Baudžiamoji byla Nr. 2K-200-495/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43830-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 2.1.7.4; 2.3.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjos advokatės Dovilės Murauskienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, R. Š. paskirtas įpareigojimas – dirbti arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. J. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Eur procesinių išlaidų atlyginimo. Iš nuteistojo R. Š. civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 313,19 Eur turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo R. Š. gynėjos advokatės Dovilės Murauskienės apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. Š. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2019 m. spalio 13 d. apie 18.30 val. prie restorano „Devyni drakonai“ įėjimo, esančio Vilniuje, Antakalnio g. 71, kilusio konflikto metu tyčia sudavė kumščiu vieną kartą nukentėjusiajam V. J. į smakro sritį, taip padarė apatinio žandikaulio lūžius smakro bei abipus pakrumplio srityse ir tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. Š. gynėja advokatė D. Murauskienė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba, pritaikius BK 28 straipsnio nuostatas, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:
2.1. Žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino BK 28 straipsnio nuostatas, be to, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 223 straipsnio pažeidimus.
2.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė teismo sudėties nekeičiamumo principą. Kai byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui, ji buvo paskirta teisėjui D. Grizickui ir šis byloje pradėjo įrodymų tyrimą. Vėliau pasikeitė bylą nagrinėjančio teismo sudėtis ir byla buvo paskirta nagrinėti teisėjui M. Gvozdovičiui. 2023 m. vasario 1 d. teismo posėdyje, kuriame dalyvavo tik nukentėjusysis ir jo atstovas, teismas informavo apie pasikeitusią teismo sudėtį. 2023 m. vasario 28 d. teismo posėdyje, kuriame dalyvavo visi proceso dalyviai, teismas išaiškino proceso dalyviams teisę pareikšti nušalinimus. Toliau teismo posėdis buvo tęsiamas informuojant apie tai, kokie įrodymų tyrimo veiksmai šioje byloje buvo atlikti, ir buvo pereita prie klausimų nuteistajam R. Š. uždavimo. Nuteistasis R. Š. nebuvo informuotas apie tai, kad vyksta jo apklausa BPK 272 straipsnyje nustatyta tvarka, kadangi teismas neišaiškino R. Š. jam priklausančių teisių ir neišsiaiškino jo pozicijos dėl pareikšto kaltinimo. Po šios BPK reikalavimų neatitinkančios nuteistojo R. Š. apklausos buvo sprendžiamas tolesnis įrodymų tyrimo stadijos klausimas. Teismas neišklausė proceso dalyvių nuomonės dėl galimybės tęsti įrodymų tyrimą nuo paskutinio procesinio veiksmo, atlikto iki pasikeičiant teismo sudėčiai.
2.3. BPK 223 straipsnyje įtvirtintas teismo sudėties nekeičiamumo principas užtikrina išsamų ir nešališką bylos išnagrinėjimą. Tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas neinformavo proceso dalyvių, dėl kokių priežasčių buvo pakeista teismo sudėtis. Tai buvo padaryta tik apeliacinės instancijos teismui išreikalavus byloje naujus duomenis.
2.4. Taigi pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 223 straipsnyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, buvo šiurkščiai pažeistas teismo sudėties nekeičiamumo principas. Visa tai lėmė ir bylos nagrinėjimo nenuoseklumą ir neišsamumą, įrodymų tyrimas byloje buvo atliekamas chaotiškai, nebuvo aišku, kada yra vykdoma R. Š. kaip kaltinamojo apklausa, kaip garantuojamos jo procesinės teisės. Tai laikytina esminiu procesiniu pažeidimu, kuris akivaizdžiai sutrukdė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą, nustatyti faktines aplinkybes ir jas teisingai teisiškai įvertinti, be to, buvo iš esmės apribota nuteistojo R. Š. teisė į teisėtą teismą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas siekė pašalinti šiuos pažeidimus, nereiškia, kad šis esminis pažeidimas buvo ištaisytas, kadangi toks pažeidimas iš esmės negali būti ištaisomas apeliacinės instancijos teisme. Priešingu atveju tai reikštų teisės į vieną teismo instanciją atėmimą. Atsižvelgiant į tai, žemesnės instancijos teismų sprendimai turėtų būti panaikinti ir byla turėtų būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
2.5. Žemesnės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnį, kadangi nevertino byloje surinktų įrodymų atskirai, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl nukentėjusiojo V. J. parodymų patikimumo, nesusiejo bylos duomenų į vieną visumą ir nenurodė, kokios faktinės aplinkybės yra nustatytos. Vien tai, kad, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teisme tariamai buvo pašalinti nukentėjusiojo V. J. parodymuose esantys prieštaravimai, savaime nereiškia, kad buvo pašalintos abejonės dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Be to, žemesnės instancijos teismai padarė objektyviems bylos duomenims prieštaraujančią išvadą, kad nukentėjusysis V. J. nesikėsino į liudytojos I. B. ir jos mažametės dukters sveikatą. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad nukentėjusysis galimai buvo užsimojęs suduoti liudytojos I. B. dukteriai, kartu padarė nepagrįstą išvadą, kad toks jo veiksmas negali būti vertinamas kaip situacija, kurioje nuteistasis R. Š. turėjo teisėtą pagrindą ginti mažametę arba, jei, teismo vertinimu, gynyba buvo neproporcinga, peržengė būtinosios ginties ribas.
2.6. Būtinosios ginties aplinkybėms konstatuoti būtina nustatyti du pagrindinius šio instituto elementus – pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi ir gynybą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos visos būtinosios ginties situacijos sąlygos: nukentėjusysis V. J., užsimojęs kumščiu liudytojai I. B., ant rankų laikančiai mažametę dukterį, pradėjo akivaizdų ir realų puolimą. Nuteistojo R. Š. nukentėjusiajam V. J. suduotas vienas smūgis, nepasibaigus V. J. kėsinimuisi, buvo akivaizdžiai skirtas tik tam, kad nukentėjusysis būtų sulaikytas nuo smūgiavimo liudytojai I. B., atitiko tiek kėsinimosi realumą, tiek ir jo pavojingumą. Nuteistojo R. Š. panaudota gynyba – suduodant vieną smūgį – buvo adekvati ir atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.
2.7. Iki nuteistojo R. Š. suduoto smūgio nukentėjusiajam V. J. nei nuteistasis, nei su juo buvęs liudytojas R. B. prieš V. J. nesmurtavo, prieš jį nevartojo jokios fizinės jėgos. Liudytoja I. B., priėjusi prie nukentėjusiojo, jo nepuolė, negrasino sužaloti ir neatliko jokių veiksmų, kurie leistų daryti priešingą išvadą. Liudytojos I. B. natūralus priekaištavimas dėl mažametės dukters negali būti laikomas nukentėjusiojo V. J. provokavimu suduoti smūgį. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad net ir tokia situacija, kai pats besiginantysis pradeda žodinį konfliktą, nešalina galimybės konstatuoti būtinosios ginties situaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125/2015). Taigi akivaizdu, kad būtent nukentėjusysis V. J. pradėjo elgtis agresyviai, užsimodamas kumščiu šalia stovinčiai I. B. su mažamečiu vaiku ant rankų, sukūrė būtinosios ginties situaciją, kurioje ir veikė nuteistasis R. Š., neperžengdamas jos ribų.
2.8. Iškart po smūgio sudavimo ir nukentėjusiajam V. J. nebesikėsinant į liudytoją I. B. ir jos dukterį, prieš nukentėjusįjį V. J. jokie smurtiniai veiksmai nebuvo naudojami, buvo toliau laukiama policijos pareigūnų. Nukentėjusysis tiek iki konflikto, tiek ir po jo buvo agresyvus ir apsvaigęs nuo alkoholio. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad net ir atvykus policijos pareigūnams nukentėjusysis V. J. elgėsi agresyviai.
2.9. Apeliacinės instancijos teismui laikantis pozicijos, kad nuteistojo R. Š. veiksmai buvo neproporcingi nukentėjusiojo V. J. ketinimui suduoti, tokiu atveju turėjo būti įvertinta, ar šioje situacijoje nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. Š. gynėjos advokatės D. Murauskienės kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. Š. kaltu dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 138 straipsnio l dalyje, padarymo, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo gynėjos advokatės D. Murauskienės apeliacinį skundą.
3.2. Žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylą ir kvalifikuodami R. Š. nusikalstamą veiką, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjos advokatės D. Murauskienės skundą, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, išnagrinėjo ir įvertino pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
3.3. Kasatorė iš esmės nesutinka su žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, pateikia kitokį aplinkybių vertinimą, išvadas dėl įrodymų turinio, nors, pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina.
3.4. Žemesnės instancijos teismai nustatė, jog tarp nuteistojo ir su juo buvusių asmenų bei nukentėjusiojo buvo kilusi konfliktinė situacija, tačiau pagal byloje esančius duomenis (nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, vaizdo įrašus), įvertinę konflikto eigą, padarė pagrįstas išvadas, kad nuteistajam R. Š. ar kitiems su juo buvusiems asmenims nukentėjusiojo V. J. veiksmai nekėlė jokios grėsmės ir nebuvo būtinybės smurtiniais veiksmais (smūgiu į veidą) tramdyti nukentėjusįjį. Taigi taikyti BK 28 straipsnio nuostatas nuteistajam nebuvo pagrindo.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad net jei nukentėjusysis ir buvo užsimojęs ranka, tokie jo veiksmai, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes (po įvykusio konflikto ir grumtynių, laukiant policijos pareigūnų, nukentėjusysis buvo priremtas prie sienos ir prižiūrimas blaivių, pakankamai fiziškai stiprių nuteistojo ir liudytojo R. B.), nesukėlė grėsmės, nuo kurios reikėjo gintis, nuteistajam suduodant itin stiprų smūgį į veidą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, joks pavojingas pradėtas ar tiesiogiai gresiantis kėsinimasis nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties situacijoje.
3.6. Iš 2023 m. vasario 1 d. ir 2023 m. vasario 28 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų matyti, kad naujos sudėties teismas informavo proceso dalyvius, jog, remiantis 2023 m. sausio mėn. teismo pirmininko potvarkiu, baudžiamosios bylos nagrinėjimas perduotas teisėjui M. Gvozdovičiui. Taigi proceso dalyviai buvo informuoti apie teismo sudėties pasikeitimą ir pagrindą. Proceso dalyviams taip pat buvo išaiškinta naujos sudėties teismo nušalinimo teisė, šia teise nė vienas iš proceso dalyvių nepasinaudojo. Tai, kad teismo pirmininko potvarkis nebuvo pridėtas prie bylos ir pateiktas proceso dalyviams susipažinti (tokio prašymo niekas iš proceso dalyvių nepareiškė), nesuteikia pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo sudėties pakeitimas buvo neteisėtas ar prieštaravo BPK 223 straipsnio nuostatoms, o byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
3.7. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo klaidą ir prie bylos medžiagos pridėjo teismo pirmininko potvarkį, kuriuo byla buvo perduota nagrinėti teisėjui M. Gvozdovičiui. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų taip pat matyti, kad pasikeitus teismo sudėčiai nuteistajam R. Š. buvo išaiškinta nušalinimo teisė (tokia teise nuteistasis nepasinaudojo), teismas išaiškino nuteistajam jo teises (2023 m. vasario 28 d. protokolas), išsiaiškino nuteistojo poziciją dėl pareikštų kaltinimų, nurodė, kokie duomenys buvo ištirti ankstesnių teismo posėdžių metu, ir nurodė tolesnę bylos nagrinėjimo eigą. Tokie teismo veiksmai neprieštarauja BPK 276 straipsnio 5 dalies nuostatoms.
3.8. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų (2023 m. vasario 28 d., 2023 m. kovo 23 d. protokolai ir kt.) matyti, kad proceso dalyviai ne kartą buvo klausiami, ar turi kokių nors prašymų, tačiau jokių prašymų ar prieštaravimų dėl proceso eigos ar prašymų naujai apklausti jau byloje apklaustus liudytojus nepareiškė. Vėliau vykusių teismo posėdžių metu taip pat nebuvo pareikšta jokių pastabų, susijusių su įrodymų tyrimo eiga ar teismo sudėtimi. Pirmosios instancijos teismo 2023 m. birželio 1 d. posėdžio metu, prieš baigiant įrodymų tyrimą, buvo paklausta proceso dalyvių nuomonės dėl tyrimo papildymo. Jokių prašymų pareikšta nebuvo. Taigi, naujos sudėties pirmosios instancijos teismas, tęsdamas bylos nagrinėjimą, nepadarė esminių BPK pažeidimų, turėjusių įtakos nuteistojo teisės į gynybą pažeidimui.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo R. Š. gynėjos advokatės D. Murauskienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 223 straipsnio ir 276 straipsnio 5 dalies pažeidimų
5. Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas teismo sudėties nekeičiamumo principas, be to, bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme nesilaikyta baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos įrodymų tyrimo tvarkos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasatorės argumentais.
6. BPK 223 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvieną baudžiamąją bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas; jeigu kuris nors iš teisėjų dėl kokios nors priežasties negali toliau dalyvauti posėdyje, jį turi pakeisti kitas teisėjas ir byla turi būti pradedama nagrinėti iš pradžių, išskyrus BPK 222 straipsnyje nustatytus atvejus. Šiame BPK straipsnyje įtvirtintas teismo sudėties nekeičiamumo principas, kuris užtikrina išsamų ir nešališką bylos išnagrinėjimą. Kiekvieną baudžiamąją bylą teisme nagrinėja tie teisėjai, kuriems nagrinėti ji paskirta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429/2014, 2K-114-511/2022, 2K-222-648/2023).
7. BPK 276 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad kai byla nagrinėjama teisme iš naujo, liudytojai ir nukentėjusieji, apklausti anksčiau šią bylą nagrinėjant teismo posėdyje, pakartotinės apklausos nekviečiami, jeigu to nereikia teisingumo interesais, o jų parodymai, duoti pirmiau teismo posėdžio metu, paskelbiami ir ištiriami šio kodekso 290 straipsnyje nustatyta tvarka.
8. Ši baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui 2020 m. liepos 20 d. ir paskirta nagrinėti teisėjui D. Grizickui, šią bylą jis nagrinėjo iki 2023 m. sausio mėn. 2023 m. vasario 1 d. teisiamajame posėdyje teisėjas M. Gvozdovičius pranešė, kad 2023 m. sausio 13 d. teismo pirmininko įsakymu Nr. V-26-2023 „Dėl teisėjo Dainiaus Grizicko žinioje esančių bylų perskirstymo“ byla perduota nagrinėti teisėjui M. Gvozdovičiui. Į šį teisiamąjį posėdį neatvykus prokurorui, kaltinamajam R. Š. ir jo gynėjai advokatei D. Murauskienei, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. Iki minėto vasario 1 d. teisiamojo posėdžio, 2023 m. sausio 25 d., kaltinamojo R. Š. gynėja advokatė D. Murauskienė raštu buvo informuota, kad baudžiamoji byla yra perduota nagrinėti teisėjui M. Gvozdovičiui (2 t., b. l. 147). 2023 m. vasario 28 d. vykusiame teisiamajame posėdyje, dalyvaujant kaltinamajam R. Š. ir jo gynėjai advokatei D. Murauskienei, buvo paskelbta teismo sudėtis, proceso dalyviams išaiškinta teisė pareikšti nušalinimus (nušalinimų nepareikšta); teisėjas pranešė proceso dalyviams apie šioje byloje atliktus įrodymų tyrimo veiksmus (apklausti liudytojai I. B., R. B., S. V., specialistė J. B. ir kt.) ir nutarė apklausti šioje byloje neapklaustus liudytojus L. S., M. L., perskaitė teisminio bylos nagrinėjimo metu atliktos teismo medicinos ekspertizės aktą, papildomai buvo apklaustas ir kaltinamasis R. Š., užduodant jam klausimus, kartu paklausta jo pozicijos dėl jam pareikšto kaltinimo ir nutarta, tęsiant įrodymų tyrimą šioje byloje, kitame teisiamajame posėdyje apklausti dar neapklaustus liudytojus, ekspertą V. K. (V. K.) (2 t., b. l. 162–169). Kituose teisiamuosiuose posėdžiuose (2023 m. kovo 23 d., 2023 m. balandžio 3 d., 2023 m. gegužės 2 d.) buvo taip pat tęsiamas įrodymų tyrimas, be kita ko, proceso dalyviams papildomai užduodant kaltinamajam R. Š. klausimų, peržiūrėtas ir iš UAB „E.B.“ gautas vaizdo įrašas, pateikti ir ištirti papildomi dokumentai, susiję su nukentėjusiojo V. J. patraukimu administracinėn atsakomybėn ir atsisakymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V. J. veiksmų, apklaustas ir ekspertas J. R. ir kt. Be to, 2023 m. gegužės 2 d. teisiamajame posėdyje teisiamojo posėdžio pirmininkas, laikydamasis BPK 290 straipsnyje nustatytos dokumentų perskaitymo tvarkos, paskelbė išvardydamas bylos dokumentus, tarp jų ir teisiamųjų posėdžių protokolus, kuriuose užfiksuoti liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai, kurie buvo apklausti bylą nagrinėjant pirmosios sudėties teismui (pirmininkaujant teisėjui D. Grizickui).
9. Taigi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme vykusio proceso, kaltinamasis ir jo gynėja bei kiti proceso dalyviai sutiko su teismo sudėtimi, nušalinimų naujam bylą nagrinėti paskirtam teisėjui M. Gvozdovičiui nepareiškė; taip pat nepateikė ir prašymų dėl teisiamojo posėdžio pirmininko nustatytos įrodymų tyrimo tvarkos; be kita ko, jie patys aktyviai dalyvavo tiriant įrodymus, reiškė teismui prašymus išreikalauti papildomus dokumentus bylai, uždavė klausimų byloje apklausiamiems liudytojams bei ekspertams. 2023 m. birželio 1 d. teisiamajame posėdyje prieš baigiant įrodymų tyrimą proceso dalyvių prašymai dėl įrodymų tyrimo papildymo taip pat nebuvo pateikti (BPK 292 straipsnio 1 dalis).
10. Apeliacinio proceso metu buvo atliktas dalies įrodymų tyrimas ir byloje nuteistojo R. Š. gynėjos prašymu išreikalautas ir prie bylos pridėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko 2023 m. sausio 3 d. įsakymas „Dėl teisėjo D. Grizicko žinioje esančių bylų perskyrimo“, jis buvo pateiktas susipažinti nuteistojo R. Š. gynėjai advokatei D. Murauskienei.
11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo teisėtos sudėties teismas, BPK 223 straipsnio nuostatos nepažeistos. Bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme buvo laikytasi ir BPK 276 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių. Kaltinamojo R. Š. procesinės teisės pažeistos nebuvo (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Todėl kasatorės skunde išdėstyti argumentai dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys) ir BK 28 straipsnio taikymo
12. Kasaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, motyvuojant tuo, kad byloje neįvertinta surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, tarp jų ir nukentėjusiojo V. J. prieštaringi parodymai, nepateiktos motyvuotos išvados dėl jų patikimumo, aiškiai nenustatytos faktinės bylos aplinkybės ir dėl to netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 28 straipsnis).
13. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo padaryta kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
14. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K- 34- 303/2020, 2K-116-719/2023). Tinkamu gali būti laikomas tik toks teisinis argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2013, 2K- 7-84-489/2018, 2K-7-88-489/2023). Teismo baigiamasis aktas turi būti išdėstomas taip, kad dėl jo formuluočių nekiltų abejonių jam pagrįsti panaudojamų bylos duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-7-174-303/2019, 2K-27-788/2024 ir kt.); priimto sprendimo turinys taip pat negali kelti abejonių dėl jame daromų išvadų pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-303/2020, 2K-91-511/2022).
15. Pagal kasacinio teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K- 74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-133-489/2023, 2K-78-489/2024 ir kt.).
16. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nustatė, kad nuteistasis R. Š. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje kilusio konflikto metu tyčia sudavė kumščiu vieną kartą nukentėjusiajam V. J. į smakro sritį, taip padarė apatinio žandikaulio lūžius smakro bei abipus pakrumplio srityse ir tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Šios instancijos teismas, priimdamas R. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino kaip nepatikimus nuteistojo viso proceso metu duotus parodymus apie tai, kad jis sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam V. J. į veido sritį, gindamas savo pusseserę I. B. ir mažametę dukterėčią, būtent tuo metu, kai pastarasis kėsinosi (buvo užsimojęs ranka) suduoti smūgį jo pusseserei, laikančiai mažametį vaiką ant rankų. Atmetęs nuteistojo parodymus, teismas padarė išvadą, kad „R. Š. veiksmų vertinti kaip savigynos, ar vaiko gynybos, nėra pagrindo“. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio, tokios išvados padarytos neatlikus visapusiško byloje ištirtų įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išdėstydamas byloje surinktų įrodymų vertinimo motyvus (nuosprendžio 17–19 lapai), iš esmės tik pakartojo, perrašydamas byloje ištirtus įrodymus (liudytojų L. U., R. B., I. B., S. B., nukentėjusiojo V. J., nuteistojo R. Š. parodymus, vaizdo įrašų apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis bei kt.), tačiau motyvuotų išvadų dėl jų vertinimo nepadarė, kartu neišdėstė, kokias konkrečias bylos faktines aplinkybes nustatė.
17. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepatikimus nuteistojo R. Š. parodymus apie jo keltą versiją dėl galimai susidariusios būtinosios ginties situacijos, išimtinai rėmėsi prie restorano esančių kamerų fiksuotu vaizdo įrašu ir konstatavo, jog, nukentėjusiajam V. J. išėjus iš restorano ir pakėlus šiukšlių dėžę, šalia mažamečių vaikų nebuvo užfiksuota, todėl ir joks realus pavojus niekam nebuvo kilęs, R. Š. neturėjo pagrindo ginti nei savo pusseserės I. B., nei jos mažametės dukters. Tačiau svarbu pažymėti tai, kad kita dalis byloje ištirtų įrodymų (paties nuteistojo R. Š., liudytojų I. B., R. B., L. U. ir S. B. parodymai, vaizdo įrašas, pateiktas apsaugos tarnybos darbuotojų, ir kiti bylos duomenys) liko neįvertinta. Be kita ko, nebuvo įvertinti kitų įrodymų kontekste ir nukentėjusiojo parodymai, nesiimta procesinių priemonių juose esantiems prieštaravimams pašalinti. Iš nuosprendyje išdėstytų minėtų liudytojų parodymų turinio matyti, kad nukentėjusysis buvo užsimojęs ranka suduoti smūgį I. B., laikančiai ant rankų vaiką, išėjęs antrą kartą iš restorano (po to, kai jis buvo sulaikytas vietoj buvusių asmenų ir uždarytas restorane, iki atvyks policijos pareigūnai), o ne tada, kai jis, pirmą kartą išeidamas iš restorano, pakėlė šiukšliadėžę ir bandė ją mesti. Tačiau šių asmenų parodymai visiškai teismo nebuvo vertinami, jie nebuvo palyginti ir su nukentėjusiojo viso proceso metu duotais parodymais, nepateiktos dėl jų motyvuotos išvados. Tai reiškia, kad teismo išvados skundžiamame nuosprendyje buvo padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai. Be to, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, t. y. pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistojo smūgio sudavimą nukentėjusiajam patvirtina liudytojų L. U., S. B. ir D. F. parodymai, tačiau, kaip matyti iš šių asmenų parodymų turinio, jie jokių aplinkybių apie smūgio sudavimą nenurodė; nuosprendyje taip pat teigiama, kad liudytojas D. F. patvirtino aplinkybes, užfiksuotas apsaugos darbuotojo darytame vaizdo įraše, nors šis liudytojas savo parodymuose nepateikė jokių konkrečių įvykio aplinkybių, motyvuodamas tuo, kad jis įvykio neprisimena.
18. Nuteistojo gynėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, jį apskundė apeliacine tvarka. Apeliaciniame skunde buvo ginčijamas teismo atliktas įrodymų vertinimas ir jo pagrindu padarytos pirmosios instancijos teismo išvados, kartu buvo išdėstyti ir argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 28 straipsnis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjos skundą, skundžiamoje nutartyje tik formaliai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, deklaratyviai konstatuodamas, kad visapusiškai ir objektyviai byloje buvo įvertinti įrodymai ir padarytos pagrįstos išvados, pripažįstant R. Š. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
19. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui, neanalizavo įrodymų visumos – jų nelygino tarpusavyje ir nesusiejo į vieną grandinę, o tik dar kartą perrašė pavienius įrodymus: nukentėjusiojo, nuteistojo, liudytojų R. B. ir I. B. parodymus, vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota tik dalis įvykio, duomenis, tačiau išvadų dėl jų nepadarė ir neišdėstė jų vertinimo motyvų, nenurodė, kokias bylos aplinkybes minėti įrodymai patvirtina ar paneigia. Šios instancijos teismas nevertino ir nukentėjusiojo parodymų patikimumo kitų įrodymų kontekste. Negana to, skundžiamoje nutartyje buvo padarytos viena kitai prieštaraujančios, prielaidomis paremtos išvados. Viena vertus, buvo pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuteistojo R. Š. atlikti smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį V. J. negali būti pripažinti būtinąja gintimi, kadangi nukentėjusysis neatliko jokių veiksmų, nuo kurių nuteistajam reikėjo ginti kitus asmenis. Kita vertus, konstatuota, kad „nors nukentėjusiojo veiksmai, net jei jie ir buvo atlikti užsimojant ranka, nelaikytini tinkamais konfliktinei situacijai spręsti, tačiau šioje situacijoje neatitinka būtinosios ginties būtinų sąlygų – pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, dėl kurio reikėjo gintis taip agresyviai, t. y. ne bandant gintis kitais būdais ar mėginant atsitraukti ir pasišalinti iš įvykio vietos, o smūgiuojant nukentėjusiajam tiesiai į veidą, sukeliant ilgalaikius veido sužalojimus“ (nutarties 32 punktas). Darydamas tokias išvadas, šios instancijos teismas nepateikė jokių jas pagrindžiančių motyvų, kartu neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu ir galimais BPK nuostatų pažeidimais bei BK 28 straipsnio taikymu.
20. Taigi, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės – kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis R. Š. sudavė V. J. smūgį į veidą; kokius konkrečius veiksmus atliko nuteistasis ir nukentėjusysis iki žodiniam konfliktui peraugant į smurtinius veiksmus; ar iki smūgio sudavimo (ne)vyko žodinis konfliktas tarp nukentėjusiojo V. J. ir liudytojos I. B., jei taip, kokie po to buvo nukentėjusiojo V. J. ir nuteistojo R. Š. veiksmai; galiausiai ar I. B. ir jos mažametei dukteriai buvo kilusi reali grėsmė dėl V. J. veiksmų ir pan. Nenustačius konkrečių ir aiškių bylos aplinkybių visumos, negalima tinkamai spręsti, ar byloje buvo aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę (BK 28 straipsnis). Tokia teisėjų kolegijos išvada atitinka ir kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką, kad, vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius. Vadinasi, spręsdamas būtinosios ginties situaciją, teismas turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 7- 313/2012, 2K-520-303/2015, 2K- 9- 719/2018, 2K-218- 495/2020, 2K-96-303/2020 ir kt.). Taigi, ir šioje byloje tik tinkamai nustačius tikrąsias bylos aplinkybes ir išsprendus, ar yra aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę (BK 28 straipsnis), atitinkamai turi būti sprendžiamas klausimas, ar nuteistojo R. Š. veiksmai atitinka jam inkriminuoto BK 138 straipsnio 1 dalies požymius.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentavimas negali būti pripažįstamas tinkamai motyvuotomis teismo išvadomis dėl nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo prašymų ir esminių argumentų BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju nebuvo tinkamai patikrintas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas ir atsakyta į esminius nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su BPK 20 straipsnio pažeidimais. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad teismų praktikoje ne kartą nurodyta, jog tuo atveju, jei apelianto nurodomi prieštaravimai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai nurodyta, kodėl daroma tokia išvada (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418-699/2015, 2K-627-303/2015). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-174-303/2023 ir kt.).
22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimas bendro pobūdžio teiginiais, tik deklaratyviai pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo, konkrečiais motyvais nepaaiškinant, kodėl atmetami visi apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, neišdėstant išsamių tokio sprendimo motyvų ir aiškiai neatsakius į pirmiau aptartus esminius gynybos apeliacinio skundo argumentus, ne tik pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, bet kartu neatitinka ir BPK reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžio ar nutarties turiniui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 332 straipsnio 3, 5 dalys).
23. Pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai teisėjų kolegijos pripažįstami esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir ši baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
24. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, todėl šioje nutartyje nurodyti procesiniai pažeidimai turi būti ištaisyti bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme. Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Todėl, vadovaudamasi šia procesine taisykle, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistojo gynėjos kasacinio skundo argumentų, kadangi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą ir išsprendęs R. Š. priimto pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, iš naujo turės ne tik įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, bet ir spręsti dėl baudžiamojo įstatymo taikymo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Alvydas Pikelis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
