Baudžiamoji byla Nr. 1A-11-491/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29188-2022-7 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.2.6; 2.4.6.5.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 12 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,
dalyvaujant prokurorei Gailutei Vilkienei,
nuteistajam L. V., jo gynėjui advokatui Manvydui Šivickui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. gynėjo advokato Manvydo Šivicko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2023 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 90 MGL (4500 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, 72 straipsnio 3 dalimi, jam buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždraudimas 3 metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones; 2) automobilio „BMW 5ER REIHE“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Bylos esmė
1. L. V. nuteistas už tai, kad 2022 m. rugpjūčio 3 d., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „BMW 5ER REIHE“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jam 0.37 val. alkoholio kiekio matuokliu „Drager Alcotest 7510“ nustatytas 2,02 promilės neblaivumas, o 0.52 val. pakartotinio tikrinimo metu – 1,95 promilės neblaivumas), iki kol 2022 m. rugpjūčio 3 d. 0.28 val., (duomenys neskelbtini), nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo L. V. gynėjas advokatas M. Šivickas prašo L. V. išteisinti. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo:
2.1. Teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo L. V. ir liudytojos La. V. parodymus. Jų parodymai iš esmės buvo nuoseklūs ir sutampo viso proceso metu, jie neprieštaravo ir kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tai, kad L. V. po eismo įvykio nurodė, jog jis sėdėjo automobilio gale, o pasak La. V. – sūnus L. V. sėdėjo automobilio priekyje, galėjo nulemti pastarojo girtumas ir šokas bei skausmas dėl sužalotos kojos ir paties eismo įvykio. Be to, ir L. V. biologiniai pėdsakai buvo rasti automobilio priekyje.
2.2. Priešingai nei teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, prie automobilio pedalų rastos vyriškos šlepetės niekaip neįrodo, kad L. V. vairavo automobilį. Nuteistasis parodė, kad automobilyje keleivio vietoje jis sėdėjo be avalynės. Liudytojas nuteistojo tėvas T. V. patvirtino, kad automobilyje rastos šlepetės yra jo, nes tą pačią dieną jis kartu su sūnumi naudojasi tuo pačiu automobiliu. Be to, automobilyje rastos šlepetės yra 43 dydžio, o L. V. dėvi 44-45 dydžio avalynę.
2.3. Nesutinka su teismo išvada, kad aplinkybę, jog L. V. vairavo automobilį, patvirtina jo sužalojimų pobūdis bei lokalizacija. Teismas, neturėdamas specialių žinių, ėmėsi vertinti L. V. sužalojimų pobūdį. Tuo tarpu teismo medicinos specialistas išvadoje negalėjo tiksliai ir konkrečiai pasakyti, ar L. V. sužalojimai yra būdingi sužalojimams sėdint vairuotojo vietoje ar keleivio vietoje. Pasak gynėjo, teismas nuosprendyje neteisingai nurodė ir tai, kad automobilį vairavusi La. V. nepatyrė jokių sužalojimų – iš jos asmens apžiūros protokolo matyti, kad jai buvo patinęs žandas dešinėje pusėje ir buvo padarytas nedidelis nubrozdinimas dešinėje rankoje ties stipinkauliu. Šie sužalojimai galėjo atsirasti La. V. vairuojant automobilį.
2.4. Kraujo bei kiti biologiniai pėdsakai, rasti ant vairuotojo ir priekinės keleivio oro pagalvių bei ant galinės sėdynės viduryje esančio porankio, taip pat nesuteikia pagrindo išvadai, kad L. V. vairavo automobilį. Iš bylos matyti, kad šie pėdsakai iš automobilio buvo išimti praėjus daugiau kaip 30 valandų po eismo įvykio, ir tai, visų pirma, tai leidžia abejoti tokių įrodymų patikimumu. Antra, liudytojo T. V. parodymai patvirtina, kad jo biologiniai pėdsakai ant keleivio oro pagalvės ir ant automobilio gale esančio porankio atsirado, nes bėgdamas į įvykio vietą jis susižalojo galvą ir po įvykio iki biologinių pėdsakų iš automobilio išėmimo automobilio viduje (jo priekyje ir gale) ieškojo dokumentų.
2.5. Nuteistasis L. V. po įvykio negalėjo išlipti pro automobilio priekines keleivio dureles, kadangi jos buvo gerokai deformuotos ir neatsidarė, todėl jis lipo pro vairuotojo dureles. Tai patvirtina kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir prie jo esančios nuotraukos. Iš vaizdo ir garso įrašų matyti, kad policijos pareigūnė V. K. automobilio vidų po įvykio fotografavo iš keleivio pusės, per išdužusį langą, ir nebandė durų atidaryti, nes matė, kad nebuvo įmanoma to padaryti. Kadangi L. V. buvo susižalojęs smakrą, todėl jam lipant pro vairuotojo pusę, jo kraujas galėjo atsirasti ant vairuotojo oro pagalvės. Be to, iš 2022 m. rugpjūčio 3 d. apžiūros protokolo priedo Nr. 1 ir nuotraukos Nr. 3 matyti, kad oro pagalvių vaizdas iš karto po įvykio ir prieš jas išpjaunant skiriasi, nes po eismo įvykio jokių kraujo dėmių ant vairuotojo pusėje išsiskleidusios oro pagalvės nematyti (nuotrauka Nr. 11), o fotografuojant 2022 m. rugpjūčio 4 d. kraujo dėmė matosi (nuotrauka Nr. 1).
3. Teismo posėdyje nuteistasis L. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas tenkinamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl L. V. kaltės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas L. V. kaltę grindė prielaidomis ir spėlionėmis, nesivadovavo in dubio pro reo principu, pagal kurį visos byloje nepašalintos abejonės turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apeliaciniame skunde iš esmės keliami išimtinai įrodymų pakankamumo nuteistojo kaltei pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimai.
6. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas L. V. kaltę grindė tokiais esminiais motyvais: 1) nuteistojo L. V., liudytojų La. V. ir T. V. parodymai yra nelogiški, nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems bylos įrodymams; 2) po eismo įvykio vairuotojo pusėje prie pedalų buvo rastos vyriškos šlepetės, o L. V. buvo basas; 3) L. V. kraujas buvo rastas tik ant vairuotojo oro pagalvės, o jam po įvykio nustatyti sužalojimai yra būdingi smūgiui į oro pagalvę; 4) po įvykio La. V. nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, nors automobilio apgadinimai, ypač jo priekinės dalies, rodo, jog smūgis į medžius buvo stiprus; 5) be suinteresuotų bylos baigtimi V. parodymų byloje daugiau nėra jokių duomenų, kad po įvykio automobilio priekinės keleivio durelės neatsidarė; 6) T. V. sužalojimai ir ant priekinės keleivio oro pagalvės rastas jo kraujas patvirtina, kad toje vietoje sėdėjo ne L. V., o T. V.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi jau byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, t. y. papildomai apklaususi nuteistąjį L. V., liudytojus La. V. ir T. V., nesutinka su anksčiau nurodytais pirmosios instancijos teismo motyvais, nes teismas esmines savo išvadas skundžiamame nuosprendyje grindė tik prielaidomis ir spėlionėmis (pavyzdžiui, kad L. V. sužalojimai yra būdingi smūgiui į oro pagalvę, kad dėl stipraus smūgio La. V. turėjo būti sužalota), kai kurių bylos aplinkybių, esant nepašalintoms abejonėms, nevertino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo L. V. naudai (pavyzdžiui, dėl automobilio priekinių keleivio durelių atidarymo, ant priekinės keleivio oro pagalvės rastos T. V. kraujo dėmės), o iš esmės vieninteliam neatitikimui tarp nuteistojo L. V. ir liudytojos La. V. paaiškinimų policijos pareigūnėms iškart po eismo įvykio bei prie automobilio pedalų rastoms vyriškoms šlepetėms suteikė pernelyg daug ir pernelyg svarbios reikšmės.
8. Byloje pagal liudytojų policijos pareigūnių V. P. ir V. K. parodymus, pastarosios tarnybinį pranešimą, jų mobiliųjų vaizdo stebėjimo priemonių, tvirtinamų prie uniformos, vaizdo ir garso įrašus (toliau – vaizdo ir garso įrašai) nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 3 d. apie 0.28 val. buvo gautas pranešimas dėl eismo įvykio (duomenys neskelbtini). Apie eismo įvykį pranešė netoliese gyvenanti gyventoja, tačiau ji eismo įvykio nematė ir nestebėjo, kas vyko po to (kas, kada, kokiu būdu išlipo iš automobilio, ką kas po to veikė, ir pan.). Po 4 minučių, t. y. apie 0.32 val. pirmosios į įvykio vietą atvyko minėtos policijos pareigūnės, po jų – priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistai, dar vėliau – ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojai. Policijos pareigūnėms atvykus į įvykio vietą, joje buvo ne tik nuteistasis L. V., jo motina La. V. ir tėvas T. V., kuris po pažastimis laikė du mažus šuniukus, bei jau buvo ir pašalinių žmonių, kurių asmenybės liko nenustatytos ir byloje nėra duomenų, jog jie būtų kaip nors susiję su įvykiu. Taigi, vieninteliai tiesioginiai įrodymai byloje – tai nuteistojo L. V. ir jo tėvų liudytojais apklaustų La. V. ir T. V. parodymai.
9. Papildomai apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje jie davė tokius parodymus:
9.1. Nuteistasis L. V. parodė, kad vakare prieš įvykį, apie 21 val., pas jį į namus (duomenys neskelbtini), kur jis gyvena su tėvu T. V., atėjo jo motina La. V., gyvenanti to paties kaimo (duomenys neskelbtini) (numerio nežino). Jie dieną sutarė, kad mama padės konservuoti agurkus. Kadangi jo tėvai nesutaria, T. V. su dviem šuniukais išėjo į garažą, juos paliko kambaryje. Likę dviese, su motina darbavosi, rūkė, išgėrinėjo. La. V. pritrūko cigarečių, jų tuo metu (naktį) negalėjo niekur nusipirkti, o tokių stiprių, kokias rūko jis ir jo tėvas T. V. ji nerūko, todėl nusprendė jo automobiliu „BMW“ nuvažiuoti iki mamos namų (duomenys neskelbtini) gatvėje pasiimti cigarečių. Namai yra už maždaug 500 metrų. Kadangi motina buvo mažiau išgėrusi, ji sėdo prie automobilio vairo. Tėvas liko namuose, garaže. Jis važiavo kartu, nes motina anksčiau nebuvo vairavusi automobilio su automatine pavarų dėže. Tuo metu buvo basas ir į automobilį įsėdo būdamas basas, nes neketino niekur vaikščioti. Iš pradžių sėdo į automobilio galą (gale langai tamsinti), nes nesutaria su motinos draugu, nenorėjo nei jo matyti pats, nei kad motinos draugas jį pamatytų. Nuvažiavus motina pasiėmė cigaretes. Kadangi jos draugo tuo metu namuose nebuvo, jis persėdo į automobilio priekį, keleivio vietą, mama vėl sėdo už vairo. Motinai patiko važiuoti automobiliu, todėl nutarė dar apvažiuoti aplink kaimą. Išsukę iš motinos namų kiemo ir privažiavę (duomenys neskelbtini) g., suko į kairę. Privažiavę pagrindinį kelią (Nr. (duomenys neskelbtini), suko į dešinę. Tada, privažiavę (duomenys neskelbtini) g., suko į dešinę. Planas buvo važiuoti (duomenys neskelbtini) g. iki (duomenys neskelbtini) g. ir taip apsukti ratą aplink kaimą. Važiuojant (duomenys neskelbtini) g., pravažiavus (duomenys neskelbtini) g., jo pasiūlymu motina stipriau paspaudė greičio pedalą, dėl ko automobilį sumėtė ir automobilis nuvažiavęs nuo gavės atsitrenkė į medžius. Abu saugos diržų nebuvo prisisegę. Dėl smūgio „iššovė“ automobilio oro pagalvės, buvo pilna dūmų. Motina jo paklausė, ar viskas gerai. Jam sukosi galva. Pabandė atidaryti savo pusės automobilio dureles, bet jos neatsidarė. Po 3-5 minučių į įvykio vietą atbėgo jo tėvas T. V. Po įvykio tėvas pasakojo, kad būdamas namuose, išgirdo triukšmą, dėl ko per laukus bėgo iki įvykio vietos. Įvykio vieta nuo namų nutolusi apie 100 metrų. Bėgdamas tėvas į krūmus apsidraskė ranką ir kaktą. Į įvykio vietą atbėgęs tėvas irgi bandė atidaryti jo dureles, bet jos neatsidarė. Dėl to jis iš automobilio lipo per vairuotojo pusę. Viena ranka paėmė už vairo, kita – už sėdynės. Atsisėdo per vidurį, po to – ant vairuotojo sėdynės. Iš automobilio išlipo abiem kojom, stodamasis pajuto kojos skausmą. Jam taip lipant iš automobilio, savo krauju galėjo ištepti vairuotojo oro pagalvę. Kadangi tėvas galvojo, jog automobilis po įvykio bus išvežtas į saugojimo aikštelę, jis automobilio viduje ieškojo savo ūkio dokumentų. Kokius dokumentus tėvas pasiėmė iš automobilio ir kur juos po to padėjo, nežino. Tėvo biologiniai pėdsakai automobilyje galėjo atsirasti, kai jis automobilyje ieškojo ūkio dokumentų. Tėvo du šuniukai į įvykio vietą galėjo atbėgti paskui jį. Po įvykio jo motina irgi buvo sužalota – jai sužalojimai buvo ant žando ir rankos. Po įvykio prie automobilio pedalų buvę daiktai atsirado nuo smūgio. Rastos vyriškos 43 dydžio šlepetės yra tėvo. Jis pats dėvi 44-45 dydžio avalynę. Tėvas dažnai naudojasi jo automobiliu, nors automobilis nupirktas jam. Prieš įvykį šlepetės buvo po vairuotojo sėdyne, jas kažkurią dieną tėvas paliko. Toje pačioje vietoje rasta stiklinė buvo ant galinės sėdynės, tušti buteliai – po keleivio sėdyne ant kilimėlio ir ties vairuotojo sėdyne, kvepalai – prie daiktadėžės. Įvykio vietoje policijos pareigūnėms nurodė, kad prieš įvykį sėdėjo automobilio gale, nes dėl skausmo ir išgąsčio buvo sutrikęs.
9.2. Liudytoja La. V. parodė, kad 2022 m. rugpjūčio 2 d. apie 21 val. atėjo pas sūnų į namus padėti jam konservuoti agurkus. Jiedu taip sutarė dar dienos metu, kuomet sūnus buvo užsukęs į parduotuvę, kur ji dirba. Jie dirbo virtuvėje, o buvęs sutuoktinis T. V. tuo metu buvo garaže. Kadangi ji pritrūko cigarečių, o tokių stiprių kaip sūnaus ir T. V. ji nerūko, su sūnumi nutarė nuvažiuoti iki jos namų, esančių (duomenys neskelbtini). Ji sėdo už vairo, nes sūnus buvo išgėręs daugiau. Ji jautėsi išgėrusi, bet galvojo, jog nepripūs. Jai dėl to gėda. Sūnus važiavo kartu, nes ji nemokėjo vairuoti automobilio su automatine pavarų dėže. Tuo metu sūnus buvo basas, nes neketino niekur eiti. Važiuojant į priekį, sūnus sėdėjo gale, nes nesutaria su jos draugu, dėl to sūnus nenorėjo pastarojo matyti ar būti jo pastebėtas. Sūnus į automobilio priekį persėdo jos namų kieme, nes tuo metu jos draugo nebuvo namuose. Kai pasiėmė cigaretes, važiavo atgal, nes ketino dar pavakaroti su sūnumi. Važiuojant atgal, jai kilo noras su tuo automobiliu dar pavažinėti, dėl ko su sūnumi nusprendė apsukti ratą aplink kaimą. Iš (duomenys neskelbtini) g. suko į kairę, į (duomenys neskelbtini) g. Paskui važiavo iki (duomenys neskelbtini) g. ir pasuko į dešinę. Važiuojant (duomenys neskelbtini) g., sūnus pasiūlė paspausti greičio pedalą. Ji tai padarė per staigiai, dėl ko automobilį sumėtė, ji išsigando, automobilio nebesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir trenkėsi į pakelės medžius. Po smūgio automobilyje buvo dūmų. Klausė sūnaus, ar jam viskas gerai. Jis atsakė, kad taip, tik vėliau pasakė, kad skauda koją. Po smūgio oro pagalvė jai sutrenkė skruostą, ranką susižalojo taip pat kažkur automobilyje. Saugos diržų nebuvo prisisegusi. T. V. pasakojo, kad į įvykio vietą atbėgo išgirdęs smūgį, paskui jį atbėgo šuniukai. Paskui T. V. parnešė šuniukus ir sugrįžo atgal. Kadangi neatsidarė priekinės keleivio durelės, L. V. lipo pro vairuotojo pusę. Tuo metu jo kraujas atsirado ant vairuotojo oro pagalvės. L. V. buvo sužalota koja, smakras ar lūpa buvo nubrozdinti. Jam kraujas nebėgo. Po įvykio T. V. automobilyje ieškojo dokumentų. Prie automobilio pedalų buvusios T. V. šlepetės jai netrukdė vairuoti. Jų vairuodama net nepastebėjo. T. V. dažnai naudodavosi tuo automobiliu. L. V. dėvi 44 ar 45 dydžio avalynę, o kokią dėvi T. V. – nežino. Kai apie 7 val. ryto policijos pareigūnės apžiūrinėjo automobilį ir išėmė oro pagalves, priekinės keleivio durelės jau buvo atidarytos. Jas išplėšė vaikinai, kurie automobilį iš įvykio vietos nutempė traktoriumi.
9.3. Liudytojas T. V. parodė, kad 2022 m. rugpjūčio 2 d. L. V. jam pasakė, jog ateis La. V. konservuoti agurkus. Ji atėjo apie 21 val. Jis pasiėmė šuniukus ir išėjo į garažą, nes nenori bendrauti su La. V. Būdamas garaže, išeidavo parūkyti. Apie vidurnaktį pastebėjo, kad nebėra automobilio. Kada jiedu išvažiavo, negirdėjo. Po kiek laiko rūkydamas kieme išgirdo smūgio garsą. To automobilio duslintuvas buvo kitoks, negu kituose automobiliuose, todėl iš garso pamanė, jog tai galėtų būti L. V. ir La. V. Dėl to bėgo į įvykio vietą, esančią už maždaug 150 metrų nuo namų. Jo šunys jam bėgo iš paskos. Bėgdamas užkliuvo už krūmų, persidrėskė antakį ir ranką. Jam atbėgus, La. V. jau buvo išlipusi iš automobilio. Buvo dulkių nuo oro pagalvių. L. V. sėdėjo priekinėje keleivio vietoje. Jo durelės neatsidarė, dėl to jis lipo per vairuotojo pusę. Nekreipė dėmesio į tai, kad L. V. buvo basas. La. V. veidas buvo paraudonavęs. Tarnybos dar nebuvo atvykusios. Manydamas, jog automobilį policija gali nutempti, jis iš automobilio apgraibomis susirinko ūkio dokumentus – ūkininko pažymėjimą, augalų apsaugos lapus, purkštuvo techninį pasą. Šiuos dokumentus susidėjo į kelnių kišenę. Kadangi buvo persidrėskęs ranką, jo kraujo galėjo patekti ant automobilio vidaus paviršių. Policijos pareigūnės leido išsitempti automobilį iš įvykio vietos. Su traktoriumi partempė automobilį į savo kiemą. Automobilis buvo be vieno priekinio rato, dėl to vairuotojo oro pagalvę sukišo į vairą, kad galėtų manevruoti. Kai partempė automobilį pas save, atplėšė priekines keleivio dureles pasižiūrėti, ar labai pažeistas slenkstis. Jis dureles darė iš vidaus, o jo draugas – iš lauko pusės. Jam niekas nesakė neliesti automobilio. Po įvykio prie automobilio pedalų buvo rastos jo šlepetės. Jas po maudynių buvo palikęs po vairuotojo sėdyne. Jis dėvi 43 dydžio avalynę, sūnus L. V. – 45 dydžio. Iš kur prie pedalų atsirado tušti buteliai, stiklinė, negali pasakyti. Oro pagalvės buvo išimtos vėliau ryte.
10. Skundžiamame nuosprendyje šių nuteistojo L. V., liudytojų La. V. ir T. V. parodymų nepatikimumas grindžiamas, visų pirma, tuo, kad jų parodymai yra suderinti, nenuoseklūs ir nelogiški. Su tuo niekaip negalima sutikti. Nors ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė tik La. V. (2022 m. rugsėjo 9 d. liudytojos apklausa (1 t., b. l. 117-118), o L. V. įteikus pranešimą apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (2022 m. spalio 10 d. (1 t., b. l. 133-134), tiek L. V., tiek jo tėvai La. V. ir T. V. pasinaudojo teise neduoti parodymų, tai nedaro jų parodymų nepatikimais ar niekiniais. Kaltinamųjų kaltė turi būti įrodyta teisme ištirtais ir pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus įvertintais įrodymais. Tai, kad kaltinamieji parodymų neduoda, niekaip neįrodo jų kaltės, kaip ir nepagrindžia jų nekaltumo. Tai yra kaltinamųjų teisė, išplaukianti iš BPK 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, kur numatyta įtariamojo bei kaltinamojo teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, bei iš pačios nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų.
11. Kaip matyti iš anksčiau nurodyto L. V., La. V. bei T. V. parodymų turinio, jų parodymai realiai sutapo ir sutapo ne tik apie esmines įvykio aplinkybes, bet ir apie įvykio priešistorę (kada ir kur L. V. ir La. V. buvo susitikę dieną, kada ir kaip jie susirinko vakare, kuo užsiėmė, ir pan.). Byloje nebuvo paneigta, kad nuo 2022 m. rugpjūčio 2 d. vakaro (duomenys neskelbtini) La. V. padėjo sūnui L. V. ruošti daržoves žiemai, po to su juo važiavo iki jos namų, esančių (duomenys neskelbtini), pasiimti cigarečių bei grįžo atgal. Dėl to jų parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu. Ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo imtasi jokių priemonių šiuos jų parodymus patikrinti. Po įvykio tiek L. V., tiek La. V. buvo nustatytas girtumas, kas rodo, jog jie išties galėjo alkoholį vartoti kartu, tik kaip abu jie parodė teismuose, La. V. jo vartojo mažiau, negėrė alaus. Policijos pareigūnėms atvykus į įvykio vietą, La. V. joje jau buvo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad įvykio vietoje per maždaug 4 minutes La. V. galėjo atsirasti kaip nors kitaip, kaip tik važiuodama kartu su L. V. automobiliu. Be to, vaizdo ir garso įrašuose L. V. ir La. V. policijos pareigūnėms nurodė, kad važiavo kartu iš namų, o vėliau La. V. joms nurodė ir tai, kad konservavo agurkus ir, norėdama būti gera mama, pati sėdo prie automobilio vairo, jo nesuvaldė dėl patirties stokos vairuojant automobilį su automatine pavarų dėže. Apklausiant apeliacinės instancijos teisme atitiko jų parodymai ir apie maršrutą, kuriuo jie važinėjosi įvykio vakarą.
12. Vieninteliai neatitikimai, kuriuos galima įžvelgti nuteistojo L. V. ir liudytojos La. V. paaiškinimuose ir parodymuose bei kuriuos įžvelgė pirmosios instancijos teismas, yra tai, kad į įvykio vietą atvykusioms policijos pareigūnėms L. V. nurodė, jog sėdėjo automobilio gale, o La. V. joms nurodė, kad L. V. sėdėjo automobilio priekyje. Aptardama šį neatitikimą, teisėjų kolegija, visų pirma, vertina tai, kad La. V. apie šią aplinkybę viso proceso metu buvo nuosekli – ji tiek įvykio vietoje policijos pareigūnėms, tiek apklausos ikiteisminio tyrimo metu bei teismuose parodė, kad L. V. per įvykį sėdėjo automobilio priekinėje keleivio vietoje. Nuteistasis L. V., aiškindamas šį neatitikimą, parodė, kad dėl savo sėdėjimo vietos per įvykį susimaišė dėl išgąsčio ir kojos skausmo. Pagal specialisto išvadą L. V., be kitų sužalojimų, buvo nustatytas dešinio šlaunikaulio viršutinės dalies lūžis. Iš vaizdo ir garso įrašų matyti, kad L. V. tos kojos įvykio vietoje negalėjo net priminti. Be to, jam buvo nustatytas apie 2 promilių girtumas. Esant tokios būklės, asmuo negalėtų duoti parodymų, juolab nebūtų pagrįsta įvykio vietoje iš jo reikalauti duoti nuoseklius ir išsamius paaiškinimus. Todėl teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, L. V. pirminių paaiškinimų policijos pareigūnėms įvykio vietoje ir jų neatitikimo jo vėlesniems ir liudytojų La. V. bei T. V. paaiškinimams ir parodymams nelaiko esminiais ir sudarančiais pagrindą jų visų parodymus visiškai atmesti bei jais netikėti.
13. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistojo L. V., liudytojų La. V. ir T. V. parodymai prieštarauja pirminiams, iš karto po įvykio užfiksuotiems duomenims ir aplinkybėms. Su tokia išvada kolegija taip pat nesutinka. Visų pirma, iš vaizdo ir garso įrašų matyti, kad pačioms į įvykio vietą atvykusioms policijos pareigūnėms nebuvo aiškios visos įvykio aplinkybės. L. V. nurodžius kitą savo sėdėjimo vietą, negu ją nurodė La. V. (apie tai jau buvo kalbama), bei prie automobilio pedalų radus vyriškas šlepetes, o L. V. buvus įvykio vietoje basam, policijos pareigūnėms kilo abejonių, kad automobilį vairavo L. V. Negana to, įvykio vietoje dar buvo ir T. V., kuris pagal vaizdo ir garso įrašus irgi buvo be batų, tik su kojinėmis, be to, jis buvo susižalojęs kaktą bei plaštaką. Taigi, pirminiai įvykio vietoje užfiksuoti duomenys iš esmės rodė, kad automobilį galėjo vairuoti bet kuris iš V. Nepaisant to, policijos pareigūnės, dar deramai ir tinkamai neapžiūrėjusios įvykio vietos, jos nenufotografavusios, nenubraižiusios jokios net pirminės eismo įvykio vietos schemos, į įvykio vietą atvykusiems ugniagesiams gelbėtojams leido nupjauti medžius, į kuriuos buvo įsirėžęs automobilis, tvarkyti ir taip keisti įvykio vietą vaizdą. Iš vaizdo ir garso įrašų matyti ir tai, kad policijos pareigūnė V. K. eismo įvykio vietą pradėjo fotografuoti joje jau dirbant ugniagesiams gelbėtojams – jiems pjaunant medžius, tvarkant šakas. Galiausiai, policijos pareigūnėms akivaizdžiai abejojant dėl to, kas gi iš tikro galėjo vairuoti automobilį, T. V. buvo leista automobilį BMW nusitempti iš įvykio vietos iki savo namų kiemo, įvykio vietoje net jo deramai ir tinkamai neapžiūrėjus, jo neužplombuojant bei iki detalesnės automobilio apžiūros nesiėmus jokių veiksmų siekiant apsaugoti automobilio viduje likusius pėdsakus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai ir lėmė byloje kilusias abejones, kurių nebėra galimybės pašalinti ir gynybos iškeltoms versijoms patikrinti bei išsamiau ištirti.
14. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gynyba iškėlė versiją, kad po eismo įvykio automobilio priekinės keleivio durelės neatsidarė, dėl ko toje vietoje sėdėjusiam L. V. teko lipti per vairuotojo pusę. Kartu tokiais duomenimis taip yra pagrindžiamas ir L. V. kraujo atsiradimas ant iššovusios vairuotojo pagalvės. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas tokią gynybos versiją atmetė motyvuodamas tai tuo, kad jei automobilio priekinės keleivio durelės po eismo įvykio būtų neatsidariusios, apie tai būtų nurodyta rašytiniuose bylos įrodymuose. Iš nuosprendžio galima suprasti, kad tokia teismo išvada grindžiama liudytojos V. K. tik labai aptakiais parodymais, jog jeigu jau apžiūros protokoluose nėra užfiksuota, kad šios durelės neatsidarė, tai reiškia, kad jos atsidarė, nors ji to konkrečiai neprisiminė nei apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Teisėjų kolegija vėlgi nepritaria šiai pirmos instancijos teismo išvadai, nes ji padaryta nepakankamai išsamiai įsigilinus į bylos įrodymų visumą. Kaip matyti, liudytojos V. K. ir V. P. parodė, kad abi jos neprisimena, ar automobilio priekinės keleivio durelės iš tikro atsidarė, bet jei jos būtų neatsidariusios, apie tai būtų nurodyta protokoluose. Jos taip pat neprisiminė ir kaip jos išėmė suveikusias saugos pagalves jau ryte papildomai apžiūrėjusios automobilį T. V. sodyboje. Teisėjų kolegijos vertinimu, kad tokių liudytojos parodymų tikrai nepakanka kategoriškai išvadai, jog įvykio vietoje dešinės priekinės (keleivio) durelės atsidarė ar galėjo būti atidarytos. Kartu jais niekaip nepaneigiama ir gynybos keliama versija. Ši aplinkybė labai svarbi vertinant V. parodymus apie tai, kad L. V. po įvykio išlipo iš automobilio per vairuotojo dureles. Iš vaizdo ir garso įrašų matyti, kad ugniagesiams gelbėtojams tvarkant įvykio vietą ir pjaunant medžius, o policijos pareigūnei V. K. fotografuojant įvykio vietą, prie automobilio priekinių keleivio durelių stovi du medžiai, iš kurių vienas – labai arti palinkęs prie minimų durelių. Tai užfiksuota eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedo 5 nuotraukoje. Ar iškart po įvykio šis medis ir buvo taip arti palinkęs prie automobilio priekinių keleivio durelių, kaip atvaizduota 5 nuotraukoje, ar į jį galėjo būti atsitrenkta dešine puse (galimai durelių plokštuma), apie ką galima spręsti žiūrint į vidų įspaustas būtent dešinės pusės keleivio dureles, taip ir liko neaišku, nes, kaip minėta, policijos pareigūnės įvykio vietoje leido dirbti gaisrininkams įvykio vietos dar nenufotografavusios bei neatlikusios kitų būtinų veiksmų. Toliau, policijos pareigūnės, dirbdamos įvykio vietoje, be kita ko, užpildė eismo įvykio vietos apžiūros protokolą ir transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolą (1 t., b. l. 67-92). Šie dokumentai buvo pildomi 2022 m. rugpjūčio 3 d. laikotarpiu nuo 0.55 val. iki 1.50 val. Šių dokumentų pildymo procedūra ir įvykio vietos apžiūra bei automobilio techninės būklės patikra iš esmės matosi iš byloje esančių vaizdo ir garso įrašų. Iš šių įrašų seka, kad įvykio vietoje nei viena iš policijos pareigūnių pačios nebandė atidaryti automobilio priekinių keleivio durelių, o policijos pareigūnė V. K. automobilio saloną iš kairės fotografavo atidariusi tiek vairuotojo, tiek galines kaires keleivio dureles, o iš dešinės pusės – per išdaužtą priekinių keleivio durelių langą (durelių stiklas akivaizdžiai buvo išdaužtas, dėl to jokių abejonių nėra, tai matyti iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedo, 10 nuotrauka). Tąkart automobilio derama ir tinkama (ne tik jo išorės, bet ir vidaus) apžiūra nebuvo atlikta. Kad dešinės pusės keleivio durelės buvo deformuotos matosi iš įvykio apžiūros protokolų, kad jas sunkiai pavyko atidaryti jau automobilį nutempus iki T. V. sodybos kiemo, parodė pats T. V. Tokiais jo parodymais, pagal visas įvykio aplinkybes, kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti.
15. Kaip matyti iš automobilio apžiūros protokolo (1 t., 18-22 b. l.), automobilis išsamiau buvo apžiūrėtas tik 2022 m. rugpjūčio 3 d. apie 7 val., t. y. praėjus maždaug 6,5 valandoms po eismo įvykio arba apie 5 valandoms nuo to laiko, kai automobilis buvo nutemptas iš įvykio vietos. Iš automobilio apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus automobilio vidų, ant išsiskleidusių vairuotojo ir priekinės keleivio oro pagalvių buvo rasta dėmių, panašių į kraują, dėl ko šios pagalvės buvo išimtos. Išpjauti priekinę keleivio oro pagalvę būtų buvę sunku neatidarius priekinių keleivio durelių, tad galima teigti, kad ryte, automobilio apžiūros metu, tos durelės jau atsidarė. Bet tai neprieštarauja virš paminėtiems T. V. parodymams, kad jis su draugo pagalba jau iki šios apžiūros buvo dureles atidaręs norėdamas įsitikinti, ar labai deformuotas automobilio slenkstis. Be to, byloje esančiose įvairiose nuotraukose užfiksuoti automobilio priekinių keleivio durelių išoriniai pažeidimai (durelės stipriai įlenktos į vidų) leidžia manyti, kad jos iškart po įvykio tikrai galėjo būti užsikirtusios ir neatsidaryti, juolab manant, kad jas turėjo atsidaryti pats L. V., kuriam buvo lūžęs dešinės pusės šlaunikaulis. Todėl, esant abejonėms dėl to, ar automobilio priekinės keleivio durelės įvykio vietoje atsidarė, ar ne, šių abejonių nebeturint galimybės pašalinti, jos turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo L. V. naudai.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atmetė gynybos versiją, kad L. V. sėdėjo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, dar ir dėl to, kad jam nustatyti sužalojimai veide (smakro paviršinis nubrozdinimas, nosies landoje sukrešėjęs kraujas), teismo vertinimu, paprastai atsiranda po smūgio į oro pagalvę – šiuo atveju jo kraujas buvo rastas ant vairuotojo oro pagalvės. Tačiau teisėjų kolegija ir čia sutinka su apeliantu, kad tokia teismo išvada yra tik prielaida ar spėjimas. Visų pirma, teismo medicinos specialistas padarė išvadą, jog sužalojimų pobūdis ir lokalizacija nenurodo, ar L. V. sužalojimai yra būdingi patirtiems sužalojimams sėdint vairuotojo vietoje ar keleivio vietoje (1 t., b. l. 107-108). Pats nuteistasis L. V. parodė, kad sėdėdamas automobilio priekinėje keleivio vietoje, dėl smūgio trenkėsi į automobilio oro pagalves ir plastikines dalis. Atmesti tokius jo parodymus vien dėl to, kad automobilio priekinėje keleivio vietoje nebuvo rasta jo kraujo ar kitų biologinių pėdsakų, irgi negalima. Kita vertus, kaip matyti iš byloje esančių vaizdo ir garso įrašų bei nuotraukų, automobilis į medžius atsitrenkė priekiu bei labiau dešine puse, jo priekinės keleivio durelės trenkėsi į medžius ir buvo gerokai įlenktos į vidų. Įvertinus tai kartu su kitu L. V. nustatytu sužalojimu – dešinio šlaunikaulio viršutinės dalies lūžiu, kolegijos vertinimu, visiškai reali galimybė, kad šis sužalojimas L. V. galėjo gautis ir po smūgio dešine puse atsitrenkiant į dešines automobilio dureles, kurios smūgio metu stipriai deformavosi į vidų. Rastas L. V. kraujas ant vairuotojo pagalvės logiškai gali būti paaiškintas jo paties parodymais, kad jo ant pagalvės galėjo patekti jam išlipant iš automobilio. Atkreiptinas dėmesys, kad odos nubrozdinimų smakre (ką nustatė teismo medicinos specialistas), toje pačioje specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad jo apžiūros metu ligoninėje nosies landoje rasta sukrešėjusio kraujo. Tai vėlgi leidžia manyti, jog kraujas ant pagalvės galėjo užtikšti ir iš nosies, L. V. lipant iš automobilio.
17. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, L. V. automobilio priekinėje keleivio vietoje sėdėti negalėjo dar ir dėl to, kad toje vietoje sėdėjo jo tėvas T. V. Tokią išvadą teismas padarė, nes po įvykio T. V. buvo nustatyti sužalojimai kaktoje ir plaštakoje, o dėmės, panašios į kraują (kaip vėliau paaiškėjo – T. V.) po įvykio buvo rastos ir ant priekinės keleivio saugos pagalvės. Kolegijos vertinimu ir ši teismo išvada yra abejotina, kaip ir kita išvada, kad T. V. įvykio metu buvo tame pačiame automobilyje. Visų pirma, kaip jau minėta, policijos pareigūnės į įvykio vietą atvyko per maždaug 4 minutes nuo pranešimo apie eismo įvykį gavimo. Kas vyko tas 4 minutes, kol policijos pareigūnės atvyko į įvykio vietą, be nuteistojo L. V., liudytojų T. V. ir La. V. parodymų, byloje duomenų daugiau nėra. Iš bylos matyti, kad T. V. sužalojimai nebuvo išsamiau apžiūrėti nei policijos pareigūnių įvykio vietoje, nei vėliau medikų, tad apie juos galima spręsti tik pagal šių asmenų parodymus ir vizualiai iš byloje esančių vaizdo ir garso įrašų. Iš šių įrašų matyti, kad T. V. sužalojimai yra panašūs į įdrėskimus. Taip nurodoma ir bylos rašytiniuose įrodymuose bei skundžiamame nuosprendyje. Pagal nuteistojo L. V., liudytojų La. V. ir T. V. parodymus, pastarasis, būdamas savo namų kieme ir rūkydamas, išgirdo stiprų automobilio smūgio garsą, dėl to atbėgo į įvykio vietą, nuo namų esančią už maždaug 100 metrų. Bėgdamas tiesiai per kiemus ir krūmus, jis į krūmų šakas apsidraskė kaktą ir plaštaką. Iš paskos jo į įvykio vietą atbėgo ir du jo maži šuniukai. Kai sūnus L. V. išlipo iš automobilio, T. V. automobilyje susirado ūkio dokumentus ir juos įsidėjo į kelnių kišenę. Pagal jų parodymus visa tai įvyko, kol tarnybos dar nebuvo atvažiavusios į įvykio vietą. Byloje tokie jų parodymai taip pat nebuvo paneigti.
18. Iš byloje esančios 2023 m. sausio 27 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad T. V. kraujo buvo rasta ant tampono su nuoplova nuo porankio ant galinės automobilio sėdynės bei ant oro pagalvės, paimtos iš keleivio vietos automobilio priekyje. Ši išvada beveik kategoriška, ja abejoti nėra nė mažiausio pagrindo (1 t. b. l. 56-61). Kaip minėta, T. V., pagal jo paties parodymus bei kas matyti vizualiai iš vaizdo ir garso įrašų, buvo nusibrozdinęs kaktą bei ranką. Įprastai, nubrozdinimai atsiranda odą paveikus aštresniu daiktu, ir realiai sunkiai galima įsivaizduoti, kad tokie nubrozdinimai galėjo atsirasti nuo suveikusios saugos pagalvės, kuri nelaikytina daiktu, turinčiu aštrių ar kitokių duriančių pjaunančių savybių. T. V. nuosekliai tvirtino, kad jis apsibrozdino į šakas naktį skubėdamas į įvykio vietą. Tokie jo parodymai logiški, nes L. V. ir La. V. išvažiuojant pasiimti cigarečių T. V. buvo savo namuose, garaže – visų V. parodymai apie tai nuoseklūs. Kaip ir logiški bei likę nepaneigti jo parodymai, jog kraujo pėdsakai automobilyje ant suveikusios pagalvės bei ant galinio porankio galėjo likti jam dar iki atvykstant policijos pareigūnėms automobilyje ieškant darbui ūkyje reikalingų dokumentų. Taigi, šiuo atveju nėra realiai jokio pagrindo išvadai, jog T. V. kaktą ir plaštaką apsidraskė atsitrenkdamas į oro pagalvę, kuomet smūgio metu sėdėjo keleivio vietoje.
19. Pagal L. V., T. V. parodymus, ji su savo vyru įvykio metu buvo išsiskyrę, gyveno atskirai. Matyti, kad abu jie nesutaria, nes L. V. atėjus vakare pas sūnų, T. V. išėjo iš namų ir laiką leido garaže. Jis nemanė grįžti į vidų, kol virtuvėje per langą matė buvusią žmoną. Kad jų tarpusavio santykiai buvo įtempti matyti ir iš vaizdo įrašų, kur La. V. policijos pareigūnėms pakankamai kategoriškai įvykio vietoje pasakė, kad T. V. nėra jos vyras, kad jiedu išsiskyrę, gyvena atskirai, kaip jis atsidūrė įvykio vietoje ji nežino ir negali paaiškinti. Todėl, visiškai nerealu būtų teigti, jog jų tarpusavio santykiams esant pakankamai konfliktiškiems, T. V. būtų važiavęs kartu su sūnumi ir buvusia žmona pasiimti cigarečių ar pasižiūrėti, kaip sekasi jai vairuoti. Ir dar labiau neįtikėtina yra tai, kad tokiam pasivažinėjimui jis būtų pasiėmęs ir savo du mažus šuniukus, su kuriais jis buvo įvykio vietoje ir laikė juos po pažastimis. Labiau įtikinami yra T. V. parodymai, jog jam išbėgus iš kiemo link įvykio vietos, abu šuniukai jam atbėgo iš paskos. T. V. namai iki įvykio vietos yra nutolę nedideliu, apie 100 metrų atstumu, todėl jam buvo pakankamai laiko į įvykio vietą atbėgti bei automobilyje susirasti ūkio dokumentus dar iki atvykstant policijos pareigūnėms.
20. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pernelyg sureikšmino aplinkybę, kad iškart po įvykio prie automobilio pedalų buvo rastos vyriškos 43 dydžio šlepetės, o L. V. įvykio vietoje buvo basas, kas, teismo pirmos instancijos teismo vertinimu, taip pat patvirtina, jog automobilį vairavo L. V. Ši teismo išvada taip pat neįtikinama, jos nepatvirtina bylos duomenų visetas. Kaip matyti iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedo 12 nuotraukos, po įvykio ant grindų prie automobilio pedalų mėtėsi tiek daug daiktų (šlepetės – jos iš viso rastos po stabdžio pedalu, tušti buteliai, stiklinė, kvepalų buteliukas), dėl kurių automobilio vairavimas iš viso turėjo būti sunkiai įmanomas. Todėl, visiškai suprantami yra L. V. parodymai, kad visi šie daiktai prie automobilio pedalų galėjo atsirasti jau po smūgio, o iki tol jie buvo įvairiose vietose automobilyje – po sėdynėmis, ties daiktadėže, ir pan. Kita vertus, pagal nuteistojo L. V., liudytojų La. V. ir T. V. parodymus, L. V. automobiliu „BMW“ dažnai naudodavosi jo tėvas T. V., juo jis važinėjo ir tą pačią įvykio dieną, maudėsi, todėl galėjo palikti šlepetes automobilyje po sėdyne. Kad šios šlepetės nebūtinai gali būti L. V. įtikina ir tai, kad pastarasis, pagal jo paties bei La. V. parodymus, avi 44-45 dydžio avalynę, o T. V. – 43 dydžio avalynę. Beje, taip pat liko niekaip nepaneigti ir visiškai nuoseklūs L. V. parodymai, kad įvykio vakare buvo šilta, sėsdamas į automobilį jis neketino niekur vaikščioti, todėl jokių šlepečių jis neapsimovė, buvo basas. Tas, beje, matyti ir vaizdo įrašų, o apžiūrėjus automobilį po įvykio, jokių daugiau batų ar šlepečių nebuvo rasta.
21. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, kad La. V. negalėjo važiuoti automobiliu, nes jai nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, sutinka su pirmos instancijos teismu, kad automobilio greitis prieš smūgį buvo didelis, pats smūgis galimai į medžius, net vizualiai vertinant automobilio sugadinimus (smarkiai sudaužytas priekis, nuplėštas ir atskirai rastas priekinis kairės pusės automobilio ratas, smarkiai deformuota automobilio dešinė pusė ties keleivio durelėmis) taip pat buvo pakankamai stiprus. Bet teismų praktika eismo įvykių bylose rodo, kad vairuotojai ar keleiviai autoįvykių metu nebūtinai ir ne visada patiria sunkesnius sužalojimus ar kad tie sužalojimai būtinai atitinka automobilio apgadinimų mastą, ypač vairuojant automobilius, kuriuose įvykio metu suveikia saugos pagalvės. Kita vertus, skundžiamame nuosprendyje neteisingai pripažinta, kad La. V. po šio įvykio nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, nes jos apžiūros metu 2022 m. rugpjūčio 3 d. apie 12.57 val. jai buvo rastas patinęs dešinės pusės žandas, rastas nedidelis nubrozdinimas ir patinimas dešinėje rankoje ties stipinkauliu (1 t., b. l. 94-97). Nors dėl tokių sužalojimų ji įvykio vietoje nesiskundė ir jai medikų pagalbos neprireikė, tai nesudaro pagrindo teigti, kad ji susižalojo ne šio eismo įvykio metu. Be to, kaip jau minėta, byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškinamasi, kaip kitaip, jei ne jos nurodytomis aplinkybėmis, ji atsirado įvykio vietoje.
22. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nebuvo paneigta gynybos versija, kad eismo įvykio metu L. V. sėdėjo automobilio priekinėje keleivio vietoje ir kad po įvykio neatsidarius keleivio durelėms jis lipo pro vairuotojo dureles, dėl ko savo krauju sutepė suveikusią vaire buvusią saugos pagalvę. Minėta, kad byloje esantys vaizdo ir garso įrašai, 2022 m. rugsėjo 20 d. specialisto išvada patvirtina, kad po įvykio L. V. kraujavo iš nosies (nosies landoje rastas sukrešėjęs kraujas), jam buvo nubrozdintas smakras. Ši versija yra įtikinama, logiška ir atitinka byloje surinktus įrodymus. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos byloje nepašalintos abejonės turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, L. V. yra išteisinamas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, t. y. kad jis vairavo automobilį įvykio metu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).
23. Kolegija konstatuoja, La. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismuose prisipažino, jog tai ji įvykio metu galimai vairavo automobilį „BMW 5ER REIHE“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Kadangi dėl eismo įvykio L. V. buvo padaryti sužalojimai – odos nubrozdinimai smakro srityje, dešinio šlaunikaulio viršutinės dalies lūžis, kurie teismo medicinos specialisto buvo kvalifikuoti kaip nesunkus jo sveikatos sutrikdymas, ir prokurorui praneša, kad La. V. gali būti padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje (BPK 257 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2023 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį.
L. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Panaikinti L. V. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės (teisės vairuoti kelių transporto priemones) sustabdymą.
Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – tamponą, 2 vnt. oro pagalvių, L. V., T. V. ir La. V. lyginamuosius pavyzdžius, sunaikintini.
Pranešti Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, kad La. V. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.
Teisėjai Sigitas Bagdonavičius
Valdas Ciesiūnas
Valdas Petras Meidus
