A. K. pagal BK 183 str. 2 d., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-78/2012

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10054-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2; 1.2.29.1; 1.1.8.10; 2.1.7.1; 2.1.7.4;

2.1.7.4.4; 2.4.2.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

nuteistajam A. K.,

nuteistojo gynėjui Aivarui Giliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Aivaro Gilio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, 26 000 Lt (200 MGL) dydžio bauda, pagal 300 straipsnio 3 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, 15 600 Lt (120 MGL) dydžio bauda, pagal 182 straipsnio 1 dalį 7800 Lt (60 MGL) dydžio bauda, pagal 300 straipsnio 1 dalį 7800 Lt (60 MGL) dydžio bauda, pagal 222 straipsnio 1 dalį 13 000 Lt (100 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė 26 000 Lt (200 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 300 straipsnio 2 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 39 000 Lt (300 MGL) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nuspręsta iš A. K. konfiskuoti 55 949,21 Lt, kaip iš nusikalstamos veikos gautus pinigus.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas, o Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros – patenkintas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria pripažinta A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas, skiriant bausmes pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.

A. K. paskirta bausmė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas dvejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši subendrinta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 300 straipsnio 3 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį, ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams dviem mėnesiams ir 13 000 Lt (100 MGL) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. K. pagal 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „A“ direktorius, 2008 m. gegužės–rugsėjo mėn. laikotarpiu, Vilniuje, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais (dėl kurių atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas), pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės – 55 949,21 Lt – UAB „A“ turtą, t. y. A. K. vienam organizuotos grupės nariui pateikė UAB „A“ rekvizitus ir nurodė, kokios neva parduodamos šiai bendrovei prekės turi būti įrašytos į PVM sąskaitas faktūras ir kitus dokumentus. Organizuotos grupės nariams į jų valdomos, bet jokios realios veiklos nevykdančios UAB „AP“ dokumentus (2008 m. gegužės 6 ir 30 d., birželio 12 d., liepos 10, 16, 24 ir 30 d., rugpjūčio 18 d. PVM sąskaitas faktūras ir prie jų pridedamus kasos pajamų orderius) įrašius žinomai melagingus duomenis, kad UAB „AP“ neva pardavė UAB „A“ prekių už 201 102,51 Lt, iš kurių 30 676,65 Lt sudaro pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM), o UAB „AP“ direktoriui juos pasirašius, suklastoti dokumentai buvo perduoti A. K., kuris juos pateikė UAB „A“ finansininkams, nurodydamas įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą ir pagal juos atsiskaityti su UAB,,AP“. UAB „A“ finansininkai, nežinodami, kad pateikti dokumentai yra suklastoti ir realiai tarp UAB,,AP“ ir UAB „A“ jokių sandorių neįvykę, pagal kasos knygą už įgytas prekes A. K. grynaisiais išmokėjo: 2008 m. gegužės 31 d. – 30 000 Lt, 2008 m. birželio 30 d. – 15 000 Lt, 2008 m. liepos 10 d. – 10 000 Lt, 2008 m. liepos 31 d. – 5000 Lt, iš viso 60 000 Lt, iš kurių 55 949,21 Lt neva už įgytas prekes A. K. sumokėjo UAB,,AP“. Šiuos pasisavintus pinigus A. K. panaudojo tiksliai nenustatytiems asmeniniams poreikiams.

A. K. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, 2008 m. gegužės–rugsėjo mėn. laikotarpiu, Vilniuje, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais (dėl kurių atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas), pagamino netikrus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo: vienam organizuotos grupės nariui A. K. pateikė UAB „A“ rekvizitus ir nurodė, kokios tariamai parduodamos šiai bendrovei prekės turėtų būti įrašytos PVM sąskaitose faktūrose bei kituose dokumentuose. Organizuotos grupės nariams į jų valdomos, bet jokios realios veiklos nevykdančios UAB „AP“ dokumentus (2008 m. gegužės 6 ir 30 d., birželio 12 d., liepos 10, 16, 24 ir 30 d., rugpjūčio 18 d. PVM sąskaitas faktūras ir prie jų pridedamus kasos pajamų orderius) įrašius žinomai melagingus duomenis, kad UAB „AP“ neva pardavė UAB „A“ prekių už 201 102,51 Lt, iš kurių 30 676,65 Lt sudaro PVM, UAB „AP“ direktoriui juos pasirašius, A. K., žinodamas, kad UAB,,AP“ realiai UAB „A“ prekių nepardavė, kaip UAB „A“ direktorius pasirašė minėtas PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius. Taip A. K. pagamino netikrus dokumentus ir, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, šiuos netikrus bei suklastotus tikrus dokumentus 2008 m. gegužės–rugpjūčio mėn. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, pateikdamas UAB „A“ finansininkams bei nurodydamas juos įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, juos panaudojo, dėl to UAB „A“ patyrė didelę 55 949,21 Lt žalą.

A. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės–rugsėjo mėn. laikotarpiu, Vilniuje, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais (dėl kurių atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas) apgaule UAB „A“ naudai panaikino prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 30 676,65 Lt, t. y. A. K., kaip UAB „A“ direktorius pateikė R. V. UAB „A“ rekvizitus ir nurodė, kokios prekės, neva parduodamos šiai bendrovei, turi būti įrašytos į PVM sąskaitas faktūras ir kitus dokumentus. Po to A. K. iš vieno organizuotos grupės nario už nenustatyto dydžio piniginį atlygį įgijo suklastotus dokumentus (2008 m. gegužės 6 ir 30 d., birželio 12 d., liepos 10, 16, 24 ir 30 d., rugpjūčio 18 d. PVM sąskaitas faktūras ir prie jų pridedamus kasos pajamų orderius), kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys, kad UAB „AP“ tariamai sukūrė ir pardavė prekių ir paslaugų UAB „A“ už 201 102,51 Lt, iš kurių 30 676,65 Lt sudaro PVM. A. K., toliau vykdydamas savo nusikalstamą sumanymą, įgytus suklastotus dokumentus patvirtino savo parašu ir perdavė UAB „A“ finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. UAB „A“ finansininkai, nežinodami, kad pateikti dokumentai yra suklastoti, įtraukė šiuos į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o išskirtas PVM sąskaitose faktūrose PVM sumas įtraukė į UAB „A“ PVM deklaracijų už 2008 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio mėnesių 22, 30, 31 langelius, taip 30 676,65 Lt sumažindami UAB „A“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, bei šias deklaracijas 2008 m. liepos 23 d., 2008 m. liepos 25 d., 2008 m. rugpjūčio 25 d. ir 2008 m. rugsėjo 25 d. elektroniniu būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai.

A. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės–rugsėjo mėn. laikotarpiu, tiksliai Vilniuje, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais (dėl kurių atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas) panaudojo suklastotus dokumentus, t. y. žinodamas, kad pagal UAB „AP“ dokumentus (2008 m. gegužės 6 ir 30 d., birželio 12 d., liepos 10, 16, 24 ir 30 d., rugpjūčio 18 d. PVM sąskaitas faktūras ir prie jų pridedamus kasos pajamų orderius) sandorių tarp UAB,,AP“ ir UAB „A“ nebuvo, nurodė UAB „A“ finansininkams pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus užpildyti 2008 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio mėnesių UAB „A“ PVM deklaracijas ir jas pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai; UAB „A“ finansininkams, nežinojusiems, kad šie dokumentai suklastoti, įvykdžius A. K. nurodymus, suklastotos 2008 m. liepos 23 d., 2008 m. liepos 25 d., 2008 m. rugpjūčio 25 d. ir 2008 m. rugsėjo 25 d. PVM deklaracijos buvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai.

A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės–rugpjūčio mėn. laikotarpiu Vilniuje, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais (dėl kurių atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas), apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, t. y. kaip UAB „A“ direktorius, atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio, 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2008 m. gegužės–rugpjūčio mėn. laikotarpiu apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, t. y. žinodamas, kad tarp UAB,,AP“ ir UAB „A“ realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB „A“ buhalterinę apskaitą įtraukė organizuotos grupės nario R. V. pateiktus suklastotus dokumentus (2008 m. gegužės 6 ir 30 d., birželio 12 d., liepos 10, 16, 24 ir 30 d., rugpjūčio 18 d. PVM sąskaitas faktūras ir prie jų pridedamus kasos pajamų orderius), kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys, kad UAB „A“ pirko prekių iš UAB,,AP“ ir už jas sumokėjo. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „A“ 2008 m. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalis dėl A. K. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, taip pat nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu konfiskuoti 55 949,21 Lt, panaikinti ir bylą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nutraukti; kitas nuosprendžių dalis pakeisti: 1) veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti 7800 Lt (60 MGL) dydžio baudą, 2) vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (už dvi nusikalstamas veikas) bei 222 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę 13 000 Lt (100 MGL) dydžio baudą.

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes jo turinys dviprasmiškas ir neaiškus; dėl to buvo suvaržytos A. K., kaip kaltinamojo, teisės, įtvirtintos BPK 10 straipsnyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje. Šiame procesiniame dokumente netinkamai suformuluotas kaltinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes iš veikos aprašymo neaišku, ar A. K. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad bendrovės jam išmokėtus 55 949,21 Lt jis sumokėjo UAB „AP“ už realiai nepateiktas prekes, ar šiuos pinigus panaudojo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems asmeniniams poreikiams. Kasatoriaus teigimu, šis trūkumas abiejų instancijų teismų turėjo būti ištaisytas, o nesant galimybės to padaryti teisme, byla turėjo būti perduota prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kasatorius pažymi, kad teismai iš esmės tyrė tik grynųjų pinigų išmokėjimo A. K. faktą, tačiau nepateikė galutinės išvados, ar A. K. atsiskaitė su UAB „AP“, ar gautus pinigus panaudojo asmeniniams poreikiams. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad A. K. už neva gautas prekes UAB „AP“ sumokėjo 55 949,21 Lt, kartu nurodė, jog vėliau, tęsdamas nusikalstamą veiką, tuos pačius pinigus, kurie jau sumokėti UAB „AP“, panaudojo asmeniniams poreikiams, be to, konstatavo, kad A. K., paimdamas pinigus iš UAB „A“ kasos ir juos išleisdamas savo reikmėms, suprato, jog dėl jo veikos kyla pavojus šios bendrovės nuosavybei, ir numatė, kad dėl to jai bus padaryta didelė žala. Tačiau, kasatoriaus nuomone, šio teismo išvados dėl kaltės formos nėra motyvuotos, taip pat nenurodyta, kuo remiantis teismas sprendė, kad pinigus A. K. išleido savo reikmėms. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai įrodymus dėl A. K. kaltės padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosprendžiuose neišdėstė įrodymų, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvų, kuriais vadovaudamiesi atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apkaltinamasis nuosprendis dėl šios veikos padarymo – išmokėtų pinigų pasisavinimo – grindžiamas specialistės paaiškinimais bei kasos knygos duomenimis, kur užfiksuota, kad A. K. buvo išmokėti pinigai. Taigi veikos kvalifikavimas pagal šį BK straipsnį nulemtas vien objektyviojo veikos požymio – grynųjų pinigų perdavimo nuteistajam, o dėl jo tyčios padarius šią nusikalstamą veiką konkrečių argumentų nepateikta; teismas netyrė nuteistojo psichinio santykio su daroma veika (siekio UAB „A“ turtą paversti savo turtu). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. K. tyčios pasisavinti jam išmokėtus grynuosius pinigus, teigiant, jog jis (A. K.), paimdamas pinigus iš UAB „A“ kasos ir juos išleisdamas savo reikmėms, suprato, kad dėl jo veikos kyla pavojus šios bendrovės nuosavybei, ir numatė, kad dėl to jai bus padaryta didelė žala, galėtų būti pripažinta teisinga ir pagrįsta tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad pinigus nuteistasis iš tikrųjų gavo ir juos išleido savo reikmėms.

Kasatoriaus teigimu, A. K. vieninga tyčia buvo nukreipta į mokėtino PVM sumažinimą (BK 182 straipsnio 1 dalis), o visi kiti jo veiksmai (buhalterinių dokumentų klastojimas, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas) buvo tik priemonė pirmiau minėtam tikslui pasiekti. Dokumentų klastojimas, jų panaudojimas, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas nebuvo savitikslis dalykas, tik tam tikri etapai, siekiant konkretaus tikslo – sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM (kasacinė nutartis Nr. 2K-92/2005), todėl, kasatoriaus manymu, visos A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikaltimų sutaptį.

Kasatorius pabrėžia, kad įrašai į kasos knygą, jog A. K. iš UAB „A“ kasos neva buvo išmokėti grynieji pinigai, skirti atsiskaityti su UAB „AP“, buvo taip pat sudėtinė dalis veiksmų, kuriais buvo sumažintas mokėtinas PVM, nes nuteistasis turėjo pateisinti fiktyvių UAB „AP“ PVM sąskaitų faktūrų fiktyvų apmokėjimą. Tačiau abiejų instancijų teismai vienus A. K. atliktus veiksmus bei suklastotus buhalterinius dokumentus laikė nuteistojo „sudaryta fikcija“, skirta UAB „AP“ PVM sąskaitų faktūrų fiktyviam apmokėjimui pateisinti, kitu atveju, taip pat suklastotus kasos knygos įrašus apie neva A. K. išmokėtus pinigus nepagrįstai pripažino įrodančiais, jog nuteistajam pinigai buvo realiai išmokėti. Kasatoriaus manymu, byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, kad kasos knygoje nurodytos pinigų sumos realiai buvo kasoje ir kad tie pinigai realiai buvo išmokėti nuteistajam. Teismai vertino „popierinį“ kasos likutį iki kasos knygoje atliktų įrašų apie grynųjų pinigų išmokėjimą nuteistajam, tačiau visiškai nepasisakė nei dėl „popierinio“, nei dėl realaus pinigų likučio kasoje po neva atliktų grynųjų pinigų išmokėjimo A. K. operacijų. Teismų nuosprendžiais nenustatyta, kada, kur ir kokiu būdu nuteistajam kaltinime nurodyti pinigai buvo perduoti. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 4 punktas), tačiau nagrinėjamu atveju kasos išlaidų orderiai nebuvo išrašyti. Tai, kasatoriaus manymu, dar kartą patvirtina faktą, jog įrašai kasos knygoje apie A. K. neva išmokėtus pinigus, kaip ir kiti teismų nurodyti buhalteriniai dokumentai, kuriais siekta pateisinti neegzistuojančius sandorius bei jų apmokėjimą, yra fiktyvūs. Kasatorius nurodo, kad teismai, remdamiesi vien tik abejonių keliančiais ir netinkamai įformintais buhalterinės apskaitos dokumentų įrašais bei jų pagrindu specialistės pateiktais paaiškinimais, pažeidė nekaltumo prezumpciją, iš kurios išplaukia teismų praktikoje suformuluotas principas, jog visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatoriaus manymu, teismų išvados dėl grynųjų pinigų išmokėjimo A. K. fakto grindžiamos tik prielaidomis, nes byloje nėra neginčytinų tą patvirtinančių įrodymų. Pasak kasatoriaus, pripažinus, kad A. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, turi būti panaikintas paskirtas 55 949,21 Lt konfiskavimas.

Kasatorius nurodo, kad A. K. nepagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nes jo veiksmuose nėra būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – padarinių (didelės žalos). Pagal teismų praktiką didele žala paprastai pripažįstami 250 MGL dydį siekiantys turtiniai nuostoliai, tačiau šis dydis nėra privalomas visose bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K-512/2004). Atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą kyla tada, kai tarp veikos (dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu) ir kilusių padarinių (didelės žalos) nustatomas priežastinis ryšys bei nusikalstamos veikos dalykas. Iš A. K. inkriminuojamų faktinių aplinkybių matyti, kad netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo padariniais teismai laikė UAB „A“ padarytą 55 949,21 Lt žalą, tačiau, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, nenurodė jokių motyvų, kodėl šią pinigų sumą įvardijo kaip žalą, UAB „A“ padarytą dėl netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo, taip pat nepateikė jokių argumentų, koks buvo priežastinis ryšys tarp teismo nurodytos žalos bei nuteistojo veiksmų. Iš tikrųjų žalos UAB „A“, suklastojant ir panaudojant suklastotus UAB „AP“ dokumentus, nebuvo padaryta. Šių suklastotų dokumentų pagrindu grynieji pinigai iš UAB „A“ kasos A. K. nebuvo išmokėti, nes, kaip teigia teismai, jie buvo išmokėti kasos knygos įrašų pagrindu. Taigi tarp UAB „A“ patirtos 55 949,21 Lt žalos ir A. K. veiksmų, suklastojant ir panaudojant UAB „AP“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, nėra priežastinio ryšio. Kasatoriaus manymu, skundžiamuose teismų nuosprendžiuose aprašyti A. K. nusikalstami veiksmai suklastojant ir panaudojant UAB „AP“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nurodo, kad teismai, subendrindami nuteistajam paskirtas bausmes, nepagrįstai taikė BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą bei 4 dalį. Kasatoriaus įsitikinimu, A. K. veiksmai – dokumentų klastojimas, jų panaudojimas, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas – sudaro idealią nusikaltimų sutaptį, todėl, skirdami galutinę subendrintą bausmę, teismai privalėjo vadovautis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir A. K. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu.

Pasak kasatoriaus, netgi pripažinus, kad A. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteistas pagrįstai, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Kasatoriaus manymu, šios instancijos teismas, skirdamas bausmę, visiškai neįvertino mažesnį veikų pavojingumą rodančių aplinkybių, t. y. kad nusikalstamas veikas jis padarė siekdamas ne asmeninės naudos, bet norėdamas pagerinti UAB „A“ finansinę padėtį, padaryta žala nesukėlė sunkių padarinių įmonei, nes ji ir toliau dirba, o žala valstybei buvo visiškai atlyginta; nusikalstami veiksmai buvo atsitiktiniai, nulemti nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Be to, turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad A. K. neteistas, administracine tvarka nebaustas, augina mažametę dukterį, rūpinasi savo šeimos bei nedarbingos motinos išlaikymu. Šiuo metu A. K. žmona nėščia, todėl dėl šios ir pirmiau nurodytų aplinkybių, kasatoriaus įsitikinimu, būtina nuteistajam skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kasatoriaus manymu, nuteistajam paskirta bausmė yra neadekvati jo padarytai veikai, neatitinka teisingumo principo (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), ji gerokai skiriasi nuo kitiems asmenims paskirtų bausmių už panašias nusikalstamas veikas.

Nuteistojo A. K. gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 183 straipsnio taikymo

Kasatorius nurodo, kad A. K. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nepagrįstai, remiantis vien grynųjų pinigų perdavimo nuteistajam faktu, kuris nustatytas tik specialistės paaiškinimais bei įrašais UAB „A“ kasos knygoje. Be to, kasatorius pažymi, kad apkaltinamajame nuosprendyje nepateikta motyvuotų išvadų dėl nuteistojo kaltės, nenurodyta, kuo remiantis padaryta išvada, jog pinigus A. K. išleido savo reikmėms.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.

Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.

Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.

Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas išvadas. Tačiau vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012).

Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (37 straipsnio 7 dalis). Antai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnį juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Taigi, sprendžiant klausimą, ar bendrovės vadovas, disponuodamas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) bendrovės turtu, pavyzdžiui, jį paimdamas, neteisėtai juo pradėjo naudotis kaip nuosavu, būtina nustatyti, ar nebuvo pažeisti bendrovės veiklą reglamentuojantys teisės aktai, ar buvo paisoma visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimų, pareiginių nuostatų.

Kita vertus, bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi, ir kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (perkama bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme.

Kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą, ne kartą pabrėžta, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos ir juos panaudoja ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009). Be to, pasisavinimu gali būti pripažintas ir įmonės pinigų pervedimas į kitos įmonės sąskaitą pagal fiktyvius sandorius, vėliau juos paimant atgal grynaisiais pinigais ir panaudojant ne įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009). Kita vertus, tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti. Tokio pobūdžio pateiktų duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012).

Nagrinėjamoje byloje bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už didelės vertės UAB „A“ priklausančio turto – 55 949,21 Lt – pasisavinimą iš esmės remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais, specialistės paaiškinimu ir teisiamajame posėdyje duotais specialistės parodymais. Pagal BPK 20, 90, 284 straipsnių nuostatas įrodymu gali būti laikoma, atlikus objektų tyrimą, pateikta ir teismo posėdyje ištirta specialisto išvada. Specialisto išvada gali būti surašyta kaip atskiras dokumentas arba įrašyta į tyrimo veiksmo ar teisiamojo posėdžio protokolą. Specialisto parodymai ar paaiškinimai nelaikytini savarankiška įrodymų rūšimi. Jie gali būti gaunami kilus neaiškumų dėl specialisto pateiktos išvados arba kai specialisto pagalba yra reikalinga atliekant atskirus proceso veiksmus, tiriant surinktus duomenis. Specialisto paaiškinimai dėl pateiktos išvados padeda teismui apsispręsti dėl išvados vertinimo. Tokie paaiškinimai dėl proceso veiksmų organizavimo bei atlikimo ar dėl surinktų duomenų reikšmės nustatant teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes padeda tinkamai rinkti bei įvertinti kitus įrodymus, tačiau bet kuriuo atveju nuosprendyje daromos išvados negali būti grindžiamos specialisto paaiškinimais, nesusietais su kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje teismų išvados dėl nuteistajam iš kasos išmokėtų pinigų darytos iš esmės remiantis tik specialistės paaiškinimais, kurių teismas, atsižvelgdamas į BPK 90, 284 straipsnių nuostatas, negalėjo pripažinti įrodymu. Pažymėtina ir tai, kad, duodant specialistei pavedimą atlikti tyrimą bei pateikti išvadą, pinigų išmokėjimo A. K. klausimas iš viso nebuvo keltas. Tai reiškia, kad teismų išvados dėl jam iš kasos išmokėtų pinigų pagrįstos duomenimis, kurie pagal BPK 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad įrodymais gali būti pripažinti tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, negalėjo būti laikomi įrodymu.

Byloje nustatyta, kad UAB „AP“ realios ūkinės–komercinės veiklos nevykdė, prekių UAB „A“ neteikė, tikrų atsiskaitymų tarp įmonių nebuvo, todėl teismai padarė išvadą, kad A. K. šiuos pinigus pasisavino. Kita vertus, nors A. K. pagal BK 222 straipsnį nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės–rugpjūčio mėn. laikotarpiu apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, bet jo kaltė dėl didelės vertės UAB „A“ priklausančio turto – 55 949,21 Lt – pasisavinimo buvo įrodinėjama remiantis ta pačia apgaulinga šios bendrovės buhalterine apskaita. Kaltinamojo teiginiai, kad buhalterinės apskaitos dokumentais patvirtintas pinigų paėmimas iš kasos (kaip ir jų panaudojimas) neatitinka realių ūkinių įvykių, nepaneigti.

Taigi atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad teismų atlikti įrodymų įvertinimai nėra pagristi išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, reikšmingu nuteistojo veikų kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir toks BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismams priimti teisingą nuosprendį, todėl yra pagrindas panaikinti šią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį.

Dėl veikų sutapties

Kasatorius nurodo, kad visos A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikaltimų sutaptį. Jo vieninga tyčia buvo nukreipta į mokėtino PVM sumažinimą (BK 182 straipsnio 1 dalis), o visi kiti jo veiksmai (buhalterinių dokumentų klastojimas, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas) buvo tik priemonė pasiekti pirmiau minėtą tikslą.

Nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo jų padaro dvi ar daugiau ir dėl šių veikų nėra kliūčių kaltininko baudžiamajam persekiojimui. Sutapties atveju nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal skirtingus arba tą patį BK straipsnį ar jo dalis, kuriose nustatytos atskiros nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtys. Ši nusikalstamų veikų sutapties bendriausia traktuotė turi būti tikslinama, kai taikant baudžiamąjį įstatymą reikia apsispręsti, ar konkrečiu atveju yra ideali ar reali sutaptis. Nuo atitinkamo sprendimo priklauso svarbūs baudžiamojo įstatymo taikymo klausimai, pirmiausia susiję su bausmių subendrinimo būdų parinkimu ir panaudojimu. Baudžiamajame įstatyme realiosios ir idealiosios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos neatskleistos. Kiekvienu atveju tik atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali konstatuoti, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra reali ar ideali.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys Nr. 2K-582/2006, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011). Tai reiškia, kad išsamus vieningą veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Konkrečiu atveju nustačius, kad yra būtent ideali nusikalstamų veikų sutaptis, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, apėmimo būdu. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota ir tai, kad sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Tokiais atvejais atskiri kaltininko nusikalstami veiksmai yra apjungti vieningo kaltininko sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius. Tokia teisinė situacija gali susidaryti ir tada, kai tas pats kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 straipsnis), tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 straipsnis), kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis), ir pan. Nusikaltimai, numatyti BK 222, 300 straipsniuose, tokioje situacijoje iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) visos kaltininko veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas), pavyzdžiui – panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Būtent šis tikslas lemia visų kitų nusikalstamų veikų paskatas (motyvus). Tokia veika (veikų sutaptis) turi tam tikras laiko ribas ir tos veikos paprastai tęsiasi (daromos) iki pagrindinio tikslo (sumanymo) – panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Tokia situacija atsižvelgus į konkrečios bylos faktines aplinkybes gali būti prilyginama idealiai sutapčiai.

Veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromos turint tikslą sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Kitais atvejais panašios veikos daromos norint įsigyti į įmonės kasą neįtrauktų pinigų, kad juos būtų galima naudoti to neparodant buhalterinėje apskaitoje ar kitais tikslais. Suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenis įtraukus į buhalterinę apskaitą, toliau apskaita vykdoma nustatyta tvarka, už kiekvieną mėnesį Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiamos PVM deklaracijos. Kadangi į deklaracijas įrašomi duomenys iš suklastotų PVM sąskaitų faktūrų, šie žinomai neteisingi duomenys pateikiami Valstybinei mokesčių inspekcijai ir taip PVM mokėtojas nepagrįstai sumažina mokėtiną į biudžetą PVM sumą.

Sumažinti mokėtiną į valstybės biudžetą PVM sumą aptartu būdu galima tik panaudojant suklastotas PVM sąskaitas faktūras apie neva pirktas prekes ar paslaugas ir jų apmokėjimą bei PVM sumokėjimą, kartu apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą. Suklastotų PVM sąskaitų faktūrų įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą lemia ir kitų dokumentų (PVM deklaracijų ir pan.) klastojimą. Visus minėtus padarinius, nors jie atsiranda ne vienu metu, sukelia vienas veiksmas – suklastotų PVM sąskaitų faktūrų įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą. Esant tokioms aplinkybėms svarstytina, ar A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudaro idealią, ar realią sutaptį, nes nuo to priklauso tinkamas įstatymo pritaikymas paskiriant galutinę subendrintą bausmę.

Atsižvelgiant į tai, kad A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos yra tarpusavyje susijusios, naikinant skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje A. K. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį dėl padaryto esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, naikintinas visas teismo nuosprendis ir perduotina byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai

Jonas Prapiestis Antanas Klimavičius

Armanas Abramavičius Alvydas Pikelis

Dalia Bajerčiūtė Aldona Rakauskienė

Rimantas Baumilas Vladislovas Ranonis

Valerijus Čiučiulka Albinas Sirvydis

Olegas Fedosiukas Tomas Šeškauskas

Gintaras Goda Vytautas Masiokas

Vytautas Greičius Viktoras Aidukas