A. A. pagal BK 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-231/2012

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-80580-2007-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.1; 2.4.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

gynėjai advokatei Eleonorai Adai Unčiurienei,

nuteistajam A. A.,

nukentėjusiajai I. B.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. (A. A.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis: A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Iš nuteistojo A. A. nukentėjusiajai I. B. priteista 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. A. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 19 d., apie 17.52 val., Vilniuje, Galvės ir J. Tiškevičiaus gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį,,Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET (Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950, įsigaliojusio 2003 m. balandžio 1 d., redakcija) 199 punkto reikalavimus, t. y. sukdamas į kairę neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir nepraleido Galvės gatve tiesiai, priešpriešiais per sankryžą važiavusio automobilio,,Opel Kadett“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo I. A., ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu nukentėjo automobilyje,,Opel Kadett“ važiavusi keleivė I. B., kuriai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendžiu A. A. buvo išteisintas nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas, įvertinęs teismo medicinos komisijos ekspertizės išvadą, konstatavo, kad nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog A. A. padaryta veika sukėlė padarinius, numatytus BK 281 straipsnio 1 dalyje. Šios instancijos teismas nurodė, kad teismo medicinos komisijos ekspertizės išvados dėl I. B. dešiniojo alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžio nėra kategoriškos, t. y. ekspertai ir specialistai pateikė bendrą išvadą, kad mažai tikėtina, jog šis kūno sužalojimas galėjo atsirasti eismo įvykio metu; ekspertizės akte pažymėta, kad minėtas sužalojimas medicinos dokumentuose užfiksuotas praėjus vienam mėnesiui ir dviem dienom po įvykio. Dėl to neaišku, ar nustatytas dešiniojo alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžis atsirado iki eismo įvykio, ar jo metu, ar praėjus tam tikram laikui po įvykio; ar minėtas sužalojimas nebuvo laiku užfiksuotas dėl pačios I. B. kaltės, kuri iš karto po eismo įvykio nesiskundė šiuo sužalojimu ir laisvai judino visas galūnes, ar tai buvo padaryta dėl medikų klaidos, kurie, apžiūrėję eismo įvykyje nukentėjusią I. B., laiku nepamatė ir neužfiksavo minėto sužalojimo. Taigi, nesant kategoriškos ekspertų išvados, kad būtent eismo įvykio metu I. B. buvo padarytas minėtas sužalojimas, nesurinkus kitų įrodymų, leidžiančių A. A. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį (kiti sužalojimai apima tik nežymų sveikatos sutrikdymą), teismas visas abejones aiškino kaltinamojo naudai.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nepašalinęs abejonių ir, vadovaudamasis vien prielaidomis (pvz., kad iki eismo įvykio dėl dešinės rankos sužalojimų nukentėjusioji į gydymo įstaigas nesikreipė ir pan.), padarė išvadą, kad nukentėjusioji dešiniojo alkūnkaulio sužalojimus patyrė eismo įvykio metu. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas prioritetą suteikė specialistams, mačiusiems ir konsultavusiems nukentėjusiąją praėjus kuriam laikui po įvykio ir samprotavusiems, kad sužalojimai pirmos apžiūros metu galėjo būti ir nepastebėti (nors tada I. B. galūnes judino laisvai) ir greičiausiai jie padaryti eismo įvykio metu. Taigi trijų specialistų prielaidomis paneigtos teismo medicinos specialisto ir komisijos ekspertizės išvados.

Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusioji, eismo įvykio metu sėdėjusi automobilio galinėje sėdynėje ir būdama neprisisegusi saugos diržų (kurių ten nebuvo, nors privalėjo būti), patyrė įvairių kūno sužalojimų, kurie tuoj po įvykio buvo užfiksuoti ambulatorinėje kortelėje; nukentėjusiąją apžiūrėję specialistai lūžių nekonstatavo; traumatologas pažymėjo, kad ji judina visas galūnes. Nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. 2007 m. lapkričio 9 d. specialisto išvados aprašomojoje dalyje konstatuojamas dešiniojo alkūnkaulio vainikinės ataugos priekinio kampo lūžis, dešinės rankos žąsto dvigalvio raumens plyšimas kineziterapijos procedūros metu. Specialisto išvadoje Nr. 2885/08 konstatuojama, kad dešiniojo alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžis atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau, ar tai įvyko dėl eismo įvykio, ar po jo, – specialistas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Į šį klausimą neatsakyta ir teisme. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas paskyrė komisijos ekspertizę, kuri konstatavo, kad dešiniojo alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžio padarymas eismo įvykio metu mažai tikėtinas. Todėl teismas, negalėdamas pašalinti kilusių abejonių, pagrįstai jas aiškino jo (kasatoriaus) naudai.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo

Kasatorius savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nepašalinęs abejonių, vadovaudamasis vien prielaidomis padarė išvadą, kad nukentėjusioji dešiniojo alkūnkaulio sužalojimus patyrė eismo įvykio metu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas. Kasatoriaus teiginiai, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis, nepagrįsti, prieštaraujantys apkaltinamojo nuosprendžio turiniui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305–307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal to paties BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos taisyklės, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Šios instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiosios skundus ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atliko dalinį įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), apklausė specialistus E. P., D. K., P. B. ir padarė išvadą, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas (dešiniojo alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžis) I. B. padarytas eismo įvykio metu. Teismas pažymėjo, kad iki eismo įvykio I. B. dėl dešinės rankos sužalojimų į gydymo įstaigas nesikreipė. 2007 m. birželio 13 d. specialisto išvada patvirtina, kad iškart po eismo įvykio I. B. buvo sužalota galva, dešinė alkūnė ir kairė blauzda. 2007 m. lapkričio 9 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad nustatytas I. B. dešiniojo alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžis atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nors šią išvadą pateikęs specialistas negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti, kad šie sužalojimai buvo padaryti eismo įvykio metu, teisėjų kolegija teisingai sprendė, kad nėra jokio pagrindo abejoti, jog tokius sužalojimus nukentėjusioji patyrė būtent eismo įvykio metu, juolab kad išorinės dešinės rankos sužalojimo žymės jai buvo konstatuotos iškart po įvykio. Be to, apeliacinės instancijos teisme apklausta gydytoja E. P. paaiškino, kad, 2007 m. gegužės 24 d. atvykusi į nukentėjusiosios namus pagal iškvietimą, nustatė kraujosruvas I. B. dešiniojo peties srityje, dešinėje alkūnėje; 2007 m. birželio 21 d. apžiūrėdama I. B., ji nustatė, kad nukentėjusiosios dešiniojo peties judesiai aštriai skausmingi, judesiai dešinėje alkūnėje apriboti. Vaizdas po dešiniojo alkūnkaulio vainikinės ataugos priekinio kampo lūžio, kuris nustatytas 2007 m. birželio 21 d. atlikus I. B. dešinės alkūnės sąnario dviejų krypčių rentgenogramą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino ekspertizės aktą Nr. EKG 10(69)/11(01), kuriame nurodyta, kad I. B. dešiniojo alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžio padarymas eismo įvykio metu mažai tikėtinas, ir sprendė, kad tokia išvada paneigta bylos įrodymais, t. y. apeliacinės instancijos teisme apklausti specialistai parodė, kad jie matė, jog I. B. buvo sužalota; pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad I. B. dešinės rankos sužalojimai galėjo būti padaryti eismo įvykio metu. Dėl to kolegija sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog I. B. konstatuotas dešiniojo alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžis nustatytas ne iškart po eismo įvykio, o vėliau, nėra pagrindas išvadai, kad tokį sužalojimą ji galėjo patirti ne eismo įvykio metu, bet po jo.

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti bei vertinti įrodymų, nustatinėti faktinių aplinkybių. Nagrinėjant kasacinį skundą, kuriame reiškiamas nesutikimas su žemesnės instancijos teismų vertinant įrodymus padarytomis išvadomis, patikrinama, ar apskųstuose teismų sprendimuose remtasi įstatymų nustatyta tvarka surinktais duomenimis, ar tie duomenys buvo tinkamai tiriami teismo posėdžiuose ir ar nuosprendžiuose bei nutartyse pateikiamas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Todėl apeliacinės instancijos teismo atliktas kitoks negu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, teismo išvados grindžiamos išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma, argumentuotai nurodžius, kodėl daroma priešinga išvada, jog I. B. minėtą nesunkų sužalojimą patyrė būtent eismo įvykio metu. Nagrinėjamoje byloje įrodymus apeliacinė instancijos teismas tyrė ir vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą išteisinti A. A. priėmė įvertinęs iš esmės tik teismo medicinos komisijos ekspertizės išvadą, t. y. nurodė, kad nesant kategoriškos ekspertų išvados, jog būtent eismo įvykio metu I. B. buvo padarytas minėtas sužalojimas, nesurinkus kitų įrodymų, leidžiančių A. A. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, šios instancijos teismas, išsamiai neįvertinęs įrodymų viseto, visas abejones aiškino kaltinamojo naudai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes jame išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė bei kitaip vertino pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio įrodymus.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Vytautas Greičius

Albinas Sirvydis