Dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Fazė“ bankroto byloje

Civilinė byla Nr. e2-190-467/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00158-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1; 3.4.4.5.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Fazė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria patvirtintas pareiškėjo T. B. finansinis reikalavimas likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Fazė“ bankroto byloje,

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB),,Fazė“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta UAB,,Emodus“. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 25 d. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2. Pareiškėjas T. B. (buvęs bendrovės vadovas) (toliau – ir pareiškėjas, kreditorius) Vilniaus apygardos teismui 2025 m. birželio 26 d. pateikė prašymą dėl termino atnaujinimo finansiniam reikalavimui pateikti ir patvirtinti kreditoriaus 275 000 Eur finansinį reikalavimą. Nurodė, kad 2024 m. lapkričio 29 d. T. B. su bendrove sudarė statybos rangos sutartį (toliau – ir rangos sutartis), pagal kurią bendrovė objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), įsipareigojo atlikti apdailos darbus. Remiantis rangos sutartimi, pareiškėjas bendrovei sumokėjo 25 000 Eur avansą, tačiau darbai nebuvo atlikti, o avansas negrąžintas. Atitinkamai, dėl sumokėto ir negrąžinto avanso, bendrovė ir kreditorius sudarė paskolos sutartį, kuria bendrovė įsipareigojo grąžinti kreditoriui pagal rangos sutartį sumokėtą avanso sumą – 25 000 Eur. Bendrovė 2023 m. gegužės 9 d. sudarė paskolos sutartį su kreditoriumi Č. G., kuria kreditorius paskolino bendrovei 250 000 Eur, o pareiškėjas, paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo tikslu įkeitė kreditoriaus Č. G. naudai jam nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Bendrovei susiduriant su sunkumais vykdant paskolos sutartį, pareiškėjas pardavė nurodytą nekilnojamąjį turtą ir su kreditoriaus Č. G. sutikimu dalį sumos už nekilnojamojo turto pardavimą notaras D. P. iš depozitinės notaro banko sąskaitos pervedė kreditoriui Č. G., atitinkamai, pareiškėjui padengiant bendrovės įsiskolinimą Č. G. Dėl nurodytos bendrovės skolos padengimo pareiškėjas sudarė su bendrove paskolos sutartį, kuria pareiškėjas paskolino bendrovei 250 000 Eur, o bendrovė įsipareigojo šią sumą kreditoriui grąžinti. Paskola iki šiol nėra grąžinta.

3. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 24 d. nutartimi atnaujino terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, tačiau atsisakė patvirtinti pareiškėjo T. B. finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Fazė“ nemokumo byloje.

4. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį panaikino ir pareiškėjo T. B. finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą LUAB „Fazė“ nemokumo byloje perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

5. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teisme iš naujo, pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus ir 2023 m. gegužės 9 d. hipotekos sutartį, kuria patvirtinama, kad pareiškėjas, laidavęs už bendrovės įsipareigojimus trečiajam asmeniui – paskolą bendrovei suteikusiam Č. G. – įkeitė jam nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą (pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)), užtikrindamas bendrovės įsipareigojimus pagal 2023 m. gegužės 9 d. paskolos sutartį. Pardavus minėtą turtą, pareiškėjas įvykdė bendrovės įsipareigojimą trečiajam asmeniui – sumokėjo paskolą bendrovei suteikusiam Č. G. ir įgijo į bendrovę atgręžtinio reikalavimo teisę į 250 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi patvirtino pareiškėjo T. B. 275 000 Eur finansinį reikalavimą LUAB „Fazė“ nemokumo byloje.

7. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo 25 000 Eur finansinis reikalavimas bendrovei grindžiamas pareiškėjo ir bendrovės sudaryta rangos sutartimi, avansiniais mokėjimais pagal rangos sutartį bei bendrovės ir pareiškėjo sudaryta paskolos sutartimi.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su bendrove 2024 m. lapkričio 29 d. sudarė rangos sutartį, kuria bendrovė įsipareigojo atlikti apdailos darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Pagal rangos sutartį pareiškėjas turėjo per 30 dienų nuo jos pasirašymo sumokėti bendrovei 25 000 Eur avansą. Vadovaujantis rangos sutarties nuostatomis, rangovė yra LUAB „Fazė“, užsakovas – pareiškėjas T. B.

9. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad 25 000 Eur buvo pervesti bendrovei pagal rangos sutartį, tačiau bendrovei trūko apyvartinių lėšų ir pareiškėjas nebuvo tikras dėl to, ar jis nepraras sumokėtų 25 000 Eur, todėl pareiškėjas ir bendrovė papildomai sudarė paskolos sutartį. Paskolos sutartyje numatyta paskolos paskirtis – avansas pagal rangos sutartį. Tai buvo finansinis mechanizmas užtikrinti, kad lėšos, kurias pareiškėjas sumoka už bendrovę, bus grąžintos. Pareiškėjo nuomone, toks susitarimas neprieštarauja teisės normoms – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) leidžia šalims iš anksto susitarti dėl lėšų naudojimo. Verslo praktikoje tokie susitarimai yra įprasti.

10. Teismo vertinimu, iš pareiškėjo procesinių dokumentų turinio ir iš paaiškinimų teismo posėdžio metu darytina išvada, kad šalis siejo rangos teisiniai santykiai, pinigai buvo pervesti realiai, tačiau bendrovė darbų neatliko. Taigi, nors finansinio reikalavimo pareiškimo metu darbų terminas formaliai dar nebuvo suėjęs, šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad bendrovė jų nevykdo ir nevykdys, o byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjas turi pagrįstą reikalavimo teisę į bendrovę dėl 25 000 Eur.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas bendrovei grindžiamas iš jos ir kreditoriaus Č. G. sudaryta paskolos sutartimi, kuria bendrovei buvo suteikta 250 000 Eur paskola, pareiškėjui bendrovės prievolę grąžinti šią paskolą užtikrinant asmeninio turto įkeitimu (hipoteka). Pareiškėjas, šalių ginčą nagrinėjant iš naujo, pateikė teismui 2023 m. gegužės 9 d. hipotekos sutartį, kuria patvirtinama, kad pareiškėjas, laidavęs už bendrovės įsipareigojimus trečiajam asmeniui – paskolą bendrovei suteikusiam Č. G., įkeitė jam nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), užtikrinant bendrovės įsipareigojimus pagal 2023 m. gegužės 9 d. paskolos sutartį. Pardavus minėtą turtą (2024 m. lapkričio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio reg. Nr. 17810), pareiškėjas įvykdė bendrovės įsipareigojimą trečiajam asmeniui – sumokėjo paskolą bendrovei suteikusiam Č. G. ir įgijo į bendrovę atgręžtinio reikalavimo teisę.

12. Vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartyje nurodytais argumentais, pareiškėjas iš Č. G. gavo tarp Č. G. ir bendrovės sudarytą paskolos sutartį ir ją pateikė teismui. Teismas įvertino, kad šis dokumentas patvirtina paskolos sutarties, užtikrintos pareiškėjo turto įkeitimu, sudarymą. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutarties ketvirtame lape yra pridėta banko pavedimo kopija, kuri patvirtina, jog paskolos sumą kreditorius Č. G. pervedė bendrovei.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, matydamas, jog bendrovė negalės laiku grąžinti skolos pagal paskolos sutartį, gavo kreditoriaus Č. G. sutikimą parduoti hipoteka įkeistą turtą, priklausiusį pareiškėjui, ir turtą pardavė. Dalis turto pardavimo kainos, sudaranti 250 000 Eur, remiantis pirkimo–pardavimo sutartimi ir kreditoriaus Č. G. sutikimu, buvo notaro pervesta kreditoriui Č. G., taip visiškai padengiant bendrovės įsipareigojimą pagal paskolos sutartį. Tai, kad pareiškėjas (įkaito davėjas pagal paskolos sutartį) pardavė jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir buvo atliktas lėšų pervedimas iš notaro depozitinės sąskaitos bendrovės kreditoriui Č. G., patvirtina, jog pareiškėjas įvykdė finansinę prievolę už bendrovę ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad pateikti paaiškinimai ir dokumentai įrodo pareiškėjo 275 000 Eur finansinio reikalavimo bendrovei pagrįstumą, todėl patvirtino pareiškėjo finansinį reikalavimą bendrovės nemokumo byloje.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Atsakovė LUAB „Fazė“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netvirtinti pareiškėjo 25 000 Eur finansinio reikalavimo apeliantės nemokumo byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti 25 000 Eur finansinį reikalavimą, pateikė dviejų tą pačią dieną (2024 m. lapkričio 29 d.) sudarytų sutarčių nepatvirtintas kopijas: statybos rangos sutartį Nr. 20241129 ir paskolos sutartį Nr. 24/11/29. Pagal statybos rangos sutartį pareiškėjas, veikdamas kaip užsakovas, įsipareigojo sumokėti apeliantei 25 000 Eur avansą už būsimus apdailos darbus. Tačiau paskolos sutarties 2.3 papunktyje nurodyta, kad skolos atsiradimo pagrindas yra tas pats 25 000 Eur avansas, sumokėtas pagal rangos sutartį. Pareiškėjas teigė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta kaip finansinis mechanizmas, skirtas užtikrinti, jog lėšos, kurias pareiškėjas esą sumokėjo už bendrovę, būtų grąžintos. Tačiau, apeliantės teigimu, toks argumentas neatitinka nei faktinių aplinkybių, nei rangos sutarties turinio, kurio teismas iš esmės nevertino. Iš rangos sutarties matyti, kad 25 000 Eur buvo mokama kaip avansas už konkrečius rangos darbus, kuriuos apeliantė turėjo atlikti pareiškėjui. Tai nėra lėšos, sumokėtos už bendrovę, o mokėjimas pagal rangos sutartį.

14.2. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItODM1LTU3Ny8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-835-577/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-835-577/2025">e2-835-577/2025</a> nurodė kad, nenustačius pinigų pervedimo tikslo ir paskirties, sutarčių teisinės galios bei kitų reikšmingų aplinkybių, neįmanoma objektyviai įvertinti finansinio reikalavimo pagrįstumo; taip pat pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neleidžia nustatyti, kokie teisiniai santykiai siejo sutarties šalis – paskolos ar rangos. Nors po šios nutarties teismas nustatė terminą papildomiems paaiškinimams ir įrodymams pateikti, pareiškėjas 2025 m. gruodžio 9 d. pateikė iš esmės tuos pačius argumentus, nepateikdamas naujų ar papildomų įrodymų. Nepaisant to, teismas ginčo santykius kvalifikavo kaip rangos santykius ir pareiškėjo prašymą dėl 25 000 Eur finansinio reikalavimo patvirtino. Teismas, konstatuodamas, kad santykiai yra rangos pobūdžio ir vien remdamasis šia aplinkybe, eliminavo pareigą reikalavimo pagrįstumą vertinti pagal rangos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir procesines įrodinėjimo taisykles bei jas aiškinančią teismų praktiką. Santykių kvalifikavimas savaime negali lemti finansinio reikalavimo pagrįstumo – jis turi būti vertinamas kompleksiškai, nustatant visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus.

14.3. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių statybos rangos sutarties nutraukimą, nors pagal jos 4.1 papunktį sutartis galėjo būti nutraukta tik raštu ir esant konkrečioms joje numatytoms sąlygoms. Byloje nėra pateikta nei rašytinių pranešimų dėl sutarties nutraukimo, nei duomenų apie faktiškai atliktus ar neatliktus darbus, nei įrodymų apie pareiškėjo kreipimąsi į apeliantę dėl galimų pažeidimų. Todėl teiginiai, kad darbai nebuvo atlikti, vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais ir leistinais įrodymais, o tai pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigą. Nesant pateiktų įrodymų, negalima atmesti tikimybės, kad rangos darbai visgi buvo pradėti ar net atlikti, o pareiškėjas, priešingai, galimai liko skolingas apeliantei 25 000 Eur pagal rangos sutartį.

14.4. Teismas bylai reikšmingų aplinkybių nevertino, neatliko išsamios materialiosios ir proceso teisės normų analizės, kurios reikalauja rangos santykių pobūdis ir ginčo esmė. Teismas nevertino, ar statybos rangos sutartis buvo nutraukta teisėtai ir tinkama forma; nenustatė, ar buvo siųsti pranešimai dėl sutarties nutraukimo, kada ir kokiu pagrindu ji buvo nutraukta, ar buvo inicijuotas sutarties nutraukimas. Šių aplinkybių nenustačius, negalima spręsti nei dėl avanso grąžinimo pareigos atsiradimo, nei dėl jos apimties. Teismas, neturėdamas objektyvių duomenų, nepagrįstai rėmėsi vien deklaratyviu teiginiu, kad darbai nebuvo atlikti.

14.5. Byloje nepagrįstai akcentuota aplinkybė, kad pareiškėjas nėra teisininkas, todėl jam nežinomi rangos sutarties santykiai. Pareiškėjas buvo statybos sektoriaus vadovas, o statybos rangos sutartys tokioje veikloje yra kasdienė praktika. Pareiškėjas žinojo arba privalėjo žinoti rangos santykių esmę, jų teisinį reglamentavimą ir avanso grąžinimo mechanizmus. Tokio reikalavimo patvirtinimas be įrodymų bendrovės nemokumo byloje sudaro prielaidas nepagrįstam vieno kreditoriaus privilegijavimui kitų kreditorių atžvilgiu.

14.6. Byloje buvo pažeisti rungimosi, dispozityvumo ir teisingo proceso principai. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jos nepatikrindamas, o pareiškėjas tinkamai nepagrindė reikalavimo, kaip to reikalauja teisės aktai. Ši skundžiamos nutarties dalis priimta išsamiai neištyrus bylos, be pateiktų įrodymų.

14.7. Pareiškėjas nepateikė objektyvių, leistinų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių rangos sutarties nevykdymą ar nutraukimą, darbų neatlikimą ar faktą, kad jis turi teisę į viso 25 000 Eur avanso grąžinimą. Nepaisant to, teismas šią įrodinėjimo pareigą perkėlė apeliantei ir tenkino reikalavimą, kuris grindžiamas vien deklaratyviais, rašytiniais įrodymais neparemtais, teiginiais.

15. Pareiškėjas T. B. atsiliepime prašo apeliantės LUAB „Fazė“ atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

15.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai, o ne paskolos santykiai. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs ne formalią į bylą pateiktų dokumentų pavadinimų reikšmę, bet realų šalių valios turinį, o tai atitinka CK 6.193 straipsnyje įtvirtintą sutarčių aiškinimo principą. Rangos sutartimi apeliantė įsipareigojo atlikti konkrečius apdailos darbus, o 25 000 Eur buvo numatyta kaip avansas šių darbų vykdymui. Paskolos sutartis, kaip teisingai pažymėjo teismas, buvo sudaryta kaip papildomas finansinis instrumentas, aiškiai nurodant jos paskirtį – avansą pagal rangos sutartį ir savaime nepakeitė pagrindinių šalių teisinių santykių pobūdžio.

15.2. Teismas pagrįstai nustatė pinigų pagal rangos sutartį pervedimo faktą ir jo paskirtį. Byloje nebuvo ginčo, kad 25 000 Eur buvo realiai pervesti apeliantei. Apeliantės argumentai, kad šios lėšos galėjo būti laikomos ne avansu ar galimu pareiškėjo įsiskolinimu rangovui, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais. Priešingai, rangos sutarties nuostatos ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad tai buvo mokėjimas rangovui (apeliantei) už darbus, kurių apeliantė nepradėjo vykdyti.

15.3. Teismas nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių. Pareiškėjas pateikė rangos sutartį, mokėjimo dokumentus ir nuoseklius paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių esmės. Apeliantė, nors ir ginčijo pareiškėjo finansinį reikalavimą, nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio darbų atlikimą, jų pradžią ar realias pastangas vykdyti rangos sutartį, dėl ko galėjo būti kvestionuojamas apeliantės darbų neatlikimo faktas. Teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas yra tinkamai įrodytas.

15.4. Apeliantės argumentai, kad teismas privalėjo detaliai ir išsamiai vertinti rangos sutarties nutraukimo aplinkybes, neatitinka bankroto proceso paskirties ir teismų praktikoje suformuotų bankroto bylų nagrinėjimo principų.

15.5. Pareiškėjas sutinka, kad pagal nuoseklią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką rangovo nemokumas ar bankroto bylos iškėlimas pats savaime nėra laikomas esminiu rangos sutarties pažeidimu ir automatiškai nesukuria visų CK 6.217 straipsnyje numatytų teisinių padarinių. Teismai ne kartą yra pažymėję, kad kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečios faktinės aplinkybės, įskaitant sutarties vykdymo stadiją, šalių elgesį, galimybes tęsti sutartį ir bankroto proceso įtaką prievolių vykdymui. Šiuo atveju apeliantė sąmoningai ignoruoja esminę aplinkybę – ginčas kilo ne dėl rangos sutarties nutraukimo teisėtumo materialiąja prasme, o dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo bankroto byloje.

15.6. Teismas nustatė, kad rangos sutartis buvo sudaryta, avansas realiai sumokėtas, rangos darbai nebuvo pradėti ar atlikti, rangovas (apeliantė) tapo nemokus ir jam iškelta bankroto byla. Be kita ko, apeliantė nepateikė įrodymų apie darbų vykdymą ar realias galimybes juos tęsti. Esant tokių aplinkybių visumai, teismas turėjo pakankamą faktinį pagrindą nuspręsti dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo apeliantei pagrįstumo, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų. Apeliantės reikalavimas detaliai vertinti rangos sutarties nutraukimo procedūrą iš esmės reiškia bandymą bankroto ir (ar) finansinio reikalavimo bankroto byloje tvirtinimo įrodinėjimo naštą perkelti pareiškėjui, reikalaujant įrodyti neigiamus faktus (kad darbai nebuvo pradėti ar atlikti), nors apeliantė nepateikė jokių pozityvių duomenų apie sutarties vykdymą, darbų (ar jų dalies) atlikimą ir pan.

15.7. Teismas, nevertindamas rangos sutarties nutraukimo detalių ir apsiribodamas esminių faktų nustatymu, nepažeidė nei materialiosios, nei proceso teisės normų, o veikė laikydamasis bankroto proceso tikslų – užtikrinti operatyvų, koncentruotą ir ekonomišką kreditorių reikalavimų patikrinimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, kad ginčo išsprendimui buvo būtinas išsamus rangos sutarties nutraukimo vertinimas, yra nepagrįsti ir nesuderinami su bankroto bylose taikomu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

17. Šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas – skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutarties dalies, kuria patvirtintas pareiškėjo 25 000 Eur finansinis reikalavimas bendrovės nemokumo byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje kilo įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimas, kai kreditorius (buvęs bendrovės vadovas) teigia, kad jo valdyta ir šiuo metu bankrutuojanti bendrovė neatliko darbų pagal jų tarpusavio sudarytą rangos sutartį (buvęs vadovas – darbų užsakovas, bendrovė – rangovė) ir negrąžino avanso bei dėl jo grąžinimo bylos šalys dar buvo sudariusios ir paskolos sutartį. Dėl kitos skundžiamos nutarties dalies, kuria patvirtintas pareiškėjo 250 000 Eur finansinis reikalavimas bendrovės nemokumo byloje, tarp šalių ginčo nėra ir apeliantė argumentų neteikia, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama atskirojo skundo ribų, dėl šios nutarties dalies nepasisako.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

18. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1662-779/2025 (dabar Nr. eB2-688-779/2026) LUAB „Fazė“ iškelta nemokumo byla, nemokumo administratore paskirta UAB,,Emodus“, nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 25 d.

19. Pareiškėjas T. B. 2025 m. birželio 26 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą dėl termino atnaujinimo finansiniam reikalavimui pateikti ir patvirtinti jo 275 000 Eur finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje.

20. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 24 d. nutartimi atnaujino terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, tačiau atsisakė patvirtinti pareiškėjo T. B. finansinį reikalavimą LUAB „Fazė“ nemokumo byloje.

21. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį panaikino ir pareiškėjo T. B. finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą LUAB „Fazė“ nemokumo byloje perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi patvirtino pareiškėjo T. B. 275 000 Eur finansinį reikalavimą LUAB „Fazė“ nemokumo byloje. Atsakovė LUAB „Fazė“ dėl nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriuo nesutinka su dalimi patvirtinto finansinio reikalavimo, t. y. prašo netvirtinti 25 000 Eur reikalavimo, kurį pareiškėjas grindžia šalių sudaryta rangos sutartimi ir paskolos sutartimi.

Dėl ginčijamos finansinio reikalavimo dalies (ne)tvirtinimo

23. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis buvo tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-233/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-233/2014">3K-3-233/2014</a>). Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų ir pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTQ2LTc4MS8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-146-781/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-146-781/2025">e3K-3-146-781/2025</a> 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Kreditorių reikalavimų pateikimo ir tvirtinimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41–42 straipsniuose. JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis).

25. JANĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami. Pagal JANĮ 42 straipsnio 3 dalį teismas nemokumo administratoriaus, juridinio asmens, kreditoriaus, dėl kurio reikalavimo tvirtinimo yra kilęs ginčas, prašymu arba savo iniciatyva gali kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Taigi, remiantis JANĮ 41–42 straipsnių nuostatomis, pradinį kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo vertinimą atlieka nemokumo administratorius, tačiau nepriklausomai nuo nemokumo administratoriaus pateiktos nuomonės galutinį sprendimą dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, t. y. finansinio reikalavimo tvirtinimo ar atsisakymo jį tvirtinti, priima teismas.

27. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad JANĮ nenustatyti kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo (atsisakymo tvirtinti) pagrindai, todėl šis klausimas sprendžiamas pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarp skolininko ir kreditoriaus susiklosčiusius prievolinius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTkyLTM4MS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-192-381/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-192-381/2023">e3K-3-192-381/2023</a> 33 punktas). Kreditoriaus reikalavimas, nepatvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir pareikštas bankroto byloje, pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jeigu skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-160/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-160/2011">3K-3-160/2011</a>; 2025 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTQ2LTc4MS8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-146-781/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-146-781/2025">e3K-3-146-781/2025</a> 29 punktas). Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų yra kilęs ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTQ2LTc4MS8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-146-781/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-146-781/2025">e3K-3-146-781/2025</a> 31 punktas).

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su bendrove 2024 m. lapkričio 29 d. sudarė rangos sutartį, kuria bendrovė įsipareigojo atlikti apdailos darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Pagal rangos sutartį pareiškėjas per 30 dienų nuo jos pasirašymo privalėjo sumokėti bendrovei 25 000 Eur avansą.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalis siejo rangos teisiniai santykiai, pinigai avansu buvo pervesti, tačiau atsakovė darbų neatliko. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad, nors finansinio reikalavimo pareiškimo metu darbų terminas formaliai dar nebuvo suėjęs, tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog atsakovė jų nevykdo ir nevykdys, o byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjas turi pagrįstą 25 000 Eur reikalavimo teisę į atsakovę.

30. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodo, kad, nors po Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartis buvo panaikinta ir pareiškėjo T. B. finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas LUAB „Fazė“ nemokumo byloje perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismas nustatė terminą papildomiems paaiškinimams ir įrodymams pateikti, tačiau pareiškėjas 2025 m. gruodžio 9 d. pateikė iš esmės tuos pačius argumentus, nepateikdamas naujų ar papildomų įrodymų. Nepaisydamas to, pirmosios instancijos teismas ginčo santykius kvalifikavo kaip rangos santykius ir pareiškėjo prašymą dėl 25 000 Eur finansinio reikalavimo patvirtino. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDItNzA2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-102-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-102-706/2016">3K-3-102-706/2016</a> 23 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTkyLTM4MS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-192-381/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-192-381/2023">e3K-3-192-381/2023</a> 38 punktas; 2025 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTQ2LTc4MS8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-146-781/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-146-781/2025">e3K-3-146-781/2025</a> 30 punktas).

32. Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-630/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-630/2012">3K-3-630/2012</a>). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTkyLTM4MS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-192-381/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-192-381/2023">e3K-3-192-381/2023</a> 37 punktas).

33. Civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022 52 punktas). Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime, kuriame teismas turi motyvuotai pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjA1LTcwMS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-205-701/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-205-701/2023">e3K-3-205-701/2023</a> 28 punktas; 2025 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTQ2LTc4MS8yMDI1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-146-781/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-146-781/2025">e3K-3-146-781/2025</a> 35 punktas).

34. Šiame kontekste pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

35. Šiuo atveju pareiškėjas į bylą pateikė rangos sutartį, paskolos sutartį, mokėjimo dokumentus (2024 m. gruodžio 2 ir 4 d. mokėjimo pavedimus). Minėta, kad pagal rangos sutartį pareiškėjas per 30 dienų nuo jos pasirašymo privalėjo sumokėti atsakovei 25 000 Eur avansą. Dėl sumokėto ir negrąžinto avanso bendrovė ir kreditorius sudarė paskolos sutartį, kuria bendrovė įsipareigojo grąžinti kreditoriui pagal rangos sutartį sumokėtą avanso sumą – 25 000 Eur. Kadangi pinigai, kaip avansas už darbus, apeliantei (rangovei) buvo sumokėti pagal rangos sutartį ir šį pinigų perdavimo faktą patvirtina 2024 m. gruodžio 2 d. mokėjimo pavedimas Nr. 164, kuriuo pareiškėjas apeliantei pervedė 20 000 Eur, ir 2024 m. gruodžio 4 d. mokėjimo pavedimas, kuriuo pareiškėjas apeliantei pervedė 5 000 Eur (pavedimų paskirtis – avansas pagal statybos rangos sutartį Nr. 20241129 d.), dėl tos pačios pinigų sumos grąžinimo šalis, sudarius taip pat ir paskolos sutartį, kreditorius, pareiškęs teisme reikalavimą dėl avanso (kartu ir paskolos sutarties dalyko) grąžinimo (priteisimo), įrodęs, jog sumokėjo avansą pagal rangos sutartį, kartu laikomas įvykdęs savo procesinę pareigą įrodyti, kad perdavė skolininkei pinigus pagal paskolos sutartį. Esant tokiai situacijai, skolininkė (būdama paskolos gavėja pagal paskolos sutartį ir kartu rangovė pagal rangos sutartį), teigdama, kad neturi teisės grąžinti kreditoriui pinigų tiek kaip avanso, gauto pagal rangos sutartį, tiek kaip paskolos, gautos pagal paskolos sutartį, privalo įrodyti, jog faktiškai atliko statybos rangos darbus pagal rangos sutartį, t. y. kad gautas avansas iš tikrųjų buvo panaudotas. Šiuo atveju pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kad paskolos sutartis buvo sudaryta kaip papildomas finansinis instrumentas, aiškiai nurodant jos paskirtį – avansą pagal rangos sutartį, nėra. Šis papildomas susitarimas savaime nepakeitė pagrindinių šalių teisinių santykių pobūdžio, t. y. rangos sutartimi apeliantė įsipareigojo atlikti konkrečius apdailos darbus, o 25 000 Eur buvo numatyti kaip avansas šių darbų vykdymui. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai, bet tuo pačiu ir paskolos teisiniai santykiai. Pareiškėjas, kaip užsakovas, pinigus apeliantei (rangovei) sumokėjo kaip avansą pagal rangos sutartį (CK 6.655 straipsnis), o apeliantė įsipareigojo grąžinti gautus pinigus kaip paskolą (CK 6.873 straipsnis). Paskolos grąžinimo tvarką ir sąlygas šalys detalizavo paskolos sutartyje.

36. Nagrinėjamu atveju apeliantė, nesutikdama su pareiškėjo finansinio reikalavimo patvirtinimu, teigia, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių, leistinų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių rangos sutarties nevykdymą ar nutraukimą, darbų neatlikimą ar faktą, kad jis turi teisę į viso 25 000 Eur avanso grąžinimą. Teisėjų kolegija, nesutikdama su nurodytais apeliantės argumentais, pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, rungtyniško proceso esmė yra ta, jog įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Taigi, apeliantė teigdama, kad rangos sutartis buvo pradėta vykdyti ir (ar) iš dalies buvo įvykdyta, šį savo teiginį turėtų įrodyti, tačiau to nepadarė (CPK 178 straipsnis), t. y. apeliantė nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio jos darbų atlikimą, jų pradžią, realias pastangas vykdyti rangos sutartį, dėl ko galėjo būti kvestionuojamas apeliantės darbų neatlikimo faktas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad visgi darbai nebuvo atlikti, o apeliantė, teigdama priešingai, to neįrodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantė iš esmės siekia pakeisti įrodinėjimo pareigos paskirstymą, t. y. perkelti įrodinėjimo pareigą (kad rangos sutartis neįvykdyta) pareiškėjui. Atitinkamai, apeliantė yra neteisi, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas šią įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkėlė apeliantei. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė bylos šalių įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių.

37. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar rangos sutartis buvo nutraukta laikantis joje nustatytos tvarkos, ar buvo siųsti pranešimai dėl sutarties nutraukimo, ar rangos darbai buvo pradėti, atlikti visiškai ar iš dalies, taip pat nevertino, ar (ir) kokia apimtimi galėjo atsirasti avanso grąžinimo pareiga. Apeliantės teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių statybos rangos sutarties nutraukimą, nors pagal jos 4.1 papunktį sutartis galėjo būti nutraukta tik raštu ir tik esant konkrečioms joje numatytoms sąlygoms (pavyzdžiui, nepradėjus darbų ar vėluojant darbams).

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje ginčas kilo ne dėl rangos sutarties nutraukimo teisėtumo, o dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo bendrovės bankroto byloje. Nors apeliantė teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių statybos rangos sutarties nutraukimą, tačiau apeliantė teigdama, kad pareiškėjas tokius dokumentus turi, taip pat nenurodo jokių aplinkybių apie bankrutuojančios bendrovės minėtų dokumentų neperdavimą nemokumo administratorei. Be to, apeliantės reikalavimas detaliai vertinti rangos sutarties nutraukimą iš esmės reiškia įrodinėjimo naštos pareiškėjui perkėlimą, reikalaujant įrodyti neigiamus faktus (kad darbai nebuvo pradėti ar atlikti), nors pati apeliantė, teigdama minėtas aplinkybės (apie sutarties vykdymą, darbų atlikimą ir pan.), tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad rangos sutartis buvo sudaryta, avansas sumokėtas, rangos darbai nebuvo pradėti vykdyti ar atlikti ir kitų įrodymų, patvirtinančių apie pradėtą rangos darbų vykdymą byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog byloje esantys duomenys įrodo pareiškėjo 25 000 Eur finansinio reikalavimo atsakovei pagrįstumą.

39. Nors apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad apeliantė yra neteisi, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės jokių bylai reikšmingų aplinkybių nevertino, neatliko išsamios materialiųjų ir proceso teisės normų analizės. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs realų šalių valios turinį, tai atitinka CK 6.193 straipsnyje įtvirtintą sutarčių aiškinimo principą. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad rangos sutartimi apeliantė įsipareigojo atlikti konkrečius apdailos darbus, 25 000 Eur buvo numatyti kaip avansas šių darbų įvykdymui, o darbų neatlikus, apeliantė šio avanso negrąžino. Apeliantė atskirajame skunde pakartoja pirmosios instancijos teisme nurodytus teiginius, iš esmės neatsižvelgdama į apskųstoje nutartyje išdėstytus motyvus bei nustatytas aplinkybes. Taigi atskirojo skundo argumentai, susiję su sutarties nutraukimu, darbų (ne)vykdymu, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį laikyti neteisėta ar nepagrįsta. Dėl nurodytų priežasčių pagrindo teigti, kad byloje buvo pažeisti rungimosi, dispozityvumo ir teisingo proceso principai bei tai, jog pirmosios instancijos teismas faktiškai pakartojo pareiškėjo poziciją, jos nepatikrindamas, o pareiškėjas tinkamai nepagrindė reikalavimo, kaip to reikalauja teisės aktai, nėra.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

40. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo prašymą dėl ginčijamos finansinio reikalavimo dalies (25 000 Eur) patvirtinimo patenkino, tinkamai taikė JANĮ nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

41. Pagal atskirojo skundo išnagrinėjimo rezultatą, apeliantė teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo, o pareiškėjas nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir jas patvirtinančių įrodymų, todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia Kačinskienė

Alma Urbanavičienė

Tomas Venckus