Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą ir disponavimą šia teise, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-498-248/2016

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02739-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Autolygis“ ir A. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. S. ieškinį atsakovėms uždarosioms akcinėms bendrovėms „Autolygis“, „Valpavita“, „Domo transportas“, „Santrus“, „Alvadas“, „Wolfturas Express“, „Autokrantas“, „Balticall“, „Dainsida“, „Ravilis“, „V. Stonkaus komercinė firma“ ir A. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą ir disponavimą šia teise, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas teismo prašė:

pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento: UAB „Autolygis“ ir A. S. 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartį Nr. 4; UAB „Autolygis“ ir UAB „Domo transportas“ 2014 m. spalio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-01; UAB „Autolygis“ ir UAB „Valpavita“ 2014 m. lapkričio 20 d. nuomos sutartį Nr. N-14-02; UAB „Autolygis“ ir UAB „Alvadas“ 2014 m. lapkričio 21 d. nuomos sutartį Nr. N-14-03; UAB „Autolygis“ ir UAB „V. Stonkaus komercinė firma“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-04; UAB „Autolygis“ ir UAB „Santrus“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-05; UAB „Autolygis“ ir UAB „Ravilis“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-06; UAB „Autolygis“ ir UAB „Balticall“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-08; UAB „Autolygis“ ir UAB „Autokrantas“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-09; UAB „Autolygis“ ir UAB „Dainsida“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-07; UAB „Autolygis“ ir UAB „Wolfturas Express“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-10, ir išregistruoti šias sutartis iš Nekilnojamojo turto registro;

pripažinti 2008 m. vasario 15 d. panaudos sutartį Nr. 1 ir 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartį Nr. 2011/01/01 pasibaigusiomis;

tuo atveju, jei teismas atmestų ieškinio dalį dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pripažinti pasibaigusiomis 2014 m. spalio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-01, 2014 m. lapkričio 20 d. nuomos sutartį Nr. N-14-02, 2014 m. lapkričio 21 d. nuomos sutartį Nr. N-14-03, 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartis Nr. N-14-04, Nr. N-14-05, Nr. N-14-06, Nr. N-14-07, Nr. N-14-08, Nr. N-14-09 ir Nr. N-14-10 bei išregistruoti jas iš Nekilnojamojo turto registro;

iškeldinti UAB,,Autolygis“, UAB „Valpavita“, UAB „Domo transportas“, UAB „Santrus“, UAB „Alvadas“, UAB „Wolfturas Espress“, UAB „Autokrantas“, UAB „Balticall“, UAB „Dainsida“, UAB „Ravilis“ ir UAB „V. Stonkaus komercinė firma“ bei kitus subnuomininkus su visais jų daiktais iš pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – degalinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – sargo namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių (inžinerinių) – lauko tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių (inžinerinių) – tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negyvenamosios patalpos – dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negyvenamosios patalpos – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);

priteisti iš UAB,,Autolygis“ 8688,60 Eur nuostolių, patirtų nuo 2015 m. sausio 3 d. iki 2015 m. liepos 3 d., atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas;

priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad jam ir atsakovei A. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį priklauso nekilnojamasis turtas (pastatai, negyvenamosios patalpos) (duomenys neskelbtini). Naudojimosi šiuo turtu tvarka bendraturčių nėra nustatyta. Žemės sklypas, ant kurio yra minėtas turtas, nuosavybės teise priklauso valstybei. Šio 1,5329 ha žemės sklypo 0,5889 ha dalį ieškovas valdo pagal 2010 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N13-21/2010-11.

Ieškovas ir atsakovė, kaip nurodyto nekilnojamojo turto bendraturčiai ir minėto žemės sklypo nuomininkai, 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartimi Nr. 2011/01/01 perdavė UAB „Autolygis“ neatlygintinai naudotis 1,179 ha ploto žemės sklypo dalį ir žemės sklype esančius statinius, kurie yra (duomenys neskelbtini). Šią panaudos sutartį ieškovas 2014 m. gruodžio 3 d. pareiškimu yra vienašališkai nutraukęs nuo 2015 m. sausio 3 d.

Atsakovė 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartimi Nr. 4, kuri Nekilnojamojo turto registre įregistruota tik 2015 m. sausio 30 d., perdavė UAB „Autolygis“ neatlygintinai naudotis 1/2 dalį nekilnojamojo turto ir 0,589 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Šios sutarties sudarymo aplinkybės ir priežastys, dėl kurių ji buvo sudaryta dar galiojant 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutarčiai, ieškovui nėra žinomos. Atsižvelgiant į tai, kad ši sutartis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota tik 2015 m. sausio 30 d., tikėtina, jog ji buvo sudaryta tik po 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutarties nutraukimo. Bet kokiu atveju, ji prieš trečiuosius asmenis gali būti naudojama tik nuo jos įregistravimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.478 straipsnio 2 dalis). Kadangi turto naudojimosi tvarka tarp bendraturčių nenustatyta ir nėra žinoma, kokiu konkrečiu turtu (jo dalimi) gali kiekvienas atskirai laisvai naudotis, tai sudaryti 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartį atsakovė galėjo tik turėdama ieškovo sutikimą. Ieškovas tokio sutikimo nėra suteikęs, todėl turto perdavimas naudotis kitiems asmenims be jo sutikimo pažeidžia jo, kaip bendraturčio, teises, o tokia sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Ieškovo teigimu, 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartis taip pat pripažintina tariamuoju sandoriu, nes jos tikslas buvo ne 1/2 dalies turto perdavimas, o iš esmės viso turto naudojimas, kad jo nereikėtų grąžinti, ir siekis gauti iš jo pajamų, taip pažeidžiant kito bendraturčio teises (CK 1.86 straipsnis), nes UAB „Autolygis“ naudojasi ne 1/2 dalimi, o visu turtu.

UAB „Autolygis“ 2014 m. spalio–gruodžio mėnesiais sudarytomis nuomos sutartimis iš esmės visą turtą išnuomojo kitoms įmonėms. Dėl šios priežasties ieškovas neturi galimybės naudotis jam priklausančia 1/2 nekilnojamojo turto dalimi, taip pažeidžiamos jo, kaip turto savininko ir bendraturčio, teisės. Ieškovo ir nuomininkų nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl, pripažinus negaliojančia 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartį, negaliojančiomis pripažintinos ir visos nuomos sutartys, nes UAB „Autolygis“ neturėjo teisinio pagrindo nuomoti turto.

Kadangi 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartis yra nutraukta, todėl, UAB „Autolygis“ ir kitoms įmonėms neišsikeliant iš panaudos sutartimi perleisto turto, yra pažeidžiamos ieškovo teisės. Be to, UAB „Autolygis“ nėra tinkamai įvykdžiusi pareigos grąžinti ieškovui negyvenamąsias patalpas ir nuo 2015 m. sausio 3 d. naudojasi turtu be teisėto pagrindo, todėl privalo atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, remdamasis CK 1.2 straipsnio, 1.80 straipsnio 1 dalies, 4.78 straipsnio, 6.156 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad A. S. su UAB „Autolygis“ 2014 m. birželio 2 d. sudaryta panaudos sutartis, nesant ieškovo, kaip bendraturčio, sutikimo, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Teismo vertinimu, bendraturtis negali riboti kito bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio teisių savo nuožiūra naudotis jam priklausančiu daiktu. 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartis A. S. sudaryta pasinaudojant savo, kaip savininkės, teise naudoti, valdyti jai priklausantį turtą, todėl kito bendraturčio – ieškovo – sutikimas sudaryti tokią sutartį nėra reikalingas. Ieškovo ir atsakovės valdomi pastatai ir žemės sklypas yra dalūs, jais kiekvienas iš bendraturčių gali naudotis atskirai, t. y. įgyvendinti savo nuosavybes teisę savarankiškai. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas nereiškė reikalavimo pakeisti egzistuojančią naudojimosi turtu tvarką, anksčiau taip pat nekėlė ginčo dėl nekilnojamųjų daiktų naudojimo.

Remdamasis CK 1.86 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo formuojama šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktika, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad prievoliniai teisiniai santykiai dėl pastatų ir žemės sklypo panaudos atsirado nuo 2008 metų, UAB „Autolygis“ naudojasi pastatų ir žemės sklypo dalimi, ją išnuomojo, ginčo pastatus iš dalies remontavo, juose vykdo ūkinę komercinę veiklą, teismas padarė išvadą, kad UAB „Autolygis“, sudarydama panaudos sutartį, siekė užsitikrinti galimybę naudotis ginčo pastatų ir žemės sklypo dalimi. UAB „Autolygis“, neturėdama minėtų pastatų nuosavybės teisės, savo teisę naudoti pastatus gali įgyvendinti tik nuomodama pastatus arba juos gaudama panaudos teise. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad sudarytos panaudos sutartys tiek su atsakove A. S., tiek su ieškovu yra skirtos tam, jog būtų sukurti panaudos prievoliniai teisiniai santykiai, ir tai nėra neteisėti šalių teisiniai tikslai.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, įrodančių jam priklausančios pastato ir žemės sklypo dalies neteisėtą užvaldymą, t. y. kad jam buvo trukdoma naudotis ginčo statiniais ir žemės sklypu, kokia konkrečia pastatų bei žemės sklypo dalimi naudojasi atsakovai, ir t. t.

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas ir atsakovė A. S., būdami ginčo pastatų savininkai, taip pat pastatams priskirto žemės sklypo naudotojai, nėra nusistatę pastatų ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Iki šios civilinės bylos iškėlimo teisme dienos nė vienas iš jų nekėlė ginčo dėl faktinės turto naudojimo tvarkos, šalys turtu naudojasi tokia tvarka, kokia buvo naudojamasi anksčiau, todėl neįmanoma šiuo metu nustatyti, kuriam savininkui (ieškovui ar atsakovei) priklausančią realią dalį nuomininkai nuomoja. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra galimybės nustatyti, ar pažeidžiamos ieškovo teisės ir teisėti interesai. Teismo vertinimu, ieškovas pirmiausia turėtų sudaryti naudojimosi bendru turtu sutartį ar kreiptis dėl pastatų ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, o vėliau, esant jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimui, kreiptis dėl jų gynimo.

Teismas, netenkinęs reikalavimo dėl 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat netenkino reikalavimo dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Atmesdamas šį reikalavimą, teismas pažymėjo, kad panaudos gavėjas turi teisę naudoti turtą savo nuožiūra, nuomoti jį tretiesiems asmenims ir gauti iš to pajamas. Ieškovas yra supažindintas su nuomos sutarties sąlygomis, joms pritarė, todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų nutraukta tarp ieškovo ir atsakovės A. S. sudaryta panaudos sutartis, ieškovas, kaip bendraturtis, būtų saistomas iš nuomos sutarčių atsiradusių įsipareigojimų. Be to, nėra nustatyta pastatų ir žemės sklypo naudojimosi tvarka, todėl neaišku, kuriam savininkui priklausančią realią dalį nuomininkai nuomoja, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog yra pažeidžiamos ieškovo teisės dėl pastato dalių ir žemės sklypo naudojimosi.

Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo pripažinti pasibaigusiomis 2008 m. gruodžio 15 d. ir 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartis pagrįstumo, rėmėsi CK 6.481 straipsniu, įvertino 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutarties 1 punktą, nustatantį, kad nekilnojamieji daiktai perduodami neatlygintinai naudotis vienus metus, atsižvelgė į tai, kad po panaudos sutarties termino pabaigos UAB „Autolygis“ toliau naudojosi daiktais, o duomenų, jog ieškovas ar A. S. tam prieštaravo, nepateikta. Teismas padarė išvadą, kad šalių 2011 m. sausio 1 d. sudaryta panaudos sutartis tapo neterminuota. Kadangi panaudos sutarties sąlygos nereglamentuoja neterminuotos sutarties nutraukimo tvarkos, tai, teismo vertinimu, turi būti taikomos CK 6.642 straipsnio nuostatos. Ieškovas atsakovams apie panaudos sutarties nutraukimą pranešė ne prieš tris mėnesius, kaip nustato minėta teisės norma, o prieš vieną mėnesį, todėl teismas sprendė, kad 2014 m. gruodžio 3 d. pareiškimas nutraukti neterminuotą panaudos sutartį nuo 2015 m. sausio 3 d. nesukėlė sutarties pasibaigimo padarinių. Teismas pažymėjo, kad tinkamai įspėjęs atsakovus ieškovas turi teisę ir ne ginčo tvarka nutraukti 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartį.

Nenustatęs ieškovo teisių pažeidimo, kad jis negali naudotis jam priklausančia 1/2 turto dalimi ir (ar) įgyvendinti nuomos teisę į žemės sklypo dalį, teismas taip pat netenkino reikalavimų dėl atsakovų iškeldinimo ir nuostolių atlyginimo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 3 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies:

pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento: UAB „Autolygis“ ir A. S. 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartį Nr. 4; UAB „Autolygis“ ir UAB „Domo transportas“ 2014 m. spalio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-01; UAB „Autolygis“ ir UAB „Valpavita“ 2014 m. lapkričio 20 d. nuomos sutartį Nr. N-14-02; UAB „Autolygis“ ir UAB „Alvadas“ 2014 m. lapkričio 21 d. nuomos sutartį Nr. N-14-03; UAB „Autolygis“ ir UAB „V. Stonkaus komercinė firma“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-04; UAB „Autolygis“ ir UAB „Santrus“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-05; UAB „Autolygis“ ir UAB „Ravilis“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-06; UAB „Autolygis“ ir UAB „Balticall“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-08; UAB „Autolygis“ ir UAB „Dainsida“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N.-14-07; UAB „Autolygis“ ir UAB „Autokranas“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-09; UAB „Autolygis“ ir UAB „Wolfturas Express“ 2014 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį Nr. N-14-10;

pripažino pasibaigusiomis 2008 m. gruodžio 15 d. panaudos sutartį Nr. 1 ir 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartį Nr. 2011 m. sausio 1 d.;

iškeldino UAB „Autolygis“ su jai priklausančiais daiktais iš pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – degalinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – sargo namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių (inžinerinių) – lauko tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių (inžinerinių) – tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negyvenamosios patalpos – dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negyvenamosios patalpos – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);

kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą;

priteisė ieškovui iš atsakovių A. S., UAB „Autolygis“, UAB „Valpavita“, UAB „Domo transportas“, UAB „Santrus“, UAB „Alvadas“, UAB „Wolfturas Express“, UAB „Autokrantas“, UAB „Balticall“, UAB „Dainsida“, UAB „Ravilis“, UAB „V. Stonkaus komercinė firma“ 849,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo;

priteisė ieškovui iš atsakovių A. S., UAB „Autolygis“, UAB „Valpavita“, UAB „Domo transportas“, UAB „Santrus“, UAB „Alvadas“, UAB „Wolfturas Express“, UAB „Autokrantas“, UAB „Balticall“, UAB „Dainsida“, UAB „Ravilis“, UAB „V. Stonkaus komercinė firma“ 261 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo;

priteisė atsakovei UAB „Autolygis“ iš ieškovo 175 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Kolegija, spręsdama dėl 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutarties nutraukimo teisėtumo, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši sutartis tapo neterminuota. Kolegija nurodė, kad sutarties 8.4 punktu šalys sutarė, jog jei turtas reikalingas pačiam turto savininkui, tai panaudos sutartis gali būti nutraukta prieš terminą įspėjus panaudos gavėją prieš vieną mėnesį. Ieškovas, remdamasis šia sutarties sąlyga, 2014 m. gruodžio 3 d. pranešė UAB „Autolygis“ apie vienašališką panaudos sutarties nutraukimą nuo 2015 m. sausio 3 d. Apie panaudos sutarties nutraukimą ieškovas taip pat informavo ir atsakovę A. S.. Kolegija, įvertinusi panaudos sutarties sąlygas, taip pat ir 8.4 punktą, pagal sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, padarė išvadą, kad sutarties dalis, nustatanti jos nutraukimo padarinius, reguliuoja santykius tik sutarčiai esant terminuotai. Kadangi panaudos sutartis tapo neterminuota, tai kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu atveju sutarčiai taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad CK 6.642 straipsnio 1 dalis įtvirtina trijų mėnesių įspėjimo apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminą, jeigu sutartis nenustato kitokio termino, taip pat įvertinusi tai, jog ieškovas 2014 m. gruodžio 3 d. pranešimu išreiškė savo valią sutartį nutraukti, sprendė, kad 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutarties nutraukimo terminas yra 2015 m. kovo 3 d., t. y. 3 mėnesiai nuo išsiųsto pranešimo apie sutarties nutraukimą dienos.

Kolegija, remdamasi CK 4.75, 4.78 straipsniais ir kasacinio teismo formuojama šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, atsižvelgdama į tai, kad tarp bendraturčių nenustatyta ginčo bendro turto naudojimosi tvarka, padarė išvadą, kad atsakovė A. S., sudarydama 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartį, turėjo gauti ieškovo, kaip bendraturčio, sutikimą. Kolegijos vertinimu, tik esant nustatytai naudojimosi bendru turtu tvarkai turto nuoma (panauda) nėra ribojama, o nežinant naudojimosi tvarkos, būtinas kito bendraturčio sutikimas.

Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių susiklostė faktinė naudojimosi turtu tvarka, nes tokie santykiai negalėjo susiklostyti esant panaudos teisiniams santykiams. Ieškovui nutraukus 2011 m. sausio 1 d. sudarytą panaudos sutartį nuo 2015 m. sausio 3 d., faktinė naudojimosi turtu tvarka negalėjo susiformuoti, nes ieškovas prieštaravo turto tolesniam valdymui ir naudojimui. Kolegija pažymėjo, kad vienam iš bendraturčių sudarius sutartis su trečiaisiais asmenimis, kai nėra nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka, nėra aišku, kokia turto dalimi ir kuriuo konkrečiai turtu tretieji asmenys gali naudotis. Nagrinėjamu atveju 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartyje nurodyta, kad atsakovė perdavė UAB „Autolygis“ viso turto 1/2 dalį, tačiau kuris konkrečiai turtas šią dalį sudaro (kokios patalpos, patalpų indeksas, plotas, konkreti žemės sklypo vieta ir pan.), nėra nurodyta. Kolegija sprendė, kad atsakovė A. S., sudarydama 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartį Nr. 4 su atsakove UAB „Autolygis“ be ieškovo sutikimo, pažeidė CK 4.75, 4.78 straipsnių nuostatas, todėl ši sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Pripažinusi 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, kolegija nepasisakė dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu.

Įvertinusi bylos aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad nė viena iš ieškovą ir atsakovę A. S. siejančių panaudos sutarčių nebuvo įregistruotos, kolegija padarė išvadą, kad ginčijamas nuomos sutartis UAB „Autolygis“ sudarė 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutarties Nr. 4 pagrindu. Pripažinusi šią panaudos sutartį negaliojančia, kolegija, vadovaudamasi CK 1.80 ir 4.96 straipsniais, taip pat pripažino negaliojančiomis visas nuomos sutartis, nes UAB „Autolygis“ neturėjo teisinio pagrindo nuomoti turto, o ieškovo ir nuomininkų (subnuomininkų) nesieja jokie teisiniai prievoliniai santykiai.

Kolegija, pripažinusi, kad ieškovas teisėtai nutraukė 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartį ir kad sutarties nutraukimas įsigaliojo 2015 m. kovo 3 d., vadovaudamasi CK 4.98 straipsniu, padarė išvadą, jog UAB „Autolygis“ iki 2015 m. kovo 3 d. turėjo išsikelti iš ieškovui, kaip bendraturčiui, priklausančių patalpų ir žemės sklypo. Tačiau kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra duomenų, jog kitos atsakovės (nuomininkės) būtų buvusios įspėtos apie 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutarties, kurios pagrindu su jomis buvo sudarytos nuomos sutartys, negaliojimą, atmetė ieškovo argumentą, kad, pripažinus negaliojančiomis nuomos sutartis, sudarytas atsakovės UAB „Autolygis“ ir kitų atsakovių, t. y. UAB „Valpavita“, UAB „Domo transportas“, UAB „Santrus“, „UAB „Alvadas“, UAB „Wolfturas Express“, UAB „Autokranas“, UAB „Balticall“, UAB „Dainsida“, UAB „Ravilis“ ir UAB „V. Stonkaus komercinė firma“, šios įmonės turėtų būti iškeldintos.

Remdamasi CK 4.78 straipsniu, 6.249 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad bendraturčiai negali sudaryti sutarčių su trečiaisiais asmenimis, kol nėra nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka, kolegija padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog patyrė nuostolių dėl atsakovės UAB „Autolygis“ kaltės, negalėdamas sudaryti nuomos sutarties su UAB „Deglas“ ir gauti iš to pajamų. Dėl to kolegija atmetė reikalavimą atlyginti 8688,60 Eur turtinę žalą negautų pajamų forma.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovės UAB „Autolygis“ ir A. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas reikalavimą dėl 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia ir padarydamas išvadą, kad kol nėra šalių susitarimo dėl daikto naudojimosi tvarkos nustatymo, nė vienas iš bendraturčių negali be kito sutikimo perduoti panaudos teise naudoti savo daikto dalies, netinkamai taikė ir aiškino CK 4.75 ir 4.78 straipsnių nuostatas, taip pat netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2001 nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus.

Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad CK 4.75¹ straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja bendraturčių tik vidinius santykius ir nereguliuoja jų išorinių santykių su trečiaisiais asmenimis. Taigi nagrinėjamu atveju CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos ieškovo ir atsakovės A. S., kaip bendraturčių, santykiams su daiktų panaudos gavėja – atsakove UAB „Autolygis“. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad CK 4.78 straipsnyje nurodytos bendraturčio teisės, tarp jų ir teisė išnuomoti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, kai naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka buvo nustatyta, yra neribotos ir jų įgyvendinimas niekaip nesuvaržytas, išskyrus Civiliniame kodekse nustatytas išimtis. Be to, CK 4.78 straipsnyje nurodyta išimtimi, kuri varžytų (ribotų) bendraturčio teisę laisvai išnuomoti savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, negali būti laikoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti bendraturčių sutarimą.

Nagrinėjamoje byloje teismas padarė priešingą nurodytiems Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams išvadą, kad kol nėra bendraturčių susitarimo, tol negali kitas bendraturtis disponuoti bendru turtu. Taigi teismas nepagrįstai CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatas laikė CK 4.78 straipsnio išimtimi, kai bendraturčio teisė disponuoti turtu yra ribojama.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plėtoja tokią praktiką, pagal kurią laikomasi nuostatos, kad bendraturčio teisės disponuoti bendru turtu iš esmės yra neribotos, o ribojimai turi būti nustatyti įstatymu. Kartu yra kritikuojamas toks teisės normų interpretavimas ir pozicija, pagal kurią neva turėtų būti paisoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatų net ir perleidžiant savo bendrosios dalinės nuosavybės dalį, taip aiškiai parodant, jog CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir CK 4.78 straipsnio taikymas nėra tarpusavyje susietas kaip būtinoji šio reguliavimo įgyvendinimo sąlyga. Bendraturčio teisės, įtvirtintos CK 4.78 straipsnyje, suvaržymas, kad visada turi būti reikalaujama kito bendraturčio sutikimo, sukeltų teisinį neapibrėžtumą, apsunkintų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas taip pat pasinaudojo CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir 4.78 straipsnio nuostatų reguliavimo sričių skirtumu, nes jis, neprašydamas kito bendraturčio (atsakovės A. S.) sutikimo, nutraukė panaudos sutartį su atsakove UAB „Autolygis“ (pasinaudojo bendraturčio teise spręsti dėl jam priklausančios daikto dalies likimo pagal CK 4.78 straipsnį). Tačiau, vadovaujantis apeliacinės instancijos teismo pozicija, ieškovas, atsižvelgiant į bendraturčių vidinius santykius reglamentuojantį CK 4.75 straipsnio 1 dalį, negalėjo to padaryti be kito bendraturčio sutikimo.

Byloje nenustatyta, kad ginčo panaudos sutartimi atsakovė A. S. būtų išnuomojusi UAB „Autolygis“ savo nenaudojamas patalpas ir (arba) didesnę daiktų dalį, negu jai priklauso nuosavybės teise. CK nėra tokių teisės normų, kurios šioje byloje nagrinėjamų teisinių santykių ir nustatytų aplinkybių kontekste galėtų būti vertinamos kaip CK 4.78 straipsnyje nurodytos išimtys, ribojančios arba varžančios bendraturčio teisę (šios teisės įgyvendinimą) laisvai išnuomoti savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį.

Konstatavus, kad A. S. ir UAB „Autolygis“ santykiams, atsiradusiems iš 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutarties, netaikytinos CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos, pripažintina nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kadangi iš šios neteisėtos išvados sekė kiti 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia padariniai, t. y. sprendimas dėl panaudos gavėjo iškeldinimo ir nuomos sutarčių pripažinimas negaliojančiomis, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina visa apimtimi.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę, įgyvendinant visišką savininko viešpatavimą turto atžvilgiu, nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. Nors nuosavybės teisė suteikia plačiausias galias savininkui disponuoti turtu, tačiau ši teisė turi ribas – niekas negali naudotis savo nuosavybe tokiu būdu, kuris pažeistų kito asmens lygią teisę naudotis savo nuosavybe.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugėtas – lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno bendraturčio pareiga bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdyti, juo naudotis ir disponuoti bendru sutarimu, t. y. visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimui taikytini interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-234/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-234/2010">3K-3-234/2010</a>; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-233/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-233/2010">3K-3-233/2010</a>).

Atsakovių kasaciniame skunde nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2011">3K-3-449/2011</a> konstatuota, kad CK 4.78 straipsnyje nurodytos bendraturčio teisės, tarp jų ir teisė išnuomoti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, kai naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka buvo nustatyta, yra neribotos ir jų įgyvendinimas niekaip nesuvaržytas, išskyrus CK nustatytas išimtis. Taigi, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką bendraturtis gali be kito bendraturčio sutikimo laisvai nuomoti (šiuo atveju duoti panaudai) savo turto dalį, tik jei yra nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka,t. y. kai bendraturtis žino, kuria turto dalimi jis naudojasi.

Nagrinėjamu atveju tarp ieškovo ir atsakovės A. S. nėra sudaryta naudojimosi bendru turtu sutartis, naudojimosi turtu tvarka taip pat nenustatyta ir kitokiu aktu, taigi nei ieškovui, nei atsakovei nėra žinoma, kokiu konkrečiu turtu kiekvienas jų gali atskirai laisvai naudotis, todėl turto perdavimas naudotis kitiems asmenims be kito bendraturčio sutikimo pažeidžia bendraturčio teises. Atsakovės bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad UAB „Autolygis“ užima tik 1/2 dalį ginčo turto, kokios konkrečios patalpos nėra užimtos ir kuriomis ieškovas galėtų laisvai naudotis. Byloje esantys įrodymai (faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai) patvirtina priešingą aplinkybę, kad šiuo metu iš esmės yra užimtas visas turtas ir ieškovas neturi galimybės naudotis sau priklausančia 1/2 nekilnojamojo turto dalimi ir nuomojama žemės sklypo dalimi. Atsakovių neteisėtą elgesį ir siekį valdyti visą turtą patvirtina aplinkybė, kad ir šiuo metu, apeliacinės instancijos teismui pripažinus 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartį negaliojančia, atsakovės 2016 m. sausio 22 d. sudarė analogišką panaudos sutartį Nr. 5, jos pagrindu UAB „Autolygis“ toliau subnuomoja ginčo turtą.

Jeigu kasacinis teismas nuspręstų, kad 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartis negali būti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį, tai byla turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nes teismas, pripažinęs sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį, nepasisakė dėl sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.86 straipsnį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendraturčio teisės perleisti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį

CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Pagal šio straipsnio 2 dalį savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises.

Kasacinio teismo remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija formuojamoje praktikoje dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisę, išaiškinta, kad nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę, įgyvendinant visišką savininko viešpatavimą turto atžvilgiu, nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Niekas negali naudotis savo nuosavybe tokiu būdu, kuris pažeistų kito asmens lygią teisę naudotis savo nuosavybe. Nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas, nes nuosavybė turi ir tam tikrą socialinę funkciją. Taigi, savininkui yra pripažįstamos ne tik galimybės apsaugoti savo teises bei interesus, bet ir juos įgyvendinant tenka pareiga atsižvelgti į visuomenės poreikius, susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-233/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-233/2010">3K-3-233/2010</a>).

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso ir nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Esant bendrosios nuosavybės santykiams kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į bendrą daiktą ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą. Taigi bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Savininkų daugetas vienam ir tam pačiam daiktui reiškia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai), susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam, o tai reikalauja specialaus tokių santykių reguliavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-233/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-233/2010">3K-3-233/2010</a>; 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2011">3K-3-449/2011</a> ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė – bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Ši taisyklė, reiškianti, kad visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimas turi būti grįstas interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principais, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kurie yra daiktinio teisinio pobūdžio, susiję su bendraturčių daiktinėmis teisėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2011">3K-3-449/2011</a>, 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-233/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-233/2010">3K-3-233/2010</a> ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pagal CK 4.78 straipsnį kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus CK nustatytas išimtis. Įvertinus daiktinių teisių sąvoką, pateiktą CK 4.20 straipsnyje, daiktines teises, aptartas CK ketvirtosios knygos II dalyje, taip pat prievolių teisės nuostatas, spręstina, kad atskiros CK 4.78 straipsnyje nurodytos teisės pagal savo prigimtį gali būti tiek daiktinio, tiek prievolinio pobūdžio. Apie prievolinį atitinkamų teisių (nuomos, panaudos ir kt.) pobūdį pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, taip pat nurodyta, kad CK 4.78 straipsnis reguliuoja bendraturčių išorinius santykius su trečiaisiais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2011">3K-3-449/2011</a> ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendraturčio dalis, turima bendrosios nuosavybės teise (idealioji dalis), gali būti savarankiškas civilinės apyvartos objektas (gali būti parduodama, dovanojama ar kitaip perleidžiama), materialaus turto konkrečios dalys tokiais atvejais nenurodomos.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir CK 4.78 straipsnio santykio, išaiškino, kad CK 4.78 straipsnyje nurodytos bendraturčio teisės, tarp jų ir teisė išnuomoti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, kai naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka nustatyta, yra neribotos ir jų įgyvendinimas niekaip nesuvaržytas, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. CK 4.78 straipsnyje nurodyta išimtimi negali būti laikoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti bendraturčių sutarimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2011">3K-3-449/2011</a>; 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-511/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-511/2014">3K-3-511/2014</a>). Aiškinant priešingai, CK 4.78 straipsnyje įtvirtintos bendraturčio teisės netektų prasmės. Tai reiškia, kad bendraturčiui, ketinančiam perleisti savo dalį, taip pat ją išnuomoti tais atvejais, kai yra nustatyta naudojimosi bendru daiktu tvarka, kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas (pardavimo atveju bendraturčiai turi pirmumo teisę įsigyti parduodamą dalį – CK 4.79 straipsnis). Taigi, bendraturčiui savo dalį nuomojant, perduodant panaudai ar pan., teisiškai reikšminga aplinkybė, ar nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka.

Dėl bendrąja daline nuosavybe esančio daikto naudojimosi tvarkos nustatymo reikšmės ir įtakos bendraturčių teisėms į bendrą daiktą kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai. Nors nustačius tokią naudojimosi tvarką bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau bendraturtis savo nuožiūra gali naudotis ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-511/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-511/2014">3K-3-511/2014</a>).

Nutartyje minėta, kad CK 4.78 straipsnyje nustatyta bendraturčio teisė išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis savo dalį ar dalies dalį yra prievolinio pobūdžio (žr. 31 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal CK 6.477 straipsnio 3 dalį, 6.629 straipsnio 2 dalį, tiek nuomos, tiek panaudos sutartimi perduodant daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis, tokioje sutartyje turi būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas (panaudos davėjas) privalo perduoti nuomininkui (panaudos gavėjui). Jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, sutartis laikoma nesudaryta. Teisėjų kolegija sprendžia, jog bendrosios dalinės nuosavybės kontekste tai reiškia, kad bendraturtis jam tenkančią turto dalį gali išnuomoti (suteikti panaudai) tik tokiu atveju, kai tą dalį galima identifikuoti. Kai naudojimosi bendru daiktu tvarka nenustatyta ar kitokiais būdais su kitais bendraturčiais nesuderinta, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali išnuomoti ar suteikti panaudai tretiesiems asmenims, nuomos ar panaudos sutartis negali būti sudaryta. Priešingu atveju ne tik būtų neaišku, kokia turto dalimi ir kuriuo konkrečiai turtu (patalpomis, statiniais) gali naudotis tretieji asmenys, bet ir, vienam bendraturčiui įgyvendinant nuosavybės teisę, būtų pažeidžiama kitų bendraturčių teisė naudotis savo nuosavybe.

Nagrinėjamu atveju byloje teismų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė A. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo po 1/2 dalį nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini). Valstybinės žemės sklypu (jo dalimi) (duomenys neskelbtini), ant kurio yra minėtas nekilnojamasis turtas, jie naudojasi nuomos teise. Tarp bendraturčių nėra nustatyta naudojimosi bendru nekilnojamuoju turtu ir valstybinės žemės sklypu tvarka, t. y. nenustatyta, kokios konkrečios nekilnojamojo turto dalys (patalpos, statiniai) kuriam iš bendraturčių tenka naudotis. Pažymėtina, kad naudojimosi tvarkos nustatymas bendraturčiams nebuvo aktualus, kadangi jie visą bendrą turtą pagal 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartį buvo suteikę vienam subjektui – atsakovei UAB „Autolygis“.

2014 m. birželio 2 d. A. S. su UAB „Autolygis“ sudarė kitą panaudos sutartį, pagal kurią ji UAB „Autolygis“ suteikė neatlygintinai naudotis 1/2 dalimi turto, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio jai ir ieškovui. Sutartyje nėra nurodyta, kokios konkrečios bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalys (kokios konkrečios patalpos, konkretūs statiniai, jų dalys) perduodamos naudotis UAB „Autolygis“.

Atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes, nutarties 35 punkte pateiktus išaiškinimus ir panaudos teisinių santykių prigimtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nesant nustatytos naudojimosi bendru turtu tvarkos ar kitu būdu nesuderinus su ieškovu, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali suteikti panaudai tretiesiems asmenims, A. S. neturėjo teisės perduoti neidentifikuotą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto dalį naudotis atsakovei UAB „Autolygis“ panaudos teise. Tai padariusi ji pažeidė CK 4.75, 4.78 straipsnių nuostatas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsakovių A. S. ir UAB „Autolygis“ 2014 m. birželio 2 d. sudarytą panaudos sutartį Nr. 4 pripažino negaliojančia.

Kadangi 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutartis Nr. 4 apeliacinės instancijos teismo teisėtai pripažinta negaliojančia, teismas pagrįstai negaliojančiomis pripažino ir visas šios sutarties pagrindu atsakovės UAB „Autolygis“ su kitais nuomininkais sudarytas nuomos sutartis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nesant nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos, kai bendraturčių sutarimu visas bendrosios nuosavybės objektas sutartimi perduotas naudotis kitam asmeniui, sutartis gali būti nutraukta taip pat tik bendraturčių sutarimu, o tokio sutarimo nepasiekus – teismo tvarka. Tam, kad galėtų būti nutraukta sutartis dėl vienam bendraturčiui tenkančios turto dalies panaudos, būtina prieš tai nustatyti naudojimosi šiuo turtu tvarką, nes tik nustačius tokią tvarką įmanoma įvardyti, dėl kurio konkretaus turto sutartis nutraukiama, o dėl kurio išlieka panaudos teisiniai santykiai.

Dėl šios priežasties ieškovas, siekdamas nutraukti 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartį Nr. 2011/01/01, privalėjo gauti atsakovės A. S. sutikimą, arba, siekdamas nutraukti panaudos sutartį tik dėl jam tenkančios turto dalies, turėjo prieš tai susitarti dėl naudojimosi tvarkos. Nagrinėjamu atveju ieškovas sutartį siekė nutraukti neįvykdęs minėtų sąlygų, ieškinyje nereiškė reikalavimo nutraukti šią sutartį be bendraturtės atsakovės A. S. sutikimo. Apeliacinės instancijos teismas 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartį Nr. 2011/01/01 pripažino nutraukta ir dėl to pasibaigusia, nesant tam teisinio pagrindo.

Šioje nutartyje pripažinus, kad 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartis Nr. 2011/01/01 pasibaigusia pripažinta nepagrįstai, ši sutartis jos šalims lieka galioti, todėl kasaciniam teismui nėra teisinio pagrindo spręsti dėl atsakovės UAB „Autolygis“ iškeldinimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2008 m. gruodžio 15 d. panaudos sutartis Nr. 1 nagrinėjamu atveju teisingam šalių ginčo išsprendimui teisiškai nereikšminga, šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas reikalavimą dėl 2014 m. birželio 2 d. panaudos sutarties Nr. 4 ir jos pagrindu sudarytų nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau, tenkindamas reikalavimą dėl 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutarties Nr. 2011/01/01 pripažinimo pasibaigusia ir atsakovės UAB „Autolygis“ iškeldinimo, netinkamai taikė ir aiškino minėtas teisės normas. Dėl šios priežasties nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš atsakovių ieškovui priteisė 849,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 261 Eur, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Teismas atsakovei UAB „Autolygis“ iš ieškovo priteisė 175 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Teisėjų kolegijai pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį, taip pat keistina nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tenkintų ir atmestų reikalavimų santykį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad yra pagrindas ieškovui priteisti 50 proc. jo patirtų bylinėjimosi pirmosios (1307,05 Eur) ir apeliacinės instancijos (261 Eur) teismuose išlaidų atlyginimo; atsakovei UAB „Autolygis“ – 50 proc. jos apeliacinės instancijos teisme (500 Eur) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. ieškovui iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina 784,03 Eur (po 65,34 Eur iš kiekvienos atsakovės), o atsakovei UAB „Autolygis“ iš ieškovo – 250 Eur.

Šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių kasaciniame teisme jų patirtų išlaidų dydį, todėl šių išlaidų atlyginimas joms nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Tenkinus iš dalies kasacinį skundą kasatorei UAB „Autolygis“ iš ieškovo priteisina 50 proc. už kasacinį skundą sumokėto 261 Eur dydžio žyminio mokesčio, t. y. 130,50 Eur.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 47,81 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra patenkintas iš dalies, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo ir kasatorių lygiomis dalimis po 50 proc., t. y. iš ieškovo priteistina 23,91 Eur, o iš atsakovių A. S. ir UAB „Autolygis“ po 11,95 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nutarties dalį, kuria pripažinta pasibaigusia 2011 m. sausio 1 d. panaudos sutartis Nr. 2011/01/01 ir atsakovė UAB „Autolygis“ su jai priklausančiais daiktais iškeldinta iš pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – degalinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – sargo namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių (inžinerinių) – lauko tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių (inžinerinių) – tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negyvenamosios patalpos – dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negyvenamosios patalpos – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu: (duomenys neskelbtini).

Dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą.

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti ieškovui Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovių A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) UAB „Autolygis“ (j. a. k. 302249081), UAB „Valpavita“ (j. a. k. 302621603), UAB „Domo transportas“ (j. a. k. 303100539), UAB „Santrus“ (j. a. k. 301729750), UAB „Alvadas“ (j. a. k. 303259139), UAB „Wolfturas Express“ (j. a. k. 302655609), UAB „Autokrantas“ (j. a. k. 302615123), UAB „Balticall“ (j. a. k. 303001523), UAB „Dainsida“ (j. a. k. 300081037), UAB „Ravilis“ (j. a. k. 301262535), UAB „V. Stonkaus komercinė firma“ (j. a. k. 140364518) po 65,34 Eur (šešiasdešimt penkis Eur 34 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisti atsakovei UAB „Autolygis“ (j. a. k. 302249081) iš ieškovo Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 250 (du šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Autolygis“ (j. a. k. 302249081) iš ieškovo Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 130,50 Eur (vieną šimtą trisdešimt Eur 50 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš ieškovo Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 23,91 Eur (dvidešimt tris Eur 91 ct), o iš atsakovių UAB „Autolygis“ (j. a. k. 302249081) ir A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 11,95 Eur (vienuolika Eur 95 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Janina Stripeikienė