Dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarties (dėl saulės elektrinės įrengimo ir kitų susijusių darbų) vienašališką nutraukimą, nuostolių atlyginimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-312-378/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00606-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.11.1; 2.5.10.2.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,Tauragės agrotechnika“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,Tauragės agrotechnika“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Informacinių technologijų pasaulis“, dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl skolos priteisimo ir pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarties (dėl saulės elektrinės įrengimo ir kitų susijusių darbų) vienašališką nutraukimą, nuostolių atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 238 977 Lt (69 212,52 Eur) nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad pagal 2012 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) atsakovė įsipareigojo Tauragėje, Pramonės g. 12B, įrengti 30 kW saulės elektrinę, prijungti ją prie skirstomųjų elektros tinklų, atlikti visus elektrinės paleidimo derinimo darbus, parengti dokumentus elektros energijos gamybos bei pajėgumų plėtimo leidimams (toliau – ir Leidimai) gauti, taip pat įsipareigojo visus darbus baigti per 6 mėnesius nuo Sutarties pasirašymo ir avanso gavimo dienos. Be saulės elektrinės įrangos sumontavimo, atsakovė neatliko kitų Sutartyje nustatytų darbų. Sutartį su atsakove dėl įvykdymo termino praleidimo 2013 m. liepos 3 d. pranešimu ieškovė nutraukė nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. Dėl atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo elektrinė pradėjo veikti tik nuo 2013 m. birželio 28 d., ne nuo 2012 m. gruodžio 19 d., kaip buvo nustatyta Sutartyje. Nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitus įstatymų reglamentavimui, Sutarties pasirašymo metu galiojęs elektros energijos supirkimo tarifas 30 kW jėgainėms sumažėjo nuo 1,44 Lt/kWh iki 0,69 Lt/kWh (nuo 0,42 Eur/kWh iki 0,20 Eur/kWh). Dėl to, kad atsakovė darbų neatliko laiku, sumažėjo elektros supirkimo kaina ir ieškovė patyrė žalą, kurią sudaro skirtumas tarp planuoto gauti elektros energijos supirkimo tarifo ir faktiškai gaunamo tarifo, apskaičiuotinas skatinimo priemonių taikymo laikotarpiu vidutiniškai pagaminant 26 553 kWh elektros energijos.

Atsakovė patikslintu priešieškiniu prašė teismo ieškovės vienašališką Sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu, priteisti iš ieškovės 93 775 Lt (27 159,12 Eur) skolą, 6263,40 Lt (1814 Eur) delspinigių, 7,38 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ji nurodė, kad Sutartimi ieškovė įsipareigojo už atliktus darbus sumokėti 187 550 Lt (54 318,23 Eur). Atsakovė visiškai įvykdė Sutartį – 2012 m. liepos mėnesį pristatė ir sumontavo 30 kW saulės elektrinės įrangą, ją ieškovė priėmė be pretenzijų, įrengė nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemą; ieškovei 2013 m. birželio mėnesį buvo išduoti Leidimai. Nurodė, kad ieškovė 2012 m. birželio 19 d. sumokėjo tik dalį Sutarties kainos – 93 775 Lt (27 159,12 Eur) avansą – ir liko skolinga prašomas priteisti sumas. Reikalavimą pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Sutarties nutraukimą atsakovė grindė tuo, kad 2013 m. liepos 3 d. pranešimo apie Sutarties nutraukimą įteikimo jai metu Sutartis buvo visiškai įvykdyta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančiu ieškovės vienašališką Sutarties nutraukimą; priteisė atsakovei iš ieškovės 91 960 Lt (26 633,46 Eur) skolos, 6205 Lt (1797,09 Eur) delspinigių, 7,38 proc. dydžio metines procesines palūkanas, 7200 Lt (2085,26 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė valstybei iš ieškovės 46,35 Lt (13,42 Eur) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimą, ieškovei iš atsakovės – 460 Lt (133,22 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo įrengti ieškovei saulės elektrinę ir prijungti ją prie skirstomųjų elektros tinklų, siekiant prekiauti saulės pagaminta elektros energija teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Sutarties 2. 1.2, 2.1.3 punktus atsakovė įsipareigojo atlikti visus elektrinės paleidimo – derinimo darbus, parengti ieškovei dokumentus Leidimams gauti, ieškovė įsipareigojo atliktus darbus priimti ir už juos sumokėti. Atsakovė įsipareigojo darbus baigti per 6 mėnesius nuo Sutarties pasirašymo ir avanso gavimo dienos. Šalys taip pat sutarė, kad 30 kW saulės elektrinės įrengimo ir prijungimo kaina su PVM – 187 550 Lt (54 318,23 Eur). Ieškovė pagal Sutarties 4.1 punktą 2012 m. birželio 19 d. sumokėjo atsakovei 93 775 Lt (27 159,12 Eur) avansą, o atsakovė 2012 m. liepos mėnesį pristatė ieškovei saulės elektrinės įrangą ir ją sumontavo 2012 m. rugpjūčio mėnesį. 2013 m. liepos 3 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovę apie vienašališką Sutarties nutraukimą nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. 2013 m. liepos 22 d. atsakovė pateikė ieškovei darbų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodyta, kad ji visiškai ir kokybiškai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus.

Teismas pažymėjo, kad Sutartis, nors ir įvardijama pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau pagal objektą, šalių teises ir pareigas, darbų perdavimo–priėmimo aplinkybes kvalifikuotina kaip mišri, turinti pirkimo–pardavimo, rangos, paslaugų teikimo bruožų.

Ieškovės teiginius, kad atsakovė pagal Sutartį tik sumontavo saulės elektrinę ir daugiau neatliko jokių darbų, teismas laikė nekonkrečiais, nes nedetalizuojama, kokių konkrečiai veiksmų atsakovė pagal Sutartį neatliko. Teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog ieškovė buvo nepatenkinta atsakovės atliekamu darbu ar Sutarties vykdymo terminais. Pagal Sutarties 2.1.2 punktą atsakovė įsipareigojo parengti dokumentus Leidimams gauti, tačiau iš šios sąlygos neaišku, ar buvo įsipareigojusi organizuoti Leidimų gavimą. Iš atsakovės 2012 m. rugpjūčio 9 d. elektroninio laiško ieškovei teismas nustatė, kad ši nevykdė atsakovės nurodymų pateikti atitinkamus dokumentus ir juos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai (toliau – Energetikos ministerija) pateikė tik 2012 m. lapkričio 22 d. Dėl didelio tokių prašymų, pateiktų kitų subjektų, kiekio ieškovei Leidimai išduoti tik 2013 m. birželio 28 d. Atsižvelgęs į šias faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad, ieškovei greičiau vykdant atsakovės nurodymus, Leidimai būtų buvę išduoti gerokai anksčiau ir ji būtų galėjusi anksčiau pradėti plėtoti elektros gamybą. Teismas konstatavo, kad atsakovė įvykdė didžiąją dalį sutartinių įsipareigojimų, tik neatliko darbų, susijusių su kabelio paklojimu bei įrenginio derinimo darbais. Ieškovė, teismo vertinimu, neįrodė, kad vien atsakovės veiksmai lėmė Sutarties neįvykdymą ir tai buvo esminė sąlyga ją nutraukti, todėl ieškovės vienašališką Sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu ir negaliojančiu. Remdamasis tais pačiais motyvais teismas konstatavo nesant pagrindo atsakovei taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, pažymėjo, kad ieškovės prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio realumas abejotinas, nes negautos pajamos gali priklausyti nuo daugelio veiksnių – tinkamo elektrinės darbo, klimato sąlygų ir pan.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovė, vykdydama Sutartį, neatliko tranšėjos kasimo ir elektros kabelio paklojimo darbų bei saulės elektrinės paleidimo – derinimo darbų, kurių vertė pagal ieškovės į bylą pateiktus įrodymus – 1815 Lt (525,66 Eur). Šia suma teismas sumažino atsakovės prašomą priteisti iš ieškovės skolą. Teismas nurodė, kad pagal Sutarties 4.2 punktą ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, todėl atsakovei iš ieškovės priteisė 6205 Lt (1797,09 Eur) delspinigių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 27 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovės 1103,94 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija atsakovės pateiktą naują įrodymą – laikraščio „Tauragės kurjeris“ interneto tinklalapyje 2012 m. rugsėjo 27 d. publikuoto straipsnio „Ir Tauragėje saulės spinduliai virsta elektra“ (toliau – Straipsnis) kopiją – įvertino pagal jo sąsajumą su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku ir, nenustačiusi atsakovės procesiniuose veiksmuose piktnaudžiavimo dėl šio dokumento pateikimo ne laiku, pridėjo prie bylos.

Remdamasi bylos duomenimis, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė saulės elektrinės įrangą pristatė ir sumontavo 2012 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais. Tai, kad 2013 m. liepos 22 d. pranešime dėl skolos ir delspinigių mokėjimo atsakovė nurodė, jog garantija įrangai yra suteikta ir galioja nuo 2012 m. lapkričio 16 d., teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina aplinkybės, kad iki šios datos atsakovė neatliko jokių įrangos pristatymo ir montavimo darbų. To nepatvirtina ir 2012 m. lapkričio 16 d. įrangos perdavimo–priėmimo aktas. Nors pagal Sutartį įrangos perdavimo–priėmimo akto pasirašymas buvo siejamas su atsakovės pateiktos įrangos (fotomodulių, fotomodulių laikiklių, inverterių) garantinio termino pradžia (2.1.5, 2.1.6, 2.1.7 punktai) ir šio akto pagrindu būtų galima daryti prielaidą, kad saulės elektrinės įrangą atsakovė pateikė ir sumontavo tik 2012 m. lapkričio mėnesį, tačiau ją paneigia kiti bylos duomenys (2012 m. liepos 31 d. atsakovės išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodyta suma – 150 000 Lt, arba 43 443 Eur (Sutarties 4.1. punktas); 2012 m. rugpjūčio 9 d. atsakovės ieškovei siųstas elektroninis laiškas dėl dokumentų Energetikos ministerijai pateikimo; kopija Straipsnio, iš kurio matyti, kad ieškovės vadovas teigė, jog atsakovė saulės elektrinės modulius sumontavo ir prie elektros tinklų prijungė per dvi tris savaites, kad ilgai užtrunka elektrinės paleidimo derinimo darbai (Leidimų iš Energetikos ministerijos gavimas).

Su ieškovės argumentais, kad ji reiškė pretenzijas atsakovei dėl atliekamų darbų, Sutarties vykdymo terminų nesilaikymo, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nesutiko. 2012 m. lapkričio 22 d. atsakovės elektroninis laiškas, kuriuo ieškovei buvo persiųsti dokumentai, reikalingi pateikti Energetikos ministerijai Leidimams gauti, patvirtina, kad jis ir pridėti dokumentai ieškovei buvo siųsti dar 2012 m. rugpjūčio mėnesį. Ieškovės vadovas E. A. patvirtino, kad abu laiškus gavo. Sutarties 2.1.2 punkto formuluotės ir šių elektroninių laiškų pagrindu teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nepagrįstas ieškovės teiginys, jog atsakovė turėjo dokumentus ne tik parengti, bet ir pateikti ministerijai, kad dokumentai buvo parengti tik 2012 m. lapkričio 22 d. Prašymas gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje Energetikos ministerijai buvo pateiktas 2012 m. lapkričio 23 d. ne atsakovės, o ieškovės direktoriaus. 2012 m. rugpjūčio 9 d. atsakovės elektroniniame laiške nurodyta, kad atsakovės parengtus dokumentus turi pasirašyti ieškovės įgaliotas atstovas ir išsiųsti Energetikos ministerijai. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė dokumentus Leidimams išduoti Energetikos ministerijai galėjo pateikti dar 2012 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau pateikė tik 2012 m. lapkričio 23 d.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė įvykdė didžiąją dalį prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, neatlikti tik tranšėjos kasimo, elektros kabelio paklojimo ir saulės elektrinės paleidimo derinimo darbai, tačiau jie nesudarė pagrindo ieškovei laikyti to esminiu Sutarties pažeidimu ir nutraukti šią sutartį.

Dėl ieškovės argumentų, kad ji negavo ir pusės pelno, kurį prognozavo atsakovė (didžiąja dalimi negavo to, ko tikėjosi pagal Sutartį), teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės sutartinės pareigos įvykdymas – saulės elektrinės įrengimas per 6 mėnesius nuo Sutarties pasirašymo – priklausė ir nuo ieškovės, turėjusios pateikti dokumentus Leidimams gauti Energetikos ministerijai. Dokumentų pateikimo ne laiku aplinkybė bei kitos objektyvios priežastys – didelis kitų subjektų Energetikos ministerijai pateiktų prašymų išduoti Leidimus skaičius bei skubos tvarka pakeistas įstatymų reglamentavimas – lėmė tai, kad ieškovė Leidimus gavo tik 2013 m. birželio 28 d., jau galiojant mažesniam elektros energijos supirkimo tarifui (Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 m. ketvirčiui“ 1.2.2 punktas). Atsakovės neatlikti darbai iš esmės neturėjo įtakos Sutarties įvykdymu siekiamam rezultatui – parduoti elektros energiją didesniu tarifu. Taigi ieškovė neturėjo pagrindo vienašališkai nutraukti Sutartį (CK 6.217 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovės apskaičiavimas, prašant priteisti negautas pajamas, grindžiamas skirtumu tarp Sutarties sudarymo metu planuoto gauti elektros energijos supirkimo tarifo ir faktiškai parduodamos elektros energijos supirkimo tarifo, apskaičiuotino skatinimo priemonių taikymo laikotarpiu (12 metų) vidutiniškai pagaminant 26 553 kWh elektros energijos (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis), nepagrįstas, patvirtina kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTctOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-397-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-397-969/2015">3K-3-397-969/2015</a>, kurioje negautos pajamos buvo grindžiamos analogišku skaičiavimu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad turi būti įvertinta tai, jog elektros energiją gaminanti saulės elektrinė gali nutraukti savo veiklą anksčiau, nei praeis 12 metų, kad pajamų, gaunamų už pagamintą elektros energiją, skirtumas gali sudaryti prielaidas gauti pelną arba jį padidinti, o pelnas savo ruožtu būtų apmokestinamas taikant juridinių asmenų pelno mokestį, kurio dydis taip pat nėra konstanta, t. y. per 12 metų gali kisti. Šia kasacinio teismo nutartimi buvo panaikinta Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis, kuria rėmėsi ieškovė, siekdama pagrįsti savo teiginius dėl reikalaujamo negautų pajamų dydžio bei jo apskaičiavimo pagrįstumo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 27 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias taisykles (CPK 176–185 straipsnius).

Byloje teismų nustatyta, kad atsakovė neatliko dalies darbų. Bylos duomenys (ieškovės raginimai telefonu vykdyti sutartinius įsipareigojimus, 2012 m. lapkričio 19 d. atsakovės darbuotojo elektroninis laiškas ir pridėti dokumentai – PVM sąskaita faktūra, kurios išrašymo data – 2012 m. liepos 31 d. ir kurią ieškovė atsisakė apmokėti, 2012 m. lapkričio 16 d. Įrangos perdavimo–priėmimo aktas, kurį ieškovė pasirašė, nes juo perduota tik įranga, o ne darbai pagal Sutartį; atsakovės 2013 m. liepos 22 d. pranešimas; Tauragės rajono apylinkės teismui 2013 m. spalio 7 d. pateikto ieškinio turinys) patvirtina, kad saulės elektrinės įranga buvo sumontuota 2012 m. lapkričio 16 d. (tačiau neatlikti kiti darbai). Kitokios teismų išvados nepagrįstos, nes prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Tik sumontavus saulės elektrinę atsirado galimybė pateikti reikiamus dokumentus Energetikos ministerijai, todėl teismų išvada, kad ieškovė ne laiku atliko šiuos veiksmus, nepagrįsta. Remiantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, tam, kad ieškovė galėtų parduoti elektros energiją valstybei, būtina visiškai sumontuoti ir išbandyti elektrinę, prijungti ją prie elektros tinklų. Atsakovei iki galo neatlikus sutartų darbų (inter alia, saulės elektrinės prijungimo prie elektros skirstomųjų tinklų) anksčiau leidimas negalėjo būti išduotas, net ir pateikus dokumentus. Ieškovė buvo priversta samdyti kitus rangovus atsakovės nebaigtiems darbams atlikti. Dėl šių aplinkybių, kurios laikytinos esminiu Sutarties pažeidimu, ieškovė nespėjo gauti leidimo vykdyti elektros prekybą iki tarifų pasikeitimo, todėl pagrįstai vienašališkai nutraukė Sutartį.

Teismas nepagrįstai, remdamasis vien atsakovės paaiškinimais ir pateiktais įrodymais, padarė išvadą, kad ieškovė nereiškė atsakovei pretenzijų. Tai, kad atsakovė neįvardija tikslios įrangos pristatymo ir jos sumontavimo datos, bei tai, kad ieškovė nepriėmė atsakovės 2012 m. liepos 31 d. siųstos sąskaitos faktūros, patvirtina, jog įranga nebuvo pristatyta ir tuo metu atsakovei buvo išreikštos pretenzijos.

Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių, nes Sutartį aiškino ją pasiūliusios šalies (atsakovės) naudai. Sutartyje (2.1 punktas) saulės elektrinės įrengimas nesiejamas su dokumentų pateikimo momentu, visi darbai turėjo būti atliekami lygiagrečiai per 6 mėnesius nuo Sutarties pasirašymo. Neaišku, kuo remdamasis teismas dokumentų parengimą susiejo su elektrinės sumontavimo faktu. Nors Sutarties 2.1.2 punkte nustatyta, kad atsakovė įsipareigoja parengti ieškovei dokumentus leidimams ir licencijoms gauti per 6 mėnesius nuo Sutarties pasirašymo, faktiškai šalys buvo sutarusios, kad atsakovė pati turėjo pateikti dokumentus ir gauti reikiamus leidimus. Tai patvirtina atsakovės komercinio pasiūlymo turinys. Be to, teismas nevertino ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovė Energetikos ministerijai teikė dokumentus su suklastotais ieškovės parašais, taigi pažeidė CPK 184 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismai nepagrįstai sprendė, kad Sutarties pažeidimas nebuvo esminis (CK 6.217 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovė vienašališkai ją nutraukė neteisėtai. Jei atsakovė po 2013 m. liepos 3 d. ieškovės pranešimo apie Sutarties nutraukimą būtų sutikusi užbaigti darbus, ieškovei nebūtų buvę pagrindo nutraukti Sutartį. Tačiau kai atsakovė informavo, jog ji nebeketina toliau vykdyti Sutarties, ieškovė turėjo pagrindą nesitikėti, kad Sutartis ateityje bus įvykdyta. Atsakovės elgesys prilygintinas tyčiai ar dideliam neatsargumui. Ieškovė negavo to, ko tikėjosi iš Sutarties, todėl padarytas pažeidimas buvo esminis. Griežtas sąlygų laikymasis ieškovei turėjo esminę reikšmę, nes dėl laiku neatliktų darbų sumažėjo elektros supirkimo tarifas ir ieškovei atsirado žalos. Taigi ieškovė didžiąja dalimi negavo to, ko tikėjosi pagal Sutartį. Ieškovės apsisprendimą pasinaudoti atsakovės paslaugomis lėmė atsakovės pateiktas komercinis pasiūlymas dėl prognozuojamų pajamų. Atsakovė nurodė ir ieškovė savo negautas pajamas skaičiavo pagal vidutinį, ne maksimalų pagaminamos elektros kiekį, todėl teismo motyvai, susiję su apskaičiuotos žalos dydžio nepagrįstumu, neteisingi. Ieškovės teisėti ir pagrįsti lūkesčiai liko neįgyvendinti tik dėl atsakovės veiksmų, nes ieškovė, atsakovei sumontavus saulės elektrinės įrangą, nedelsdama pateikė reikiamus dokumentus. Taigi esminio Sutarties pažeidimo sąlygos įrodytos ir pagrįstos bylos duomenimis.

Egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos. Byloje nenustatyta, kad atsakovė neįvykdė Sutarties dėl objektyvių aplinkybių, kurios jai trukdė pabaigti darbus net ir pasibaigus Sutarties įvykdymo terminui. Net ir paraginta, atsakovė sąmoningai atsisakė juos vykdyti. Remiantis CK 6.256 straipsnio 4 dalimi, atsakovės, kaip verslininkės, atsakomybė atsirado be kaltės. Neteisėti atsakovės veiksmai pasireiškė tuo, kad ji laiku neatliko Sutartimi sulygtų darbų, be to, neatliko visų įmanomų veiksmų, siekdama sumažinti žalos atsiradimo riziką, padėti jos išvengti. Egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėto neveikimo ir ieškovės patirtų nuostolių. Ieškovės netiesioginiai nuostoliai atitinka kasacinio teismo nustatytus kriterijus, pateikti apskaičiavimai sąžiningi, tikslūs ir teisingi.

Atsakovės priešieškiniu reikalauta priteisti suma nepagrįstai sumažinta tik 1815 Lt (525,66 Eur). Aplinkybė, kiek ieškovė sumokėjo kitiems rangovams, nesusijusi su Sutartimi. Remiantis šios sutarties 4.1 punktu, komerciniu pasiūlymu, šalys susitarė dėl konkrečios kainos už konkrečias prekes ir paslaugas ir pati atsakovė neatliktus darbus Sutartyje iš anksto įvertino kaip 20 proc. Sutarties kainos, t. y. 37 510 Lt (10 863,65 Eur).

Ieškovės reikalavimų pagrįstumą patvirtina atsakovės tęstinis nesąžiningas elgesys: 2012 m. liepos mėn. nepagrįstas sąskaitos pateikimas, reikalaujant ją apmokėti, nors saulės elektrinės įranga nebuvo pristatyta ir sumontuota; nebendradarbiavimas ir nereagavimas į ieškovės reikalavimą vykdyti sutartinius įsipareigojimus; 2013 m. liepos 17 d. pranešimo, kuriame nurodyta, kad įsipareigojimai ieškovei visiškai įvykdyti ir nustatytas 5 dienų terminas pretenzijoms dėl prekių, darbų kokybės pareikšti, išsiuntimas 2013 m. liepos 24 d.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priėmė atsakovės pateiktą naują įrodymą – Straipsnio kopiją, nes jis galėjo būti pateiktas anksčiau, taigi pažeistas įrodymų leistinumo principas. Iš skundžiamos nutarties turi būti pašalinti motyvai, grindžiami šiuo įrodymu, kuris, be kita ko, neteikia pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad buvo sumontuota visa saulės elektrinės įranga.

Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Sutartį įvykdyti buvo vėluojama dėl pačios ieškovės kaltės ir neveikimo. Ieškovė dokumentus Energetikos ministerijai galėjo pateikti dar 2012 m. rugpjūčio 9–10 d. Būtent dėl ieškovės neveikimo atsakovė negalėjo pabaigti rengti kitų Sutartyje nurodytiems leidimams gauti reikalingų dokumentų, o Sutarties vykdymas buvo atidėtas 3,5 mėn.

Teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad 2012 m. liepos mėn. saulės elektrinės įranga jau buvo pristatyta ieškovei ir sumontuota jos nurodytoje vietoje. Tai patvirtina bylos duomenys (2012 m. liepos 31 d. PVM sąskaita faktūra, 2012 m. rugpjūčio 9 d. elektroninis laiškas ieškovei, Straipsnio turinys), Sutarties 4.1 punktas.

Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad atsakovė nuo 2012 m. lapkričio 16 d. jokių užduočių pagal Sutartį nebevykdė (ji gavo prisijungimo sąlygas iš AB „Lesto“, parengė saulės elektrinės projekto techninę ir vartotojo dalį, projektą suderino su AB „Lesto“, parengė dokumentus, būtinus pateikti Energetikos ministerijai su prašymu išduoti leidimą gaminti elektros energiją). Nors atsakovė neatliko kai kurių teismo nustatytų darbų, tačiau tai nesudarė pagrindo nutraukti Sutartį, be to, atsakovė neatsisakė jų atlikti.

Atsakovė niekada nebuvo patvirtinusi, kad įranga pagal Sutartį ieškovei buvo pristatyta ir sumontuota 2012 m. lapkričio 16 d.

Atsakovė nepažeidė Sutarties 2.1.2, 2.1.3, 2.1.4, 2.1.5, 2.1.6. ir 2.1.7 punktų, nepraleido savo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo termino, o jeigu būtų vertinama, kad Sutartį atsakovė turėjo įvykdyti iki 2012 m. gruodžio 19 d., tai Sutartis iki šio termino nebuvo įvykdyta dėl ieškovės kaltės, todėl, vadovaujantis CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalimi, atsakovė laikoma nepažeidusia savo prievolės. Be to, Sutarties įvykdymo termino praleidimas bet kokiu atveju nesudarė esminio Sutarties pažeidimo, todėl 2013 m. liepos 3 d. pranešimu ieškovės atliktą vienašališką Sutarties nutraukimą teismai pagrįstai pripažino neteisėtu ir negaliojančiu.

Teismai pagrįstai konstatavo nesant atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad saulės elektrinė per 12 metų laikotarpį kasmet pagamintų vidutiniškai būtent po 26 553 kWh elektros energijos, atsakovė to negarantavo, kaip ir to, kad nesikeis energijos pardavimo kaina. 2012 m. rugpjūčio 17 d. komercinis pasiūlymas, kuriuo remiasi ieškovė, su Sutartimi nesusijęs. Atsakovė negalėjo ir neturėjo numatyti elektros energijos tarifų pasikeitimo, taigi ir tokių nuostolių (tikėtinų, o ne neišvengiamų pajamų), kokius apskaičiavo ieškovė. Ieškovės reikalaujamas priteisti nuostolių atlyginimas prieštarauja visiško nuostolių atlyginimo principui. Ieškovė, patenkinus jos reikalavimus, nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita, nes gautų tokio dydžio pajamas, kokių nebūtų gavusi net jei nebūtų buvę, kaip ji nurodo, neteisėtų atsakovės veiksmų. Be to, ieškovė reikalauja negautų pajamų atlyginimo iš atsakovės neišskaičiuodama jokių sąnaudų, mokėtinų mokesčių, saulės elektrinės priežiūros išlaidų ir pan. Ieškovės nuostolius tiesiogiai lėmė ne atsakovės neteisėti veiksmai, vėluojant vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, o valstybės institucijų veiksmai, priimant įstatymų pakeitimus.

Trečiasis asmuo Energetikos ministerija atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo ginčą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, kad sąlygos plėtoti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. sausio 17 d. priimto Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės elektrinių ir gauti leidimų gaminti elektros energiją. Asmenims, iki 2013 m. sausio 31 d. gavusiems leidimą gaminti elektros energiją, 12 metų laikotarpiu taikomi elektros energijos supirkimo tarifai, kurie galiojo leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo momentu. Asmenims, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusiems prašymą išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, tačiau leidimą gaminti elektros energiją gavusiems po 2013 m. sausio 31 d., taikoma pirmiau nurodyto įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, kad 12 metų laikotarpiu elektros energija iš gamintojo superkama tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarties vienašališką nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Vertinant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Remiantis nurodyto CK straipsnio 5 dalimi, vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje esminio sutarties pažeidimo klausimu išaiškinta, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-212/2012).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-114/2014; 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-143-690/2015).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė patikslintu priešieškiniu prašė teismo pripažinti vienašališką Sutarties nutraukimą negaliojančiu, nes, atsakovei tinkamai įvykdžius visus sutartinius įsipareigojimus, tam nebuvo pagrindo; Sutartį uždelsta įvykdyti dėl ieškovės neveikimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ši sutartis ieškovės buvo nutraukta 2013 m. liepos 3 d. pranešimu nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. Atsakovė pranešime rėmėsi CK 6.205, 6.217, 6.218 straipsnių nuostatomis, Sutarties nutraukimą motyvavo šios sutarties 2.1.2–2.1.7 punktuose nustatytų atsakovės įsipareigojimų neįvykdymu, Sutarties įvykdymo termino praleidimu.

Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad Sutarties nutraukimo teisėtumas turi būti vertinamas, vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais, t. y. turi būti nustatytas Sutarties pažeidimo esmingumas. Remdamasi šios nutarties 22 punktu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepagrįstai vadovavosi pirmiau nurodyta CK nuostata.

Sutarties 2.4.3 punkte įtvirtinta ieškovės teisė atsisakyti Sutarties ir pareikalauti atlyginti nuostolius, jeigu atsakovė, pažeisdama Sutartį, neįrengia ieškovei 30 kW saulės elektrinės.

Pagal 2012 m. gegužės 3 d. Sutartį atsakovė buvo įsipareigojusi: pateikti ieškovei saulės elektrinės įrangą (fotomodulius, inverterius, nuotolinio parametrų nuskaitymo įrangą, 2.1.1 punktas); parengti dokumentus elektros energijos gamybos bei pajėgumų plėtimo leidimams ir privalomoms licencijoms gauti per 6 mėnesius nuo Sutarties pasirašymo ir avanso gavimo dienos (2.1.2 punktas); įrengti 30 kW saulės elektrinę Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka per 6 mėnesius nuo šios sutarties pasirašymo dienos (2.1.3 punktas); įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemą (2.1.4 punktas); suteikti fotomoduliams, inverteriams ir fotomodulių laikikliams atitinkamai dešimties, šešių ir penkerių metų garantiją, garantinį terminą skaičiuojant nuo įrangos perdavimo–priėmimo akto pasirašymo datos (2.1.5–2.1.7 punktai).

Pagal Sutarties objektą apibrėžiančią 1.1 punkto nuostatą, šia Sutartimi atsakovė įsipareigojo įrengti ieškovei 30 kW saulės elektrinę ir prijungti ją į tinklą sugeneruotai elektros energijai parduoti, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už atsakovės patiektas prekes ir atliktus darbus Sutartyje nustatytomis sąlygomis. Įrengimas pagal Sutarties nuostatas (1.1, 2.1.1, 2.1.3, 2.3.1, 2.3.3, 4.1 punktai) apėmė ne tik saulės elektrinės įrangos sumontavimą, nes vien sumontavimas neužtikrina Sutarties tikslo pasiekimo, bet ir prijungimą prie tinklo. Taigi Sutartis ieškovės buvo sudaryta turint tikslą naudoti atsinaujinančius išteklius, parduoti sugeneruotą elektros energiją. Šis tikslas, remiantis Sutarties nuostatomis (2.1.2, 2.1.3 punktai), turėjo būti pasiektas per 6 mėnesius nuo Sutarties pasirašymo ir avanso gavimo dienos (nuo 2012 m. birželio 19 d.).

Atsižvelgiant į šios nutarties 25, 26 ir 27 punktus, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl Sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo, svarbūs du aspektai: pirma, ar atsakovė įrengė ieškovei saulės elektrinę ir, antra, ar tai buvo padaryta laiku ir tinkamai (nepažeidžiant Sutarties nuostatų).

Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad saulės elektrinė pradėjo veikti, t. y. ieškovės tikslas buvo pasiektas, tik 2013 m. birželio 28 d. išdavus leidimą gaminti elektros energiją. Taip pat nustatyta, kad atsakovė neatliko dalies darbų – tranšėjos kasimo, elektros kabelio paklojimo, saulės elektrinės paleidimo derinimo darbų. Šiems darbams atlikti ieškovė pasitelkė trečiuosius asmenis (kitas bendroves).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepagrįstai, turėdami duomenų apie tai, jog atsakovė neatliko darbų, susijusių su saulės elektrinės prijungimu prie tinklo, sprendė, jog atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad atsakovė, žinodama, jog atliko ne visus darbus pagal Sutartį tam, kad būtų pasiektas pirmiau nurodytas tikslas, siuntė ieškovei pasirašyti 2013 m. liepos 17 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodyta, jog atsakovė atliko visus darbus pagal Sutartį, be to, kokybiškai ir laiku.

Atsakovė pagal Sutartį buvo įsipareigojusi elektrinę įrengti per 6 mėnesius. Dėl atsakovės neveikimo ir, kaip matyti iš 2013 m. liepos 22 d. ieškovei adresuoto pranešimo, neketinimo vykdyti visų Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – užbaigti saulės elektrinės įrengimo darbų – Sutarties tikslas liko nepasiektas nei per joje nustatytą terminą, nei jam pasibaigus.

Pagal Sutartį atsakovė taip pat buvo įsipareigojusi parengti ieškovei dokumentus privalomiems leidimams ir licencijoms gauti. Šiam įsipareigojimui įvykdyti nustatytas 6 mėnesių terminas, skaičiuojamas ne nuo Sutarties pasirašymo, kaip elektrinės įrengimo atveju, o nuo avanso sumokėjimo dienos, t. y. 2012 m. birželio 19 d. Teismai konstatavo, kad šis terminas baigėsi 2012 m. gruodžio 19 d.

Teismai sprendė, kad Sutartis laiku nebuvo įvykdyta dėl šalių nepakankamo bendradarbiavimo ir kooperavimosi. Sutarties 2.1.3 punkte nustatytos pareigos įvykdymas (elektrinės įrengimas) laiku, teismų vertinimu, priklausė nuo pačios ieškovės, kuri, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, pagal Sutartį turėdama pareigą pateikti dokumentus kompetentingai institucijai reikiamiems leidimams gauti, šią pareigą įvykdė pradelsusi daugiau nei tris mėnesius, t. y. turėjo galimybę dokumentus leidimui plėtoti elektros energijos gamybą pateikti 2012 m. rugpjūčio 9 d., o pateikė tik 2012 m. lapkričio 23 d. Taigi teismai laikė, kad galimybė atsakovei vykdyti Sutartimi sulygtus darbus priklausė nuo reikiamų leidimų išdavimo proceso, kad Sutarties atsakovė negalėjo tinkamai įvykdyti dėl ieškovės neveikimo laiku.

Ieškovė teigia, kad pagal Sutartį (2.1 punktas) saulės elektrinės įrengimas nesiejamas su dokumentų pateikimo momentu, visi darbai turėjo būti atliekami lygiagrečiai per 6 mėnesius nuo Sutarties pasirašymo dienos. Pažymėtina, kad ši Sutarties nuostata aiškintina, atsižvelgiant į teisinį aktualių leidimų išdavimo proceso reguliavimą.

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo, avanso sumokėjimo, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu (laikomas išduotu nuo 2012 m. gruodžio 27 d.) esami elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumai gali būti plėtojami ar nauji elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumai naujoje vietoje įrengiami tik gavus leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduoda Energetikos ministerija, kuri, be kita ko, tvirtina Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisykles, parengtas kartu su Aplinkos ministerija ir Žemės ūkio ministerija (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 6 straipsnio 4, 12 punktai). 2001 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 380 patvirtintos Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės, jos galiojo leidimų ieškovei išdavimo metu (neteko galios nuo 2013 m. lapkričio 2 d). Remiantis šių taisyklių 11 punktu leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą turi gauti kiekviena įmonė, norinti statyti elektrinę naujoje vietoje; padidinti savo elektrinės generuojamą galią rekonstruodama (pakeisdama) esamus arba statydama papildomus technologinius elektros energijos gamybos įrenginius. Pagal šių taisyklių 9.3 punktą leidimą gaminti elektros energiją turi gauti kiekviena įmonė, kuri pasistatė naujus elektros energijos gamybos technologinius įrenginius pagal leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą.

Taigi pagal teisinį reguliavimą, galiojusį aktualiu laikotarpiu (nuo Sutarties sudarymo iki jos nutraukimo), leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus turėjo būti gautas prieš elektros energijos gamybos įrenginių – elektrinės statybas. Nagrinėjamos bylos atveju dokumentai, reikalingi šiam leidimui išduoti, Energetikos ministerijai pateikti tik 2012 m. lapkričio 23 d., kai visos Sutarties įvykdymui nustatytas terminas iki 2012 m. gruodžio 19 d. Taigi iš esmės tik po šios datos, gavus leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, atsakovė turėjo vykdyti saulės elektrinės statybas.

Nors kasatorė nesutinka su teismų atliktu Sutarties 2.1.2 punkto aiškinimu ir teigia, kad atsakovė buvo įsipareigojusi ne tik parengti dokumentus reikiamiems leidimams gauti, bet ir pateikti juos kompetentingai institucijai, iš Sutarties nuostatų, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, tai neišplaukia, be to, nurodytų teiginių nepatvirtina bylos duomenys. Atsakovė ieškovei siuntė elektroninius laiškus su dokumentais, reikalingais pateikti Energetikos ministerijai leidimams gauti. Ieškovės direktorius patvirtino juos gavęs. 2012 m. lapkričio 9 d. siųstame laiške, be kita ko, nurodyta, kad dokumentus reikia išsiųsti Energetikos ministerijai ir pranešti apie tai atsakovei. Teismai nenustatė, kad byloje būtų duomenų, jog ieškovė būtų prieštaravusi tam, kad ji turi pati pateikti dokumentus Energetikos ministerijai, ar raginusi atsakovę tai padaryti.

Teismai pagrįstai sprendė, kad tinkamas Sutarties įvykdymas priklausė ir nuo ieškovės, turėjusios pareigą, inter alia, pateikti dokumentus leidimui plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gauti. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios pareigos neįvykdymas laiku nepagrįstai teismų įvertintas kaip eliminavęs pagrindą pripažinti atsakovės neveikimą pažeidžiančiu Sutartį. Atsakovė, ieškovei gavus leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, turėjo ir galėjo tęsti saulės elektrinės įrengimo darbus. Tokia atsakovės pareiga išplaukia iš Sutarties 5.1 punkto, pagal kurį ši sutartis galioja iki visiško sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, ir šalių pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas reikalauja, jog šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. Ši pareiga, kuri yra viena sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje, saisto sutarties šalis per visą sutartinių santykių laikotarpį, įskaitant ir santykius, susiklostančius po sutarties nutraukimo, susijusius su sutarties nutraukimo padarinių išvengimu, sumažinimu ir pan. Tačiau pareiga bendradarbiauti nėra absoliuti, egzistuoja tam tikros jos ribos, kurios nustatomos atsižvelgiant į pagrįstus lūkesčius, kad kiekviena šalis savo pareigas vykdys tinkamai. Noras bendradarbiauti turi būti abipusis, nes priešingu atveju sutartis gali likti taip ir neįgyvendinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-535/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-535/2013">3K-3-535/2013</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamoje byloje teismų konstatuotas abiejų šalių nepakankamo bendradarbiavimo ir kooperavimosi vykdant Sutartį faktas. Nors ieškovė, kaip nustatė teismai, dokumentus kompetentingai institucijai pateikė vėliau, nei šie dokumentai atsakovės buvo jai atsiųsti, tai neteikė pagrindo teismams spręsti, kad kasatorė Sutartį su atsakove vienašališkai nutraukė nepagrįstai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į šios nutarties 29, 31, 38 punktus, t. y. kad atsakovė tinkamai netęsė Sutarties vykdymo tam, kad Sutarties tikslas būtų kuo greičiau pasiektas, ir, pasibaigus šios sutarties įvykdymo terminui, nepagrįstai tvirtino, kad atlikti visi darbai, be to, kokybiškai ir laiku. Leidime plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus nurodyta, kad jis laikomas išduotu nuo 2012 m. gruodžio 27 d. Leidimas gaminti elektros energiją, kuris pagal teisinį reguliavimą išduodamas baigus statyti elektros energijos gamybos įrenginius – elektrinę, pirmiau nurodyto leidimo pagrindu ieškovei išduotas tik 2013 m. birželio 28 d., jau galiojant pasikeitusiam teisiniam reguliavimui ir mažesniam elektros energijos supirkimo tarifui. Taigi atsakovė turėjo pakankamai laiko užbaigti saulės elektrinės įrengimo darbus, tačiau per pusę metų nuo leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo šių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami vienašališką sutarties nutraukimą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai patenkino atsakovės reikalavimą ir pripažino, jog ieškovė Sutartį nutraukė neturėdama tam pagrindo.

Dėl įmonės (verslininko) sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų

Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė – preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Tačiau sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTAtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-290-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-290-706/2015">3K-3-290-706/2015</a>).

CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis).

Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, jei į sutartį neįtraukta išlyga dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir tokiais atvejais, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246–6.247, 6.249 straipsniai).

Šalių sudarytos Sutarties 2.4.2 punkte įtvirtinta kasatorės teisė reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl šia sutartimi sulygtų atsakovės įsipareigojimų įvykdymo uždelsimo; 2.4.3 punkte – teisė atsisakyti Sutarties ir pareikalauti atlyginti nuostolius tuo atveju, jei atsakovė, pažeisdama Sutartį, neįrengia 30 kW saulės elektrinės. Sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad šalis, neįvykdžiusi sutartinių įsipareigojimų arba įvykdžiusi juos netinkamai, atsako turtu tik esant tyčiai arba neatsargumui. Pagal Sutarties 6.2 punktą šalys atleidžiamos nuo sutartinės atsakomybės, jei prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl nenugalimos jėgos. Taigi nagrinėjamos bylos šalys pasinaudojo CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybe nustatyti kitokias civilinės atsakomybės sąlygas ir susitarė, kad Sutarties šalies civilinė atsakomybė atsiranda tik esant jos kaltei, pasireiškusiai tyčios ar didelio neatsargumo forma (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Todėl sutartinės civilinės atsakomybės atsakovei taikymas, priešingai nei teigia kasatorė, būtų galimas tik esant teismo nustatytoms visoms keturioms atsakomybės sąlygoms, įskaitant atsakovės kaltę.

Kasatorė nesutinka su teismų išvadomis, nurodo, kad egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos. Pirmiau nutartyje konstatuota, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog atsakovė neveikė neteisėtai (šios nutarties 40 punktas). Netinkamas sutartinės prievolės vykdymas reiškia atsakovės veiksmų (neveikimo) neteisėtumą ir tai yra viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

Tačiau vien atsakovės neteisėto neveikimo konstatavimas savaime neteikia pagrindo jai taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatytos visos atsakomybės sąlygos, inter alia, žala, kurios įrodytumo bylą nagrinėję teismai nekonstatavo ir, teisėjų kolegijos vertinimu, tai padarė pagrįstai.

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų. Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas tuomet gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-13/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-13/2012">3K-3-13/2012</a>). Nagrinėjamos bylos atveju žalos padarymo faktas nėra akivaizdus arba lengvai įrodomas, be to, kasatorė neįrodinėjo, kad jos turtinė padėtis nėra gera ir jai nedelsiant reikia lėšų.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos, kaip atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, įrodytumo pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2015 m. birželio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTctOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-397-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-397-969/2015">3K-3-397-969/2015</a>, nes joje nuostoliai negautų pajamų forma buvo grindžiami iš esmės tapačiu (kasatorės pateiktam) apskaičiavimu. Įmonei, kuri buvo įsipareigojusi įrengti saulės elektrines, sutartinė civilinė atsakomybė netaikyta, nors kasatoriaus veiksmai (vėluojant įvykdyti sutartinius įsipareigojimus) teismų pripažinti neteisėtais (byloje dėl to nebuvo ginčo). Kasacinis teismas šioje nutartyje konstatavo, kad neegzistuoja CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos atsakovo nuostolių (negautų pajamų) atžvilgiu, nes žalos padarymo faktas nėra akivaizdus arba lengvai įrodomas. Aplinkybę, kad žalos padarymo faktas nėra akivaizdus, pagrindžia tai, kad atsakovas (saulės elektrinių įrengimą užsakęs subjektas) gali nutraukti savo veiklą anksčiau, nei praeis 12 metų. Nuostolių faktas nėra lengvai įrodomas, nes nėra galimybės apskaičiuoti, kokia apimtimi, apskaičiuojant nuostolių sumą, turėtų būti mažinamas atsakovo negautų pajamų dydis, atsižvelgiant į tai, kad, apskaičiuojant negautas pajamas, neįvertinta, kad pajamų, gaunamų už pagamintą elektros energiją, skirtumas gali sudaryti prielaidas gauti pelną arba jį padidinti, o pelnas savo ruožtu būtų apmokestinamas taikant juridinių asmenų pelno mokestį, kurio dydis taip pat nėra konstanta, t. y. per 12 metų gali kisti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartį pažeidusios įmonės (verslo subjekto) pareiga atlyginti nuostolius negautų pajamų forma priklauso nuo to, ar ji galėjo ir turėjo numatyti tokius nuostolius (CK 6.258 straipsnio 4 dalis). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, kuris 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seime priimtas ypatingos skubos tvarka (Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos projektas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas 2013 m. sausio 7 d.), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. šalims sudarant Sutartį, galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo šiam subjektui diena, o nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Sutarties sudarymo metu atsakovė negalėjo numatyti vėlavimo vykdyti sutartinius įsipareigojimus padarinių, t. y. kad pasikeis teisinis reglamentavimas ir ieškovė neteks galimybės parduoti pagamintą elektrą didesniu tarifu, ar protingai jų tikėtis, o atsakovės tyčinių ar dideliu neatsargumu pasireiškusių veiksmų (neveikimo), kurie galėtų eliminuoti pirmiau nurodytus jos atsakomybės apribojimus, teismai nekonstatavo.

Kasatorės argumentai dėl kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo neturi teisinės reikšmės, nedaro įtakos teismų išvadų, kad nėra pagrindo atsakovei taikyti sutartinę civilinę teisinę atsakomybę ir priteisti nuostolių atlyginimą negautų pajamų forma, pagrįstumui.

Dėl kitų argumentų ir bylos baigties

Argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo teismams sprendžiant dėl įrangos perdavimo ieškovei ir jos sumontavimo datos, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, nelaikytini teisiškai reikšmingais, todėl plačiau neanalizuojami.

Kasatorė taip pat kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai nepagrįstai, netinkamai aiškinę Sutarties 4.1 punkto nuostatas, atsakovei iš ieškovės priteisė skolą už atliktus darbus, ją sumažinę tik 525,66 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo šiuo aspektu kasatorė neskundė ir atitinkama teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka nebuvo peržiūrėta. Todėl kasacinis teismas neturi pagrindo nagrinėti šių argumentų pagrįstumo (CPK 341 straipsnis).

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai prie bylos pridėjo atsakovės pateiktą naują įrodymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi teisę, o ne pareigą atsisakyti priimti įrodymus, nustatęs, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas įvertino vėlesnio įrodymo pateikimo įtaką bylos nagrinėjimui ir motyvavo sprendimą pridėti prie bylos Straipsnio kopiją, priėmė šį įrodymą neperžengdamas jam (teismui) įstatyme įtvirtintos diskrecijos ribų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, netinkamai aiškindamas ir taikydamas vienašališką sutarties nutraukimą reglamentuojančias teisės normas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės vienašališkas Sutarties nutraukimas pripažintas negaliojančiu, todėl atitinkama apskųsto procesinio sprendimo dalis panaikintina, šis atsakovės patikslinto priešieškinio reikalavimas atmestinas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad bylos kasaciniame teisme išnagrinėjimo rezultatas, lyginant su rezultatu pirmosios instancijos teisme, pakinta nežymiai (priešieškinis, tenkinus neturtinį reikalavimą, išlieka patenkintas iš dalies, o ieškinys – atmestas), be to, pirmosios instancijos teismas atsakovei iš ieškovės priteisė sumažintą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šios išlaidos, šalių patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neperskirstytinos.

Ieškovė už apeliacinį skundą, kuriuo prašė patenkinti ieškinį, t. y. tenkinti ieškovės turtinį reikalavimą, sumokėjo 5780 Lt (1674 Eur) žyminio mokesčio. Šis mokestis, atsižvelgiant į bylos baigtį (netenkinus ieškovės turtinio reikalavimo, nuo kurio buvo sumokėtas žyminis mokestis), nepriteistinas. Pareikštu apeliaciniu skundu ieškovė prašė patenkinti jos turtinį reikalavimą, be to, prašė atmesti priešieškinį ir nurodė argumentus, kuriais kvestionavo teismo išvadą, kad ieškovė neteisėtai vienašališkai nutraukė Sutartį. Atsižvelgiant į bylos baigtį, ieškovei priklausytų dalis išlaidų advokato pagalbai, rengiant apeliacinį skundą, atlyginimo iš atsakovės. Kadangi šias išlaidas patvirtinančių įrodymų teismui ieškovė nepateikė, jų priteisimo iš atsakovės klausimas nesprendžiamas. Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 1103,94 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgus į bylos baigtį, tai, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas pripažinti Sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu netenkintas, atsakovei iš ieškovės apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu priteistas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažintinas perpus – iki 551,97 Eur.

Atsižvelgiant į bylos baigtį ieškovei, už pateiktą kasacinį skundą sumokėjusiai 2135 Eur žyminio mokesčio už turtinius reikalavimus, šis mokestis nepriteistinas. Kitas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų šalys nepateikė, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Kasacinis teismas patyrė 7,63 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš dalies patenkinus ieškovės kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos lygiomis dalimis po 3,81 Eur iš ieškovės ir atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 27 d. nutartį pakeisti.

Nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalis dėl ieškovės vienašališko Sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, panaikinti ir šį atsakovės patikslinto priešieškinio reikalavimą atmesti.

Sumažinti atsakovei iš ieškovės priteistą bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą iki 551,97 Eur (penkių šimtų penkiasdešimt vieno Eur 97 ct).

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB,,Tauragės agrotechnika“ (j. a. k. 179907921) 3,81 Eur (tris Eur 81 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (j. a. k. 135928725) 3,81 Eur (tris Eur 81 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Dalia Vasarienė