Baudžiamoji byla Nr. 2K-247/2012
Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00272-2007-8
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
išteisintajam S. D.,
gynėjai Vandai Laukevičienei,
nukentėjusiajam G. D.,
nukentėjusiojo atstovui advokatui Jonui Kvaraciejui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutarties.
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendžiu S. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi prokuroro ir nukentėjusiojo G. D. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovo, palaikiusių kasacinį skundą, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios nukentėjusiojo kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
S. D. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. gegužės 17 d., apie 4.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) savo namų virtuvės ir kambario tarpduryje ranka sudavė vieną smūgį G. D. į galvą ir vieną smūgį aštriu pjaunančiu daiktu į dešinę akį, padarydamas sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis G. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nukentėjusysis nurodo, kad teismai netinkamai atliko įrodymų vertinimą, nes tendencingai vertino juos kaltinamojo (išteisintojo) naudai, suvaržė įstatymų garantuojamas nukentėjusiojo teises, todėl bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir buvo šališki, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nepaneigė jame nurodytų argumentų, nutartyje iš esmės atkartojo tik nuosprendžio motyvus; taip byloje buvo padaryti BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimai, kurie laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė abejones dėl atskirų įrodymų, tačiau juos vertino atskirai vieną nuo kito ir jų analizę nutartyje pateikė šališkai, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nekreipdamas dėmesio į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, taip nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Apeliaciniame skunde jis nurodė išteisintojo, šio dukros ir žmonos prieštaringus parodymus dėl šukių atsiradimo, jų išsidėstymo, valymo ir t. t., bet teismas nutartyje šių bylai reikšmingų aplinkybių visiškai neaptarė ir prieštaringų išteisintojo pusės parodymų nevertino, laikė nuosekliais. Apeliaciniame skunde jis nurodė pareigūno R. K. veiksmus, kuriais sunaikinti nusikaltimo įkalčiai, siekiant padėti išteisintajam išvengti atsakomybės, bet teismas nurodė, kad tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, nors ši išvada paneigia ir iškraipo R. K. ir A. D. parodymus apie jų tarpusavio bendravimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties išplaukia, kad ekspertas S. Mekšraitis nurodė, jog sudaužyta lėkštelė taip pat turi briaunas ir gali padaryti tokius sužalojimus, ir tai yra tik ištrauka iš jo parodymų konteksto. Teismas nevertino šio eksperto parodymų, jog yra didelė tikimybė, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas butelio šuke. Tokią išvadą teismas pagrindė A. D. ir S. D. parodymų atkartojimu, kad jos tvarkydamos kambarį jokių butelio šukių nematė, buvo tik sudužusi lėkštutė ant stalo, bet nepasisakė apie šukes ant grindų, kurias sėmė S. D.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų vykdymo
Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktą išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvus. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, proceso dalyvių nuomonė šiuo klausimu teismui neprivaloma, tačiau, esant prieštaringiems įrodymams, būtina nurodyti motyvus, kodėl teismas vienus iš jų atmetė, o kitus pripažino patikimais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys). Apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Tam apeliacinės instancijos teismui suteikta galimybė atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), kuria šis teismas privalo pasinaudoti tais atvejais, kai reikia ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes arba kai be įrodymų tyrimo negalima pašalinti įrodymų prieštaravimų.
Byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal prokuroro ir nukentėjusiojo G. D. apeliacinius skundus. Prokuroras apeliaciniame skunde savo teiginį, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, argumentavo nukentėjusiojo S. D., liudytojo A. D. parodymais ir specialisto išvada, nurodydamas, jog kitų liudytojų parodymai yra išvestiniai iš apie įvykį jiems pasakojusių asmenų paaiškinimų. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino šališkai, besąlygiškai patikėdamas kaltinamojo S. D. ir jo šeimos narių parodymais. Apeliantas nesutiko su teismo išvada, esą byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris apkaltintų kaltinamąjį S. D., ir teismo pateiktu nukentėjusiojo parodymų, specialisto išvados ir kitų bylos duomenų vertinimu.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų paremtos vien tik pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu, kuris nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties negalima pripažinti teisėta ir pagrįsta.
Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstęs kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų santrauką, specialisto išvadą ir specialisto parodymus teisme bei bylos dokumentų turinio esmę, konstatavo, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nukentėjusiajam G. D. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas ir taip padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 1 dalyje, tačiau, pasak teismo, byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris apkaltintų kaltinamąjį S. D. Tokia išvada prieštarauja paties teismo pirmiau išdėstytiems bylos duomenims, nes iš nukentėjusiojo G. D. ir liudytojo A. D. parodymų akivaizdu, kad jie tiesiogiai nurodo į S. D. kaip į asmenį, sužalojusį nukentėjusįjį G. D.
Toliau teismas vis dėlto pasisako dėl kai kurių S. D. įkaltinančių bylos duomenų ir juos atmeta, tačiau šie argumentai prieštarauja kitiems bylos duomenims, įrodymų vertinimas yra fragmentiškas, neatskleistas įrodymų tarpusavio ryšys, neįvertinta jų visumos įrodomoji reikšmė.
Teismas nukentėjusiojo G. D. parodymus įvertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus, nepaaiškindamas, kuo tai pasireiškia ir kokią įtaką tie menami prieštaravimai turi esminiam šioje byloje klausimui – nukentėjusiojo sužalojimo kaltininko nustatymui. Viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis tvirtino, kad jį sužalojo būtent S. D. Nelogiška, kad tais pačiais argumentais vieni bylos duomenys pripažįstami patikimais, o kiti atmetami. Antai, nukentėjusiojo G. D. parodymai neigiami liudytojų A. D., S. D., R. K. ir R. B. (pastarieji du yra policijos pareigūnai, tyrę įvykį) parodymais, kurie pagal paties teismo nustatytas aplinkybes įvykio nematė. Ir priešingai, liudytojų D. D., A. D., L. D., K. D. parodymai atmesti vien dėl to, kad apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes jie sužinojo iš paties nukentėjusiojo. Tokia išvada neatitinka ir bylos duomenų, nes liudytojas D. D. teigė apie brolio sužalojimo aplinkybes sužinojęs ir iš telefoninio pokalbio su liudytoja S. D. Teismas tik tarp kitko pažymėjo, kad suvesti akistaton asmenys liko prie savo parodymų, neaptardamas D. D. ir S. D. akistatos metu duotų parodymų turinio bei nelygindamas jų su pirmiau duotais parodymais ir kitomis bylos aplinkybėmis. Teismas rėmėsi ir policijos pareigūno R. K. 2007 m. gegužės 18 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad nukentėjusysis G. D. teigė susižalojęs pats, neįvertinęs, ar toks pranešimas atitinka BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kita vertus, teismas pripažino, kad nukentėjusysis G. D. ne susižalojo, o jį sužalojo nenustatytas asmuo, taip paneigdamas tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis.
Liudytojo A. D., buvusio įvykio vietoje, parodymai atmesti tuo pagrindu, kad, apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, savo pirminių parodymų jis atsisakė, nors buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir tuos parodymus patvirtino teisiamajame posėdyje. Apylinkės teismas teisiamajame posėdyje duotus liudytojo A. D. parodymus be jokių argumentų irgi įvardijo kaip nenuoseklius.
Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o BPK 301 straipsnio 1 dalis leidžia nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šių BPK normų kontekste nesuprantama, kuo remdamasis teismas teigia, kad aiškinantis teismo neįvardytus nukentėjusiojo G. D. ir liudytojo A. D. parodymų prieštaravimus ir skirtumus nukentėjusysis „raudo, nervinosi, kaltino pareigūnus, kad ne laiku ir ne taip viską atliko“, o liudytojas „aiškina, kad senas, ligotas, nervinasi ir dreba“, ir kodėl tokia apklausiamųjų reakcija duoda pagrindą atmesti jų parodymus.
Teisiamajame posėdyje BPK 284 straipsnio 2 dalies tvarka apklaustas teismo medicinos specialistas kaip tikėtiną nukentėjusiojo G. D. akies ir voko sužalojimo įrankį nurodė dantytą butelio šukę, neatmesdamas galimybės, kad tuo pačiu smūgiu, atskilus butelio šukei, galima padaryti ir muštinę, ir pjautinę žaizdas. Specialistas nurodė ir tą aplinkybę, kad sudaužyta lėkštė irgi turi briaunas ir gali padaryti tokius sužalojimus. Teismas specialisto išvados ir parodymų nelygino su nukentėjusiojo parodymais ir jam padarytų sužalojimų pobūdžiu, nepasisakė dėl nukentėjusiajam tuo pačiu metu padarytų muštinių sužalojimų kilmės, turinčios reikšmės vertinant prieštaringus bylos duomenis dėl butelio šukių buvimo įvykio vietoje, o specialisto išvadą ir parodymus įvertino izoliuotai kaip nei patvirtinančius, nei paneigiančius S. D. kaltumo.
Apeliacinės instancijos teismas, pakartodamas pirmosios instancijos teismo argumentus, akceptavo šio teismo padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus ir taip pats padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Dėl to šio teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą būtina pašalinti prieštaravimus tarp atskirų įrodymų pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, įvertinti įrodymų visumą ir tik tada daryti atitinkamas išvadas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Tomas Šeškauskas
Vladislovas Ranonis
