei R. A., nei G. A. biologinėse terpėse psichotropinių medžiagų junginių nerasta. Šios aplinkybės prieštarauja R. A. parodymams, kad jis per dieną suvartodavęs 6-10 tablečių, ir paneigia R. A. nurodytas aplinkybes, kad narkotines medžiagas jis įsigijo vien tik savo reikmėms. Tai, kad R. A. prekiauja narkotikais, patvirtino ir liudytoja A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu. Įvertinęs pirmiau išdėstytų įrodymų visumą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad toks didelis įsigytų tablečių skaičius ir jose rastų psichotropinių medžiagų kiekis nepagrįstas jokiais logiškais ar faktiniais duomenimis, patvirtinančiais, kad šios medžiagos skirtos vieno žmogaus asmeninio vartojimo poreikiams, ir pagrįstai pripažino, kad minėtomis medžiagomis R. A. disponavo platinimo tikslais. Šias pirmosios instancijos teismo išvadas pagrįstomis pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Kasaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nėra pagrindas abejoti teismų išvadomis.
Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė paaiškino, kad, tiriant pateiktas tabletes ir nustatinėjant jose esančių narkotinių, psichotropinių medžiagų kiekį, buvo vadovautasi Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro pateikta metodika, specialia lentele masei apskaičiuoti, 50 tablečių iš pateiktų 200 vnt. buvo atrinktos statistiškai. Specialistė pažymėjo, kad, apskaičiuojant bendrąją tablečių masę, gali svyruoti tik trečias skaičius po kablelio. Be to, specialistė parodė, kad tirtosios tabletės buvo atrinktos iš vienodų pakuočių, tokios pat spalvos, su vienodais logotipais, todėl vienarūšės. Apeliacinės instancijos teismas siekė išsiaiškinti, kodėl buvo tiriama tik 50 tablečių, o ne visos. Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teisme gautos riboto naudojimo procedūros 6.14.2.1.3 punkte nurodyta: „jei pakete yra 28 ir daugiau objekto vienetų – atsitiktinai pasirinktų objekto vienetų skaičius yra 1/2 visų objektų vienetų, suapvalinus iki sveiko skaičiaus į didesnę pusę, bet ne mažiau kaip 21 ir ne daugiau kaip 50“. Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados, tyrimas su specialistei pateiktomis tirti tabletėmis, siekiant nustatyti jose esančių narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį, ir buvo atliktas, vadovaujantis būtent minėtu nurodymu. Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad abejoti skundžiama specialisto išvada nėra pagrindo, nes tyrimas atliktas pagal standartinę procedūrą, vadovaujantis patvirtintomis metodikomis ir nurodymais, laikantis visų būtinų reikalavimų.
Teismo sprendimas pakeisti R. A. kardomąsias priemones užstatą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti į suėmimą yra teisingas. Bausmės paskyrimas buvo pakankamas pagrindas manyti, kad R. A., siekdamas išvengti bausmės atlikimo, gali mėginti pasislėpti (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl kardomoji priemonė – suėmimas – R. A. paskirta pagrįstai.
Skunde nurodytos aplinkybės, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimą skelbė ne trijų teisėjų kolegija ir ne teisėjas pranešėjas ir kad buvo paskelbta tik rezoliucinė nutarties dalis, nevertintinos kaip nuteistojo teisių pažeidimas. Iš bylos duomenų ir paties nuteistojo pareiškimo matyti, kad tuoj po apeliacinės instancijos teismo nutarties paskelbimo, nutarties kopija nuteistajam buvo įteikta. Todėl nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam buvo įteikta nutarties kopija, ji ir buvo pasirašyta tik vieno teisėjo, kuris parašu patvirtino kopijos tikrumą, atitikimą originalui. Tai, kad teismo sprendimą skelbė ne teisėjas pranešėjas, taip pat negali būti vertinama kaip nuteistojo teisių pažeidimas. Apeliacine tvarka bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o teismo sprendimo skelbimo tvarka nėra įstatyme griežtai apibrėžta, todėl laikytina, jog teismo sprendimą gali skelbti bet kuris bylą nagrinėjęs teisėjas, tai ir buvo padaryta skundžiamu atveju. Tai, kad teismo sprendimą skelbė ne teisėjas pranešėjas, niekaip nevaržo nuteistojo teisių. Kadangi teismo sprendimą skelbė bylą nagrinėjęs teisėjas (kolegijos narys), todėl nebuvo pažeistos BPK normos.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Kasatorius teigia, kad 2007 m. rugpjūčio 2 d. specialisto išvada Nr. 140-(7699)-IS1-5545 negalėjo būti pagrįsta R. A. kaltė neteisėtai disponavus dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, be to, nenustatytas tikslas jas platinti. Taip pat kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes dėl esminių R. A. skundo argumentų nepateikė motyvuotų išvadų.
Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų. Taigi argumentai, kuriais ginčijamos faktinės aplinkybės, paliekami nenagrinėti.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą kasatorius nurodo tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą paskirti ekspertizę, kuri tiksliai nustatytų psichotropinės medžiagos MDMA kiekį 200 tablečių, nes buvo tirta tik 50 tablečių ir pagal gautus rezultatus, kurie yra prielaidų lygio, nustatytas didelis minėtos medžiagos kiekis, kuris lėmė neteisingą jo ginamojo veikos kvalifikavimą.
Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas, nes psichotropinės medžiagos MDMA kiekis 200 tablečių buvo tirtas atitinkamos srities specialisto ir rezultatai išdėstyti jo išvadoje. Kasatorius teisingai nurodo, kad buvo tirta tik 50 tablečių ir pagal gautus rezultatus nustatytas didelis minėtos medžiagos kiekis. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė tyrimą atlikusią specialistę L. Račkauskaitę, aiškinosi tyrimo metodą, specialistei klausimus uždavė tiek apeliantas R. A., tiek jo gynėjas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas išsireikalavo iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro standartinę veiklos procedūrą Nr. KTC SVP-4/1-1,,Sintetinių ir pusiau sintetinių narkotinių bei psichotropinių medžiagų ėminių paruošimas tyrimams atlikti“ (tai yra šio centro tyrimo metodas) ir patikrino, ar specialistas, atlikdamas tyrimą, tiksliai jų laikėsi. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su psichotropinės medžiagos MDMA kiekio nustatymu 200 tablečių, dėl tyrimo rezultatų ir jų patikimumo teismui nekilo jokių abejonių, todėl pagrįstai atmetė prašymą paskirti ekspertizę.
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad psichotropinės medžiagos MDMA kiekis 200 tablečių pagrįstas argumentuota specialisto išvada (kuri daroma remiantis tam tikrais metodais), su kuria tiek jis, tiek jo ginamasis susipažino ir galėjo pasidaryti nuorašą. Taigi BPK 22 straipsnio 3 dalies nuostatos nepažeistos. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepažeistas ir rungimosi principas.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad specialisto išvada dėl psichotropinės medžiagos MDMA kiekio buvo gauta baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jos patikimumas baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu apklausiant specialistę L. Račkauskaitę (BPK 20 straipsnio 4 dalis), todėl teismas pagrįstai šiuo įrodymu rėmėsi pagrįsdamas R. A. kaltę.
R. A. teiginys, kad įvykio metu jis pats vartojo psichotropines medžiagas, paneigtas medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu (T. 1; b. l. 58). Šio akto išvada, kad R. A. psichoaktyviųjų medžiagų nevartojęs ir remiamasi Teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. 5-469/07 (pažymėta, kokių junginių kraujyje nerasta). Tiesa pastarosios išvados byloje nėra, tačiau nei R. A., nei jo gynėjas neprašė teismo, kad ši išvada būtų išreikalauta ir pridėta prie bylos.
Nepagrįstai kasatorius teigia, kad liudytoja A. K. iš pareigūnų sužinojo, jog R. A. prekiauja narkotinėmis medžiagomis. Ši liudytoja dar operatyvinio tyrimo metu skambino R. A. ir sakė, kad narkotikų pardavinėjimas jo reikalas, tačiau tegu palieka ramybėje jos sūnų (šio pokalbio turinys užfiksuotas). Liudytoja A. K. patvirtino tai ir teisme ir parodė, kad Kuršėnuose daug kas žino, jog R. A. prekiauja narkotikais. Šios liudytojos parodymai yra netiesioginis įrodymas, tačiau, kaip jau buvo minėta, ir netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę.
Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs surinktų įrodymų visumą (faktus, kad R. A. gabeno MDMA 200 tablečių, jis pats psichoaktyviųjų medžiagų nevartoja, liudytojos A. K. parodymus ir kt.), padarė išvadą, kad R. A. psichotropinę medžiagą MDMA įgijo, laikė ir gabeno turėdamas tikslą ją platinti.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, patvirtino šio teismo išvadas ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas. Šio teismo nutarties turinys patvirtina, kad, atlikus įrodymų tyrimą, į esminius R. A. skundo argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakyta. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, laikytasi.
Taigi žemesnės instancijos teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.
Byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 2 dalis – nuteistojo R. A. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai, nes nustatyta, kad jis didelį kiekį psichotropinių medžiagų įgijo, laikė ir gabeno turėdamas tikslą jas platinti. Teismų sprendimuose R. A. tikslas platinti psichotropines medžiagas išsamiai motyvuotas.
Dėl kardomųjų priemonių
Kasatoriaus manymu, teismas R. A. nepagrįstai ir nemotyvuotai kardomąsias priemones – užstatą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – pakeitė į griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, be to, paskyręs suėmimą, užstatą teismas nusprendė grąžinti tik nuosprendžiui įsiteisėjus.
Kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti ir nuosprendžio įvykdymą, tai yra ir nuteistajam (BPK 119 straipsnis, 121 straipsnio 5 dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis (BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės (BPK 121 straipsnio 4 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į R. A. paskirtos bausmės rūšį ir dydį (jam už sunkų nusikaltimą paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams), nuosprendžiu kardomąsias priemones – užstatą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti pakeitė į suėmimą. Apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kad tokios bausmės paskyrimas nuteistajam yra pakankamas pagrindas skirti suėmimą, vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimas nuteistajam R. A. anksčiau paskirtas kardomąsias priemones pakeiti į suėmimą yra pagrįstas.
BPK 121 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vienu metu gali būti skiriamos kelios švelnesnės už suėmimą kardomosios priemonės. Taigi teismas, R. A. anksčiau paskirtas kardomąsias priemones pakeitęs į suėmimą ir suėmęs teismo salėje, privalėjo kardomąją priemonę – užstatą tuoj pat panaikinti ir 15 000 Lt grąžinti užstato davėjai G. A., nes faktiškai R. A. vienu metu buvo paskirtos dvi kardomosios priemonės – suėmimas ir užstatas, nes pastaroji kardomoji priemonė liko galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo (beveik keturis mėnesius). Toks teismo sprendimas iš tiesų neatitinka BPK 121 straipsnio 3 dalies nuostatos, tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimu, nes tuo nebuvo suvaržytos kaltinamojo teisės (užstato davėjas jo žmona G. A.), ir tai nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties paskelbimo
BPK 324 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimo, surašymo ir paskelbimo tvarką nustato BPK nuostatos, reglamentuojančios nuosprendžio priėmimo, surašymo ir paskelbimo tvarką pirmosios instancijos teisme. Pagal BPK 308 straipsnio (nuosprendžio paskelbimas) 1 dalį teismas ar vienas iš bylą nagrinėjusios kolegijos teisėjų grįžta į teismo posėdžių salę ir paskelbia nuosprendį perskaitydamas jo įžanginę ir rezoliucinę dalis arba visą nuosprendį. Paskelbus tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismas žodžiu turi paaiškinti priimto nuosprendžio motyvus, kuriuos gali papildyti perskaitydamas atskiras nuosprendžio dalis. BPK 324 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties ar nuosprendžio nuorašai tuojau po paskelbimo įteikiami apeliantui, taip pat išteisintajam, nuteistajam ar asmeniui, kuriam byla nutraukta, su kurių interesais susijęs priimtas sprendimas.
Taigi baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia priimtą apeliacinę nutartį paskelbti vienam iš bylą nagrinėjusios kolegijos teisėjų, t. y. priimtą nutartį gali paskelbti bet kuris bylą nagrinėjęs teisėjas. Bylos duomenys patvirtina, kad tuoj po nutarties paskelbimo, nutarties kopija buvo įteikta nuteistajam R. A., teismo posėdžio protokole pažymėta, kad nagrinėjimo teisme dalyviai nutartį suprato. Proceso dalyviai pastabų dėl teismo posėdžio protokolo turinio nepareiškė, todėl nepagrįstai kasatorius teigia, kad teisėjas nepaaiškino paskelbtos nutarties motyvų. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skelbiant apeliacinės instancijos teismo nutartį baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimai nebuvo pažeisti, o nuteistojo R. A. teisės nebuvo suvaržytos.
Dėl paskirtos bausmės
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. A. bausmę, vadovavosi BK 54, 61 straipsnių nuostatomis ir paskyrė R. A. aštuonerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs paskirtos bausmės teisingumą, išsamiai argumentavo, kodėl paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta. Šios instancijos teismas, įvertinęs ne tik bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bet ir atsižvelgęs į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), sprendė, kad apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog R. A. turi būti paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė.
Kasacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamojo įstatymo pritaikymą pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas faktines bylos aplinkybes, jau konstatavo, kad R. A. padarytas nusikaltimas teisingai kvalifikuotas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tais atvejais, jeigu neteisingos bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). R. A. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, bausmė jam paskirta nepažeidžiant BK 54 ir 61 straipsnio nuostatų – paskirta bausmė mažesnė, nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis (BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis yra devyneri metai).
Taigi pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės dydį, nepažeidė BK 54 straipsnio nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. A. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Tomas Šeškauskas
Vytautas Masiokas
