Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Administracinė byla Nr. eI2-3416-1161/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00863-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės–Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. M. Š., Z. Š., A. Š. ir R. G. R. skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

nustatė:

1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba, ir atsakovė) 2022 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. Sd-276,,Dėl grąžintinos neišmokėto A. Š. darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo“; įpareigoti atsakovę išnagrinėti 2022 m. sausio 6 d. prašymą,,Dėl grąžintinos neišmokėto A. Š. darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo“ (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad 2019 m. vasario 22 d. mirė jų brolis A. Š.. Pareiškėjai kreipėsi į (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarę D. M. dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo. 2019 m. gegužės 27 d. notarė išdavė pareiškėjams paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Tačiau pareiškėjams nebuvo žinoma informacija, jog jie turi paveldimą teisę į mirusio brolio, t. y. A. Š., grąžintiną neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nes paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu buvo paveldėtos tik piniginės lėšos, esančios banko sąskaitose.

3. Pažymi, kad 2022 m. sausio 6 d. pareiškėjai kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl grąžintinos neišmokėto A. Š. darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo. 2022 m. sausio 28 d. buvo gautas atsakymas, kuriuo pareiškėjų prašymas buvo atmestas.

4. Nurodo, kad visi pareiškėjai yra pensinio amžius, dėl išsilavinimo, fizinio pajėgumo, negalėjo būti labai atidūs, ir, žinoma, informuoti notarą, jog paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nėra įrašytas visas palikėjo turėtas turtas.

5. Užimtumo tarnyba nesutinka su pareiškėjų skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovės vertinimu, skundas yra nemotyvuotas, o grindžiamas vien tik deklaratyviais teiginiais. Įvertinus pareiškėjų skundo argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjai iš esmės neginčija skundžiamame Sprendime išdėstytų argumentų ir šio Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Skunde pripažįstamos faktinės aplinkybės, kurios buvo konstatuotos atsakovės priimtame skundžiamame Sprendime, o būtent tai, kad paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu pareiškėjai neįgijo paveldėjimo teisės į A. Š. grąžintiną neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, taip pat ir tai, kad terminas kreiptis dėl šios dalies išmokėjimo yra praleistas. Neginčijamas ir teisės aktų nuostatų taikymas, kuriomis vadovaujantis, buvo priimtas skundžiamas Sprendimas.

7. Atsakovė nurodo, kad skunde bandoma įrodinėti paveldėjimo teisės neįtraukimo į paveldėjimo teisės liudijimą priežasčių svarba – pareiškėjų amžius, išsilavinimas, fizinis pajėgumas, tačiau Užimtumo tarnyba pažymi, kad nei Įstatyme, nei Apraše įpėdiniams nenumatytos jokios išimtys dėl termino prašymams dėl grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo atnaujinimo, kuris pasibaigė 2020 m. lapkričio 30 d. Tai buvo nurodyta ir skundžiamame Užimtumo tarnybos Sprendime, tačiau skunde pareiškėjai nepateikia argumentų, kodėl šis terminas turėtų ir galėtų būti atnaujintas arba kodėl, jo neatnaujinus Užimtumo tarnyba turėtų tenkinti pareiškėjų prašymą.

8. Atsakovė teigia, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, kad prašymai dėl grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo turėjo būti pateikti ne vėliau kaip iki 2020 m. lapkričio 30 d., o pareiškėjų prašymas Užimtumo tarnybai pateiktas tik 2022 m. sausio 10 d., kad įpėdiniams nenumatytos jokios išimtys dėl šio termino ar galimybės jį atnaujinti, taip pat vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, imperatyviai nustatančiomis, kad grąžintina neišmokėta darbo užmokesčio dalis išmokama ne vėliau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d., įstatymų viršenybės principu, kuris reiškia, kad administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, Užimtumo tarnybos priimtas skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo sprendimams keliamus reikalavimus, todėl jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Tai, kad pareiškėjų netenkina priimtas Užimtumo tarnybas Sprendimas, nereiškia, kad jis turi būti naikinamas.

konstatuoja:

9. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos 2022 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. Sd-276,,Dėl grąžintinos neišmokėto A. Š. darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (nuo 2018 m. spalio 1 d. - Užimtumo tarnyba) buvęs darbuotojas A. Š. (toliau – ir darbuotojas) Lietuvos darbo biržai 2016 m. kovo 25 d. pateikė prašymą,,Dėl grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies“ (reg. Nr. Gs-55) (toliau – darbuotojo prašymas).

11. Darbuotojo prašymo pagrindu buvo paskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., kuri sudarė 10 616,54 Eur. Informacija darbuotojui pateikta 2016 m. balandžio 20 d. raštu Nr. Sd-1364 (6.1) „Dėl pažymos išdavimo“.

12. Grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis darbuotojui buvo mokama vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad Institucijos ar įstaigos apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išmokama 2016–2020 metais tokiomis procentinėmis dalimis:

1) 2016 metais – 5 procentai išmokėtinos sumos;

2) 2017 metais – 20 procentų išmokėtinos sumos;

3) 2018 metais – 25 procentai išmokėtinos sumos;

4) 2019 metais – 25 procentai išmokėtinos sumos;

5) 2020 metais – 25 procentai išmokėtinos sumos.

Į darbuotojo prašyme nurodytą banko sąskaitą buvo išmokėtos grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalys: 2016 m. spalio 3 d. - 403,49 Eur, 2017 m. liepos 31 d. - 1613,95 Eur, 2018 m. birželio 1 d. - 2017,45 Eur.

13. 2019 m. liepos 2 d. ir 2020 m. liepos 2 d. planuoti mokėjimai, iš viso 4034,90 Eur, darbuotojui nebuvo atlikti, nes buvo gauta informacija apie darbuotojo mirties faktą (mirties data 2019 m. vasario 22 d.), o prašymų iš paveldėtojų Užimtumo tarnyboje gauta nebuvo.

14. 2022 m. sausio 10 d. Užimtumo tarnyboje gautas pareiškėjų prašymas dėl grąžintinos neišmokėto A. Š. darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo (reg. Nr. G-102). Kartu su prašymų pateiktas 2019 m. gegužės 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriame nenustatyta pareiškėjų paveldima teisė į darbuotojui grąžintiną neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

15. Atsakovė išnagrinėjo šį pareiškėjų prašymą ir įvertinusi faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, priėmė skundžiamą Sprendimą.

16. Pareiškėjai nesutikdami su priimtu Sprendimu kreipėsi į teismą.

17. Įstatymo preambulėje nurodyta, kad Įstatymas priimtas, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Preambulėje taip pat nurodoma, kad Įstatymu siekiama atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu.

18. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, kad „šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.“

19. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną eina pareigas jiems sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioje institucijoje ar įstaigoje, priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis už darbo šioje institucijoje ar įstaigoje laikotarpį išmokama be atskiro prašymo. Kitais atvejais asmenims priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys išmokamos pagal pateiktus prašymus. Tokie prašymai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti pateikti sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioms institucijoms ar įstaigoms, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

20. Įstatymo 2 straipsnio 7 dalis nurodo, kad institucijos ar įstaigos apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išmokama 2016–2020 metais tokiomis procentinėmis dalimis:

21. Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – Aprašas), 10 punkte nustatyta, kad asmenims, kurie vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 5 ir 6 dalimis turi pateikti prašymą išmokėti grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį, grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis išmokama, jeigu šie asmenys iki 2020 m. lapkričio 30 d. pateikia institucijai ar įstaigai rašytinį laisvos formos prašymą, kuriame nurodo sąskaitos mokėjimo įstaigoje numerį, ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą arba teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą jo kopiją. Įstatymo 1 straipsnyje nurodytų asmenų įpėdiniai kartu su prašymu taip pat turi pateikti paveldėjimo teisės liudijimą ir (arba) pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės į sutuoktinių bendro turto dalį liudijimą ar teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas šių dokumentų kopijas.

22. Aprašo 12 punkte nustatyta, kad, jeigu Aprašo 10 punkte nurodytas prašymas pateikiamas iki 2016 m. rugsėjo 1 d., grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis kartu su socialinių ir kitų išmokų skirtumu išmokama Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytomis procentinėmis dalimis ir terminais. Jeigu Aprašo 10 punkte nurodytas prašymas pateikiamas po 2016 m. rugsėjo 1 d., bet ne vėliau kaip 2020 m. lapkričio 30 d., iki kreipimosi dienos priklausiusi išmokėtinos sumos dalis išmokama ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo gavimo institucijoje ar įstaigoje dienos, o likusi jos dalis, jeigu tokia yra, išmokama Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytomis procentinėmis dalimis ir terminais. Visais atvejais visa asmeniui priklausanti išmokėtina suma turi būti jam išmokėta ne vėliau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 dienos.

23. Taigi įstatymų leidėjas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nustatė tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – kompensavo asmenų patirtus praradimus, susijusius su ekonominės krizės metu neproporcingai sumažintu darbo užmokesčiu (atlyginimu).

24. Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Taip pat šiame sprendime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

25. Taigi iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos seka, kad įstatymų leidėjas turėjo pareigą nustatyti patirtų praradimų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų kompensavimo mechanizmą, kuris užtikrintų šių praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį. Dėl būtinybės planuoti valstybės biudžetą, vykdyti valstybės prisiimtus įsipareigojimus, vertinti valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, toks kompensavimas negali tęstis nuolat. Būtent dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas nustatė apibrėžtą laikotarpį, per kurį vadovaujantis Įstatymo ir Aprašo nuostatomis, buvo būtina pateikti prašymus (tais atvejais, kai jų buvo reikalaujama) ir per kurį buvo įgyvendinamas kompensavimas. Toks laikotarpis, nustatytas Įstatyme, buvo penkeri metai, t. y. 2016–2020 metai. Aptartų Įstatymo ir Aprašo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad, pasibaigus nustatytam laikotarpiui, asmenys nepasinaudoję nustatytu kompensavimo mechanizmu, netenka teisės juo pasinaudoti.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Ši nuostata yra aktuali ir administracinių bylų teisenai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad administracinis teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012). Įstatymai dažniausiai nesuteikia teismui viešojo administravimo įgalinimų (2008 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 575-155/2008). Be to, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 str.), t. y. teismas privalo paisyti įstatymų leidėjo valios, nevertindamas įstatymų ekonominio naudingumo, tikslingumo ar efektyvumo požiūriu. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidyba – tai išskirtinė Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Įstatymų leidėjas, tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, yra laisvas, spręsdamas, kaip sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius (pvz.: Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas, 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas, 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas, 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas) (2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 520–2136/2012).

27. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Įgyvendindamas Konstitucinio Teismo nutarimą, įstatymų leidėjas Įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Taigi nagrinėjamoje byloje, darytina išvada, kad nei Užimtumo tarnybai, nei teismui nėra suteikti įgaliojimai keisti (ar nustatyti kitokį) įstatymo leidėjo nustatyto dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo.

28. Pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikia argumentų, kad Įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas.

29. Pareiškėjų brolis mirė 2019 m. vasario 22 d., o 2019 m. gegužės 27 d. notarė išdavė pareiškėjams paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Aprašo nustatytas terminas prašymui paduoti buvo 2020 m. lapkričio 30 d. Taigi pareiškėjai turėjo net 18 mėnesių pareikšti savo teises pasinaudoti Įstatyme nustatytu kompensavimo mechanizmu, tačiau to Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka nepadarė. Pažymėtina, kad skunde, aiškinant, kodėl nebuvo laiku kreiptasi dėl kompensavimo (prašymas pateiktas tik 2022 m. sausio 10 d.), apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiu, kad visi pareiškėjai yra pensinio amžius, dėl išsilavinimo, fizinio pajėgumo, negalėjo būti labai atidūs, ir informuoti notarą, jog paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nėra įrašytas visas palikėjo turėtas turtas, tačiau toks pareiškėjų teiginys negali būti laikomas tinkamu, siekiant pagrįsti termino praleidimo priežasčių svarbumą. Jokių kitų argumentų, įrodymų pareiškėjai nepateikė.

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Užimtumo tarnyba priėmė teisėtą ir pagrįstą (tiek teisės aktų nuostatomis, tiek faktinėmis aplinkybėmis) Sprendimą netenkinti pareiškėjų prašymo jiems kaip įpėdiniams išmokėti A. Š. priklausiusią grąžintiną neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

31. Dėl pareiškėjų argumento, kad Užimtumo tarnyba nepateikė pareiškėjams informacijos apie negrąžintos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies jų mirusiam broliui A. Š., pažymėtina, kad ginčijamame Sprendime Užimtumo tarnyba nurodė, kad „Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (nuo 2018 m. spalio 1 d. Užimtumo tarnyba) buvusio darbuotojo A. Š. (toliau – darbuotojas) prašymas Lietuvos darbo biržai buvo pateiktas 2016 m. kovo 25 d. (reg. Nr. Gs-55). Pagal šį darbuotojo prašymą, į jame nurodytą banko sąskaitą darbuotojui buvo išmokėtos grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalys 2016 m. spalio 3 d., 2017 m. liepos 31 d., 2018 m. birželio 1 d. 2019 m. liepos 2 d. ir 2020 m. liepos 2 d. planuoti mokėjimai darbuotojui nebuvo atlikti, nes buvo gauta informacija apie darbuotojo mirties faktą, o prašymų iš paveldėtojų Užimtumo tarnyboje gauta nebuvo“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų prašymas pateikti informaciją apie neišmokėtą sumažinto darbo užmokesčio dalį yra labai abstraktus, nenurodant, kokios konkrečiai informacijos prašoma, darytina išvada, kad Užimtumo tarnyba skundžiamame Sprendime visgi pateikė informaciją apie neišmokėtą sumažinto darbo užmokesčio dalį.

32. Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus administraciniam sprendimui: jame nurodyti visi reikalaujami elementai, pateikiamas teisinis ir faktinis Sprendimo pagrindas, motyvai, apskundimo tvarka.

33. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinus Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, galiojančių teisės aktų nuostatas, nagrinėjamoje byloje nenustatyta pagrindų, kuriais būtų galima naikinti ginčijamą Užimtumo tarnybos Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimas panaikinti ginčijamą Sprendimą netenkintinas.

34. Netenkinus pagrindinio pareiškėjų reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti Užimtumo tarnybą nagrinėti pareiškėjų 2022 m. sausio 6 d. prašymą.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Atmesti pareiškėjų D. M. Š., Z. Š., A. Š. ir R. G. R. skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja i Jūratė Gaidytė–Lavrinovič

Arūnas Kaminskas

Indrė Žvaigždinienė